–

Consiliul Superior al Magistraturii, atstovaujamos M. Ghena,

–

Rumunijos vyriausybės, atstovaujamos iš pradžių – R. H. Radu, O.‑C. Ichim, L. Liţu ir E. Gane, vėliau – C.‑R. Canţăr, O.‑C. Ichim, L. Liţu ir E. Gane,

–

Vokietijos vyriausybės, atstovaujamos D. Klebs ir T. Henze,

–

Estijos vyriausybės, atstovaujamos A. Kalbus,

–

Ispanijos vyriausybės, atstovaujamos S. Jiménez García,

–

Italijos vyriausybės, atstovaujamos G. Palmieri, padedamos avvocato dello Stato G. De Socio,

–

Lenkijos vyriausybės, atstovaujamos B. Majczyna,

–

Europos Komisijos, atstovaujamos M. van Beek ir C. Hödlmayr,

1

Prašymas priimti prejudicinį sprendimą pateiktas dėl 2003 m. lapkričio 4 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2003/88/EB dėl tam tikrų darbo laiko organizavimo aspektų (OL L 299, 2003, p. 9; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 5 sk., 4 t., p. 381) 7 straipsnio išaiškinimo.

2

Šis prašymas buvo pateiktas nagrinėjant Tribunalul Botošanis (Botošanio apygardos teismas, Rumunija) ir Ministerul Justitiției (Teisingumo ministerija, Rumunija) ginčą su Maria Dicu dėl jos teisės į mokamas kasmetines atostogas už 2015 metus nustatymo.

3

Direktyvos 2003/88 šeštoje konstatuojamojoje dalyje nustatyta:

„Turėtų būti atsižvelgta į Tarptautinės darbo organizacijos principus dėl darbo laiko organizavimo, įskaitant su naktiniu darbu susijusius principus.“

4

Šios direktyvos 1 straipsnyje „Tikslas ir taikymo sritis“ numatyta:

„1.   Ši direktyva nustato būtiniausius saugos ir sveikatos reikalavimus dėl darbo laiko organizavimo.

2.   Ši direktyva taikoma:

<…>“.

5

Tos pačios direktyvos 7 straipsnyje „Kasmetinės atostogos“ nustatyta:

„1.   Valstybės narės imasi būtinų priemonių užtikrinti, kad kiekvienas darbuotojas turėtų teisę į bent keturių savaičių mokamas kasmetines atostogas pagal nacionalinės teisės aktais ir (arba) praktika nustatytas teisės į tokias atostogas ir jų suteikimo sąlygas.

2.   Minimalus kasmetinių mokamų atostogų laikas negali būti pakeistas kompensacija, išskyrus tuos atvejus, kai yra nutraukiami darbo santykiai.“

6

Minėtos direktyvos 15 straipsnis suformuluotas taip:

„Ši direktyva nepažeidžia valstybių narių teisės taikyti arba priimti įstatymus ir kitus teisės aktus, kurie yra palankesni darbuotojų saugos garantijų ir sveikatos apsaugos atžvilgiu, arba palengvinti ar leisti kolektyvinių sutarčių arba susitarimų, sudarytų tarp darbdavių ir darbuotojų, kurie yra palankesni darbuotojų saugos garantijų ir sveikatos apsaugos atžvilgiu, taikymą.“

7

Direktyvos 2003/88 17 straipsnyje numatyta, kad valstybės narės gali nukrypti nuo tam tikrų šios direktyvos nuostatų. Tačiau neleidžiama nukrypti nuo šios direktyvos 7 straipsnio.

8

2009 m. birželio 18 d. sudaryto patikslinto bendrojo susitarimo dėl vaiko priežiūros atostogų (toliau – Bendrasis susitarimas dėl vaiko priežiūros atostogų), kuris pateiktas 2010 m. kovo 8 d. Tarybos direktyvoje 2010/18/ES, įgyvendinančioje patikslintą BUSINESSEUROPE, UEAPME, CEEP ir ETUC sudarytą Bendrąjį susitarimą dėl vaiko priežiūros atostogų ir panaikinančioje Direktyvą 96/34/EB (OL L 68, 2010, p. 13), 2 straipsnio 1 dalyje nurodyta:

„Šiuo susitarimu dirbantiems vyrams ir moterims suteikiama asmeninė teisė į vaiko priežiūros atostogas gimus vaikui ar jį įvaikinus <…>.“

9

Šio Bendrojo susitarimo 2 straipsnio 2 dalyje nustatyta:

„Atostogos suteikiamos mažiausiai keturiems mėnesiams ir, siekiant propaguoti lygias galimybes bei vienodą požiūrį į vyrus ir moteris, jos iš esmės turėtų būti suteikiamos be teisės perduoti jas kitam asmeniui. Siekiant skatinti, kad abu tėvai lygiau imtų atostogas, bent vienas mėnuo iš keturių mėnesių atostogų suteikiamas be teisės jį perduoti kitam asmeniui. Kitam asmeniui neperduodamo laikotarpio nustatymo sąlygos nustatomos nacionaliniu lygiu priimant teisės aktus ir (arba) sudarant kolektyvines sutartis, atsižvelgiant į valstybėse narėse galiojančius susitarimus dėl atostogų.“

10

Bendrojo susitarimo 5 straipsnis suformuluotas taip:

<…>.“

11

Bendrojo susitarimo 8 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad valstybės narės gali taikyti ar nustatyti palankesnes nuostatas nei tos, kurios išdėstytos šiame susitarime.

12

Legea Nr. 53/2003 privind Codul muncii (Įstatymas Nr. 53/2003 dėl Darbo kodekso) redakcijos, taikomos pagrindinėje byloje (toliau – Darbo kodeksas), 10 straipsnyje numatyta:

„Individuali darbo sutartis – tai sutartis, pagal kurią fizinis asmuo, t. y. darbuotojas, įsipareigoja dirbti darbdaviui, fiziniam ar juridiniam asmeniui, laikydamasis jo nurodymų mainais už atlygį, t. y. darbo užmokestį.“

13

Šio kodekso 49 straipsnio 1, 2 ir 3 dalyse nustatyta:

„1.   Individuali darbo sutartis gali būti sustabdyta pagal įstatymą, bendru sutarimu arba vienos iš šalių iniciatyva.

2.   Sustabdžius individualią darbo sutartį darbuotojas nebeteikia paslaugų pagal darbo sutartį, o darbdavys nebemoka darbo užmokesčio.

3.   Tačiau sustabdžius sutartį gali išlikti kitos šalių teisės ir pareigos, nei tos, kurios numatytos 2 dalyje, jei taip numatyta specialiuose įstatymuose, taikomoje kolektyvinėje darbo sutartyje, individualiose darbo sutartyse arba darbo tvarkos taisyklėse.“

14

Šio kodekso 51 straipsnio 1 dalies a punkte nurodyta:

„Individuali darbo sutartis gali būti sustabdoma darbuotojo iniciatyva šiais atvejais:

15

To paties kodekso 145 straipsnio 4–6 dalyse nustatyta:

„4.   Nustatant kasmetinių atostogų trukmę į faktinio darbo laikotarpį įskaitomi laikino nedarbingumo ir motinystės atostogų, atostogų dėl rizikingo nėštumo ar maitinimo krūtimi ir atostogų dėl vaiko ligos laikotarpiai.

5.   Tuo atveju, kai asmuo tampa laikinai nedarbingas, išeina motinystės atostogų, atostogų dėl rizikingo nėštumo ar maitinimo krūtimi ir atostogų dėl vaiko ligos per kasmetines atostogas, šios nutraukiamos, o darbuotojas gali paimti likusias kasmetinių atostogų dienas pasibaigus [situacijai, lėmusiai tokį nutraukimą] arba, jei tai neįmanoma, reikia iš naujo numatyti, kada [darbuotojas] galės pasinaudoti nepanaudotomis atostogų dienomis.

6.   Darbuotojas turi teisę į kasmetines atostogas taip pat tuo atveju, jeigu jis nedarbingas, kaip numatyta įstatyme, ištisus kalendorinius metus; darbdavys privalo suteikti kasmetines atostogas nepasibaigus 18 mėnesių laikotarpiui kitais metais po tų metų, kai darbuotojas buvo laikinai nedarbingas.“

16

Hotărârea Consiliului Superior al Magistraturii Nr. 325/2005 pentru aprobarea regulamentului privind concediile judecătorilor şi procurorilor (Aukščiausiosios teisėjų tarybos sprendimas Nr. 325/2005, kuriuo patvirtinami nuostatai dėl teisėjų ir prokurorų atostogų) 2 straipsnio 1 ir 2 dalyse numatyta:

„1.   Teisėjai ir prokurorai kiekvienais metais turi teisę į 35 darbo dienų mokamas kasmetines atostogas. Šios teisės negalima atsisakyti ir ji negali būti apribota.

2.   [Nuostatuose dėl teisėjų ir prokurorų atostogų] numatyta kasmetinių atostogų trukmė apskaičiuojama remiantis kalendoriniais metais vykdyta veikla. Nustatant kasmetinių atostogų trukmę į faktinio darbo laikotarpį įskaitomi laikino nedarbingumo ir motinystės atostogų, atostogų dėl rizikingo nėštumo ar maitinimo krūtimi ir atostogų dėl vaiko ligos laikotarpiai.“

17

Maria Dicu yra Tribunalului Botoșani (Botošanio apygardos teismas) teisėja. 2014 m. ji pirmiausia išnaudojo visas turėtas mokamas kasmetines atostogas, paskui, nuo 2014 m. spalio 1 d. iki 2015 m. vasario 3 d., buvo motinystės atostogose. Tada nuo 2015 m. vasario 4 d. iki 2015 m. rugsėjo 16 d. jai buvo suteiktos vaiko priežiūros atostogos; tuo laikotarpiu jos darbo santykiai buvo sustabdyti. Galiausiai ji paėmė 30 dienų mokamų kasmetinių atostogų nuo 2015 m. rugsėjo 17 d. iki 2015 m. spalio 17 d.

18

Remdamasi Rumunijos teisės nuostatomis, pagal kurias numatyta teisė į 35 dienas mokamų kasmetinių atostogų, ji teismo, kuriame dirbo, paprašė suteikti likusias penkias dienas mokamų kasmetinių atostogų už 2015 metus, kuriomis norėjo pasinaudoti tarp metų pabaigos švenčių įsiterpusiomis darbo dienomis.

19

Tribunalului Botoșani (Botošanio apygardos teismas) atmetė šį prašymą motyvuodamas tuo, kad pagal Rumunijos teisę mokamų kasmetinių atostogų trukmė proporcinga faktinio darbo laikotarpiui per tuos metus ir kad, nustatant teisę į mokamas kasmetines atostogas, šiuo atžvilgiu vaiko priežiūros atostogos, kurios jai buvo suteiktos 2015 m., negali būti laikomos faktinio darbo laikotarpiu. Tribunalului Botoșani (Botošanio apygardos teismas) taip pat nurodė, kad į mokamas kasmetines atostogas nuo 2015 m. rugsėjo 17 d. iki spalio 17 d., kuriomis pasinaudojo M. Dicu už 2015 m., buvo įtrauktos ir jai iš anksto suteiktos septynios mokamų kasmetinių atostogų dienos už 2016 metus.

20

M. Dicu kreipėsi į Tribunalul Cluj (Klužo apygardos teismas, Rumunija) su ieškiniu prieš Tribunalul Botošanis (Botošanio apygardos teismas), Curtea de Apel Sučavos (Sučavos apeliacinis teismas, Rumunija), Teisingumo ministeriją ir Consiliul Superior al Magistraturii (Aukščiausioji teisėjų taryba, Rumunija), kuriuo siekiama, kad būtų konstatuota, jog, nustatant jos teisę į mokamas kasmetines atostogas už 2015 metus, vaiko priežiūros atostogų, suteiktų tais pačiais metais, laikotarpis turėjo būti laikomas faktinio darbo laikotarpiu.

21

2016 m. gegužės 17 d. sprendimu Tribunalul Cluj (Klužo apygardos teismas) patenkino M. Dicu ieškinį. Tribunalul Botoșani (Botošanio apygardos teismas) ir Teisingumo ministerija dėl šio sprendimo pateikė apeliacinį skundą prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiame teisme.

22

Šiomis aplinkybėmis Curtea de Apel Cluj (Klužo apeliacinis teismas, Rumunija) nutarė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui šį prejudicinį klausimą:

„Ar Direktyvos 2003/88/EB 7 straipsnį reikia aiškinti taip, kad pagal jį draudžiama nacionalinės teisės nuostata, pagal kurią, nustatant darbuotojo kasmetinių atostogų trukmę, vaiko priežiūros iki jam sukaks dveji metai atostogos neįskaitomos į faktinio darbo laikotarpį?“

23

Savo klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės siekia sužinoti, ar Direktyvos 2003/88 7 straipsnis turi būti aiškinamas taip, kad pagal jį draudžiama nacionalinės teisės nuostata, kaip antai nagrinėjama pagrindinėje byloje, pagal kurią, siekiant nustatyti teisę į mokamas kasmetines atostogas, kurios tuo straipsniu užtikrinamos darbuotojui už referencinį laikotarpį, faktinio darbo laikotarpiu nelaikomos vaiko priežiūros atostogos, kuriomis per tą laikotarpį pasinaudojo darbuotojas.

24

Šiuo atžvilgiu primintina, kaip tai matyti iš paties Direktyvos 2003/88 7 straipsnio 1 dalies teksto, kad kiekvienas darbuotojas turi teisę į bent keturių savaičių mokamas kasmetines atostogas; teisę, kuri pagal suformuotą Teisingumo Teismo jurisprudenciją turi būti laikoma ypatingos svarbos Sąjungos socialinės teisės principu (žr. 2016 m. liepos 20 d. Sprendimo Maschek, C‑341/15, EU:C:2016:576, 25 punktą ir nurodytą jurisprudenciją).

25

Taip pat pažymėtina, kad ši kiekvienam darbuotojui suteikta teisė aiškiai įtvirtinta Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos, kuri, remiantis ESS 6 straipsnio 1 dalimi, turi tokią pačią teisinę galią kaip ir Sutartys, 31 straipsnio 2 dalyje (2017 m. lapkričio 29 d. Sprendimo King, C‑214/16, EU:C:2017:914, 33 punktas ir nurodyta jurisprudencija).

26

Dar reikia nurodyti, kad nors valstybės narės negali nustatyti jokių tiesiogiai iš Direktyvos 2003/88 išplaukiančios teisės į mokamas kasmetines atostogas atsiradimo sąlygų (be kita ko, žr. 2001 m. birželio 26 d. Sprendimo BECTU, C‑173/99, EU:C:2001:356, 53 punktą; 2009 m. sausio 20 d. Sprendimo Schultz-Hoff ir kt., C‑350/06 ir C‑520/06, EU:C:2009:18, 28 punktą ir 2017 m. lapkričio 29 d. Sprendimo King, C‑214/16, EU:C:2017:914, 34 punktą), šioje byloje kyla klausimas, ar, siekiant nustatyti teisę į šias atostogas, vaiko priežiūros atostogų laikotarpis turi būti prilygintas faktinio darbo laikotarpiui.

27

Šiuo klausimu svarbu priminti, kad Direktyvos 2003/88 7 straipsnyje įtvirtintos teisės į mokamas kasmetines atostogas tikslas yra, pirma, suteikti galimybę darbuotojui pailsėti nuo darbo sutartyje numatytų užduočių atlikimo ir, antra, turėti laiko atsipalaiduoti ir laisvalaikiui (žr. 2009 m. sausio 20 d. Sprendimo Schultz-Hoff ir kt., C‑350/06 ir C‑520/06, EU:C:2009:18, 25 punktą; 2011 m. lapkričio 22 d. Sprendimo KHS, C‑214/10, EU:C:2011:761, 31 punktą ir 2016 m. birželio 30 d. Sprendimo Sobczyszyn, C‑178/15, EU:C:2016:502, 25 punktą).

28

Šis tikslas, dėl kurio teisė į mokamas kasmetines atostogas skiriasi nuo kitų rūšių atostogų, kuriomis siekiama skirtingų tikslų, pagrįstas prielaida, kad darbuotojas faktiškai dirbo per referencinį laikotarpį. Iš tiesų tikslu suteikti galimybę darbuotojui pailsėti daroma prielaida, kad šis darbuotojas dirbo, o tai pateisina jam suteikiamą poilsio, atsipalaidavimo ir laisvalaikio laiką, siekiant užtikrinti Direktyvos 2003/88 siekiamą darbuotojo saugą ir sveikatos apsaugą. Vadinasi, teisė į mokamas kasmetines atostogas turi būti nustatoma atsižvelgiant į darbo sutartyje numatytą faktinio darbo laikotarpį (šiuo klausimu žr. 2015 m. lapkričio 11 d. Sprendimo Greenfield, C‑219/14, EU:C:2015:745, 29 punktą).

29

Žinoma, iš suformuotos teismo jurisprudencijos matyti, kad tam tikrose konkrečiose situacijose, kai darbuotojas negali atlikti savo užduočių dėl, be kita ko, teisėtai suteiktų laikinojo nedarbingumo atostogų, valstybė narė negali teisei į mokamas kasmetines atostogas nustatyti reikalavimo faktiškai būti dirbusiam (visų pirma žr. 2012 m. sausio 24 d. Sprendimo Dominguez, C‑282/10, EU:C:2012:33, 20 punktą ir nurodytą jusrisprudenciją). Taigi, kiek tai susiję su teise į mokamas kasmetines atostogas, darbuotojai, kurie nedirbo, nes per referencinį laikotarpį buvo laikinojo nedarbingumo atostogose, prilyginami tiems, kurie iš tiesų dirbo šiuo laikotarpiu (be kita ko, žr. 2009 m. sausio 20 d. Sprendimo Schultz-Hoff ir kt., C‑350/06 ir C‑520/06, EU:C:2009:18, 40 punktą).

30

Tas pats taikytina ir darbuotojoms, išėjusioms motinystės atostogų, kurios dėl šios aplinkybės negali vykdyti iš darbo santykių kylančių užduočių ir kurių teisė į mokamas kasmetines atostogas turi būti užtikrinta per tas motinystės atostogas ir jomis turi būti galima pasinaudoti per kitą nei motinystės atostogų laikotarpį (šiuo klausimu žr. 2004 m. kovo 18 d. Sprendimo Merino Gomez, C‑342/01, EU:C:2004:160, 34, 35 ir 38 punktus).

31

Vis dėlto pirmesniuose dviejuose šio sprendimo punktuose nurodytos jurisprudencijos negalima mutatis mutandis taikyti darbuotojui, kuriam, kaip antai M. Dicu, per referencinį laikotarpį buvo suteiktos vaiko priežiūros atostogos.

32

Iš tiesų svarbu pažymėti, kad visų pirma laikinojo nedarbingumo dėl ligos iš principo negalima numatyti iš anksto (2009 m. sausio 20 d. Sprendimo Schultz-Hoff ir kt., C‑350/06 ir C‑520/06, EU:C:2009:18, 51 punktas) ir tai nepriklauso nuo darbuotojo valios (šiuo atžvilgiu žr. 2017 m. lapkričio 29 d. Sprendimo King, C‑214/16, EU:C:2017:914, 49 punktą). Kaip Teisingumo Teismas jau nurodė 2009 m. sausio 20 d. Sprendimo Schultz-Hoff ir kt. (C‑350/06 ir C‑520/06, EU:C:2009:18) 38 punkte, peržiūrėtos 1970 m. birželio 24 d. Tarptautinės darbo organizacijos konvencijos Nr. 132 dėl mokamų kasmetinių atostogų, į kurioje nustatytus principus būtina atsižvelgti pagal Direktyvos 2003/88 6 konstatuojamąją dalį aiškinant šią direktyvą, 5 straipsnio 4 dalyje numatyta, kad, nesant darbe dėl laikinojo nedarbingumo atostogų, tai laikoma nebuvimu darbe „dėl nuo suinteresuotojo darbuotojo nepriklausančių priežasčių“, tad „įskaičiuojama į darbo stažą“. Tačiau vaiko priežiūros atostogos nėra tokios, kurių negalima numatyti, ir daugeliu atveju priklauso nuo darbuotojo, kuris rūpinasi vaiku, valios (šiuo klausimu žr. 2007 m. rugsėjo 20 d. Sprendimo Kiiski, C‑116/06, EU:C:2007:536, 35 punktą).

33

Galiausiai, kadangi vaiko priežiūros atostogose esantis darbuotojas neturi dėl ligos kilusių fizinių ar psichinių suvaržymų, jo situacija skiriasi nuo situacijos, kai darbuotojas negali dirbti dėl sveikatos būklės (pagal analogiją žr. 2012 m. lapkričio 8 d. Sprendimo Heimann ir Toltschin, C‑229/11 ir C‑230/11, EU:C:2012:693, 29 punktą).

34

Darbuotojo, kuris naudojasi vaiko priežiūros atostogomis padėtis, taip pat skiriasi nuo darbuotojos, kuri yra motinystės atostogose. Iš tiesų motinystės atostogų tikslas, yra, pirma, apsaugoti moters biologinę būklę per nėštumą ir po gimdymo, ir, antra, apsaugoti ypatingus moters ir jos vaiko ryšius laikotarpiu po nėštumo ir gimdymo, išvengiant šių ryšių trukdymo dėl įsipareigojimų, kylančių dėl tuo pačiu metu vykdomos profesinės veiklos (šiuo klausimu žr. 2004 m. kovo 18 d. Sprendimo Merino Gomez, C‑342/01, EU:C:2004:160, 32 punktą ir 2007 m. rugsėjo 20 d. Sprendimo Kiiski, C‑116/06, EU:C:2007:536, 46 punktą).

35

Galiausiai, žinoma, nors darbuotojas, kuris yra vaiko priežiūros atostogose, per šį laikotarpį lieka darbuotoju, kaip tai suprantama pagal Sąjungos teisę (2007 m. rugsėjo 20 d. Sprendimo Kiiski, C‑116/06, EU:C:2007:536, 32 punktas), tuo atveju kai, kaip nagrinėjamoje byloje, jo darbo santykiai sustabdomi pagal nacionalinę teisę, kaip tai leidžiama pagal Bendrojo susitarimo dėl vaiko priežiūros atostogų 5 straipsnio 3 dalį, toks sustabdymas reiškia, kad atitinkamai laikinai sustabdomas iš tų santykių išplaukiančių darbdavio ir darbuotojo abipusių pareigų, be kita ko, pastarojo pareigos atlikti jam pavestas užduotis, vykdymas (pagal analogiją žr. 2012 m. lapkričio 8 d. Sprendimo Heimann ir Toltschin, C‑229/11 ir C‑230/11, EU:C:2012:693, 28 punktą).

36

Tuo remiantis darytina išvada, kad esant tokiai situacijai, kaip nagrinėjama pagrindinėje byloje, siekiant nustatyti darbuotojo teisę į mokamas kasmetines atostogas pagal Direktyvos 2003/88 7 straipsnį, vaiko priežiūros atostogų laikotarpis, kuris buvo suteiktas tam darbuotojui per referencinį laikotarpį, negali būti prilygintas faktinio darbo laikotarpiui.

37

Dar reikia pažymėti, kad jei iš suformuotos Teisingumo Teismo jurisprudencijos matyti, kad Sąjungos teisės garantuojamos atostogos negali daryti įtakos teisei gauti kitas pagal šią teisę užtikrinamas atostogas, kuriomis siekiama skirtingo tikslo nei pirmosiomis (šiuo klausimu žr. 2009 m. sausio 20 d. Sprendimo Schultz-Hoff ir kt., C‑350/06 ir C‑520/06, EU:C:2009:18, 26 punktą ir nurodytą jurisprudenciją), vis dėlto iš šios jurisprudencijos, kuri suformuota esant situacijoms, kai šie du su šiomis atostogomis susiję laikotarpiai visiškai ar iš dalies sutampa, negalima daryti išvados, kad, siekiant nustatyti darbuotojo teisę į mokamas kasmetines atostogas pagal Direktyvą 2003/88, valstybės narės įpareigotos laikyti, kad vaiko priežiūros atostogų laikotarpis, kuriuo tas darbuotojas pasinaudojo per referencinį laikotarpį, atitinka faktinio darbo laikotarpį.

38

Atsižvelgiant į visa tai, kad išdėstyta, į pateiktą klausimą reikia atsakyti, kad Direktyvos 2003/88 7 straipsnis turi būti aiškinamas taip, kad pagal jį nedraudžiama nacionalinės teisės nuostata, kaip antai nagrinėjama pagrindinėje byloje, pagal kurią, nustatant teisę į mokamas kasmetines atostogas, kurios tuo straipsniu užtikrinamos darbuotojui už referencinį laikotarpį, vaiko priežiūros atostogos, kuriomis per tą laikotarpį pasinaudojo darbuotojas, nelaikomos faktinio darbo laikotarpiu.

39

Kadangi šis procesas pagrindinės bylos šalims yra vienas iš etapų prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nagrinėjamoje byloje, bylinėjimosi išlaidų klausimą turi spręsti šis teismas. Išlaidos, susijusios su pastabų pateikimu Teisingumo Teismui, išskyrus tas, kurias patyrė minėtos šalys, nėra atlygintinos.

Remdamasis šiais motyvais, Teisingumo Teismas (didžioji kolegija) nusprendžia:

2003 m. lapkričio 4 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2003/88/EB dėl tam tikrų darbo laiko organizavimo aspektų 7 straipsnis turi būti aiškinamas taip, kad pagal jį nedraudžiama nacionalinės teisės nuostata, kaip antai nagrinėjama pagrindinėje byloje, pagal kurią, nustatant teisę į mokamas kasmetines atostogas, kurios tuo straipsniu užtikrinamos darbuotojui už referencinį laikotarpį, vaiko priežiūros atostogos, kuriomis per tą laikotarpį pasinaudojo darbuotojas, nelaikomos faktinio darbo laikotarpiu.