1.

Dviem prašymais priimti prejudicinį sprendimą Rayonen sad Asenovgrad (Asenovgrado apylinkės teismas, Bulgarija) ir Sofiyski rayonen sad (Sofijos apylinkės teismas, Bulgarija) pateikė Teisingumo Teismui kelis klausimus iš esmės dėl Bulgarijos teisės aktų, reglamentuojančių šiluminės energijos tiekimą, suderinamumo su Direktyva 2011/83/ES dėl vartotojų teisių ( 2 ), Direktyva 2006/32/EB dėl energijos galutinio vartojimo efektyvumo ir energetinių paslaugų ( 3 ) ir Direktyva 2012/27/ES dėl energijos vartojimo efektyvumo ( 4 ).

2.

Šie prašymai pateikti nagrinėjant, pirma, bendrovės EVN Bulgaria Toplofikatsia EAD (toliau – EVN) ir Nikolina Stefanova Dimitrova ginčą ir, antra, bendrovės Toplofikatsia Sofia EAD ir Mitko Simeonov Dimitrov ginčą dėl šių privačių asmenų atsisakymo apmokėti jiems pateiktas šildymo sąskaitas. Šie asmenys ginčija aptariamas sąskaitas teigdami, kad, nors pastatui šiluma tiekiama iš šilumos tinklo, jie nėra sutikę, kad jiems būtų centralizuotai tiekiama šiluma, ir savo butuose ja nesinaudoja.

3.

Prašymus priimti prejudicinį sprendimą pateikusių teismų klausimai iš esmės susiję su dviem probleminiais aspektais. Pirma, šiems teismams kyla abejonių, ar pagal Bulgarijos teisės aktus, kuriuose nustatyta, kad pastatų, kuriems šiluma tiekiama iš šilumos tinklo, bendraturčiai turi prisidėti prie su šildymu susijusių išlaidų padengimo, net jeigu jie, kaip N. S. Dimitrova ir M. S. Dimitrov, nesinaudoja ja savo butuose, privatūs asmenys privalo mokėti už neužsakyto centrinio šildymo tiekimą, prieštaraujantį Direktyvos 2011/83 27 straipsniui.

4.

Antra, Rayonen sad Asenovgrad (Asenovgrado apylinkės teismas) kyla abejonių dėl aptariamų teisės aktų, pagal kuriuos dalis šių išlaidų paskirstoma bendraturčiams, atsižvelgiant į jų butų šildomą tūrį, suderinamumo su direktyvų 2006/32 ir 2012/27 nuostatomis, pagal kurias valstybės narės tam tikromis aplinkybėmis turi užtikrinti, kad sąskaitos už suvartotą energiją galutiniams vartotojams būtų pateikiamos „pagal faktinį energijos suvartojimą“.

5.

Šioje išvadoje paaiškinsiu, kodėl, mano nuomone, pagal direktyvas 2011/83, 2006/32 ir 2012/27 tokie nacionalinės teisės aktai nedraudžiami.

6.

Direktyvos 2011/83 3 straipsnyje „Taikymo sritis“ nustatyta:

„1.   Laikantis direktyvoje nustatytų sąlygų ir nuostatų, ji taikoma prekiautojo ir vartotojo sudaromoms sutartims. Ši direktyva taip pat taikoma sutartims dėl vandens, dujų, elektros energijos arba centralizuoto šilumos tiekimo, įskaitant dėl viešųjų tiekėjų atliekamo tiekimo, jei šios prekės tiekiamos pagal sutartį.

<…>

5.   Šia direktyva nedaroma įtaka nacionalinei bendrajai sutarčių teisei, pavyzdžiui, sutarties galiojimą, sudarymą arba poveikį reglamentuojančioms taisyklėms, tiek[,] kiek bendrosios sutarčių teisės aspektai nėra reglamentuojami šia direktyva.

<…>“

7.

Šios direktyvos 27 straipsnyje „Neužsakytų prekių ar paslaugų pardavimas“ nurodyta:

„Vartotojas atleidžiamas nuo pareigos atlyginti, jei tiekiamos neužsakytos prekės, vanduo, dujos, elektros energija, centralizuota šiluma ar skaitmeninis turinys arba teikiamos neužsakytos paslaugos, kas yra draudžiama pagal Direktyvos 2005/29/EB[ ( 5 )] 5 straipsnio 5 dalį ir I priedo 29 punktą. Tokiais atvejais, jeigu vartotojas, kuriam be užsakymo teikiamos prekės arba paslaugos, neatsako prekiautojui, tai nereiškia, kad jis sutinka jas pirkti.“

8.

Direktyvos 2005/29 I priedo „Komercinė veikla, kuri bet kuriomis aplinkybėmis laikoma nesąžininga“ 29 punkte minimas „[r]eikalavimas nedelsiant sumokėti ar atidėto mokėjimo reikalavimas už prekybininko pateiktus produktus ar reikalavimas juos grąžinti ar saugoti, kai vartotojas jų neužsakė <…> (neužsakytų prekių ar paslaugų pardavinėjimas [neužsakytų prekių tiekimas ar paslaugų teikimas])“.

9.

Direktyva 2006/32 nuo 2014 m. birželio 5 d. buvo panaikinta Direktyva 2012/27 ( 6 ). Tačiau atsižvelgiant į laikotarpius, su kuriais susijusios pagrindinės bylos, jas nagrinėjant taikytinos abi šios direktyvos.

10.

Direktyvos 2006/32 13 straipsnyje „Suvartotos energijos matavimai ir informatyvios sąskaitos“ buvo nustatyta:

„1.   Valstybės narės užtikrina, kad, jei tai techniškai įmanoma, finansiškai pagrįsta ir proporcinga potencialiems energijos sutaupymo kiekiams, elektros energijos, gamtinių dujų, centralizuotai tiekiamos šilumos ir (arba) vėsumos ir buitinio karšto vandens tiekimui galutiniams vartotojams konkurencingomis kainomis pateikiami individualūs skaitikliai, kurie tiksliai atspindi galutinio vartotojo faktinį energijos suvartojimą ir pateikia informaciją apie tikslų laiką, kada ji buvo suvartota.

Kai keičiamas egzistuojantis skaitiklis, individualūs skaitikliai konkurencingomis kainomis pateikiami visuomet, išskyrus atvejus, kai tai techniškai neįmanoma, finansiškai nepagrįsta ar neproporcinga numatomiems sutaupyti energijos kiekiams. Kai vykdomas naujas pajungimas naujame pastate ar pastate atliekama esminė rekonstrukcija [atliekama pastato kapitalinė renovacija], kaip apibrėžta Direktyvoje 2002/91/EB[ ( 7 )], individualūs skaitikliai konkurencingomis kainomis pateikiami visuomet.

2.   Valstybės narės užtikrina, kad, kai tinkama, energijos skirstytojai, skirstymo sistemos operatoriai ir mažmeninės prekybos energija bendrovės sąskaitas išrašytų pagal faktinį energijos suvartojimą ir pateiktų jas aiškia ir suprantama forma. <…>

<…>“

11.

Direktyvos 2012/27 9 straipsnio „Matavimas“ 1 dalyje pakartojamos Direktyvos 2006/32 13 straipsnio 1 dalies nuostatos. Minėto 9 straipsnio 3 dalyje nurodyta:

„Tais atvejais, kai šiluma ir vėsuma arba karštas vanduo pastatui tiekiami iš centralizuoto šilumos tiekimo tinklo arba iš centrinio daug pastatų aptarnaujančio šaltinio, prie šilumokaičio arba tiekimo vietoje įrengiamas šilumos arba karšto vandens skaitiklis.

Daugiabučiuose ir daugeliui paskirčių naudojamuose pastatuose, kuriuose yra centrinis šilumos / vėsumos tiekimo šaltinis arba kuriuos aptarnauja centralizuoto šilumos tiekimo tinklas ar centrinis daug pastatų aptarnaujantis šaltinis, ne vėliau kaip 2016 m. gruodžio 31 d. taip pat įrengiami individualaus suvartojimo skaitikliai, kuriais, jei tai techniškai įmanoma ir ekonomiškai veiksminga, būtų matuojamas kiekvienos patalpos šilumos, vėsumos ar karšto vandens suvartojimas. Jei šilumai matuoti individualių skaitiklių naudoti neįmanoma dėl techninių priežasčių arba tai nėra ekonomiškai veiksminga, kiekviename radiatoriuje suvartotai šilumai matuoti naudojami individualūs šilumos dalikliai, išskyrus atvejus, kai atitinkama valstybė narė įrodo, kad tokių šilumos daliklių įrengimas nebūtų ekonomiškai veiksmingas. Tais atvejais gali būti svarstoma galimybė naudoti alternatyvius ekonomiškai veiksmingus suvartotos šilumos matavimo metodus.

Jeigu daugiabučius pastatus aptarnauja centralizuoto šilumos ar vėsumos tiekimo tinklas arba yra paplitusios nuosavos tokių pastatų bendros pastato šildymo ar vėsinimo sistemos, valstybės narės gali nustatyti skaidrias šilumos ar karšto vandens suvartojimo tokiuose pastatuose sąnaudų paskirstymo taisykles, kad būtų užtikrintas individualaus suvartojimo apskaitos skaidrumas ir tikslumas. Atitinkamais atvejais tokiose taisyklėse pateikiamos gairės[,] kaip paskirstyti sąnaudas už šilumą ir (arba) karštą vandenį:

12.

Direktyvos 2012/27 10 straipsnio „Sąskaitose pateikiama informacija“ 1 dalyje įtvirtinta:

„Jei galutiniai vartotojai neturi pažangiųjų skaitiklių, kaip nurodyta direktyvose 2009/72/EB[ ( 8 )] ir 2009/73/EB[ ( 9 )], valstybės narės ne vėliau kaip 2014 m. gruodžio 31 d. užtikrina, kad, kai techniškai įmanoma ir ekonomiškai pagrįsta, sąskaitose pateikiama informacija būtų tiksli ir grindžiama faktiškai suvartotu kiekiu, kaip numatyta VII priedo 1.1 punkte, visiems sektoriams, kuriems taikoma ši direktyva, įskaitant energijos skirstytojus, skirstymo sistemos operatorius ir mažmeninės prekybos energija įmones.

<…>“

13.

Direktyvos 2012/27 VII priedo 1.1 punkte „Faktiškai suvartotu kiekiu grindžiamas sąskaitų išrašymas“ nustatyta:

„Kad galutiniams vartotojams būtų suteikta galimybė reguliuoti savo energijos vartojimą, faktiškai suvartotu kiekiu grindžiamos sąskaitos turėtų būti išrašomos ne rečiau nei kartą per metus <…>“

14.

Zakon za energetikata (Energetikos įstatymas) ( 10 ) 133 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad „vartotojų įrenginių, esančių bendraturčiams priklausančiame pastate, prijungimas atliekamas gavus raštišką savininkų, sudarančių bent du trečdalius pastato bendraturčių, sutikimą“.

15.

Šio įstatymo 142 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad „šiluminė energija, skirta bendraturčiams priklausančiam pastatui šildyti, skirstoma į šilumą, kurią išskiria pastato šildymo sistema, šiluminę energiją, skirtą bendroms patalpoms šildyti, ir šiluminę energiją, skirtą nuosaviems butams šildyti“.

16.

Minėto įstatymo 149a straipsnio 1 dalyje pažymima, kad „bendraturčiams priklausančiam pastatui tiekiamos šiluminės energijos vartotojai gali pirkti šiluminę energiją iš pasirinkto tiekėjo pagal raštišką savininkų, sudarančių bent du trečdalius pastato bendraturčių, sutikimą“.

17.

To paties įstatymo 149b straipsnyje patikslinamas rašytinės sutarties, numatytos tuo atveju, jei tiekėjas parduoda šiluminę energiją vartotojams, gyvenantiems bendraturčiams priklausančiame pastate, turinys.

18.

Energetikos įstatymo 153 straipsnio 1, 2 ir 6 dalyse įtvirtinta:

„1.   Visi savininkai ir su turto, esančio bendraturčiams priklausančiame pastate, kuris prijungtas prie šilumos punkto ar prie jo savarankiškos atšakos, naudojimu susijusios daiktinės teisės turėtojai yra šiluminės energijos vartotojai; jie privalo prie šilumos prietaisų, esančių bute, įrengti šiluminės energijos vartojimo paskirstymo prietaisus, numatytus 140 straipsnio 1 dalies 2 punkte, ir padengti išlaidas, susijusias su šiluminės energijos vartojimu, laikydamiesi sąlygų ir tvarkos, nustatytų atitinkamame nutarime, nurodytame 36 straipsnio 3 dalyje.

2.   Jei savininkai, sudarantys bent du trečdalius pastato, kuris prijungtas prie šilumos punkto ar prie jo savarankiškos atšakos, bendraturčių, nepageidauja būti šildymui arba karštam vandeniui ruošti skirtos šiluminės energijos vartotojai, jie turi tai nurodyti rašytiniame prašyme šiluminės energijos tiekimo įmonei ir paprašyti nutraukti šiluminės energijos, skirtos šildymui arba karšto vandens ruošimui, tiekimą iš šio šilumos punkto ar jo savarankiškos atšakos.

<…>

6.   Vartotojai, gyvenantys bendraturčiams priklausančiame pastate, nutraukiantys šiluminės energijos tiekimą į jų bute esančius šilumos prietaisus, lieka šiluminės energijos vartotojai, kiek tai susiję su šiluma, kurią išskiria pastato šildymo sistema ir bendrose pastato patalpose įrengti šildymo prietaisai.“

19.

2007 m. balandžio 6 d.Naredba za toplosnabdyavaneto (Nutarimas dėl centralizuoto šilumos tiekimo) Nr. 16‑334 nustatytos techninės sąlygos, susijusios su centralizuotu šilumos tiekimu, šilumos tiekimo sistemos operacijų valdymu, tiekėjų ir vartotojų priskyrimu prie šilumos tinklo, paskirstymu, prijungimo prie centralizuoto šilumos tiekimo laikinu ir visišku nutraukimu.

20.

Iš šio nutarimo 61 straipsnio 1 dalies matyti, kad dėl bendraturčiams priklausančių pastatų nustatyta, jog šiluminės energijos kiekis, kurį suvartoja bendraturčiai (energijos vartotojai), paskirstomas pagal taisykles, nustatytas taikant metodiką, pateikiamą šio nutarimo priede (toliau – Nutarime dėl centralizuoto šilumos tiekimo pateikta metodika).

21.

Nutarime dėl centralizuoto šilumos tiekimo pateiktos metodikos 6.1.3 punkte nurodyta, kad „šiluminės energijos kiekis <…>, kurį išskiria pastato šildymo sistema, paskirstomas proporcingai nuosavų butų apšildymo tūriui pagal pastato projektą“.

22.

N. S. Dimitrova yra buto, esančio bendraturčiams priklausančiame pastate Plovdive (Bulgarija), savininkė. Šiame pastate įrengta šildymo ir karšto vandens ruošimo sistema ( 11 ), prijungta prie centralizuoto šilumos tiekimo tinklo ( 12 ). EVN per šį tinklą minėtam pastatui tiekia šiluminę energiją šildymui ir buitinio karšto vandens ruošimui.

23.

Trečioji bendrovė, atsakinga už suvartotos šiluminės energijos matavimą ir išlaidų, patirtų dėl šiluminės energijos tiekimo atitinkamam pastatui, paskirstymą įvairiems bendraturčiams, taikydama Nutarime dėl centralizuoto šilumos tiekimo pateiktą metodiką, priskyrė N. S. Dimitrova butui 266,25 levo (BGN) (apie 136 EUR) už šiluminės energijos suvartojimą laikotarpiu nuo 2012 m. lapkričio 1 d. iki 2015 m. balandžio 30 d.

24.

Kadangi N. S. Dimitrova šios sumos nesumokėjo, EVN 2016 m. liepos 12 d.Rayonen sad Asenovgrad (Asenovgrado apylinkės teismas) pateikė prašymą dėl mokėjimo įsakymo, šis teismas jį patenkino.

25.

N. S. Dimitrova pateikė prieštaravimą dėl šio įsakymo. Tada EVN minėtame teisme pareiškė ieškinį dėl jos reikalavimo pripažinimo, taip pat prašydama, kad N. S. Dimitrova būtų nurodyta sumokėti delspinigius ir nustatytas palūkanas. Šiomis aplinkybėmis N. S. Dimitrova ginčija aptariamą skolą. Ji pirmiausia teigia, kad jos ir EVN nesieja prievoliniai santykiai. N. S. Dimitrova taip pat ginčija jai pateiktas sąskaitas, remdamasi tuo, kad jose neatsispindi jos faktiškai suvartotas šiluminės energijos kiekis, priešingai, nei nustatyta Direktyvos 2006/32 13 straipsnio 2 dalyje.

26.

Šiomis aplinkybėmis Rayonen sad Asenovgrad (Asenovgrado apylinkės teismas) nusprendė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui šiuos prejudicinius klausimus:

27.

M. S. Dimitrov yra buto, esančio bendraturčiams priklausančiame pastate Sofijoje (Bulgarija), savininkas. Šiame pastate įrengta jo šildymo ir karšto vandens ruošimo sistema, prijungta prie centralizuoto šilumos tiekimo tinklo. Toplofikatsia Sofia per šį tinklą minėtam pastatui tiekia šiluminę energiją šildymui ir buitinio karšto vandens ruošimui.

28.

Toplofikatsia Sofia pareiškė ieškinį M. S. Dimitrov Sofiyski Rayonen sad (Sofijos apylinkės teismas), siekdama, kad būtų konstatuota skola, susidariusi už šilumos tiekimą laikotarpiu nuo 2014 m. gegužės 1 d. iki 2016 m. balandžio 30 d., taip pat už bendrovės Termokomplekt OOD išlaidas, patirtas už suvartotos šiluminės energijos matavimus ir išlaidų už jos tiekimą paskirstymą pastato bendraturčiams. Šiomis aplinkybėmis M. S. Dimitrov teigia, kad jo ir Toplofikatsia Sofia nesieja prievoliniai santykiai, nes jie nėra pasirašę sutarties ir jis savo bute nesinaudoja centralizuotu šilumos tiekimu.

29.

Šiomis aplinkybėmis Sofiyski Rayonen sad (Sofijos apylinkės teismas) nutarė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui šiuos prejudicinius klausimus:

30.

Sprendimai dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą buvo priimti 2017 m. gruodžio 6 d. (byla C‑708/17) ir 2017 m. gruodžio 5 d. (byla C‑725/17). Juos Teisingumo Teismas gavo atitinkamai 2017 m. gruodžio 19 ir 27 d.

31.

2018 m. vasario 8 d. Teisingumo Teismo pirmininko nutartimi bylos C‑708/17 ir C‑725/17, atsižvelgiant į jų panašumą, buvo sujungtos, kad būtų bendrai vykdomos rašytinė ir žodinė proceso dalys ir priimtas galutinis sprendimas.

32.

EVN, Toplofikatsia Sofia, N. S. Dimitrova, Lietuvos vyriausybė ir Europos Komisija pateikė Teisingumo Teismui rašytines pastabas. Toms pačioms šalims, išskyrus Lietuvos vyriausybę, buvo atstovaujama 2018 m. gruodžio 12 d. vykusiame teismo posėdyje.

33.

EVN teigia, kad Teisingumo Teismas neturi jurisdikcijos atsakyti į trečiąjį prejudicinį klausimą, kurį pateikė Rayonen sad Asenovgrad (Asenovgrado apylinkės teismas) byloje C‑708/17. Iš tikrųjų šiuo klausimu pastarasis teismas prašo Teisingumo Teismo ne išaiškinti Sąjungos teisę, o konstatuoti, kad vykdoma nesąžininga komercinė veikla, tačiau tai gali nustatyti tik nacionalinės institucijos.

34.

Nepritariu šiam požiūriui. Mano manymu, niekas nekliudo nacionaliniam teismui, vykstant prejudicinio sprendimo priėmimo procedūrai, prašyti Teisingumo Teismo nuspręsti dėl atitinkamos situacijos kvalifikavimo kaip nesąžiningos komercinės veiklos, kaip tai suprantama pagal Direktyvą 2005/29, jei nacionalinis teismas konstatuoja ir įvertina būtinas faktines aplinkybes. Iš tikrųjų nacionalinio teismo nustatytų faktinių aplinkybių kvalifikavimas pagal Sąjungos teisę reiškia šios teisės aiškinimą, kuris patenka į Teisingumo Teismo jurisdikciją pagal SESV 267 straipsnyje nustatytą procedūrą ( 13 ).

35.

Be to, EVN ginčija visų prejudicinių klausimų, kuriuos pateikė Sofiyski Rayonen sad (Sofijos apylinkės teismas) byloje C‑725/17, priimtinumą. Šios bendrovės teigimu, tas teismas nesuformulavo klausimo, dėl kurio turėtų nuspręsti Teisingumo Teismas. Tas nacionalinis teismas taip pat nenurodė, kodėl jam kilo klausimų dėl Sąjungos teisės nuostatų, kurias jis prašo išaiškinti, ar dėl ryšio, kurį jis nustatė tarp šių nuostatų ir nacionalinės teisės nuostatų, taikomų jo nagrinėjamoje byloje.

36.

Mano nuomone, šį prieštaravimą taip pat reikia atmesti. Sofiyski rayonen sad (Sofijos apylinkės teismas) pateikti klausimai iš esmės yra susiję su Direktyvos 2011/83 išaiškinimu. Sprendime dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą tas teismas nurodė, kodėl ši direktyva turi reikšmės jo nagrinėjamai bylai, ir paaiškino, kodėl abejoja dėl Energetikos įstatymo suderinamumo, be kita ko, su minėtos direktyvos 27 straipsniu. Taigi šie klausimai atitinka dėl priimtinumo nustatytus reikalavimus ( 14 ).

37.

Šios bylos iš esmės susijusios su išlaidų, patirtų dėl bendraturčiams priklausančių pastatų, kurie yra prijungti prie centralizuoto šilumos tiekimo tinklo, šildymo, paskirstymu ( 15 ).

38.

N. S. Dimitrova ir M. S. Dimitrov yra panašiuose pastatuose esančių butų savininkai. Bendrovės ieškovės pagrindinėse bylose, EVN ir Toplofikatsia Sofia, yra energijos skirstytojos ( 16 ), tiekiančios šiems pastatams per šilumos tinklus, prie kurių jie yra prijungti, šiluminę energiją šildymui ir buitiniam karštam vandeniui ruošti. Ši energija paskirstoma minėtuose pastatuose per šildymo ir karšto vandens ruošimo sistemą, kurią sudaro šilumos punktas ( 17 ) ir visuma vamzdžių ir paskirstymo įrenginių, įskaitant šildymo statvamzdžius, einančius per kiekvieną butą.

39.

Šildymui ir buitinio karšto vandens ruošimui skirtos šiluminės energijos tiekimą Bulgarijoje reglamentuoja Energetikos įstatymas ir Nutarimas dėl centralizuoto šilumos tiekimo. Šiuose teisės aktuose nustatyta, kad jei pastatui šiluma tiekiama iš šilumos tinklo, kiekvienas iš jo bendraturčių, kurio butas prijungtas prie pastato šildymo ir karšto vandens ruošimo sistemos, privalo prisidėti prie išlaidų, susijusių su šiluminės energijos tiekimu šiam pastatui, padengimo ( 18 ).

40.

Šiuo klausimu minėtuose teisės aktuose nurodyta, kad šios išlaidos paskirstomos bendraturčiams, atskiriant šiluminę energiją, naudojamą buitiniam karštam vandeniui ruošti, ir šiluminę energiją, skirtą šildymui, pastarąją energiją taip pat skirstant į šilumą, kurią išskiria pastato šildymo sistema (vidaus paskirstymo tinklo šilumos nuostoliai), šilumą, skirtą bendroms patalpoms šildyti (laiptinės, koridoriai, bendri rūsiai ir t. t.), ir šilumą, skirtą privačioms patalpoms šildyti ( 19 ). Už šiluminę energiją, skirtą šildymui ir karštam vandeniui ruošti, kuri naudojama privačiose patalpose, pateikiamos sąskaitos atsižvelgiant į kiekvieno bendraturčio sunaudotą faktinį jos kiekį, o šiluminės energijos kiekis, kurį išskiria pastato šildymo sistema, ir šiluminės energijos kiekis, naudojamas bendroms patalpoms šildyti, paskirstomi bendraturčiams proporcingai jų butų apšildymo tūriui, nurodytam pastato projekte ( 20 ).

41.

N. S. Dimitrova ir M. S. Dimitrov savo butuose nesinaudoja centralizuoto šildymo ir buitinio karšto vandens ruošimo sistema ir ginčija aplinkybę, kad, nepaisant to, jie privalo prisidėti prie išlaidų, patirtų dėl pastato šildymo, pirmiausia išlaidų, susijusių su pastato šildymo sistemos išskirta šiluma ( 21 ), dengimo. Šiuo klausimu jie teigia, kad Energetikos įstatymo nuostatos prieštarauja Sąjungos vartotojų teisei (2 skirsnis).

42.

Be to, N. S. Dimitrova ginčija išlaidų, susijusių su pastato šildymo sistemos išskirtos šilumos paskirstymo tvarka, nustatyta Nutarime dėl centralizuoto šilumos tiekimo, kuri grindžiama butų apšildymo tūrio kriterijumi ir pagal kurią neatsižvelgiama į energijos kiekį, kurį faktiškai suvartoja kiekvienas bendraturtis, priešingai, nei reikalaujama pagal Sąjungos teisės aktus, susijusius su energijos vartojimo efektyvumu (3 skirsnis).

43.

Galiausiai reikia patikslinti, kad šios bylos visai nėra pavienės. Iš sprendimuose dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą ir šalių pateiktos informacijos matyti, kad dėl klausimo, ar bendraturčiai, atsisakę savo butuose naudoti centralizuotą šildymą, turi prisidėti prie su juo susijusių išlaidų dengimo, Bulgarijos teismuose pareikšta labai daug ieškinių. Šis ginčas atspindi tikrą socialinę krizę, susijusią su energijos kaina Bulgarijoje. Didelę dalį nekilnojamojo turto Bulgarijoje sudaro pastatai, kurių netinkama šiluminė izoliacija ir kurie pastatyti iki 1989 m., t. y. tuo metu, kai energijos kainas griežtai kontroliavo valstybė. Nuo to laiko, remiantis Komisijos pateiktais statistiniais duomenimis, ši kaina šioje valstybėje narėje padidėjo 25 kartus, todėl centralizuotas šildymas daugeliui šeimų tapo neįperkamas.

44.

Antrasis ir trečiasis klausimai, pateikti byloje C‑708/17, ir visi klausimai, pateikti byloje C‑725/17, iš esmės yra susiję su Energetikos įstatymo nuostatų, reglamentuojančių šiluminės energijos tiekimą bendraturčiams priklausančiuose pastatuose, suderinamumu su Sąjungos vartotojų teise. Šias nuostatas galima apibendrinti.

45.

Dėl bendraturčiams priklausančio pastato šildymo sistemos prijungimo prie šilumos tinklo reikalingas raštiškas savininkų, sudarančių bent du trečdalius atitinkamo pastato bendraturčių, sutikimas ( 22 ). Šis prijungimas suteikia pagrindą sutarčiai ( 23 ), ir yra taikomos bendrosios šiluminės energijos tiekimo į pastatą sąlygos ( 24 ).

46.

Kai pastatas prijungiamas prie šilumos tinklo, Energetikos įstatymo 153 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad visi privačių patalpų, prijungtų prie pastato šildymo sistemos, savininkai daiktinės teisės, kaip antai uzufrukto, arba naudojimosi teisės turėtojai) tampa šiluminės energijos vartotojais. Kaip tokie vartotojai, jie privalo prisidėti prie išlaidų, susijusių su pastate naudojama šiluminė energija, dengimo, laikydamiesi sąlygų ir tvarkos, nustatytų Nutarime dėl centralizuoto šilumos tiekimo. Tas pats taikytina ir savininkams, kaip antai N. S. Dimitrova ir M. S. Dimitrov, kurie nebuvo bendraturčiai tuo metu, kai buvo priimtas sprendimas dėl prijungimo prie tinklo.

47.

Kiekvienas bendraturtis gali nuspręsti nenaudoti savo bute taip tiekiamos šiluminės energijos, išjungdamas savo radiatorius ( 25 ). Tačiau pagal Energetikos įstatymo 153 straipsnio 6 dalį bendraturčiai, atsisakę naudotis šildymu savo butuose, lieka įpareigoti padengti dalį išlaidų, susijusių su pastato šildymu, t. y. išlaidų, susijusių su šiluma, kurią išskiria pastato šildymo sistema, ir šiluma, skirta bendrosioms patalpoms šildyti. Pastatas gali būti netgi atjungtas nuo šilumos tinklo (tai reiškia, kad centralizuoto šilumos tiekimo sutartis nutraukiama); tam taip pat reikia raštiško savininkų, sudarančių bent du trečdalius atitinkamo pastato bendraturčių, sutikimo ( 26 ). Neginčijama, kad pagrindinėse bylose aptariamų pastatų bendraturčiai nepriėmė tokio sprendimo.

48.

N. S. Dimitrova ir M. S. Dimitrov, kaip ir prašymus priimti prejudicinį sprendimą pateikę teismai, mano, kad ši situacija nesuderinama su Sąjungos vartotojų teise, pirmiausia – su Direktyvos 2011/83 27 straipsniu. Jų nuomone, pagal Energetikos įstatymą bendraturčiai, kurie savo butuose nesinaudoja centralizuotu šildymu, privalo sutikti naudotis „neužsakytu“ šio šildymo „pardavinėjimu [tiekimu]“, kaip tai suprantama pagal šią nuostatą. Tačiau šioje nuostatoje šiuo atžvilgiu numatyta sutartinių teisių gynimo priemonė (remedy): su tokiu tiekimu susidūręs vartotojas „atleidžiamas nuo pareigos atlyginti“. Taigi N. S. Dimitrova ir M. S. Dimitrov neturi prisidėti prie su jų pastatų šildymu susijusių išlaidų padengimo.

49.

N. S. Dimitrova ir M. S. Dimitrov pareikšti priekaištai daugiausia susiję su Energetikos įstatymo 153 straipsnio 1 ir 6 dalimis. Viena vertus, jie nurodo, kad pagal šio straipsnio 1 dalį kiekvieno bendraturčio pareiga prisidėti prie išlaidų, susijusių su centralizuotai tiekiama šiluma ir karšto vandens ruošimu, dengimo atsiranda ne jam sudarius sutartį su skirstytoju, o vien dėl to, kad jam nuosavybės teise priklauso butas, prijungtas prie pastato šildymo sistemos. Pirmiausia savininkai, kurie nebuvo bendraturčiai tuo metu, kai buvo priimtas sprendimas prijungti pastatą prie šilumos tinklo, niekada „neprašė“ naudotis centralizuotu šildymu. Kita vertus, jie ginčija tai, kad bendraturčiai, savo butuose išjungę ar pašalinę radiatorius, pagal minėto straipsnio 2 dalį privalo prisidėti prie išlaidų, susijusių su pastato šildymu, dengimo, nors taip pasielgdami jie aiškiai išreiškė savo valią atsisakyti centralizuoto šildymo.

50.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, mano manymu, siekiant naudingai atsakyti prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui, reikia antrąjį ir trečiąjį klausimus, pateiktus byloje C‑708/17, ir visus klausimus, pateiktus byloje C‑725/17, pergrupuoti ir performuluoti kaip vieną klausimą, t. y. klausimą, ar pagal Direktyvą 2011/83 draudžiamos nacionalinės teisės nuostatos, kuriose įtvirtinta, kad pastatų, kuriems šiluma tiekiama iš šilumos tinklo, bendraturčiai privalo prisidėti prie išlaidų, susijusių su pastato šildymu, dengimo, nors jie asmeniškai neprašė centralizuotai tiekti šilumą ir netgi nesinaudoja ja savo butuose.

51.

Iš esmės prieš pateikiant atsakymą į šį klausimą reikėtų patikrinti, ar Direktyva 2011/83 taikytina pagrindinėse bylose ( 27 ). Šiuo atžvilgiu primenu, kad, kaip nurodyta šios direktyvos 3 straipsnio 1 dalyje, ji, laikantis joje nustatytų sąlygų ir nuostatų, taikoma „prekiautojo ir vartotojo sudaromoms sutartims“, tarp jų – „sutartims dėl vandens, dujų, elektros energijos arba centralizuoto šilumos tiekimo, įskaitant dėl viešųjų tiekėjų atliekamo tiekimo, jei šios prekės tiekiamos pagal sutartį“. Be to, minėta direktyva pagal jos 28 straipsnio 2 dalį taikoma tik „sutartims, sudarytoms po 2014 m. birželio 13 d.“.

52.

Vis dėlto nemanau, kad nagrinėjant šias bylas reikia iš esmės spręsti šiuos klausimus. Šiuo atžvilgiu iš sprendimų dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą matyti, kad pagal Bulgarijos teisę šildymo ir buitinio karšto vandens tiekimas iš šildymo tinklo bendraturčiams priklausantiems pastatams suteikia pagrindą sutarčiai, kad bendraturčiai – tai bendrija, neturinti juridinio asmens statuso ( 28 ), ir kad kiekvienas bendraturtis laikomas galutiniu vartotoju, privalančiu padengti išlaidas, susijusias su pastate naudojama šiluminė energija ( 29 ). Todėl galima remtis prielaida, kad pagal Direktyvą 2011/83 yra „centralizuoto šilumos tiekimo sutartis“, saistanti „prekiautoją“ (tiekėją arba skirstytoją) ir „vartotoją“ (kiekvieną bendraturtį), ir kad ši direktyva taikytina ratione temporis ( 30 ), nesant būtinybės išsamiai nagrinėti šiuos įvairius aspektus, juo labiau kad, mano nuomone, pagal minėtą direktyvą akivaizdžiai nedraudžiamos tokios teisės akto nuostatos, kaip Energetikos įstatymo 153 straipsnio 1 ir 6 dalys.

53.

Šiuo klausimu primintina, pirma, kad, kaip patikslinta Direktyvos 2011/83 3 straipsnio 5 dalyje, šia direktyva „nedaroma įtaka nacionalinei bendrajai sutarčių teisei, pavyzdžiui, sutarties galiojimą, sudarymą arba poveikį reglamentuojančioms taisyklėms, tiek, kiek bendrosios sutarčių teisės aspektai nėra reglamentuojami šia direktyva“ ( 31 ).

54.

Tačiau Energetikos įstatymo 153 straipsnio 1 ir 6 dalys susijusios būtent su energijos tiekimo sutarties sudarymu, galiojimu ir pasekmėmis kiekvienam bendraturčiui ir šios sutarties nutraukimo sąlygomis ( 32 ). Jose iš esmės nustatyta, kad kiekvienas bendraturtis yra susijęs su energijos skirstytoju, todėl privalo prisidėti prie su šildymu susijusių išlaidų dengimo (kol prijungimas nenutraukiamas bendraturčių kvalifikuotos daugumos sutikimu). Taigi, pagal šias nuostatas, kol nėra priimtas sprendimas nutraukti prijungimą, yra galiojanti ir veiksminga sutartis tarp N. S. Dimitrova, M. S. Dimitrov ir skirstytojų. Šio fakto negali paneigti Direktyvos 2011/83 nuostatos, nes sutarčių sudarymas, galiojimas ir pasekmės iš esmės nėra klausimai, kurie suderinti šia direktyva ( 33 ). Todėl joje iš esmės nėra nustatyti formos ar turinio reikalavimai dėl tokios sutarties sudarymo ir galiojimo arba jos nutraukimo ( 34 ).

55.

Pripažįstu, kad paprasto konstatavimo, jog pagal Direktyvą 2011/83 atliktas ribotas suderinimas, nepakanka atsakant į pateiktą klausimą. Iš tikrųjų šios direktyvos 27 straipsnis, skirtas neužsakytų prekių tiekimui ar paslaugų teikimui, tam tikru mastu susijęs su sutartinių santykių sukūrimu ( 35 ).

56.

Šiuo klausimu primintina, antra, kad dėl sąvokos „neužsakytos prekės [arba] neužsakytos paslaugos“ Direktyvos 2011/83 27 straipsnyje daroma nuoroda į Direktyvos 2005/29 I priedo 29 punktą ( 36 ). Šiame punkte „neužsakytų prekių ar paslaugų pardavinėjimas [neužsakytų prekių tiekimas ar paslaugų teikimas]“ apibrėžiamas kaip prekybininko reikalavimas, be kita ko, nedelsiant sumokėti ar atidėto mokėjimo už jo pateiktas prekes reikalavimas, kai vartotojas jų neužsakė. Minėtame 27 straipsnyje taip pat patikslinama, kad jei vartotojas, kuriam be užsakymo tiekiamos prekės ar teikiamos paslaugos, neatsako prekiautojui, tai nereiškia, kad jis sutinka jas pirkti ( 37 ).

57.

Sąjungos teisėje dėl neužsakytų prekių tiekimo ar paslaugų teikimo iš pradžių buvo priimta viena Direktyvos 97/7/EB dėl vartotojų apsaugos, susijusios su nuotolinės prekybos sutartimis ( 38 ), kurią pakeitė Direktyva 2011/83, nuostata. Buvo siekiama kovoti su praktika, kai prekiautojas nusiunčia vartotojui atitinkamą prekę, nurodydamas, kad jei ši per tam tikrą terminą nebus grąžinta, prekiautojas manys, kad jo pasiūlymas pirkti priimtas, ir pareikalaus, kad vartotojas sumokėtų, kitaip tariant, su praktika, kai vartotojas priverčiamas sutikti pirkti. Atleidžiant vartotoją nuo pareigos atlyginti neužsakytų prekių tiekimo ar paslaugų teikimo atveju, patikslinant, kad jo neatsakymas nereiškia sutikimo, pagal Direktyvos 2011/83 27 straipsnį uždraudžiama vykdant tokią praktiką sudaryti tinkamą sutartį. Tiek šia nuostata suderinama nacionalinė sutarčių taisė ( 39 ).

58.

Tokiomis aplinkybėmis viena iš esminių kvalifikavimo kaip neužsakytų prekių tiekimo ar paslaugų teikimo, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 2011/83 27 straipsnį, sąlygų yra aplinkybė, kad atitinkamo tiekimo ar teikimo vartotojas nebuvo iš anksto ir aiškiai pageidavęs. Šia nuostata siekiama sukliudyti prekybininkui primesti vartotojui sutartinius santykius.

59.

Tačiau nagrinėjamu atveju, viena vertus, nepageidaujamas energijos tiekimas buvo vykdomas ne prekybininko iniciatyva, o pagal Bulgarijos teisės aktuose nustatytus reikalavimus. Pagal Energetikos įstatymą šiluminės energijos skirstytojas vartotojų prašymu privalo prijungti pastatus prie šilumos tinklo ( 40 ) ir aprūpinti prijungtus pastatus šiluminė energija. Labai abejoju, kad tiekimą, kuris vykdomas kaip prievolė, tenkanti pagal įstatymus, būtų galima laikyti „[neužsakytomis prekėmis arba neužsakytomis paslaugomis]“, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 2011/83 27 straipsnį ( 41 ).

60.

Kita vertus, bet kuriuo atveju šilumos tiekimas vykdomas pagal aiškų ir išankstinį prašymą. Kiekvienas bendraturtis yra susijęs su skirstytoju, jei bendraturčiai kvalifikuotos daugumos sprendimu aiškiai raštu paprašo vykdyti tokį tiekimą. Faktiškai N. S. Dimitrova ir M. S. Dimitrov ginčija tai, kad tam tikra bendraturčių dauguma gali nustatyti pareigas visiems bendraturčiams (įskaitant asmenis, kurie vėliau tampa savininkais) ir kad, norint atsisakyti šiluminės energijos tiekimo į pastatą, būtinas šios daugumos sprendimas.

61.

Energetikos įstatymo 153 straipsnio 1 ir 6 dalyse ne įtvirtinamas neužsakytų prekių tiekimas ar paslaugų teikimas, o reglamentuojama sudėtinga „grupės padėtis“, t. y. pastatų bendraturčių padėtis. Šiuo klausimu primintina, kad bendraturčiams priklausančiuose pastatuose, kaip antai aptariamuose pagrindinėse bylose, yra privačių patalpų, kurios yra išimtinės teisės į nuosavybę dalykas, ir bendrų patalpų, kurioms taikoma privalomo nedalomumo tvarka ir kurių dalis būtinai priklauso kiekvienam bendraturčiui. Bendros patalpos iš esmės yra neatskiriamos ir skirtos visų naudojimui ir patogumui, taigi jos administruojamos remiantis bendraturčių tam tikros daugumos priimtais sprendimais ( 42 ). Tokia tvarka būtina siekiant veiksmingo šių bendrų patalpų valdymo: jei būtų nustatyta vieningo balsavimo taisyklė, tai taptų praktiškai neįmanoma.

62.

Taigi pastato šildymo ir karšto vandens ruošimo sistema, konkrečiai kalbant, yra bendros nuosavybės dalis ( 43 ). Šildymo ir buitinio karšto vandens tiekimas į pastatą, reiškiantis šios vidaus sistemos naudojimą, yra bendraturčiams bendrai teikiama paslauga, todėl yra su visa bendra nuosavybe susijęs klausimas. „Prašymas“ tiekti centralizuotą šildymą logiškai grindžiamas bendraturčių sprendimu ( 44 ).

63.

Be to, kai priimamas šis sprendimas, taip pat logiška, kad kiekvienas bendraturtis privalo prisidėti prie išlaidų, susijusių su pastato šildymo sistemos nuostoliais ir šilumos vartojimu kitose bendrose pastato patalpose, dengimo, nes kaip šių nedalomų dalių bendraturtis jis yra ir šios šilumos „vartotojas“ ( 45 ). Šiuo klausimu neturi reikšmės tai, kad jis savo butą ketina šildyti savo paties priemonėmis, nesinaudodamas centralizuotu šildymu, kad negyvena patalpose arba pašalino savo radiatorius ( 46 ).

64.

Tas pats taikytina ir savininkams, tapusiems bendraturčiais po to, kai buvo priimtas sprendimas dėl pastato prijungimo prie centralizuoto šilumos tiekimo tinklo. Principu, pagal kurį naujus bendraturčius saisto anksčiau bendraturčių priimti sprendimai, įskaitant sprendimus dėl prijungimo prie centralizuoto šilumos tiekimo tinklo, siekiama užtikrinti stabilumą bendraturčių bendrijoje, antraip kiekvienu nuosavybės perdavimo pastate atveju būtų galima ginčyti bet kurį jos sprendimą. Taip pat pažymėtina, jog butą perkantis asmuo įspėjamas apie tai, kad atitinkamam pastatui šiluma tiekiama iš šilumos tinklo ir kad tam tikri mokesčiai yra susiję su bendromis patalpomis, kurias jis įsigyja kartu su butu ( 47 ). Be to, centralizuotam šildymui taikomos bendrosios sąlygos visuomenei yra žinomos ( 48 ).

65.

Atsižvelgiant į tai, negalima, remiantis Direktyvos 2011/83 27 straipsniu, daryti išvados – kurią, atrodo, daro N. S. Dimitrova ir M. S. Dimitrov, – kad vartotojas visada turi asmeniškai sutikti su bet kurios prekės tiekimu ar bet kurios paslaugos teikimu ir turi galėti asmeniškai nutraukti sutartį, kurioje numatytas šis tiekimas ar teikimas. Mano nuomone, pagal Direktyvą 2011/83 nedraudžiama, kad tam tikromis sudėtingomis aplinkybėmis, susijusiomis su tam tikra vartotojų bendrijos forma ir bendrai jiems tiekiama preke ar teikiama paslauga, vienų šios bendrijos narių sutikimas lemtų prievoles kitiems ( 49 ), įskaitant naujus jos narius, valstybių narių nacionalinėje teisėje numatytomis sąlygomis. Ši direktyva ar apskritai Sąjungos teisė paprasčiausiai nereglamentuoja šių konkrečių klausimų.

66.

Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, siūlau Teisingumo Teismui į antrąjį ir trečiąjį klausimus, pateiktus byloje C‑708/17, ir į visus klausimus, pateiktus byloje C‑725/17, atsakyti taip: Direktyvą 2011/83 reikia aiškinti taip, kad pagal ją nedraudžiamos nacionalinės teisės nuostatos, kuriose numatyta, kad bendraturčiams priklausančių pastatų, kuriems šiluma tiekiama iš šilumos tinklo, bendraturčiai privalo prisidėti prie su pastato šildymu susijusių išlaidų dengimo, nors jie asmeniškai neprašė centralizuotai tiekti šilumos ir netgi nesinaudoja ja savo butuose.

67.

Pirmasis klausimas, Rayonen sad Asenovgrad (Asenovgrado apylinkės teismas) pateiktas byloje C‑708/17, susijęs su išlaidų, patirtų dėl šiluminės energijos tiekimo į pastatą, kuriam šiluma tiekiama iš šilumos tinklo, paskirstymo šio pastato bendraturčiams tvarka. Šiame klausime nurodyta Direktyva 2006/32. Tačiau, kadangi N. S. Dimitrova ginčijama skola yra susijusi su šiluminė energija, tiekta nuo 2012 m. lapkričio 1 d. iki 2015 m. balandžio 30 d. ( 50 ), ir ši direktyva nuo 2014 m. birželio 5 d. buvo pakeista Direktyva 2012/27, į šį klausimą reikia atsakyti atsižvelgiant į abi šias direktyvas ( 51 ).

68.

Kaip minėta šios išvados 40 punkte, Bulgarijos teisės aktuose nurodyta, kad išlaidos, susijusios su šiluminė energija, kurią išskiria pastato šildymo sistema (primenu, išlaidos atitinka vidaus paskirstymo tinklo nuostolius), paskirstomos bendraturčiams proporcingai nuosavų butų apšildymo tūriui.

69.

N. S. Dimitrova teigia, kad ši paskirstymo tvarka neatitinka reikalavimų, kylančių iš Direktyvos 2006/32 13 straipsnio 2 dalies, pakeistos Direktyvos 2012/27 10 straipsnio 1 dalimi ir VII priedo 1.1 punktu.

70.

Šiuo klausimu pažymėtina, kad pagal Direktyvos 2006/32 13 straipsnio 2 dalį valstybės narės turi užtikrinti, kad prireikus galutiniams vartotojams sąskaitos būtų pateikiamos, be kita ko, „pagal faktinį energijos suvartojimą“. Direktyvos 2012/27 10 straipsnio 1 dalyje ir VII priedo 1.1 punkte ši pareiga pakartojama patikslinant, kad valstybės narės turi ją įvykdyti ne vėliau kaip 2014 m. gruodžio 31 d. visuose sektoriuose, kuriems taikoma ši direktyva, kai tai techniškai įmanoma ir ekonomiškai pagrįsta ( 52 ).

71.

Tačiau, N. S. Dimitrova teigimu, išlaidų, susijusių su šiluminė energija, kurią išskiria pastato šildymo sistema, paskirstymo tvarka, nustatyta Nutarime dėl centralizuoto šilumos tiekimo, lemia tai, kad bendraturčiams pateikiamose sąskaitose už šį šildymą nurodyta suma nepriklauso nuo šiluminės energijos kiekio, kuris per pastato šildymo sistemą galimai ar faktiškai tiekiamas jų butams (ar, veikiau, kurį praranda ši sistema), taigi kurį „faktiškai suvartoja“ kiekvienas bendraturtis ( 53 ). Rayonen sad Asenovgrad (Asenovgrado apylinkės teismas) pritaria šiai nuomonei.

72.

Taigi tas teismas iš esmės klausia Teisingumo Teismo, ar pagal Direktyvos 2006/32 13 straipsnio 2 dalį ir Direktyvos 2012/27 10 straipsnio 1 dalį ir VII priedo 1.1 punktą draudžiama tokia paskirstymo tvarka. Jis taip pat klausia, ar atsakymas į šį klausimą priklauso nuo to, ar techniniu požiūriu galima nustatyti šilumos kiekį, kuris per pastato šildymo sistemą faktiškai tiekiamas kiekvienam butui.

73.

Mano nuomone, į minėtus klausimus reikia atsakyti neigiamai. Šiuo atžvilgiu manau, kad reikėtų, pirma, priminti sąlygas, kuriomis turi būti pateikiamos faktiniu suvartojimu grindžiamos sąskaitos, aptariant ir techninius jų pateikimo aspektus, kiek tai susiję su šilumos tiekimu bendraturčiams priklausantiems pastatams, kuriems šiluma tiekiama iš šilumos tinklo, ir, antra, kalbant apie atvejus, kai ši sąskaitų pateikimo tvarka yra taikoma priverstinai, – nustatyti šios pareigos apimtį.

74.

Pirma, kaip minėta, pagal Direktyvos 2006/32 13 straipsnio 2 dalį valstybės narės turi užtikrinti, kad „kai tinkama [prireikus]“ sąskaitos galutiniams vartotojams būtų pateikiamos pagal faktinį energijos suvartojimą. O Direktyvos 2012/27 10 straipsnio 1 dalyje ir VII priedo 1.1 punkte nurodyta, kad šios sąskaitos turi būti taip pateikiamos, „kai [tai] techniškai įmanoma ir ekonomiškai pagrįsta“. Šias sąlygas, mano manymu, reikia aiškinti atsižvelgiant į nuostatas, susijusias su suvartotos energijos matavimais, išdėstytas Direktyvos 2006/32 13 straipsnio 1 dalyje ir Direktyvos 2012/27 9 straipsnyje.

75.

Šiuo klausimu pažymėtina, kad Direktyvos 2006/32 13 straipsnio 1 dalyje ir Direktyvos 2012/27 9 straipsnio 1 dalyje beveik taip pat suformuluota nuostata, kad galutiniai energijos vartotojai turi įsirengti individualius skaitiklius, leidžiančius išmatuoti faktiškai jų suvartojamą energijos kiekį. Reikalavimo griežtumas skiriasi priklausomai nuo atitinkamų pastatų rūšies: skaitiklius privaloma įrengti naujuose pastatuose arba pastatuose, kurie kapitališkai renovuojami, o skaitiklių įrengimui esamuose pastatuose taikoma sąlyga, kad tai būtų techniškai įmanoma, finansiškai pagrįsta ir proporcinga numatomam sutaupyti energijos kiekiui ( 54 ).

76.

Sąjungos teisės aktų leidėjas Direktyvos 2012/27 9 straipsnio 3 dalyje paaiškino ( 55 ), kaip įgyvendinti šią priemonę, kiek tai susiję su šilumos, vėsumos ir buitinio karšto vandens vartojimu pirmiausia bendraturčiams priklausančiuose pastatuose, kuriuose šiluma tiekiama iš šilumos tinklo.

77.

Taigi šioje nuostatoje patikslinama, viena vertus, kad tokiuose pastatuose prie šilumokaičio arba tiekimo vietoje ( 56 ) turi būti įrengtas šilumos arba karšto vandens skaitiklis. Kita vertus, valstybės narės turi užtikrinti, kad ne vėliau kaip 2016 m. gruodžio 31 d. būtų įrengti individualaus suvartojimo skaitikliai, kuriais, „jei [tai] techniškai įmanoma ir ekonomiškai veiksminga“, būtų matuojamas kiekvienos patalpos šilumos, vėsumos ar karšto vandens suvartojimas. Jei tai neįmanoma dėl techninių priežasčių arba nėra ekonomiškai veiksminga, kiekviename radiatoriuje suvartotai šilumai matuoti turi būti naudojami šilumos dalikliai ( 57 ), „išskyrus atvejus, kai atitinkama valstybė narė įrodo, kad tokių šilumos daliklių įrengimas nebūtų ekonomiškai veiksmingas“ ( 58 ). Pastaruoju atveju gali būti taikomi kiti ekonomiškai veiksmingi metodai, leidžiantys išmatuoti šilumos suvartojimą.

78.

Iš to matyti, kad, kiek tai susiję su šildymu bendraturčiams priklausančiuose pastatuose, kuriuose šiluma tiekiama iš šilumos tinklo, sąskaitos, grindžiamos faktiniu suvartojimu, minimu Direktyvos 2006/32 13 straipsnio 2 dalyje ir Direktyvos 2012/27 10 straipsnio 1 dalyje, privalo būti pateikiamos gyventojams, turintiems priemones, leidžiančias nustatyti šį suvartojimą, laikantis Direktyvos 2006/32 13 straipsnio 1 dalyje ir Direktyvos 2012/27 9 straipsnio 1 ir 3 dalyse nustatytų sąlygų. Ši sąskaitų pateikimo tvarka pagrįsta nuosavuose butuose įrengtų individualių šilumos skaitiklių rodmenimis arba, nesant šių skaitiklių, šilumos daliklių rodmenimis ( 59 ).

79.

Nagrinėjamais atvejais neginčijama, kad tokie prietaisai buvo įrengti N. S. Dimitrova ir M. S. Dimitrov butuose ( 60 ). Taigi jiems turi būti pateikiamos sąskaitos, grindžiamos faktiniu šiluminės energijos suvartojimu ( 61 ).

80.

Į tai atsižvelgiant, antra, mano nuomone, nei pagal Direktyvos 2006/32 13 straipsnio 2 dalį, nei pagal Direktyvos 2012/27 10 straipsnio 1 dalį nereikalaujama, kad, jei privalomai taikoma ši sąskaitų pateikimo tvarka, galutiniams vartotojams pateikiama šiluminės energijos suvartojimo sąskaita priklausytų vien nuo faktinio suvartojimo.

81.

Iš tikrųjų, priešingai, nei teigia N. S. Dimitrova, šiose nuostatose nėra įtvirtintas principas, kad kiekvienas galutinis energijos vartotojas turi sumokėti tik už tai, ką jis faktiškai suvartojo. Jų formuluotėje tik nurodoma, kad sąskaitos turi būti pateikiamos „pagal“ faktinį suvartojimą. Šį reikalavimą, mano manymu, reikia aiškinti atsižvelgiant į šiomis direktyvomis siekiamą tikslą ir minėtų nuostatų priėmimo istoriją.

82.

Šiuo klausimu primintina, kad direktyvomis 2006/32 ir 2012/27, be kita ko, siekiama didinti energijos vartojimo efektyvumą Sąjungoje, pirmiausia galutinio vartojimo etape ( 62 ). Jos susijusios su dviem Tarybos rekomendacijomis ( 63 ) ir pirmąja direktyva ( 64 ), kuriomis siekiama, kalbant apie išlaidų, susijusių su šildymo, vėsinimo ir buitinio karšto vandens tiekimu į bendraturčiams priklausančius pastatus, kuriuose įrengta bendra sistema, paskirstymą, taikyti kiekvieno gyventojo faktiniu suvartojimu grindžiamą tvarką. Iš tikrųjų nustatyta sąsaja tarp individualaus efektyvaus vartojimo ir sąskaitų pateikimo kiekvieną skatina vykdyti veiksmus, leidžiančius taupyti energiją ( 65 ), siekiant sumažinti vartojimą ir atitinkamai sumas sąskaitose.

83.

Taigi sąskaitų pateikimas, grindžiamas faktiniu suvartojimu, kaip antai numatytu Direktyvos 2006/32 13 straipsnio 2 dalyje ir Direktyvos 2012/27 10 straipsnio 1 dalyje, nėra savitikslis: šia sąskaitų pateikimo tvarka siekiama skatinti bendraturčiams priklausančių pastatų gyventojus vykdyti veiksmus, leidžiančius taupyti energiją, siekiant mažiau jos suvartoti galutinio vartojimo etape. Toks tikslas reiškia, kad galutiniams vartotojams pateikiamų sąskaitų už suvartotą šiluminę energiją dalis priklauso nuo faktinio suvartojimo – dalis, susijusi su jų butuose įrengtais radiatoriais, t. y. su jų asmeniniais veiksmais ( 66 ).

84.

Priešingai, paskirstyti visą pastate suvartotą šiluminę energiją jo bendraturčiams pagal jų butuose įrengtų individualių skaitiklių arba daliklių rodmenis reikštų viršyti tai, kas būtina energijos taupymo tikslui pasiekti. Pirmiausia tokia paskirstymo tvarka būtų neteisinga ir galėtų ilgai trukdyti įgyvendinti šį tikslą.

85.

Iš tikrųjų, viena vertus, kaip pabrėžė Toplofikatsia Sofia, EVN, Lietuvos vyriausybė ir Komisija, įvairūs butai bendraturčiams priklausančiuose pastatuose nėra savarankiški šilumos požiūriu. Tam tikras šilumos kiekis cirkuliuoja tarp gretimų butų pertvarų, nuo patalpų, kuriose oro temperatūra aukštesnė, į patalpas, kur ji žemesnė, taigi kiekvieno gyventojo šilumos vartojimą veikia su šildymu susiję kitų gyventojų veiksmai ( 67 ). Taigi su šildymu susijusių išlaidų paskirstymas, grindžiamas vien individualiu suvartojimu, galėtų skatinti kai kuriuos gyventojus, kurių butai, pavyzdžiui, yra pastato viduryje, išjungti savo radiatorius viso šildymo sezono metu ir naudotis tik šiluma, sklindančia iš gretimų butų, o tai, savo ruožtu, lemtų papildomas išlaidas pastarųjų butų gyventojams.

86.

Be to, individualus suvartojimas butuose priklauso nuo jų vietos pastate. Šiuo atžvilgiu pažymėtina, kad kai kurie butai dėl jų nepalankios padėties (pavyzdžiui, esantys paskutiniame aukšte, pirmame aukšte virš požeminės automobilių stovėjimo aikštelės, vestibiulio ar kitos nešildomos patalpos, pastato kampe arba visiškai šiaurinėje pusėje) gali būti natūraliai šaltesni ir jiems reikia daugiau šilumos, kad juose būtų pasiekta tam tikra oro temperatūra, palyginti su kitais butais, kurių plotas toks pats. Taigi būtų neteisinga bendraturčiams priklausančiame pastate suvartotą šiluminę energiją paskirstyti atsižvelgiant vien į individualų suvartojimą.

87.

Kita vertus, visą sąskaitą už suvartotą energiją susiejus su individualiu suvartojimu kiltų grėsmė, kad bus sunkiau priimti priemones, kaip antai, nuspręsti atlikti pastato kapitalinę renovaciją, leidžiančias padidinti bendrą energijos suvartojimo pastate efektyvumą ir reikšmingai ilgą laiką taupyti energiją. Iš tikrųjų tokioms priemonėms priimti paprastai reikalingas visų bendraturčių sprendimas. O su šildymu susijusių išlaidų paskirstymo bendraturčiams būdas turi tiesioginę įtaką kiekvieno jų paskatinimui priimti tokį sprendimą ir dengti tokios renovacijos kaštus. Paskirstymas (visas ar pernelyg didelė jo dalis), grindžiamas individualiu suvartojimu, skatins pastato gyventojus, kurių padėtis energetiniu atžvilgiu palanki – pavyzdžiui, turinčius butus pačiame pastato viduryje, galinčius pasinaudoti šiluma, sklindančia iš gretimų butų, ir patiriančius mažus į išorę išeinančios šilumos nuostolius, – nepritarti tokiam sprendimui, kitaip nei butų, kurių padėtis energetiniu atžvilgiu nepalankesnė, savininkus, rizikuojančius likti mažuma ( 68 ).

88.

Todėl, kaip pabrėžia Komisija, EVN ir Toplofikatsia Sofia, valstybėse narėse sąskaitose už šildymą bendraturčiams priklausančiuose pastatuose, kuriems šiluma tiekiama iš šilumos tinklo arba iš bendros sistemos, paprastai būna kintamoji dalis, priklausanti nuo faktinio išmatuoto suvartojimo arba privačiose patalpose įrengtų daliklių rodmenų, ir pastovioji dalis, tenkanti kiekvienam bendraturčiui pagal kriterijus, nesusijusius su šiais duomenimis. Taigi ši dalis atspindi tai, kad dalis pastate naudojamos šilumos nepriklauso nuo individualių kiekvieno jo gyventojo veiksmų. Būtent taip yra ne tik minėtu atveju, kai šiluma sklinda į gretimus butus, bet ir tada, kai šilumą išskiria pastato šildymo sistema – toks šių bylų pagrindas (arba bendrose patalpose naudojamos šilumos atveju).

89.

Šiomis aplinkybėmis Direktyvos 2012/27 9 straipsnio 3 dalies trečioje pastraipoje nurodyta, kad valstybės narės gali nustatyti skaidrias išlaidų, susijusių su šilumos ar karšto vandens suvartojimu šiuose pastatuose, paskirstymo taisykles, kad būtų užtikrintas individualaus suvartojimo apskaitos skaidrumas ir tikslumas. Be to, šioje nuostatoje patikslinama, kad prireikus tokiose taisyklėse pateikiamos gairės, kaip paskirstyti su šilumos ir (arba) karšto vandens suvartojimu susijusias išlaidas, kai kalbama apie: a) buitinį karštą vandenį, b) šilumą, kurią išskiria pastato įrenginiai siekiant apšildyti bendro naudojimo patalpas (jei laiptinėse ir koridoriuose įrengti radiatoriai), ir c) butų šildymą.

90.

Kaip matyti iš šios nuostatos, tokių paskirstymo taisyklių nustatymas yra neprivalomas ( 69 ). Taigi valstybės narės gali savo nuožiūra nustatyti tokias taisykles arba leisti bendraturčiams, naudojantis sutarčių laisve, priimti sprendimą dėl pastoviosios dalies ir kintamosios dalies dydžių, arba nustatyti bendrąsias taisykles, palikdamos bendraturčiams veiksmų laisvę.

91.

Be to, dėl šių galimų taisyklių turinio pažymėtina, kad, kaip pabrėžė EVN, Toplofikatsia Sofia ir Lietuvos vyriausybė, pagal Direktyvos 2012/27 9 straipsnio 3 dalį kiekviena valstybė narė turi teisę pasirinkti, tačiau nustatytos taisyklės turi būti „skaidrios“. Taigi valstybės narės turi plačią diskreciją. Bulgarija pasirinko paskirstymą, pagal kurį skiriamas suvartojimas privačiose patalpose, matuojamas skaitikliais arba dalikliais, ir pastovioji dalis, apimanti bendroms patalpoms tenkančią šilumą ir pastato šildymo sistemos išskiriamą šilumą, su kurių vartojimu susijusios išlaidos paskirstomos atsižvelgiant į kiekvieno buto apšildymo tūrį. Daugelis valstybių narių, priešingai, pasirinko metodą, pagal kurį bendraturčiams paskirstomos išlaidos, sudarančios tam tikrą procentinę viso suvartojimo pastate dalį (pavyzdžiui, 30 %), taikant kiekvieno buto tūrio arba ploto kriterijų (neskiriant bendroms patalpoms tenkančios šilumos ir pastato šildymo sistemos išskiriamos šilumos), o likusi procentinė dalis priklauso nuo skaitiklių ir daliklių rodmenų. Šie skirtingi metodai, mano nuomone, yra suderinami su direktyvomis 2006/32 ir 2012/27 ( 70 ).

92.

Galiausiai, priešingai, nei, atrodo, mano N. S. Dimitrova ( 71 ), faktiniu suvartojimu grindžiamas sąskaitų pateikimas nereiškia, kad valstybių narių pasirinkti išlaidų, susijusių su šiluminės energijos sąskaitoje nurodoma pastoviąja dalimi, paskirstymo kriterijai (nagrinėjamu atveju – išlaidos, susijusios su pastato šildymo sistemos išskiriama šiluma) kaip galima tiksliau atspindi faktinį suvartojimą. Kalbant apie sąskaitos dalį, nepriklausančią nuo privačiose patalpose įrengtų prietaisų rodmenų, valstybės narės, mano manymu, gali savo nuožiūra nuspręsti dėl išlaidų paskirstymo pagal, jų nuomone, tinkamą kriterijų, kaip antai kiekvienos patalpos naudingą plotą (kvadratiniais metrais) arba jos apšildymo tūrį (kubiniais metrais). Kitaip tariant, Bulgarijos teisės aktų leidėjas neprivalėjo nustatyti kriterijaus, atspindinčio pastato šildymo sistemos faktiškai išskirtą šilumą, tenkančią kiekvienam butui, net darant prielaidą, kad techniniu požiūriu tai galima išmatuoti ( 72 ).

93.

Tokiomis aplinkybėmis siekiant įgyvendinti tikslus, kurių siekiama faktiniu suvartojimu grindžiama sąskaitų pateikimo tvarka, kaip antai nustatyta Direktyvos 2006/32 13 straipsnio 2 dalyje ir Direktyvos 2012/27 10 straipsnio 1 dalyje, mano manymu, kintamoji dalis turi būti reikšminga. Iš tikrųjų tai svarbiausia skatinant vykdyti energiją taupyti leidžiančius veiksmus.

94.

Apibendrindamas, esu tos nuomonės, jog pagal šias nuostatas valstybės narės turi užtikrinti, kad dalis sąskaitos priklausytų nuo faktinio suvartojimo ir kad ši dalis būtų pakankama elgesio pokyčiams, kurių siekiama šiomis nuostatomis ( 73 ).

95.

Iš to, kas išdėstyta, matyti, kad, mano manymu, taisyklės, nustatytos Energetikos įstatyme ir Nutarime dėl centralizuoto šilumos tiekimo, nepažeidžia reikalavimų, susijusių su suvartotos energijos matavimu ir sąskaitų pateikimu ir numatytų direktyvose 2006/32 ir 2012/27. Viena vertus, kaip pabrėžia EVN ir Toplofikatsia Sofia, Energetikos įstatyme nurodyta, kad kiekvieno pastato šilumos punkte turi būti įrengti šiluminės energijos skaitikliai, o kiekviename bute – individualūs šilumos skaitikliai arba dalikliai ir buitinio karšto vandens skaitikliai ( 74 ). Sąskaitose nurodoma kintamoji dalis, atitinkanti suvartojimą privačiose patalpose ir grindžiama kiekvieno bendraturčio faktiniu suvartojimu, kuris matuojamu šiais individualiais skaitikliais arba įvertinamas dalikliais, ir ši kintamoji dalis paprastai yra reikšminga ( 75 ). Kita vertus, Bulgarijos teisės aktų leidėjas nustatė paskirstymo taisykles, kurios atitinka Direktyvos 2012/27 9 straipsnio 3 dalyje nurodytą skaidrumo reikalavimą: jose aiškiai apibrėžta, kaip matuojama pastate vartojama energija, ir nurodyti kriterijai, kuriais remiantis bendraturčiams paskirstomos atitinkamos išlaidos.

96.

Todėl siūlau Teisingumo Teismui į pirmąjį klausimą byloje C‑708/17 atsakyti taip: Direktyvos 2006/32 13 straipsnio 2 dalį ir Direktyvos 2012/27 10 straipsnio 1 dalį ir VII priedo 1.1 punktą reikia aiškinti taip, kad pagal juos nedraudžiamos nacionalinės teisės nuostatos, numatančios, kad, kalbant apie bendraturčiams priklausančius pastatus, kuriems šiluma tiekiama iš šilumos tinklo, dalis išlaidų, susijusių su pastate vartojama šiluma, atitinkanti pastato šildymo ir karšto vandens ruošimo sistemos išskiriamą šilumą, paskirstoma bendraturčiams, atsižvelgiant į jų butų apšildomą tūrį, nepriklausomai nuo kiekvienam butui faktiškai išskirto šios šilumos kiekio.

97.

Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, siūlau Teisingumo Teismui į prejudicinius klausimus, kuriuos pateikė Rayonen sad Asenovgrad (Asenovgrado apylinkės teismas, Bulgarija) byloje C‑708/17 ir Sofiyski rayonen sad (Sofijos apylinkės teismas, Bulgarija) byloje C‑725/17, atsakyti taip: