1.

Dr. Adelheid Krah (toliau – apeliantė) – Vienos universiteto postdoc vyresnioji dėstytoja. Pagal Vienos universiteto vidaus nuostatus, kad būtų galima įdarbinimo momentu ją priskirti prie atitinkamos akademinių darbuotojų kategorijos, buvo atsižvelgta tik į ketverių metų jos ankstesnę profesinę patirtį.

2.

Vienos universitete (toliau – kita apeliacinio proceso šalis) numatyti du būdai, kaip atsižvelgiama į postdoc vyresniųjų dėstytojų patirtį apskaičiuojant darbo užmokestį. Visų pirma, įdarbinimo momentu galima atsižvelgti į ne didesnę kaip ketverių metų ankstesnę profesinę patirtį, įgytą Vienos universitete arba kitoje Austrijoje ar kitoje Europos Sąjungos valstybėje narėje įsisteigusioje darbovietėje. Antra, jau įsidarbinus Vienos universitete įgytas darbo stažas kaupiamas. Tai suteikia galimybę akademiniams darbuotojams laipsniškai, reguliariai kas aštuonerius metus pereiti iš vienos darbo užmokesčio pakopos į kitą tos pačios kategorijos pakopą.

3.

Pasak apeliantės, ankstesnės profesinės patirties pripažinimo apribojimas samdant darbuotojus diskriminuoja darbuotojus, atvykstančius iš kitų valstybių narių. Darbo užmokesčio didėjimas atsižvelgiant į darbo stažą yra palankus akademiniams darbuotojams, kurie visada dirbo tame pačiame Austrijos universitete, taigi daugiausia Austrijos piliečiams.

4.

Šiuo atveju Teisingumo Teismas raginamas dar kartą išnagrinėti jurisprudenciją, susijusią su laisvo darbuotojų judėjimo išorės ribomis, ir patikslinti jos loginį pagrindą. Ar nacionalinės teisės aktai, kurių struktūra yra neutrali, t. y. jie nėra tiesiogiai diskriminuojantys dėl pilietybės, ir kurių poveikis yra toks pat neutralus, t. y. nėra netiesioginės diskriminacijos, vis tiek sudaro kliūčių laisvam judėjimui? Ar dėl kliūčių ir mažiau patrauklaus požiūrio jurisprudencijoje, susijusioje su laisvu darbuotojų judėjimu, sukuriama pilnavertė trečioji kategorija, kuri pradedama taikyti neatsižvelgiant į tai, ar esama kokios nors diskriminacijos? Ar remiantis SESV 45 straipsniu bus taikomas bet koks nacionalinės teisės aktas, pagal kurį laisvas judėjimas gali tapti mažiau patrauklus darbuotojui?

5.

SESV 45 straipsnyje numatyta:

„1.   Sąjungoje užtikrinama darbuotojų judėjimo laisvė.

2.   Tokia judėjimo laisvė reiškia, kad įdarbinimo, darbo užmokesčio ir kitų darbo ir užimtumo sąlygų atžvilgiu panaikinama bet kokia valstybių narių darbuotojų diskriminacija dėl pilietybės.

3.   Ji suteikia teisę, galimą riboti tik viešosios tvarkos, visuomenės saugumo ir visuomenės sveikatos sumetimais:

<…>

<…>“

6.

2011 m. balandžio 5 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) Nr. 492/2011 dėl laisvo darbuotojų judėjimo Sąjungoje ( 2 ) 7 straipsnio 1 dalyje numatyta:

„Darbuotojui, jei jis yra valstybės narės pilietis, negali būti sudarytos skirtingos įdarbinimo ir darbo sąlygos, nei tos valstybės narės, kurioje jis dirba, piliečiams dėl jo pilietybės, ypač nustatant darbo užmokestį ir atleidžiant iš darbo, o jam tampant [tapus] bedarbiu – jį grąžinant arba vėl priimant į darbą.“

7.

2011 m. vasario 15 d.Rahmenkollktivvertrag für ArbeitnehmerInnen Universitäten (Bendroji universitetų darbuotojų kolektyvinė sutartis) (toliau – kolektyvinė sutartis) 47 straipsnio „Universitetų mokslo ir (arba) meno darbuotojų pakopos“ 1 dalyje numatyta:

„Visi darbuotojai, kaip apibrėžta 5 straipsnio 2 dalies 1 punkte, pagal darbo sutartyje nustatytų pareigų pobūdį priskiriami prie A–C pareigybių kategorijų.“

8.

48 straipsnyje išdėstoma universitetų mokslo ir meno darbuotojų pareigybių kategorijų schema. Šioje nuostatoje numatyta:

„A1 pareigybės kategorija: pagal skyrimo procedūrą paskirti universitetų profesoriai <…>

A2 pareigybės kategorija: mokslo ir (arba) meno srities darbuotojai, su kuriais buvo sudaryta kvalifikacijos sutartis.

B pareigybės kategorija: universiteto asistentai, vyresnieji mokslininkai, vyresnieji meno darbuotojai, vyresnieji dėstytojai, projektų darbuotojai (28 straipsnis), baigę magistro ar kitų antrosios pakopos studijų programas, susijusias su darbo pobūdžiu, lektoriai. Prie šios pareigybės kategorijos priskiriamos B1 ir B2 darbo užmokesčio pakopos. Universiteto asistentai, vyresnieji mokslininkai, vyresnieji meno darbuotojai, vyresnieji dėstytojai ir projektų darbuotojai <…> priskiriami prie B1 darbo užmokesčio pakopos; lektoriai priskiriami prie B2 darbo užmokesčio pakopos.

C pareigybės kategorija: studentai darbuotojai ir projektų darbuotojai, neįtraukti į B1 kategoriją.“

9.

Kolektyvinės sutarties 49 straipsnyje nustatyta universiteto mokslo ir meno darbuotojų atlyginimų sistema. Šiame straipsnyje numatyta:

1)   A1 darbo užmokesčio pakopos darbuotojo mėnesinis bruto darbo užmokestis yra 4891,10 EUR. Ši suma padidinama, jei yra bent vienas teigiamas darbo įvertinimas <…> atitinkamu laikotarpiu,

po 6 metų darbo – iki 5372,80 EUR,

po 12 metų darbo – iki 5854,50 EUR,

po 18 metų darbo – iki 6336,20 EUR

ir

po 24 metų darbo – iki 6817,90 EUR.

2)   B1 darbo užmokesčio pakopos darbuotojo mėnesinis bruto darbo užmokestis yra 3686,70 EUR, o jei darbuotojai turi atitinkamą daktaro arba PhD laipsnį, –4288,80 EUR. Ši suma padidinama:

po 6 metų darbo jaunesniuoju mokslo darbuotoju – iki 5131,90 EUR,

po 12 metų darbo – iki 5613,70 EUR,

po 18 metų darbo – iki 6095,40 EUR

ir

po 24 metų darbo – iki 6577,00 EUR.

3)   B1 darbo užmokesčio pakopos mėnesinis bruto darbo užmokestis yra 2696,50 EUR.

Ši suma padidinama:

10.

Apeliantė yra Vokietijos pilietė, istorijos mokslų daktarė. Nuo 2000–2001 m. žiemos semestro ji dirbo kitos apeliacinio proceso šalies, Vienos universiteto, kviestine Istorijos instituto dėstytoja. Prieš tai penkerius metus ji dėstė Miuncheno universitete.

11.

Po to, kai ji įteikė Habilitationsschrift (habilitacijos darbas), 2002 m. kovo 12 d. kitos apeliacinio proceso šalies Humanitarinių ir kultūros mokslų fakulteto dekanato sprendimu jai buvo suteikti įgaliojimai universitete dėstyti viduramžių istoriją. Vėliau apeliantė pagal terminuotas dėstymo sutartis kiekvieną semestrą dėstė po mažiausiai 7 savaitines valandas.

12.

Nuo 2010 m. spalio 1 d. apeliantė buvo įdarbinta iš pradžių pagal terminuotą sutartį, o vėliau – neterminuotą kaip senior lecturer / postdoc 20 savaitinių valandų.

13.

2011 m. lapkričio 8 d. rektorato sprendimu buvo nuspręsta senior lecturer / postdoc ir senior scientist / postdoc atvejais iš ankstesnių tarnybos laikotarpių įskaityti ketverius metus, jeigu dirbti buvo pradėta 2011 m. spalio 1 d. arba vėliau. Pagal šį sprendimą apeliantė buvo priskirta prie B pareigybės kategorijos, jai buvo nustatytas B1 darbo užmokesčio pakopos b punkte numatytas atlyginimas.

14.

Vis dėlto apeliantė teigia, kad ji sukaupė 5 metų ankstesnę tarnybos dirbant tą patį darbą patirtį Miuncheno universitete ir 8,5 metų profesinę patirtį Vienos universitete, iš viso 13,5 metų ankstesnę tarnybos dirbant tą patį darbą patirtį. Todėl, apeliantės nuomone, jos atveju turėjo būti įskaityta 13,5 metų ir jos atlyginimo kategorija turėjo būti aukštesnė.

15.

Apeliantė pareiškė ieškinį dėl 3385,20 EUR sumos, tariamo darbo užmokesčio skirtumo, įskaitant palūkanas ir bylinėjimosi išlaidas, Arbeits‑ und Sozialgericht Wien (Vienos darbo ir socialinis teismas), šis teismas ieškinį atmetė. Vėliau dėl šio sprendimo apeliantė pateikė apeliacinį skundą prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui.

16.

Šiomis faktinėmis ir teisinėmis aplinkybėmis Oberlandesgericht Wien (Vienos aukštesnysis apygardos teismas, Austrija) nutarė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui šiuos klausimus:

17.

Rašytines pastabas pateikė apeliantė, kita apeliacinio proceso šalis ir Europos Komisija. Visos trys šalys kartu su Austrijos vyriausybe dalyvavo 2019 m. sausio 23 d. vykusiame posėdyje.

18.

Šios išvados struktūra yra tokia, kaip nurodyta toliau. Pradėsiu nuo keleto įžanginių paaiškinimų, susijusių su Austrijos akademinių darbuotojų darbo užmokesčio sistema, visų pirma nacionalinės teisės aktais ir Vienos universiteto nuostatais dėl vyresniųjų dėstytojų ankstesnės profesinės patirties pripažinimo (A). Toliau siūlau, kad, priimant į darbą, ankstesnės atitinkamos su darbu susijusios patirties pripažinimo apribojimas iki ketverių metų yra suderinamas su laisvu darbuotojų judėjimu, nes tai nėra nei diskriminacija, nei, mano nuomone, kliūtis laisvam darbuotojų judėjimui (B). Galiausiai išnagrinėsiu taisyklę, pagal kurią jau įsidarbinus darbo užmokestis didėja atsižvelgiant į darbo stažą Vienos universitete (C).

19.

Ši byla susijusi su vyresniųjų dėstytojų, priskiriamų prie B1 darbo užmokesčio pakopos, kaip numatyta tiek nacionaliniu lygmeniu (Kolektyvinės sutarties 49 straipsnio 3 dalis), tiek Vienos universiteto lygmeniu (vidaus nuostatuose), darbo užmokestį reglamentuojančiomis taisyklėmis.

20.

Kolektyvinėje sutartyje nustatytos vyresniųjų dėstytojų darbo užmokesčio didėjimo taisyklės. Šiose taisyklėse atsižvelgiama į darbo stažą. Dirbant universitete paprastai darbo užmokestis didėja reguliariai, atsižvelgiant į tame pačiame universitete išdirbtą laiką. Praktiškai, praėjus tam tikram skaičiui metų (visų pirma, išdirbus trejus metus ir vėliau kas aštuonerius metus), vyresnieji dėstytojai B1 darbo užmokesčio pakopoje pereina iš vienos darbo užmokesčio grupės į kitą.

21.

Vis dėlto ši darbo užmokesčio sistema nėra pagrįsta tik darbo stažu ir (arba) išdirbtu laiku. Nacionalinės teisės aktuose numatytos dvi išimtys, kurios suteikia galimybę vyresniajam dėstytojui įdarbinimo atveju nustatyti aukštesnę atlyginimo grupę, negu būtų nustatyta mechaniškai taikant darbo stažo taisykles. Pirma, tiems, kurie sutartį sudaro kaip vyresnieji dėstytojai be daktaro laipsnio, (pirmųjų) trejų metų laikotarpis sumažinamas laikotarpiais, dėl kurių pateikiami duomenys apie ankstesnę su darbu susijusią patirtį. Antra, daktaro laipsnį turintys asmenys, priimami į darbą kaip postdoc vyresnieji dėstytojai, neprivalo išdirbti pirmųjų trejų ir aštuonerių metų laikotarpių, todėl jiems nustatomas B1 darbo užmokesčio pakopos b punkte numatytas atlyginimas.

22.

Kaip paaiškino kita apeliacinio proceso šalis ir Austrijos vyriausybė, kolektyvinė sutartis yra socialinių partnerių derybų rezultatas. Joje nustatomos minimalios taisyklės, kurias turi taikyti Austrijos universitetai. Tai neužkerta kelio universitetams viduje priimti palankesnes taisykles.

23.

Vienos universitete pagal vidaus nuostatus numatyta ne ilgesnė kaip ketverių metų įgyta profesinė patirtis, į kurią reikia atsižvelgti priimant sprendimus dėl postdoc vyresniųjų dėstytojų pradinės darbo užmokesčio pakopos juos priimant į darbą. Kaip teigia kita apeliacinio proceso šalis, pastaroji taisyklė prilygsta Vienos universiteto taikomam palankesniam požiūriui, palyginti su kitais Austrijos universitetais, kuriuose taikomos tik kolektyvinėje sutartyje nustatytos taisyklės.

24.

Atsižvelgiant į šias nacionalines ir vietines aplinkybes, būtina pateikti dar keturis paaiškinimus.

25.

Pirma, net jei šiuo atveju dėmesys sutelkiamas į B1 darbo užmokesčio pakopą (taigi vyresniųjų dėstytojų profesinę kategoriją), šios pakopos negalima vertinti atskirai. Ji yra dalis platesnio masto nacionalinės teisės aktų dėl universitetų akademinių darbuotojų darbo užmokesčio. Remiantis kolektyvinės sutarties 47, 48 ir 49 straipsniais, akademiniai darbuotojai skirstomi į tam tikras profesines pakategores, kurioms priklauso konkreti darbo užmokesčio pakopa, t. y. universitetų profesoriai (A1 darbo užmokesčio pakopa), etatiniai akademiniai darbuotojai (A2 darbo užmokesčio pakopa), asistentai, įskaitant vyresniuosius dėstytojus (B1 darbo užmokesčio pakopa), lektoriai (B2 darbo užmokesčio pakopa) ir studentai darbuotojai (C darbo užmokesčio pakopa). Kiekviena darbo užmokesčio pakopa yra padalyta į darbo užmokesčio grupes, atitinkančias tam tikrą darbo užmokestį.

26.

Kaip per teismo posėdį pabrėžė kita apeliacinio proceso šalis, dėl savo pobūdžio visa darbo užmokesčio sistema, nustatyta kolektyvinėje sutartyje, buvo sukurta siekiant skatinti individualių asmenų akademinę karjerą dviem skirtingais būdais – kiekvienoje pakopoje ir tarp pakopų. Karjeros pažanga kiekvienos pakopos viduje – tai horizontali pažanga. Nors asmuo lieka tos pačios akademinės kategorijos, darbo užmokestis laipsniškai didėja, pavyzdžiui, remiantis per laiką įgytu darbo stažu ( 3 ). Karjeros pažanga tarp pakopų gali būti apibūdinama kaip vertikali pažanga, kai asmuo ne lieka toje pačioje akademinėje kategorijoje, o yra perkeliamas į aukštesnę. Šis pakeitimas paprastai priklausys nuo tolesnės kvalifikacijos, pavyzdžiui, akademinių pasiekimų, mokslinių tyrimų užbaigimo ar egzaminų išlaikymo.

27.

Taigi, kaip teigia kita apeliacinio proceso šalis, ši sistema grindžiama tuo, kad akademiniai darbuotojai turėtų būti skatinami karjeros srityje. Dėl šios priežasties tam tikros rūšies karjeros pažanga būtinai yra susijusi su perėjimu į aukštesnę pakopą, kuris, be kita ko, yra susijęs su abiem kryptimis: tai pakopai reikalinga papildoma kvalifikacija, taip pat (netiesiogiai) būtinas sukauptas tam tikras laikotarpis, reikalingas tokiai kvalifikacijai įgyti. Tačiau asmenys, kurių akademinė karjera neprogresuoja vertikalia kryptimi, vis dar gali būti skatinami atsižvelgiant į jų darbo stažą ir (arba) sukauptą laiką, t. y. pareidami į kitą tos pačios pakopos grupę.

28.

Antra, sutinku su Austrijos vyriausybe, kad siekiant įvertinti, ar esama galimo neteisėto laisvo darbuotojų judėjimo apribojimo, labai svarbu atskirti dvi skirtingas taisykles Austrijos vyresniųjų dėstytojų darbo užmokesčio sistemoje.

29.

Pirmoji taisyklė yra ta, kad Vienos universitete įdarbinant postdoc vyresniuosius dėstytojus atsižvelgiama į ne didesnę kaip ketverių metų ankstesnę profesinę patirtį, kad būtų galima nustatyti jų pradinę darbo užmokesčio grupę B1 darbo užmokesčio pakopoje (toliau – ankstesnės patirties taisyklė). Antroji taisyklė yra ta, kad jau įsidarbinus pagal su Vienos universitetu sudarytą darbo sutartį, atsižvelgiant darbo stažą, įgytą toje darbovietėje, vėliau pereinama nuo vienos darbo užmokesčio grupės į kitą (toliau – darbo stažo taisyklė). Daroma prielaida, kad vyresniųjų dėstytojų atveju tokie veiksmai vyksta automatiškai ir, skirtingai nuo ankstesnės patirties taisyklės, tam nereikia iš esmės vertinti vyresniųjų dėstytojų atitinkamų nuopelnų.

30.

Akivaizdu, kad šios dvi taisyklės yra panašios. Abi yra susijusios su ankstesne profesine patirtimi ir turi įtakos darbo užmokesčiui. Tačiau panašumai yra tik tokie. Kad būtų aišku, kas yra lyginamas su kuo, kada ir kokiam tikslui, abi taisyklės turi būti nagrinėjamos atskirai.

31.

Apeliantės ir Komisijos pateiktos pastabos, ypač dėl antrojo klausimo, kurį pateikė nacionalinis teismas, aiškiai rodo abiejų šių taisyklių supainiojimo pavojų. Dėl to neįmanoma atlikti jokios diskriminacijos analizės, nes klausimas, kas būtent yra diskriminuojamas, palyginti su kuo, tampa sunkiai suprantamas, o ką jau kalbėti apie pateisinimo pagrindą. Įdarbinimo momentu ankstesnės patirties taisyklė taikoma dėl tam tikros priežasties ir tam tikrai žmonių grupei. Kita vertus, darbo stažo taisyklė, priešingai, taikoma skirtingu metu ir kitai asmenų grupei. Darbo stažo taisyklė niekada nebus taikoma naujai įdarbinamiems darbuotojams, o jos loginis pagrindas taip pat yra skirtingas.

32.

Šių skirtingų taisyklių vienodas vertinimas netiesiogiai reiškia, kad jos turi būti taikomos tuo pat metu: tai reikštų, kad darbo stažo taisyklė turėtų būti veiksmingai taikoma įdarbinimo momentu. Tai, žinoma, yra politikos pasirinkimo klausimas, tačiau tokiu atveju būtų taikomos ne dvi skirtingos taisyklės, o tik viena iš jų (ta, kuri labai skiriasi nuo nacionaliniu lygmeniu pasirinktos taisyklės).

33.

Todėl šio vertinimo tikslais būtina atskirti šias dvi taisykles. Pradėsiu nuo ankstesnės patirties taisyklės, taikomos įdarbinimo momentu, atsižvelgiant į pirmąjį klausimą, kad tik po to būtų galima pereiti prie antrajame klausime nurodytos darbo stažo taisyklės.

34.

Trečia, kad būtų atsakyta į prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo klausimus, reikia atsižvelgti į kitos apeliacinio proceso šalies situaciją, kuri faktiškai klostėsi nagrinėjant bylą. Šiuo atžvilgiu reikalingas dvigubas paaiškinimas.

35.

Viena vertus, priešingai, nei nurodyta kolektyvinėje sutartyje, pagal kurią nenumatoma atsižvelgti į jokią postdoc vyresniųjų dėstytojų profesinę patirtį ( 4 ), apeliantės atveju buvo taikoma (palankesnė) taisyklė, numatyta Vienos universiteto vidaus nuostatuose. Todėl turi būti vertinama pastaroji taisyklė (o ne taisyklė, nustatyta kolektyvinėje sutartyje) atsižvelgiant į bendrą darbo užmokesčio sistemą, nustatytą kolektyvinėje sutartyje.

36.

Kita vertus, remiantis bylos aplinkybėmis, apeliantei, kaip Vokietijos pilietei, tariamai buvo trukdoma pasinaudoti teise patekti į Austrijos darbo rinką dėl bendros Vienos universiteto ankstesnės patirties taisyklės ir kolektyvinės sutarties viršenybės principo sąveikos. Iš esmės šis argumentas yra toks: tai, kad darbo užmokesčio tikslais visapusiškai atsižvelgiama į darbo stažą, postdoc vyresniųjų dėstytojų įgytą dirbant Vienos universitete, o kitur dirbusių asmenų ankstesnė patirtis pripažįstama ne ilgesnė kaip ketverių metų trukmės prieš juos įdarbinant, atgraso užsienio darbuotojus nuo atvykimo į Austrijos darbo rinką.

37.

Iš bendros diskusijos apie potencialių kliūčių laisvam darbuotojų judėjimui pobūdį ir taikymo sritį matyti, kad kliūtys išvykti iš (buveinės valstybės narės) ir kliūtys atvykti (į priimančiąją valstybę narę) yra dvi to paties laisvo judėjimo medalio pusės ( 5 ). Faktinėmis šios bylos aplinkybėmis tai reiškia galimas kliūtis apeliantei išvykti iš Vokietijos darbo rinkos ir atvykti į Austrijos darbo rinką.

38.

Vis dėlto turėtų būti aiškiai pabrėžta, kad, skirtingai nuo apeliantės nurodytų argumentų, hipotetinis scenarijus dėl to, kad apeliantei dėl galiojančių nacionalinės teisės aktų galėjo būti užkirstas kelias vėl išvykti iš priimančiosios valstybės narės (Austrijos) rinkos arba net, praleidus tam tikrą laiką kitur, norėti grįžti į Austrijos akademinę darbo rinką, paprasčiausiai nepatenka į šios bylos taikymo sritį.

39.

Galiausiai, ketvirta, kalbant apie Sąjungos teisės sistemą, taikomą atliekant šį vertinimą, paminėtina, kad prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas suformulavo antrąjį klausimą atsižvelgdamas į SESV 45 straipsnį ir Reglamento Nr. 492/2011 7 straipsnio 1 dalį. Be šių dviejų nuostatų, pirmajame klausime taip pat daroma nuoroda į Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos (toliau – Chartija) 20 ir 21 straipsnius.

40.

Kaip yra konstatavęs Teisingumo Teismas, SESV 45 straipsniu visomis Sutarties nuostatomis laisvo asmenų judėjimo srityje siekiama palengvinti Sąjungos piliečiams bet kokios profesinės veiklos vykdymą Sąjungos teritorijoje ir draudžiamos priemonės, galinčios sudaryti nepalankesnes sąlygas šiems piliečiams, kai jie ketina vykdyti ekonominę veiklą kitos nei jų kilmės valstybės narės teritorijoje. Todėl pagal SESV 45 straipsnį draudžiamos nacionalinės priemonės, kurios gali kliudyti Sąjungos piliečiams pasinaudoti šiame straipsnyje garantuojama pagrindine laisve arba dėl kurių toks naudojimasis tampa mažiau patrauklus ( 6 ).

41.

Be to, remiantis suformuota jurisprudencija, pagal SESV 45 straipsnio 2 dalį draudžiama bet kokia su darbu, atlyginimu ir kitomis darbo sąlygomis susijusi valstybių narių darbuotojų diskriminacija dėl pilietybės. Reglamento Nr. 492/2011 7 straipsnio 1 dalis tėra tik speciali SESV 45 straipsnio 2 dalyje įtvirtinto nediskriminavimo principo išraiška specifinėse darbo sąlygų ir darbo srityse, todėl ją reikia aiškinti taip pat kaip ir SESV 45 straipsnio 2 dalį ( 7 ).

42.

Ankstesnės patirties taisyklė, – taip pat kaip darbo stažo taisyklė, atsižvelgiant į ribotą jos svarbą šiuo atveju, – aiškiai patenka į tų nuostatų taikymo sritį, nes jos daro poveikį vyresniųjų dėstytojų darbo užmokesčiui Austrijoje, nes tai yra įdarbinimo sąlyga. Tai, kad darbo stažo taisyklės buvo nustatytos kolektyvinėje sutartyje, nekeičia šios išvados, nes diskriminacijos dėl pilietybės draudimas taikomas ne tik viešosios valdžios institucijų veiksmams, bet ir atlygintiną darbą kolektyviai reglamentuojančioms kitokio pobūdžio nuostatoms ( 8 ).

43.

Nors apskritai jos yra svarbios, nesuprantu, ką, atsižvelgiant į šios bylos aplinkybes, dar galima būtų įvertinti dėl Chartijos 20 ir 21 straipsnių, kas dar nėra įvertinta, konkrečiau ir išsamiau, dėl SESV 45 straipsnio ir Reglamento Nr. 492/2011 7 straipsnio.

44.

Todėl neatrodo būtina nagrinėti šią bylą konkrečiai atsižvelgiant į Chartijos 20 ir 21 straipsnius ( 9 ).

45.

Pirmuoju klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas siekia išsiaiškinti, ar SESV 45 straipsniu ir Reglamento (ES) Nr. 492/2011 7 straipsnio 1 dalimi draudžiamos nacionalinės teisės nuostatos, pagal kurias iš Vienos universiteto dėstytojo ankstesnių tarnybos dirbant tą patį darbą laikotarpių, nepriklausomai nuo to, ar tai buvo darbas Vienos universitete, ar kitame šalies ar užsienio universitete arba panašioje įstaigoje, įskaitoma tik ne daugiau nei treji ar ketveri metai.

46.

Šiuo klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas daugiausia dėmesio skiria ankstesnės patirties taisyklei, pagal kurią nustatoma viršutinė ankstesnės su darbu susijusios veiklos pripažinimo riba nustatant darbo užmokesčio grupę, kuriai priskiriamas vyresnysis dėstytojas darbo santykių su Austrijos universitetu pradžioje. Pirmasis klausimas yra suformuluotas taip, kad į jį įtrauktos kolektyvinės sutarties nuostatos dėl vyresniųjų dėstytojų, neturinčių daktaro laipsnio, padėties ir Vienos universiteto vidaus nuostatai, susiję su postdoc vyresniaisiais dėstytojais. Tačiau, atsižvelgiant į bylos aplinkybes, nėra būtina konkrečiai atsižvelgti į ankstesnę nuostatą, nes ji netaikytina apeliantės situacijai.

47.

Todėl išnagrinėsiu tik (palankesnės) universiteto taisyklės, pagal kurią numatyta, kad įdarbinant ir nustatant postdoc vyresniojo dėstytojo kategoriją įskaitoma ne daugiau nei ketveri metai profesinės patirties laikotarpių, suderinamumą su laisvu darbuotojų judėjimu.

48.

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas pažymi, kad, apribojus patirties pripažinimą ketverių metų laikotarpiu, ankstesnės patirties taisyklė galėtų prieštarauti laisvam darbuotojų judėjimui. Darbuotojas migrantas gali susilaikyti nuo darbo vietų keitimo ir darbo Austrijoje, nes visi jo ankstesni tarnybos dirbant tą patį darbą laikotarpiai nebus pripažįstami nustatant kategoriją, taigi ir jo darbo užmokestį.

49.

Pasak apeliantės, taikant viršutinę ankstesnės profesinės patirties pripažinimo ribą darbuotojai iš kitos valstybės narės atsiduria nepalankioje padėtyje, taip pat Austrijos universitetų darbuotojai atgrasomi nuo laisvo judėjimo už Austrijos ribų. Kraštutiniais atvejais gali būti prarandama iki 24 metų trukmės stažo, sukaupto už Vienos universiteto ribų.

50.

Pasak kitos apeliacinio proceso šalies, pagal Sąjungos teisę nereikalaujama, kad būtų pripažįstami visi ankstesni tarnybos laikotarpiai. Ketverių metų riba, atsižvelgiant į ankstesnę patirtį, nėra diskriminacinė dėl pilietybės, nes ji daro vienodą poveikį darbuotojams migrantams ir nacionaliniams darbuotojams. Kadangi daugiau kaip 50 % vyresniųjų dėstytojų ir maždaug trečdalis postdoc vyresniųjų dėstytojų, dirbančių Vienos universitete, yra užsienio piliečiai, ankstesnės patirties taisyklė neturi įtakos darbuotojų migrantų galimybėms patekti į Austrijos darbo rinką. Ankstesnės patirties pripažinimas, nors ir ribotas, gali būti suvokiamas kaip paskata visiems, nesvarbu, ar tai Austrijos piliečiai, ar ne, kreiptis dėl darbo į Vienos universitetą.

51.

Bet kuriuo atveju, kadangi vyresnieji dėstytojai daugiausia vykdo mokymo veiklą, ketverių metų terminas neviršija to, kas būtina nustatytam tikslui pasiekti, t. y. užtikrinti, kad vyresnieji dėstytojai galėtų atlikti savo užduotis pagal geriausią įmanomą standartą. Ši trukmė paprastai yra tinkama akademinei bendruomenei, kad ji galėtų įgyti šiam tikslui reikalingų žinių.

52.

Mano nuomone, taisyklė, pagal kurią taikoma ketverių metų trukmės ankstesnės profesinės patirties, įgytos bet kurioje vietoje, įskaitant Vienos universitetą, pripažinimo riba siekiant pirmą kartą nustatyti naujai pasamdyto vyresniojo dėstytojo kategoriją, nėra diskriminacija dėl pilietybės (1). Tai taip pat nėra laisvo darbuotojų judėjimo apribojimas (2). Vienos universiteto taikoma ankstesnės patirties taisyklė bet kuriuo atveju yra aiškiai pagrįsta ir tinkama tikslui pasiekti (3).

53.

Tiesioginė diskriminacija reiškia, kad nagrinėjamoje nacionalinės teisės nuostatoje numatytas skirtingas požiūris dėl pilietybės, kad kitos ES valstybės narės piliečiams taikomos mažiau palankios sąlygos nei kitų šalių, kurių padėtis panaši, piliečiams ( 10 ). Šiuo atveju akivaizdu, kad ankstesnės patirties taisyklė nėra tiesiogiai diskriminuojanti. Pilietybė nėra aiškus diferencijavimo pagrindas.

54.

Vis dėlto pagal Teisingumo Teismo suformuotą jurisprudenciją taip pat matyti, kad pagal vienodo požiūrio principą, numatytą ir SESV 45 straipsnyje, ir Reglamento Nr. 492/2011 7 straipsnyje, draudžiama ne tik atvira diskriminacija dėl pilietybės, bet ir visos netiesioginės diskriminacijos formos, kuriomis, taikant kitus atskyrimo kriterijus, iš esmės pasiekiamas toks pat rezultatas ( 11 ). Nacionalinės teisės nuostata turi būti laikoma netiesiogiai diskriminuojančia, jei savo pobūdžiu gali labiau paveikti ne vietinius, o kitų valstybių narių piliečius, ir dėl to pastarieji gali patekti į ypač nepalankią padėtį. Tam, kad priemonė galėtų būti laikoma netiesiogiai diskriminuojančia, nebūtina, kad ja būtų sudarytos palankesnės sąlygos visiems savo piliečiams arba būtų sudarytos nepalankesnės sąlygos tik kitų valstybių piliečiams, nepaveikiant savo piliečių ( 12 ). Tai visų pirma išplaukia iš SESV 45 straipsnio 2 dalies ( 13 ).

55.

Šiuo atveju neginčijama, kad patirties pripažinimo apribojimas taikomas neatsižvelgiant į visą susijusią patirtį, sukauptą dirbant pas bet kokį darbdavį, kuris yra įsisteigęs kitoje valstybėje narėje ar Austrijoje. Posėdyje buvo aiškiai patvirtinta, kad tai taip pat taikoma patirčiai, kuri buvo įgyta Vienos universitete einant ne vyresniojo dėstytojo, o kitas pareigas. Taigi atrodo, kad visi galimi kandidatai traktuojami lygiai taip pat, nepriklausomai nuo to, ar jie yra iš kitos valstybės narės, ar iš kito Austrijos universiteto, ar net iš kitų Vienos universiteto departamentų ar pozicijų.

56.

Sutinku, kad būtų sunku nustatyti, kaip tokia visiškai neutrali taisyklė galėtų būti laikoma (net) netiesiogiai diskriminuojančia (pilietybės pagrindu). Atitinkamos referencinės grupės skiriamos pagal ankstesnę profesinę patirtį, įgytą: i) per ketverius metus ir ii) per daugiau kaip ketverius metus. Iš tikrųjų antrosios kategorijos asmenys galėtų teigti, kad dėl ankstesnės patirties taisyklės taikymo jie atsiduria nepalankioje padėtyje: dalis ankstesnės jų patirties nebus pripažinta, siekiant nustatyti jų darbo užmokesčio dydį priimant į darbą.

57.

Vis dėlto tarp šio pasiūlymo ir bet kokio diferencijavimo ar poveikio dėl pilietybės yra didelis atotrūkis. Nėra nei nustatyta, nei gali būti pagrįstai teigiama, kad kitų valstybių narių piliečiai, teikdami paraišką dėl akademinio darbo Vienos universitete, dažniau turės daugiau nei ketverių metų profesinę patirtį.

58.

Kitaip tariant, kadangi nėra diskriminuojančios priežasties (nėra paslėpto diferencijavimo pagrindo), taip pat matyti, kad akivaizdžiai nėra tokio poveikio (jokio akivaizdaus skirtingo poveikio).

59.

Pagal Teisingumo Teismo suformuotą jurisprudenciją, tokios pasekmės tradiciškai vertinamos pagal tikėtiną hipotezę: ar kitų valstybių narių darbuotojams gali būti daroma didesnė įtaka? Ar apsaugota grupė tikrai turi nukentėti labiau? Reikalaujamas standartas yra viena iš racionalių tikimybių, o ne tikslių duomenų ar statistikos pateikimas šiuo aspektu ( 14 ).

60.

Šiuo atveju nėra nei patikimos hipotezės, nei jokių netiesioginės diskriminacijos duomenų. Nebuvo pateikta jokio patikimo paaiškinimo, kaip hipotetiškai darbuotojai iš kitų valstybių narių labiau negu Austrijos darbuotojai turėtų būti sukaupę daugiau nei ketverių metų profesinę patirtį, kai jie buvo pasamdyti kaip vyresnieji dėstytojai. Be to, taisyklė yra visiškai neutrali visų galimų kategorijų darbuotojams.

61.

Kiek tai susiję su duomenimis, vieninteliai turimi statistiniai duomenys – tai kitos apeliacinio proceso šalies turimi statistiniai duomenys ( 15 ), t. y. kad daugiau kaip 50 % vyresniųjų dėstytojų ir trečdalis postdoc vyresniųjų dėstytojų, dirbančių Vienos universitete, neturi Austrijos pilietybės. Taigi, šie duomenys nenurodo, kad ši taisyklė daro poveikį didelei daliai užsieniečių, palyginti su tos šalies piliečiais, veikiau priešingai. Jei tai būtų teisinga, iš tokių skaičių būtų matyti, kad daug užsienio darbuotojų atvyko į Austrijos rinką „nepaisant“ Vienos universiteto nustatytos ankstesnės patirties pripažinimo ribos.

62.

Ankstesnės patirties taisyklė, taikoma įdarbinant, yra susijusi su patekimu į Austrijos akademinę darbo rinką ir nėra nei tiesiogiai, nei netiesiogiai diskriminuojanti dėl pilietybės. Atsižvelgiant į tai, ar ši taisyklė vis dar gali būti laisvo darbuotojų judėjimo apribojimas ar kliūtis, nepaisant to, kad ji visiškai nepriklauso nuo pilietybės?

63.

Pagal suformuotą jurisprudenciją, be tiesioginės ir netiesioginės diskriminacijos kategorijų, SESV 45 straipsnis apima trečiąją kategoriją, t. y. nediskriminacinius apribojimus ( 16 ). Kaip yra konstatavęs Teisingumo Teismas, tokios nuostatos draudžia ne tik bet kokią diskriminaciją, tiesioginę ar netiesioginę, dėl pilietybės, bet ir nacionalinės teisės aktus, kurie taikomi nepriklausomai nuo darbuotojų pilietybės, taip pat trukdo jiems pasinaudoti judėjimo laisve arba naudojimąsi ja daro mažau patrauklų, įskaitant priemonę priėmusios valstybės narės pilietybę turinčius darbuotojus ( 17 ). Net vienodai taikoma nuostata, kuri trukdo valstybės narės piliečiui arba atgraso jį nuo kilmės valstybės palikimo tam, kad pasinaudotų teise laisvai judėti, sudaro kliūčių šiai laisvei ( 18 ).

64.

Teisingumo Teismas patikslino, kad, kiek tai susiję su laisvu darbuotojų judėjimu, kliūtis, apribojimas, atgrasymas ar situacijos padarymas mažiau patrauklios grindžiami SESV 45 straipsnio 1 dalimi. Iš tikrųjų, priešingai nei SESV 45 straipsnio 2 dalyje, kurioje vartojama diskriminacijos sąvoka, 45 straipsnio 1 dalyje apskritai nustatyta, kad „Sąjungoje užtikrinama darbuotojų judėjimo laisvė“.

65.

Todėl, žvelgiant plačiau nei diskriminacija dėl pilietybės, reikia nustatyti, ar pagrindinėje byloje nagrinėjamos nacionalinės teisės nuostatos yra laisvo darbuotojų judėjimo kliūtis, draudžiama pagal SESV 45 straipsnio 1 dalį ( 19 ).

66.

Vis dėlto iš karto kyla klausimas, koks yra ryšys tarp kliūčių laisvam judėjimui kategorijos ir diskriminacijos dėl pilietybės kategorijos. Ar šios dvi kategorijos iš tiesų yra visiškai nepriklausomos ir todėl gali ir turi būti nagrinėjamos atskirai? Ar bet kokia diskriminacijos logika ir jos nagrinėjimas gali būti atskirta nuo kliūčių kategorijos? Ar kliūčių metodas labiau reiškia „papildomą“ kategoriją, kuri stiprina ir padidina netiesioginės diskriminacijos draudimą, tačiau iš tiesų nėra visiškai nepriklausomas nuo šio draudimo?

67.

Kaip matyti iš šios bylos, tai ne tik akademinės diskusijos. Jei, kaip siūloma ankstesniame šios išvados poskirsnyje, ankstesnės patirties taisyklė nėra netgi netiesioginė diskriminacija, ar ji vis dar gali būti kliūtis laisvam darbuotojų judėjimui? Ar gali būti kliūtis, jei nėra net menkiausio skirtingo vertinimo (dėl pilietybės) požymių?

68.

Iš Teisingumo Teismo jurisprudencijos matyti, kad, kiek tai susiję su laisvu darbuotojų judėjimu, Teisingumo Teismas paprastai linkęs vartoti apribojimų formuluotę daugiausia tada, kai nacionalinės teisės nuostatos sudaro kliūtis išvykti, tačiau mažesniu mastu, kai kalbama apie subnacionalines normas, kurios gali sudaryti kliūtis atvykti.

69.

Būdingi pirmosios kategorijos atvejai yra kilmės valstybės priemonės, kuriomis tos valstybės piliečiai atgrasomi nuo laisvo judėjimo, išvykstant iš savo kilmės valstybės, nepaliekant galimybės patekti į kitos valstybės narės darbo rinką arba jei toks patekimas tampa pernelyg sudėtingas. Sprendimas byloje Bosman šiuo atžvilgiu yra iliustruojantis. Byla buvo susijusi su nacionalinėmis futbolo žaidėjų perleidimo taisyklėmis (taikomomis žaidėjų, priklausančių skirtingoms nacionalinėms asociacijoms toje pačioje valstybėje narėje, perėjimui iš vieno klubo į kitą), pagal kurias naujasis klubas turėjo mokėti mokestį senajam klubui net ir pasibaigus žaidėjo sutarčiai su senuoju klubu. Nors šiomis taisyklėmis jokiu būdu nebuvo diskriminuojama dėl pilietybės, Teisingumo Teismas nusprendė, kad jos gali riboti žaidėjų, kurie norėjo užsiimti savo veikla kitoje valstybėje narėje, judėjimo laisvę neleidžiant jiems išvykti iš klubų, kuriems jie priklauso, arba nuo to atgrasyti ( 20 ).

70.

Kita (tariamai) nediskriminacinė kliūtis išvykti galėtų būti laikoma kilmės valstybės priemonė, dėl kurios tos valstybės piliečiui, kuris pasinaudojo laisvo judėjimo teise, sunkiau grįžti. Pavyzdžiui, Köbler byla buvo susijusi su specialiu priedu už darbo stažą, Austrijos valstybės, kaip darbdavės, suteiktos universitetų dėstytojams, jeigu jie ne mažiau kaip 15 metų dirbo Austrijos universitete, o ne kitos valstybės narės universitete. Šiuo atžvilgiu Teisingumo Teismas nusprendė, kad absoliutus atsisakymas pripažinti kitose nei Austrijos Respublika valstybėse narėse universiteto dėstytoju išdirbtus laikotarpius suvaržo laisvą Austrijoje įsikūrusių darbuotojų judėjimo laisvę, nes gali atgrasyti juos nuo išvykimo iš valstybės siekiant naudotis šia laisve ( 21 ).

71.

Dėl antrosios kategorijos Teisingumo Teismas taip pat panašiai nagrinėjo laisvo judėjimo kliūtis, išreikštas specialiomis subnacionalinėmis priemonėmis ir taikomas valstybėje narėje regioninių ar kitų vietos subjektų, arba numatant specialias nuostatas, taikomas vietiniams subjektams. Pavyzdžiui, vadinamojoje SALK byloje ( 22 ), kurią kelis kartus pacitavo šalys, Teisingumo Teismas nagrinėjo Austrijos nuostatas, pagal kurias, nustatydamos paaukštinimui reikšmingą atskaitos dieną, Zalcburgo federalinės žemės valstybinės ligoninės įskaito visus darbo laikotarpius, kuriuos be pertraukos jai išdirbo darbuotojai, o laikotarpius, kuriuos jos darbuotojai išdirbo kitiems darbdaviams – tiek Austrijoje, tiek kitose valstybėse narėse – vis dėlto įskaito tik iš dalies. Teisingumo Teismas šias nuostatas įvertino atsižvelgdamas tiek į (diskriminacines) kliūtis atvykti, tiek (nediskriminacines) kliūtis išvykti ( 23 ). Jis nusprendė, kad tos nuostatos „gali labiau paveikti darbuotojus migrantus nei vietinius darbuotojus, ir dėl to pirmieji gali patekti į ypač nepalankią padėtį“, jos „draudž[ia] valstybės narės piliečiams išvykti iš savo kilmės valstybės siekiant pasinaudoti teise laisvai judėti ar sulaik[o] nuo tokio išvykimo, <…>, net jei yra taikomos neatsižvelgiant į atitinkamo darbuotojo pilietybę“ ( 24 ).

72.

Reikia pripažinti, kad subnacionalinio lygmens priemonės neatitinka tradicinio požiūrio į laisvą judėjimą. Sunkiau padaryti išvadą, kad jos yra netiesiogiai diskriminuojančios dėl pilietybės ( 25 ). Dėl labiau ribotos geografinės aprėpties jos taip pat mažiau palankios kilmės valstybės narės piliečiams, atvykstantiems iš skirtingų regionų. Vis dėlto, kalbant apie subnacionalines priemones, pasakytina, kad, net jei jų ryšys su netiesiogine diskriminacija dėl pilietybės yra gana menkas, vis dar remiantis tradiciniu požiūriu dėl galimo poveikio ( 26 ), tokia diskriminacija yra galima: labiau tikėtina, kad subnacionalinės priemonės gali daryti poveikį užsienio šalių piliečiams dėl paprastos priežasties –dauguma vietos gyventojų gali būti atitinkamos valstybės narės piliečiai.

73.

Taigi, subnacionalinių priemonių atveju netiesioginė diskriminacija galbūt gali būti ne tokia akivaizdi, bet ji vis tiek gali figūruoti. Todėl tokiais atvejais taikoma apribojimų formuluotė nereiškia, kad nebūtų jokios diskriminacijos dėl pilietybės. Vis dar esama kai kurių su pilietybe netiesiogiai susijusių skirtumų, dėl kurių sunku arba neįmanoma įsidarbinti ( 27 ). Šiuo atžvilgiu Teisingumo Teismas yra konstatavęs, kad judėjimo laisvės apribojimas yra draudžiamas, net jei jis yra nedidelės apimties arba reikšmės ( 28 ). Kitaip tariant, subnacionalinės nuostatos, kuriomis visų pirma siekiama atgrasyti nuo vidaus judumo valstybėje narėje, vis dar gali būti įtrauktos į laisvo judėjimo nuostatas, jei dėl jų išorės judumas (tarp valstybių narių) tampa mažiau patrauklus ( 29 ).

74.

Apibendrinant galima teigti, kad nors ir ne visada aiškiai išnagrinėta, vis dar yra tam tikra palyginamumo ir diferenciacijos analizė bylose, kai vertinamas tik laisvas darbuotojų judėjimas ( 30 ). Taigi Teisingumo Teismo jurisprudencija neremia teiginio, kad laisvo judėjimo kliūčių logika būtų visiškai atskirta nuo diskriminacijos. Šiame skirsnyje aptariamose bylose vis dar išlieka nevienodas požiūris. Tačiau kas konkrečiai turėtų būti analizuojama kaip kliūtys?

75.

Mano supratimu, SESV 45 straipsnio 1 dalies logika ir jurisprudencija, susijusi su laisvo darbuotojų judėjimo kliūtimis, vis dar grindžiama diferenciacija, taigi ir diskriminacijos sąvoka. Tačiau tokios diskriminacijos pagrindas yra ne (tik) pilietybė ir ne (tik) išvykimo iš darbo rinkos arba atvykimo į kitos valstybės narės darbo rinką momentas. Daugiausia dėmesio skiriama „vykstančių“ ir „nevykstančių“ asmenų diskriminacijai vidaus rinkoje.

76.

Todėl draudžiamas diferencijavimo tarp vykstančių ir nevykstančių asmenų pagrindas. Taigi, net ir nesant diskriminacijos dėl pilietybės siekiant apibrėžti „nediskriminacinius apribojimus“, diskriminacijos logika išlieka, tačiau patikslinama kitu lygmeniu. Generalinis advokatas N. Fennelly aiškiai suprato šią sąvoką nurodydamas diskriminaciją kaip „diskriminaciją dėl migracijos“, pagal kurią skirtingas požiūris atsiranda dėl to, kad naudojamasi laisvo judėjimo teise ( 31 ).

77.

Pagal Teisingumo Teismo suformuotą jurisprudenciją visomis Sutarties nuostatomis laisvo asmenų judėjimo srityje siekiama palengvinti Sąjungos piliečiams bet kokios profesinės veiklos vykdymą Europos Sąjungos teritorijoje ( 32 ). Remiantis šia logika, tam, kad būtų nustatytas laisvo darbuotojų judėjimo apribojimas, būtina, kad grupė asmenų būtų nepalankioje padėtyje, palyginti su kita grupe. Tačiau tokio diferencijavimo pagrindas nebūtinai turi būti pilietybė. Atrodo, kad tai yra įprasta tvarka, taikoma, kaip nurodyta suformuotoje jurisprudencijoje, kuri aptarta ankstesniame šios išvados skirsnyje.

78.

Be to, laisvai judėti galima iš dviejų pusių: išvykstant iš kilmės valstybės narės ir atvykstant į priimančiosios valstybės narės darbo rinką. Jei bet kurioje iš šių pusių darbuotojas atsiduria nepalankioje padėtyje, palyginti su atitinkamomis tos valstybės nevykstančių asmenų grupėmis, atsiranda kliūtis.

79.

Taigi, nacionalinės teisės nuostatos, kurios galėtų būti apibūdinamos kaip „žmones sulaikančios nuostatos“ (išvykimo atveju) arba „žmones atstumiančios nuostatos“ (atvykimo atveju), negali darbuotojo varžyti ar atgrasyti nuo išvykimo į kitą valstybę narę. Vis dėlto vertinant, ar tokios abiejų rūšių nuostatos taikomos, vis dar reikia nustatyti skirtingą atitinkamų asmenų grupių vertinimą: tų, kurie išvyksta iš vienos valstybės į kitą, palyginti su tais, kurie pasilieka, atsižvelgiant į išvykimo nuostatas, ir tų, kurie išvyko, palyginti su tais, kurie ten jau yra, atsižvelgiant į atvykimo nuostatas.

80.

Atsižvelgiant į tai, laisvo darbuotojų judėjimo kliūčių sąvoka toli gražu neapima visų nacionalinės teisės nuostatų, dėl kurių laisvo judėjimo galimybė (subjektyviai) tampa mažiau patraukli konkrečiam darbuotojui. Atsiribojant nuo objektyvių darbuotojų grupių faktinio skirtingo vertinimo, laisvas judėjimas iš tiesų galėtų tapti priemone užginčyti bet kurią nacionalinę ar subnacionalinę nuostatą bet kurioje srityje (arba tiesiog nepalankią individualią sutartį), kuri kiekvienu konkrečiu atveju veiktų tam tikro darbuotojo nenaudai. Todėl, jeigu asmuo išvyko dirbti naują darbo kitoje valstybėje narėje, toje priimančiojoje valstybėje narėje darbdavys visada būtų įpareigotas pagal Sąjungos teisę užtikrinti bent tokį patį požiūrį į darbuotoją migrantą, kaip ankstesnėje valstybėje narėje, greičiausiai neatsižvelgiant į priimančiosios valstybės narės nacionalinę teisę tuo klausimu.

81.

Tai negali būti pagrįstas požiūris į kliūties sąvoką ( 33 ). Pagal analogiją su bylomis dėl laisvo prekių judėjimo šiuo atveju jurisprudencija, susijusi su laisvu darbuotojų judėjimu, galėtų būti lyginama su Sprendimu Dassonville ( 34 ) ir prireikus su Sprendimu Keck ( 35 ).

82.

Šiomis aplinkybėmis būtina atkreipti dėmesį į tai, kad Teisingumo Teismas, taikydamas kliūčių metodą, dviem būdais jau apribojo visas SESV 45 straipsnio 1 dalies galimybes.

83.

Pirma, iš dalies atsižvelgdamas į pastarąjį argumentą, Teisingumo Teismas nurodė, kad nacionalinės priemonės, reglamentuojančios tik ekonominę veiklą, bet nenustatančios sąlygų dėl patekimo į darbo rinką, paprastai negali būti vertinamos kaip apribojimai pagal SESV 45 straipsnį ( 36 ). Visų pirma, SESV 45 straipsnyje tokiam darbuotojui nesuteikiama teisės priimančiojoje valstybėje narėje remtis darbo sąlygomis, kurias jis turėjo kilmės valstybėje narėje pagal tos valstybės teisės aktus ( 37 ). Kitaip tariant, laisvas judėjimas nebūtinai reiškia socialinį neutralumą atsižvelgiant į nacionalinės teisės aktų skirtumus tam tikrose srityse. Todėl nuostatos, priimamos kaip objektyvūs ir nediskriminuojantys teisėkūros sprendimai srityse, kurios nėra suderintos visoje Europos Sąjungoje, negali būti laikomi apribojimais (nei „socialinio neutralumo garantija“) ( 38 ).

84.

Antra, kaip nurodo Teisingumo Teismas, apibūdinimas kaip „kliūtis“, kaip tai suprantama pagal SESV 45 straipsnį, negali priklausyti nuo to, ar klostosi „pernelyg neaiškūs ir netiesioginiai“ įvykiai. Kitaip tariant, galimybė, kad nacionalinės teisės aktai gali trukdyti laisvai judėti, yra pernelyg tolima arba a fortiori hipotetinė („artumo reikalavimas“) ( 39 ).

85.

Taigi, tam, kad būtų kliūtys laisvam darbuotojų judėjimui, turi būti nustatyta, kad pagal nagrinėjamą nuostatą: i) yra diskriminacija tarp vykstančių ir nevykstančių asmenų (grupių) išvykstant arba atvykstant ir ii) ši diskriminacija daro esminį poveikį galimybei įsidarbinti kitoje valstybėje narėje, o tai reiškia, kad nuostata ir jos taikymas nėra pernelyg nutolę, kad į ją būtų galima atsižvelgti priimant sprendimą, ar naudotis laisvo judėjimo teise, ar ne.

86.

Remiantis tokiu vertinimu, apeliantės argumentas nėra priežastis, dėl kurios atsirastų kliūčių laisvam judėjimui dėl vykstančių ir nevykstančių asmenų diferencijavimo išvykstant iš šalies ar į ją atvykstant.

87.

Apeliantė teigia, kad ankstesnės patirties taisyklė sudarytų kliūtis laisvam asmenų (šalies piliečių ar kitų šalių piliečių), kurie ne Austrijoje jau daug metų dirbo vyresniaisiais dėstytojais (arba atitinkamą lygiavertį darbą), judėjimui. Ribotas ankstesnės Vienos universiteto patirties pripažinimas būtų kliūtis atvykti kitų valstybių narių piliečiams. Tai taip pat būtų kliūtis išvykti ir kliūtis (iš naujo) atvykti Austrijos piliečiams.

88.

Pirmiausia nagrinėjant pastarąjį scenarijų (kliūtis išvykti ir (iš naujo) atvykti) Austrijos piliečiams, pakanka dar kartą pabrėžti, kad šis scenarijus ne tik nėra nagrinėjamos bylos dalykas ( 40 ), bet ir yra tiesiog pernelyg neaiškus ir netiesioginis, taigi per daug tolimas, kaip tai suprantama pagal ką tik apibūdintą laisvo judėjimo kliūtį. „Kliūties“ buvimas pagal SESV 45 straipsnio 1 dalį iš tikrųjų priklausytų nuo hipotetinio įvykio, t. y. nuo to, kad Austrijos darbuotojas nusprendžia neišvykti iš Austrijos, kad tęstų akademinę karjerą kitoje valstybėje narėje, nes mano, kad, jei vėliau grįš į Austriją, į jo sukauptą patirtį nebus visiškai atsižvelgta.

89.

Priešingai, pagal ankstesnį scenarijų (kliūtis atvykti) galima pagrįstai manyti, kad ankstesnės patirties ribotas pripažinimas nėra pernelyg netiesioginis ir neaiškus, susijęs su kitos valstybės narės piliečiu, pavyzdžiui, apeliante, kuri kelerius metus dirbo vyresniąja dėstytoja (arba ėjo lygiavertes pareigas) kitoje valstybėje narėje ir norėtų persikelti į Austriją. Iš tiesų galima pagrįstai manyti, kad priimant tokį sprendimą svarbus veiksnys yra kriterijai ir aplinkybės, susiję su pradinio (taip pat iš esmės ir vėlesnio) darbo užmokesčio apskaičiavimu.

90.

Tačiau net ir tokia nacionalinė nuostata, mano nuomone, nėra kliūtis laisvam darbuotojų judėjimui dėl gana paprastos priežasties: ji nesudaro diskriminacijos vykstančių ir nevykstančių asmenų atžvilgiu išvykstant ar atvykstant.

91.

Dėl argumento, kad vykstantys asmenys gali būti atgrasomi pirmiausia nuo išvykimo iš savo kilmės valstybės narės, siekiant dirbti Vienos universitete, ir tokiu būdu tai reiškia kliūtį išvykti iš Vokietijos, pasakytina, kad tai nėra šios bylos dalykas, nes formaliai nėra vertinama Vokietijos nuostata, ir reikalauja didelio tikrumo, kuris nebuvo nustatytas šioje byloje, t. y. tuo atveju, jei apeliantė būtų kreipusis dėl darbo į bet kurį kitą universitetą Vokietijoje arba kitoje valstybėje narėje, išskyrus Austriją, jos ankstesni tarnybos dirbant tą patį darbą laikotarpiai būtų visiškai pripažinti. Tačiau šis faktas nebuvo nustatytas.

92.

Be to, kalbant apie argumentą dėl galimos kliūties atvykti į Austrijos darbo rinką, reikia tik priminti, kad nėra diskriminacijos nei tarp (Austrijos) piliečių ir ne šios valstybės piliečių, nei tarp vykstančių ir nevykstančių asmenų. Įdarbinant visus asmenis ir pripažįstant jų ankstesnę atitinkamą patirtį taikomos lygiai tokios pačios sąlygos. Taigi ne tik nebuvo nustatyta, kad tokia nuostata kokiu nors būdu darytų didesnį poveikį ne tos valstybės piliečiams ( 41 ), bet ir nėra aišku, kodėl ji labiau paveiktų asmenis, atvykstančius iš kitų valstybių narių. Taip pat, kaip jau minėta, teiginys, kad labiau tikėtina, jog daugiau nei ketverių metų ankstesnę patirtį turės atvykstantys asmenys, nėra patikima hipotezė, taip pat nėra jokių duomenų, kuriais tai būtų patvirtinta; tai tik argumentas, kuris yra ekstrapoliuojamas atsižvelgiant į konkrečią apeliantės situaciją. Tačiau konkretaus atvejo nagrinėjimas labai skiriasi nuo to, kai atskleidžiama struktūrinė diferenciacija, dėl kurios vykstančių asmenų grupė patektų į tam tikrą nepalankią padėtį.

93.

Mano nuomone, Teisingumo Teismo analizė turėtų baigtis šiame etape darant išvadą, kad nėra jokių kliūčių laisvam darbuotojų judėjimui. Tačiau manau, kad, atsakant į apeliantės ir Komisijos argumentus, pagal kuriuos iš esmės dėl visos ankstesnės profesinės patirties nepripažinimo gali sumažėti akademinių Europos Sąjungos darbuotojų profesinis judumas, būtų naudinga pateikti keletą baigiamųjų pastabų, siekiant paaiškinti kai kurias pasekmes ir pavojus, kurių kyla šiame konkrečiame sektoriuje dėl pernelyg plataus požiūrio į kliūtį ( 42 ).

94.

Iš tikrųjų nėra integruotos Europos Sąjungos akademinių darbuotojų darbo rinkos. Akademinių darbuotojų sistemos, įskaitant jų įdarbinimo sąlygas (susijusias su įdarbinimu, paaukštinimu ar darbo užmokesčiu), paprastai skiriasi įvairiose valstybėse narėse ar net tos pačios valstybės narės universitetuose.

95.

Taigi judumas tokioje fragmentuotoje rinkoje gali būti skatinamas sudarant sąlygas konkurencijai ir ją stiprinant, tuo pat metu reikalaujant atverti nacionalines rinkas ir šalinant netiesiogines atvykimo kliūtis, kurioms būtų būdingos nacionalinės ar net nacionalistinės ypatybės, kurios šiuo metu gali būti labai mažai susijusios su objektyvia darbui reikalinga kvalifikacija. Kartais iš pradžių pagrįstos tradicijos gali pamažu virsti reliktais, o tada – (ne)tiesioginėmis kliūtimis atvykti į rinką.

96.

Priešingai, privalau sutikti su Austrijos vyriausybe, jog tokioje byloje, kaip nagrinėjama, teiginys, kad laisvas darbuotojų judėjimas veiksmingai garantuoja, kad bet koks darbdavių pasikeitimas bus neutralus ( 43 ), gali turėti priešingų pasekmių nei Komisijos pageidaujamos: tikėtina, kad tai trukdytų akademiniams darbuotojams laisvai judėti

97.

Pirma, kiek tai susiję su konkrečia nuostata, toks platus aiškinimas iš tiesų galėtų paskatinti socialinius partnerius ir (arba) Austrijos universitetus neatsižvelgti į jokią ankstesnę profesinę patirtį, o tai nebūtų naudinga jokiam darbuotojui.

98.

Antra, bendresniu lygmeniu, jei priimančiosios valstybės narės darbdavys galėtų priimti į darbą vyresnįjį dėstytoją, atvykstantį iš kitos valstybės narės, tik tuo atveju, jei būtų tiksliai laikomasi tos pačios tvarkos ir pripažįstant jo kilmės valstybėje narėje įgytą patirtį, dėl to tokie asmenys galiausiai negalėtų įsidarbinti, nes jie būtų pernelyg brangūs (dėl darbo pobūdžio). Tikėtina, kad taip būtų sukurta ne tik veiksminga tarpvalstybinio judumo kliūtis, bet ir tam tikrame etape socialinė (su amžiumi susijusi) kliūtis, nes didesnę patirtį turintys vyresnieji dėstytojai galėtų susidurti su dideliu jų judumo galimybių apribojimu (atsižvelgiant į jų „kainą“ rinkoje).

99.

Trečia, struktūriniu aspektu: dar vienas problemiškas šios plačios apimties koncepcijos padarinys būtų nubausti tų šalių, kurios stengiasi būti atviros įdarbindamos akademinius darbuotojus iš kitų valstybių narių, universitetus. Tikriausiai nėra paslaptis, kad, kiek tai susiję su akademinių darbo rinkų atvirumu, Europoje iš tiesų yra įvairių situacijų: Europoje yra ne tik atvirų akademinių darbo rinkų, bet ir tų, kurios atrodo atviros, ir tų, kurios net nesistengia atrodyti atviros (arba, jei jos tai daro, tokios neatrodo). Jei, siekiant atsižvelgti į konkrečius ir įvairius potencialių darbuotojų iš kitų valstybių narių poreikius, viešai atviri universitetai ar sistemos būtų priversti keisti savo įdarbinimo politiką (priešingu atveju pagrįstą ir neutralią); galbūt nepripažinta, tačiau gana natūrali reakcija greičiausiai būtų nebesamdyti darbuotojų iš kitų valstybių narių.

100.

Apibendrinant galima pasakyti, kad, ko gero, ši diferenciacija yra šiek tiek priešinga. Viena vertus, iš esmės tai Komisijos vizija – noras matyti Europos akademinę darbo rinką kaip vieną didelę „Europos viešąją tarnybą“, kurioje pareigūnai turėtų turėti teisę laisvai judėti. Tokiu atveju judumas reikštų vieną iš perkėlimo arba delegavimo iš vienos valstybės tarnybos į kitą sistemos aspektų. Kita vertus, Europos akademinės darbo rinkos vizija – konkurencinga rinka, kurioje subjektai, kuriems teikiama informacija, patys pasirenka, kur ir kodėl nori vykti, kartu persikeldami iš vienos šalies į kitą ir būtinai į skirtingas nacionalines rinkas.

101.

Netgi neiškeliant jokių kitų problemų, susijusių su viena kitai prieštaraujančiomis vizijomis, kaip nepaprastai didelis paternalizmo laipsnis ir kišimasis į bet kokią (asmeninę) sutartinę laisvę derantis dėl sutarties, arba kalbant apie tai, kaip tai būtų perkelta ne viešųjų universitetų ar net privačių darbdavių atžvilgiu, problemos, susijusios su noru pirmosios politikos pasirinkimą perkelti į įvairialypę realią padėtį, su atvira, pusiau atvira ir uždara, tačiau bet kuriuo atveju susiskaidžiusia rinka, pasinaudojant labai plačia laisvo judėjimo kliūtimi, tampa akivaizdžios. Trumpai tariant, bandant sėkmingai pakeisti socialinę tvarką ir kartu pakeisti tikrovę, būtina pripažinti šią tikrovę kaip išeities tašką.

102.

Dėl visų šių priežasčių manau, kad į pirmąjį klausimą reikia atsakyti taip: SESV 45 straipsnį ir Reglamento Nr. 492/2011 7 straipsnio 1 dalį reikia aiškinti taip, kad pagal juos nedraudžiama nuostata, pagal kurią Vienos universitete darbinamo vyresniojo dėstytojo iš ankstesnių tarnybos dirbant tą patį darbą laikotarpių, nepriklausomai nuo to, ar tai buvo darbas Vienos universitete, ar kitoje Austrijos ar kitos valstybės narės aukštojo mokslo įstaigoje, įskaitoma ne daugiau nei ketveri metai.

103.

Atsižvelgiant į siūlomą atsakymą į pirmąjį klausimą, kurį pateikia prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, neturėtų kilti klausimų dėl galimo pateisinimo ir proporcingumo. Tačiau akivaizdu, kad tiksli kliūčių laisvam darbuotojų judėjimui koncepcijos apimtis nėra analitinio aiškumo pavyzdys. Taigi, siekiant visapusiškai padėti Teisingumo Teismui, taip pat gali būti pateikiami keli baigiamieji argumentai dėl galimo pateisinimo ir proporcingumo ( 44 ).

104.

Pagal suformuotą jurisprudenciją nacionalinės priemonės, galinčios apriboti galimybę pasinaudoti pagal Sutartį užtikrintomis pagrindinėmis laisvėmis ar naudojimąsi jomis padaryti mažiau patrauklų, gali būti leistinos, jeigu jomis siekiama bendrojo intereso tikslo, jos yra tinkamos šiam tikslui pasiekti ir neviršija to, kas reikalinga jam pasiekti ( 45 ).

105.

Kaip teigia apeliantė ir Komisija, ankstesnės patirties pripažinimo ribojimas ketverių metų laikotarpiu yra neproporcingas, nes kai kuriais kraštutiniais atvejais dėl to prarandama daug metų patirties einant vyresniojo dėstytojo pareigas arba už Vienos universiteto ribų įgytos lygiavertės patirties. Visų pirma Komisija mano, kad atitinkamos ankstesnės patirties vertinimas turėtų būti atliekamas atsižvelgiant į kiekvieną konkretų atvejį.

106.

Pasak kitos apeliacinio proceso šalies ir Austrijos vyriausybės, pagal Sąjungos teisę nereikalaujama pripažinti ankstesnės patirties. Kita apeliacinio proceso šalis nusprendė pripažinti ne ilgesnę kaip ketverių metų patirtį, atsižvelgiant į pridėtinę vertę, kurią dėl šios patirties įgyja vyresnieji dėstytojai vykdydami savo užduotis. Ketverių metų viršutinė riba visų pirma pagrįsta tuo, kad ši trukmė yra naudinga ir tinkama mokymo kokybei užtikrinti. Ilgesnė ankstesnė patirtis paprastai dar labiau nepagerins mokymo kokybės. Jei vyresnieji dėstytojai nori siekti tolimesnės karjeros universitete, jie turi kreiptis dėl kitos pozicijos, atitinkančios aukštesnę darbo užmokesčio pakopą.

107.

Vertindamas ankstesnės patirties taisyklės, taikomos įdarbinimo metu, pateisinamumą ir proporcingumą, turiu sutikti su kita apeliacinio proceso šalimi ir Austrijos vyriausybe.

108.

Kaip nurodo Teisingumo Teismas, atlygis už patirtį, įgytą tam tikroje srityje, kuri leidžia darbuotojui geriau atlikti užduotis, paprastai pripažįstamas darbo užmokesčio politikos teisėtu tikslu ( 46 ). Todėl akivaizdu, kad kita apeliacinio proceso šalis, įdarbindama postdoc vyresniuosius dėstytojus, turi teisę įvertinti jų ankstesnę patirtį, susijusią su darbo užmokesčiu, pagal konkrečią darbo užmokesčio skalę. Šis konkretus tikslas taip pat susijęs su aukštojo mokslo kokybės užtikrinimu, dėl kurio Teisingumo Teismas jau yra nusprendęs ir laiko jį teisėtu tikslu ( 47 ).

109.

Vis dėlto ar jis yra proporcingas atsižvelgiant į ankstesnės patirties ribojimą ketverių metų laikotarpiu? Mano nuomone, taip.

110.

Kitos apeliacinio proceso šalies pateiktas argumentas yra tas, kad ketverių metų laikotarpio pasirinkimas yra proporcingas atsižvelgiant į konkretų tikslą suteikti aukštos kokybės švietimą, nes tikėtina, kad (gero) vyresniojo dėstytojo gebėjimai bus įgyti pirmaisiais mokymo metais. Be abejo, visada galima teigti, kad vienas asmuo tokių įgūdžių jau gali būti įgijęs po vienų metų, o kitas neįgijęs net po dešimties metų, todėl gal reikėtų atlikti kokį nors individualų vertinimą. Tačiau jei tam bus leista taikyti bendrąją taisyklę, o taip, be abejo, turėtų būti, manau, kad nėra nieko, kas būtų neproporcinga tokį laikotarpį nustatyti ketverių metų trukmės.

111.

Komisija šį požiūrį užginčijo ir nurodė, kad neturėtų būti nustatyta fiksuota viršutinė ankstesnės profesinės patirties pripažinimo riba ir kad sprendimą reikėtų priimti kiekvienu konkrečiu atveju, siekiant nustatyti, kas kiekvienu konkrečiu atveju yra tinkama ir proporcinga.

112.

Šiuo klausimu nesutinku su Komisija. Pirma, toks proporcingumo kriterijaus aiškinimas, kad juo būtų veiksmingai uždraustos bet kokios bendrosios taisyklės, o vietoj to reikalaujama kiekvienu atveju atlikti individualų vertinimą, struktūriniu požiūriu yra neteisingas. Nacionalinės teisės aktai ir Sąjungos teisė dažnai veikia performavus bendrą patirtį ir prielaidas į bendrąsias teisės normas. Todėl šių nuostatų proporcingumo vertinimas taip pat neišvengiamai yra abstraktus, siekiant užtikrinti, kad pagal šią nuostatą daugeliu atvejų nebūtų gaunami neteisingi rezultatai, o ne taikant ją kiekvienu konkrečiu atveju ( 48 ). Antra, aiškios nuostatos turi daugiau nuspėjamumo ir, kiek įmanoma, jomis vengiama pasirenkamumo. Abu šie principai iš tiesų skatina laisvą judėjimą, nes potencialus vykstantis asmuo galėtų aiškiai ir ex ante žinoti kriterijus ir sąlygas, kurie būtų jam taikomi, ir taip pirmiausia būtų suteikta galimybė priimti informatyvų sprendimą dėl galimybės vykti.

113.

Galiausiai reikia atkreipti dėmesį į tai, kad ankstesnės patirties pripažinimas yra Vienos universiteto savo nuožiūra priimtas politinis sprendimas, kuris yra gana palankus, palyginti su kolektyvinės sutarties nuostatomis ( 49 ). Kaip per posėdį teigė Austrijos vyriausybė, darant prielaidą, kad pagal SESV 45 straipsnį neleidžiama pripažinti ankstesnės patirties taikant ketverių metų apribojimą, darbdaviai tikriausiai neatsižvelgtų į jokią ankstesnę patirtį, jeigu jie turėtų pasirinkti: ar atsižvelgti į visą ankstesnę patirtį, ar neatsižvelgti į jokią patirtį. Pasak Teisingumo Teismo, valstybės narės turi plačią diskreciją ne tik pasirinkti socialinės ir užimtumo politikos konkretaus tikslo įgyvendinimo galimybes, bet ir apibrėžti jo įgyvendinimo priemones ( 50 ).

114.

Pateikdamas antrąjį klausimą, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės siekia išsiaiškinti, ar darbo užmokesčio sistema, grindžiama darbo stažu, įgytu toje pačioje darbovietėje, nenumatant ankstesnių tarnybos kitoje darbovietėje dirbant tą patį darbą laikotarpių visiško pripažinimo, yra suderinama su laisvu darbuotojų judėjimu.

115.

Viena vertus, šis klausimas susijęs su pirmuoju klausimu, nes jame taip pat daroma nuoroda į ankstesnės patirties taisyklę. Kita vertus, jis taip pat sukuria papildomą lygmenį, t. y. darbo stažo taisyklę, įtrauktą į kolektyvinę sutartį, pagal kurią, įsidarbinus Austrijos universitete, (vyresniųjų dėstytojų) darbo užmokestis didinamas atsižvelgiant į universitete praleistą laiką.

116.

Apeliantė ir Komisija teigia, kad abiejų taisyklių taikymas Vienos universitete yra netiesioginė diskriminacija dėl pilietybės. Darbo užmokesčio didėjimas daugiausia priklauso nuo nepertraukiamo darbo tame pačiame Austrijos universitete. Kadangi tik tokie asmenys, kurie nuo savo karjeros pradžios dirba Vienos universitete ir nusprendžia nevykti kitur, gali gauti naudos atsižvelgiant į visus ankstesnius jų tarnybos laikotarpius, tie darbuotojai (dažniau tai bus Austrijos piliečiai) įgyja pranašumą. Kraštutiniais atvejais iki 24 metų darbo stažas gali būti prarastas sugrįžus į universitetą po to, kai iš jo išvykstama, todėl darbuotojai galėtų būti atgrasomi nuo išvykimo. Jeigu jie nuspręstų išvykti iš universiteto ir vėliau grįžtų, būtų atsižvelgiama tik į ne ilgesnį kaip ketverių metų laikotarpį, kurį jie dirbo kitoje valstybėje narėje. Tačiau numatoma ir daroma prielaida, kad keitimasis darbuotojais ar jų perdavimas įvyks per įprastą akademinę karjerą.

117.

Pasak kitos apeliacinės proceso šalies ir tam tikru mastu Austrijos vyriausybės, kolektyvinėje sutartyje nustatyta atlyginimų didinimo sistema nenumato ankstesnių tarnybos laikotarpių pripažinimo, o į pažangą atsižvelgiama laiko atžvilgiu. Kiek tai susiję su darbo užmokesčio sistema, apeliantė nediferencijavo ankstesnių tarnybos laikotarpių pripažinimo ir išdirbto laiko. Apeliantės argumentai yra nesuderinami su visa Austrijos kolektyvinių sutarčių sistema ir su viešąja teise, atsižvelgiant į tai, kad bet kokios formos pažanga laiko atžvilgiu taptų neleistina.

118.

Kaip jau buvo aptarta preliminariose šios išvados pastabose ( 51 ), tai, kaip prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas susiejo šias dvi taisykles ir du skirtingus dalykus, kelia painiavą suinteresuotųjų šalių pareiškimuose ir posėdyje. Buvo sujungtos dvi skirtingos taisyklės, taikomos skirtingoms asmenų grupėms skirtingu metu ir siekiant skirtingų tikslų, kartu nurodant hipotetinius scenarijus, kurie nėra šios bylos dalykas.

119.

Iš tiesų, sujungiant šias dvi taisykles, argumentai yra kur kas platesni už bet kokią diskriminacijos ar kliūčių logiką. Tai veikiau prašymas iš esmės performuluoti nacionalines nuostatas: iš kitų valstybių narių atvykstantiems piliečiams darbo stažo taisyklė, kuri paprastai taikoma visiems, kai išdirbamas atitinkamas laikas institucijoje, turėtų būti taikoma samdant darbuotojus, ir taip iš esmės būtų pakeičiama ankstesnės patirties taisyklė, kuri paprastai taikoma tuo metu.

120.

Šioje išvadoje pirmiausia nagrinėjau ankstesnės patirties taisyklę, taikomą samdant darbuotojus, ir tik tada, atsižvelgiant į antrąjį klausimą, buvo nagrinėjama darbo stažo taisyklė, kuri bus taikoma atsižvelgiant tik į Vienos universitete dirbtą laiką. Priešingu atveju būtų neįmanoma nagrinėti palyginamumo ir diskriminavimo, kaip ir neįmanoma diskusija dėl galimo pateisinimo, nes abiejų taisyklių tikslai yra skirtingi.

121.

Iš tiesų, kaip nurodo kita apeliacinio proceso šalis ir Austrijos vyriausybė, kitaip nei ankstesnės patirties taisyklės, darbo stažo taisyklės tikslas nėra atsižvelgti į ankstesnę atitinkamą patirtį, kad būtų užtikrinta švietimo kokybė. Tikslai yra du: sudarant sąlygas siekti karjeros (horizontalusis judumas) tiems akademiniams darbuotojams, kurie nepageidauja arba negali tapti etatiniais darbuotojais ar universitetų profesoriais, kartu užtikrinant lojalumą vienam darbdaviui.

122.

Apskritai Teisingumo Teismas jau yra nusprendęs, kad užimtumo politikos tikslas – atlyginti už lojalumą vienam darbdaviui yra privalomas bendrojo intereso pagrindas ( 52 ). Kaip pabrėžė pati Komisija, atlyginimu už lojalumą galima pateisinti laisvo judėjimo ribojimą: priklausymo įmonei jausmas iš tiesų gali būti būtinas ilgalaikei ekonominei veiklai, taigi ir skatinti laisvę užsiimti verslu ir darbuotojų motyvaciją.

123.

Be to, tikėtina, kad daugelyje darbo užmokesčio sistemų vienaip ar kitaip atsižvelgiama į darbo stažą. Kaip nurodė prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, valstybės narės ir socialiniai partneriai nacionaliniu lygmeniu turi didelę diskreciją pasirinkdami ne tik tai, kaip bus siekiama nustatyto tikslo socialinės ir užimtumo politikos srityje, bet ir tai, kaip bus apibrėžtos šiam tikslui pasiekti tinkamos priemonės ( 53 ).

124.

Atsižvelgiant į šias bendrąsias pastabas ir į tai, kad buvo atsižvelgta į darbo stažą institucijoje, kad būtų galima apskaičiuoti darbo užmokestį, siūlau Teisingumo Teismui antrąjį klausimą laikyti nepriimtinu.

125.

Pirma, Teisingumo Teismo teigimu, vien teorinė galimybė pasinaudoti laivo judėjimo teise neužtikrina pakankamos sąsajos su Sąjungos teise, kad būtų galima taikyti Sąjungos teisės nuostatas ( 54 ).

126.

Atsižvelgiant į šios bylos aplinkybes, antrasis klausimas yra hipotetinis, nes jame abstrakčiai atkreipiamas dėmesys į vyresniuosius dėstytojus, nusprendusius išvykti iš Austrijos universiteto į kitą universitetą ir vėliau grįžti į Austriją. Kaip teisingai pažymėjo kita apeliacinio proceso šalis, tai, kad darbo stažo taisyklė gali tapti kliūtimi Austrijos piliečiams arba apskritai Austrijos universitete įdarbintiems darbuotojams, neturi nieko bendra su šia byla. Apeliantė yra Vokietijos pilietė, kuri, pasinaudodama laisvo judėjimo teise, persikėlė į Austriją norėdama dirbti Vienos universitete. Jos galimas išvykimas ateityje iš to universiteto, kad galėtų dirbti kitame universitete užsienyje (ir dar labiau hipotetinė grįžimo galimybė), vis dar yra spėjamas.

127.

Antra, pateikdamas antrąjį klausimą prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės siekia išsiaiškinti dėl „laisvo ankstesnės darbo patirties judėjimo“, bet ne dėl „laisvo darbo stažo judėjimo“. Tačiau atitinkamos ankstesnės profesinės patirties pripažinimo klausimas jau gana išsamiai aptartas atsakyme į pirmąjį klausimą, ne kartą pabrėžiant, kodėl šių dviejų taisyklių paprasčiausiai negalima taikyti tuo pačiu metu ( 55 ).

128.

Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, siūlau Teisingumo Teismui atsakyti į Oberlandesgericht Wien (Vienos aukštesnysis apygardos teismas, Austrija) pateiktus klausimus taip: