1.

Šis Općinski sud u Rijeci (Rijekos apylinkės teismas, Kroatija; toliau – prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas) prašymas priimti prejudicinį sprendimą iš esmės pateiktas dėl Kroatijos įstatymo, pagal kurį paskolos sutartys, užtikrintos Kroatijoje esančio nekilnojamojo turto hipoteka ir sudarytos tarp Kroatijos skolininkų ir užsienio kreditorių, kurie neturi Hrvatska narodna banka (toliau – Kroatijos nacionalinis bankas) leidimo teikti kredito paslaugas Kroatijoje, negalioja nuo sudarymo dienos, atitikties ES teisei. Kroatijos stojimo į ES sutarties ( 2 ) sąlygos taip pat reikšmingos, nes ginčijamas įstatymas taikomas paskolos sutartims, sudarytoms iki Kroatijos įstojimo 2013 m. liepos 1 d.

2.

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas atsiuntė tris klausimus, susijusius su 2012 m. gruodžio 12 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) Nr. 1215/2012 dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose pripažinimo ir vykdymo ( 3 ) aiškinimu, ir vieną klausimą, susijusį su minėto ginčo elementu, dėl kurio reikia atsižvelgti į ES laisvo judėjimo teisės nuostatas ir Teisingumo Teismo jurisprudenciją dėl ES teisės poveikio ratione temporis naujos valstybės narės įstojimo atveju. Teisingumo Teismo prašymu šioje išvadoje bus išnagrinėti šie klausimai.

3.

SESV 56 straipsnio pirmoje pastraipoje numatyta:

„Pagal toliau išdėstytas nuostatas Sąjungoje uždraudžiami laisvės teikti paslaugas apribojimai, taikomi valstybių narių nacionaliniams subjektams, kurie yra įsisteigę kitoje valstybėje narėje negu valstybė, kurios subjektu yra asmuo, kuriam tos paslaugos teikiamos.“

4.

SESV 63 straipsnio 1 dalyje numatyta:

„Pagal šiame skyriuje išdėstytas nuostatas uždraudžiami visi kapitalo judėjimo tarp valstybių narių ir tarp valstybių narių bei trečiųjų šalių apribojimai.“

5.

Zakon o ništetnosti ugovora o kreditu s međunarodnim obilježjima sklopljenih u Republici Hrvatskoj s neovlaštenim vjerovnikom (Įstatymas dėl Kroatijos Respublikoje su leidimo neturinčiu kreditoriumi sudarytų tarptautinį elementą turinčių paskolos sutarčių negaliojimo, toliau – 2017 m. liepos 14 d. įstatymas) ( 4 ) 2–5 ir 7–11 straipsniuose numatyta:

„Įstatymas dėl Kroatijos Respublikoje su leidimo neturinčiu kreditoriumi sudarytų tarptautinių elementų turinčių paskolos sutarčių negaliojimo

Įstatymo dalykas

Pirmas straipsnis

1.   Šis įstatymas taikomas Kroatijos Respublikoje skolininkų ir leidimų neturinčių kreditorių sudarytoms tarptautinių elementų turinčioms paskolos sutartims, išskyrus sutartis, kurias sudarė toliau išvardyti skolininkai;

<…>

2.   Šis įstatymas taip pat taikomas kitiems teisiniams dokumentams, kurie sudaryti Kroatijos Respublikoje skolininkų ir leidimo neturinčių kreditorių ir kuriuos lemia paskolos sutartis, turinti tarptautinių elementų, kaip tai suprantama pagal šio straipsnio 1 dalį, arba kurie pagrįsti tokia sutartimi.

Sąvokos

2 straipsnis

Šiame įstatyme:

Paskolos sutarčių negaliojimas

3 straipsnis

1.   Paskolos sutartys su tarptautiniais elementais, kurias Kroatijos Respublikoje sudarė skolininkai ir leidimo neturintys kreditoriai, yra negaliojančios.

2.   Nukrypstant nuo šio straipsnio 1 dalies, negaliojimu negalima remtis, kai sutartis visiškai įvykdyta.

Kitų teisinių dokumentų negaliojimas

4 straipsnis

Visi notariniai aktai, sudaryti remiantis pagal šio įstatymo 3 straipsnį negaliojančia sutartimi ar su ja susiję, yra negaliojantys.

Priverstinio vykdymo išimtis

5 straipsnis

Kai teismo sprendimas, kuriuo paskolos sutartis arba notarinis aktas, pagrįstas negaliojančia sutartimi, pripažinti negaliojančiais, įgyja res judicata galią, visos vykdymo procedūros skolininko atžvilgiu teismuose ir finansų įstaigose nutraukiamos skolininko prašymu.

<…>

Negaliojimo pasekmės

7 straipsnis

Kiekviena susitariančioji šalis privalo grąžinti kitai šaliai viską, ką ji gavo pagal negaliojančią sutartį, o jeigu tai neįmanoma arba jeigu, atsižvelgiant į to, kas įvykdyta, pobūdį restitucija negalima, turi būti sumokėta tinkama piniginė kompensacija, nustatyta pagal teismo sprendimo priėmimo dieną taikytas kainas.

Jurisdikcija

8 straipsnis

1.   Byloje dėl paskolos sutarčių su tarptautiniais elementais, kaip tai suprantama pagal šį įstatymą, skolininkas gali pareikšti ieškinį leidimo neturinčiam kreditoriui tos valstybės, kurios teritorijoje šis turi buveinę, teismuose arba, neatsižvelgiant į tai, kur yra leidimo neturinčio kreditoriaus buveinė, skolininko gyvenamosios vietos ar buveinės vietos teismuose.

2.   Leidimo neturinčio kreditoriaus, kaip tai suprantama pagal šio straipsnio 1 dalį, ieškinys skolininkui gali būti pareikštas tik valstybės, kurios teritorijoje yra skolininko gyvenamoji vieta ar buveinė, teismuose. Teisė, taikytina negaliojančioms sutartims, kaip tai suprantama pagal šį įstatymą, yra išimtinai Kroatijos teisė ir teismas, dėl tokios sutarties pripažinimo negaliojančia, tokiam ieškiniui taiko šį įstatymą, nenagrinėdamas, ar yra prielaidos taikyti sutarties sudarymo vietos teisę remiantis kitais teisės aktais.

Pereinamojo laikotarpio ir baigiamosios nuostatos

9 straipsnis

Šis įstatymas nepažeidžia teisių, suteiktų skolininkams pagal specialius įstatymus, kai jie palankesni.

10 straipsnis

1.   Paskolos sutartys, turinčios tarptautinių elementų, kaip tai suprantama pagal šį įstatymą, sudarytos Kroatijos Respublikoje iki šio įstatymo įsigaliojimo skolininkų ir leidimo neturinčių kreditorių, yra niekinės, negalioja nuo jų sudarymo dienos, ir sukelia 7 straipsnyje nurodytas pasekmes.

2.   Kiti teisiniai dokumentai, sudaryti Kroatijos Respublikoje iki šio įstatymo įsigaliojimo tarp skolininkų ir leidimo neturinčių kreditorių, kuriuos lemia paskolos sutartis, turinti tarptautinių elementų, kaip nurodyta 1 straipsnio 1 dalyje, ar pagrįsti tokia sutartimi, negalioja nuo jų sudarymo dienos, ir sukelia 7 straipsnyje nurodytas pasekmes.

11 straipsnis

Šis įstatymas įsigalioja po aštuonių dienų nuo jo paskelbimo Narodne novine.

Zagrebas, 2017 m. liepos 14 d.“

6.

2007 m. sausio 5 d. Anica Milivojević (toliau – ieškovė), Kroatijos Respublikos pilietė, ir šiuo metu jau miręs jos sutuoktinis sudarė su Raiffeisenbank St. Stefan-Jagerberg-Wolfsberg eGen (toliau – atsakovas), kurio registruota buveinė yra Austrijos Respublikoje, vienos 47000 eurų paskolos sutartį. Ši suma buvo išmokėta grynaisiais pinigais atsakovo biure Austrijoje, o ginčijama sutartis sudaryta padedant tarpininkui, gyvenančiam Kroatijoje, jam sumokėti komisiniai ( 5 ). Kredito buvo prašoma siekiant išplėsti ir renovuoti ieškovės namą, iš dalies dėl asmeninių priežasčių ir iš dalies ketinant nuomoti apartamentus turizmo rinkoje ( 6 ). Neginčijama, kad atsakovas neturėjo Kroatijos nacionalinio banko išduoto leidimo Kroatijos Respublikoje teikti kredito paslaugas, įskaitant hipoteka užtikrintas paskolas.

7.

2007 m. sausio 12 d., siekdama užtikrinti paskolos grąžinimą, ieškovė pas notarą pasirašė garantinį raštą, kuriuo remiantis nekilnojamojo turto registre įregistruota su jos nekilnojamuoju turtu susijusi hipoteka.

8.

2015 m. balandžio 23 d. ieškovė kreipėsi į prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusį teismą, prašydama pripažinti negaliojančiais 2007 m. sausio 5 d. vienos paskolos sutartį ir 2007 m. sausio 12 d. pas notarą pasirašytą garantinį raštą, taip pat panaikinti hipotekos įrašą nekilnojamojo turto registre.

9.

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas 2017 m. liepos 3 d. išnagrinėjo bylą, tačiau 2017 m. rugpjūčio 10 d. sprendimu bylą atnaujino dėl įsigaliojusio 2017 m. liepos 14 d. įstatymo, kurio nuostatos gali būti taikytinos pagrindinei bylai. Kroatijos Respublikos vyriausybė savo 2017 m. gegužės 25 d. nuomonėje nurodė, kad tuometiniame 2017 m. liepos 14 d. įstatymo pasiūlyme turi būti numatytas galiojimas atgaline data, nes priemonės tikslo negalima pasiekti kitaip.

10.

Prašyme priimti prejudicinį sprendimą pažymėta, kad Kroatijos Respublikos vyriausybės nuomonėje neminima (vartotojų ir (arba) mažų įmonių) skolininko teisių apsauga nuo nesąžiningų veiksmų, kurią pagal ES teisę būtų galima pripažinti kaip laisvo paslaugų teikimo išimtį. Kalbama apie sutartis, sudarytas nuo 2000 m. iki 2010 m., vėliau Kroatijos Respublika įstojo į Europos Sąjungą, tad užsienio kredito įstaigos galėjo laikinai teikti finansines paslaugas, neturėdamos Kroatijos nacionalinio banko leidimo.

11.

2017 m. liepos 14 d. įstatymo 3 straipsnio 1 dalyje numatytas paskolos sutarčių, turinčių tarptautinių elementų, sudarytų Kroatijos Respublikoje tarp skolininko ir leidimo neturinčio kreditoriaus, negaliojimas. Pagal 10 straipsnį sutartis tampa negaliojanti nuo jos sudarymo momento, įskaitant kitų teisinių dokumentų, kurie sudaryti ja remiantis.

12.

2017 m. liepos 14 d. įstatymo 2 straipsnio antroje įtraukoje numatyta, kad leidimo neturintis kreditorius yra juridinis asmuo, kuris pagal tarptautinių elementų turinčią paskolos sutartį suteikė paskolą skolininkui ir minėtos sutarties sudarymo momentu turėjo ne Kroatijos Respublikoje registruotą buveinę ir teikia arba siūlo paslaugas, susijusias su paskolos patvirtinimu Kroatijos Respublikoje, nors neatitinka reikalavimų, numatytų susijusiose nuostatose, kad galėtų teikti tokias paslaugas, ar neturi reikiamų Kroatijos Respublikos kompetentingų institucijų leidimų ir (arba) patvirtinimų.

13.

Galiausiai prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas nurodo, kad Kroatijos teismai pripažino, jog paskolos sutartys nėra negaliojančios pagal sutarčių sudarymo metu galiojusią valstybės narės teisę. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas taip pat nurodo 2016 m. balandžio 12 d. Kroatijos Respublikos Aukščiausiojo Teismo išvados, parengtos iki 2017 m. liepos 14 d. įstatymo ir po Kroatijos Respublikos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus pirmininko ir apygardos teismų civilinių bylų skyrių pirmininkų susitikimo, 3.2 punktą, kuriame numatyta, kad tokios sutartys nėra negaliojančios, nes tokios pasekmės Zakon o bankama (Bankų įstatymas) ar Zakon o kreditnim institucijama (Kredito įstaigų įstatymas) nenumatytos iki 2015 m. rugsėjo 30 d., kai tokia pasekmė buvo įtvirtinta Įstatyme, kuriuo iš dalies keičiamas Zakon o potrošačkom kreditiranju (Vartojimo kredito įstatymas).

14.

Vis dėlto prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas teigia, kad, atsižvelgiant į Kroatijos Respublikos vyriausybės teiginius, kurie išdėstyti minėtoje nuomonėje, kur numatyta, kad 2017 m. liepos 14 d. įstatymo galiojimu atgaline data „įtvirtinamas vienodas teisinis režimas“, liko neaišku, ar kreditorius diskriminuotas, nes keitėsi jo teisinis statusas nagrinėjamoje byloje ir jis patyrė ekonominių nuostolių lucrum cessans forma dėl pagal sutartį nustatytų, tačiau nemokamų palūkanų.

15.

Pripažinus paskolos sutartis ir kitus susijusius teisinius dokumentus negaliojančiais, tai reikštų, kad atsakovas negali teikti finansinių paslaugų. Todėl prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui kilo klausimas, ar tai prieštarauja paslaugų teikimo laisvei ES vidaus rinkoje ir galbūt laisvam kapitalo judėjimui.

16.

Šalys nesutaria, ar 2017 m. liepos 14 d. įstatymas atsakovui apskritai taikomas, ar sutarčiai taikytina Kroatijos, ar Austrijos teisė ir ar jurisdikcijos Kroatijos teismams suteikimas pagal 2017 m. liepos 14 d. įstatymo 8 straipsnio 1 ir 2 dalis suderinamas su Reglamentu Nr. 1215/2012.

17.

Taigi, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas atsiuntė Teisingumo Teismui šiuos prejudicinius klausimus:

18.

Kaip minėta, Teisingumo Teismas prašo išvados tik dėl pirmojo klausimo. Rašytines pastabas Teisingumo Teismui pateikė atsakovas, Kroatijos Respublika ir Europos Komisija. Visos šios šalys dalyvavo teismo posėdyje, vykusiame 2018 m. rugsėjo 5 d.

19.

Atsakovas tvirtina, kad 2017 m. liepos 14 d. įstatymas jam netaikomas dėl dviejų priežasčių. Pirma, atsakovas nėra leidimo neturintis kreditorius, kaip tai suprantama pagal to įstatymo 2 straipsnį, ir, antra, sutartis sudaryta ne Kroatijoje, bet Austrijoje, todėl 2017 m. liepos 14 d. įstatymas jam netaikomas remiantis 1 straipsniu.

20.

Atsakovas nurodo, kad niekada nesiūlė ir neteikė kredito paslaugų Kroatijos teritorijoje, todėl negali būti laikomas leidimo neturinčiu kreditoriumi. Prašymas suteikti paskolą buvo ieškovės pasirašytas ir tada nusiųstas atsakovui į jo buveinę Austrijoje. Remiantis sutarties tekstu, ji buvo sudaryta Austrijos Respublikoje.

21.

Atsakovas vykdo veiklą tik Austrijos teritorijoje, laikydamasis Austrijos teisės. Tai, kad sutartis buvo sudaryta su Kroatijos piliečiais, nereiškia, kad atsakovas vykdė veiklą Kroatijoje. Atsakovas tvirtina, kad pagal Kroatijos teisę Kroatijos piliečiams aiškiai leidžiama kreiptis į užsienio kreditorius ( 7 ) ir kad pagal Kroatijos teisę paskolos sutarčių sudarymo vieta nustatoma pagal kreditoriaus buveinę arba nuolatinę gyvenamąją vietą tuo momentu, kai pateiktas pasiūlymas ( 8 ). Atsakovas pažymi, kad ieškovė atvyko į Austriją, ir kelia klausimą, kodėl 2017 m. liepos 14 d. įstatymas taikomas atsakovui, o ne ieškovei.

22.

Atsakovas taip pat teigia, kad jo poziciją patvirtina trys Kroatijos teismų sprendimai, priimti po to, kai įsigaliojo 2017 m. liepos 14 d. įstatymas ( 9 ), todėl abejoja, ar valstybės narės gali nukrypti nuo ES taisyklių dėl sutarčiai taikytinos teisės ( 10 ).

23.

Laisvė teikti paslaugas draudžia ir laisvės apribojimus valstybėse narėse, ir paslaugų teikėjų, kurie nėra įsisteigę valstybėje, kur teikia paslaugas, diskriminaciją ( 11 ). 2017 m. liepos 14 d. įstatymas turi didesnį poveikį užsienio kreditoriams nei kreditoriams, įsisteigusiems Kroatijoje, taigi atsiranda netiesioginė diskriminacija ( 12 ), tačiau taip pat egzistuoja tiesioginė diskriminacija dėl „leidimo neturinčio kreditoriaus“ sąvokos, pateiktos 2017 m. liepos 14 d. įstatymo 2 straipsnyje. Pagal ES teisę paslaugų teikėjas, turintis visus leidimus valstybėje narėje, kurioje įsisteigęs, turi tokią pačią teisę teikti paslaugas kitose valstybėse narėse ( 13 ). Be to, atsakovas tvirtina, kad dėl 2017 m. liepos 14 d. įstatymo paslaugų teikimas Kroatijoje tapo ne toks patrauklus.

24.

Atsakovas teigia, kad Kroatijos teisės aktų leidėjas nepaaiškino, kodėl mano, kad speciali tvarka, pagal 2017 m. liepos 14 d. įstatymą taikoma užsienio subjektams, yra pateisinama siekiant apsaugoti viešąją tvarką, visuomenės saugumą ar jos sveikatą Kroatijoje, be to, nesilaikyta proporcingumo principo ( 14 ). Atsakovas teigia, kad apribota konkurencija.

25.

Kroatija ginčija pirmojo–trečiojo klausimų priimtinumą. Kiek tai susiję su pirmuoju klausimu, Kroatija teigia, kad Teisingumo Teismas yra kompetentingas aiškinti ES teisę nuo valstybės įstojimo į Europos Sąjungą dienos ( 15 ). Atsižvelgiant į tai, kad Kroatija įstojo į Europos Sąjungą 2013 m. liepos 1 d. ir kad sutartis negalioja nuo jos sudarymo dienos, t. y. 2007 m. sausio 5 d., Teisingumo Teismas nėra kompetentingas atsakyti į pirmąjį klausimą.

26.

Be to, Kroatija tvirtina, kad pirmasis klausimas hipotetinis. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas dar turi nustatyti, kad sutartis buvo sudaryta Kroatijoje ( 16 ).

27.

Dėl esmės Kroatija teigia, kad 2017 m. liepos 14 d. įstatymas buvo priimtas siekiant teisėto tikslo apsaugoti daug Kroatijos piliečių, kurie laikotarpiu iki Kroatijos įstojimo į ES sudarė paskolos sutartis su kreditoriais, vykdžiusiais savo veiklą be leidimų, kurių reikalavo Kroatijos valdžios institucijos.

28.

Kroatijos nuomone, SESV 53 ir 63 straipsniais gali būti remiamasi tik siekiant apsaugoti teisėtą, o ne neteisėtą veiklą, ir joks ūkio subjektas dėl pastarosios negali turėti teisėtų lūkesčių ( 17 ). Kroatija priduria, kad 2017 m. liepos 14 d. įstatymas buvo priimtas po to, kai visos kitos teisinės galimybės buvo išnaudotos siekiant apsaugoti Kroatijos piliečius nuo tokios nelegalios veiklos.

29.

Galiausiai Kroatija atkreipia dėmesį į tai, kad 2017 m. liepos 14 d. įstatyme numatytas tik „fiktyvus“ arba „kvazi“ galiojimas atgaline data, nes įstatymas dėl negaliojimo netaikomas teisinėms situacijoms, kurios išnyko. Kroatijoje nėra leidimo neturinčių kreditorių registro, todėl „kvazi“ galiojimas atgaline data buvo vienintelis veiksmingas būdas apsaugoti skolininkus. Tai, kad nėra užsienio kreditorių registro, taip pat reiškia, kad neįmanoma vienodai taikyti sankcijų ar administracinių priemonių.

30.

Komisija nepateikia konkrečių argumentų dėl pirmojo klausimo priimtinumo. Ji vis dėlto teigia, kad jeigu nacionalinis teismas nuspręstų, kad taikoma Austrijos teisė, ES teisė nebūtų reikšminga šiam ginčui. Todėl Komisija atsako į klausimus, darydama prielaidą, kad sutarčiai taikytina Kroatijos teisė.

31.

Komisija teigia, kad ES teisė taikoma ratione temporis pagrindinėje byloje, nes, nesant priešingos nuostatos naujos valstybės narės stojimo sutartyje, ES teisė taikoma nuo įstojimo dienos būsimoms situacijų, susidariusių iki tos naujos valstybės narės įstojimo į Europos Sąjungą, pasekmėms ( 18 ). Tokios nukrypti leidžiančios nuostatos Kroatijos stojimo sutartyje nėra ( 19 ). Atsižvelgiant į tai, kad nagrinėjama sutartis 2013 m. liepos 1 d. tebegaliojo, pagrindinėje byloje taikoma ES teisė. Be to, Komisija bendrai remiasi faktu, kad 2017 m. liepos 14 d. įstatymas įsigaliojo po Kroatijos įstojimo.

32.

Komisija laikosi nuomonės, kad, kalbant apie laisvę teikti paslaugas pagal SESV 56 straipsnį, 2017 m. liepos 14 d. įstatymas yra diskriminacinis dėl valstybės narės, kurioje paslaugų teikėjas yra įsisteigęs, pilietybės ( 20 ) ir kartu yra vienodai taikoma priemonė, apribojanti laisvę teikti paslaugas ( 21 ).

33.

Dėl pirmojo aspekto Komisija teigia, kad ne Kroatijoje įsisteigę leidimo neturintys kreditoriai yra vertinami ne taip palankiai, palyginti su leidimo neturinčiais kreditoriais Kroatijoje, nes galiojimas atgaline data nenumatytas įstatyme, kuris taikomas tam tikrų sutarčių, kurias sudarė Kroatijoje įsisteigę leidimo neturintys kreditoriai, negaliojimui ( 22 ), ir bet kuriuo atveju pagal 2016 m. balandžio 12 d. Aukščiausiojo Teismo išvadą negaliojimas gali būti taikomas tik vartojimo kredito sutartims.

34.

Dėl antrojo aspekto Komisija teigia, kad draudimas būsimiems kreditoriams, turintiems visus būtinus leidimus iš savo buveinės valstybės narės, teikti kredito paslaugas Kroatijoje akivaizdžiai pažeidžia abipusio pripažinimo reikalavimą ir yra laisvo paslaugų judėjimo pažeidimas ( 23 ). Be to, dėl negaliojimo nuo paskolos sutarties sudarymo dienos ir su restitucija susijusių prievolių, kurios nustatytos 2017 m. liepos 14 d. įstatyme, paslaugų teikimas tampa ne toks patrauklus ar net neįmanomas.

35.

Komisija teigia, kad jeigu ribojamoji nuostata yra diskriminacinė, ji gali būti pateisinama tik viešosios tvarkos, visuomenės saugumo ar sveikatos pagrindais, numatytais SESV 52 straipsnyje ( 24 ). Privalomieji bendrojo intereso pagrindai, kurie gali pateisinti SESV 49 ir 56 straipsniuose garantuojamų laisvių ribojimą, negali pateisinti diskriminacinio pobūdžio apribojimų ( 25 ).

36.

Komisija pripažino, kad, kiek tai susiję su vienodai taikomais laisvės teikti paslaugas apribojimais, Teisingumo Teismas pripažino tam tikrus privalomuosius bendrojo intereso pagrindus, galinčius pateisinti laisvės teikti paslaugas apribojimą, kaip antai komercinių sutarčių šalių lojalumą, vartotojų apsaugą, paslaugų gavėjo apsaugą nuo nekvalifikuotų asmenų teikiamų paslaugų, geros nacionalinio finansų sektoriaus reputacijos saugojimą ir tinkamą finansinių paslaugų veikimą ( 26 ). Tačiau 2017 m. liepos 14 d. įstatyme nenurodyta nė vieno iš šių tikslų, jų nėra nuosekliai siekiama, be to, šis įstatymas neproporcingas, visų pirma atsižvelgiant į plačią jo taikymo sritį, kuri apima visas sutartis su užsienio elementu. 2017 m. liepos 14 d. įstatymo galiojimas atgaline data taip pat pažeidžia teisinį saugumą.

37.

Galiausiai Komisija sutinka, kad Teisingumo Teismas ginčijamą priemonę iš esmės nagrinės atsižvelgdamas tik į vieną iš dviejų laisvių, t. y. laisvę teikti paslaugas ir laisvą kapitalo judėjimą, jeigu iš bylos aplinkybių paaiškės, kad viena iš jų yra visiškai antraeilė kitos atžvilgiu ir gali būti nagrinėjama kartu su ta kita ( 27 ). Komisija priduria, kad bet kuriuo atveju 2017 m. liepos 14 d. įstatymas taip pat nesuderinamas su laisvu kapitalo judėjimu pagal SESV 63 straipsnio 1 dalį ( 28 ).

38.

Kroatijos argumentus, kad prašymas priimti prejudicinį sprendimą yra hipotetinio pobūdžio, nes prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas dar turi nuspręsti, ar nagrinėjamai sutarčiai taikoma Kroatijos, ar Austrijos teisė, reikia atmesti. Svarbos prezumpcija negali būti paneigta ( 29 ).

39.

Pagrindinėje byloje nėra hipotetinių faktų ( 30 ), o ES nuostatos, kurias prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas prašo išaiškinti, jau sukelia teisinių pasekmių ( 31 ). Tai, kad Teisingumo Teismui gali tekti remtis prielaidomis ( 32 ), pavyzdžiui, kad prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas galiausiai nuspręs, jog sutarčiai taikoma Kroatijos teisė, nedaro teismo sprendimo patariamuoju ( 33 ), ypač kai Reglamentas Nr. 593/2008 dėl sutartinėms prievolėms taikytinos teisės, kuriuo remiasi atsakovas, yra glaudžiai susijęs su Reglamentu Nr. 1215/2012, dėl kurio prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas atsiuntė tris prejudicinius klausimus.

40.

Taigi, atsakymas į pirmąjį klausimą yra būtinas ginčui veiksmingai išspręsti ( 34 ), ypač kai pagal suformuotą Teisingumo Teismo jurisprudenciją, atsižvelgiant į įgaliojimų padalijimą tarp nacionalinių teismų ir Teisingumo Teismo, „negalima reikalauti, kad prieš kreipdamasis į Teisingumo Teismą prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas nustatytų visas faktines aplinkybes ir atliktų teisinį vertinimą, ką jis turi daryti, įgyvendindamas savo teisminius įgaliojimus. Kad valstybės narės galėtų pateikti savo pastabas pagal Teisingumo Teismo statuto 23 straipsnį ir veiksmingai dalyvauti procese šiame teisme, pakanka, kad iš prašymo priimti prejudicinį sprendimą būtų aiškus pagrindinės bylos dalykas ir kylančios pagrindinės [ES] teisės sistemos problemos“ ( 35 ).

41.

Taigi pirmasis klausimas yra priimtinas.

42.

Kaip tvirtina Komisija (žr. šios išvados 31 punktą), pagal suformuotą Teisingumo Teismo jurisprudenciją, nesant priešingos nuostatos naujos valstybės narės stojimo sutartyje, ES teisė taikoma nuo įstojimo dienos būsimoms situacijų, susidariusių iki tos naujos valstybės narės įstojimo į Europos Sąjungą, pasekmėms ( 36 ). Per teismo posėdį nepateikta informacijos, kad tokių skolininkų, kokia yra ieškovė, pozicija, būtų buvusi derybų su Kroatija dalykas. Kaip pažymėta Komisijos rašytinėse pastabose, Kroatijos stojimo sutartyje nėra tokios nukrypti leidžiančios nuostatos ( 37 ).

43.

Nagrinėjama sutartis 2013 m. liepos 1 d. tebegaliojo, todėl pagrindinėje byloje taikoma ES teisė. Bendras požiūris dėl ES teisės taikymo ratione temporis, kai valstybė narė įstoja į ES, yra tas, kad teisinės pasekmės išlieka. Teisiniai santykiai, nepasibaigę valstybei narei įstojant į ES, „turi būti pritaikyti prie naujosios teisinės sistemos“ ( 38 ). Neginčytina, kad nagrinėjama sutartis turi besitęsiančių teisinių pasekmių, nes ji tebėra užtikrinta hipoteka, kurią ieškovė pagrindinėje byloje siekia panaikinti, ir pačioje sutartyje nurodyta, kad ji galioja iki 2021 m. spalio 31 d. Teisingumo Teismas nusprendė, kad po įstojimo skolos pagal sutartį, kuri buvo sudaryta prieš įstojimą, nesumokėjimą reglamentuoja Sąjungos teisė ( 39 ).

44.

Taigi ES teisė taikytina ratione temporis pagrindinėje byloje.

45.

Pagal suformuotą Teisingumo Teismo jurisprudenciją, kai klausimas išsamiai suderintas Sąjungos lygiu, visos su juo susijusios nacionalinės priemonės turi būti vertinamos atsižvelgiant į tokios suderinimo priemonės nuostatas, o ne į pirminę teisę ( 40 ), kaip antai SESV 56 straipsnyje įtvirtintą laisvę teikti paslaugas ir laisvą kapitalo judėjimą pagal SESV 63 straipsnį.

46.

Direktyva 2013/36 įsigaliojo 2013 m. liepos 17 d. ( 41 ) ir tam tikromis sąlygomis ši direktyva garantuoja tarpvalstybinių kredito paslaugų teikimą. Tačiau nagrinėjama sutartis buvo pasirašyta ir lėšos suteiktos 2007 m. sausio 5 d., ir bet kuriuo atveju Direktyva 2013/36 nėra priemonė, kurioje būtų numatytas išsamus suderinimas.

47.

Teisingumo Teismas neseniai konstatavo, kad „iš [Direktyvos 2013/36] 15 konstatuojamosios dalies matyti, kad [direktyva] siekiama pasiekti tokį suderinimo lygį, kuris būtinas ir kurio pakanka, kad būtų užtikrintas veiklos leidimų ir rizikos ribojimu pagrįstos priežiūros sistemų tarpusavio pripažinimas ir būtų galimybė išduoti visoje Sąjungoje pripažintą vieną bendrą veiklos leidimą ir taikyti buveinės valstybės narės riziką ribojančios priežiūros principą“ ( 42 ).

48.

Atsižvelgiant į tai, pagrindinę bylą reikia spręsti remiantis ES pirmine teise, konkrečiau – remiantis paslaugų teikimo laisve, įtvirtinta SESV 56 straipsnyje, o ne laisvu kapitalo judėjimu pagal SESV 63 straipsnį ( 43 ).

49.

Remiantis suformuota jurisprudencija, siekiant nustatyti, ar nacionalinės teisės norma patenka į pagal Sutartį užtikrinamos vienos arba kitos pagrindinės laisvės taikymo sritį, reikia atsižvelgti į nagrinėjamo teisės akto dalyką ( 44 ).

50.

Teisingumo Teismas konstatavo, kad „[Sutartyje nustatytų] laisvo paslaugų teikimo taisyklių atžvilgiu reikia pažymėti, kad iš nusistovėjusios Teisingumo Teismo praktikos aišku, jog kredito įstaigos veikla – kreditų suteikimas – yra paslauga, kaip ji suprantama pagal SESV 56 straipsnį“ ( 45 ). Nacionalinės teisės aktai, „kurių dalykas daugiausia yra finansinių paslaugų teikimas, patenka į Sutarties nuostatų dėl paslaugų teikimo laisvės taikymo sritį, net jei galėtų apimti laisvo kapitalo judėjimą ar būti su juo susiję“ ( 46 ). Kita vertus, „į SESV 64 straipsnio 1 dalies taikymo sritį patenka tik tos nacionalinės priemonės, kurių dalykas daugiausia yra kapitalo judėjimas“ ( 47 ).

51.

2017 m. liepos 14 d. įstatyme nėra nieko, kas leistų manyti, kad juo siekiama reguliuoti kapitalo rinkas. Priešingai, jis skirtas santykiams tarp „skolininkų ir leidimo neturinčių kreditorių“, taikomas tik „paskolos sutartims“, užuot siejus jį bendriau su platesnio masto kapitalo rinka. Tik paskolos sutartys turi būti pripažintos negaliojančiomis.

52.

Atsižvelgiant į tai, kad 2017 m. liepos 14 d. įstatymas riboja ne Kroatijoje įsteigtų bendrovių prieigą prie Kroatijos kreditų teikimo rinkos, visų pirma daromas poveikis laisvei teikti paslaugas, ir neginčytina, kad šis poveikis yra tik antraeilis bet kurių laisvo kapitalo judėjimo kliūčių atžvilgiu ( 48 ). Laisvo kapitalo judėjimo ribojimas minėtomis taisyklėmis yra tik neišvengiama laisvo paslaugų teikimo ribojimo pasekmė, ir nereikia vertinti šių taisyklių suderinamumo su SESV 63 straipsniu ( 49 ).

53.

Reikia pažymėti, kad bet kuriuo atveju laisvo kapitalo judėjimo apribojimai turi atitikti proporcingumo principą ( 50 ), kaip ir laisvės teikti paslaugas apribojimas. Kaip pažymėjo generalinė advokatė J. Kokott savo išvadoje byloje Trustees of the P Panayi Accumulation & Maintenance Settlements, vien Sąjungos ribų neperžengiančiose situacijose, kaip pagrindinėje byloje, gali nereikėti aiškintis įsisteigimo, kapitalo judėjimo ir paslaugų teikimo laisvių santykio klausimo, nes šių pagrindinių laisvių vertinimo kriterijai iš esmės identiški ( 51 ).

54.

Taigi, jei Teisingumo Teismas nesutiktų su šiuo mano analizės aspektu ir konstatuotų, kad ginčas pagrindinėje byloje patenka į laisvo kapitalo judėjimo, o ne laisvės teikti paslaugas taikymo sritį, 2017 m. liepos 14 d. įstatymas vis tiek būtų nesuderinamas su ES teise, nes nesilaikyta proporcingumo principo (žr. analizę šios išvados 66–69 punktuose).

55.

Galiausiai atsakovas neteisingai tvirtina, kad tai tebuvo kredito paslaugų teikimas Austrijoje, darydamas išvadą, jog tarpvalstybinio elemento, kurio reikia, kad 56 straipsnis galėtų būti taikomas, pagrindinėje byloje nėra.

56.

Neginčyta, kad paskola buvo užtikrinta per tarpininką Kroatijos rezidentą ir kad nagrinėjama paskola yra užtikrinta Kroatijoje, kur skolininkas gyvena, esančio nekilnojamojo turto hipoteka. To pakanka, atsižvelgiant į tai, kad pagal suformuotą Teisingumo Teismo jurisprudenciją tam, kad būtų galima taikyti 56 straipsnį, „[atitinkama situacija] turi turėti užsienio elementą“ ( 52 ), o tai reiškia, kad pagal SESV 56 straipsnį yra draudžiami laisvės teikti paslaugas Europos Sąjungoje apribojimai, taikomi valstybių narių nacionaliniams subjektams, kurie yra įsisteigę kitoje valstybėje narėje nei asmuo, kuriam skirtos paslaugos, ir padėtis nėra tokia, kuri visais atžvilgiais apsiriboja tik viena valstybe nare ( 53 ).

57.

Apribojimo sąvoka apima priemones, kurių ėmėsi valstybė narė ir kurios, nors taikomos nedarant skirtumo, daro poveikį kitų valstybių narių įmonių patekimui į rinką ir taip apriboja prekybą Europos Sąjungoje ( 54 ).

58.

2017 m. liepos 14 d. įstatymas yra apribojimas, nes sutartys, sudarytos neturint Kroatijos nacionalinio banko leidimo, pripažintos negaliojančiomis. Šalims draudžiama įvykdyti paslaugų teikimo sutarties sąlygas, susijusias su vienos valstybės narės (Austrijos) nacionaliniais subjektais, įsisteigusiais valstybėje narėje (Austrija), kuri yra kita nei paslaugų gavėjo valstybė narė (Kroatija).

59.

2017 m. liepos 14 d. įstatymas yra diskriminacinis ne Kroatijoje įsteigtų įmonių, siekiančių teikti kredito paslaugas toje valstybėje narėje, atžvilgiu dėl dviejų priežasčių.

60.

Pirma, 2017 m. liepos 14 d. įstatymo 2 straipsnio sąvoka „leidimo neturintis kreditorius“ – tai „bet kuris juridinis asmuo, <…> kurio buveinė <…> yra ne Kroatijos Respublikoje“. Tai reiškia, kad įstatymas netaikomas Kroatijoje įsisteigusiems kreditoriams.

61.

Antra, kaip pažymėjo Komisija (žr. šios išvados 33 punktą), atrodytų, kad ne Kroatijoje įsisteigę leidimo neturintys kreditoriai yra vertinami ne taip palankiai, palyginti su leidimo neturinčiais kreditoriais Kroatijoje, nes galiojimas atgaline data nenumatytas įstatyme, taikomame tam tikrų sutarčių, kurias sudarė Kroatijoje įsisteigę leidimo neturintys kreditoriai, negaliojimui ( 55 ), ir atsižvelgiant į 2016 m. balandžio 12 d. Aukščiausiojo Teismo sprendimą, numatantį, kad negaliojimas gali būti taikomas tik vartojimo kredito sutartims.

62.

Taigi, 2017 m. liepos 14 d. įstatymas gali būti pateisinamas tik viešosios tvarkos, visuomenės saugumo ar sveikatos pagrindais, numatytais SESV 52 straipsnio 1 dalyje ( 56 ), išskyrus tam tikrus privalomuosius bendrojo intereso pagrindus, galinčius pateisinti vienodai taikomus laisvės teikti paslaugas apribojimus, kaip antai komercinių sutarčių šalių lojalumą, vartotojų apsaugą, paslaugų gavėjo apsaugą nuo nekvalifikuotų asmenų teikiamų paslaugų, geros nacionalinio finansų sektoriaus reputacijos saugojimą ir tinkamą finansinių paslaugų veikimą ( 57 ) (žr. Komisijos pastabas šios išvados 36 punkte).

63.

Per teismo posėdį Kroatija paminėjo viešosios tvarkos apsaugą, finansų sektoriaus reputacijos saugojimą ir jo tinkamo veikimo užtikrinimą, Kroatijos piliečių, ypač silpnesniosios sutarties šalies, pagrindinių teisių apsaugą ir vartotojų apsaugą. Taip pat buvo užsiminta apie tai, kad nuo 2000 m. iki 2010 m. Kroatijos piliečiai paėmė tris tūkstančius kreditų iš leidimo neturinčių kreditorių, maždaug 360 mln. EUR, tačiau tikslūs duomenys nebuvo prieinami dėl veiklos neteisėtumo. Tai nurodyta siekiant įrodyti, kad veikla turėjo įtakos Kroatijos finansinių paslaugų veikimui ir tai lėmė lygiagrečios neteisėtų kreditų sistemos, kuri pakenkė valstybės finansų sistemai ir viešajai tvarkai, sukūrimą.

64.

Kroatija nurodė, kad tai turėjo pasekmių tūkstančiams Kroatijos piliečių ir 2017 m. liepos 14 d. įstatymas buvo kraštutinė priemonė, taip pat pažymėjo, kad susisiekta su potencialiais abejotino kreditingumo skolininkais, siekiant perimti jų turtą, tai įrodo aplinkybė, kad Rabo saloje taip buvo perimta 220 nekilnojamojo turto objektų ir pradėtos 344 procedūros.

65.

Kaip jau minėta, negalima remtis tokiais privalomaisiais bendrojo intereso pagrindais (žr. šios išvados 62 punktą), siekiant pateisinti diskriminacinio pobūdžio laisvės teikti paslaugas kliūtis. Kroatijos Respublikos nurodyti argumentai taip pat nėra pakankami, kad 2017 m. liepos 14 d. įstatymas galėtų būti pateisintas viešosios politikos, visuomenės saugumo ar sveikatos pagrindais.

66.

Nė vienas iš šių argumentų nėra pakankamas, kad galėtų sudaryti teisėtą politinį pagrindą įstatymui, pagal kurį numatytas visų paskolos sutarčių, turinčių tarptautinių elementų, negaliojimas ir kuris galioja atgaline data sutartims, iš kurių seniausios buvo sudarytos prieš septyniolika metų. Kroatijos rašytinėse pastabose nurodyti pasikartojantys bendro pobūdžio teiginiai apie sunkumus (žr. šios išvados 27 punktą) per teismo posėdį nebuvo papildyti tiek, kad pakaktų pagrįsti nukrypti leidžiančios nuostatos teisėtumą, palyginti su laisvės teikti paslaugas apribojimu, nustatytu 2017 m. liepos 14 d. įstatyme.

67.

Be to, remiantis suformuota Teisingumo Teismo jurisprudencija, konkretūs reikalavimai dėl kvalifikacijos ar leidimų, nustatyti valstybės narės, kurioje teikiamos paslaugos, turi būti objektyviai būtini ir neviršyti to, kas būtina tiems tikslams pasiekti ( 58 ).

68.

Dėl savo bendro pobūdžio 2017 m. liepos 14 d. įstatymas akivaizdžiai viršijo tai, kas būtina bet kuriam teisėtam tikslui, kurio juo galėjo būti siekiama, įgyvendinti.

69.

Siekį sumažinti (viešosios tvarkos) žalą galima buvo įgyvendinti diskriminuojančia ir bendra taisykle, pagal kurią paskolos sutartys su tarptautiniais elementais, kurios kai kuriais atvejais galiojo jau 17 metų (ir kėlė pasekmes daugelį metų, nepaisant to, kad Kroatijos nacionalinis bankas nesuteikė leidimų), būtų pripažintos niekinėmis, tik jeigu Kroatija būtų pateikusi nenuginčijamų įrodymų, kad problemai išspręsti reikia skubiai imtis ekstremalių veiksmų. Jurisprudencijoje nurodyta, kad „jeigu valstybė narė siekia remtis tikslu, kuriuo galima pateisinti laisvės teikti paslaugas kliūtį, ji turi pateikti sprendimą šiuo klausimu turinčiam priimti teismui visą informaciją, kuri leistų šiam įsitikinti, kad minėta priemonė atitinka iš proporcingumo principo kylančius reikalavimus“ ( 59 ). Tokių įrodymų nebuvo pateikta.

70.

Be to, kai valstybės narės siekia pagrįsti taisykles, kurios riboja laisvę teikti paslaugas, jos turi paisyti bendrųjų teisės principų, tarp jų – teisinio saugumo ( 60 ). Remiantis klasikine Teisingumo Teismo formuluote Sprendime Fedesa, „paprastai teisinio saugumo principui prieštarauja Bendrijos teisės akto taikymo pradžios momento nustatymas anksčiau už šio akto paskelbimą, nebent išimtiniais atvejais to reikalautų siekiamas tikslas ir būtų tinkamai apsaugoti suinteresuotųjų asmenų teisėti lūkesčiai“ ( 61 ).

71.

Pagrindinės bylos kontekstas – valstybė narė, pateisindama laisvo judėjimo apribojimą, nepaiso teisinio saugumo, tačiau tai neturi įtakos taikyti materialinę taisyklę ( 62 ). Byloje nėra įrodymų, kad atsižvelgta į atsakovo teisėtus lūkesčius, nors nagrinėjama sutartis galiojo dešimt metų, kai Kroatijos teisės aktų leidėjas 2017 m. liepos 14 d. įstatymu nusprendė pripažinti ją negaliojančia atgaline data.

72.

Galiausiai primintina, kad ES teisė iš tiesų saugo skolininkus, su kuriais elgiamasi nesąžiningai, kalbant apie vartojimo kredito sutartis, įskaitant su užsienio elementu. Tai patvirtina gausi Teisingumo Teismo jurisprudencija aiškinant Direktyvą 93/13/EEB dėl nesąžiningų sąlygų sutartyse su vartotojais ( 63 ) tokiomis faktinėmis aplinkybėmis ( 64 ). Susiklosčius tokioms aplinkybėms Kroatijoje, ši jurisprudencija, savaime suprantama, yra taikytina ( 65 ).

73.

Taigi, siūlau taip atsakyti į Općinski sud u Rijeci (Rijekos apylinkės teismas, Kroatija) pateiktą pirmąjį klausimą:

Pagrindinės bylos aplinkybėmis SESV56 straipsnį reikia aiškinti taip, kad pagal jį draudžiamas valstybės narės įstatymas, kuriame numatyta, kad paskolos sutartys ir kiti teisiniai dokumentai, kurie yra tokių paskolos sutarčių pasekmė, negalioja atgaline data nuo jų sudarymo dienos, jeigu jie sudaryti su kreditoriumi, įsisteigusiu kitoje valstybėje narėje nei asmuo, kuriam skirtos paslaugos, nors kreditorius neturėjo leidimų, kurių tos valstybės narės kompetentingos valdžios institucijos reikalavo tuo metu, kai sudaryta sutartis.