GENERALINIO ADVOKATO

YVES BOT IŠVADA,

pateikta 2018 m. spalio 25 d. ( 1 )

Byla C‑579/17

BUAK Bauarbeiter-Urlaubs- u. Abfertigungskasse

prieš

Gradbeništvo Korana d.o.o.

Arbeits- und Sozialgericht Wien (Vienos darbo ir socialinių bylų teismas, Austrija) pateiktas prašymas priimti prejudicinį sprendimą]

„Prašymas priimti prejudicinį sprendimą – Teisminis bendradarbiavimas civilinėse ir komercinėse bylose – Reglamentas (ES) Nr. 1215/2012 – 53 straipsnis – Pažymos išdavimas – Administracinė procedūra ar teismo procesas“

1.

Prašymas priimti prejudicinį sprendimą pateiktas dėl 2012 m. gruodžio 12 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) Nr. 1215/2012 dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų pripažinimo bei vykdymo civilinėse ir komercinėse bylose ( 2 ) 1 straipsnio išaiškinimo.

2.

Šis prašymas buvo pateiktas byloje, kurią Bauarbeiter-Urlaubs- u. Abfertigungskasse (Statybos sektoriaus darbuotojų atostogų ir išeitinių išmokų kasa, Austrija) ( 3 ) inicijavo dėl pažymos išdavimo pagal Reglamento Nr. 1215/2012 53 straipsnį, siekdama įvykdyti už akių priimtą galutinį teismo sprendimą prieš Slovėnijoje įsteigtą įmonę Gradbeništvo Korana d.o.o.

3.

Pagal Reglamento Nr. 1215/2012 37 ir 42 straipsnius tokią pažymą privaloma pateikti kitoje valstybėje narėje priimtų teismo sprendimų pripažinimo ir vykdymo valstybėje narėje tikslais. Šiuo dokumentu, nevykdant specialios išankstinės procedūros, patvirtinama, kad tie sprendimai yra vykdytini; jį sudaro sprendimo santrauka, išduodama siekiant paskatinti jų laisvą judėjimą ir tiesioginį vykdymą.

4.

Šiomis aplinkybėmis, kaip pažymėjo Europos Komisija, prejudicinio klausimo priimtinumas priklauso nuo to, ar šią pažymą išdavusio kilmės teismo atliekamos funkcijos yra administracinio, ar teisminio pobūdžio.

5.

Šis teisės klausimas dėl Reglamento Nr. 1215/2012 53 straipsnio taikymo yra naujas ir skiriasi nuo prejudicinio klausimo, kurį pateikė prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas Arbeits- und Sozialgericht Wien (Vienos darbo ir socialinių bylų teismas, Austrija) dėl ginčo kvalifikavimo siekiant nustatyti, ar jis susijęs su „civilinėmis ir komercinėmis bylomis“. Kadangi, atsižvelgiant į Teisingumo Teismo jurisprudenciją, atsakant į pastarąjį klausimą ypatingų sunkumų nekyla, savo išvadoje nagrinėsiu tik prašymo priimti prejudicinį sprendimą priimtinumą, dėl kurio Teisingumo Teismas turi įsitikinti, prieš pradėdamas bylą nagrinėti iš esmės.

6.

Atlikęs analizę, siūlysiu Teisingumo Teismui pripažinti, kad tuo atveju, jei kyla abejonių dėl Reglamento Nr. 1215/2012 taikomumo, prieš išduodant pažymą pagal šio reglamento 53 straipsnį turi būti atliekama teisminė peržiūra, per kurią nacionalinis teismas gali pateikti Teisingumo Teismui prejudicinį klausimą, taigi pripažinti, kad prašymas priimti prejudicinį sprendimą yra priimtinas.

I. Teisinis pagrindas

A.   Sąjungos teisė

7.

Reglamento Nr. 1215/2012 1, 4, 6, 26, 29 ir 32 konstatuojamosiose dalyse nustatyta:

„(1)

2009 m. balandžio 21 d. Komisija patvirtino ataskaitą dėl 2000 m. gruodžio 22 d. Tarybos reglamento (EB) Nr. 44/2001 dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose pripažinimo ir vykdymo( ( 4 )) taikymo. Ataskaitoje prieita prie išvados, kad, apskritai, tas Reglamentas veikia gerai, tačiau pageidautina gerinti tam tikrų jo nuostatų taikymą, toliau lengvinti laisvą teismo sprendimų judėjimą ir gerinti galimybes kreiptis į teismą. Kadangi reikia padaryti daugiau pakeitimų, siekiant aiškumo reikėtų parengti naują to reglamento redakciją;

<…>

(4)

tam tikri skirtumai tarp jurisdikciją ir teismo sprendimų pripažinimą reglamentuojančių nacionalinių taisyklių trukdo patikimai veikti vidaus rinkai. Nuostatos dėl jurisdikcijos kolizinių normų civilinėse ir komercinėse bylose suvienodinimo, siekiant užtikrinti greitą ir paprastą valstybėse narėse priimtų teismo sprendimų pripažinimą ir vykdymą, yra labai svarbios.

<…>

(6)

siekiant užtikrinti laisvą civilinėse ir komercinėse bylose priimtų sprendimų judėjimą, reikia ir dera numatyti, kad jurisdikciją ir teismo sprendimų pripažinimą bei vykdymą reguliuojančias taisykles reglamentuotų privalomas ir tiesiogiai taikomas Sąjungos teisinis dokumentas;

<…>

(26)

abipusis pasitikėjimas teisingumo vykdymu Sąjungoje pateisina principą, kad valstybėje narėje priimtas teismo sprendimas turėtų būti pripažintas visose valstybėse narėse netaikant jokios specialios procedūros. Be to, siekis sumažinti tarptautinio bylinėjimosi laiko sąnaudas ir išlaidas pateisina teismo sprendimo paskelbimo vykdytinu, prieš pradedant jį vykdyti valstybėje narėje, į kurią kreipiamasi, panaikinimą. Todėl vienos valstybės narės teismo sprendimas turėtų būti traktuojamas taip, tarsi jis būtų priimtas valstybėje narėje, į kurią kreipiamasi;

<…>

(29)

kitoje valstybėje narėje priimto teismo sprendimo tiesioginis vykdymas valstybėje narėje, į kurią kreipiamasi, neskelbiant teismo sprendimo vykdytinu neturėtų kelti grėsmės teisės į gynybą užtikrinimui. Taigi asmeniui, kurio atžvilgiu prašoma vykdyti teismo sprendimą, turėtų būti suteikta galimybė prašyti atsisakyti pripažinti arba vykdyti teismo sprendimą, jei jis mano, kad esama vieno iš atsisakymo pripažinti pagrindų. Šie pagrindai turėtų apimti tai, kad asmuo neturėjo galimybės pasirengti gynybai, kai asmeniui neįsitraukiant į procesą buvo priimtas teismo sprendimas dėl civilinio ieškinio, susijusio su baudžiamuoju procesu. <…>

<…>

(32)

siekiant informuoti asmenį, kurio atžvilgiu prašoma vykdyti teismo sprendimą, apie kitoje valstybėje narėje priimto teismo sprendimo vykdymą, pagal šį reglamentą nustatyta pažyma, prireikus kartu su teismo sprendimu, turėtų būti įteikta tam asmeniui per pagrįstą laiką prieš taikant pirmą vykdymo priemonę. Šiame kontekste pirmoji vykdymo priemonė reiškia pirmą vykdymo priemonę po šios pažymos įteikimo.“

8.

Šio reglamento I skyriuje „Taikymo sritis ir apibrėžtys“ yra 1 straipsnis, jame nustatyta:

„1.   Šis reglamentas taikomas civilinėse ir komercinėse bylose, neatsižvelgiant į teismo pobūdį. Visų pirma šis reglamentas netaikomas mokesčių, muitų ar administracinėms byloms arba valstybės atsakomybei už veiksmus ir neveikimą vykdant valstybės įgaliojimus (acta jure imperii).

2.   Šis reglamentas netaikomas:

<…>

c)

socialiniam draudimui;

<…>.“

9.

Reglamento 28 straipsnio 1 ir 2 dalyse nustatyta:

„1.   Jeigu atsakovui, kurio nuolatinė gyvenamoji (buveinės) vieta yra vienoje valstybėje narėje, pareiškiamas ieškinys kitos valstybės narės teisme ir jis neatvyksta į teismą, teismas savo iniciatyva paskelbia, kad neturi jurisdikcijos, nebent jo jurisdikcija numatyta pagal šio reglamento nuostatas.

2.   Teismas sustabdo bylos nagrinėjimą, kol įrodoma, kad atsakovas turėjo galimybę laiku gauti bylos iškėlimo arba lygiavertį dokumentą, kad galėtų pasirengti savo gynybai, arba kad buvo imtasi visų šiam tikslui pasiekti būtinų priemonių.“

10.

To paties reglamento III skyriaus „Teismo sprendimų pripažinimas ir vykdymas“ 1 skirsnio „Teismo sprendimų pripažinimas“ 37 straipsnio 1 dalyje nustatyta:

„Šalis, norinti, kad valstybėje narėje būtų pripažintas kitoje valstybėje narėje priimtas teismo sprendimas, pateikia:

a)

teismo sprendimo kopiją, atitinkančią sąlygas, būtinas jo autentiškumui patvirtinti; ir

b)

pagal 53 straipsnį išduotą pažymą.“

11.

III skyriaus 2 skirsnio „Teismo sprendimų vykdymas“ 39 straipsnyje nustatyta:

„Vienoje valstybėje narėje priimtas teismo sprendimas, kuris yra vykdytinas toje valstybėje narėje, yra vykdytinas kitoje valstybėje narėje ir tam nereikia jo skelbti vykdytinu.“

12.

Reglamento Nr. 1215/2012 42 straipsnio 1 dalyje nurodyta:

„Kad valstybėje narėje būtų vykdomas kitoje valstybėje narėje priimtas teismo sprendimas, pareiškėjas kompetentingai vykdymo institucijai pateikia:

a)

teismo sprendimo kopiją, atitinkančią sąlygas, būtinas jo autentiškumui patvirtinti; ir

b)

pagal 53 straipsnį išduotą pažymą, kuria patvirtinama, kad teismo sprendimas vykdytinas, ir kurioje pateikiama teismo sprendimo santrauka ir, atitinkamais atvejais, informacija apie atlygintinas bylinėjimosi išlaidas ir palūkanų apskaičiavimą.“

13.

Šio reglamento 43 straipsnio 1 dalyje nustatyta:

„Jei prašoma vykdyti kitoje valstybėje narėje priimtą teismo sprendimą, pagal 53 straipsnį išduota pažyma asmeniui, kurio atžvilgiu prašoma vykdyti teismo sprendimą, įteikiama prieš taikant pirmąją vykdymo priemonę. Kartu su pažyma pateikiamas teismo sprendimas, jei jis tam asmeniui dar nebuvo įteiktas.“

14.

Reglamento Nr. 1215/2012 4 skirsniui „Bendrojo pobūdžio nuostatos“ priskirtame 53 straipsnyje numatyta:

„Kilmės teismas bet kurios suinteresuotosios šalies prašymu išduoda pažymą, naudodamasis I priede nustatyta forma.“ ( 5 )

B.   Austrijos teisė

15.

Šioje apžvalgoje, atsižvelgiant į šios išvados dalyką, apsiribojama procesinės teisės nuostatomis.

16.

Kaip nurodyta 2015 m. rugsėjo 17 d.Oberster Gerichtshof (Aukščiausiasis Teismas, Austrija) nutartyje ( 6 ), priimtoje vadovaujantis Reglamentu Nr. 44/2001 ( 7 ), Reglamento Nr. 44/2001 54 straipsnyje nurodytoms pažymoms yra taikomas iš dalies pakeisto Gesetz über das Exekutions- und Sicherungsverfahren (Exekutionsordnung) (Vykdymo procedūrų kodeksas) ( 8 ) 7a straipsnio 1 punktas ( 9 ). Pagal šią nuostatą teismas, į kurį kreiptasi kaip į pirmąją instanciją, yra kompetentingas išduoti tokią pažymą.

17.

Pagal 1985 m. gruodžio 12 d.Bundesgesetz betreffend die Besorgung gerichtlicher Geschäfte durch Rechtspfleger (Rechtspflegergesetz) (Teismo pareigūnų įstatymas) ( 10 ) 16 straipsnio 7 dalį šią užduotį vykdo Rechtspfleger (teismo pareigūnas).

18.

Pagal Oberster Gerichtshof (Aukščiausiasis Teismas) nutarties 7 punktą pažymos išdavimo procedūrai, kaip tai suprantama pagal Reglamento Nr. 44/2001 54 straipsnį, iš principo taikoma pagrindinės bylos taisyklė. Be to, tame pačiame punkte Oberster Gerichtshof (Aukščiausiasis Teismas) yra konstatavęs, kad EO 84 straipsnio 1 dalyje (dabartinio 411 straipsnio 1 dalyje) numatyta prieštaravimo procedūra netaikoma.

19.

Pagal EO 7 straipsnio 3 dalį ieškinys gali būti pareikštas siekiant panaikinti neteisėtai arba klaidingai išduotas pažymas.

II. Pagrindinės bylos faktinės aplinkybės ir prejudicinis klausimas

20.

BUAK yra Austrijos viešosios teisės reglamentuojama kolektyvinė socialinės apsaugos institucija, esanti Vienoje (Austrija), jos paskirtis – rinkti lėšas statybos sektoriaus darbuotojų atostogų ir išeitinėms išmokoms, vadovaujantis 1972 m. lapkričio 23 d.Bauarbeiter-Urlaubs- und Abfertigungsgesetz 1972 (Įstatymas, reglamentuojantis statybos sektoriaus darbuotojų mokamas atostogas ir išeitines išmokas) ( 11 ), kuris vėliau buvo iš dalies pakeistas ( 12 ).

21.

Bendrovė Gradbeništvo Korana, kurios registruota buveinė yra Slovėnijoje, komandiruoja darbuotojus į Austriją atlikti statybos darbų.

22.

2016 m. spalio 18 d. BUAK Arbeits- und Sozialgericht Wien (Vienos darbo ir socialinių bylų teismas, Austrija) pareiškė ieškinį prieš Gradbeništvo Korana, jame visų pirma reikalavo, kad būtų sumokėta 38477,50 EUR suma, t. y. už didelį 2016 m. vasario–birželio mėn. šios bendrovės į Austriją komandiruotų statybos sektoriaus darbuotojų skaičių pagal BUAG VIb skirsnį už darbo dienas mokėtinų priemokų suma.

23.

2017 m. balandžio 28 d. sprendimu, priimtu už akių, nes į tos pačios dienos parengiamąjį teismo posėdį Gradbeništvo Korana neatvyko, Arbeits- und Sozialgericht Wien (Vienos darbo ir socialinių bylų teismas, Austrija) visiškai patenkino BUAK prašymą ir nustatė penkiolikos dienų laikotarpį, per kurį bendrovė atsakovė galėjo savanoriškai jį įvykdyti. Šis sprendimas, įteiktas Gradbeništvo Korana2017 m. birželio 21 d., nebuvo apskųstas, todėl įgijo res judicata galią ( 13 ).

24.

Siekdama priverstinai įvykdyti teismo sprendimą, 2017 m. liepos 31 d. BUAK tam pačiam teismui pateikė prašymą išduoti Reglamento Nr. 1215/2012 53 straipsnyje nurodytą pažymą.

25.

Taigi prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas kelia klausimą dėl galimybės taikyti šį reglamentą, kuri priklauso nuo atsakymo į klausimą, ar teismo procesas, kuriame priimtas 2017 m. balandžio 28 d. sprendimas, yra susijęs su civilinėmis ir komercinėmis bylomis, kaip apibrėžta šio reglamento 1 straipsnio 1 dalyje.

26.

Jis mano, kad nors BUAK neturi galios išduoti vykdomųjų dokumentų, susijusių su darbuotojų komandiravimu, kaip tais atvejais, kai veikla vykdoma tik šalies viduje, ir privalo išreikalauti priemokas kreipdamasi į Arbeits- und Sozialgericht Wien (Vienos darbo ir socialinių bylų teismas, Austrija), kuris turi išimtinę kompetenciją, dėl tam tikrų aplinkybių šiai procedūrai galėtų būti taikomos viešosios teisės nuostatos.

27.

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas taip pat nurodo, kad 2014 m. lapkričio 19 d. sprendimu ( 14 )Tribunal fédéral (Federalinis Aukščiausiasis Teismas, Šveicarija), remdamasis BUAG VIb skirsniu, išnagrinėjo panašią bylą ir nusprendė, kad dėl pavaldumo santykio tarp darbdavio ir BUAK pastaroji vykdo viešosios valdžios įgaliojimus, todėl tokiam procesui netaikomas Lugano konvencijos ( 15 ) 1 straipsnis.

28.

Esant tokioms aplinkybėms, Arbeits- und Sozialgericht Wien (Vienos darbo ir socialinių bylų teismas, Austrija) nusprendė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui šį prejudicinį klausimą:

„Ar 2012 m. gruodžio 12 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) Nr. 1215/2012 dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose pripažinimo ir vykdymo (OL L 351, 2012, p. 1) 1 straipsnį reikia aiškinti taip, kad procesai, kurių dalykas yra [BUAK] teisių į priemokas pareiškimas darbdaviams, kai konkrečiam darbui atlikti arba laikinai įdarbinti į Austriją komandiruojami Austrijoje nuolatinės darbo vietos neturintys darbuotojai, arba darbdaviams, kurių įmonės buveinė ne Austrijoje, kai įdarbinami Austrijoje nuolatinę darbo vietą turintys darbuotojai, yra „civilinės ir komercinės bylos“, kuriose taikytinas minėtas reglamentas, net jeigu BUAK teisės į priemokas susijusios su privatinės teisės reglamentuojamais darbo santykiais ir skirtos privatinės teisės reglamentuojamoms, iš darbo santykių su darbdaviais kylančioms darbuotojų teisėms į atostogas ir joms skirtus pinigus įgyvendinti, tačiau:

–

tiek darbuotojų BUAK atžvilgiu turimų teisių į atostogų išmokas dydis, tiek BUAK darbdavių atžvilgiu turimų teisių į priemokas dydis nustatomas ne kolektyvinėje ar kitoje sutartyje, o federalinio ministro potvarkiu,

–

darbdavių priemokos, mokėtinos BUAK, skiriamos ne tik darbuotojams mokėtinoms atostogų išmokoms finansuoti, bet ir BUAK administravimo išlaidoms padengti, ir

–

BUAK dėl jos teisių į tokias priemokas įgyvendinimo ir vykdymo pagal įstatymą suteikti platesni įgaliojimai negu privačiam asmeniui, t. y.:

–

darbdaviai privalo (kitaip jiems gresia piniginės baudos) įdarbindami darbuotoją ir nutraukdami darbo santykius su juo taip pat periodiškai kas mėnesį BUAK jos sukurtais komunikacijos kanalais teikti pranešimus, leisti vykdyti kontrolės priemones ir bendradarbiauti jas vykdant, leisti susipažinti su darbo užmokesčio, komerciniais ir kitais dokumentais ir teikti jai informaciją,

–

BUAK gali darbdaviams nevykdant informacijos teikimo pareigų jų mokėtinas priemokas apskaičiuoti pagal savo surinktus duomenis, ir tokiu atveju BUAK teisė į priemokas įgyvendinama remiantis BUAK apskaičiuotu dydžiu, neatsižvelgiant į faktines darbuotojų komandiravimo ar įdarbinimo aplinkybes?“

29.

2018 m. liepos 5 d. Teisingumo Teismas buvo informuotas, kad Gradbeništvo Korana buvo iškelta nemokumo byla ir kad prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas šio prašymo neatsiėmė ( 16 ).

III. Analizė

30.

Savo rašytinėse pastabose Komisija prašo Teisingumo Teismo pirmą kartą priimti sprendimą dėl Reglamento Nr. 1215/2012 53 straipsnyje nurodytos pažymos išdavimo procedūros, dėl prejudicinio klausimo priimtinumo pagal SESV 267 straipsnį, kuris priklauso nuo prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusios institucijos atliekamų funkcijų kvalifikavimo.

31.

Ji teigia, kad kilmės teismas, paskirtas atsakingu už Reglamento Nr. 1215/2012 53 straipsnyje nurodytos pažymos išdavimą, veikė kaip teisminė institucija tolesniame procese, kurio pabaigoje buvo priimtas vykdytinas sprendimas, ir kad šiuo etapu ši institucija turi jurisdikciją priimti sprendimą dėl šio reglamento taikymo, nes teisminio bylos nagrinėjimo etapu į šį klausimą atsakyti nepavyko. Komisija remiasi minėto reglamento logika, tikslu ir ypatingomis bylos aplinkybėmis, susijusiomis su tuo, kad atsakovė sprendimo neužginčijo, ir daro išvadą, kad Teisingumo Teismas turi jurisdikciją atsakyti į iškeltą klausimą.

32.

Siekiant įvertinti, ar pagrindinėje byloje įvykdytos prejudicinio klausimo priimtinumo sąlygos, derėtų remtis, pirma, Teisingumo Teismo nustatytais šios srities principais ir, konkrečiau kalbant, principais, kurie taikytini nagrinėjant, ar įstaigos, atsakingos už teismo sprendimo pripažinimo pažymos, t. y. Europos vykdomojo rašto ( 17 ), išdavimą, pateiktas prašymas priimti prejudicinį sprendimą yra priimtinas.

33.

Teisingumo Teismas pažymėjo, kad „pagal suformuotą Teisingumo Teismo jurisprudenciją, nors pagal SESV 267 straipsnį kreipimasis į Teisingumo Teismą nepriklauso nuo proceso, per kurį nacionalinis teismas pateikia prejudicinį klausimą, grindimo rungimosi principu, nacionaliniai teismai gali kreiptis į Teisingumo Teismą tik nagrinėdami ginčą ir turėdami priimti sprendimą pagal teisminio pobūdžio sprendimui priimti skirtą procedūrą“ ( 18 ).

34.

Be to, Komisija nurodė, kad „nors žodžių junginys „sprendimui priimti“, kaip jis suprantamas pagal SESV 267 straipsnio 2 dalį, apima visą procedūrą, kuriai pasibaigus prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas priėmė sprendimą, jis turi būti aiškinamas plačiai, siekiant išvengti situacijos, kai daugelis procesinių klausimų pripažįstami nepriimtinais ir negali būti aiškinami Teisingumo Teismo, o šis teismas negali nagrinėti Sąjungos teisės nuostatų išaiškinimo, kurį privalo taikyti prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas“ ( 19 ).

35.

Antra, turi būti atliktas palyginimas su dviem ankstesniais Teisingumo Teismo sprendimais dėl pažymų, išduotų pagal reglamentus Nr. 44/2001 ir Nr. 805/2004.

36.

2016 m. birželio 16 d. Sprendime Pebros Servizi ( 20 ), kuris buvo priimtas remiantis pirma išdėstytais principais, Teisingumo Teismas nusprendė, kad „teismo sprendimo pripažinimas Europos vykdomuoju raštu yra teismo aktas“ ( 21 ), taip patvirtindamas 2015 m. gruodžio 17 d. Sprendime Imtech Marine Belgium ( 22 ) išdėstytą analizę.

37.

Priešingai, iš 2012 m. rugsėjo 6 d. Teisingumo Teismo Sprendimo Trade Agency ( 23 ), priimto dėl ieškinio, pateikto nagrinėjant skundą dėl pareiškimo, kuriuo už akių priimtas sprendimas buvo paskelbtas vykdytinu kilmės valstybėje narėje ir prie kurio buvo pridėta Reglamento Nr. 44/2001 ( 24 ) 54 straipsnyje nurodyta pažyma, galima daryti išvadą, kad tokios pažymos išdavimo teisminė peržiūra yra nereikalinga. Sprendime nurodyta, kad „tuo atveju, kai teismas <…>, kompetentinga[s] išduoti pažymą, nebūtinai prilygsta sprendimą, kurį prašoma įvykdyti, priėmusiam teismui <…> [pažymoje pateikta faktinė] informacija gali būti tik absoliučiai nurodomojo pobūdžio, turinčio tik aiškinamąją vertę“ ( 25 ).

38.

Iš šių sprendimų matyti, kad veiksniai, kuriais grindžiamas kilmės valstybės teismo atliekamų funkcijų apibūdinimas, išduodant Reglamento Nr. 1215/2012 53 straipsnyje nurodytą pažymą, turi būti grindžiami ne tik taikytinų nuostatų tekstu, bet ir šiame reglamente nustatyta sistema ir juo siekiamais tikslais.

39.

Išnagrinėję šiuos aspektus galime pagrįstai manyti, kad, nepaisant tam tikrų Reglamento Nr. 1215/2012 ir reglamentų Nr. 44/2001 ir Nr. 805/2004 punktų panašumų, nė vieno iš ankstesnių Teisingumo Teismo sprendimų tiesiogiai pritaikyti šiam atvejui negalima.

40.

Iš tikrųjų reikia priminti, kad, pirma, Reglamento Nr. 1215/2012 53 straipsnio formuluotė skiriasi nuo jį atitinkančio Reglamento Nr. 44/2001 54 straipsnio formuluotės. Pastarajame straipsnyje nurodyta, kad „[v]alstybės narės, kurioje buvo priimtas teismo sprendimas, teismas arba kompetentinga institucija bet kurios suinteresuotosios šalies prašymu išduoda šio reglamento V priede nurodytą standartinės formos pažymėjimą“ ( 26 ), o pirma minėto reglamento 53 straipsnyje numatyta, kad pažymą išduoda „kilmės teismas“.

41.

Be to, procedūra, kurią taikant šis teismas išduoda pažymą, patvirtinančią, kad sprendimas yra vykdytinas ( 27 ), turi būti atskirta nuo procedūros, kurią taikant teismo sprendimas pripažįstamas Europos vykdomuoju raštu ( 28 ). Šiomis sąvokomis, vartojamomis reglamentuose Nr. 805/2004 ir Nr. 1215/2012, atskleidžiamas didelis šių dviejų procedūrų skirtumas. Iš tikrųjų pagal Reglamento Nr. 805/2004 6 straipsnio 1 dalį ir 9 straipsnį teismo sprendimas dėl neginčytino reikalavimo pripažįstamas Europos vykdomuoju raštu dar prieš formaliai išduodant pažymėjimą, kaip nurodė Teisingumo Teismas ( 29 ).

42.

Galiausiai svarbiausia turėti omenyje, kad nors Reglamente Nr. 1215/2012, kaip ir Reglamente Nr. 805/2004, yra įtvirtintas egzekvatūros panaikinimo principas, tai padaryta be išankstinių sąlygų. Ši svarbi naujovė, įtraukta Reglamentą Nr. 44/2001 išdėstant nauja redakcija, kuria buvo supaprastintas teismo sprendimo paskelbimas vykdytinu, grindžiama Reglamento Nr. 1215/2012 39 straipsnyje nustatytu tiesioginio vykdymo principu ( 30 ). Ši nuostata turi būti aiškinama atsižvelgiant į šio reglamento 26 konstatuojamąją dalį, pagal kurią „vienos valstybės narės teismo sprendimas turėtų būti traktuojamas taip, tarsi jis būtų priimtas valstybėje narėje, į kurią kreipiamasi“.

43.

Taigi, siekiant įvykdyti vienoje valstybėje narėje priimtą teismo sprendimą kitoje valstybėje narėje, pakanka, remiantis Reglamento Nr. 1215/2012 42 straipsniu, pateikti šio sprendimo kopiją ir šio reglamento 53 straipsnyje nurodytą pažymą.

44.

Ši pažyma yra valstybėse narėse priimto teismo sprendimo tiesioginio vykdymo principo įgyvendinimo pagrindas. Kitaip tariant, be šio dokumento sprendimas nėra „tinkamas laisvai judėti Europos teisingumo erdvėje“ ( 31 ), priešingai, nei buvo nustatyta Reglamentu Nr. 44/2001 įdiegtoje sistemoje ( 32 ).

45.

Taigi, siekiant padėti lengviau suprasti vykdytiną sprendimą, pažyma buvo sukurta kaip jo pakaitalas ( 33 ), todėl ne visais atvejais reikalaujama šios pažymos vertimo ( 34 ) ir net vykdytino teismo sprendimo vertimo ( 35 ).

46.

Šios sistemos veiksmingumas, kurio siekiant į pažymą įtraukta daug įrašų, grindžiamas kokybiškais patikrinimais, kuriuos kilmės teismas privalo atlikti sprendimo priėmimo etape ir kuriais vėliau remiamasi rengiant pažymą. Valstybėje narėje, į kurią kreipiamasi, kompetentingas teismas jokių papildomų patikrinimų neatlieka. Pateikus prašymą vykdyti sprendimą, tik asmuo, dėl kurio jis priimtas, gali kreiptis į tą teismą, kad šis išreikštų nuomonę dėl tariamo atsisakymo jį pripažinti ( 36 ) arba vykdyti ( 37 ). Būtent dėl šios galimybės Reglamento Nr. 1215/2012 53 straipsnyje nurodyta pažyma dar prieš pradedant vykdymą pagal šio reglamento 43 straipsnį įteikiama atitinkamam asmeniui.

47.

Tokiomis aplinkybėmis kilmės teismas, kuriam pateikiamas prašymas išduoti pažymą, visų pirma privalo atkurti vykdytiname sprendime išdėstytą informaciją ( 38 ). Jis netikrina, ar laikomasi tam tikrų reikalavimų, kuriais grindžiamas egzekvatūros panaikinimas, kaip buvo daroma taikant ankstesnes priemones ( 39 ), kai egzekvatūros panaikinimas būdavo susijęs arba su konkrečių garantijų patikrinimu ( 40 ), arba su procedūros vykdymu pagal tam tikruose reglamentuose nustatytas taisykles ( 41 ).

48.

Taigi, kai pateikiamas prašymas išduoti Reglamento Nr. 1215/2012 53 straipsnyje nurodytą pažymą, mano nuomone, reikia numatyti du atvejus.

49.

Jeigu kilmės teismas mano esąs kompetentingas išduoti pažymą, nes vykdytiname sprendime yra išdėstyti visi reikalaujami duomenys, pažymos išdavimo veiksmas yra visiškai neteisminio pobūdžio. Nors ši pažyma yra esminis teismo sprendimo vykdymo pagal Reglamentą Nr. 1215/2012 proceso elementas, tokiu atveju, kaip nurodė Teisingumo Teismas, ji savo pobūdžiu nesiskiria nuo Reglamento Nr. 44/2001 54 straipsnyje minimo pažymėjimo ( 42 ).

50.

Be to, kadangi Reglamento Nr. 1215/2012 53 straipsnyje nenurodoma, kas kilmės teisme yra kompetentingas išduoti tokią pažymą ( 43 ), tą pažymą gali išduoti net ir neteisminio pobūdžio įstaiga. Taigi šiuo atveju iš esmės kreipimosi į Teisingumo Teismą klausimo nekyla.

51.

Vis dėlto, jeigu, kaip šiuo atveju, sprendimo priėmimo etapu kilmės teismas neišreiškė nuomonės ( 44 ) dėl Reglamento Nr. 1215/2012 taikymo ( 45 ) ir jeigu nėra akivaizdu, kad ginčas patenka į minėto reglamento taikymo sritį, tas teismas privalo pagal nacionalines procesines taisykles atlikti teisminę peržiūrą, kai jo prašoma išduoti pažymą arba kai, atsisakius ją išduoti, pateikiamas skundas ( 46 ).

52.

Šiuo atveju kilmės teismas nepapildo priimto sprendimo arba jo neišaiškina taip, kaip turėtų, kad tuo atveju, kai sprendimas yra neišsamus arba netikslus, būtų galima užpildyti tam tikras pažymos grafas ( 47 ). Tikrindamas, ar yra kompetentingas išduoti pažymą, jis pratęsia sprendimo priėmimo procesą etapu, kuriuo siekiama užtikrinti tiesioginį priimto sprendimo vykdymą. Todėl kilmės teismas turi priimti sprendimą, kuriuo, vadovaujantis plačiu sąvokos „procedūra, kurios pabaigoje priimamas teisminio pobūdžio sprendimas“ ( 48 ) išaiškinimu, būtų grindžiamas kreipimasis į Teisingumo Teismą. Nuo to labai priklauso teisinis tikrumas ir skubus sprendimo valstybėje narėje priimto sprendimo vykdymas.

53.

Mano nuomone, nagrinėjamas atvejis yra panašus į atvejį, kai kilmės teismas turi aiškinti tam tikrų pažymos grafų prasmę, atsižvelgdamas į atitinkamos nacionalinės teisės ypatumus ( 49 ), arba, kai sprendimu skiriama laikinoji ar apsaugos priemonė, teismas turi priimti sprendimą dėl bylą iš esmės nagrinėjančio teismo jurisdikcijos ( 50 ). Tokiu atveju kilmės teismas vykdo teismines funkcijas, ir tuo galima pagrįsti jo įgaliojimus pateikti Teisingumo Teismui prašymą priimti prejudicinį sprendimą.

54.

Mano nuomone, ši teismo kompetencija, kaip ji suprantama pagal SESV 267 straipsnį, turi likti išimtinė. Iš tikrųjų sprendimo vykdymo etapu neturi būti galima „pradėti naujo proceso“ ( 51 ), nes tokiu atveju kiltų abejonių dėl Reglamento Nr. 1215/2012 tikslo ir būtų pažeistos skolininko teisės ( 52 ). Dera priminti, kad pažymos išdavimo procedūra nėra grindžiama rungimosi principu. Be to, skolininkas, kuriam pažyma buvo įteikta ( 53 ), skundą dėl pažymos padarinių gali pateikti tik tuo atžvilgiu, kiek jie susiję su Reglamento Nr. 1215/2012 45 straipsnyje ( 54 ) nurodytais motyvais. Remiantis Teisingumo Teismo suformuota jurisprudencija, šie motyvai yra aiškinami siaurai, kad atsakovas, kuris buvo tinkamai informuotas apie teismo procesą, šiuo proceso etapu negalėtų ginčyti tokių bylą iš esmės nagrinėjančiam teismui nurodytų arba apeliaciniame skunde išdėstytų ieškinio pagrindų, kaip šio reglamento taikytinumas ( 55 ).

55.

Atsižvelgdamas į visus šiuos argumentus, manau, kad kilmės teismas, kuriam pateikiamas prašymas išduoti Reglamento Nr. 1215/2012 53 straipsnyje nurodytą pažymą ir kuris abejoja, ar šis reglamentas yra taikytinas, nes nėra priimtas sprendimas šiuo klausimu, turi teisę kreiptis į Teisingumo Teismą ir pateikti jam prejudicinį klausimą.

56.

Taigi siūlau Teisingumo Teismui nuspręsti, kad tais atvejais, kai abejojama dėl Reglamento Nr. 1215/2012 taikomumo, prieš išduodant pažymą pagal šio reglamento 53 straipsnį privaloma atlikti teisminę peržiūrą, per kurią nacionalinis teismas turi teisę pateikti prejudicinį klausimą Teisingumo Teismui, todėl pripažinti, kad šis prašymas priimti prejudicinį sprendimą yra priimtinas.

IV. Išvada

57.

Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, siūlau Teisingumo Teismui nuspręsti, kad, kilus abejonių dėl 2012 m. gruodžio 12 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) Nr. 1215/2012 dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų pripažinimo bei vykdymo civilinėse ir komercinėse bylose taikomumo, prieš išduodant pažymą pagal šio reglamento 53 straipsnį privaloma atlikti teisminę peržiūrą, per kurią nacionalinis teismas turi teisę pateikti prejudicinį klausimą Teisingumo Teismui, todėl pripažinti, kad Arbeits- und Sozialgericht Wien (Vienos darbo ir socialinių bylų teismas, Viena, Austrija) pateiktas prašymas priimti prejudicinį sprendimą yra priimtinas.

( 1 ) Originalo kalba: prancūzų.

( 2 ) OL L 351, 2012, p. 1.

( 3 ) Toliau – BUAK.

( 4 ) OL L 12, 2001, p. 1.

( 5 ) Kuo šio straipsnio tekstas skiriasi nuo Reglamento Nr. 44/2001 54 straipsnio teksto, nurodyta šios išvados 39 punkte.

( 6 ) Nutartis Nr. 3Ob152/15x.

( 7 ) Mūsų žiniomis, remiantis Reglamentu Nr. 1215/2012 nepriimta jokių naujų nutarčių.

( 8 ) Taikytinas pagrindinės bylos faktinėms aplinkybėms, dabar 419 straipsnio 1 punktas.

( 9 ) RGBl. 79/1896, toliau – EO.

( 10 ) BGBl. 560/1985.

( 11 ) BGBl. 414/1972, toliau – BUAG“.

( 12 ) BGBl. 72/2016.

( 13 ) Sprendime dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą visiškai nėra informacijos, ar buvo patikrinta, jog atsakovė žinojo apie vykstantį teismo procesą, nei apie tai, kokiu pagrindu jai buvo iškelta byla valstybės narės, kurioje yra ieškovės buveinė, teisme, taip nukrypstant nuo Reglamento Nr. 1215/2012 4 straipsnio 1 dalyje nustatyto principo.

( 14 ) Sprendimas Nr. 5A_249/2014.

( 15 ) Turint omenyje šio sprendimo datą, tai turėtų būti Konvencija dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų pripažinimo bei vykdymo civilinėse ir komercinėse bylose, pasirašyta 2007 m. spalio 30 d., kuri Bendrijos vardu patvirtinta 2008 m. lapkričio 27 d. Tarybos sprendimu 2009/430/EB (OL L 147, 2009, p. 1).

( 16 ) Remiantis per posėdį gauta informacija, 2015 m. gegužės 20 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentas (ES) 2015/848 dėl bankroto bylų (OL L 141, 2015, p. 19) yra taikytinas.

( 17 ) Žr. 2004 m. balandžio 21 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentą (EB) Nr. 805/2004, sukuriantį neginčytinų reikalavimų Europos vykdomąjį raštą (OL L 143, 2004, p. 15; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 19 sk., 7 t, p. 38). Galima pažymėti, kad, nors Teisingumo Teismas priėmė tris sprendimus bylose, susijusiose su pažymomis, išduodamomis siekiant sudaryti palankesnes sąlygas pripažinti ir vykdyti teismo sprendimus valstybėje narėje (2012 m. rugsėjo 6 d. Sprendimas Trade Agency (C‑619/10, EU:C:2012:531), 2015 m. gruodžio 17 d. Sprendimas Imtech Marine Belgium (C‑300/14, EU:C:2015:825) ir 2016 m. birželio 16 d. Sprendimas Pebros Servizi (C‑511/14, EU:C:2016:448)), tik pastaruoju atveju Teisingumo Teismas išreiškė nuomonę dėl prieštaravimo, grindžiamo prašymo priimti prejudicinį sprendimą nepriimtinumu.

( 18 ) 2016 m. birželio 16 d. Sprendimas Pebros Servizi (C‑511/14, EU:C:2016:448, 24 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

( 19 ) 2016 m. birželio 16 d. Sprendimas Pebros Servizi (C‑511/14, EU:C:2016:448, 28 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija). Tuo pačiu klausimu su nuoroda į 2015 m. gruodžio 17 d. Reglamentą Nr. 805/2004 žr. Sprendimą Imtech Marine Belgium, (C‑300/14, EU:C:2015:825, 47 punktas).

( 20 ) C‑511/14, EU:C:2016:448.

( 21 ) Žr. to sprendimo 30 punktą.

( 22 ) Sprendimas C‑300/14, EU:C:2015:825 (46 ir 47 punktai).

( 23 ) C‑619/10, EU:C:2012:531.

( 24 ) Primenama, kad šis straipsnis atitinka Reglamento Nr. 1215/2012 53 straipsnį.

( 25 ) Žr. to sprendimo 35 ir 36 punktus.

( 26 ) Kursyvu išskirta mano.

( 27 ) Žr. Reglamento Nr. 1215/2012 42 straipsnio 1 dalies b punktą. Reikia palyginti su 2009 m. balandžio 28 d. Sprendimo Apostolides (C‑420/07, EU:C:2009:271) 68 punktu, pagal kurį turimas omenyje „<…> Reglamento Nr. 44/2001 54 straipsnyje numatytas pažymėjimas, patvirtinantis (jų) vykdytinumą valstybėje, kurioje jie priimti, nuo šio pažymėjimo išdavimo dienos“.

( 28 ) Žr. Reglamento Nr. 805/2004 6 straipsnio antraštę: „Reikalavimai [sprendimo] patvirtinti Europos vykdomuoju raštu“.

( 29 ) Žr. 2015 m. gruodžio 17 d. Sprendimą Imtech Marine Belgium (C‑300/14, EU:C:2015:825, 45 punktas). Reikia pažymėti, kad tokiu atveju Reglamento Nr. 805/2004 taikymo galimybė nustatoma ankstesniu etapu nei sprendimo patvirtinimo etapas.

( 30 ) Šiuo principu papildomas automatinio sprendimų pripažinimo principas, kuris grindžiamas valstybių narių tarpusavio pasitikėjimu ir kuris taip pat primintas Reglamento Nr. 1215/2012 26 konstatuojamojoje dalyje. Taip pat žr. 2017 m. kovo 9 d. Sprendimą Pula Parking (C‑551/15, EU:C:2017:193, 52 ir 53 punktai).

( 31 ) Formuluotė vartojama 2016 m. birželio 16 d. Sprendime Pebros Servizi (C‑511/14, EU:C:2016:448, 27 punktas) dėl Europos vykdomojo rašto.

( 32 ) Žr. 2012 m. rugsėjo 6 d. Sprendimą Trade Agency (C‑619/10, EU:C:2012:531, 36 punktas).

( 33 ) Žr. Reglamento Nr. 1215/2012 42 straipsnio 1 dalies b punktą, pagal kurį „[pažymoje] pateikiama teismo sprendimo santrauka ir atitinkamais atvejais informacija apie atlygintinas bylinėjimosi išlaidas ir palūkanų apskaičiavimą“.

( 34 ) Žr. šio reglamento 42 straipsnio 3 dalį.

( 35 ) Dėl sąlygų, kuriomis kompetentinga vykdymo institucija arba asmuo, kurio atžvilgiu prašoma vykdyti teismo sprendimą, vis dėlto gali reikalauti pateikti vykdytino sprendimo vertimą, žr. atitinkamai minėto reglamento 42 straipsnio 4 dalį ir 43 straipsnio 2 dalį.

( 36 ) Žr. Reglamento Nr. 1215/2012 45 straipsnį.

( 37 ) Žr. Reglamento Nr. 1215/2012 46 straipsnį.

( 38 ) Šiuo aspektu reikėtų suprasti, kad negalima atmesti galimybės, jog, kiek tai įmanoma, galimi sunkumai yra numatyti rengiant šį sprendimą.

( 39 ) Išskyrus 2000 m. gegužės 29 d. Tarybos reglamentą (EB) Nr. 1346/2000 dėl bankroto bylų (OL L 160, 2000, p. 1), panaikintą Reglamentu 2015/848, kurio 16–18 straipsniai buvo pakeisti taip pat suformuluotais pastarojo reglamento 19–21 straipsniais, kuriuose numatytas sprendimo iškelti bankroto bylą pripažinimas ir tiesioginis poveikis. Taip pat žr. 2008 m. gruodžio 18 d. Tarybos reglamento (EB) Nr. 4/2009 dėl jurisdikcijos, taikytinos teisės, teismo sprendimų pripažinimo ir vykdymo bei bendradarbiavimo išlaikymo prievolių srityje (OL L 7, 2009, p. 1) 17 straipsnį, pagal kurį egzekvatūros panaikinimas priklauso nuo 2007 m. lapkričio 23 d. Hagos protokolo dėl išlaikymo prievolėms taikytinos teisės taikymo tokioms prievolėms valstybėje narėje, kurioje buvo priimtas sprendimas, neatsižvelgiant į taikomas procesines taisykles ir į tai, ar atsakovas pareiškė prieštaravimą.

( 40 ) Dėl neginčytinų reikalavimų žr. Reglamentą Nr. 805/2004 ir 2016 m. birželio 16 d. Sprendimą Pebros Servizi (C‑511/14, EU:C:2016:448, 25 ir 26 punktai ir nurodyta jurisprudencija). Šiuo klausimu galima pažymėti, kad, nuo Reglamento Nr. 1215/2012 įsigaliojimo vienintelė paskata prašyti taikyti Reglamentą Nr. 805/2004 kyla iš šių garantijų laikymosi, nes skolinio reikalavimo priėmimo prezumpcija yra grindžiama faktu, kad vykstant procesui nuteistoji šalis nuomonės nepareiškė.

( 41 ) Žr. 2006 m. gruodžio 12 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentą (EB) Nr. 1896/2006, nustatantį Europos mokėjimo įsakymo procedūrą (OL L 399, 2006, p. 1), ir 2007 m. liepos 11 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentą (EB) Nr. 861/2007, nustatantį Europos ieškinių dėl nedidelių sumų nagrinėjimo procedūrą (OL L 199, 2007, p. 1).

( 42 ) Žr. 2012 m. rugsėjo 6 d. Sprendimą Trade Agency (C‑619/10, EU:C:2012:531, 36 ir 37 punktai). Reikia pažymėti, kad šis sprendimas susijęs su nuorodomis į procesą, kuriame byla nagrinėjama už akių, įtrauktomis į vieną formos grafą, kuri nebuvo pakeista Reglamentu Nr. 1215/2012.

( 43 ) Palyginti su 2015 m. gruodžio 17 d. Sprendimu Imtech Marine Belgium (C‑300/14, EU:C:2015:825, 44 punktas), kuriame aptariama Reglamento Nr. 805/2004 6 straipsnio 1 dalyje vartojama frazė „kilmės teismas“.

( 44 ) Pirmą kartą šis klausimas gali kilti nacionalinio teismo priimtą sprendimą vykdant tarpvalstybiniu mastu. Šiuo klausimu žr. šiuo metu Teisingumo Teisme nagrinėjamą bylą Weil (C‑361/18).

( 45 ) Šiuo aspektu galima pažymėti, kad, priešingai, nei tvirtina Komisija savo rašytinių pastabų 16 punkte, jeigu tam tikros valstybė narės teritorijoje gyvenančiam atsakovui byla iškeliama kitos valstybės narės teisme ir jis neatvyksta į teismą, nagrinėdamas Reglamento Nr. 1215/2012 taikymo klausimą tas teismas turi būti ypač budrus. Iš tikrųjų pirmiausia pagal to reglamento 13 konstatuojamąją dalį turi būti tikrinama, ar esama bendrų ES jurisdikcijos nustatymo taisyklių, ir, antra, pagal reglamento 28 straipsnį teismas privalo savo iniciatyva viešai paskelbti, kad neturi jurisdikcijos, nebent jo jurisdikcija būtų numatyta to paties reglamento nuostatose, ir atlikti tam tikrus patikrinimus, susijusius su atsakovo teisės į gynybą užtikrinimu. Be to, reikia priminti, kad Teisingumo Teismas jau yra nusprendęs, kad „klausimai, susiję su (1968 m. rugsėjo 27 d. Konvencijos dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų vykdymo civilinėse ir komercinėse bylose (OL L 299, 1972, p. 32), su pakeitimais, padarytais vėlesnėmis konvencijomis dėl naujų valstybių narių prisijungimo prie šios konvencijos) nuostatomis, kuriomis nustatoma tarptautinė jurisdikcija, turi būti laikomi viešosios tvarkos klausimais“ (1993 m. sausio 19 d. Sprendimas Shearson Lehman Hutton (C‑89/91, EU:C:1993:15, 10 punktas)).

( 46 ) Palyginti su 1995 m. spalio 19 d. Sprendimu Job Centre (C‑111/94, EU:C:1995:340, 11 punktas), 2009 m. birželio 25 d. Sprendimu Roda Golf & Beach Resort (C‑14/08, EU:C:2009:395, 37 punktas) ir prašymu priimti prejudicinį sprendimą byloje Logistik XXL (C‑135/18), kuri šiuo metu nagrinėjama Teisingumo Teisme.

( 47 ) Tokiais atvejais, mano nuomone, reikėtų taikyti kitas nacionalinėje teisėje numatytas procedūras, nes pažymos išdavimo procedūra nėra grindžiama rungimosi principu.

( 48 ) Žr. šios išvados 31 ir paskesnius punktus.

( 49 ) Žr. šiuo metu Teisingumo Teisme nagrinėjamą bylą Logistik XXL (C‑135/18) dėl Reglamento Nr. 1215/2012 I priede pateiktos formos 4.4 punkto. Toje byloje kilmės teismas nutarė, kad sprendimas priteisti tam tikrą pinigų sumą yra laikinai vykdytinas remiantis kreditoriaus suteikta garantija. Kreditorius gali, nesuteikęs garantijos, pasibaigus tam tikram terminui sprendimą vykdyti tiktai tam tikros savo reikalavimo sumos (taigi ir atitinkamos garantijos sumos) arba apsaugos priemonių atžvilgiu.

( 50 ) Žr. Reglamento Nr. 1215/2012 I priede nustatytos formos 4.6.2 punktą, visų pirma A. Nuyts rašytines pastabas „La refonte du règlement Bruxelles I“, Revue critique de droit international privé, Dalloz, Paris, 2013, p. 1–64, visų pirma p. 27 (23 ir 24 punktai).

( 51 ) Frazė paimta iš 2011 m. spalio 13 d. Sprendimo Prism Investments (C‑139/10, EU:C:2011:653, 31 punktas).

( 52 ) Dėl teisės į gynybą užtikrinimo žr. Reglamento Nr. 1215/2012 29 konstatuojamąją dalį.

( 53 ) Ta proga, mano nuomone, jis turi būti informuojamas apie Reglamente Nr. 1215/2012 nustatytus atsisakymo pripažinti arba vykdyti sprendimą pagrindus, visų pirma tuos, pagal kuriuos jurisdikcijos taisyklės taikomos siekiant apginti silpnesne laikomą šalį. Šiuo klausimu žr. šiuo metu Teisingumo Teisme nagrinėjamą bylą Salvoni (C‑347/18).

( 54 ) Taip pat žr. nuorodą į šias nuostatas šio reglamento 46 straipsnyje. Dėl patikrinimo, ar buvo užtikrintos bylą pralaimėjusio atsakovo teisės, žr. 2012 m. rugsėjo 6 d. Sprendimą Trade Agency (C‑619/10, EU:C:2012:531, 37 ir 38 punktai), kurio taikymo sritis, man atrodo, turi būti išplėsta ir taikoma Reglamentui Nr. 1215/2012, nes jo I priede yra tokia pati grafa kaip ir Reglamento Nr. 44/2001 V priede, kurio padariniai buvo aptarti šioje byloje. Be to, Reglamento Nr. 1215/2012 30 konstatuojamojoje dalyje numatyta, kad šaliai, kuri pateikė skundą dėl kitoje valstybėje narėje priimto teismo sprendimo vykdymo, turėtų būti, kiek tai įmanoma, suteikta galimybė pagal valstybės narės, į kurią kreipiamasi, teisės sistemą remtis pagal nacionalinę teisę numatytais atsisakymo pagrindais, laikantis toje teisėje nustatytų terminų. Taigi 2011 m. spalio 13 d. Sprendime Prism Investments (C‑139/10, EU:C:2011:653) nagrinėtų sunkumų turėtų nebelikti.

( 55 ) Žr. 2015 m. liepos 16 d. Sprendimą Diageo Brands (C‑681/13, EU:C:2015:471) ir 2016 m. gegužės 25 d. Sprendimą Meroni (C‑559/14, EU:C:2016:349). Priešingu atveju, vertinant Reglamento Nr. 1215/2012 taikymo galimybę, reikėtų daryti prielaidą, kad valstybės narės, į kurią kreipiamasi, teismas galėtų tikrinti kilmės teismo išvadas.