1. 

Högsta domstolen (Aukščiausiasis Teismas, Švedija) turi priimti sprendimą dėl kasacinio skundo, pateikto dėl antrosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo vienas prekiautojas nuteistas dėl to, kad savo parduotuvėje pardavinėjo ir sandėliuose (vienas sandėlis sujungtas su parduotuve, o kitas yra Stokholmo priemiestyje) laikė tam tikrą skaičių tekstilės gaminių su roko muzikos atvaizdais ir motyvais, saugomais autorių teisių, neturėdamas teisių turėtojų leidimo.

2. 

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas Teisingumo Teismui nurodo, kad abejoja dėl vienos iš autorių teisių – Direktyvoje 2001/29/EB ( 2 ) reglamentuojamos teisės leisti ar uždrausti viešą kūrinio arba jo kopijų platinimą – apimties. Konkrečiai jis nori žinoti, ar ši teisė apima ne tik parduodamus daiktus, bet ir prekes sandėlyje ir kokiu mastu.

3.

Pasaulinės intelektinės nuosavybės organizacijos (PINO) autorių teisių sutartis (toliau – ATS), priimta 1996 m. gruodžio 20 d. Ženevoje, Europos bendrijos vardu buvo patvirtinta 2000 m. kovo 16 d. Tarybos sprendimu 2000/278/EB ( 3 ).

4.

Šios sutarties 6 straipsnyje nurodyta:

„1.   Literatūros ir meno kūrinių autoriai turi išimtinę teisę suteikti leidimą padaryti jų kūrinių originalus ar jų kopijas viešai prieinamus, juos parduodant ar kitaip perduodant nuosavybėn.

2.   Nė viena šios Sutarties nuostata neapriboja Susitariančiųjų Šalių laisvės prireikus nustatyti tokias sąlygas, kuriomis būtų taikomas šio straipsnio 1 dalyje numatytos teisės išsėmimas [išnaudojimas] pirmą kartą pardavus ar kitaip perdavus nuosavybėn kūrinio originalą ar jo kopijas autoriui leidus.“

5.

Šios direktyvos 9 konstatuojamojoje dalyje nustatyta:

„Kiekvienas autorių teisių ir gretutinių teisių derinimas turi būti grindžiamas aukšto lygio apsauga, nes tokios teisės yra labai svarbios intelektinei kūrybai. <…>“

6.

Jos 11 konstatuojamojoje dalyje nurodyta:

„Griežta, veiksminga autorių teisių ir gretutinių teisių apsaugos sistema yra vienas iš pagrindinių būdų užtikrinti, kad Europos kultūra gautų būtinų lėšų kūrybai ir gamybai, o meno kūrėjai ir atlikėjai išlaikytų nepriklausomumą ir orumą.“

7.

Šios direktyvos 28 konstatuojamojoje dalyje numatyta:

„Autorių teisių apsauga pagal šią direktyvą apima išimtinę teisę kontroliuoti kūrinio, užfiksuoto materialioje laikmenoje, platinimą. Teisių turėtojui Bendrijoje pirmą kartą pardavus kūrinio originalą ar jo kopijas arba kai originalas ar jo kopijos yra parduodamos jam leidus, išnaudojama teisė kontroliuoti to objekto perpardavimą Bendrijoje. Ši teisė neturėtų būti laikoma išnaudota, jei teisių turėtojas originalą ar jo kopijas parduoda arba originalas ar jo kopijos parduodamos jam leidus ne Bendrijoje. <…>“

8.

Direktyvos 4 straipsnyje nurodyta:

„1.   Valstybės narės nustato autoriams išimtinę teisę leisti arba uždrausti bet kokį viešą jų kūrinių originalo ar jo kopijų platinimą parduodant ar kitais būdais.

2.   Kūrinio originalo ar kopijų platinimo teisė nėra laikoma išnaudota Bendrijoje, išskyrus tuos atvejus [platinimo teisė Bendrijoje laikoma išnaudota tik tais atvejais], kai teisių turėtojas Bendrijoje pirmą kartą tą objektą parduoda ar kitaip perleidžia jo nuosavybę arba tai daroma jo sutikimu.“

9.

Šio įstatymo 2 straipsnyje nurodyta, kad „veiksmas“, dėl kurio pažeidžiamos autorių teisės, gali būti, be kita ko, kūrinio naudojimas padarant jį prieinamą visuomenei be autoriaus sutikimo, visų pirma siūlant pirkti, nuomojant, teikiant panaudos pagrindais ar kitaip viešai platinant jo kopijas (šio įstatymo 2 straipsnio 3 dalies 4 punktas).

10.

Įstatymo 53 straipsnyje nustatyta, kad asmuo, tyčia ar dėl didelio neatsargumo atliekantis su literatūros ar meno kūriniu susijusius „veiksmus“, kuriais pažeidžiama intelektinės nuosavybės teisė į šį kūrinį, numatyta 1 ir 2 skyriuose, baudžiamas bauda arba laisvės atėmimu iki dvejų metų.

11.

I. Syed Gamla Stan rajone (Stokholmas, Švedija) valdė parduotuvę, kurioje prekiavo, be kita ko, drabužiais ir aksesuarais su roko muzikos atvaizdais. Tai buvo piratinės kopijos, dėl kurių pažeista atitinkamų teisių turėtojų teisė į prekių ženklą ir intelektinės nuosavybės teisė. Prekių buvo ne tik parduotuvėje, bet ir su ja sujungtame sandėlyje bei kitame Stokholmo pietinės dalies Bandhagen rajone esančiame sandėlyje.

12.

I. Syed, kuris vykdant baudžiamąjį persekiojimą buvo apkaltintas atitinkamais teisės į prekių ženklą ir Intelektinės nuosavybės įstatymo pažeidimais, tingsrätt (Pirmosios instancijos teismas, Švedija) nurodė, kad gaminiai į parduotuvę nuolat tiekiami iš abiejų sandėlių.

13.

Riksåklagaren (Švedijos prokuratūra) teigia, kad padaryti du pažeidimai:

14.

Pirmosios instancijos teismas pripažino I. Syed kaltu pažeidus teisę į prekių ženklą dėl visų aptiktų prekių. Jis taip pat pripažino jį kaltu padarius Intelektinės nuosavybės įstatymo pažeidimą, susijusį su parduotuvėje buvusiomis prekėmis ir joms analogiškomis prekėmis sandėliuose (599 drabužių vienetai). Savo nuosprendyje teismas skyrė laisvės atėmimo bausmę, kurios vykdymas atidėtas, ir 80 EUR baudą už parą.

15.

Šis teismas nurodė, kad I. Syed siūlė pirkti ne tik parduotuvėje buvusius gaminius, bet ir abiejuose sandėliuose laikomus analogiškus gaminius. Vis dėlto jis išteisino I. Syed dėl gaminių, kurie laikyti tik sandėliuose ir nebuvo analogiški parduotuvėje parduodamiems gaminiams, nusprendęs, kad jie nepateikti prekybai ir dėl jų nebuvo rengiamasi ar kėsinamasi pažeisti Intelektinės nuosavybės įstatymą.

16.

Apskundus sprendimą, Svea hovrätt, Patent‑ och marknadsöverdomstolen (Stokholmo apeliacinis teismas, Patentų ir komercinių bylų kolegija, Švedija) patenkino dalį I. Syed apeliacinio skundo ir išteisino jį dėl Intelektinės nuosavybės įstatymo pažeidimo, kiek tai susiję su abiejuose sandėliuose laikomomis prekėmis, analogiškomis parduotuvėje parduodamoms prekėms.

17.

Apeliacinis teismas nusprendė, kad nors I. Syed gaminius sandėliavo siekdamas juos parduoti, jis nesiūlė jų pirkti ir kitaip viešai neplatino, ir paneigė, kad prekių turėjimas sandėliuose yra rengimasis arba kėsinimasis padaryti šį nusikaltimą. Taigi teismas nusprendė, kad I. Syed atsakingas tik už Intelektinės nuosavybės įstatymo pažeidimą, susijusį su parduotuvėje esančiais drabužiais. Todėl jis skyrė jam laisvės atėmimo bausmę, jos vykdymą atidėjo ir sumažino baudą iki 60 EUR už parą.

18.

Prokuratūra, nesutinkanti su apeliacinio teismo sprendimu, apskundė jį Högsta domstolen (Aukščiausiasis Teismas). Jos nuomone, gaminių siūlymas pirkti parduotuvėje taip pat turi apimti ir galimybę įsigyti sandėliuose laikomų analogiškų gaminių. Taigi ji paprašė pripažinti I. Syed kaltu padarius Intelektinės nuosavybės įstatymo pažeidimą, apimantį taip pat ir sandėliuose rastus 599 gaminius, analogiškus parduotuvėje pateiktiems gaminiams. Subsidiariai ji pareikalavo pripažinti kaltinamąjį kaltu pasikėsinus padaryti tą pačią nusikalstamą veiką, nors nebekaltino jo rengimusi padaryti ją.

19.

I. Syed nesutiko su skundu; jis nurodė, kad pagal Teisingumo Teismo jurisprudenciją tam, kad siūlymu pirkti būtų pažeista platinimo teisė, reikalingi plačiajai visuomenei skirti aktyvūs veiksmai, kuriais siekiama perduoti kiekvieną konkretų daiktą. Tokiais veiksmais laikant prekių įsigijimą ir sandėliavimą sąvoka „platinimas“ aiškinama per daug plačiai, o tai nesuderinama su teisėtumo principu.

20.

Kaip teigia Högsta domstolen (Aukščiausiasis Teismas), per teisėkūros procedūrą, kurią vykdant į nacionalinę teisę perkelta Direktyva 2001/29, vyriausybė nurodė, kad veiksmas nebūtinai turi būti užbaigtas tam, kad patektų į šios direktyvos 4 straipsnio 1 dalyje reglamentuojamos platinimo teisės taikymo sritį. Užtenka, pavyzdžiui, naudojantis bet kokia reklamos priemone siūlyti pirkti kūrinio kopiją. Jis priduria, kad nei Intelektinės nuosavybės įstatyme, nei Direktyvoje 2001/29 aiškiai nedraudžiama sandėliuoti saugomų kūrinių siekiant juos parduoti ( 7 ).

21.

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas mano, kad iš Sprendimo Dimensione Direct Sales ir Labianca ( 8 ) matyti, jog autoriaus išimtinė teisė pagal Direktyvos 2001/29 4 straipsnio 1 dalį gali būti pažeista, jeigu prieš sudarydamas pirkimo–pardavimo sutartį asmuo imasi tam tikrų priemonių arba atlieka tam tikrus veiksmus, pavyzdžiui, siūlo įsigyti saugomų prekių. Vis dėlto kyla abejonių, ar saugomas prekes savo sandėlyje laikantis asmuo gali būti laikomas siūlančiu pirkti šias prekes, jeigu jam priklausančioje parduotuvėje parduoda analogiškas prekes.

22.

Šiomis aplinkybėmis Högsta domstolen (Aukščiausiasis Teismas) pateikė Teisingumo Teismui šiuos prejudicinius klausimus:

23.

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą Teisingumo Teismo kanceliarija gavo 2017 m. rugsėjo 28 d.; rašytines pastabas pateikė tik prokuratūra ir Komisija. Buvo nuspręsta, kad rengti teismo posėdžio nereikia.

24.

Prokuratūra, patvirtinusi prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiame teisme išdėstytą savo poziciją, mano, kad reikia atsižvelgti į padarinius Direktyvos 2004/48/EB ( 9 ) taikymui, kurių galėtų atsirasti pernelyg siaurai aiškinant platinimo teisę. Ji teigia, kad procesinės priemonės ir sankcijos, numatytos šiame teisės akte, taikomos, jeigu padarytas arba neišvengiamai bus padarytas pažeidimas.

25.

Prokuratūra mano, kad prekiautojas, savo patalpose sandėliuodamas prekes su autorių teisių saugomais atvaizdais, siekia gauti ekonominės ar komercinės naudos ( 10 ). Siūlant prekes parduotuvėje, siekiama skatinti vartotojus įsigyti taip pat ir sandėlyje laikomų analogiškų gaminių. Prokuratūra laikosi nuomonės, kad bet koks kitoks aiškinimas būtų nesuderinamas su Sprendimo Dimensione Direct Sales išvadomis ir dėl jo nebūtų užtikrinta aukšto lygio veiksminga ir griežta apsauga ( 11 ).

26.

Taigi prokuratūra siūlo į prejudicinius klausimus atsakyti taip: dėl šioje byloje nagrinėjamų prekių pažeidžiama išimtinė autoriaus platinimo teisė, įtvirtinta Direktyvos 2001/29 4 straipsnio 1 dalyje, ir tai, ar šios prekės sandėliuojamos su parduotuve sujungtose patalpose, ar kitose toliau esančiose patalpose, yra nesvarbu.

27.

Komisija siūlo klausimų analizę pradėti nuo Sprendimo Dimensione Direct Sales, konkrečiai nuo išvadų, kad autorių teisių turėtojui suteikiama teisė uždrausti bet kokį gaminių su jo kūriniu platinimą, taip pat nuo platinimo sąvokos, kaip savarankiškos Sąjungos teisės sąvokos ( 12 ). Ši sąvoka gali apimti tiek pirkimo–pardavimo sutartį ir įsigyto daikto pristatymą klientui, tiek ir kitus prieš sudarant sutartį atliekamus veiksmus ( 13 ), įskaitant reklamą ( 14 ).

28.

Remdamasi šiomis prielaidomis Komisija daro išvadą, kad dėl prekių, sandėliuojamų ne parduotuvėje, o kitose patalpose, pažeidžiama teisių turėtojo platinimo teisė, jeigu įrodyta, kad prekės siūlomos pirkti arba reklamuojamos vartotojams. Tačiau šia išvada neatsakoma į prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo klausimus; jis teiraujasi, ar sandėliuojamas prekes galima prilyginti prekėms, kurios iš tikrųjų siūlomos parduotuvėje, neatsižvelgiant į tai, ar jos parduodamos arba reklamuojamos.

29.

Komisija neigia, kad jas galima prilyginti tokioms prekėms, nes reikėtų remtis išankstine prielaida, kad sandėliuojamos prekės skirtos prekybai, atsižvelgiant vien į aplinkybę, kad kitos panašios prekės buvo viešai parduodamos. Taigi reikia įrodyti, ką suinteresuotasis asmuo ketina daryti su prekėmis, atsižvelgiant į komercinį aspektą.

30.

Šiuo klausimu Komisija siūlo keletą kriterijų, taikomų siekiant įrodyti komercinę gaminių paskirtį: a) prekės yra analogiškos kitoms autorių teisių saugomoms prekėms, pateiktoms pirkti parduotuvėje; b) sandėlį ir parduotuvę sieja fizinis, finansinis arba administracinis ryšys; c) į parduotuvę nuolat tiekiamos prekės iš sandėlio.

31.

Prejudiciniai klausimai iškelti nagrinėjant I. Syed iškeltą baudžiamąją bylą, todėl pirmiausia turiu pateikti paaiškinimą. Švedijos teisės aktų leidėjas nusprendė Intelektinės nuosavybės įstatymo 53 straipsnyje kriminalizuoti intelektinės nuosavybės teisės į meno ar literatūros kūrinį pažeidimą, padaręs nuorodą į kitas to paties įstatymo nuostatas. Direktyva 2001/29 nebuvo aiškiai nurodyta, bent jau įstatymo tekste.

32.

Vis dėlto ES teisės aktų leidėjas šioje srityje nepasinaudojo galimybe apibrėžti nusikalstamas veikas ar suderinti valstybių narių baudžiamosios teisės aktus (SESV 83 straipsnio 1 ir 2 dalys). Kadangi nėra tokio pobūdžio teisės aktų, Teisingumo Teismas prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui gali pateikti tinkamą Direktyvos 2001/29 išaiškinimą, tačiau nesikišti į ginčą dėl vienos iš šių valstybių narių baudžiamosios teisės aspektų, nes, kartoju, šioje srityje nėra suderintų teisės normų.

33.

Direktyvoje 2004/48 įtvirtintos tik „civilin[ės] ir administracin[ės] priemon[ės], procedūr[os] ir gynybos būd[ai]“ (16 straipsnis), skirti intelektinės nuosavybės teisėms ginti. Nors joje nurodyta, kad „sankcijos pagal baudžiamąją teisę [baudžiamosios sankcijos] atitinkamais atvejais taip pat yra priemonė, užtikrinanti intelektinės nuosavybės teisių gynimą“ ( 15 ), šios sankcijos nepatenka į direktyvos taikymo sritį. Be to, 2 straipsnio 3 dalies c punkte nustatyta, kad „[š]i direktyva neturi poveikio <…> jokioms valstybių narių nacionalinėms nuostatoms, susijusioms su baudžiamosiomis procedūromis ar bausmėmis [baudžiamaisiais procesais ar baudžiamosiomis sankcijomis] dėl intelektinės nuosavybės teisių pažeidimo“.

34.

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiame teisme I. Syed išreiškė nuogąstavimą, kad, atsižvelgdamas į baudžiamosios teisės normoje, siekiant nustatyti nusikalstamą veiką, daromą nuorodą į civilinės teisės normą, Teisingumo Teismas pernelyg plačiai aiškins sąvoką „platinimas“ ir įtrauks į ją sandėliuojamas, tačiau dar neparduotas prekes, pažeisdamas aprašant nusikalstamas veikas taikomą tikslumo principą.

35.

Manau, kad šis argumentas nepriimtinas. Teisingumo Teismas turi išaiškinti Direktyvos 2001/29 4 straipsnio 1 dalį, nepaisydamas to, kokias išvadas gali padaryti prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas atsižvelgdamas į Švedijos baudžiamąją teisę ( 16 ). Aiškinant reikia tik išnagrinėti autorių teisės uždrausti ar leisti platinti jo kūrinius apsaugos taikymo sritį. Jeigu pagal Švedijos teisę baudžiamajam persekiojimui vykdyti užtenka to, kad būtų pažeista ši teisė, taip yra ne dėl Direktyvos 2001/29 ir ne dėl jos aiškinimo, kurį pateikia Teisingumo Teismas.

36.

I. Syed pastaboje iš tikrųjų kritikuojama tai, kaip suformuluota Intelektinės nuosavybės įstatymo 53 straipsnyje numatyta nusikalstama veika. Ši kritika susijusi su tuo, kad gali būti pažeisti teisėtumo ir teisinio saugumo principai, nes nuostatoje nesilaikoma tik baudžiamosios teisės normoms būdingo įgaliojimo kriminalizuoti veiką.

37.

Kartoju, kad šis argumentas nesusijęs su šiuo procesu dėl prejudicinio sprendimo priėmimo, todėl nereikia į jį atsižvelgti. Teisingumo Teismas, su nacionaliniais teismais palaikydamas dialogą dėl prejudicinio sprendimo priėmimo, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui turės tik išaiškinti platinimo teisę, įtvirtintą Direktyvos 2001/29 4 straipsnio 1 dalyje.

38.

Iš nutartyje dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą pateiktos informacijos matyti, kad I. Syed vykdo veiklą, susijusią su prekėmis, ant kurių pavaizduotos autorių teisių saugomų kūrinių kopijos, neturėdamas šių teisių turėtojų leidimo. Siekiant geriau apibrėžti faktines aplinkybes, dėl kurių prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui kyla abejonių, reikia paaiškinti, kad:

39.

Taigi prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas klausia, ar platinimo teisė apima antrąją daiktų kategoriją, t. y. kitose patalpose sandėliuojamas prekes su tais pačiais „saugomais atvaizdais“, kaip ir parduotuvėje parduodamos prekės. Be to, jis nori žinoti, ar atsakymui kokį nors poveikį turi didesnis ar mažesnis sandėlių atstumas nuo parduotuvės (vienas jų sujungtas su parduotuve, o kitas yra Stokholmo pietinės dalies priemiestyje).

40.

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo abejones geriau galima suprasti peržvelgus iki šiol paskelbtą Teisingumo Teismo jurisprudenciją; ją apibendrinsiu toliau.

41.

Sprendime Peek & Cloppenburg ( 17 ) aiškintasi, ar drabužių parduotuvių tinklui vienoje iš savo parduotuvių klientams įrengtoje poilsio zonoje ir kitos parduotuvės vitrinoje pastačius autorių teisių saugomus fotelius ir sofas, kurie pagaminti pagal Charles‑Édouard Jeanneret (Le Corbusier) projektus, tačiau neturint autorių teisių turėtojo (minkštus baldus gaminančios įmonės) leidimo, buvo pažeista Direktyvos 2001/29 4 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta platinimo teisė.

42.

Teisingumo Teismas iš esmės atsakė, kad į viešo kūrinio originalo arba kopijos platinimo bet kaip kitaip nei parduodant sąvoką, kaip ji suprantama pagal nagrinėjamą nuostatą, patenka tik tokie „veiksmai, kurie apima [vien] šio objekto nuosavybės perdavimą“ ( 18 ).

43.

Vis dėlto dviejuose vėlesniuose sprendimuose Teisingumo Teismas išplėtė platinimo sąvoką, įtraukęs į ją veiksmus, apimančius ne tik nuosavybės perdavimo veiksmus.

44.

Antai Sprendime Donner ( 19 ) buvo nagrinėjamos iškeltos abejonės dėl vežėjo veiksmų – jis veikė kaip bendrininkas, neleistinai platindamas autorių teisių saugomų baldų, kuriuos Italijos įmonė tiekė savo klientams Vokietijoje, kopijas ( 20 ).

45.

Remdamasis tuo, kad viešam platinimui būdingos „kelios operacijos, apimančios veiksmus bent jau nuo pardavimo sutarties sudarymo iki jos įvykdymo pristatant prekes vienam iš visuomenės narių“, Teisingumo Teismas nurodė, kad prekiautojas yra atsakingas už „visas jo paties arba jo sąskaita [vardu] įvykdytas operacijas, dėl kurių įvyksta „viešas platinimas“ valstybėje narėje, taikančioje autorių teisių apsaugą platinamoms prekėms. Be to, jam gali tekti atsakomybė už visas tokio paties pobūdžio operacijas, įvykdytas trečiojo asmens, jeigu minėto prekiautojo tikslinė grupė buvo paskirties valstybės visuomenė ir jeigu jis negalėjo nežinoti apie šių trečiųjų asmenų veiksmus“ ( 21 ).

46.

Byloje Dimensione Direct Sales buvo nagrinėjamas klausimas, „ar Direktyvos 2001/29 4 straipsnio 1 dalį reikia aiškinti taip, kad pagal ją išimtinės saugomo kūrinio platinimo teisės turėtojas gali prieštarauti dėl pasiūlymo pirkti kūrinio originalą ar jo kopiją arba dėl jų reklamos, net jeigu nenustatyta, kad dėl tokio pasiūlymo arba tokios reklamos saugomą objektą įsigijo pirkėjas Sąjungoje“ ( 22 ).

47.

Remdamasis ankstesne jurisprudencija Teisingumo Teismas pripažino, kad autorių teisių turėtojas gali prieštarauti dėl pardavėjo reklamos (pardavėjas savo interneto svetainėje, įvairiuose dienraščiuose ir žurnaluose, taip pat reklaminiame prospekte siūlė pirkti klastotes). Konkrečiai jis nurodė, kad:

48.

Taigi Teisingumo Teismas paneigė, kad, siekiant konstatuoti platinimo teisės pažeidimą, reikalingas dėl reklamos atliktas veiksmas, reiškiantis, kad pirkėjui perduota nuosavybės teisė į saugomą daiktą arba jo kopiją.

49.

Iš šios jurisprudencijos matyti, kad Teisingumo Teismas išplėtė Direktyvos 2001/29 4 straipsnio 1 dalyje pateiktą platinimo sąvoką. Ši sąvoka kito: iš pradžių ji reiškė tik nuosavybės perdavimo veiksmą, paskui apėmė ir pasirengimo parduoti daiktą veiksmus, kaip antai prekiautojo pasiūlymą (pateiktą tiesiogiai ar savo interneto tinklalapyje) arba kitus siekiant parduoti atliktus veiksmus, įskaitant trečiųjų asmenų teikiamas prekių vežimo paslaugas.

50.

Logiška, kad Teisingumo Teismo sprendimus reikia nagrinėti atsižvelgiant į tose bylose nurodytas aplinkybes ( 25 ); tokia metodika turi būti taikoma ir šioje byloje. Dabar tik reikia išsiaiškinti, ar drabužių, analogiškų pateiktiems parduoti parduotuvėje, laikymas sandėliuose yra veiksmų, kuriais siekiama šiuos drabužius parduoti, grandinės dalis.

51.

Nagrinėjant, kokios apimties yra išimtinė autoriaus teisė uždrausti visų formų viešą platinimą, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 2001/29 4 straipsnio 1 dalį, gali būti naudinga remtis ekonominėmis aplinkybėmis, susijusiomis su gaminio „platinimo“ sąvoka. Komercinėje praktikoje šios aplinkybės apibrėžiamos kaip visi veiksmai, procesai ir santykiai, kuriuos įgyvendinant gaminys nueina visą kelią nuo jo pagaminimo iki galutinio sunaudojimo per vėlesnį perdirbimo procesą arba galutinai pateikus vartotojui ( 26 ).

52.

Vis dėlto abejotina, kad, vertinant teisiniu požiūriu (jis yra svarbus šiuo atveju), Direktyvoje 2001/29 nurodyta išimtinė teisė leisti arba uždrausti platinti yra tokios plačios apimties. Priešingai argumentui, kad pirmasis gaminio perdavimas (gamintojas perduoda didmenininkui) jau patenka į šios teisės taikymo sritį, būtų galima manyti, kad išimtinė autorių teisių turėtojo teisė susijusi tik su perdavimu, kai mažmenininkas perduoda gaminį galutiniam vartotojui ( 27 ).

53.

Atsižvelgdamas į Sąjungos sudarytas tarptautines konvencijas, ( 28 ) Teisingumo Teismas pasirinko antrą argumentą ir Direktyvos 2001/29 4 straipsnio 1 dalyje nurodytą sąvoką „vieš[as] <…> platinim[as] parduodant“ išaiškino kaip ATS 6 straipsnio 1 dalyje pateiktos sąvokos „padary[mas] viešai prieinam[o] <…> parduodant“ sinonimą. Taigi žodis „viešai“ reiškia vartotojus arba galutinius naudotojus, tačiau ne tarpines platinimo grandinės įmones, visų pirma ne didmenininkus, nors ATS sąvoka „viešai“ neapibrėžta ir susitariančiųjų šalių teisės aktų leidėjui arba teismams leidžiama konkrečiai ją apibūdinti ( 29 ).

54.

Neginčijama tai, kad I. Syed yra galutiniams vartotojams prekes parduodantis mažmenininkas. Taigi jis yra paskutinė platinimo grandinės dalis, kuriai autoriaus teisė leisti arba uždrausti platinti saugomus savo kūrinius turi poveikį. Remiantis šia prielaida reikia išnagrinėti, kokia šios teisės apimtis tuo atveju, jeigu prekės, analogiškos pateiktoms parduoti parduotuvėje, yra pardavėjo sandėliuose.

55.

Jau nurodžiau, kad pagal jurisprudenciją prie platinimo veiksmų priskiriama „bent jau“ pardavimo sutartis ir įsigytų prekių pristatymas pirkėjui ( 30 ), taip pat neprivalomas pasiūlymas pirkti ir neprivaloma reklama ( 31 ). Taigi manau, kad pasiūlymas pirkti apima ne tik konkrečioje parduotuvėje rodomus, bet ir jiems analogiškus gaminius, laikinai saugomus pardavėjo sandėlyje ir paruoštus tam, kad jais būtų pakeisti parduoti gaminiai.

56.

Rodant prekes vitrinoje arba parduotuvės viduje, siekiama parduoti kuo daugiau gaminių – tokia prielaida yra logiška bet kurio prekiautojo atveju. Parduotuvėje esantys drabužiai (šiuo atveju marškinėliai su roko muzikos atvaizdais) yra atsargų likučio pars pro toto. Ir vieni, ir kiti yra tiesiogiai susiję būtent dėl to, kad vykdomi aktyvūs veiksmai siekiant juos parduoti.

57.

Taigi manau, kad teisė prieštarauti daiktų su kūrinių kopijomis, pavaizduotomis pažeidžiant autorių teises, platinimui apima ne tik parduotuvėje jau esančias prekes, bet ir prekes su tomis pačiomis kūrinių kopijomis, laikomas pardavėjo sandėliuose, kol bus perkeltos į parduotuvę.

58.

Šis aiškinimas atitinka ATS 6 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą būtiniausią apsaugą, apimančią pasirengimo parduoti veiksmus ( 32 ), taip pat Direktyvos 2001/29 tikslą užtikrinti aukšto lygio intelektinės nuosavybės teisių apsaugą pagal jos 9 konstatuojamąją dalį.

59.

Be to, taip užtikrinamas nuostatos, kuria siekiama išvengti pažeidžiant autorių teises pagamintų prekių tiekimo rinkai, veiksmingumas ir galimybė kontroliuoti kūrinio ar jo kopijų platinimą įgyja prevencinį pobūdį. Jeigu šią kontrolę būtų galima vykdyti tik pardavus prekę, platinimo teisės įgyvendinimą siejant su kiekvienu atskiru sandoriu (atrodo, kad taip teigia I. Syed), būtų de facto trukdoma užtikrinti veiksmingą šios teisės apsaugą, nes sunku nustatyti, kur ir kada parduotos prekės, visų pirma laikomos sandėlyje.

60.

Nors sutinku su Komisija, kad šioje byloje, atsižvelgiant į tai, jog vieni gaminiai buvo siūlomi parduotuvėje, o kiti, jiems analogiški, kartu buvo laikomi sandėliuose, galima daryti išvadą, kad juos ketinta parduoti, nemanau, jog būtina atlikti bendrą tyrimą, kaip antai rekomenduojamą Komisijos, kuris yra pernelyg griežtas. Visų pirma tyrimas, ar parduotuvė ir sandėlis yra susiję tam tikru ryšiu (fiziniu, finansiniu ar administraciniu), gali būti pernelyg formalus, ir jį atlikus taip pat nebus aišku, kaip galima įrodyti šį ryšį.

61.

Be to, manau, kad atsižvelgiant į tai, jog I. Syed parduotuvėje parduodami ir sandėliuose laikomi drabužiai glaudžiai susiję, taip pat į jo statusą (prekiautojas), sandėliavimas jau buvo veiksmų, kuriais siekiama parduoti, grandinės dalis. Taigi teisę uždrausti arba leisti platinti kūrinius galima išplėsti, į jos taikymo sritį įtraukiant ir tokius gaminius, – tai galimybė, kurią suteikia autorių teisės.

62.

Šiomis aplinkybėmis tai, ar sandėliai yra toli, ar arti, neturi įtakos. Niekas netrukdo I. Syed tuo atveju, jeigu su parduotuve sujungtame sandėlyje nėra kliento pageidaujamo dydžio arba spalvos gaminio, įsipareigoti per gana trumpą laikotarpį pristatyti jį iš Bandhagen rajone esančio sandėlio (be to, tai yra logiška ir visuotinai suprantama). Tokios faktinės aplinkybės vis dar būtų veiksmų, kurių imamasi siekiant parduoti šį daiktą, grandinės dalis.

63.

Galiausiai grįždamas prie Švedijos teismuose nagrinėtos bylos baudžiamojo proceso aplinkybių turiu dar kartą pažymėti, kad šioje išvadoje siūlomas atsakymas pateiktas tik aiškinant Direktyvą 2001/29. Tai, ar buvo padarytas nusikaltimas ir kokiu mastu būtų galima apkaltinti jo vykdytoją, turi išsiaiškinti tik šie teismai, remdamiesi tuo, kaip pagal nacionalinę teisę nustatoma nusikalstamos veikos sudėtis ir apibrėžiami įvairūs iter criminis etapai (vidaus aktai, parengiamieji aktai, įgyvendinimo aktai, pasikėsinimas ir įvykdymas).

64.

Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, siūlau Teisingumo Teismui taip atsakyti į Högsta domstolen (Aukščiausiasis Teismas, Švedija) prejudicinius klausimus:

2001 m. gegužės 22 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2001/29/EB dėl autorių teisių ir gretutinių teisių informacinėje visuomenėje tam tikrų aspektų suderinimo 4 straipsnio 1 dalis turi būti aiškinama taip: šioje nuostatoje nurodyta išimtinė teisė leisti ar uždrausti bet kaip viešai platinti savo kūrinių originalą arba kopijas taikoma prekiautojo sandėliuose laikomoms prekėms su saugomais atvaizdais, tokiais pačiais, kaip pavaizduoti ant prekių, kurias šis prekiautojas siūlo pirkti jam priklausančioje parduotuvėje. Šiuo tikslu atstumas tarp sandėlių ir parduotuvės yra nesvarbus.