1.

Vokietijos teisminė institucija dėl Vokietijos piliečio Samet Ardic išdavė Europos arešto orderį (EAO). Ši institucija prašo perduoti S. Ardic, kuris šiuo metu laikomas suimtas Nyderlanduose, siekiant įvykdyti dviejuose sprendimuose numatytų laisvės atėmimo bausmių likusią dalį. Atlikus dalį šių bausmių, S. Ardic buvo atidėtas jų vykdymas. Vėliau šis atidėjimas buvo atšauktas motyvuojant tuo, kad S. Ardic nesilaikė jo lygtinio paleidimo į laisvę sąlygų.

2.

Nors S. Ardic asmeniškai dalyvavo procese, kuriame buvo priimti du galutiniai nuosprendžiai, kuriais jam paskiriamos laisvės atėmimo bausmės, jis asmeniškai nedalyvavo procese, per kurį buvo priimti sprendimai atšaukti minėtų bausmių likusios dalies vykdymą.

3.

Ši byla susijusi su Pagrindų sprendimo 2002/584/TVR ( 2 ) 4a straipsnio taikymo sritimi. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas kelia klausimą, ar jame pateikta sąvoka „teisminis nagrinėjimas, per kurį priimtas sprendimas“ taikoma procesui, per kurį buvo priimti sprendimai dėl likusios laisvės atėmimo bausmių dalies įvykdymo atidėjimo atšaukimo.

4.

Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos ( 3 ) (toliau – EŽTK) 6 straipsnio 1 dalyje numatyta:

„Kai yra sprendžiamas tam tikro asmens civilinio pobūdžio teisių ir pareigų ar jam pareikšto kokio nors baudžiamojo kaltinimo klausimas, toks asmuo turi teisę, kad bylą per įmanomai trumpiausią laiką viešumo sąlygomis teisingai išnagrinėtų pagal įstatymą įsteigtas nepriklausomas ir bešališkas teismas. <…>“

5.

Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos (toliau – Chartija) 47 straipsnis išdėstytas taip:

„Kiekvienas asmuo, kurio teisės ir laisvės, garantuojamos Sąjungos teisės, yra pažeistos, turi teisę į veiksmingą jų gynybą teisme šiame straipsnyje nustatytomis sąlygomis.

Kiekvienas asmuo turi teisę, kad jo bylą per kiek įmanoma trumpesnį laiką viešai ir teisingai išnagrinėtų pagal įstatymą įsteigtas nepriklausomas ir nešališkas teismas. Kiekvienas asmuo turi turėti galimybę gauti teisinę pagalbą, būti ginamas ir atstovaujamas.

<…>“

6.

Chartijos 48 straipsnio 2 dalyje nurodyta: „Kiekvienam, kuris kaltinamas padaręs nusikaltimą, užtikrinama teisė į gynybą.“

7.

Pagrindų sprendimo 1 straipsnio 2 dalyje nustatyta: „Valstybės narės vykdo [EAO], remdamosi tarpusavio pripažinimo principu ir vadovaudamosi šio pagrindų sprendimo nuostatomis.“

8.

1 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad minėtas Pagrindų sprendimas „nekeičia pareigos gerbti pagrindines teises ir pagrindinius teisinius principus, įtvirtintus [ESS] sutarties 6 straipsnyje“.

9.

Pagrindų sprendimo 4a straipsnis buvo įterptas Pamatiniu sprendimu 2009/299/TVR ( 4 ), siekiant patikslinti neprivalomo atsisakymo vykdyti EAO pagrindus, jeigu suinteresuotasis asmuo asmeniškai nedalyvavo nagrinėjant bylą:

„1.   Vykdančioji teisminė institucija taip pat gali atsisakyti vykdyti Europos arešto orderį, išduotą siekiant vykdyti laisvės atėmimo bausmę arba nutartį paskirti suėmimą, jeigu asmuo asmeniškai nedalyvavo teisminiame nagrinėjime, po kurio [per kurį] buvo priimtas tas sprendimas, išskyrus atvejus, kai Europos arešto orderyje nurodyta, kad pagal kitus išduodančiosios valstybės narės nacionalinėje teisėje nustatytus procesinius reikalavimus:

<…>“

10.

2015 m. birželio 13 d.officier van justitie bij de rechtbank (prokuroras prie apylinkės teismo, Nyderlandai) pateikė Rechtbank Amsterdam (Amsterdamo apygardos teismas, Nyderlandai) prašymą dėl EAO, kurį 2017 m. gegužės 9 d. išdavė Staatsanwaltschaft Stuttgart (Štutgarto prokuratūra, Vokietija), nagrinėjimo.

11.

Šis EAO išduotas dėl Vokietijos piliečio S. Ardic suėmimo ir perdavimo, kad Vokietijoje būtų įvykdytos dvi laisvės atėmimo bausmės. Minėtas EAO grindžiamas dviem galutiniais nuosprendžiais dėl devynių nusižengimų. Pirma, 2009 m. kovo 4 d. nuosprendžiu Amtsgericht Böblingen (Bėblingeno apylinkės teismas, Vokietija) paskyrė S. Ardic vienų metų ir aštuonių mėnesių laisvės atėmimo bausmę. Antra, 2010 m. lapkričio 10 d.Amtsgericht Stuttgart-Bad Cannstatt (Štutgarto-Bad Cannstatt apylinkės teismas, Vokietija) nuosprendžiu S. Ardic paskirta vienų metų ir aštuonių mėnesių laisvės atėmimo bausmė.

12.

Nagrinėjamo EAO d dalyje patvirtinama, kad S. Ardic asmeniškai dalyvavo procese, per kurį buvo priimti šie sprendimai.

13.

Dviem sprendimais (atitinkamai 2010 m. sausio 4 d. ir 2011 m. gegužės 31 d.) šios išvados 11 punkte paminėtus nuosprendžius priėmę teismai atidėjo jais paskirtų bausmių likusios dalies vykdymą ( 5 ).

14.

Šie atidėjimai buvo atšaukti dviem Amtsgericht Stuttgart-Bad Cannstatt (Štutgarto-Bad Cannstatt apylinkės teismas) sprendimais, atitinkamai priimtais 2013 m. balandžio 18 ir 4 d. (toliau – sprendimai dėl atšaukimo). Buvo nurodyta vykdyti likusią dalį laisvės atėmimo bausmių, motyvuojant tuo, kad suinteresuotasis asmuo nevykdė lygtinio paleidimo reikalavimų ir, nepaisydamas priminimų, nesudarė sąlygų jį prižiūrinčiam pareigūnui atlikti patikrinimų ir duoti nurodymų, taip pat teismui atlikti kontrolės. Šie sprendimai dėl atšaukimo yra galutiniai. Taigi S. Ardic turi atlikti dar 338 dienų laisvės atėmimo bausmę, kurią 2009 m. kovo 4 d. skyrė Amtsgericht Böblingen (Bėblingeno apylinkės teismas), ir 340 dienų bausmę, kurią 2010 m. lapkričio 10 d. skyrė Amtsgericht Stuttgart-Bad Cannstatt (Štutgarto-Bad Cannstatt apylinkės teismas).

15.

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, remdamasis nagrinėjamu EAO, daro išvadą, kad S. Ardic asmeniškai nedalyvavo procese, per kurį buvo priimti šie sprendimai dėl atšaukimo, o S. Ardic tai patvirtino. Pastarasis taip pat pareiškė, kad jei jis būtų žinojęs apie šio proceso datą ir vietą, jis būtų atvykęs tam, kad įtikintų kompetentingą teismą neatšaukti atidėjimo.

16.

EAO f dalyje (neprivaloma informacija dėl „kitų bylai reikšmingų aplinkybių“) paminėta, kad prašomam perduoti asmeniui sprendimai dėl atšaukimo įteikti viešai paskelbiant, todėl jam turi būti suteikta teisė būti išklausytam a posteriori dėl šių sprendimų, tačiau tai neturi tiesioginės įtakos jų vykdymui.

17.

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas mano, kad pagal Vokietijos teisę teismas turi atšaukti likusios bausmių dalies vykdymo atidėjimą, jei nuteistasis nuolat nesudaro sąlygų prižiūrinčiam pareigūnui jį patikrinti ir duoti nurodymų ir (arba) nuolat nesilaiko nustatytų atidėjimo reikalavimų. Kita vertus, Vokietijos teismas turi neatšaukti bausmės vykdymo atidėjimo, jei pakanka nustatyti papildomas sąlygas ar pratęsti bandomąjį laikotarpį. Iš sprendimų dėl atšaukimo matyti, kad Amtsgericht Stuttgart-Bad Cannstatt (Štutgarto-Bad Cannstatt apylinkės teismas) konstatavo, kad papildomų sąlygų nustatymo ar bandomojo laikotarpio pratęsimo nepakanka ir kad bausmės vykdymo atšaukimas atitinka proporcingumo principą. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas pažymi, kad priimdamas sprendimą dėl atšaukimo Vokietijos teismas turi diskreciją, kuri jam bet kuriuo atveju leidžia atsižvelgti į suinteresuotojo asmens situaciją ar asmenybę.

18.

Atsižvelgdamas į byloje Zdziaszek priimtą sprendimą, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas pažymi, kad Teisingumo Teismas, taikydamas Pagrindų sprendimo 4a straipsnį, atskyrė priemones, kuriomis pakeičiamas skirtos bausmės dydis, nuo priemonių, susijusių su laisvės atėmimo bausmės vykdymo sąlygomis ( 6 ). Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas konstatuoja, kad pagrindinėje byloje nagrinėjamais sprendimais dėl atšaukimo nebuvo pakeistas skirtų laisvės atėmimo bausmių dydis. Tačiau tai nebūtinai reiškia, kad Pagrindų sprendimo 4a straipsnis netaikomas sprendimams dėl atšaukimo, atsižvelgiant į aukštesnį Chartija užtikrinamos apsaugos lygį. Iš tiesų prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas pažymi, kad gali būti, jog sprendimas dėl atšaukimo suinteresuotajam asmeniui yra ne mažiau svarbus nei nuosprendis, kuriuo paskiriama subendrinta bausmė (nagrinėjama byloje Zdziaszek), kai teismas turi diskreciją.

19.

Šiomis aplinkybėmis Rechtbank Amsterdam (Amsterdamo apygardos teismas) nusprendė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui šį prejudicinį klausimą:

„Jei prašomas perduoti asmuo galutiniu nuosprendžiu buvo pripažintas kaltu per procesą, kuriame jis dalyvavo, ir jam buvo skirta laisvės atėmimo bausmė, kurios vykdymas buvo atidėtas nustačius sąlygas, ar vėlesnis procesas, per kurį teismas nedalyvaujant prašomam perduoti asmeniui atšaukia šį atidėjimą dėl to, kad nebuvo laikomasi nustatytų reikalavimų ir nebuvo sudaromos sąlygos prižiūrinčiam pareigūnui atlikti patikrinimus ir duoti nurodymus, yra „teisminis nagrinėjimas, per kurį buvo priimtas sprendimas“, kaip tai suprantama pagal Pamatinio sprendimo [2002/584] 4a straipsnį?“

20.

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas paprašė šį prašymą nagrinėti pagal Teisingumo Teismo procedūros reglamento 107 straipsnyje numatytą sprendimo priėmimo skubos tvarka procedūrą. Grįsdamas šį prašymą šis teismas nurodė, kad pateiktas prejudicinis klausimas susijęs su Pagrindų sprendimo, patenkančio į SESV trečiosios dalies V antraštinės dalies taikymo sritį, išaiškinimu. Jis taip pat pažymėjo, kad suinteresuotasis asmuo laikomas suimtas Nyderlanduose, kol bus priimtas sprendimas dėl jo perdavimo. Skubus Teisingumo Teismo atsakymas turėtų tiesioginę ir lemiamą įtaką suinteresuotojo asmens suėmimo trukmei.

21.

2017 m. spalio 12 d. Teisingumo Teismo penktoji kolegija nusprendė patenkinti šį prašymą.

22.

Rašytines pastabas pateikė Openbaar Ministerie (prokuratūra, Nyderlandai), S. Ardic, Vokietijos, Nyderlandų vyriausybės ir Europos Komisija. Jie ir Airijos vyriausybė 2017 m. lapkričio 22 d. įvykusiame posėdyje pateikė žodines pastabas.

23.

Prejudiciniu klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas siekia sužinoti, ar sąvoka „teisminis nagrinėjimas, per kurį buvo priimtas sprendimas“, kaip tai suprantama pagal Pagrindų sprendimo 4a straipsnio 1 dalies įvadinį sakinį, apima teisminį nagrinėjimą, per kurį buvo priimtas sprendimas atšaukti likusios laisvės atėmimo bausmės, dėl kurios buvo priimtas galutinis nuosprendis, vykdymo sustabdymą. Taigi ši byla susijusi su Pagrindų sprendimo 4a straipsnio taikymo sritimi.

24.

Šios išvados struktūra yra tokia: pateiksiu kelias pirmines pastabas dėl atitinkamos Vokietijos teisminio nagrinėjimo teisinės sistemos ir EŽTT jurisprudencijos (A), tada pasiūlysiu Pagrindų sprendimo 4a straipsnio išaiškinimą (B). Vėliau išnagrinėsiu specifinį klausimą dėl sprendimo atidėti likusios laisvės atėmimo bausmės dalies vykdymą atšaukimo pagal Pagrindų sprendimo 4a straipsnį (C). Galiausiai pateiksiu kelias trumpas pastabas, susijusias su pagrindinėmis teisėmis Pagrindų sprendimo sistemoje (D).

25.

Šioje byloje užduotas prejudicinis klausimas yra glaudžiai susijęs su klausimais, kuriuos Teisingumo Teismas nagrinėjo bylose Tupikas (C‑270/17 PPU) ir Zdziaszek (C‑271/17 PPU). Pirmoje šių bylų Teisingumo Teismas, be kita ko, pažymėjo, kad, taikant Pagrindų sprendimo 2002/584 4a straipsnio 1 dalį, tuo atveju, jeigu procesas vyko keliose instancijose, sąvoką „teisminis nagrinėjimas, per kurį priimtas sprendimas“ reikia suprasti kaip procesą apeliacinėje instancijoje, jeigu šioje instancijoje priimtas galutinis sprendimas dėl suinteresuotojo asmens kaltės ir paskirta bausmė ( 7 ). Byloje Zdziaszek Teisingumo Teismas nusprendė, kad sąvoka „teisminis nagrinėjimas, per kurį priimtas sprendimas“ taip pat susijusi su keliais vienas po kito einančiais teisminiais nagrinėjimais (kaip antai teisminiai nagrinėjimai, per kuriuos priimamas sprendimas, kuriuo paskiriama subendrinta bausmė), kuriems pasibaigus priimami sprendimai, kuriais galutinai pakeistas pirmiau paskirtų bausmių dydis, jeigu juos priėmusi institucija turėjo tam tikrą diskreciją ( 8 ).

26.

Pastarajame sprendime Teisingumo Teismas, remdamasis EŽTT sprendimu byloje Boulois ( 9 ), taip pat pažymėjo, kad: „<…> reikia skirti tokios rūšies priemones [, kuriomis pakeičiamas paskirtos bausmės arba paskirtų bausmių dydis ar dydžiai,] nuo priemonių, susijusių su laisvės atėmimo bausmės vykdymo tvarka. Be kita ko, iš EŽTT jurisprudencijos matyti, kad EŽTK 6 straipsnio 1 dalis netaikoma klausimams, susijusiems su laisvės atėmimo bausmės vykdymo tvarka, pavyzdžiui, klausimams dėl lygtinio paleidimo.“ ( 10 )

27.

Šiomis aplinkybėmis šioje byloje prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo pateiktas prejudicinis klausimas yra susijęs su skirtumu tarp, viena vertus, sprendimų dėl kaltės ir bausmės ir, kita vertus, sprendimų dėl „priemonių, susijusių su laisvės atėmimo bausmės vykdymo sąlygomis“. Kaip nurodyta Sprendime Zdziaszek, pastarosios nepatenka į EŽTK 6 straipsnio 1 dalies taikymo sritį ( 11 ), ką vėliau būtų galima aiškinti kaip priežastį, dėl kurios tokia „vykdymo tvarka“ nepatenka į Pagrindų sprendimo 4a straipsnio taikymo sritį.

28.

Siekiant naudingai atsakyti į prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo klausimą reikšmingos dvi pirminės pastabos. Pirma, reikia paaiškinti, koks Vokietijos teisėje yra tikslus teisminio nagrinėjimo, per kurį priimamas sprendimas atšaukti likusios laisvės atėmimo bausmės dalies atidėjimą, pobūdis (1). Antra, taip pat reikia panagrinėti EŽTT jurisprudencijoje taikomą sąvoką „laisvės atėmimo bausmės vykdymo tvarka“ (2).

29.

Teisingumo Teismas paprašė, kad Vokietijos vyriausybė paaiškintų, kaip Vokietijoje reglamentuojamas teisminis nagrinėjimas, per kurį priimamas sprendimas atšaukti likusios laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimą. Ši vyriausybė pateikė šiuos paaiškinimus.

30.

Pirma, Strafgesetzbuch (Baudžiamasis kodeksas, toliau – StGB) 57 straipsnis leidžia atidėti likusios laisvės atėmimo bausmės dalies vykdymą, kai dalis jos buvo atlikta, nustatant bandomąjį laikotarpį ( 12 ). Kai du trečdaliai, tačiau ne mažiau kaip du mėnesiai paskirtos bausmės yra atlikta, teismas kaltu pripažinto asmens sutikimu atideda likusios laisvės atėmimo bausmės dalies vykdymą nustatęs, ar tai gali būti pateisinta visuomenės saugumo interesais ( 13 ). Kai pusė, tačiau ne mažiau kaip šeši mėnesiai laisvės atėmimo bausmės yra atlikta, teismas gali atidėti likusios dalies įvykdymą, nustatydamas bandomąjį laikotarpį griežtesnėmis sąlygomis ( 14 ).

31.

Kompetentingas teismas gali atšaukti atidėjimą, jeigu kaltu pripažintas asmuo šiurkščiai arba nuolat pažeidžia nurodymus arba sąlygas arba nesudaro sąlygų jį prižiūrinčiam pareigūnui atlikti patikrinimų ir duoti nurodymų, taip keldamas nerimą dėl recidyvo ( 15 ). Kita vertus, teismas neatšaukia bausmės vykdymo atidėjimo, jeigu pakanka nustatyti papildomas sąlygas arba nurodymus, visų pirma nurodyti prižiūrinčiam pareigūnui tikrinti kaltu pripažintą asmenį arba pratęsti bandomojo arba patikrinimo laikotarpio trukmę ( 16 ). Jeigu šių sąlygų nesilaikoma, teismas privalo atšaukti likusios bausmės dalies vykdymo atidėjimą.

32.

Antra, vėlesnius sprendimus, susijusius su likusios laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimu nustatant bandomąjį laikotarpį, reglamentuoja Strafprozessordnung (Baudžiamojo proceso kodeksas, toliau – StPO) 453 straipsnis. Svarstant bausmės vykdymo atidėjimo atšaukimo klausimą teismas suteikia kaltu pripažintam asmeniui galimybę būti išklausytam žodžiu ( 17 ). Priėmus sprendimą dėl atšaukimo, kaltu pripažintas asmuo jį gali apskųsti skubos tvarka, o šis skundas turi būti pateiktas per savaitę nuo nutarties dėl atšaukimo pateikimo kaltu pripažintam asmeniui ( 18 ). Jeigu kaltu pripažinto asmens gyvenamoji vieta nežinoma ir apie tai jam negali būti pranešta laikantis reikalavimų, galima nutartį viešai paskelbti pakabinant teismo skelbimų lentoje. Pranešimo reikalavimas laikomas įvykdytu praėjus mėnesiui nuo paskelbimo pakabinant lentoje. Minėtas vienos savaitės skundo pateikimo skubos tvarka terminas prasideda nuo šio momento. Jam pasibaigus nutartis dėl atšaukimo įsigalioja ( 19 ).

33.

Teismo posėdyje Vokietijos vyriausybė paaiškino, kad kaltu pripažintam asmeniui turi būtinai būti suteikta galimybė būti išklausytam net ir tuo atveju, kai su viešai paskelbtu sprendimu dėl atšaukimo asmuo faktiškai susipažįsta pasibaigus vienos savaitės terminui. Iš nacionalinės jurisprudencijos, susijusios su StPO 33a straipsniu, matyti, kad tokiu atveju kaltu pripažintas asmuo turi būti išklausytas, kad jam būtų suteikta galimybė pateikti prieštaravimus dėl atšaukimo ir pateikti naujas faktines aplinkybes. Jį išklausius, teisminis nagrinėjimas gali būti atnaujintas teismo iniciatyva arba gavus prašymą, tuomet klausimas nagrinėjamas nuo tos vietos, kur buvo sustota iki priimant aptariamą sprendimą dėl atšaukimo.

34.

Kaip byloje Zdziaszek ( 20 ) pažymėjo Teisingumo Teismas, iš EŽTT jurisprudencijos matyti, kad EŽTK 6 straipsnio 1 dalies garantijos taikomos ne tik pripažįstant asmenį kaltu, bet ir skiriant bausmę ( 21 ).

35.

Vis dėlto pagal EŽTT jurisprudenciją klausimai, susiję su laisvės atėmimo bausmės vykdymo tvarka, nepatenka į EŽTK 6 straipsnio 1 dalies taikymo sritį ( 22 ). Tiksliau tariant EŽTT nusprendė, kad EŽTK 6 straipsnio 1 dalies baudžiamoji dalis netaikoma su laisvės atėmimu susijusiems ginčams, kurie iš principo nėra susiję su „baudžiamojo kaltinimo“ pagrįstumu“ ( 23 ).

36.

EŽTT ir buvusi Žmogaus teisių komisija nusprendė, kad EŽTK 6 straipsnio 1 dalies apsauga netaikoma tokiems procesams kaip atostogų suteikimas sulaikytam asmeniui ( 24 ), amnestija ( 25 ), lygtinio paleidimo suteikimas ( 26 ), lygtinis paleidimas kardomojo kalinimo laikotarpiu ( 27 ) arba nuteistųjų perdavimas ( 28 ). Taip pat yra ir bausmės atidėjimo atšaukimo procese, bent jau taip nurodyta buvusios Europos žmogaus teisių komisijos jurisprudencijoje ( 29 ).

37.

Kaip pažymi prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, šis požiūris atitinka EŽTT jurisprudenciją, susijusią su sąvoka „bausmė“, kaip tai suprantama pagal EŽTK 7 straipsnį ( 30 ).

38.

Vis dėlto visų pirma taikydamas EŽTK 7 straipsnį EŽTT taip pat pripažino, kad faktiškai skirtumas tarp „bausmės“ ir su „vykdymu“ susijusios priemonės nėra visada aiškus ( 31 ). EŽTT taip pat pripažino, kad EŽTK 6 straipsnio 1 dalis gali būti taikoma priemonėms, glaudžiai susijusioms su baudžiamuoju procesu ir galutiniu bausmės nustatymu ( 32 ).

39.

Be to, išlieka abejonių dėl klausimo, ar su bausmių vykdymu susijusioms priemonėms tam tikromis sąlygomis gali būti taikomos civilinius aspektus reglamentuojančios EŽTK 6 straipsnio 1 dalies nuostatos ( 33 ). Nors byloje Boulois EŽTT Didžioji kolegija nemanė, kad gali būti taikomos civilinius aspektus reglamentuojančios EŽTK 6 straipsnio 1 dalies nuostatos, šis atsakymas susijęs su tuo, kad „baudžiamosios atostogos“ nėra teisė, nes nustatymas, kas yra „teisė“, yra glaudžiai susijęs su jos vieta nacionalinėje teisinėje sistemoje ( 34 ).

40.

Galiausiai, su labiau specifine kaltinamojo teise dalyvauti vykstant teisminiam nagrinėjimui susijusios garantijos nėra aiškiai nurodytos EŽTK 6 straipsnio 1 dalyje. Iš pradžių jas EŽTT nustatė taikydamas specifines baudžiamuosius aspektus reglamentuojančias šio straipsnio nuostatas ( 35 ), tačiau neseniai jos buvo išplėstos taip, kad apimtų ir civilinius aspektus reglamentuojančias nuostatas ( 36 ).

41.

Dėl klausimo, ar teisminis nagrinėjimas, per kurį priimamas sprendimas dėl atšaukimo, patenka į Pagrindų sprendimo 4a straipsnio taikymo sritį ir ar toks sprendimas yra panašus į bausmės vykdymo tvarką, pažymėtina, kad bylos šalių išaiškinimai skiriasi.

42.

S. Ardic tvirtina, kad 4a straipsnis taikomas tokiam atšaukimo procesui kaip nagrinėjamas pagrindinėje byloje. Pirmiausia jis tvirtina, kad EŽTK 6 straipsnis taikomas sprendimams dėl atšaukimo. Kalbant apie baudžiamuosius aspektus reglamentuojančias EŽTK 6 straipsnio nuostatas, S. Ardic tvirtina, kad atšaukimo procesas gali baigtis bausmės pakeitimu pagal tokį procesą, o sprendimą dėl atšaukimo priimantis teisėjas priimdamas sprendimą turi diskreciją. Be to, EŽTK 6 straipsnio nuostatos, reglamentuojančios civilinius aspektus, taip pat galėtų būti taikomos, kadangi atšaukimo procesas susijęs su „teise į laisvę“. Bet kuriuo atveju, net jeigu reikėtų pripažinti, kad EŽTK 6 straipsnis taikomas atšaukimo procesui, Chartijos 47 ir 48 straipsniai suteikia didesnę apsaugą. Visų pirma Chartijos 47 straipsnio taikymo sritis yra platesnė, galinti apimti tokį atšaukimo procesą kaip nagrinėjamas pagrindinėje byloje. Todėl Pagrindų sprendimo 4a straipsnį reikėtų aiškinti atsižvelgiant į šias nuostatas.

43.

Airijos vyriausybė tvirtina, kad tais atvejais, kai atšaukimas nėra savaiminis ir teismas turi tam tikrą diskreciją, asmuo visada turi būti laikomas tokiu, dėl kurio pradėta baudžiamoji byla per teismo posėdį dėl likusios dalies bausmės vykdymo atidėjimo atšaukimo. Tokiomis aplinkybėmis tai yra procesas, per kurį dėl asmens, kurį prašoma perduoti, priimamas galutinis apkaltinamasis nuosprendis (vartojant Teisingumo Teismo 2017 m. rugpjūčio 10 d. Sprendimo Tupikas, C‑270/17 PPU, EU:C:2017:628, 74 punkte naudotus terminus). Remdamasi 2017 m. rugpjūčio 10 d. Sprendimo Zdziaszek (C‑271/17 PPU, EU:C:2017:629) 91 punktu Airijos vyriausybė mano, kad kalbama apie sprendimą, kuriuo nustatomas bausmės dydis. Taigi Teisingumo Teismo minėto Sprendimo Tupikas 84 punkte pateiktos pastabos turėtų būti analogiškai taikomos šiomis aplinkybėmis, nes teismo posėdyje dėl bausmės vykdymo atidėjimo atšaukimo galėtų būti priimtas sprendimas dėl laisvės atėmimo. Atsižvelgiant į galimas pasekmes asmeniui, toks procesas yra susijęs su baudžiamojo kaltinimo pagrįstumu, kaip tai suprantama pagal EŽTK 6 straipsnio 1 dalį. Bet kuriuo atveju didesnė apsauga galėtų būti suteikta pagal Chartijos 47 straipsnį laikantis jos 53 straipsnio 2 dalies.

44.

Kita vertus, Nyderlandų prokuratūra, Nyderlandų ir Vokietijos vyriausybės ir Komisija iš esmės laikosi tos pačios nuomonės, kad pagrindinėje byloje nagrinėjami sprendimai dėl atšaukimo nepatenka į Pagrindų sprendimo 4a straipsnio taikymo sritį. Pirma, tai matyti, be kita ko, iš 2017 m. rugpjūčio 10 d. Sprendimo Zdziaszek (C‑271/17 PPU, EU:C:2017:629) 85 punkto. Suinteresuotosios šalys mano, kad 4a straipsnio atžvilgiu reikšminga analizė būtų susijusi tik su klausimais, susijusiais su kalte ir bausme. Taigi kaltės (bausmės) nustatymą reikėtų atskirti nuo tolesnių procesų, kurie susiję su paskirtos bausmės vykdymo tvarka. Sprendimai dėl atšaukimo yra vykdymo tvarkos aspektai, jiems netaikomas Pagrindų sprendimo 4a straipsnis. Antra, nagrinėjamu atveju bausmė yra tikra ir galutinė, skirtingai nei byloje Zdziaszek, kur bausmės dydis nebuvo nustatytas. Vėlesni sprendimai, susiję su bausmės vykdymo atidėjimo atšaukimu, jokiu požiūriu nepakeitė dviejų galutinių nuosprendžių dėl dviejų vienų metų ir aštuonių mėnesių laisvės atėmimo bausmių. Sprendimuose dėl atšaukimo nurodyta, kas turi būti įvykdyta: likusi iš pradžių paskirtų bausmių dalis. Trečia, teismas savo diskrecija galėtų naudotis tik nustatydamas bausmę. Tai, kad pagrindinėje byloje nagrinėjamame procese teismas turi diskreciją atšaukti bausmės vykdymo atidėjimą, neturi įtakos bausmės dydžiui.

45.

Ką tik pateikti argumentai rodo, kad klausimas dėl EŽTK 6 straipsniu suteikiamų garantijų taikymo srities ir bausmių vykdymo tvarkos apibrėžties sukelia didelių sunkumų. Žinoma, remiantis EŽTT jurisprudencija, sąvoka „vykdymo tvarka“ ir tos tvarkos pasekmės, atsižvelgiant į EŽTK 6 straipsnio baudžiamuosius ir civilinius aspektus reglamentuojančių nuostatų taikymą, nėra visiškai aiškios, visų pirma kiek tai susiję su Vokietijos teisėje numatytais sprendimais dėl atšaukimo, kaip antai nagrinėjamais pagrindinėje byloje.

46.

Vis dėlto manau, kad šios diskusijos svarba nagrinėjant šią bylą nėra didelė. Nustatymas, kas yra vykdymo tvarka, kaip tai suprantama pagal EŽTK 6 straipsnį, neturi lemiamos reikšmės siekiant atsakyti į prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo prejudicinį klausimą, nes juo konkrečiai siekiama išaiškinti Pagrindų sprendimo 4a straipsnį. Todėl, siekiant pateikti naudingą atsakymą prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui, svarbu išaiškinti Pagrindų sprendimo 4a straipsnį. Taigi reikia sugrįžti prie šios nuostatos teksto ir struktūros (1), genezės (2) ir tikslo (3).

47.

Sąvoka „teisminis nagrinėjimas, per kurį priimtas sprendimas“, vartojama Pagrindų sprendimo 4a straipsnio 1 dalyje, turėtų būti suvokiama kaip savarankiška Sąjungos teisės sąvoka ( 37 ). Vis dėlto iš paties šios nuostatos teksto negalima nustatyti konkretaus šios sąvokos „teisminis nagrinėjimas, per kurį priimtas sprendimas“ turinio. Tas pats pasakytina apie sąvoką, pakartotą Pagrindų sprendimo 4a straipsnio pavadinime, kur tik kalbama apie „sprendimus, priimtus per teisminį nagrinėjimą, kuriame asmuo asmeniškai nedalyvavo“ ( 38 ).

48.

Šiomis aplinkybėmis reikia išnagrinėti viso 4a straipsnio tekstą ir struktūrą, taip pat kitas Pagrindų sprendimo nuostatas.

49.

Pirma, 4a straipsnis taikomas Europos arešto orderiui, susijusiam su bausmės arba nutarties paskirti suėmimą vykdymu. Taigi akivaizdu, kad į šią nuostatą atsižvelgiama tik tuo atveju, kai yra apkaltinamasis nuosprendis ( 39 ). Taigi yra aiškus ryšys tarp šios nuostatos taikymo srities ir sprendimo, kurį reikia vykdyti.

50.

Šiuo požiūriu kelios Pagrindų sprendimo nuostatos paaiškina sąvoką „sprendimas“, kuris turi būti priimtas per teisminį nagrinėjimą, kaip tai suprantama pagal Pagrindų sprendimo 4a straipsnį. Pagrindų sprendimo 8 straipsnio 1 dalies c ir f punktuose apie „vykdytiną teismo sprendimą“ arba „kitą tokį pat poveikį turintį vykdytiną teismo sprendimą“ ir „galutiniame teismo sprendime“„skirtą bausmę“ kalbama kaip apie informaciją, kuri turi būti EAO. Be to, Pagrindų sprendimo priedo b punkto 2 dalyje minimas „vykdytinas sprendimas“. Šie aspektai rodo, kad 4a straipsnis aiškiai susijęs su teisminiu nagrinėjimu, per kurį priimamas apkaltinamasis nuosprendis, kuris, Teisingumo Teismo manymu, turi būti galutinis ( 40 ).

51.

Antra, įvairios Pagrindų sprendimo 4a straipsnio 1 dalyje nurodytos išimtys dėl galimybės atsisakyti vykdyti EAO rodo, kad kalbama apie teisminį nagrinėjimą, per kurį priimamas sprendimas dėl kaltės ir (arba) bausmės, kitaip tariant, sprendimas, kuriame yra apkaltinamojo nuosprendžio elementų.

52.

Kalbant konkrečiau, Pagrindų sprendimo 4a straipsnio 1 dalies b punkte kalbama apie veiksmingą advokato gynybą vykstant teisminiam nagrinėjimui. Pagrindų sprendimo 4a straipsnio 1 dalies c punkte kalbama apie atvejį, kai, būdamas informuotas apie savo teisę į bylos perstvarstymą arba teisę pateikti apeliacinį skundą, kas suteikia galimybę bylą pakartotinai nagrinėti iš esmės, suinteresuotasis asmuo neginčijo sprendimo arba neprašė sprendimo procedūros perstvarstymo. Pagrindų sprendimo 4a straipsnio 1 dalies d punkte kalbama apie atvejį, kai asmeniui asmeniškai įteikiamas sprendimas po perdavimo ir jis informuojamas apie savo teisę į bylos persvarstymą arba teisę pateikti apeliacinį skundą, kas suteikia galimybę bylą pakartotinai nagrinėti iš esmės, atsižvelgiant į naujus įrodymus, o po šio proceso pirminis sprendimas gali būti panaikintas.

53.

Darytina išvada, kad, kaip suprantama pagal 4a straipsnį, sprendimas, kuris turi būti priimtas per teisminį nagrinėjimą, yra „dėl asmens, kurį prašoma perduoti vykdant Europos arešto orderį, priimtas galutinis apkaltinamasis nuosprendis“ ( 41 ). Šiomis aplinkybėmis Teisingumo Teismas pažymėjo, kad terminas „nuosprendis“ susijęs su kaltės pripažinimu ir bausmės paskyrimu arba kita laisvės atėmimo priemone ( 42 ).

54.

Byloje Zdziaszek Teisingumo Teismas pažymėjo, kad sąvoka „teisminis nagrinėjimas, per kurį priimtas sprendimas“ taip pat apima po jo einantį procesą, per kurį priimamas sprendimas, kuriuo paskelbiama subendrinta bausmė. Šiuo atveju esminis aspektas yra būtent tai, kad per tokį procesą priimamas sprendimas, keičiantis pirmiau paskirtos bausmės dydį, o šio sprendimo priėmėjas šiuo klausimu turėjo tam tikrą diskreciją ( 43 ). Taigi sąvokoje „teisminis nagrinėjimas, per kurį priimtas sprendimas“, aiškinamoje remiantis būtent Pagrindų sprendimo 4a straipsnio kontekstu, pagrindinis dėmesys teikiamas proceso stadijai, kuri susijusi su bylos nagrinėjimu iš esmės ir kuri yra lemiama nustatant atitinkamo asmens kaltę ( 44 ).

55.

Šioje išvadoje pirmiau išnagrinėti aspektai leidžia daryti išvadą, kad sąvoka „teisminis nagrinėjimas, per kurį priimtas sprendimas“ neapima procesų, kurie vyksta po proceso, per kurį buvo priimtas galutinis apkaltinamasis nuosprendis, kadangi šie procesai nedaro poveikio kaltės ir bausmės dydžio nustatymui.

56.

Pamatinio sprendimo 2009/299 genezė patvirtina, kad Pagrindų sprendimo 4a straipsnis yra susijęs tik su konkrečia teise dalyvauti baudžiamajame procese, kuri suprantama kaip procesas, kuriame priimamas galutinis apkaltinamasis nuosprendis (dėl kaltės ir bausmės).

57.

Pirma, Pamatiniu sprendimu 2009/299, kuriuo įterptas 4a straipsnis, nustatomos bendros teismo sprendimų, „kurie buvo priimti suinteresuotam asmeniui nedalyvaujant“, pripažinimo ir (arba) vykdymo taisyklės ( 45 ). Ši priemonė atitinka siekį sustiprinti kaltinamojo teisę į EŽTK užtikrinamą teisę į teisingą procesą, kuri konkrečiai apima „atitinkamo asmens teisę asmeniškai dalyvauti teisminiame nagrinėjime“ ( 46 ). Pamatiniu sprendimu 2009/299 ir visų pirma 4a straipsniu reglamentuojamas būtent vienas iš aspektų, kuriuos apima EŽTK 6 straipsnyje įtvirtinta teisė į teisingą procesą, kadangi jis kyla iš šios nuostatos visumos dalyko ir tikslo, – kaltinamojo teisė asmeniškai dalyvauti vykstant teisminiam nagrinėjimui, kaip ją aiškina EŽTT ( 47 ). 4a straipsnyje aptarti atvejai atitinka šią jurisprudenciją ( 48 ).

58.

Taigi, atsižvelgiant į Pamatinio sprendimo 2009/299 dalyką ir turinį, Pagrindų sprendimo 4a straipsnis, kaip neprivalomas EAO, kuriuo taip pat siekiama įvykdyti vykdytiną teismo sprendimą, nevykdymo pagrindas, apima būtent garantijas, susijusias su konkrečia suinteresuotojo asmens teise dalyvauti baudžiamajame procese. Iš tiesų, 4a straipsniu nesiekiama įtraukti visų EŽTK 6 straipsnyje numatytų procesinių garantijų (nei pagal analogiją Chartijos 47 ir 48 straipsniuose numatytų galimai platesnių garantijų) kaip aspektų, galinčių pateisinti atsisakymą vykdyti EAO. 4a straipsnis taikomas išimtinai tik garantijoms, susijusioms su teise dalyvauti baudžiamajame procese.

59.

Antra, tai, kad vienintelis Pagrindų sprendimo 4a straipsnio dalykas yra bylos nagrinėjimas teisme, kai sprendimas priimamas iš esmės dėl apkaltinamojo nuosprendžio, patvirtina parengiamieji dokumentai. Iš tiesų, šios nuostatos pirminėje redakcijoje, kuri pateikta valstybių narių iniciatyvoje, po kurios buvo priimtas Pamatinis sprendimas 2009/299, kalbama apie plataus masto terminą „procedūra“, tačiau galiausiai pirmenybė buvo suteikta tikslesniam terminui „procesas“ ( 49 ).

60.

Taigi dėl to, kad asmuo nebuvo išklausytas per vėlesnį po proceso vykusį nagrinėjimą, kaip antai per sprendimo dėl bausmės vykdymo atidėjimo atšaukimo procesą, baudžiamajame procese priimtas vykdytinas teismo sprendimas netampa sprendimu, priimtu in absentia arba už akių, kaip tai suprantama pagal Pagrindų sprendimo 4a straipsnį.

61.

Teleologinio aiškinimo požiūriu Pagrindų sprendimo 4a straipsnis turi būti aiškinamas atsižvelgiant į bendrus jo tikslus ir į Pamatinio sprendimo 2009/299 tikslus.

62.

Pamatiniu sprendimu 2009/299 atliktų pakeitimų tikslas buvo dvejopas. Reikėjo stiprinti asmenų, dėl kurių pradėtos baudžiamosios bylos, procesines teises, kartu palengvinant teisminį bendradarbiavimą baudžiamosiose bylose ir visų pirma pagerinant teismo sprendimų tarpusavio pripažinimą ( 50 ).

63.

Kalbant apie teisminio bendradarbiavimo palengvinimą, iš Pamatinio sprendimo 2009/299 3 konstatuojamosios dalies matyti, jog Sąjungos teisės aktų leidėjas siekė užkirsti kelią situacijai, numatytai pirminės redakcijos Pagrindų sprendimo 5 straipsnyje, pagal kurį vykdančioji institucija turi nustatyti, ar pakankamos garantijos, užtikrinančios galimybę prašyti persvarstyti bylą ( 51 ).

64.

Pusiausvyra tarp šio tikslo ir tikslo sustiprinti asmenų procesines teises užtikrinama visų pirma 4a straipsnyje numatytus reikalavimus taikant tik esminiams baudžiamojo proceso aspektams, t. y. kaltei ir bausmei. Būtent šiems aspektams taikoma didesnė apsauga, kai apkaltinamasis nuosprendis priimamas in abstentia.

65.

Išplėstinis šių reikalavimų aiškinimas, kai jie taikomi ne tik pačiame baudžiamajame procese, kaip tai suprantama pagal Pagrindų sprendimo 4a straipsnį, keltų grėsmę šiai trapiai pusiausvyrai, kurios buvo siekta visu Pagrindų sprendimu ir jo daliniais pakeitimais 2009 m. Iš tiesų toks požiūris galėtų reikšti, kad vykdantiesiems teismams reikėtų nagrinėti visus antraeilių su baudžiamuoju procesu susijusių procedūrų aspektus, įskaitant atvejį, kai šie aspektai yra vėlesni nei galutinis nuosprendis, arba net atvejį, kai jie yra ankstesni nei pats procesas.

66.

Kaip pažymi prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, žinoma, kad galima tvirtinti, kad sprendimas dėl likusios laisvės atėmimo bausmės dalies vykdymo atidėjimo atšaukimo sukelia reikšmingų pasekmių suinteresuotajam asmeniui. Vis dėlto praktiniu požiūriu numatymas, jog atitinkamas asmuo bus perduotas tik su sąlyga, kad tas asmuo turės teisę būti išklausytas procese, per kurį priimami tokie sprendimai dėl atšaukimo kaip nagrinėjami pagrindinėje byloje, sudarytų kliūčių Pagrindų sprendimo sistemos veikimui visais atvejais, kai kaltu pripažintas asmuo, kurio jau nėra valstybės narės, kurioje jis buvo pripažintas kaltu, teritorijoje (ir kuris neinformavo valdžios institucijų apie savo gyvenamosios vietos pakeitimą), nesilaiko lygtinio paleidimo sąlygų.

67.

Be to, galima pažymėti, kad bet kuriuo atveju Sąjungos teisėje numatyta konkreti priemonė, siekiant užtikrinti galimybę lygtinai paleistiems asmenims vykti į kitas valstybes nares laikantis šių priemonių ( 52 ).

68.

Remiantis išdėstytais argumentais galima daryti išvadą, kad sąvoka „teisminis nagrinėjimas, per kurį priimtas sprendimas“, kaip tai suprantama pagal Pagrindų sprendimo 4a straipsnį, taikoma procesui (pirmojoje arba apeliacinėje instancijoje), per kurį buvo priimtas vykdytinas teismo sprendimas, kuriuo priimtas apkaltinamasis nuosprendis (kaltė ir bausmė), ir šis sprendimas yra laisvės atėmimo bausmės, su kurios vykdymu susijęs EAO, pagrindas. Atsižvelgiant į tokį aiškinimą, darytina išvada, kad Pagrindų sprendimo 4a straipsnis netaikytinas procedūrai, kuri yra vėlesnė už procesą, po kurio priimtas galutinis apkaltinamasis nuosprendis, jei tokia procedūra negali turėti neigiamo poveikio kaltės ir bausmės dydžio nustatymui.

69.

Taigi, atsižvelgiant į šiuos argumentus, atrodo, kad tokiam sprendimo atidėti likusios laisvės atėmimo bausmės dalies vykdymą atšaukimui, kaip jį apibūdino prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas ir paaiškino Vokietijos vyriausybė, Pagrindų sprendimo 4a straipsnis netaikomas.

70.

Pirma, iš nutarties, kuria prašoma priimti prejudicinį sprendimą, matyti, kad nagrinėjamais sprendimais dėl atšaukimo nebuvo pakeisti galutiniais nuosprendžiais, kurie yra nagrinėjamo EAO pagrindas, paskirtų bausmių dydžiai. Iš tiesų vienintelis vykdytinas teismo sprendimas, kuriuo grindžiamas EAO, yra sprendimas, kuriuo priimtas apkaltinamasis nuosprendis. Sprendimai dėl atšaukimo nėra nauji sprendimai dėl esmės, kurie galėtų būti EAO pagrindas. Sprendimai dėl atšaukimo negali būti vertinami atskirai nuo sprendimų, kuriuose yra su kalte ir bausme, dėl kurių priimtas sprendimas yra galutinis, susijusių aspektų ir kurie vis dar vykdomi ( 53 ).

71.

Antra, sprendimais dėl atšaukimo atnaujinamas bausmių, kurios buvo galutinai nustatytos apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo momentu, vykdymas, net jeigu vėliau jų vykdymas tam tikromis sąlygomis buvo sustabdytas. Taigi atliekami aritmetiniai skaičiavimai, kiek dienų bausmės dar lieka ir kiek jau yra atlikta. Diskrecija, kurią šiuo klausimu turi išduodančiosios valstybės narės teisminės institucijos, nesusijusi su apkaltinamaisiais aspektais – kalte ir bausme.

72.

Trečia, tokios atšaukimo procedūros tikslas skiriasi nuo baudžiamojo proceso, kuris baigėsi sprendimo dėl kaltės ir bausmės priėmimu. Atšaukimo procedūra ir diskrecija, kurią turi teismas šiame konkrečiame kontekste, yra susijusios su bausmės vykdymo atidėjimo sąlygų laikymosi ir kitų papildomų sąlygų nustatymo tikslingumo vertinimu. Jos nesusijusios su kalte ir bausme, dėl kurių galutinis nuosprendis priimtas baudžiamajame procese ( 54 ).

73.

Vis dėlto tai, kad pagrindinėje byloje nagrinėjamos atšaukimo procedūros, kurios vyksta po baudžiamojo proceso, kaip tai suprantama pagal Pagrindų sprendimą, nepatenka į jo 4a straipsnio taikymo sritį, nereiškia, kad šiame etape nėra procesinių garantijų.

74.

Nors Pagrindų sprendimo sistema grindžiama tarpusavio pasitikėjimu, vis labiau aiškėja, kad tai nėra aklas pasitikėjimas. Pasitikėjimas, kuriuo grindžiamas tarpusavio pripažinimo principas, grindžiamas tvirta struktūra, kurios pagrindas yra lygiaverčiai standartai ir bendra atsakomybė.

75.

Šiomis aplinkybėmis ir, konkrečiau tariant, šiam teismui pateiktose bylose diskusijoje pagrindinis dėmesys skiriamas vykdančiojo teismo vaidmeniui ir visų pirma galimybėms, kurias jis turi, kad atsisakytų vykdyti EAO, kai kyla pagrindinių teisių pažeidimo išduodančioje valstybėje narėje pavojus. Vis dėlto negalima neįvertinti esminės jo pareigų svarbos.

76.

Viena vertus, lygiavertės (tačiau ne tokios pačios) apsaugos prezumpcija, kuria paremtas tarpusavio pasitikėjimo principas, grindžiama tvirtais juridiniais pagrindais. Visos valstybės narės yra EŽTK šalys ir privalo veiksmingai užtikrinti, kad būtų suteiktos visos joje numatytos garantijos, nesvarbu, ar tam tikra procedūra susijusi su EAO vykdymu.

77.

Šiomis aplinkybėmis, nors tai, kad asmuo nebuvo išklausytas per ankstesnę laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimo atšaukimo procedūrą, nėra motyvas atsisakyti vykdyti EAO laikantis Pagrindų sprendimo 4a straipsnio, tai tikrai nereiškia, kad nereikia paisyti teisės būti išklausytam. Iš tikrųjų, tai yra viena iš išduodančiosios valstybės narės pareigų. Būtent vykdant jos pareigas turi būti apsaugotos pagrindinės procesinės teisės, įskaitant teisę būti išklausytam, kai vykdomos procedūros ir taikomi vidiniai teisių gynimo būdai.

78.

Pagal Pamatinio sprendimo 2009/299 1 straipsnio 2 dalį EAO sistemoje išduodančiosios valstybės narės pagrindiniam vaidmeniui procesinių teisių srityje skiriama daug dėmesio ir pagal šią nuostatą šis pamatinis sprendimas „nepakeičia pareigos gerbti pagrindines teises ir laikytis pagrindinių teisės principų, įtvirtintų Sutarties 6 straipsnyje, įskaitant asmenų, dėl kurių pradėtos baudžiamosios bylos, teisę į gynybą, ir neturi įtakos jokioms teisminių institucijų pareigoms šioje srityje“. Ši nuostata, kurios taikymo sritis yra lygiavertė Pagrindų sprendimo 1 straipsnio 3 dalies taikymo sričiai, susijusi su pareigomis, kurios nustatytos tiek išduodančiajai valstybei narei, tiek ir vykdančiajai valstybei narei ( 55 ). Taigi, nors minėtos nuostatos nereiškia, kad dėl bet kokio pagrindinės teisės pažeidimo pavojaus turi būti atsisakyta vykdyti, jomis siekiama užtikrinti, kad pagrindinių teisių apsaugos lygiui neturėtų įtakos faktas, kad dėl suinteresuotojo asmens buvo išduotas EAO.

79.

Todėl pagal Vokietijos teisę, kaip ją aiškina Vokietijos vyriausybė, nagrinėjamoje atšaukimo procedūroje užtikrinama teisė būti išklausytam, įskaitant po perdavimo, kai suinteresuotasis asmuo nebuvo išklausytas per šią procedūrą.

80.

Kita vertus, svarbu pažymėti, kad nors tarpusavio pasitikėjimas reiškia, jog valstybės narės gali būti įpareigotos daryti prielaidą, kad kitos valstybės narės gerbia pagrindines teises ( 56 ), tai nėra nenuginčijama prezumpcija. Pagrindų sprendimas yra sudedamoji Sąjungos teisės sistemos dalis, o tai yra teisinė Sąjunga, kurioje gerbiamos pagrindinės teisės ir kurioje Teisingumo Teismo jurisprudencija, kaip antai suformuota sprendimais bylose Aranyosi ir Căldăraru, yra kertinis aspektas ( 57 ). Šioje jurisprudencijoje nustatoma pareiga vykdančiajai valstybei narei atidėti sprendimo dėl perdavimo priėmimą – galbūt net nutraukti perdavimo procedūrą – konkrečiai ir tiksliai įvertinus, kad yra rimtas pagrindas manyti, kad yra reali šiurkštaus pagrindinių teisių pažeidimo grėsmė ( 58 ). Vis dėlto atsižvelgiant į nagrinėjamos bylos faktines ir teisines aplinkybes, tokia situacija yra visiškai hipotetinė ( 59 ).

81.

Galiausiai reikia priminti, koks svarbus yra vykdančiųjų ir išduodančiųjų valdžios institucijų bendravimas, kaip numatyta Pagrindų sprendimo 15 straipsnio 2 dalyje. Kaip Teisingumo Teismas ne kartą yra pažymėjęs, ši nuostata, kuri leidžia vykdančiajai valdžios institucijai paprašyti papildomos informacijos, yra esminis teisminio bendradarbiavimo, kuriuo grindžiama tarpusavio pripažinimo sistema, aspektas ( 60 ). Šiomis aplinkybėmis vykdančiosios valstybės narės teismas, naudodamasis šia nuostata suteiktomis priemonėmis, turėtų surinkti informaciją prieš atsisakydamas vykdyti EAO ( 61 ).

82.

Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, siūlau Teisingumo Teismui į Rechtbank Amsterdam (Amsterdamo apygardos teismas, Nyderlandai) pateiktą prejudicinį klausimą atsakyti taip:

Sąvoka „teisminis nagrinėjimas, per kurį buvo priimtas sprendimas“, kaip ji suprantama pagal 2002 m. birželio 13 d. Tarybos pagrindų sprendimo 2002/584/TVR dėl Europos arešto orderio ir perdavimo tarp valstybių narių tvarkos, iš dalies pakeisto 2009 m. vasario 26 d. Tarybos pamatiniu sprendimu 2009/299/TVR, 4a straipsnio 1 dalies įvadinį sakinį, turi būti aiškinama taip, kad ji neapima sprendimo atidėti laisvės atėmimo bausmės vykdymą atšaukimo dėl bausmės vykdymo atidėjimo sąlygų nesilaikymo procedūros, jeigu toks atšaukimas neturi poveikio sprendimui dėl kaltės arba bausmės, kuris yra išduoto Europos arešto orderio pagrindas.