1.

Pateikdamos dokumentus teismams ginčo šalys paprastai turi laikytis terminų, kuriuos praleidus dokumentai laikomi pateiktais pavėluotai. Dokumentai turi būti pateikti pačiame teisme vėliausiai paskutinę nustatyto termino dieną, nors kai kurios valstybės narės pripažįsta, kad dokumentų pateikimas pašto skyriuose, kiek tai susiję su pateikimo data, prilygsta pateikimui teisme.

2.

Kad šitaip perduoti procesiniai dokumentai būtų priimti, juose turi būti aiškiai nurodyta data, kada jie buvo įteikti pašto operatoriui. Todėl kai kuriose nacionalinės teisės sistemose reikalaujama, kad dokumentai būtų išsiųsti registruotuoju paštu, – ši paslauga yra viena iš universaliųjų paslaugų.

3.

Byloje, dėl kurios buvo pateiktas šis prašymas priimti prejudicinį sprendimą, Lenkijos teismas atmetė apeliacinį skundą, išsiųstą paštu, kaip pateiktą pavėluotai. Atsižvelgiant į tai, iš esmės keliamas klausimas, ar nacionalinės procesinės teisės norma, kuria rėmėsi teismas, yra suderinama su Direktyva 97/67/EB ( 2 ), ir kaip reikia aiškinti šią direktyvą.

4.

Šios direktyvos 10 konstatuojamojoje dalyje nurodyta:

„Viešosios tvarkos ir saugumo sumetimais valstybės narės gali turėti teisėtą interesą vienai arba daugiau jų pačių paskirtų bendrovių suteikti teisę šalia viešųjų kelių įrengti pašto siuntų surinkimui skirtas laiškų dėžutes; <…> dėl tų pačių priežasčių valstybės narės turi teisę subjektą arba subjektus paskirti atsakingais už pašto ženklų, kuriuose nurodyta jų kilmės šalis, leidybą ir už registruoto pašto paslaugų, teikiamų vykdant teismines arba administracines procedūras pagal valstybių narių vidaus įstatymus, teikimą <…>“

5.

Direktyvos 7 straipsnyje nurodyta:

„1.   Valstybės narės negali teikti ar palikti galioti išimtinių ar specialių teisių kurti ir teikti pašto paslaugas. Valstybės narės universaliųjų paslaugų teikimą gali finansuoti vienu ar keliais iš 2, 3 ir 4 dalyse nurodytų būdų arba bet kokiais kitais Sutartį atitinkančiais būdais.

2.   Valstybės narės universaliųjų paslaugų teikimą gali užtikrinti pirkdamos šias paslaugas pagal taikomas viešųjų pirkimų taisykles ir nuostatus, įskaitant, kaip numatyta 2004 m. kovo 31 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvoje 2004/18/EB dėl subjektų, vykdančių veiklą viešųjų paslaugų, statybos ar kitų paslaugų teikimo sektoriuose, vykdomų pirkimų tvarkos derinimo, konkurencinio dialogo ar derybų procedūras, paskelbiant skelbimą apie pirkimą arba jo nepaskelbiant ( 3 ).“

6.

Direktyvos 8 straipsnyje nustatyta:

„7 straipsnio nuostatos nepažeidžia valstybių narių teisės organizuoti laiškų dėžučių išdėstymą prie viešųjų kelių, pašto ženklų leidybą ir registruotojo pašto paslaugas, teikiamas vykdant pagal tų valstybių narių vidaus įstatymais nustatytas juridinio ir administracinio pobūdžio [teismines ir administracines] procedūras.“

7.

Direktyvos 2 straipsnyje numatyta:

„Šioje direktyvoje vartojamų terminų apibrėžtys:

<…>

8.

Ustawa z dnia 17 listopada 1964 r. – Kodeks postępowania cywilnego (Civilinio proceso kodeksas) ( 5 ) 165 straipsnio 2 dalyje nustatyta:

„Procesinio dokumento pateikimas pagal [Pašto įstatymą] paskirto operatoriaus Lenkijos pašto skyriuje ar kito pašto paslaugų teikėjo, užtikrinančio universaliųjų pašto paslaugų teikimą kitoje ES valstybėje narėje, skyriuje prilyginamas dokumento pateikimui teisme.“

9.

Pašto įstatymo 3 straipsnio 13 punkte numatyta, kad „paskirtasis pašto operatorius“ yra pašto operatorius, „atsakingas“ už universaliųjų pašto paslaugų užtikrinimą. Kita vertus, kiti operatoriai „turi teisę“ (bet ne „privalo“) teikti pašto paslaugas pasirinktame sektoriuje.

10.

Remiantis 2015 m. birželio 30 d.Prezes Urzędu Komunikacji Elektronicznej (Elektroninių ryšių tarnybos pirmininkas) sprendimu, Poczta Polska S.A. turi įgaliojimus dešimt metų teikti universaliąsias pašto paslaugas kaip paskirtasis operatorius.

11.

Mariusz Pawlak, kurio darbas susijęs su žemės ūkiu, patyrė nelaimingą atsitikimą darbe, dėl kurio pareikalavo kompensacijos iš Kasa Rolniczego Ubezpieczenia Społecznego (Žemės ūkio socialinio draudimo fondas, toliau – KRUS). Kadangi M. Pawlak netenkino gautas atsakymas, jis apskundė KRUS pirmininko sprendimą Sad Rejonowy w Poznan-Grundwald (Poznanės-Griunvaldo apylinkės teismas, Lenkija); šis patenkino skundą.

12.

KRUS pirmininkas apskundė pirmosios instancijos teismo sprendimą Sad Okregowy w Pozaniu (Poznanės apygardos teismas, Lenkija), tačiau šis teismas pripažino apeliacinį skundą nepriimtinu dėl pavėluoto pateikimo, nes skundas minėtame teisme gautas 2016 m. birželio 22 d., o pateikimo terminas baigėsi 20 d.

13.

Apeliacinis teismas teigia, kad nors pašto siuntos, įteiktos kitam, nei paskirtasis, pašto operatoriui (In Post S.A.), spaude buvo nurodyta 2016 m. birželio 20 d. data, t. y. paskutinė apskundimo termino diena, ši aplinkybė neturi reikšmės. KPC 165 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad procesinio dokumento pateikimui teisme prilygsta tik šio dokumento pateikimas paskirtajam pašto operatoriui, net jeigu jis siunčiamas paprastuoju paštu.

14.

KRUS pirmininkas pateikė kasacinį skundą Sąd Najwyższy (Aukščiausiasis Teismas, Lenkija) dėl apeliacinio teismo sprendimo. Jis visų pirma tvirtino, kad pažeista KPC 165 straipsnio 2 dalis, remdamasis tuo, kad dokumentas buvo pateiktas per nustatytą terminą, nes dokumento įteikimas kitam, nei paskirtasis, pašto operatoriui yra galiojantis.

15.

Sąd Najwyższy (Aukščiausiasis Teismas) įprastos sudėties kolegija konstatavo, kad jo jurisprudencija, susijusi su KPC 165 straipsnio 2 dalimi, nėra vienareikšmė ir kyla abejonių, ypač dėl jos suderinamumo su Sąjungos teise. Todėl jis pateikė teisės klausimą svarstyti išplėstinei kolegijai, o ši nusprendė pateikti Teisingumo Teismui tris prejudicinius klausimus, nurodytus toliau.

16.

Iš nutarties dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą matyti, kaip skiriasi dvi priešingos pozicijos dėl procesinio dokumento įteikimo kitam, nei paskirtasis, Lenkijos pašto operatoriui teisinio poveikio: a) daugiausia laikomasi pozicijos, kad jeigu tokiomis sąlygomis įteiktą dokumentą teismas gauna pasibaigus procesinio dokumento pateikimo terminui, jis yra pateiktas pavėluotai; ir b) mažumos pozicija yra tokia, kad dokumento įteikimas per nustatytą terminą Lenkijos pašto skyriuje, ar tai būtų paskirtojo operatoriaus, ar bet kurio kito pašto operatoriaus skyrius, turi tokį patį teisinį poveikį (t. y. toks įteikimas prilyginamas dokumento pateikimui teisme).

17.

Teismas a quo teigia, kad:

18.

Esant tokioms abejonėms, Sąd Najwyższy (Aukščiausiasis Teismas) nusprendė pateikti Teisingumo Teismui šiuos prejudicinius klausimus:

19.

Nutartis dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą Teisingumo Teismo kanceliarijoje gauta 2017 m. rugsėjo 18 d.

20.

Rašytines pastabas pateikė Lenkijos vyriausybė ir Komisija, jų atstovai dalyvavo 2018 m. rugsėjo 18 d. surengtame teismo posėdyje.

21.

Lenkijos vyriausybė mano, kad tokia nuostata, kaip KPC 165 straipsnio 2 dalis, nepatenka į Direktyvos 97/67 taikymo sritį, bet priskirtina prie proceso teisės normų, kurių nesiekiama suderinti nurodyta direktyva.

22.

Šiuo klausimu Lenkijos vyriausybė mano, kad Direktyva 97/67 buvo priimta remiantis EB 95 straipsniu, kurio tikslas – bendroji rinka. Kita vertus, siekiant suderinti procesinės teisės normas būtų reikėję remtis SESV 81 straipsniu kaip teisiniu pagrindu. Be to, Direktyvos 97/67 1 straipsnyje, kuriame nustatoma taikymo sritis, išvardytos visos pagal direktyvą suderintos sritys, neapimančios susijusių su civiliniu procesu ( 8 ).

23.

Nors pripažįstama, kad nacionalinės teisės norma gali turėti įtakos ekonomikos sistemai, pagal kurią veikia pašto operatoriai, tokio pobūdžio poveikis taip pat nepatenka į Direktyvos 97/67 taikymo sritį. Tai patvirtina jos 7 straipsnio 1 dalis, nes joje draudžiama teikti ar palikti galioti specialiąsias teises „kurti ir teikti pašto paslaugas“. Priešinga išvada keltų nuostabą, nes net Reglamentu (EB) Nr. 1393/2007 ( 9 ) nereguliuojamas procesinių dokumentų pateikimo poveikis ( 10 ).

24.

Lenkijos vyriausybė subsidiariai pažymi, kad bet kuriuo atveju pagal KPC 165 straipsnio 2 dalį nesuteikiamos jokios „specialiosios teisės“, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 97/67 7 straipsnio 1 dalį ir 8 straipsnį, todėl ši sąvoka turi būti aiškinama remiantis 4 straipsnio 2 dalimi. Ji pabrėžia, kad, pirma, universaliųjų paslaugų operatoriaus ir, antra, kitų operatorių padėtis yra skirtinga – tai matyti tiek iš vykdytinų įsipareigojimų pobūdžio, tiek iš jų finansavimo būdo. Tai, kad pagal įgaliojimą teikti viešąsias paslaugas suteikiamos tam tikros teisės paskirtajam operatoriui, nereiškia, kad jos visuomet yra specialiosios teisės.

25.

Lenkijos vyriausybės teigimu, šioje byloje yra nereikšminga Teisingumo Teismo jurisprudencija, įskaitant Sprendimą SOA Nazionale Costruttori ( 11 ), nes pagal Direktyvos 97/67 8 straipsnį registruotojo pašto paslaugos nėra specialioji teisė. Taigi tai yra teisė, susijusi su universalių paslaugų teikimu.

26.

Ji taip pat teigia, kad, atlikdama tyrimą dėl galimos valstybės pagalbos, susijusios su kompensacija, paskirta Poczta Polska už universaliųjų paslaugų teikimą 2013–2015 m., Komisija jau patvirtino nagrinėjamą nacionalinės teisės nuostatą ( 12 ).

27.

Komisija dėl „specialiųjų teisių“ nurodo, kad pagal jurisprudenciją tam, kad jos būtų, reikia: a) valstybės akto; b) suteiktos privilegijos vienai ar keliomis įmonėms; c) didelio poveikio kitų operatorių pajėgumui vykdyti savo ekonominę veiklą tokiomis pačiomis sąlygomis ( 13 ). Komisija ragina atsižvelgti į šiuos veiksnius ir mano, kad Direktyvos 97/67 7 straipsnio 1 dalis apima visus teisės aktus, pagal kuriuos suteikiama tokia nauda. Ji taip pat primena, kad ši nuostata reiškia, jog keičiasi taisyklės pašto sektoriuje, nes pagal ją įgyvendinamas paskutinis pašto paslaugų rinkos atvėrimo etapas, panaikinant visas galiojančias specialiąsias teises ir kitas kliūtis, trukdančias laisvai teikti tokias paslaugas ( 14 ).

28.

Taigi Komisija mano, kad KPC 165 straipsnio 2 dalies nuostata daro didelį poveikį procesinių dokumentų perdavimo nacionaliniams teismams paslaugoms, taip pat turi įtakos kitų pašto operatorių paslaugų teikimo sąlygoms.

29.

Komisija sutinka su prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiu teismu, kad pagal Direktyvos 97/67 8 straipsnį negalima nustatyti, jog procesiniai dokumentai siunčiami tik per vieną operatorių, tačiau valstybėms narėms leidžiama reikalauti, kad procesiniai dokumentai būtų siunčiami registruotuoju paštu. Šiuo klausimu Komisija atkreipia dėmesį, kad KPC 165 straipsnio 2 dalis neapsiriboja registruotuoju paštu ir kad nutartyje dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą nenurodyta, kad ji grindžiama viešosios tvarkos ir visuomenės saugumo sumetimais, kaip nurodyta Direktyvos 97/67 20 konstatuojamojoje dalyje.

30.

Savo pirmuoju prejudiciniu klausimu teismas a quo siekia išsiaiškinti, ar procesinių dokumentų pateikimo tvarka reiškia specialiąją teisę, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 97/67 7 straipsnio 1 dalį, KPC 165 straipsnio 2 dalyje pripažįstamą tik paskirtajam operatoriui ( 15 ).

31.

Direktyvos 97/67 7 straipsnio 1 dalies pirmame sakinyje aiškiai draudžiama palikti galioti ar teikti specialiąsias ar išimtines teises kurti ir teikti pašto paslaugas. Vis dėlto nei šioje nuostatoje, nei jokioje kitoje šios direktyvos nuostatoje neapibrėžtos sąvokos „specialiosios teisės“ ar „išimtinės teisės“, todėl sunku jas aiškinti.

32.

Remiantis sisteminiu požiūriu, reikia pažymėti, kad šis draudimas beveik pažodžiui atitinka SESV 106 straipsnio 1 dalyje dėl valstybės įmonių ir įmonių, kurios naudojasi tokio pobūdžio teisėmis, nurodytą draudimą, nors jis pritaikytas prie pašto sektoriaus, kurį siekiama reglamentuoti Direktyva 97/67, aplinkybių. Iš tiesų šis draudimas taip pat yra panašus į apibrėžtį, pateiktą Pranešime dėl pašto paslaugų ( 16 ).

33.

Dėl šio panašumo ir dėl to, kad draudimo teisinis pagrindas yra SESV 106 straipsnio 3 dalis, kurioje Komisija įgaliojama leisti valstybėms narėms skirtas direktyvas siekiant užtikrinti, kad būtų taikomas visas SESV 106 straipsnis, galima remtis specialiųjų ir išimtinių teisių apibrėžtimi, pateikta Direktyvos 2006/111 2 straipsnio f ir g punktų trečioje įtraukoje. Be to, Poczta Polska yra įmonė, kurios visas kapitalas priklauso valstybei ( 17 ).

34.

Iš tikrųjų sužinoti šių sąvokų reikšmes galima ir kitaip – remiantis teisės aktais, kurie gana glaudžiai susiję su Direktyva 97/67, nes jais reglamentuojamas tam tikrų sektorių liberalizavimas ( 18 ). Vis dėlto atsižvelgdamas į Direktyvos 2006/111 universalumą manau, kad ji yra tinkamiausia siekiant šios bylos tikslų. Be to, kitų teisės aktų turinys iš esmės nesiskiria nuo Direktyvos 2006/111 turinio.

35.

Remdamasis šiomis prielaidomis manau, kad šiai bylai taikytina „specialiųjų ar išimtinių teisių“ kategorija, nurodyta Direktyvos 97/67 7 straipsnio 1 dalyje, siejamoje su Direktyvos 2006/111 2 straipsnio f ir g punktais. Taip teigiu dėl kelių priežasčių.

36.

Pirma, šiuo atveju nauda suteikta teisėtai, nes:

37.

Antra, teisė gauti ir įteikti procesinius dokumentus naudojantis privilegija, kad jų įteikimas paskirtajam operatoriui prilygsta dokumento įteikimui teisme (galiausiai dėl to ir gaunama naudos), suteikiama tik vienai valstybės įmonei išimties tvarka.

38.

Trečia, nauda reiškia tai, kad paskirtasis operatorius gauna didesnes pajamas, nes priešingu atveju šias pajamas taip pat galėtų pasidalyti kiti pašto operatoriai ( 21 ). Taigi nauda turi poveikį bet kurios kitos įmonės galimybei teikti tokią pačią paslaugą ar vykdyti tokią pačią veiklą ( 22 ) lygiavertėmis sąlygomis. Lygiavertiškumo nebėra, kai joks konkurentas negali užtikrinti, kad procesinis dokumentas, jam pateiktas per paskutines teisės aktuose nustatyto termino dienas (kaip paprastai būna), pasiektų teismą, kuriam jis skirtas, iki paskutinės šio termino dienos.

39.

Ketvirta, nauda suteikiama nesurengus konkurso ar kitokios panašios procedūros pagal Sąjungos viešųjų pirkimų teisės aktus ( 23 ). Be abejo, kaip pažymi Lenkijos vyriausybė, pašto operatoriaus, paskiriamo teikti universaliąsias paslaugas, atranka vykdoma surengus konkursą, kuriame dalyvauja šios srities įmonės ( 24 ), pagal nacionalinės teisės normas, atitinkančias objektyvumo, proporcingumo, nediskriminavimo ir skaidrumo principus. Vis dėlto iš jos rašytinio atsakymo į Teisingumo Teismo pateiktą klausimą matyti, kad nei atrankos, nei sutarties sudarymo kriterijuose nenurodytas registruotojo pašto siuntimo patikimumas – o ne vien pareiga siuntėjui pateikti kvitą, patvirtinantį siuntos įteikimą pašto skyriuje ( 25 ); šis kriterijus neminimas procesiniuose dokumentuose.

40.

Taigi ginčijama nauda nėra neatsiejamai susijusi su įgaliojimo teikti universaliąsias paslaugas suteikimu, bet, kai paskirtasis operatorius jau yra pasirinktas, ji suteikiama taikant KPC 165 straipsnio 2 dalį.

41.

Atsižvelgiant į tai, ką toliau pasakysiu dėl Direktyvos 97/67 8 straipsnio taikymo, Teisingumo Teismo atsakymui į prejudicinį klausimą neturi reikšmės, ar šiomis sąlygomis suteikta nauda vertinama kaip išimtinė teisė (suteikta vienai įmonei), ar kaip specialioji teisė. Abiem atvejais svarbus yra šių teisių ryšys su išimtimi, numatyta minėtame 8 straipsnyje.

42.

Atsižvelgiant į Direktyvos 97/67 8 straipsnio pirmuosius žodžius, šias dvi nuostatas sieja principo ir išimties santykis. Sakinys „7 straipsnio nuostatos nepažeidžia ( 26 ) valstybių narių teisės <…>“ ( 27 ) šiuo klausimu yra pakankamai iškalbingas.

43.

Nors tiesa, kad Teisingumo Teismas paprastai reikalauja siaurai aiškinti nuostatas, kuriose įtvirtinta išimtis ( 28 ), atidžiai išanalizavus 7 ir 8 straipsnių genezę galima išvengti skubotų išvadų dėl reguliavimo diskrecijos, valstybėms narėms suteiktos antrajame iš šių straipsnių, masto.

44.

Perskaičius parengiamuosius aktus darytina išvada, kad abi nuostatos parengtos remiantis nurodytu principo ir išimties santykiu ( 29 ). Taigi pasiūlyme dėl direktyvos pateiktame dabartiniame 7 straipsnyje numatyti keli pašto rinkos segmentai, kuriuos valstybės narės gali laikyti universaliųjų paslaugų segmentais ir rezervuoti juos šių paslaugų teikėjui (apskritai korespondencijos, sveriančios mažiau nei 350 gramų, rinkimas, vežimas, rūšiavimas ir skirstymas). Rezervavimas buvo pateisinamas būtinybe užtikrinti finansiškai subalansuotą universaliųjų paslaugų teikimą ( 30 ).

45.

Šios idėjos be didelių pokyčių buvo įtrauktos į 7 straipsnio galutinį tekstą ir į pirminės Direktyvos 97/67 redakcijos 16 konstatuojamąją dalį. Be to, direktyvos 19 konstatuojamojoje dalyje aiškiai nustatyta, kad laipsniškai liberalizuojant pašto rinką bus peržiūrėtos nuostatos, inter alia, skirtos iki 2000 m. sausio mėn. rezervuotiems sektoriams, taip suteikiant laiko prisitaikyti prie universaliųjų paslaugų teikėjų (kurie tuo metu buvo rinkoje įsitvirtinę valstybių narių operatoriai).

46.

Kalbant apie 8 straipsnį pažymėtina, kad iš teisėkūros proceso, per kurį jis priimtas, matyti, kad pasiūlyme dėl direktyvos nurodyta tik valstybių narių teisė paskirti įmonę ar įmones, turinčias leidimą statyti laiškų dėžutes šalia viešųjų kelių ir leisti pašto ženklus ( 31 ).

47.

Paskirtų įmonių teisė „užtikrinti registruotųjų siuntų paslaugas“, be teisių, susijusių su laiškų dėžutėmis ir pašto ženklais, buvo nustatyta priėmus Europos Parlamento pakeitimą Nr. 41 ( 32 ). Nors Komisija nepritarė šiam pakeitimui, teigdama, kad „nė viena aplinkybė negali pateisinti konkurencijos, susijusios su registruotojo pašto paslaugomis, apribojimo, apimančio ne vien rezervuoto sektoriaus įkainius ir svorius“ ( 33 ), Taryba iš naujo įtraukė pakeitimo formuluotę, įterpusi frazę „[paslaugos] teikiamos vykdant teismines ir administracines procedūras“ ( 34 ); ši frazė galiausiai įtraukta į 8 straipsnio formuluotę. Taigi buvo išplėsta teisė paskirti šių paslaugų operatorius, pripažįstant, kad valstybės narės turi teisę organizuoti šias paslaugas.

48.

Direktyva 2008/6 buvo panaikintos rezervuotosios paslaugos, nurodytos Direktyvos 97/67 7 straipsnyje: atsižvelgiant į pašto rinkos raidą, šios paslaugos neturėjo būti laikomos pageidaujamu sprendimu, siekiant finansuoti universaliąsias paslaugas ( 35 ). Direktyvos 2008/6 1 straipsnio 8 punkte pateikta dabartinė 7 straipsnio formuluotė, pagal kurią draudžiama palikti galioti ar teikti išimtines ir specialiąsias teises ir įvairiais būdais remti universaliųjų paslaugų finansavimą, taip suteikiant galimybę pakeisti Sąjungos pašto sektoriaus taisykles ( 36 ).

49.

Vis dėlto šie pakeitimai neturėjo poveikio 8 straipsnio formuluotei, kuri liko nepakeista. Taigi šioje nuostatoje atskiriami aspektai, kuriems 7 straipsnyje nurodytas draudimas teikti išimtines ir specialiąsias teises netaikomas. Dabar reikia išnagrinėti šios nuostatos taikymo apimtį.

50.

Konkrečiai kalbant, reikia išnagrinėti valstybėms narėms suteiktos teisės organizuoti registruotojo pašto paslaugas vykdant teismines procedūras prasmę. Komisija ir prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas mano, kad pagal Direktyvos 97/67 8 straipsnį valstybėms narėms leidžiama ne rezervuoti procesinių dokumentų siuntimą vieninteliam operatoriui, o tik reikalauti, kad šie dokumentai būtų išsiųsti registruotuoju paštu.

51.

Nesutinku su tokiais argumentais. Labiau pritariu Lenkijos vyriausybei, kad registruotojo pašto paslaugos yra dalis minimalių paslaugų, kurios pagal Direktyvos 97/67 3 straipsnio 4 dalies trečią įtrauką yra įtrauktos į universaliąsias paslaugas. Taigi pagal to paties teisės akto 4 straipsnio 2 dalį universaliųjų paslaugų teikėju leidžiama paskirti tik vieną įmonę. Visų pirma nėra kliūčių, kad taikant Direktyvos 97/67 8 straipsnį pagal nacionalinę teisę būtų sukurta išskirtinė teismams skirtų registruotųjų siuntų sistema, kurios turėtų laikytis universaliųjų paslaugų teikėjas.

52.

Kalbant apie sąvokos „registruotojo pašto paslaugos, teikiamos vykdant teismines procedūras“, reikšmę, pažymėtina, jog iš Komisijos pastabų matyti, kad Komisija nebepritaria nuomonei, kurią pateikė Pranešime dėl pašto paslaugų ( 37 ). Atrodo, kad šiame pranešime laisvės teikti paslaugas, nurodytos SESV 56 straipsnyje, siejamame su SESV 51 ir 62 straipsniais, išimties taikymo sritis apėmė tik teisminius pranešimus, vykdant viešosios valdžios įgaliojimus. Tokio aiškinimo taikymas Direktyvos 97/67 sričiai būtų pernelyg siauras, nes Direktyvos 8 straipsnyje privataus asmens pateikti procesiniai dokumentai neskiriami nuo teismų įteikto pranešimo.

53.

Šioje byloje problema kyla dėl to, kad, kaip pažymi Komisija, KPC 165 straipsnio 2 dalyje nurodytas ne vien registruotasis paštas, todėl galima manyti, kad nauda susijusi su visomis siuntomis (t. y. taip pat neregistruotosiomis), siunčiamomis per paskirtąjį operatorių, ir tai prieštarauja Direktyvos 97/67 8 straipsniui.

54.

Tai, kad KPC 165 straipsnio 2 dalyje neapibrėžtos (aiškiai nenurodytos) registruotosios siuntos, nereiškia, kad jos nepatenka į šios dalies taikymo sritį. Greičiau priešingai, tai, kad šios nuostatos formuluotė yra bendra, nes vienos paslaugų rūšys neatskiriamos nuo kitų, reiškia, kad ją reikia taikyti visoms paslaugoms, taip pat registruotojo pašto paslaugoms.

55.

Taigi manau, kad nagrinėjant galimybę taikyti Direktyvos 97/67 8 straipsnyje nurodytą išimtį reikia išskirti tris variantus, atsižvelgiant į tai, kokioms pašto paslaugoms ji taikoma: a) paprastajam paštui; b) registruotajam paštui; ir c) registruotajam paštui, dėl kurio gaunama papildomos naudos pagal KPC 165 straipsnio 2 dalį.

56.

Taigi, dėl pirmojo varianto pažymėtina, jog tai, kad su išimtine nauda susijusi sritis išplečiama įtraukiant į ją teismui skirtų dokumentų, pateikiamų paskirtojo operatoriaus skyriuose, siuntimą paprastuoju paštu (t. y. neregistruotuoju paštu), prieštarauja Direktyvos 97/67 tikslui. Kaip jau nurodžiau, šia direktyva iš pradžių buvo siekiama laipsniškai liberalizuoti rinką (8 konstatuojamoji dalis), o vėliau – visiškai suformuoti vidaus rinką ( 38 ).

57.

Būtent siekiant šio tikslo Direktyvoje 97/67 buvo nustatyta, kad paslaugos, kurių reglamentavimas paliktas valstybių diskrecijai ir kurioms netaikomi 7 straipsnyje nurodyti apribojimai, gali būti tik tos paslaugos, kurių baigtinis sąrašas, be galimybės pridėti kitas, nurodytas 8 straipsnyje. Prie šių paslaugų priskiriamos registruotojo pašto paslaugos, teikiamos vykdant teismines procedūras, tačiau nepriskiriamos paprastojo pašto paslaugos.

58.

Jei teikiant šias paslaugas (paprastojo pašto) būtų leidžiama paskirtajam operatoriui Lenkijoje gauti tą pačią naudą kaip ta, kurią jis jau gauna teikdamas registruotojo pašto paslaugas, jam būtų suteikta išimtinė teisė, prieštaraujanti Direktyvos 97/67 tikslui.

59.

Kalbant apie antrąjį variantą, susijusį su registruotojo pašto paslaugomis siunčiant teismams skirtus dokumentus, pažymėtina, kad plati valstybėms suteikta diskrecija sukurti savo sistemą (galbūt apribojant konkurenciją ir įgaliojant tik vieną įmonę) pateisinama „viešosios tvarkos ir visuomenės saugumo sumetimais“, kaip aiškiai nurodyta Direktyvos 97/67 20 konstatuojamojoje dalyje. Antai Teisingumo Teismas yra ne kartą pareiškęs, kad teismo procesiniai terminai yra imperatyvūs ir nepriklausantys nuo šalių ar teismo valios, nes jie buvo nustatyti siekiant užtikrinti gerą teisingumo vykdymą, teisinių situacijų aiškumą ir saugumą ( 39 ).

60.

Reikia priminti, kad pagal Direktyvos 97/67 2 straipsnio 9 punktą registruotoji siunta reiškia „paslaugą, teikiančią [kurią teikiant užtikrinama] pastovaus dydžio garantiją [garantija] nuo siuntos dingimo, vagystės arba sugadinimo rizikos ir leidžianti siuntėjui paprašius jam pateikti įrodymą, jei tai būtina [siuntėjui pateikiamas (jei reikia, jam paprašius) įrodymas], kad siunta buvo pristatyta ir (arba) įteikta adresatui“. Visiškai suprantama, kad vykdant teismines procedūras šie poreikiai yra patenkinami teikiant registruotojo pašto paslaugas (dėl šių paslaugų pobūdžio), taip pat šios paslaugos padeda užtikrinti gerą teisingumo vykdymą. Pagal Direktyvą 97/67 taikomi registruotųjų siuntų kokybės ir saugos reikalavimai, taip pat jų neginčytina įrodomoji galia pateisina tai, kad šių siuntų paslaugos įtrauktos į universaliąsias paslaugas ir kad joms nustatytos tam tikros procesinės pasekmės, dėl kurių registruotasis paštas skiriasi nuo paprastojo pašto ( 40 ).

61.

Taigi, jeigu pagal nacionalinės teisės normą procesiniai dokumentai, išsiųsti tik registruotuoju paštu per operatorių, paskirtą teikti universaliąsias paslaugas, laikomi įteiktais laiku, šiai teisės normai taikoma Direktyvos 97/67 8 straipsnyje numatyta išimtis. Valstybės narės reguliavimo laisvė organizuoti šią paslaugą apima universaliųjų paslaugų teikėjo paskyrimą išimties tvarka.

62.

Lieka išnagrinėti trečiąjį variantą, kai procesiniai dokumentai teismams siunčiami registruotuoju paštu per kitus, nei paskirtasis, pašto operatorius, tačiau šiems operatoriams nesuteikiama procesinės naudos, numatytos KPC 165 straipsnio 2 dalyje ( 41 ). Atsižvelgiant į tai, kyla klausimas, ar pagal Direktyvos 97/67 8 straipsnį leidžiamas toks nevienodas požiūris.

63.

Pirmiausia būtų galima manyti, kad nėra priežasčių, pateisinančių tokią diskriminaciją, nes ekonominiu požiūriu operatorių teikiamos paslaugos gali nelabai skirtis savo kokybe ar patikimumu.

64.

Vis dėlto manau, kad valstybė narė gali sukurti tokią teismams skirtų registruotųjų pašto siuntų priėmimo sistemą, pagal kurią vykdant teismines procedūras tokias siuntas patikima pristatyti tik vienam operatoriui (pavyzdžiui, kuris teikia paslaugas didesnėje teritorijos dalyje arba suteikia didesnes garantijas), ir procesinių dokumentų atidavimas šiam operatoriui prilygtų jų pateikimui teisme tą pačią dieną.

65.

Šis apribojimas, kuris nustatyta tvarka gali būti taikomas pašto paslaugoms naudojantis diskrecija, Direktyvos 97/67 8 straipsnyje suteikiama valstybėms narėms ir susijusia būtent su registruotuoju paštu vykdant teismines procedūras, yra pateisinamas teisinio saugumo sumetimais. Šiomis aplinkybėmis operatoriaus, atsakingo už universaliąsias paslaugas, paskyrimas, „atsižvelgiant į j[o] svarbą užtikrinant socialinę bei teritorinę sanglaudą“ ( 42 ), gali būti susietas su didesniu procesinių dokumentų siuntimo saugumu, jeigu taip nusprendžia valstybė narė, naudodamasi minėta diskrecija.

66.

Taigi į pirmąjį prejudicinį klausimą siūlau atsakyti, kad pagal Direktyvos 97/67 7 straipsnio 1 dalį ir 8 straipsnį valstybei narei yra leidžiama vykdant teismines procedūras teikiamas pašto paslaugas organizuoti taip, kad registruotųjų siuntų pateikimui teismuose būtų prilyginamas tik šių siuntų įteikimas operatoriaus, paskirto teikti universaliąsias paslaugas, pašto skyriuose.

67.

Lenkijos vyriausybė pastabų dėl šio klausimo nepateikė.

68.

Komisija siūlo nacionalinės teisės aktų leidėjo įsipareigojimus ištaisyti Sąjungos teisės pažeidimus atskirti nuo prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo įsipareigojimų užtikrinti Direktyvos 97/67 7 straipsnio 1 dalies veiksmingumą.

69.

Kalbant apie nacionalinės teisės aktų leidėją, pažymėtina, kad jis turi plačią diskreciją pašalinti pažeidimo padarinius, todėl gali: a) išplėsti nuostatą, pagal kurią naudos gautų ir paskirtasis operatorius, ir kiti paslaugų teikėjai; b) panaikinti nagrinėjamą nuostatą; c) priimti kitą sprendimą, dėl kurio operatoriams būtų užtikrintos vienodos sąlygos.

70.

Dėl prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo Komisija, remdamasi jurisprudencija, susijusia su pareiga užtikrinti Sąjungos teisės veiksmingumą ( 43 ), daro išvadą, kad šio teismo pareiga yra padaryti išvadas dėl Sąjungos teisės pažeidimo ( 44 ).

71.

Komisijos nuomone, teisė teikti nagrinėjamą paslaugą tokiomis pačiomis sąlygomis turėtų būti suteikta visiems operatoriams, kuriems sudėtinga patekti į rinką ( 45 ). Tačiau kadangi šiuo atveju yra ne vienas operatorius, patiriantis tokio pobūdžio sunkumų, taip pat reikėtų laikytis bendrųjų teisės principų, ypač teisinio saugumo principo, kalbant apie terminus.

72.

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės nori sužinoti, ar paskirtojo operatoriaus gaunama nauda, suteikta pažeidžiant Direktyvos 97/67 7 straipsnio 1 dalį, turėtų būti teikiama platesniam ratui subjektų, t. y. ir kitiems pašto operatoriams, siekiant išvengti pastarųjų diskriminacijos ( 46 ). Vis dėlto manau, kad atsakant į klausimą reikia atkreipti dėmesį į tai, ar KPC 165 straipsnio 2 dalis, apimanti paskirtojo operatoriaus teikiamas paprastojo pašto paslaugas, šiuo metu negali būti taikoma pagal Direktyvą 97/67.

73.

Iš tiesų savo ankstesnėje analizėje laikiausi požiūrio, kad nacionalinės teisės normoms yra taikoma Direktyvos 97/67 8 straipsnyje nustatyta išimtis, kiek tai susiję su teismams skirtomis registruotosiomis siuntomis, įteikiamomis Poczta Polska pašto skyriuose, tačiau ne su paprastosiomis siuntomis.

74.

Remiantis šia prielaida galima daryti dvi išvadas: a) kad nėra būtina pateikti tinkamo KPC 165 straipsnio 2 dalies išaiškinimo, susijusio su teismo procesinių dokumentų siuntimu registruotuoju paštu, nes ši nacionalinės teisės norma atitinka Direktyvos 97/67 nuostatas; b) kad pagal nagrinėjamą nuostatą paskirtajam operatoriui pripažįstama nauda, prieštaraujanti Direktyvai 97/67, jeigu ši nuostata būtų aiškinama taip, kad pagal ją šiam operatoriui suteikiama išimtinė teisė priimti teismams skirtas paprastąsias pašto siuntas, kurių įteikimas pašto skyriuje prilygsta jų pateikimui teisme. Todėl siekiant atsakyti į antrąjį prejudicinį klausimą reikia nagrinėti tik šį antrąjį aspektą.

75.

Taigi neketinu aiškinti nacionalinės teisės vietoj Sąd Najwyższy (Aukščiausiasis Teismas) – tai daryti yra tik jo kompetencija, ir manau, kad nėra jokių kliūčių KPC 165 straipsnio 2 dalį aiškinti taip, kad ji atitiktų Direktyvos 97/67 8 straipsnį ( 47 ). Šiuo tikslu pakanka aiškinimo, kad sąvoka „procesinio dokumento įteikimas [paskirtojo operatoriaus] pašto skyriuje“ taikoma tik tais atvejais, kai teikiamos registruotojo, o ne paprastojo pašto paslaugos, nes registruotojo pašto sistema yra vienintelė sistema, dėl kurios užtikrinamas civilinio proceso teisės normose reikalaujamas teisinis saugumas, būtent oficialiai patvirtinant išsiuntimo datą ( 48 ).

76.

Jei tokiam išaiškinimui būtų pritarta, paskirtasis operatorius teismams skirtų paprastųjų siuntų paslaugas teiktų tokiomis pačiomis sąlygomis kaip ir kiti pašto operatoriai. Tačiau nebūtų galima vykdyti platesnės apimties veiksmų, nes Direktyva 97/67 neapima procesinės srities – pagal procesinės autonomijos principą valstybėms narėms leidžiama nuspręsti, kaip organizuoti jų teismams skirtų dokumentų priėmimą. Kadangi nėra kitų specialiųjų Sąjungos teisės normų šioje srityje, nacionalinės teisės aktų leidėjas ar nacionaliniai teismai turi nustatyti arba išaiškinti esamas teisės normas, atitinkamai atsižvelgdami į Sąjungos teisės lygiavertiškumo ir veiksmingumo principus ( 49 ).

77.

Vis dėlto, jeigu pagal nacionalinę teisę nebūtų galima aiškinti taip, kaip siūlau (taip spėja prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas), ir Lenkijos teisės aktų leidėjas neištaisytų KPC 165 straipsnio 2 dalies turinio, tuomet teismai, remdamiesi suformuota jurisprudencija ( 50 ), privalėtų netaikyti nacionalinės teisės normos tiek, kiek ji nesuderinama su Sąjungos teise. Kartoju, nagrinėjamos teisės norma būtų netaikoma tik paskirtajam operatoriui suteiktai išimtinei teisei, kiek tai susiję su teismams skirtų paprastųjų siuntų įteikimo (pašto skyriuje ar teisme) lygiavertiškumu.

78.

Vis dėlto tam, kad prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas tokioje byloje, kaip ši, galėtų netaikyti nacionalinės teisės normos, prieštaraujančios Direktyvos 97/67 nuostatai, konstatavęs, kad jos negalima aiškinti taip, kad ji atitiktų Sąjungos teisę, turi būti įvykdytos dvi sąlygos: a) ši nuostata turėtų būti tiesioginio veikimo (kurį nurodo prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas antrajame prejudiciniame klausime); b) privatus asmuo turėtų remtis [šiuo tisioginiu veikimu] prieš valstybę, priėmusią minėtą nacionalinės teisės normą (tai nurodyta trečiajame prejudiciniame klausime).

79.

Pagal jurisprudenciją direktyvos nuostatos veikia tiesiogiai, kai, atsižvelgiant į jų turinį, jos yra besąlygiškos ir pakankamai aiškios. Tokiu atveju privatūs asmenys nacionaliniuose teismuose gali jomis remtis prieš valstybę, jeigu valstybė laiku neperkėlė direktyvos į nacionalinę teisę arba ją perkėlė netinkamai ( 51 ).

80.

Šiomis aplinkybėmis būtų galima pripažinti (bent jau kaip hipotetinę galimybę), kad tokia nuostata, kaip Direktyvos 97/67 7 straipsnio 1 dalies pirmas sakinys, kuriame nurodytas draudimas palikti galioti ar teikti specialiąsias ir išimtines teises, regis, atitinka aiškumo ir besąlygiškumo reikalavimus. Pats savaime šis draudimas nepriklauso nuo jokių vėlesnių veiksmų, pavyzdžiui, nacionalinės teisės aktų leidėjo.

81.

Remiantis šia prielaida ir suformuota jurisprudencija ( 52 ), prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, kaip valstybės narės organas, privalo apsaugoti teises, kurios pagal Sąjungos teisės normas suteikiamos privatiems asmenims, ir netaikyti nacionalinės nuostatos, prieštaraujančios Direktyvai 97/67.

82.

Iš dalies netaikant KPC 165 straipsnio 2 dalies, procesinių dokumentų, siunčiamų per Poczta Polska paprastosiomis siuntomis, terminų skaičiavimui būtų taikomos tokios pačios sąlygos kaip siunčiant juos per kitus pašto operatorius. Kadangi šiomis aplinkybėmis nagrinėjama nacionalinės teisės norma netaikoma, galima atkurti pašto operatorių lygybę, nurodytą teismo a quo.

83.

Lenkijos vyriausybė pastabų dėl šio klausimo taip pat nepateikė.

84.

Komisija primena, kad teismai privalo vadovautis Sąjungos teisę atitinkančiu išaiškinimu. Jie turi atsižvelgti į visas savo nacionalinės teisės normas ir jas aiškinti kuo labiau atsižvelgdami į direktyvos tekstą ir paskirtį, kad pasiektų direktyvos tikslą atitinkantį rezultatą, taip pat galbūt pakeisdami savo jurisprudenciją ( 53 ).

85.

Šią pareigą riboja bendrieji teisės principai ir draudimas tiek reikalauti pateikti aiškinimą contra legem ( 54 ), tiek užkrauti naštą privatiems asmenims ( 55 ) ar atimti iš jų teises ( 56 ). Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas turi patikrinti, ar KPC 165 straipsnio 2 dalį galima suprasti taip, kad pagal ją užtikrinamos lygios pašto operatorių galimybės.

86.

Vis dėlto atsižvelgdama į rimtas abejones, kurias nurodė prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, Komisija mano, kad, remiantis minėta jurisprudencija, valdžios institucija negali remtis Direktyvos 97/67 7 straipsnio 1 dalies pirmu sakiniu, siekdama išvengti neigiamų procesinės teisės normos taikymo padarinių, kai kita bylos šalis yra privatus asmuo. Tai būtų tolygu principo nemo auditur propriam turpitudinem allegans pažeidimui, nes ši institucija, veikianti valstybės vardu, pasinaudotų pranašumu dėl netinkamo perkėlimo į nacionalinę teisę.

87.

Galiausiai Komisija atkreipia dėmesį į tai, kad galima tiek tiesiogiai taikyti SESV 49 straipsnį ir 106 straipsnio 1 dalį, jei Direktyvos 97/67 taikymo sritis būtų siauresnė nei vykdomų pirminės teisės nuostatų ( 57 ), tiek pripažinti atsitiktinį poveikį privačiam asmeniui – vis dėlto šiuo atveju reikėtų peržiūrėti jurisprudenciją, susijusią su atvirkštinio vertikalaus tiesioginio veikimo nebuvimu ( 58 ).

88.

Šioje byloje privatus asmuo, siekiantis prieš valstybę remtis teisėmis, kurios jam suteikiamos pagal Direktyvą 97/67, nesiremia tiesioginiu (galimu) Direktyvos 97/67 7 straipsnio 1 dalies pirmo sakinio veikimu. Veikiau yra atvirkščiai, kaip nurodyta trečiajame prejudiciniame klausime.

89.

Pagal minėtą straipsnį jame nurodytu draudimu daugiausia galėtų remtis kiti pašto paslaugų operatoriai, konkuruojantys su Poczta Polska. Tačiau manau, kad šiame straipsnyje nėra jokios formuluotės, kuria remiantis būtų galima daryti išvadą, kad jame pripažįstama pašto paslaugų vartotojų teisė tiesiogiai remtis juo teismuose.

90.

Vis dėlto, net jei taip būtų, šioje byloje ne privatus asmuo pareiškė ieškinį prieš valstybę, remdamasis Direktyvai 97/67 prieštaraujančios nacionalinės procesinės teisės normos nesuderinamumu, o valdžios institucija (KRUS), kurią prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas laiko „valstybės vardu veikiančiu subjektu“. Būtent ši institucija pateikė kasacinį skundą ir galbūt galėtų pasinaudoti reguliavimo trūkumu, priskirtinu pačiai valstybei.

91.

Šiomis aplinkybėmis neabejotinai valstybės institucija negali siekti, kad nacionalinis teismas pripažintų palankią jos teisinę padėtį (ir atitinkamai nepalankią privataus asmens padėtį), susidariusią dėl to, kad su direktyvos nuostatomis yra nesuderinamas nacionalinis įstatymas, kurio šis teismas turėtų netaikyti.

92.

Remdamasis tuo, kas išdėstyta, siūlau Teisingumo Teismui taip atsakyti į Sąd Najwyższy (Aukščiausiasis Teismas, Lenkija) pateiktus klausimus: