1. 

Pagal Direktyvos 2014/24/ES ( 2 ) 10 straipsnio h punktą ši direktyva netaikoma viešojo paslaugų pirkimo sutartims dėl civilinės gynybos, civilinės saugos ir pavojaus prevencijos paslaugų, kurias teikia ne pelno organizacijos ar asociacijos.

2. 

Šiuo prašymu priimti prejudicinį sprendimą siekiama išsiaiškinti, ar ši išimtis taikoma „greitosios pagalbos paslaugoms“ ir kaip turi būti aiškinamos sąvokos „ne pelno organizacija ar asociacija“. Kalbant apie pastarąsias, neaiškumų kyla dėl galimo valstybių narių teisės aktų poveikio nustatant šių sąvokų ribas.

3.

Direktyvos 28 ir 118 konstatuojamosiose dalyse nurodyta:

<…>

4.

Direktyvos 2014/24 10 straipsnyje numatyta, kad ji netaikoma viešojo paslaugų pirkimo sutartims dėl:

„<…>

<…>“

5.

Šios direktyvos 76 straipsnyje numatyta:

„1.   Valstybės narės nustato nacionalines sutarčių skyrimo pagal šį skyrių taisykles siekdamos užtikrinti, kad perkančiosios organizacijos laikytųsi skaidrumo ir ekonominės veiklos vykdytojų lygiateisiškumo principų. Valstybės narės gali savarankiškai nustatyti taikytinas procedūrines taisykles, jeigu tokiomis taisyklėmis perkančiosioms organizacijoms leidžiama atsižvelgti į atitinkamų paslaugų specifiką.

2.   Valstybės narės užtikrina, kad perkančiosios organizacijos galėtų atsižvelgti į poreikį užtikrinti paslaugų kokybę, tęstinumą, prieinamumą, įperkamumą, galimybę jas gauti ir visapusiškumą, įvairių naudotojų kategorijų, įskaitant nepalankioje padėtyje esančias ir pažeidžiamas grupes, konkrečius poreikius, naudotojų įtraukimą ir įgalinimą bei inovacijas. Valstybės narės taip pat gali nustatyti, kad paslaugų teikėjas pasirenkamas vadovaujantis geriausio kainos ir kokybės santykio pasiūlymu, atsižvelgiant į socialinių paslaugų kokybės ir tvarumo kriterijus.“

6.

Minėtos direktyvos 77 straipsnyje nurodyta:

„1.   Valstybės narės gali numatyti, kad perkančiosios organizacijos gali rezervuoti teisę organizacijoms dalyvauti viešųjų sutarčių skyrimo procedūrose tik tų 74 straipsnyje nurodytų sveikatos, socialinių ir kultūros paslaugų atveju, kurių BVPŽ kodai yra 75121000-0, 75122000-7, 75123000-4, 79622000-0, 79624000-4, 79625000-1, 80110000-8, 80300000-7, 80420000-4, 80430000-7, 80511000-9, 80520000-5, 80590000-6, nuo 85000000-9 iki 85323000-9, 92500000-6, 92600000-7, 98133000-4, 98133110-8.

2.   1 dalyje nurodyta organizacija turi atitikti visas šias sąlygas:

<…>“

7.

Gesetz gegen Wettbewerbsbeschränkungen ( 4 ) 107 straipsnio 1 dalies 4 punkto pirmame sakinyje numatyta, kad šis įstatymas netaikomas viešojo paslaugų pirkimo sutartims dėl civilinės gynybos, civilinės saugos ir pavojaus prevencijos paslaugų, kurias teikia ne pelno organizacijos ar asociacijos ir kurių BVPŽ kodai yra 7520000-3, 75251000-0, 75251100-1, 75251110-4, 75251120-7, 75252000-7, 75222000-8, 98113100-9 ir 85143000-3, išskyrus pacientams vežti skirtas greitosios pagalbos paslaugas.

8.

Šia nuostata Vokietijos teisės aktų leidėjas į nacionalinę teisę perkėlė Direktyvos 2014/24 10 straipsnio h punktą, tačiau jis pridėjo antrą sakinį, kuris išdėstytas taip:

„Ne pelno organizacijos ar asociacijos pagal šį punktą pirmiausia yra humanitarinės pagalbos organizacijos, kurios pagal federacijos arba federalinių žemių teisės aktus yra pripažintos civilinės saugos ir civilinės gynybos organizacijomis.“

9.

Pagal Gesetz über den Rettungsdienst sowie die Notfallrettung und den Krankentransport durch Unternehmer ( 5 ) 2 straipsnio 1 dalį gelbėjimo paslauga apima gelbėjimą įvykus nelaimei, medicinos transporto paslaugą ir pagalbą, kai nelaimės atveju yra daug sužeistųjų ar sergančiųjų.

10.

RettG NRW 2 straipsnio 2 dalies pirmame sakinyje numatyta, kad vykdant gelbėjimą nelaimės atveju pacientams, kuriems reikalingas skubus gydymas, taikomos gyvybę gelbstinčios priemonės nelaimės vietoje, užtikrinant galimybę juos transportuoti ir išsaugant šią galimybę bei vengiant didesnės žalos, be kita ko, reanimobiliu arba greitosios pagalbos automobiliu nugabenant juos tolesniam gydymui į tinkamą ligoninę.

11.

Pagal RettG NRW 2 straipsnio 3 dalį medicinos transporto paslauga siekiama sergantiems ar sužeistiems asmenims, arba asmenims, kuriems reikia pagalbos, bet jie nepatenka į 2 dalies taikymo sritį, suteikti specializuotą pagalbą ir, prižiūrint kvalifikuotam personalui, be kita ko, vežti juos greitosios pagalbos automobiliu.

12.

Zivilschutz- und Katastrophenhilfegesetz ( 6 ) 26 straipsnio 1 dalies antrame sakinyje nurodyta, kad vykdant šiuo įstatymu nustatytas užduotis tinkamiausia bendradarbiauti su šiomis organizacijomis: Arbeiter-Samariter-Bund, Deutsche Lebensrettungsgesellschaft, Deutsches Rotes Kreuz (Vokietijos Raudonasis Kryžius), Johanniter-Unfall-Hilfe ir Malteser-Hilfsdienst.

13.

Gesetz über den Brandschutz, die Hilfeleistung und den Katastrophenschutz ( 7 ) 18 straipsnio 1 dalies pirmame sakinyje ir 2 dalyje numatyta:

„1.   Privačios humanitarinės pagalbos organizacijos teikia pagalbą nelaimės ir nepaprastosios padėties atveju, kai reikia daug žmogiškųjų išteklių, ir gaivalinių nelaimių atveju, jeigu jos aukščiausiai priežiūros institucijai deklaruoja pasirengimą bendradarbiauti, o ši institucija nustato, kad organizacijos yra tinkamos bendradarbiavimui ir yra bendradarbiavimo poreikis (pripažintos humanitarinės organizacijos). <…>

2.   [ZSKG] <…> 26 straipsnio 1 dalies antrame sakinyje nurodytoms organizacijoms nereikia deklaracijos dėl bendradarbiavimo ir bendro tinkamumo įvertinimo.“

14.

2016 m. kovo mėn. Zolingeno miestas (Vokietija) nusprendė sudaryti naują sutartį dėl savivaldybės gelbėjimo paslaugų teikimo penkerių metų laikotarpiui ( 8 ). Užuot paskelbusi skelbimą apie pirkimą, savivaldybė pakvietė keturias humanitarinės pagalbos organizacijas teikti savo pasiūlymus. Galiausiai nuspręsta sudaryti sutartis su dviem iš šių organizacijų (Arbeiter-Samariter-Bund ir Malteser Hilfdienst) dėl dviejų pirkimo dalių, į kurias buvo padalyta sutartis.

15.

Gelbėjimo ir sveikatos priežiūros paslaugas teikiančios įmonės Falck Rettungsdienste ir Falck pateikė Vergabekammer Rheinland (Reino krašto Viešųjų pirkimų bylas nagrinėjanti komisija, Vokietija) skundą, nurodydamos, kad sutartis turėjo būti sudaryta laikantis Sąjungos teisėje numatytų viešojo pirkimo procedūrų.

16.

2016 m. rugpjūčio 19 d. komisija atmetė šį skundą, remdamasi GWB 107 straipsnio 1 dalies 4 punktu.

17.

Šis sprendimas buvo apskųstas Oberlandesgericht Düsseldorf (Diuseldorfo apeliacinis apygardos teismas, Vokietija), šis pateikė Teisingumo Teismui prašymą priimti prejudicinį sprendimą ir iškėlė tokius klausimus:

18.

Teisingumo Teismo kanceliarija prašymą priimti prejudicinį sprendimą gavo 2017 m. rugpjūčio 2 d. Rašytines pastabas pateikė Arbeiter-Samariter-Bund, Falck Rettungsdienste, Malteser Hilfsdienst, Vokietijos Raudonasis Kryžius, Zolingeno miestas, Vokietijos, Norvegijos ir Rumunijos vyriausybės ir Komisija. Visi šie subjektai, išskyrus Norvegijos ir Rumunijos vyriausybes, dalyvavo 2018 m. rugsėjo 5 d. vykusiame posėdyje.

19.

Falck Rettungsdienste visų pirma teigia, kad Direktyvos 2014/24 10 straipsnio h punktas prieštarauja pirminei teisei, nes jame nustatoma asmeniniu, o ne materialiu kriterijumi pagrįsta išimtis. Todėl ši nuostata turi būti aiškinama taip, kad atitiktų Sąjungos teisės normas, paaiškinant sąlygas, kurių pirminėje teisėje reikalaujama laikytis, kad ją būtų galima tiesiogiai priskirti prie ne pelno asociacijų.

20.

Anot Falck Rettungsdienste:

21.

Zolingeno miestas:

22.

Arbeiter-Samariter-Bund iš esmės pritaria Zolingeno miesto pozicijai dėl pirmojo, trečiojo ir ketvirtojo klausimų. Dėl antrojo klausimo ši įmonė teigia, kad nacionalinės teisės aktų leidėjas pasinaudojo diskrecija perkelti į nacionalinę teisę ne pelno organizacijos sąvoką. Šiuos teiginius taip pat gina Malteser Hilfdienst.

23.

Vokietijos Raudonasis Kryžius visų pirma nurodo, kad nepritaria Falck Rettungsdienste pirminėms pastaboms, ir dėl pirmojo ir trečiojo klausimų laikosi panašios į Zolingeno miesto pozicijos. Dėl antrojo klausimo ši organizacija, kaip ir Arbeiter-Samariter-Bund, teigia, kad valstybės narės turi diskreciją apibrėžti ne pelno organizacijas. Dėl ketvirtojo klausimo ji laikosi nuomonės, kad pacientų vežimas teikiant kvalifikuotą priežiūrą yra būtinas tiek civilinės gynybos ir saugos, tiek pavojaus prevencijos aspektas. Jos nuomone, toks vežimas patenka į materialinę nagrinėjamos išimties taikymo sritį.

24.

Vokietijos vyriausybė:

25.

Norvegijos vyriausybė:

26.

Rumunijos vyriausybė išsakė nuomonę tik dėl pirmojo ir ketvirtojo klausimų ir juos nagrinėjo kartu. Jos nuomone, civilinės gynybos ir saugos paslaugos ir pavojaus prevencijos paslaugos apima tiek pagalbą žmonių grupėms ekstremaliose situacijose, tiek atskiriems asmenims, kurių gyvybei arba sveikatai gresia bendras pavojus. Jei Direktyvos 2014/24 10 straipsnio h punktas būtų aiškinamas atsižvelgiant į 28 konstatuojamąją dalį, reikėtų akcentuoti išskirtinio vežimo sąvoką, o ne pagalbos darbuotojų tipą arba vežant teikiamą pagalbą.

27.

Laikantis tokio požiūrio, greitosios pagalbos paslaugos būtų tiek skubios medicinos pagalbos paslaugos, tiek vežimas medicinos transporto priemone be priežiūros, kuris nėra skubi paslauga. Pirmojoje kategorijoje nebūtų skirtumo, ar pacientas vežamas greitosios pagalbos automobiliu su gydytoju ir paramediku, ar su paramediku ir jaunesniuoju specialistu, nes abi paslaugos susijusios su skubia medicinos pagalba ir atitinka galutinį pavojaus prevencijos tikslą. O antrojoje kategorijoje būtų teikiamos paslaugos naudojant greitosios pagalbos automobilius be skubios medicinos pagalbos įrangos ir tik su vairuotoju, todėl šios paslaugos nepatektų į civilinės gynybos ir civilinės apsaugos arba pavojaus prevencijos taikymo sritį.

28.

Anot Komisijos:

29.

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo klausimais siekiama išsiaiškinti, kokias sąlygas turi atitikti greitosios pagalbos paslauga, kad jai būtų taikoma arba netaikoma Direktyva 2014/24. Šios sąlygos susijusios su: a) pačiu tos paslaugos pobūdžiu vertinant objektyviai; ir b) konkrečia darbuotojų, kurie teikia tą paslaugą, ypatybe, vertinant subjektyviai, – tai turi būti ne pelno organizacija ar asociacija.

30.

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo pirmasis ir ketvirtasis klausimai susiję su objektyvia greitosios pagalbos paslaugų veikla. Iš principo, tokioms paslaugoms Direktyva 2014/24 netaikoma tik tuo atveju, jeigu jos patenka į „civilinės gynybos, saugos ir pavojaus prevencijos“ kategoriją ir nėra tik „pacient[ams] vež[ti] skirtos greitosios pagalbos paslaugos“. Pastarąsias paslaugas apima išimties išlyga, todėl joms taikomos bendrosios viešojo pirkimo taisyklės.

31.

Antrasis ir trečiasis klausimai susiję su subjektyvia ypatybe – kas teikia greitosios pagalbos paslaugą; tai privalo būti „ne pelno organizacija ar asociacija“. Visų pirma svarstoma, ar tai yra autonomiška Sąjungos teisės sąvoka.

32.

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas nori sužinoti, ar į „civilinės gynybos, civilinės saugos ir pavojaus prevencijos paslaugų“ kategoriją patenka šios dvi konkrečios paslaugos:

33.

Nors abi paslaugos apima „sveikatos priežiūros ir pagalbos paslaugų“ teikimą pacientams, skiriasi jų „skubumas“, kuris būdingas tik pirmajai kategorijai – tiek atsižvelgiant į transporto priemonės ypatybes, tiek į situaciją, kurioje teikiamos paslaugos. Todėl pirmuoju atveju kalbama apie „pagalbos transporto priemonę“, o antruoju – tik apie „transporto priemonę“.

34.

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas aiškiai nurodo, kad minėtos paslaugos „nėra civilinės gynybos ir civilinės saugos paslaugos“ ( 9 ). Jo nuomone, kuri sutampa su kitų proceso dalyvių nuomone, „geriausiu atveju“ ( 10 ) jos gali patekti į „pavojaus prevencijos“ apibrėžties taikymo sritį.

35.

Direktyvoje 2014/24 neapibrėžiama sąvoka „pavojaus prevencija“, taip pat nėra aiškiai nurodyta, kad valstybės narės turi teisę nustatyti šios sąvokos reikšmę. Todėl, remiantis Teisingumo Teismo jurisprudencija, reikia manyti, kad ši sąvoka turi būti aiškinama autonomiškai ir vienodai visoje Sąjungoje ( 11 ),

36.

Siekiant išsiaiškinti dėl pavojaus prevencijos sąvokos autonomiškumo, reikia pradėti nuo Direktyvos 2014/24 10 straipsnio h punkto formuluotės. Šiuo atveju beveik neišvengiamai reikia pasiremti SESV 196 straipsniu, kuriame, kaip nurodė Falck Rettungsdienste, žodžių junginys „pavojaus prevencija“ („užkirsti kelią pavojams“) patenka į „civilinės saugos“ taikymo sritį, kalbant apie „gaivalines nelaimes arba žmogaus sukeltas katastrofas“ ( 12 ). Taigi būtų galima manyti, kad į šio žodžių junginio apimtį nepatenka pagalbos paslaugos atskirais pavojaus atvejais.

37.

Vis dėlto manau, kad SESV 196 straipsnyje pavojaus prevencija siejama su civiline sauga ( 13 ), o Direktyvos 2014/24 10 straipsnio h punkte ji nurodoma kaip savarankiška veikla, nebūtinai tapati civilinei saugai.

38.

Iš tiesų pagal Direktyvos 2014/24 10 straipsnio h punktą pavojaus prevencija atskiriama nuo civilinės saugos ir civilinės gynybos, todėl ją reikia laikyti autonomiška veikla. Priešingu atveju, pasak prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo, prevencijos paslaugos visada būtų laikomos civilinės gynybos ir civilinės saugos paslaugomis ( 14 ).

39.

Autonomiška pavojaus prevencijos sąvoka būtų kaip tik supriešinama su civiline sauga ir civiline gynyba tuo atžvilgiu, kad vykdant pastarąją veiklą koncentruojamasi į katastrofų, dėl kurių masto nukenčia daug žmonių, valdymą. Palyginti su šiomis masinėmis situacijomis, pavojaus prevencija, kaip nurodyta Direktyvoje 2014/24, būtų siejama su atskirais į konkretų pavojų patekusiais asmenimis.

40.

Vis dėlto tokiam aiškinimui, kuriam pritaria prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, yra viena kliūtis. Įprasčiausia termino „prevencija“ reikšmė, kaip pabrėžė Falck Rettungsdienste ( 15 ), yra rizikos arba pavojaus numatymas. Taigi kalbama apie prevencinę apsaugą, o ne reagavimą į susidariusį pavojų ir įvykus pavojingai situacijai padarytą žalą.

41.

Siekiant išvengti šios semantinės painiavos, šiame procese nagrinėjama greitosios pagalbos paslauga beveik iš principo neįtraukiama į „pavojaus prevencijos“ taikymo sritį. Tik labai priverstinai būtų galima aiškinti, kad greitosios pagalbos automobiliu vežant sužeistus ar sergančius asmenis siekiama užkirsti kelią pavojui, kad priešingu atveju jų sveikatos būklė gali pablogėti.

42.

Vis dėlto sistemingas Direktyvos 2014/24 10 straipsnio h punkto aiškinimas leidžia panaikinti prieštaravimus, kurių kyla, jei nuostata aiškinama pažodžiui. Toje nuostatoje nurodyta, kad į Direktyvos 2014/24 taikymo sritį nepatenka ne apskritai ir abstrakčiai visos „civilinės gynybos, civilinės apsaugos ir pavojaus prevencijos paslaugos“, o tik tos, kurios žymimos tam tikrais BVPŽ kodais.

43.

Tarp šių kodų yra tokių paslaugų, kurios patenka į prevencijos sąvokos apimtį tiesiogine arba siaurąja prasme ( 16 ), ir tokių, kurios iš esmės yra veikiau reagavimo, o ne prevencinės paslaugos (pavyzdžiui, „gelbėjimo paslaugos“) ( 17 ), todėl gali būti teikiamos tiek katastrofinėse situacijos, tiek atskirais žalos ar pavojaus atvejais.

44.

Jei „civilinės saugos, civilinės gynybos ir pavojaus prevencijos“ sąvokos, kaip teigia Falck Rettungsdienst ( 18 ), būtų „materialūs kriterijai“, kuriais remiantis iš visų Direktyvos 2014/24 10 straipsnio h punkte nurodytais BVPŽ kodais žymimų paslaugų būtų išskiriamos paslaugos, teikiamos esant katastrofinėms situacijoms, direktyva būtų netaikoma tik toms „gelbėjimo paslaugoms“ (BVPŽ 75252000-7), kurios teikiamos dideliam skaičiui žmonių, bet ne toms, kurios teikiamos gelbėjant tik vieną asmenį.

45.

Vis dėlto tarp Direktyvos 2014/24 10 straipsnio h punkte nurodytų BVPŽ kodų kaip tik nurodytas kodas 85143000-3, kuriuo žymimos „greitosios pagalbos paslaugos“. Tokiu atveju nekiltų jokių problemų taikyti „materialų kriterijų“, kuriuo remiasi Falck Rettungsdienste, ir daryti išvadą, kad toje nuostatoje numatyta išimtis taikoma tik greitosios pagalbos paslaugoms, esant katastrofinėms situacijoms.

46.

Direktyvos 2014/24 10 straipsnio h punkte greitosios pagalbos paslaugos atribojamos taip, kad jos ne tik neatitinka šio „materialaus kriterijaus“, bet netgi jam prieštarauja.

47.

Nurodžius, kad Direktyva 2014/24 netaikoma viešojo paslaugų pirkimo sutartims dėl „civilinės gynybos, civilinės saugos ir pavojaus prevencijos paslaugų, <…> kurių [BVPŽ kodas yra 85143000-3 (greitosios pagalbos paslaugos)], išskyrus pacient[ams] vež[ti] skirtas greitosios pagalbos paslaugas“ ( 19 ), tos direktyvos 10 straipsnio h punkte nustatyta išimtis, kuri būtų nereikalinga, jei būtų laikoma, kad nuostatoje kalbama tik apie katastrofines situacijas – tokios nuomonės laikosi ir Vokietijos vyriausybė ( 20 ).

48.

Jei teisės aktų leidėjas manė, kad reikia nurodyti „pacient[ams] vež[ti] skirtas greitosios pagalbos paslaugas“, taip yra todėl, kad šiaip turėtų būti laikoma, jog šios paslaugos patenka į Direktyvos 2014/24 10 straipsnio h punkto išimties taikymo sritį (BVPŽ 85143000-3). Taip pat akivaizdu, kad paprastas pacientų vežimas neatitinka katastrofinės situacijos, kurios atveju veikiau būtų kalbama ne apie pacientus, bet apie sužeistuosius arba nukentėjusiuosius, kuriuos reikia skubiai perkelti užtikrinant geriausias medicinines sąlygas, o ne tiesiog pervežti.

49.

Šią išvadą patvirtina teleologinis nuostatos aiškinimas. Šiuo požiūriu ypač svarbi Direktyvos 2014/24 28 konstatuojamoji dalis, kurioje teigiama, kad „ši direktyva neturėtų būti taikoma tam tikroms ne pelno organizacijų ar asociacijų vykdomoms skubiosios pagalbos paslaugoms, nes tų organizacijų ypatingą pobūdį būtų sunku išsaugoti, jeigu paslaugos teikėjus reikėtų pasirinkti pagal šioje direktyvoje nustatytas procedūras“.

50.

Mano manymu, šiame teiginyje svarbūs du aspektai. Pirma, tai, kad teisės aktų leidėjas nurodo „tam tikras skubiosios pagalbos paslaugas“. Antra, tai, kad šios paslaugos nustatomos jas siejant su „ypatingo pobūdžio“, kurį norima išsaugoti, „ne pelno organizacijomis arba asociacijomis“. Taigi, siekiant nustatyti išimties apimtį, reikia labiau atsižvelgti į tai, kas teikia paslaugą, o ne į situacijos, į kurią reikia reaguoti, mastą.

51.

Kitaip tariant, ar tai būtų atskiras skubus atvejis, ar didelio masto žala, svarbu, kad tai būtų nelaimės atvejis, su kuriais paprastai tvarkosi ne pelno organizacijos ar asociacijos. Šios Direktyvos 2014/24 nuostatos tikslas – išsaugoti šias organizacijas, kurioms galėtų kilti grėsmė, jeigu jos turėtų dalyvauti toje direktyvoje numatytose pirkimo procedūrose.

52.

Trumpai tariant, ne tiek svarbu nustatyti, ar nelaimė nutiko dėl katastrofinės situacijos, ar dėl kito atskiro pavojaus (eismo įvykio, gaisro gyvenamajame name), kiek apibrėžti, koks yra pagrindinis ne pelno organizacijų, kurios paprastai vykdo veiklą sveikatos priežiūros ar net humanitarinės pagalbos srityje, tikslas.

53.

Šiuo atžvilgiu, kaip pabrėžia prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, „ne pelno organizacijos ir asociacijos ne tik teikia paslaugas civilinės gynybos ir civilinės saugos srityje, [j]os taip pat (ir pirmiausia) veikia teikiant kasdienes individualias gelbėjimo paslaugas“ ( 21 ).

54.

Kadangi 28 konstatuojamojoje dalyje išreikšta valia kaip norma įtvirtinta Direktyvos 2014/24 10 straipsnio h punkte, manau, kad tame straipsnyje vartojami žodžių junginiai „civilinės gynybos, civilinės saugos ir pavojaus prevencijos paslaugos“ turi būti laikomi lygiaverčiais toje konstatuojamojoje dalyje nurodytoms „skubiosios pagalbos paslaugoms“, todėl, nustatant šias paslaugas, jos turi būti siejamos su „ne pelno organizacijomis ar asociacijomis“.

55.

Iš tiesų 28 konstatuojamojoje dalyje iš anksto numatyta išlyga, kuri, kiek tai svarbu nagrinėjamu atveju, įtvirtinta Direktyvos 2014/24 10 straipsnio h punkte, susijusiame su greitosios pagalbos paslaugomis, teikiamomis ne pelno organizacijos ar asociacijos nelaimės atveju, – paprastai tai yra jų veiklos tikslas.

56.

Toje konstatuojamojoje dalyje nurodyta, kad ne pelno organizacijų ar asociacijų vykdomoms skubiosios pagalbos paslaugoms taikoma išimtis „turėtų galioti tik tose srityse, kuriose tai griežtai būtina“, t. y. „reikėtų aiškiai pabrėžti, kad ši išimtis neturėtų būti taikoma pacient[ams] vež[ti] skirtoms greitosios pagalbos paslaugoms“.

57.

Taigi kyla klausimas, kaip atskirti greitosios pagalbos paslaugą nelaimės atveju ir paprastą pacientų vežimą greitosios pagalbos automobiliu. Dėl to keliamas ketvirtasis prejudicinis klausimas, kuriuo teiraujamasi, ar „paciento transportavimas greitosios pagalbos automobiliu, prižiūrint paramedikui ir (arba) jaunesniajam specialistui“ – vadinamosios „specialaus medicinos transporto paslaugos“ – laikytinas „pacient[ams] vež[ti] skirta greitosios pagalbos paslauga“, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 2014/24/ES 10 straipsnio h punktą.

58.

Teisės aktų leidėjas norėjo taikyti išimtį (t. y. netaikyti Direktyvos 2014/24 įprasto režimo) tik skubiosios pagalbos paslaugoms ( 22 ). Atitinkamai tai, kad „pacient[ams] vež[ti] skirtos greitosios pagalbos paslaugos“ nurodomos kaip išimties išlyga, reiškia, kad joms taikomos (paprastesnės) viešojo pirkimo procedūros, kai jas ketinama teikti ne ištikus nelaimei, o tik padedant pervežti pacientą greitosios pagalbos automobiliu.

59.

Laikantis tokio požiūrio, Direktyvoje 2014/24 nereglamentuojamos bendros greitosios pagalbos paslaugos, tarp kurių, be paprastos vežimo funkcijos, taip pat teikiamos atitinkamos medicinos arba sveikatos priežiūros paslaugos, siekiant suteikti tinkamą pagalbą pacientams nelaimės atveju. Kitaip tariant, teikti paslaugą, kurios negalėtų teikti jokia kita alternatyvi transporto priemonė.

60.

Nustačius, kad Direktyvos 2014/24 išimtis netaikoma „pacient[ams] vež[ti] skirtoms greitosios pagalbos paslaugoms“, 28 konstatuojamojoje dalyje patikslinama, kad minėtoms paslaugoms „turėtų būti taikomas specialus režimas, nustatytas socialinėms ir kitoms specialioms paslaugoms (toliau – paprastesnis režimas)“. Kad būtų užtikrintas šis paprastesnis režimas, toje pačioje konstatuojamojoje dalyje patikslinama, kad pacientų vežimas greitosios pagalbos automobiliu nepatenka į „sausumos transporto paslaugas“ ( 23 ), kurioms direktyva taikoma įprastu režimu.

61.

Taigi teikiamos:

62.

Kitaip tariant, pašalinus „vežimą“, kaip būtiną greitosios pagalbos paslaugų aspektą, BVPŽ kodas 85143000-3 (t. y. paslauga, kuriai netaikoma Direktyva 2014/24) daugiausia siejamas su sveikatos priežiūros aspektu. Nepriklausomai nuo to, ar paslaugą teikia gydytojas, skubios pagalbos specialistas ar paramedikas, mano manymu, svarbu tai, jog teikiama būtina pagalba tam, kad pacientas būtų vežamas taip, kad jį (skubiai) perkeliant į sveikatos priežiūros įstaigą būtų kuo geriau užtikrinta reikiama medicinos priežiūra, siekiant išsaugoti jo gyvybę, sveikatą arba neliečiamybę. Taigi, nelaimės atveju, nes, kaip jau minėjau, Direktyvos 2014/24 išimtis pagal tos direktyvos 28 konstatuojamąją dalį taikoma tik „skubiosios pagalbos paslaugoms“.

63.

Remiantis šiomis prielaidomis, galima vertinti dvi prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo aprašytas hipotezes.

64.

Pirmoji susijusi su sveikatos priežiūros ir pagalbos paslaugų teikimu per nelaimingą atsitikimą ar panašų įvykį nukentėjusiems pacientams (Notfallpatienten) greitosios pagalbos automobilyje (Rettungswagen), kai jas teikia „skubios pagalbos specialistas ir (arba) paramedikas“. Nemanau, kad būtų labai sudėtinga priskirti šias paslaugas prie BVPŽ kodo 85143000-3 (greitosios pagalbos paslaugos) ir atitinkamai reikalauti, kad joms nebūtų taikoma Direktyva 2014/24, jeigu jas teikia ne pelno organizacija ar asociacija.

65.

Antroji hipotezė (ketvirtasis prejudicinis klausimas) susijusi su sveikatos priežiūros ir pagalbos paslaugų teikimu ligoniams vežti skirtoje transporto priemonėje (Krankentransportwagen), kai jas teikia „paramedikas ir (arba) jaunesnysis specialistas“. Taigi kalbama apie „paciento transportavimą greitosios pagalbos automobiliu“, net kai jį prižiūri šie specialistai. Mano nuomone, toks atvejis iš tiesų nėra skubus: pacientai gali pageidauti, kad vežant juos kas nors lydėtų transporto priemonėje, tačiau jiems nebūtina skubi sveikatos priežiūra ( 25 ). Taigi turi būti taikoma Direktyvos 2014/24 10 straipsnio h punkte in fine numatyta išimties išlyga.

66.

Kaip ir „pavojaus prevencijos“ atveju ( 26 ), siekiant nustatyti, kas yra „ne pelno organizacijos ar asociacijos“, kaip nurodyta Direktyvos 2014/24 10 straipsnio h punkte, reikia remtis autonomiškai ir visoje Sąjungoje vienodai aiškinama sąvoka.

67.

Vokietijos vyriausybė laikosi nuomonės, kad lemiamas aspektas yra ne tiek „ne pelno organizacijos ar asociacijos“ samprata, kiek šių subjektų „ypatingas pobūdis“, kurį siekiant „išsaugoti“ numatyta Direktyvos 2014/24 išimtis (28 konstatuojamoji dalis).

68.

Pasak Vokietijos vyriausybės, norint sužinoti, kokie aspektai sudaro šį ypatingą pobūdį, būtina remtis valstybės, kurioje veikia tos organizacijos, teisiniu ir materialiu pagrindu, nes valstybės narės gali geriausiai įvertinti, kas atitinka šią sąvoką ( 27 ). Du Teisingumo Teismo sprendimai, jos nuomone, patvirtina, kad siekiant įvertinti, ar tam tikra organizacija yra ne pelno organizacija, būtina atsižvelgti į nacionalinę teisę ( 28 ).

69.

Vis dėlto nė viename iš dviejų sprendimų nepripažįstama valstybių narių diskrecija apibrėžti ne pelno organizacijos ar asociacijos sąvoką; jos gali tik „nuspręsti dėl visuomenės sveikatos apsaugos lygio ir tvarkyti savo socialinės apsaugos sistemą“, taip pat remdamosi tais duomenimis, patvirtinti, „kad naudojimasis savanorių asociacijų paslaugomis atitinka socialinę medicinos transporto paslaugų paskirtį ir tuo gali būti prisidedama prie su šiomis paslaugomis susijusių išlaidų ribojimo“ ( 29 ).

70.

Iš tiesų sąvoka „ne pelno organizacija ar asociacija“ yra pakankamai tiksli, kad nebūtų suteikta tokios diskrecijos. Tai, kad organizacinė struktūra pagrįsta savanoriška veikla, gali rodyti, kad ji nesiekia pelno, tačiau nebūtinai. Nagrinėjamu atveju svarbu tai, kad šias paslaugas teikiantys subjektai iš tiesų nesiektų pelno. Taigi pakanka remtis pažodiniu sąvokos „ne pelno <…>“ aiškinimu.

71.

Mano manymu, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas pateikia tinkamą apibrėžtį ( 30 ). Tai organizacijos, kurios savo vykdoma veikla „nesiekia gauti pelno“, ji yra „naudinga visuomenei ir ją vykdant nėra gaunamas pelnas“ ( 31 ).

72.

Iš esmės „nauda visuomenei“ ir „viešųjų paslaugų užduoties vykdymas“, kaip nurodoma trečiajame prejudiciniame klausime, yra perteklinės sąvokos: Direktyvos 2014/24 28 konstatuojamojoje dalyje kalbama apie ne pelno organizacijas ar asociacijas, kurios teikia skubiosios pagalbos paslaugas, t. y. kurios savo ruožtu įgyvendina bendro visuomenės intereso tikslą.

73.

Kaip minėjau, lemiamą reikšmę turi tai, kad Direktyvos 2014/24 28 konstatuojamojoje dalyje ir 10 straipsnio h punkte nurodytas paslaugas teikiančios organizacijos, vykdydamos šią pagalbos veiklą, nesiekia gauti pelno ( 32 ).

74.

Nemanau, kad, be šios ypatybės, šios organizacijos ir asociacijos taip pat turi atitikti Direktyvos 2014/24 77 straipsnio 2 dalyje nustatytas sąlygas.

75.

Pagal to straipsnio 1 dalį valstybių narių perkančiosios organizacijos gali rezervuoti tam tikroms organizacijoms teisę dalyvauti viešųjų sutarčių skyrimo procedūrose tik tam tikrų sveikatos, socialinių ir kultūros paslaugų atveju ( 33 ), jei tos organizacijos atitinka 2 dalyje išvardytas sąlygas.

76.

Nė vienoje šių sąlygų nenumatytas pelno nesiekimo aspektas, o viena jų netgi pagrįsta priešinga prielaida. Todėl ir pateiktas reikalavimas dėl pelno paskirstymo, pagal kurį organizacijos, kaip numatyta 1 dalyje, turi jį paskirstyti, „atsižvelg[damos] į dalyvavimo veiksnius“ ( 34 ).

77.

Taigi, mano manymu, ne pelno organizacijos ar asociacijos išskirtinė ypatybė iš tiesų yra tai, kad ji nesiekia gauti pelno, o atsitiktinai jį gavusi (t. y. specialiai jo nesiekusi) skiria šį pelną savo socialinei veiklai vykdyti. Šiuo atveju – teikti sveikatos priežiūros paslaugas ištikus nelaimei.

78.

Nacionaliniame įstatyme nustatyta, kad „[n]e pelno organizacijos ar asociacijos [kurioms taikoma Direktyvos 2014/24 10 straipsnio h punkte numatyta išimtis] pirmiausia yra humanitarinės pagalbos organizacijos, kurios pagal federacijos arba federalinių žemių teisės aktus yra pripažintos civilinės saugos ir civilinės gynybos organizacijomis“ ( 35 ).

79.

Anot Vokietijos vyriausybės, šioje nuostatoje nenumatytas organizacijų, kurioms taikoma Direktyvos 2014/24 10 straipsnio h punkto išimtis, numerus clausus. Taigi, tam, kad ne pelno subjektas galėtų pasinaudoti minėta išimtimi, jis neprivalo būti pripažintas „humanitarinės pagalbos organizacija“ ( 36 ).

80.

Vis dėlto nagrinėjamu atveju svarbu ne tiek tai, kad pagal nacionalinę teisę nedraudžiama pripažinti ne pelno subjektais tų subjektų, kurie atitinka „ne pelno organizacijos ar asociacijos“ apibrėžtį pagal Direktyvos 2014/24 10 straipsnio h punktą ( 37 ), o veikiau tai, kad pagal šią teisę šis statusas pripažįstamas toms organizacijoms, kurios neatitinka šios sąvokos.

81.

Iš tiesų, kaip tvirtina prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, „pagal nacionalinę teisę organizacijos pripažinimas civilinės saugos ir civilinės gynybos organizacija nebūtinai priklauso nuo to, ar ši organizacija nesiekia pelno“ ( 38 ).

82.

Jei taip ir būtų (tai turi nustatyti nacionalinis teismas), tam, kad organizacija ar asociacija būtų laikoma nesiekiančia pelno pagal Direktyvos 2014/24 10 straipsnio h punktą, nepakanka pagal nacionalinę teisę būti pripažinta humanitarinės pagalbos organizacija. Tam reikia įrodyti, kad organizacija ar asociacija, kuri nori būti atitinkamai pripažinta, nesiekia gauti pelno, o atsitiktinai jį gavusi, skiria šį pelną savo socialinei veiklai vykdyti.

83.

Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, siūlau Teisingumo Teismui taip atsakyti į Oberlandesgericht Düsseldorf (Diuseldorfo apeliacinis apygardos teismas, Vokietija) pateiktus klausimus:

2014 m. vasario 26 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2014/24/ES dėl viešųjų pirkimų, kuria panaikinama Direktyva 2004/18/EB, 10 straipsnio h punktas turi būti aiškinamas taip, kad pagal jį: