1.

Ši byla iš esmės yra susijusi su tuo, kaip turi būti aiškinama Direktyvos 2011/83/ES ( 2 ) 8 straipsnio 4 dalyje vartojama frazė „nuotolinės komunikacijos priemonės, dėl kurių nėra pakankamai vietos ar laiko informacijai pateikti“, taigi ir Direktyvos 2011/83 6 straipsnio 1 dalies reikalavimų dėl informacijos, kurią prekiautojai turi pateikti vartotojams prieš jiems įsipareigojant pagal nuotolinės prekybos arba ne prekybos patalpose sudarytą sutartį, pakeitimo aplinkybės.

2.

Direktyva 2011/83 buvo panaikintos ir pakeistos 1985 m. gruodžio 20 d. Tarybos direktyva 85/577/EEB dėl vartotojų apsaugos, susijusios su sutartimis, sudarytomis ne prekybai skirtose patalpose ( 3 ), ir 1997 m. gegužės 20 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 97/7/EB dėl vartotojų apsaugos, susijusios su nuotolinės prekybos sutartimis ( 4 ), taip supaprastinant ir atnaujinant šių direktyvų saugomas teises ir šiuo tikslu jas įtvirtinant kuo labiau suderintame teisės akte ( 5 ). Taip buvo priimta Direktyvos 2011/83 8 straipsnio 4 dalis, todėl Teisingumo Teismo prašoma pirmą kartą išaiškinti frazę „nuotolinės komunikacijos priemonės, dėl kurių nėra pakankamai vietos ar laiko informacijai pateikti“, nes ji taikoma nuotolinės prekybos sutartims.

3.

Konkrečiau, prekiautojas, kuris, siekdamas parduoti neperšlampamas striukes, į žurnalus įdėjo reklaminius prospektus (juose yra nuplėšiama užsakymų paštu kortelė), teigia, kad turi teisę remtis Direktyvos 2011/83 8 straipsnio 4 dalimi. Todėl teigiama, kad iš prekiautojo reikalaujama vartotojus, prieš jiems sudarant nuotolinio striukių pardavimo sutartį, tik informuoti apie jų teisę atsisakyti sutarties, o ne pateikti papildomą informaciją, kaip nustatyta Direktyvos 2011/83 6 straipsnio 1 dalies h punkte. Šį Direktyvos 2011/83 8 straipsnio 4 dalies aiškinimą ginčija Vokietijos Zentrale zur Bekämpfung des unlauteren Wettbewerbs eV (Nesąžiningos konkurencijos prevencijos tarnyba), toje valstybėje pradėjusi teisminį ginčą, kuris yra pagrindinės bylos dalykas.

4.

Jeigu prekiautojas galėtų remtis Direktyvos 2011/83 8 straipsnio 4 dalimi, pagrindinė byla taip pat būtų susijusi su tuo, ar prekiautojas informaciją apie teisę atsisakyti sutarties privalo pateikti pačiame prospekte, ar pakaktų pateikti interneto adresą, pagal kurį būtų galima rasti tokią informaciją. Į tą patį klausimą reikės atsakyti kalbant apie pavyzdinę sutarties atsisakymo formą, kurią galima rasti Direktyvos 2011/83 I priedo B dalyje ir į kurią nuoroda pateikiama Direktyvos 2011/83 6 straipsnio 1 dalies h punkte ir 11 straipsnio 1 dalyje.

5.

Chartijos 11 straipsnio „Saviraiškos ir informacijos laisvė“ 1 dalyje nustatyta:

„Kiekvienas turi teisę į saviraiškos laisvę. Ši teisė apima laisvę turėti savo įsitikinimus, gauti bei skleisti informaciją ir idėjas nekliudant valdžios institucijoms ir nepaisant valstybių sienų.“

6.

Chartijos 16 straipsnyje „Laisvė užsiimti verslu“ nustatyta:

„Laisvė užsiimti verslu pripažįstama pagal Sąjungos teisę ir nacionalinius teisės aktus bei praktiką.“

7.

Chartijos 38 straipsnyje „Vartotojų apsauga“ nustatyta:

„Sąjungos politika užtikrina aukštą vartotojų apsaugos lygį.“

8.

Direktyvos 2011/83 1 straipsnyje „Dalykas“ nustatyta:

„Šios direktyvos tikslas – pasiekti aukštą vartotojų apsaugos lygį ir taip prisidėti prie tinkamo vidaus rinkos veikimo suderinant tam tikrus valstybių narių įstatymų ir kitų teisės aktų aspektus, susijusius su vartotojų ir prekiautojų sudarytomis sutartimis.“

9.

Direktyvos 2011/83 6 straipsnio 1 dalies a–h punktuose nustatyta:

„1.   Prieš vartotojui įsipareigojant pagal nuotolinės prekybos sutartį ar ne prekybai skirtose patalpose sudaromą sutartį ar atitinkamą pasiūlymą, prekiautojas aiškiai ir suprantamai pateikia vartotojui šią informaciją:

10.

Direktyvos 2011/83 8 straipsnio 1 ir 4–7 dalyse nustatyta:

„1.   Sudarant nuotolinės prekybos sutartis prekiautojas teikia 6 straipsnio 1 dalyje nurodytą informaciją vartotojui arba sudaromos sąlygos [sudaro sąlygas] susipažinti su ta informacija atsižvelg[damas] į naudojamas nuotolinio ryšio priemones aiškia bei suprantama kalba. Patvariojoje laikmenoje pateikiama informacija turi būti įskaitoma.

<…>

4.   Jei sutartis sudaroma, naudojant nuotolinės komunikacijos priemones, dėl kurių nėra pakankamai vietos ar laiko informacijai pateikti, prekiautojas, prieš sudarydamas tokią sutartį, šiuose [šiose] priemonėse nurodo bent iki sutarties sudarymo pateiktiną informaciją apie pagrindines prekės ar paslaugos ypatybes, prekiautojo tapatybės duomenis, visą kainą, teisę atsisakyti sutarties, sutarties trukmę ir, jei sutartis neterminuota[,] – sutarties nutraukimo sąlygas, nurodytas 6 straipsnio 1 dalies a, b, e, h ir o punktuose. Kitą 6 straipsnio 1 dalyje nurodytą informaciją prekiautojas tinkamai teikia vartotojui, laikydamasis šio straipsnio 1 dalies.

5.   Nedarant poveikio 4 dalies nuostatoms, jeigu prekiautojas skambina vartotojui telefonu siekdamas sudaryti nuotolinės prekybos sutartį, jis pokalbio su vartotoju pradžioje atskleidžia savo tapatybę ir, jei taikoma, asmens, kurio vardu jis skambina, tapatybę ir komercinį šio pokalbio tikslą.

6.   Valstybės narės gali nustatyti, kad sudarant nuotolinę sutartį telefonu prekiautojas turėtų patvirtinti pasiūlymą vartotojui, kuris įsipareigoja tik pasirašęs pasiūlymą arba išsiuntęs rašytinį sutikimą. Valstybės narės taip pat gali nustatyti, kad tokie patvirtinimai turi būti pateikiami patvariojoje laikmenoje.

7.   Prekiautojas vartotojui pateikia sudarytos sutarties patvirtinimą patvariojoje laikmenoje per pagrįstą laikotarpį nuo nuotolinės prekybos sutarties sudarymo ir ne vėliau kaip pristatant prekes arba prieš pradedant teikti paslaugą. Tame patvirtinime pateikiama:

11.

Direktyvos 2011/83 11 straipsnio „Naudojimasis teise atsisakyti sutarties“ 1 dalyje nustatyta:

„Prieš pasibaigiant sutarties atsisakymo laikotarpiui vartotojas praneša prekiautojui apie savo sprendimą atsisakyti sutarties. Šiuo tikslu vartotojas gali:

Valstybės narės pavyzdinei sutarties atsisakymo formai nenustato jokių kitų oficialių reikalavimų, nei nustatytieji I priedo B dalyje.“

12.

Bürgerliches Gesetzbuch (Civilinis kodeksas, toliau – BGB) 355 straipsnio „Teisė atsisakyti vartojimo sutarčių“ 1 dalyje nustatyta:

„Jeigu vartotojui pagal įstatymą suteikiama teisė atsisakyti sutarties pagal šią nuostatą, tuomet vartotojo ir prekiautojo nebesaisto jų pareiškimai apie ketinimą sudaryti sutartį, jeigu vartotojas atsisako šio ketinimo pareiškimo per nustatytą terminą. Sutarties atsisakoma pateikiant pareiškimą prekiautojui. Pareiškime turi būti nedviprasmiškai nurodytas vartotojo sprendimas atsisakyti sutarties. Atsisakyme nereikia nurodyti jokių pagrindų. Pakanka atsisakymą išsiųsti tinkamu laiku, kad termino būtų laikomasi.“

13.

BGB 312d straipsnio „Informacijai taikomi reikalavimai“ 1 dalyje nustatyta:

„Jeigu sutartys sudaromos ne prekybai skirtose patalpose ir sudaromos nuotolinės prekybos sutartys, prekiautojas privalo informuoti vartotoją, kaip nustatyta Einführungsgesetz zum Bürgerlichen Gesetzbuche (Civilinio kodekso įgyvendinimo įstatymas, toliau – EGBGB) 246a straipsnyje. Išskyrus atvejus, kai sutarties šalys aiškiai susitarė kitaip, informacija, kurią prekiautojas pateikia vykdydamas šią pareigą, tampa sutarties dalyku.“

14.

BGB 312g straipsnio „Teisė atsisakyti sutarties“ 1 dalyje nustatyta:

„Jeigu sutartys sudaromos ne prekybai skirtose patalpose, taip pat sudaromos nuotolinės prekybos sutartys, vartotojas turi teisę atsisakyti sutarties pagal 355 straipsnį.“

15.

EGBGB 246a straipsnio „Reikalavimai, taikomi informacijai apie ne prekybos patalpose sudarytas sutartis ir nuotolinės prekybos sutartis, išskyrus finansinių paslaugų sutartis“ 1 dalyje „Informacijai taikomi reikalavimai“ nustatyta:

„<…>

2.   Jeigu vartotojas turi teisę atsisakyti sutarties pagal BGB 312g straipsnio 1 dalį, prekiautojas privalo informuoti vartotoją:

<…>“

16.

EGBGB 246a straipsnio 3 dalyje „Informacijai taikomi supaprastinti reikalavimai, jeigu galimybės pateikti informaciją yra ribotos“ nustatyta:

„Jeigu nuotolinės prekybos sutartis turi būti sudaryta naudojant nuotolinio ryšio priemonę, dėl kurios nėra pakankamai vietos ar laiko informacijai vartotojui pateikti, prekiautojas šioje nuotolinio ryšio priemonėje vartotojui turi pateikti bent šią informaciją:

<…>

<…>

Papildoma informacija pagal 1 dalį turi būti tinkamai prieinama vartotojui, kaip nustatyta 4 dalies 3 punkte.“

17.

EGBGB 246a straipsnio 4 dalyje „Oficialios informacijai taikomų reikalavimų įvykdymo sąlygos“ nustatyta:

„1.   Prekiautojas privalo aiškiai ir suprantamai pateikti vartotojui 1–3 dalyse nurodytą informaciją, prieš vartotojui pateikiant pareiškimą dėl sutarties sudarymo.

<…>

3.   Jeigu sudaroma nuotolinės prekybos sutartis, prekiautojas privalo vartotojui informaciją pateikti taip, kad ji būtų pritaikyta prie naudojamos nuotolinio ryšio priemonės. Jeigu informacija teikiama naudojant patvariąją laikmeną, ji turi būti įskaitoma, be to, turi būti nurodytas prekiautojo pavadinimas. Neatsižvelgiant į pirmą sakinį, prekiautojas 3 dalies antrame sakinyje nurodytą informaciją gali tinkamai padaryti prieinamą vartotojui.“

18.

Nesąžiningos konkurencijos prevencijos tarnyba (Frankfurtas prie Maino) yra ieškovė pagrindinėje byloje ir kita apeliacinio proceso šalis (toliau – ieškovė). Apeliacinis skundas nagrinėjamas Vokietijoje, Bundesgerichtshof (Aukščiausiasis Federalinis Teismas; toliau – prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas).

19.

2014 m. Walbusch Walter Busch yra atsakovė pagrindinėje byloje ir kasatorė prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiame teisme (toliau – atsakovė), ji platino įvairių žurnalų ir laikraščių priedą, t. y. 19 x 23,7 cm formato šešių puslapių sulankstomą reklaminį prospektą (toliau – prospektas). Prospekto dešiniojo atlenkiamo puslapio apatinėje dalyje buvo įdėta nuplėšiama užsakymo paštu kortelė. Abiejose užsakymo paštu kortelės pusėse buvo pateikta nuoroda į teisės aktuose įtvirtintą teisę atsisakyti sutarties. Priekinėje užsakymo paštu kortelės pusėje esančiame laukelyje po antrašte „So bestellen Sie bei <…>“ („Užsisakykite iš <…>“) buvo nurodyti atsakovės telefono ir fakso numeriai, interneto ir pašto adresai, o sulankstomojo prospekto abiejose pusėse apačioje po antrašte „Bestellservice“ („Užsakymo paslauga“) – atsakovės telefono numeris ir interneto adresas. Įvedus interneto adresą į naršyklę buvo nukreipiama į atsakovės interneto svetainės pradžios tinklalapį. Per nuorodą į bendrąsias nuostatas ir sąlygas, esančią po antrašte „Rechtliches“ („Teisiniai klausimai“), buvo galima parsisiųsti teisės atsisakyti sutarties instrukcijas ir pavyzdinę sutarties atsisakymo formą.

20.

Ieškovė teigia, kad prospektas nesąžiningas, nes jame nepateiktos tinkamos teisės atsisakyti sutarties instrukcijos ir nepridėta pavyzdinė sutarties atsisakymo forma. Po rezultatų nedavusio oficialaus pranešimo ieškovė pareiškė ieškinį dėl veiksmų nutraukimo ir su oficialiu pranešimu susijusių ikiteisminių išlaidų –246,10 EUR su palūkanomis – atlyginimo.

21.

Šis ieškinys, pareikštas Landgericht (Apygardos teismas), iš esmės buvo patenkintas. Vis dėlto apeliacinis teismas iš dalies pakeitė minėtą sprendimą ir, inter alia, nurodė, kad atsakovė buvo įpareigota užsiimant verslu kurį laiką neleisti vartotojams sudaryti nuotolinio prekių pirkimo sutarčių naudojantis spausdintiniu leidiniu, jei pačiame spausdintiniame leidinyje tiesiogiai nepateikiama ši konkreti informacija: naudojimosi teise atsisakyti sutarties sąlygos, terminas ir tvarka, visų pirma asmens, kuriam turi būti pateiktas pranešimas apie atsisakymą, pavadinimas (vardas, pavardė) ir adresas, ir jei prie spausdintinio leidinio nepridedama pavyzdinė sutarties atsisakymo forma.

22.

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiame teisme pareikštame kasaciniame skunde atsakovė pakartojo savo reikalavimą atmesti visą ieškinį. Ieškovė teigia, kad kasacinis skundas turėtų būti atmestas.

23.

Pasak prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo, tai, ar kasacinis skundas bus patenkintas, priklauso nuo Direktyvos 2011/83 6 straipsnio 1 dalies h punkto ir 8 straipsnio 4 dalies išaiškinimo. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas nurodo, kad pirmiausia kyla klausimas, į ką reikia orientuotis vertinant, ar dėl nuotolinio ryšio priemonės (šiuo atveju – prospekto su užsakymo paštu kortele) nėra pakankamai vietos ar laiko informacijai pateikti, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 2011/83 8 straipsnio 4 dalies pirmą sakinį. Ar atsakymas į šį klausimą priklauso nuo, pirma, aplinkybės, kad pakankamai vietos ar laiko nėra dėl (abstrakčiai) nuotolinio ryšio priemonės rūšies, ar, antra, nuo aplinkybės, kad pakankamai vietos ar laiko nėra dėl (konkrečiai) prekiautojo pasirinkto jos apipavidalinimo (pirmasis klausimas)?

24.

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas taip pat klausia, ar prekiautojo laisvė pagal savo pageidavimus sukurti reklamos dizainą ir laisvė užsiimti verslu, saugoma pagal Chartijos 16 straipsnį, yra svarbios sprendžiant pagrindinėje byloje kylančias teisines problemas, įskaitant techninius apribojimus, kurie yra būdingi nagrinėjamoms nuotolinio ryšio priemonėms. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas taip pat klausia, ar vartotojų interesai būtų geriau apsaugoti, jeigu jie negautų išsamios informacijos apie naudojimąsi teise atsisakyti sutarties ir apie pavyzdinę atsisakymo formą iki to momento, kai sudaroma nuotolinės prekybos sutartis.

25.

Kyla papildomas klausimas, ar su Direktyvos 2011/83 8 straipsnio 4 dalimi ir 6 straipsnio 1 dalies h punktu suderinama tai, kad informacija apie teisę atsisakyti sutarties, esant ribotai tokios informacijos pateikimo galimybei, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 2011/83 8 straipsnio 4 dalį, apribojama informacija apie teisės atsisakyti sutarties buvimą? Ar atsakymui į šį klausimą turėtų įtakos poreikis vengti neproporcingo reklamos laisvės apribojimo? Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas pažymi, inter alia, kad pagal Direktyvos 2011/83 4 konstatuojamąją dalį direktyva siekiama nustatyti tinkamą pusiausvyrą tarp aukšto vartotojų apsaugos lygio ir įmonių konkurencingumo.

26.

Galiausiai, jeigu tais atvejais, kai yra ribotos galimybės pateikti informaciją ir informacija apie teisę atsisakyti sutarties neturi būti apribota informacija apie tokios teisės buvimą, kyla papildomas klausimas, ar pagal Direktyvos 2011/83 8 straipsnio 4 dalį ir 6 straipsnio 1 dalies h punktą visais atvejais, įskaitant atvejį, kai yra ribotos galimybės pateikti informaciją, reikalaujama prieš sudarant nuotolinės prekybos sutartį prie nuotolinio ryšio priemonių pridėti pavyzdinę sutarties atsisakymo formą, nustatytą Direktyvos 2011/83 I priedo B dalyje (trečiasis klausimas)?

27.

Bylos nagrinėjimas buvo sustabdytas ir Teisingumo Teismui pateikti šie klausimai:

28.

Rašytines pastabas Teisingumo Teismui pateikė ieškovė, Vokietijos, Suomijos ir Lenkijos vyriausybės ir Komisija. Ieškovė, Vokietija ir Komisija, taip pat atsakovė pateikė paaiškinimus per 2018 m. birželio 7 d. įvykusį teismo posėdį.

29.

Dėl pirmojo klausimo Lenkija nurodo, kad pažodinis Direktyvos 2011/83 8 straipsnio 4 dalies aiškinimas nepadeda išspręsti kylančios problemos ir kad pagal suformuotą jurisprudenciją aiškinant Europos Sąjungos teisės nuostatą reikia atsižvelgti ne tik į jos tekstą, bet ir į kontekstą ir teisės akto, kuriame ji įtvirtinta, tikslus ( 6 ).

30.

Ieškovė, Suomija, Lenkija ir Komisija dėl pirmojo klausimo teigia, kad nuotolinio ryšio priemonių abstraktus pobūdis turi lemiamą reikšmę, inter alia, atsižvelgiant į faktą, kad Direktyva 2011/83 siekiama užtikrinti aukšto lygio vartotojų apsaugą. Kitaip tariant, jos pritaria prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo pateiktai pirmai alternatyvai.

31.

Be to, visi keturi suinteresuotieji asmenys teigia, kad šis aiškinimas taip pat yra suderinamas su Direktyvos 2011/83 36 konstatuojamąja dalimi, kurioje nustatyta, kad nuotolinės prekybos sutarčių atveju informacijai taikomi reikalavimai „turėtų būti pritaikyti atsižvelgiant į techninius tam tikrų priemonių suvaržymus“ ( 7 ). Ieškovė teigia, kad 36 konstatuojamojoje dalyje pateikiama nuoroda, pavyzdžiui, į ribotas pateikimo galimybes mobiliųjų telefonų ekranuose. Taigi ES teisės aktų leidėjas norėjo atkreipti dėmesį į tam tikrų formų priemonėms būdingus techninius apribojimus.

32.

Ieškovė ir Komisija laikosi nuomonės, kad bet koks atsakovės pagrindinių teisių apribojimas yra proporcingas ir kad šios teisės bet kuriuo atveju turi būti užtikrinamos atsižvelgiant į vartotojų apsaugą pagal Chartijos 38 straipsnį.

33.

Suomija ir Komisija teigia, kad jeigu 8 straipsnio 4 dalyje nurodytos „nuotolinės komunikacijos priemonės“ – tai prekiautojo konkrečiu atveju pasirinktos priemonės, prekiautojas Direktyvos 2011/83 6 straipsnio 1 dalyje nustatytų pareigų galėtų išvengti pasirinkdamas atitinkamas nuotolinio ryšio priemones. Taikant Direktyvos 2011/83 6 straipsnio 1 dalį galėtų sumažėti teisinis saugumas ir šios dalies effet utile.

34.

Komisija priduria, kad Direktyvos 2011/83 8 straipsnio 4 dalyje nustatytos taisyklės tikslas – reglamentuoti situacijas, kai priemonei yra būdingi techniniai suvaržymai, dėl kurių negalima įterpti didesnės apimties tekstų, pavyzdžiui, ribotas simbolių, kuriuos galima pateikti mobiliajame telefone, skaičius arba tokie suvaržymai, kaip ribotas televizijos reklamos intarpo laikas. Tokiais atvejais pagal Direktyvą 2011/83 leidžiama vartotojui suteikti prieigą prie dalies šios informacijos, nurodant hipersaitą arba nemokamą telefono numerį, kuriuo paskambinus galima gauti šią informaciją. Jeigu dėl technologinės pažangos tokių suvaržymų nebelieka, Direktyvos 2011/83 8 straipsnio 4 dalis nebetaikoma.

35.

Komisija teigia, kad prekiautojo laisvės apribojimas, kai privaloma visada pasirinkti tokias reklamos priemones, kurių pakaktų visai informacijai apie sutarties atsisakymą ir kitai privalomai informacijai pateikti, yra pateisinamas atsižvelgiant į vartotojų apsaugą ir nėra neproporcingas. Tą patį galima pasakyti atsižvelgiant į Chartijos 16 straipsnį. Be to, Direktyvos 2011/83 6 straipsnio 1 dalyje nustatytos pareigos taikomos tik nuotolinės prekybos sutartims, kaip apibrėžta Direktyvos 2011/83 2 straipsnio 7 dalyje.

36.

Komisija taip pat remiasi Teisingumo Teismo sprendimu Canal Digital Denmark ( 8 ) ir teigia, kad tam tikri šio sprendimo punktai, kuriuose aiškinama Direktyvos 2005/29/EB ( 9 ) nuostata, panaši į Direktyvos 2011/83 8 straipsnio 4 dalį, patvirtina jos argumentus ( 10 ).

37.

Ieškovė priduria, kad dėl Direktyvos 2011/83 8 straipsnio 7 dalies a punkto jos siūlomas atsakymas į pirmąjį klausimą nesikeičia. Šiame punkte prekiautojas įpareigojamas pateikti vartotojui sudarytos sutarties patvirtinimą patvariojoje laikmenoje per pagrįstą laikotarpį nuo nuotolinės prekybos sutarties sudarymo ir ne vėliau kaip pristatant prekes arba prieš pradedant teikti paslaugą. Jei 8 straipsnio 7 dalies a punktas būtų aiškinimas kitaip, 8 straipsnio 4 dalis būtų perteklinė.

38.

Galiausiai ieškovė, Suomija ir Komisija nurodė, kad 8 straipsnio 4 dalis yra išimtis, kurią reikia aiškinti siaurai.

39.

Dėl antrojo klausimo ieškovė, Suomija, Lenkija ir Komisija teigia, kad, pateikiant informaciją, nepakanka paprasčiausiai nurodyti, kad taikoma teisė atsisakyti sutarties, nereikalaujant pateikti papildomos informacijos apie naudojimosi šia teise priemones, kurios aprašytos Direktyvos 2011/83 6 straipsnio 1 dalies h punkte.

40.

Ieškovė pažymi, kad Direktyvos 2011/83 8 straipsnio 4 dalies pirmame sakinyje aiškiai nurodyta, kad visais atvejais privalu perduoti tam tikrą svarbiausią informaciją. Šioje nuostatoje pateikiama nuoroda į Direktyvos 2011/83 6 straipsnio 1 dalies h punktą, pagal kurį svarbiausia informacija apima „naudojimosi šia teise sąlygas, laiko terminą ir tvarką“. Taigi Direktyvos 2011/83 8 straipsnio 4 dalyje ES teisės aktų leidėjas numatė aiškią ir konkrečią informacijos, kuri turi būti nurodyta nepaisant techninių apribojimų, pateikimo tvarką (žr. Direktyvos 2011/83 8 straipsnio 4 dalį ir žodžius „šiose priemonėse“). Suomija ir Lenkija laikosi panašios pozicijos.

41.

Be to, ieškovė teigia, kad nutartyje dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą nurodyta laisvė užsiimti verslu šiomis aplinkybėmis turi būti vertinama taip pat, kaip ji buvo vertinama aptariant pagrindines teises ir pirmąjį klausimą; pirmenybė turi būti teikiama su vartotojo apsauga susijusiems interesams.

42.

Dėl antrojo klausimo Suomija priduria, kad Direktyvos 2011/83 8 straipsnio 7 dalies a punkte (jame nustatyta tam tikra informacija, kurią prekiautojai turi pateikti vėliau „patvariojoje laikmenoje“) nėra nieko, kuo remiantis būtų galima pagrįsti reikalavimą, kad iki sutarties sudarymo pateiktiną informaciją sudarytų tik nuoroda į teisės atsisakyti sutarties buvimą. Suomija taip pat teigia, kad vartotojui, kuris svarsto galimybę sudaryti nuotolinės prekybos sutartį, pateikta informacija turi esminę reikšmę, atsižvelgiant į tai, kad remdamasis šia informacija vartotojas nusprendžia, ar įsipareigoti laikytis sutarties.

43.

Dėl trečiojo klausimo ieškovė ir Komisija teigia, kad pagal Direktyvos 2011/83 6 straipsnio 1 dalies h punktą pavyzdinės sutarties atsisakymo formos turi būti pateikiamos vartotojui net jeigu taikoma 8 straipsnio 4 dalis. Vis dėlto Suomija, kurią tam tikrais klausimais palaiko Lenkija, teigia, kad sutarties atsisakymo forma pati savaime nėra „informacijos“ apie Direktyvoje 2011/83 nurodytos teisės atsisakyti sutarties sudedamoji dalis, todėl jos nereikia pateikti prieš vartotojui įsipareigojant laikytis nuotolinės prekybos sutarties.

44.

Vokietija siūlo kitaip atsakyti į prejudicinius klausimus, palyginti su ieškovės, Suomijos, Lenkijos ir Komisijos siūlomais atsakymais. Dėl pirmojo klausimo Vokietija, inter alia, teigia, kad konkreti prekiautojo pasirinkta ryšio priemonė turi lemiamą reikšmę nusprendžiant, ar sudarytai nuotolinės prekybos sutarčiai taikoma Direktyvos 2011/83 8 straipsnio 4 dalis, nes tokiu atveju pagal Direktyvos 2011/83 8 straipsnio 4 dalį ir 6 straipsnio 1 dalies h punktą pagrindinėje byloje nagrinėjamame prospekte privaloma pateikti mažiau informacijos.

45.

Vokietija teigia, kad nei Direktyvos 2011/83 8 straipsnio 4 dalies formuluote, nei jos konstatuojamosiomis dalimis negalima pagrįsti teiginio, kad nuostata taikoma tik tam tikroms nuotolinio ryšio priemonėms. 36 konstatuojamojoje dalyje nurodyti ryšio palaikymo būdai yra tik pavyzdžiai.

46.

Vokietija teigia, kad Direktyva 2011/83 siekiamas tikslas nelemia prekiautojų pareigos visada pateikti išsamią informaciją apie teisę atsisakyti sutarties prieš ją sudarant. Direktyva 2011/83 siekiama užtikrinti aukšto lygio vartotojų apsaugą ir sukurti tvirtą teisinę sistemą tiek vartotojams, tiek prekiautojams. Šis tikslas taip pat užtikrinamas Direktyvos 2011/83 8 straipsnio 7 dalies a punkte. Realiai vertinant, negalima atmesti galimybės, kad dauguma vartotojų nelaiko reklaminių prospektų po to, kai pateikia savo užsakymus. Todėl labai svarbu išsamią informaciją apie teisę atsisakyti sutarties perduoti ne vėliau kaip pristatant prekes arba suteikiant paslaugą, kad vartotojai būtų informuoti apie teisę. Direktyvos 2011/83 8 straipsnio 7 dalies a punktu užtikrinamas visapusiškas vartotojų teisių laikymasis.

47.

Nustačius pareigas pateikti daugiau informacijos, nei reikėtų pagal sušvelnintus informacijai taikomus reikalavimus, kurie numatyti Direktyvos 2011/83 8 straipsnio 4 dalyje, ribojama prekiautojų laisvė užsiimti verslu pagal Chartijos 16 straipsnį ir nesuteikiama jokios naudos vartotojams. Pagal Chartijos 52 straipsnio 1 dalį prekiautojo laisvė pasirinkti reklamos priemones negali būti neproporcingai ribojama. Jeigu prekiautojo pasirinktos ryšio priemonės neturi jokios įtakos Direktyvos 2011/83 8 straipsnio 4 dalies taikymui, kyla pavojus, kad prekiautojai negalės naudoti tam tikrų formų reklamos, nes reklama, atsižvelgiant į jos rūšį, atsidurs antrame plane dėl gausios privalomos informacijos. Vokietija taip pat atkreipia dėmesį į Direktyvos 2011/83 8 straipsnio 4 dalies antrą sakinį, kuriame nustatyta, kad „kitą 6 straipsnio 1 dalyje nurodytą informaciją prekiautojas tinkamai teikia vartotojui, laikydamasis šio straipsnio 1 dalies“.

48.

Dėl antrojo klausimo Vokietija laikosi nuomonės, kad tais atvejais, kai naudojamos nuotolinio ryšio priemonės, „dėl kurių nėra pakankamai vietos ar laiko informacijai pateikti“, kaip nustatyta Direktyvos 2011/83 8 straipsnio 4 dalyje, prekiautojai tik privalo informuoti vartotojus apie teisės atsisakyti sutarties buvimą ir kad tai nedaro poveikio aukšto lygio vartotojų apsaugai. Bet kuri papildoma pareiga, susijusi su vartotojams pateiktina informacija apie teisę atsisakyti sutarties, reikštų neproporcingą teisės reklamuotis apribojimą.

49.

Atsižvelgdama į informacijos, susijusios su teise atsisakyti informuoti vartotojus apie pirma aprašytą Direktyvos 2011/83 tikslą, apimtį ir vartotojų ir prekiautojų interesus, Vokietija laikosi nuomonės, kad informacijos apimties sumažinimas yra tinkamas tais atvejais, kai galimybės pateikti informaciją yra ribotos.

50.

Vokietija pateikia nuorodą į Direktyvos 2011/83 4 konstatuojamąją dalį, kurioje, inter alia, nurodyta, kad turi būti nustatyta tinkama pusiausvyra tarp aukšto vartotojų apsaugos lygio ir įmonių konkurencingumo. Taikant Direktyvos 2011/83 8 straipsnio 4 dalyje nustatytą išimtį atsižvelgiama į vietos ir laiko apribojimus, kuriuos lemia nuotolinio ryšio būdai, taip pat reaguojama į neproporcingus prekiautojų laisvės reklamuotis apribojimus. Šiuo atveju Vokietija taip pat pažymi, kad Direktyvos 2011/83 8 straipsnio 7 dalies a punktas bet kuriuo atveju turi esminę reikšmę vartotojams.

51.

Galiausiai dėl trečiojo klausimo Vokietija teigia, kad tais atvejais, kai nėra pakankamai vietos ir laiko informacijai pateikti, informacija apie teisę atsisakyti sutarties gali būti apribojama tik tuo, kad nurodomas tokios teisės buvimas, ir ne visada būtina prie nuotolinio ryšio priemonių pridėti pavyzdinę sutarties atsisakymo formą, nustatytą Direktyvos 2011/83 I priedo B dalyje.

52.

Šios bylos esmė – tai pirmasis klausimas ir klausimas, ar valstybės narės teismas, spręsdamas, ar „sutartis sudaroma naudojant nuotolinės komunikacijos priemones, dėl kurių nėra pakankamai vietos ar laiko informacijai pateikti“, pagal Direktyvos 2011/83 8 straipsnio 4 dalį taiko objektyvius ar subjektyvius kriterijus.

53.

Priėjau prie išvados, kad pagal ES teisę prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo pasiūlyta pirma alternatyva taikoma aiškinant Direktyvos 2011/83 8 straipsnio 4 dalį. Tai reiškia, kad atsakymas į klausimą, ar nagrinėjamas prospektas su maža kortele yra „nuotolinės komunikacijos priemon[ė], dėl kuri[os] nėra pakankamai vietos ar laiko informacijai pateikti“, priklauso nuo to, ar pakankamai vietos ar laiko nėra dėl (abstrakčiai) nuotolinio ryšio priemonės rūšies. Kaip matyti iš tolesnės analizės, šiame objektyviame požiūryje atsispindi Direktyvos 2011/83 8 straipsnio 4 dalies prasmė, o ne subjektyvi analizė, kuri atliekama nagrinėjant, ar konkrečioje byloje dėl aptariamų prekiautojo pasirinktų ryšio priemonių trūksta vietos ar laiko informacijai pateikti (tai buvo antroji alternatyva, nurodyta pirmajame klausime).

54.

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas antrąjį klausimą dėl teisės atsisakyti sutarties ir dėl I priedo B dalyje nustatytos pavyzdinės sutarties atsisakymo formos uždavė tik tuo atveju, jeigu būtų pritarta pirmajame klausime nurodytai antrajai alternatyvai. Į antrąjį ir trečiąjį klausimus atsakysiu tik jeigu Teisingumo Teismas nesutiktų su mano pasiūlytu atsakymu į pirmąjį klausimą.

55.

Prieš atsakydamas pateiksiu keletą preliminarių pastabų.

56.

Pirmiausia svarbu pažymėti, kad Direktyvos 2011/83 8 straipsnio 4 dalies pakeitimas, susijęs su informacijai taikomais reikalavimais, įtvirtintais jos 6 straipsnio 1 dalyje, taikomas tik priemonėms, kurias naudodamas prekiautojas pateikia vartotojams Direktyvos 2011/83 6 straipsnio 1 dalyje nurodytą informaciją prieš tai, kai tokie vartotojai gali įsipareigoti laikytis nuotolinės prekybos arba ne prekybai skirtose patalpose sudarytų sutarčių, bet ne perduotinos informacijos turiniui. Kaip nustatyta Direktyvos 2011/83 35 konstatuojamojoje dalyje, informacija, kurią prekiautojas turi pateikti vartotojui, turėtų būti privaloma. Informaciją, kuri Direktyvos 2011/83 8 straipsnio 4 dalyje nenurodyta kaip priskirtina šioje nuostatoje nustatytam pakeitimui, pagal 8 straipsnio 4 dalies paskutinį sakinį prekiautojas paprasčiausiai turi pateikti vartotojui „tinkamai“ pagal Direktyvos 2011/83 8 straipsnio 1 dalį. Atsižvelgiant į Direktyvos 2011/83 8 straipsnio 1 dalyje pateiktą nuorodą į jos 6 straipsnio 1 dalį, informacija turi būti pateikta prieš vartotojui įsipareigojant laikytis nuotolinės prekybos arba ne prekybai skirtose patalpose sudarytos sutarties.

57.

ES teisės aktų leidėjo sprendimas nustatyti išimtį, susijusią su priemonėmis, o ne su turiniu, dera su aukšto lygio vartotojų apsaugos užtikrinimu visose ES politikos srityse pagal Chartijos 38 straipsnį; šis sprendimas taip pat pagrįstas SESV 12 straipsniu, 114 straipsnio 3 dalimi ir 169 straipsniu. Be to, atsižvelgiant į tai, kad dėl skaitmeninių technologijų vis daugiau sutarčių su vartotojais sudaroma nuotoliniu būdu, užtikrinant Direktyvos 2011/83 effet utile susiduriama su vis sudėtingesniais uždaviniais.

58.

Be to, dauguma atsakovės argumentų grindžiami laisve užsiimti verslu pagal Chartijos 16 straipsnį ( 11 ). Kartais ši laisvė sutampa su saviraiškos ir informacijos laisve atsižvelgiant į reklamos veiklą, kurios apsauga užtikrinama Chartijos 11 straipsnyje ( 12 ) ir kurią Teisingumo Teismas turėjo progos nagrinėti byloje, susijusioje su pakavimu ir ženklinimu ( 13 ). Ši teisė taip pat yra svarbi tais atvejais, jei įstatyme nustatomi apribojimai, susiję su viešumu ir rinkodara, taip pat priemonėmis ir sąlygomis, kuriomis vartotojai gali užsakyti prekes ir paslaugas, kaip yra pagrindinėje byloje.

59.

Pažymėtina, kad jeigu Chartijos 16 straipsniu remiamasi tuomet, kai yra aktuali vartotojo apsauga, taip pat būtina atsižvelgti į Chartijos 38 straipsnį ( 14 ), nepaisant to, ar 38 straipsnyje įtvirtintas principas, taigi pagal Chartijos 52 straipsnio 5 dalį jis atlieka tik aiškinamąją ES teisės akto funkciją, ar nuostata, pagal kurią suteikiamos subjektyvios teisės ( 15 ). Chartijos 38 straipsnis atlieka tą pačią funkciją tais atvejais, kai Chartijos 11 straipsnis yra svarbus atsižvelgiant į saviraiškos ir informacijos laisvę reklamos srityje ( 16 ).

60.

Kaip nurodyta Lenkijos rašytinėse pastabose, Direktyvos 2011/83 8 straipsnio 4 dalies formuluotėje nėra jokių nuorodų, susijusių su tuo, ar pagrindinėje byloje nagrinėjamas prospektas prilygintinas „nuotolinės komunikacijos priemonėms, dėl kurių nėra pakankamai vietos ar laiko informacijai pateikti“ pagal šį straipsnį. Dokumentai, susiję su Direktyvos 2011/83 8 straipsnio 4 dalies geneze, pavyzdžiui, travaux préparatoires, taip pat yra nelabai naudingi ( 17 ), tačiau atkreipiu dėmesį į tai, kad Komisijos rekomendacinio dokumento dėl Direktyvos 2011/83 33 puslapyje nustatyta, kad „8 straipsnio 4 dalis pirmiausia turėtų būti taikoma sutartims, sudarytoms naudojant tokias technologijas kaip SMS, o tai reiškia, kad informacijos, kurią galima nusiųsti, apimtis yra ribota“ ( 18 ).

61.

Vis dėlto daugiau informacijos galima gauti atsižvelgiant į Direktyvos 2011/83 6 straipsnio 1 dalies ir 8 straipsnio 4 dalies kontekstą ir tikslą.

62.

Dėl tikslo pažymėtina, kad, kaip savo rašytinėse pastabose nurodė Suomija ir Komisija, jeigu būtų taikomas „konkretaus atvejo“ kriterijus, kiek tai susiję su prekiautojo pasirinktu dizainu (tai prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo pirmajame klausime paminėta antroji alternatyva), nebūtų atsakyta į klausimą, kokiomis aplinkybėmis Direktyvos 2011/83 8 straipsnio 4 dalyje nustatytos išimties taikymas priklauso nuo prekiautojų ir jų pasirinktų reklamos ir siūlymo sudaryti nuotolinės prekybos sutartis priemonių. Tai būtų nesuderinama su Direktyvos 2011/83 2 konstatuojamojoje dalyje nurodytu tikslu „nustat[yti] bendriesiems nuotolinės prekybos ir ne prekybai skirtose patalpose sudarytų sutarčių aspektams taikom[as] standartin[es] taisykl[es]“ ir sukurti „vien[ą] reglamentavimo sistem[ą], pagrįst[ą] aiškiai apibrėžtomis teisinėmis sąvokomis“, kaip nustatyta 7 konstatuojamojoje dalyje. Dėl to taip pat būtų sumažintas Direktyvos 2011/83 8 straipsnio 4 dalies effet utile ir tai būtų neetiška atsižvelgiant į taisyklę, kad nuostatos, leidžiančios nukrypti nuo Europos Sąjungos teisės normų, kuriomis siekiama apsaugoti vartotojus, turi būti aiškinamos siaurai ( 19 ).

63.

Taip pat sutinku, kad Direktyvos 2011/83 8 straipsnio 4 dalies tikslas, kaip nurodyta 36 konstatuojamojoje dalyje, yra užtikrinti saugų visos informacijos, kurios reikalaujama pagal Direktyvos 2011/83 6 straipsnio 1 dalį, pateikimą vartotojams, net jeigu dėl naujų technologijų, kurias prekiautojai naudoja reklamuodami ir siūlydami sudaryti nuotolinės prekybos sutartis, tokią informaciją yra sunku pateikti. 36 konstatuojamojoje dalyje nurodytus informacijai taikomus reikalavimus reikia pritaikyti „atsižvelgiant į techninius tam tikrų priemonių suvaržymus, kaip antai tam tikrų mobiliųjų telefonų ekranų ženklų skaičiaus apribojimas“ (išskirta mano). Pagal Direktyvą 2011/83 naudojamos (objektyvios) ryšio priemonės taip pat nurodytos 20 konstatuojamojoje dalyje, kurioje patvirtinta, kad nuotolinės prekybos sutarties apibrėžtis apima tik nuotolinės komunikacijos priemones, kaip antai užsakymą „paštu, internetu, telefonu arba faksu“.

64.

Dėl konteksto pažymėtina, kad, kaip jau minėjau savo ankstesnėje išvadoje, kontekstas aiškinant ES priemones susijęs su daugeliu įvairių aspektų. Jis apima palyginimą su teisės aktais, kurie galiojo iki nagrinėjamos priemonės, tačiau ta priemone buvo panaikinti. Jis apima ES teisės aktus, iš esmės susijusius su nagrinėjama priemone. Jis taip pat susijęs su nagrinėjamos nuostatos kontekstu, atsižvelgiant į kitas ES teisės akto, kuriame ji įtvirtinta, nuostatas ir bendrąją struktūrą ( 20 ).

65.

Šiuo klausimu tai, kad Komisija remiasi Teisingumo Teismo sprendimu Canal Digital Danmark ( 21 ), gali būti svarbi aplinkybė ( 22 ). Toje byloje Teisingumo Teismo, inter alia, buvo prašoma paaiškinti, ar Nesąžiningos komercinės veiklos direktyvos 7 straipsnio 1 ir 3 dalys turi būti aiškinamos taip, kad, siekiant įvertinti, ar komercinė veikla turi būti laikoma klaidinančiu informacijos neatskleidimu, reikėtų atsižvelgti į aplinkybes, kuriomis vykdoma ši veikla, visų pirma į naudojamų ryšio priemonių nulemtus laiko ir vietos apribojimus. Nesąžiningos komercinės veiklos direktyvos 7 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad, vertinant, ar komercinė veikla yra nesąžininga, būtina atsižvelgti į faktines aplinkybes ir „visus jos ypatumus ir aplinkybes bei komunikacijos priemonių ribotumą“.

66.

Nors negaliu sutikti, kad tam tikri Sprendimo Canal Digital Danmark punktai, kuriais remiasi Komisija, pagrindžia subjektyvaus požiūrio tikslą, nurodytą atsakant į pirmąjį klausimą ( 23 ), Sprendimo Canal Digital Danmark 42 punkte, kuriame nagrinėjama „su naudojama komunikacijos priemone susijusi[ų] [vietos ir laiko] apribojim[ų]“ reikšmė, Teisingumo Teismas nurodė laiko apribojimus, „kurie gali būti taikomi kai kurioms komunikacijos priemonėms, kaip antai televizijos reklamos intarpams“ ( 24 ). Taigi pažymiu, kad subjektyvus prekiautojo pasirinkimas konkrečiu atveju nebuvo svarbus aiškinant Nesąžiningos komercinės veiklos direktyvos 7 straipsnio 1 dalį, veikiau jis buvo svarbus aiškinant tam tikros priemonės objektyvias savybes.

67.

Be to, Direktyvoje 97/7 – vienoje iš Direktyvos 2011/83 pirmtakių – nėra jokios nuostatos, kuria remiantis būtų galima manyti, kad joje nustatyti reikalavimai, susiję su įprastomis nuotolinio ryšio tarp prekiautojų ir vartotojų priemonėmis, pavyzdžiui, katalogais ir žurnalais su lankstinukais, kurie nagrinėjami pagrindinėje byloje, yra sušvelninti. Tokios nuostatos numatymas paskesnėje direktyvoje (šiuo atveju tai yra Direktyva 2011/83) nederėtų su aukšto lygio vartotojų apsauga ir tam reikėtų aiškios formuluotės.

68.

Todėl sutinku su per teismo posėdį pateiktomis Komisijos pastabomis, kad Teisingumo Teismo sprendime Verband Sozialer Wettbewerb ( 25 ) buvo nagrinėjamas popierinės reklamos klausimas, kuris visiškai nepanašus į pagrindinėje byloje nagrinėjamą klausimą, taigi, remiantis šiomis skirtingomis faktinėmis aplinkybėmis, sprendimas visiškai nepadeda atsakyti į pirmąjį klausimą. Atsakovė neteisingai remiasi šiuo sprendimu.

69.

Byloje Verband Sozialer Wettbewerb Teisingumo Teismo buvo klausiama, ar Nesąžiningos komercinės veiklos direktyvos 7 straipsnio 4 dalies b punktas turi būti aiškinamas taip, kad prekybininko geografinis adresas ir jo tapatybę nustatantys duomenys turi būti nurodyti spausdintiniame leidinyje pateiktame konkrečių produktų reklaminiame skelbime, jeigu vartotojai reklamuojamus produktus gali įsigyti per skelbime nurodytą reklamuojančios įmonės interneto svetainę ir šią informaciją galima lengvai sužinoti šioje interneto svetainėje arba per ją.

70.

Teisingumo Teismas nusprendė, kad „informacijos, susijusios su prekybininko adresu ir tapatybe, kurią prekybininkas privalo nurodyti kvietime pirkti, apimtis turi būti vertinama atsižvelgiant į šio kvietimo aplinkybes, produkto pobūdį, savybes ir į naudojamą komunikacijos priemonę“ ( 26 ).

71.

Teisingumo Teismas tuomet pridūrė, kad tuomet, kai „prekybos internetu platforma reklamuojama spausdintiniame leidinyje ir kai reklamoje pateikiama daug galimybių pirkti iš skirtingų prekybininkų, gali egzistuoti apribojimai apimties prasme, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 2005/29 7 straipsnio 3 dalį“ ( 27 ).

72.

Vis dėlto bylos medžiagoje nėra jokių duomenų, iš kurių būtų matyti, kad pagrindinėje byloje nagrinėjamame prospekte buvo nurodyti daugiau nei vieno prekiautojo pasiūlymai arba pateikta nuoroda į įvairias skirtingas platformas arba interneto svetaines.

73.

Galiausiai, kaip teigė ir ieškovė, reklamos priemonė, pateikta naudojant įprastas ryšių formas, kaip yra pagrindinėje byloje, dažnai skirta visuomenės grupėms, pavyzdžiui, pagyvenusiems žmonėms, kurie nepratę naudotis internetu, kad susipažintų su papildomomis siūlomos sutarties sąlygomis.

74.

Direktyvos 2011/83 34 konstatuojamojoje dalyje tokių grupių apsauga įvardijama kaip tos direktyvos tikslas. Šios konstatuojamosios dalies antrame sakinyje nustatyta, kad „[t]eikdamas minėtą informaciją prekiautojas turėtų atsižvelgti į specialiuosius vartotojų, kurie yra itin pažeidžiami dėl jų psichinės, fizinės ar psichologinės negalios, amžiaus ar patiklumo, poreikius taip, kiek prekiautojas šį pažeidžiamumą galėtų pagrįstai numatyti [tokiu būdu, kurį galima pagrįstai tikėtis prekiautoją iš anksto numačius]“. Atsižvelgiant į tai, taip pat negalima pritarti prekiautojo pasirinktam dizainui ir priemonei, nustatant, ar dėl „nuotolinės komunikacijos priemon[ių] <…> nėra pakankamai vietos ar laiko informacijai pateikti“ pagal Direktyvos 2011/83 8 straipsnio 4 dalį; taip reikėtų daryti tuo atveju, jeigu visos visuomenės grupės naudotųsi internetu, kad gautų informaciją, kurią prekiautojai turi pateikti pagal Direktyvos 2011/83 6 straipsnio 1 dalį.

75.

Antruoju klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas siekia sužinoti, ar tais atvejais, kai taikoma Direktyvos 2011/83 8 straipsnio 4 dalis, pakanka, kad prekiautojas, prieš sudarydamas nuotolinės prekybos sutartį, informuotų vartotoją apie teisės atsisakyti sutarties buvimą ir nepateiktų jokios kitos informacijos.

76.

Kaip nurodyta pirma, į antrąjį klausimą atsakymą pateikiu tik tuo atveju, jeigu Teisingumo Teismas nesutiktų su mano išvada dėl pirmojo klausimo ir jeigu Direktyvos 2011/83 6 straipsnio 1 dalyje ir 8 straipsnio 4 dalyje nustatytų informacijai taikomų reikalavimų pakeitimas būtų taikomas pagrindinėje byloje nagrinėjamam reklaminiam prospektui.

77.

Dėl antrojo klausimo sutinku su ieškovės, Suomijos, Lenkijos ir Komisijos pozicija. Pagal Direktyvos 2011/83 8 straipsnio 4 dalies formuluotę reikalaujama ne vien tik pranešti apie teisės atsisakyti sutarties buvimą. Joje nustatyta, kad prekiautojas „pateikia“ išvardytą informaciją, apimančią „sutarties nutraukimo sąlygas“ ( 28 ), kaip, inter alia, nustatyta Direktyvos 2011/83 6 straipsnio 1 dalies h punkte.

78.

Kaip nurodyta Suomijos rašytinėse pastabose, Direktyvos 2011/83 6 straipsnio 4 dalyje ir 8 straipsnio 1 dalyje numatyta informacija, kuri turi būti pateikta vartotojui prieš sudarant sutartį, pagal Teisingumo Teismo jurisprudenciją yra labai svarbi ( 29 ). Teisingumo Teismas, nagrinėdamas vieną iš Direktyvos 2011/83 pirmtakių, būtent Direktyvą 97/7, jau yra konstatavęs, kad „kai su pardavėjo interneto svetainėje esančia informacija galima susipažinti tik paspaudus vartotojui pateiktą nuorodą, ši informacija nėra nei „pateikiama“ vartotojui, nei jo „gaunama“, kaip numatyta Direktyvos 97/7 5 straipsnio 1 dalyje“ ( 30 ). Tai dera su šiuo atveju siūlomu atsakymu į antrąjį klausimą.

79.

Pritardamas Suomijai ir ieškovei ( 31 ), nesutinku su argumentais, kad Direktyvos 2011/83 8 straipsnio 7 dalis ir prekiautojų pareiga pateikti vartotojams Direktyvos 2011/83 6 straipsnio 1 dalyje nurodytą informaciją apie „sudarytos sutarties patvirtinimą patvariojoje laikmenoje per pagrįstą laikotarpį nuo nuotolinės prekybos sutarties sudarymo ir ne vėliau kaip pristatant prekes arba prieš pradedant teikti paslaugą“ yra aktualios, kalbant apie prekiautojų pareigą pagal Direktyvą 2011/83 pateikti informaciją apie teisę atsisakyti nuotolinės prekybos sutarties iki to laiko, kada ji vartotojui taps privaloma.

80.

Pagal Direktyvos 2011/83 8 straipsnio 7 dalį daugiausia dėmesio skiriama iki sutarties sudarymo pateiktos informacijos „patvirtinimui“ ir „patvariajai laikmenai“, nes Direktyvoje 2011/83 iki sutarties sudarymo aktualią informaciją leidžiama teikti naudojant nepatvariąją laikmeną. Prekiautojai atleidžiami nuo Direktyvos 2011/83 8 straipsnio 7 dalies a punkte nustatytos pareigos tik jeigu aktuali informacija „jau“ buvo pateikta patvariojoje laikmenoje. Tai akivaizdu iš toje pačioje nuostatoje vartojamų žodžių „išskyrus tuos atvejus, kai“. 23 konstatuojamoji dalis taip pat yra svarbi, nes joje nurodyta, kad informacijos pateikimo patvariojoje laikmenoje tikslas yra jos saugojimas. Be to, kaip teigia ieškovė, jeigu būtų pritarta Vokietijos siūlomam aiškinimui, Direktyvos 2011/83 8 straipsnio 4 dalis būtų perteklinė.

81.

Vis dėlto noriu pabrėžti, kad jeigu Teisingumo Teismas pritartų mano rekomendacijoms dėl atsakymo į pirmąjį klausimą, iš atsakovės bet kuriuo atveju būtų reikalaujama prospekte pateikti pavyzdinę sutarties atsisakymo formą, numatytą Direktyvos 2011/83 11 straipsnio 1 dalyje ir I priedo B dalyje, nes panašu, kad procesui pagrindinėje byloje nebus taikomas Direktyvoje 2011/83 numatytas reikalavimų dėl informacijos pakeitimas.

82.

Tai, kaip siūloma atsakyti į pirmąjį ir antrąjį klausimus, rodo, kad ribojamos atsakovės pagrindinės teisės, nes ji įpareigojama pasirinkti dizainą, kurį naudojant galima įvykdyti Direktyvoje 2011/83 nustatytas su informacija susijusias pareigas, ir tai padaryti taip, kad vartotojui visa informacija būtų pateikta „aiškiai ir suprantamai“, laikantis Direktyvos 2011/83 6 straipsnio 1 dalies ir 34 konstatuojamosios dalies. Ši informacija apima išsamią informaciją apie teisę atsisakyti sutarties, o ne tik jos buvimą. Jei mano pasiūlymams dėl atsakymo į pirmąjį klausimą bus pritarta, prospekte, kuris yra nagrinėjamas pagrindinėje byloje, taip pat reikės pateikti pavyzdinę sutarties atsisakymo formą, nustatytą Direktyvos 2011/83 I priedo B dalyje.

83.

Visa tai riboja atsakovės gebėjimą laisvai disponuoti turimais ekonominiais, techniniais ir finansiniais ištekliais, kaip užtikrinama pagal Chartijos 16 straipsnį ( 32 ). Tai taip pat pažeidžia saviraiškos ir informacijos laisvę reklamos srityje pagal Chartijos 11 straipsnį, nes prekiautojas privalo perduoti konkrečią informaciją.

84.

Vis dėlto, remiantis suformuota jurisprudencija, laisvė užsiimti verslu pagal Chartijos 16 straipsnį nėra absoliuti. Jai gali būti taikomos įvairios viešosios valdžios priemonės, kuriomis dėl bendrojo intereso gali būti ribojamas ekonominės veiklos vykdymas ( 33 ). Chartijos 16 straipsnis taip pat turi būti nagrinėjamas atsižvelgiant į jo socialinę funkciją ( 34 ).

85.

Be to, pagrindinės teisės, kurių apsauga užtikrinama Chartijos 11 ir 16 straipsniuose, nėra absoliučios. Abiem nuostatoms taikomi pagrįsti apribojimai pagal Chartijos 52 straipsnio 1 dalį ( 35 ). Joje nustatyta, kad bet koks „šios Chartijos pripažintų teisių ir laisvių įgyvendinimo apribojimas turi būti numatytas įstatymo ir nekeisti šių teisių ir laisvių esmės. Remiantis proporcingumo principu, apribojimai galimi tik tuo atveju, jei jie būtini ir tikrai atitinka Sąjungos pripažintus bendrus interesus arba reikalingi kitų teisėms ir laisvėms apsaugoti“.

86.

Reikalavimas, kad apribojimas būtų „numatytas įstatymo“, yra įgyvendintas Direktyvos 2011/83 8 straipsnio 4 dalyje ir 6 straipsnio 1 dalyje. Pavojaus taip pat nekyla Chartijos 16 arba 11 straipsnių esmei, nes Direktyvoje 2011/83 prekiautojai neįpareigojami naudoti konkrečių nuotolinio ryšio priemonių. Prekiautojai neprivalo naudoti įprastų popierinių reklaminių prospektų. Paprasčiausiai reikalaujama, kad, jeigu jie tai daro, laikytųsi visų Direktyvos 2011/83 6 straipsnio 1 dalyje nustatytų reikalavimų. Šis reikalavimas yra analogiškas informacijos apie produktą aiškiai apibrėžtoje srityje kontrolei ( 36 ).

87.

Teisingumo Teismo jurisprudencijoje pripažįstama, kad aukšto lygio vartotojų apsauga yra teisėtas bendrojo intereso tikslas, kurio siekia Europos Sąjunga ( 37 ). Taigi šalys dėl 52 straipsnio 1 dalies nesutaria, ar, siekiant šio tikslo, buvo laikomasi proporcingumo principo ( 38 ).

88.

Šiuo klausimu pagal suformuotą jurisprudenciją „proporcingumo principas reikalauja, kad Sąjungos institucijų veiksmai neviršytų to, kas tinkama ir būtina atitinkamų teisės aktų teisėtiems tikslams pasiekti, todėl, esant galimybei rinktis iš kelių tinkamų priemonių, reikia taikyti mažiausiai ribojančią, o sukelti nepatogumai neturi būti neproporcingi nurodytiems tikslams“ ( 39 ).

89.

Sutinku su Komisijos rašytinėse pastabose pateiktais argumentais, kad prekiautojo laisvės ribojimas reiškia pareigą visada pasirinkti tokias reklamos priemones, kurių pakaktų visai informacijai apie sutarties atsisakymą nurodyti. Sunku įsivaizduoti, kodėl Direktyvos 2011/83 6 straipsnio 1 dalyje nustatytų pareigų, susijusių su įprastais popieriniais reklaminiais prospektais, vykdymas yra netinkamai pritaikytas šiam tikslui pasiekti arba kodėl tai taptų našta prekiautojams ir būtų viršyta tai, kas yra būtina. Bendro pobūdžio argumentų dėl informacijos apimties, kurios reikalaujama Direktyvos 2011/83 6 straipsnio 1 dalyje (pavyzdžiui, pateiktų Vokietijos rašytinėse pastabose), nepakanka ( 40 ), o atsakovės teismo posėdyje pateiktas argumentas, kad kai iš prekiautojų reikalaujama daugiau nei 20–30 procentų nuotolinės prekybos sutarčių reklamai numatyto ploto skirti su informacija susijusioms pareigoms įvykdyti, turi būti taikoma Direktyvos 2011/83 8 straipsnio 4 dalis, yra subjektyvus ir nepagrįstas Direktyvos 2011/83 tekstu.

90.

Popieriniam reklaminiam prospektui negalioja techniniai apribojimai. Atsižvelgiant į pagrindinės bylos aplinkybes, kuriomis vieno prekiautojo parduodamas vienas produktas reklamuojamas naudojant įprastą popierinį prospektą su nuplėšiama užsakymų paštu kortele, matyti, kad tokį prospektą paprasčiausiai galima padidinti ir taip užtikrinti, kad informacija būtų pateikta „aiškiai ir suprantamai“, kaip to reikalaujama Direktyvos 2011/83 6 straipsnio 1 dalyje. Priešingai, nei per teismo posėdį teigė atsakovė, negaliu sutikti, kad ES teisės aktų leidėjas „svorį“ numatė kaip vieną iš Direktyvos 2011/83 8 straipsnio 4 dalyje nustatytų apribojimų, atsižvelgiant į tai, kad šioje nuostatoje pateikta nuoroda į „nepakankamą vietą ar laiką“.

91.

Kaip savo rašytinėse pastabose pažymi Komisija, Direktyvoje 2011/83 nustatyti informacijai taikomi reikalavimai yra taikomi tik nuotolinės prekybos ir ne prekybai skirtose patalpose sudarytoms sutartims. Todėl jie neviršija to, kas yra būtina norint pasiekti tikslą užtikrinti vartotojų apsaugą, kiek tai susiję su nuotolinės prekybos sutartimis, prieš kurių sudarymą vartotojas negali patikrinti atitinkamų prekių arba užduoti klausimų, kaip tai galima padaryti įprastoje parduotuvėje. Kaip teigia Suomija, prekiautojui nustatyta griežtesnė pareiga nuotolinės prekybos sutarčių atveju, nes vartotojas, prieš priimdamas sprendimą pirkti atitinkamas prekes, negali asmeniškai jų įvertinti. Tai matyti iš 37 konstatuojamosios dalies.

92.

Galiausiai ES teisės aktų leidėjas turi didelę diskreciją srityse, kuriose būtina priimti politinius, ekonominius ir socialinius sprendimus ir kuriose reikia atlikti sudėtingus vertinimus. Taigi tokiomis aplinkybėmis, kaip susiklosčiusios pagrindinėje byloje, atsakovės teisių pagal Chartijos 16 straipsnį ribojimas būtų akivaizdžiai neproporcingas ( 41 ), nesant galimybės prieš tai jo pagrįsti pagal Chartijos 52 straipsnio 1 dalį. Nebuvo įrodyta, kad taip yra šiuo atveju.

93.

Taigi siūlau į pirmąjį ir antrąjį klausimus atsakyti taip:

94.

Į šį klausimą atsakau tik tuo atveju, jeigu, priešingai, nei nurodyta pirma, į pirmąjį klausimą būtų atsakyta taip, kad konkrečiu atveju būtent nuotolinio ryšio priemonės yra svarbios nustatant Direktyvos 2011/83 8 straipsnio 4 dalies materialinę taikymo sritį, atsižvelgiant į tai, kad dėl prekiautojo pasirinkto tokių priemonių dizaino nėra pakankamai vietos ir laiko informacijai pateikti.

95.

Atsakant į trečiąjį klausimą nesutariama dėl toliau nurodytų aspektų.

96.

Viena vertus, ieškovė ir Komisija teigia, kad taikant Direktyvos 2011/83 sąlygas pavyzdinės sutarties atsisakymo forma turi būti pateikta vartotojui net jeigu taikoma 8 straipsnio 4 dalis. Ieškovė teigia, kad tai matyti iš Direktyvos 2011/83 I priedo B dalyje vartojamos formuluotės, – joje pateikiama nuoroda į „šią formą“, apie kurią turi būti pranešta reklamuojančiam prekiautojui.

97.

Komisija teigia, kad pagal Direktyvos 2011/83 6 straipsnio 1 dalies h punktą, jei taikoma teisė atsisakyti sutarties, prieš vartotojui įsipareigojant laikytis nuotolinės prekybos arba ne prekybai skirtose patalpose sudarytos sutarties, prekiautojas privalo vartotoją aiškiai ir suprantamai informuoti apie naudojimosi šia teise sąlygas, laiko terminą ir tvarką pagal 11 straipsnio 1 dalį, taip pat pateikti I priedo B dalyje nustatytą pavyzdinę sutarties atsisakymo formą ( 42 ). Taigi pagal šios nuostatos formuluotę abu šie prekiautojo pareigos aspektai yra taikomi nuotolinio ryšio priemonėms, dėl kurių nėra pakankamai vietos ar laiko informacijai pateikti. Komisija pažymi, kad I priedo B dalyje pateikta pavyzdinė sutarties atsisakymo forma yra trumpa, be to, pagal Direktyvos 2011/83 8 straipsnio 1 dalį prekiautojams leidžiama Direktyvos 2011/83 6 straipsnio 1 dalyje nurodytą informaciją pateikti atsižvelgiant į naudojamas nuotolinio ryšio priemones. Tai suteikia papildomo lankstumo prekiautojui.

98.

Kita vertus, Suomija, kuriai tam tikrais klausimais pritaria Lenkija ir Vokietija, teigia, kad pati sutarties atsisakymo forma nėra dalis Direktyvoje 2011/83 nurodytos „informacijos“ apie teisę atsisakyti sutarties, todėl jos neprivaloma pateikti prieš vartotojui įsipareigojant sudaryti nuotolinės prekybos sutartį, kai yra taikoma 8 straipsnio 4 dalis. Tai veikiau yra dokumentas, kurį naudodamas vartotojas gali informuoti prekiautoją apie savo norą atsisakyti sutarties. Jeigu teisės aktų leidėjas būtų norėjęs įtraukti pavyzdinę sutarties atsisakymo formą, jis tai būtų aiškiai nurodęs Direktyvos 2011/83 8 straipsnio 4 dalyje. Pavyzdinė sutarties atsisakymo forma nėra „informacija“, turėsianti įtakos pirkėjo sprendimui pirkti arba nepirkti, kas yra siūloma nuotolinės prekybos sutartyje.

99.

Suomija taip pat nurodo Direktyvos 2011/83 8 straipsnio 5 dalį ir tai, kad Direktyva 2011/83 taikoma prekybai telefonu. Tai rodo, kad teisės aktų leidėjas nenorėjo įtraukti pavyzdinės sutarties atsisakymo formos, nes formos išsiųsti telefonu techniškai neįmanoma. Suomija pažymi, kad pavyzdinę sutarties atsisakymo formą galima nusiųsti vėliau, naudojant patvariąją laikmeną pagal Direktyvos 2011/83 8 straipsnio 7 dalį. Lenkija pateikia telefonu sudarytos nuotolinės prekybos sutarties, kaip ryšių palaikymo būdo, kurį taikant būtų neįmanoma pateikti pavyzdinės sutarties atsisakymo formos, pavyzdį.

100.

Priėjau prie išvados, kad tais atvejais, kai Direktyvos 2011/83 8 straipsnio 4 dalis netaikoma, prekiautojai, prieš sudarydami nuotolinės prekybos sutartį, neprivalo pateikti Direktyvos 2011/83 I priedo B dalyje nustatytos pavyzdinės sutarties atsisakymo formos.

101.

Nors pripažįstu, kad Komisijos rekomendaciniame dokumente dėl Direktyvos 2011/83 ( 43 ) pritariama pozicijai, kurios Komisija laikėsi pagrindinėje byloje (ir tai nestebina), pavyzdžiui, ji nurodė, kad, kiek tai susiję su skambučiais telefonu, formos turinys vartotojui turėtų būti paaiškintas žodžiu ( 44 ), šiuo tikslu Direktyvoje 2011/83 aiškios formuluotės nėra. Kitaip tariant, Direktyvoje 2011/83 nėra jokios nuostatos dėl ryšio priemonių, dėl kurių būtų neįmanoma arba sudėtinga pateikti pavyzdinę sutarties atsisakymo formą. Remiantis šiomis aplinkybėmis galima manyti, kad ES teisės aktų leidėjas nenorėjo įpareigoti prekiautojų tokiomis aplinkybėmis pateikti šią formą.

102.

Apskritai, reikalavimas, kad prekiautojai pateiktų pavyzdinę sutarties atsisakymo formą, net jeigu taikoma Direktyvos 2011/83 8 straipsnio 4 dalis, gali būti nesuderinamas su šios nuostatos ir Direktyvos 2011/83 6 straipsnio 1 dalies, kurioje nurodyta, kad reikia vengti nereikalingos naštos prekiautojams, geneze ( 45 ).

103.

Galiausiai pagal Direktyvos 2011/83 11 straipsnio 1 dalies b punktą vartotojas turi galimybę atsisakyti nuotolinės prekybos sutarties, šiuo tikslu pateikęs nedviprasmišką pareiškimą. Vartotojai neprivalo naudoti I priedo B dalyje nustatytos pavyzdinės sutarties atsisakymo formos. Tai pagrindžia Suomijos argumentą, kad Direktyvoje 2011/83 vartojamas žodis „informacija“ gali būti aiškinamas kaip neapimantis priemonių, kuriomis vartotojas nusprendžia atsisakyti nuotolinės prekybos sutarties. Todėl mano siūlomas sprendimas neprieštarauja aukštam vartotojų apsaugos standartui.

104.

Taigi į trečiąjį klausimą siūlau atsakyti taip:

105.

Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, siūlau Teisingumo Teismui taip atsakyti į Bundesgerichtshof (Aukščiausiasis Federalinis Teismas, Vokietija) pateiktus prejudicinius klausimus: