1.

Kaip ir kai kurios valstybės narės, įgyvendinančios šeimos politiką, kuri apima pinigines priemones, Europos Sąjungos institucijos numato savo darbuotojams mokėti šeimos išmokas. Tarp jų yra ir namų ūkio išmoka, mokama šeimą išlaikančiam pareigūnui, prie kurios pridedama išmoka už kiekvieną jo išlaikomą vaiką, taip pat mokymosi pašalpa, skirta mokymosi išlaidoms, kurių pareigūnas patiria dėl to, kad jo vaikas lanko švietimo įstaigą, padengti. Šioje byloje šalys būtent ginčijasi dėl sąlygų, kuriomis galima gauti pastarąją pašalpą.

2.

Sąlygos, kurios turi būti tenkinamos norint gauti mokymosi pašalpą, buvo pakeistos 2004 m. reformavus Pareigūnų tarnybos nuostatus. Iki to laiko, kiek tai susiję su pradinėmis ir vidurinėmis mokyklomis, ši pašalpa mokėta ( 2 ) pareigūnui, neatsižvelgiant į tai, kokią mokyklą lanko jo vaikas, tačiau po reformos nustatyta sąlyga, kad mokykla turi būti nustačiusi mokestį už mokslą, kad atsirastų teisė į pašalpą ( 3 ). Siekta, kad „pašalpa mokymuisi ateityje <…> labiau atitikt[ų] faktines išlaidas“ ( 4 ).

3.

Būtent remdamasis tuo, kad apeliantų vaikų lankomos mokyklos nėra nustačiusios mokesčio už mokslą, Europos Parlamentas 2015 m. atsisakė jiems skirti prašomą mokymosi pašalpą, nors mokėjo jiems šią pašalpą ankstesniais metais. Apeliantai mano, kad turi teisę toliau ją gauti.

4.

Požiūriai išsiskyrė dėl konkretaus būdo, kaip apeliantai sumokėjo finansinį įnašą susijusioms švietimo įtaigoms. Šias įstaigas subsidijuoja vietos valdžia, todėl joms taikomas nemokamo mokslo reikalavimas, numatytas Belgijos Konstitucijoje ( 5 ). Tačiau siekdamos užsitikrinti finansavimą, nagrinėjamos įstaigos priima paramą iš pelno nesiekiančių asociacijų, su kuriomis jos atitinkamai susijusios ir kurioms mokinių tėvų prašoma sumokėti įnašą. Šį įnašą apeliantai prašo atlyginti sumokant mokymosi pašalpą.

5.

Šioje su viešąja tarnyba susijusioje byloje – vienoje iš pirmųjų, kurias Teisingumo Teismas nagrinėja kaip apeliacinė instancija po Tarnautojų teismo panaikinimo ir jo kompetencijos perdavimo Bendrajam Teismui – Teisingumo Teismas turi nuspręsti, ar konkrečiomis šios bylos aplinkybėmis Bendrasis Teismas pagrįstai konstatavo, kad taip sumokėtas įnašas negali būti padengtas išmokant mokymosi pašalpą.

6.

Šios bylos teisinį pagrindą sudaro toliau išdėstytos Europos Sąjungos pareigūnų tarnybos nuostatų ( 6 ) (toliau – Pareigūnų tarnybos nuostatai) nuostatos.

7.

Pagal Pareigūnų tarnybos nuostatų 67 straipsnio 1 dalies c punktą prie pareigūno atlyginimo mokamos šeimos išmokos apima mokymosi pašalpą.

8.

Pareigūnų tarnybos nuostatų VII priedo 3 straipsnio 1 dalyje nurodytos teisės į mokymosi pašalpą įgijimo sąlygos:

„Pagal bendrosiose įgyvendinimo nuostatose nustatytas sąlygas pareigūnas gauna faktiškai jo patirtų mokymosi išlaidų dydžio pašalpą mokymuisi, kuri negali būti didesnė kaip 260,95 [EUR] ( 7 ) per mėnesį už kiekvieną išlaikomą vaiką, <…> kuris yra ne jaunesnis kaip penkerių metų ir reguliariai, visu krūviu lanko pradinę ar vidurinę mokyklą, nustačiusią mokestį už mokslą, arba aukštojo mokslo įstaigą. Sąlyga lankyti mokyklą, nustačiusią mokestį už mokslą, netaikoma atlyginant vykimo į mokyklą ir atgal išlaidas.

<…>“

9.

Remdamasis Pareigūnų tarnybos nuostatų 110 straipsniu, 2004 m. gegužės 18 d. Parlamentas priėmė Bendrąsias įgyvendinimo nuostatas, susijusias su Pareigūnų tarnybos nuostatų VII priedo 3 straipsnyje numatytos mokymosi pašalpos skyrimu (toliau – BĮN) ( 8 ). Pagal BĮN 1 straipsnį atskiriamos: fiksuoto dydžio mokymosi pašalpa A, mokama už vaikus, jaunesnius kaip penkerių metų ar dar nelankančius pradinės mokyklos, ir mokymosi pašalpa B. Kiek tai susiję su antrąja, BĮN 3 straipsnyje numatyta:

„Neviršijant Pareigūnų tarnybos nuostatų VII priedo 3 straipsnio 1 dalies pirmoje ir trečioje įtraukose nustatytų maksimalių sumų, mokymosi pašalpa B apima:

tačiau neapima visų kitų išlaidų, be kita ko:

10.

Apeliantai yra Europos Parlamento laikinieji tarnautojai arba pareigūnai, gyvenantys Belgijoje. Jų vaikai lanko mokyklas ( 9 ), kurias sieja tai, kad jas iš dalies subsidijuoja Belgijos prancūzų bendruomenė. Abi šios mokyklos turi ir nuosavų išteklių, kuriuos joms teikia pelno nesiekiančios asociacijos (toliau – asociacijos) ir kurioms atitinkamų mokinių tėvų prašoma mokėti įnašus.

11.

Iki 2013–2014 mokslo metų imtinai Parlamentas, neviršydamas numatytos sumos, kaip mokymosi išlaidas dengė įnašus, kuriuos šias mokyklas lankančių vaikų tėvai – apeliantai – sumokėjo asociacijoms. 2015 m. balandžio 24 d. Parlamentas atmetė prašymus atlyginti įnašus, kuriuos apeliantai sumokėjo asociacijoms už 2014–2015 mokslo metus, motyvuodamas tuo, kad nebuvo įvykdytos Pareigūnų tarnybos nuostatų VII priedo 3 straipsnio 1 dalyje numatytos sąlygos (toliau – sprendimai atmesti prašymus). Parlamento nuomone, abi aptariamos mokyklos nėra švietimo įstaigos, kurios būtų nustačiusios mokestį už mokslą, kaip tai suprantama pagal tą nuostatą, dėl to, kad neprivalomi apeliantų įnašai asociacijoms nepriklauso Belgijos teisės aktuose numatyto nemokamo privalomo mokslo sistemai.

12.

Apeliantų skundai dėl šių sprendimų 2015 m. lapkričio 17 ir 19 d. taip pat atmesti, tačiau Parlamentas nusprendė savanoriškai ir išimties tvarka skirti apeliantams mokymosi pašalpą už 2014–2015 m., tačiau nebeskirti jos kitais mokslo metais už mokslą atitinkamose mokyklose.

13.

2016 m. vasario 17 d. apeliantai paprašė panaikinti Parlamento sprendimus atmesti prašymus, išskyrus tiek, kiek jais savanoriškai ir išimties tvarka skirta mokymosi pašalpa už 2014–2015 m., ir priteisti apeliantams iš Parlamento mokymosi pašalpą 2015–2016 m. Grįsdami ieškinį apeliantai rėmėsi trimis pagrindais, grindžiamais, pirma, Pareigūnų tarnybos nuostatų VII priedo 3 straipsnio 1 dalies pažeidimu ir akivaizdžia vertinimo klaida, antra, teisėtų lūkesčių apsaugos principo pažeidimu ir, trečia, vienodo požiūrio ir gero administravimo principų pažeidimu.

14.

2017 m. balandžio 28 d. Sprendime (toliau – skundžiamas sprendimas) ( 10 ) Bendrasis Teismas atmetė visus šiuos pagrindus ir atitinkamai reikalavimus panaikinti sprendimus, kuriais atmesti prašymai. Atsižvelgdamas į tai, jis nusprendė, kad nebėra pagrindo priimti sprendimo dėl reikalavimo priteisti iš Parlamento apeliantams mokymosi pašalpą už 2015–2016 mokslo metus.

15.

2017 m. birželio 28 d. dokumentu apeliantai kartu padavė šį apeliacinį skundą dėl Bendrojo Teismo sprendimo.

16.

Apeliantai Teisingumo Teismo prašo:

17.

Parlamentas Teisingumo Teismo prašo:

18.

Apeliacinis skundas Teisingumo Teisme buvo nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka.

19.

Apeliantai mano, kad skundžiamame sprendime padarytos kelios teisės klaidos – be kita ko, iškraipytos faktinės aplinkybės ir neišdėstyti motyvai. Konkrečiai teigiama, kad, pirma, Bendrasis Teismas padarė teisės klaidą ir iškraipė faktines aplinkybes, nes nukrypo nuo savarankiško ir vienodo sąvokos „mokymosi išlaidos“ aiškinimo Sąjungos teisės sistemoje ( 12 ). Antra, skundžiamame sprendime padarytose Bendrojo Teismo išvadose yra esminių netikslumų ( 13 ). Trečia, Bendrasis Teismas padarė teisės klaidą, aiškindamas taikytiną suformuotą jurisprudenciją dėl skundo ir ieškinio atitikties taisyklės ( 14 ). Galiausiai, Bendrasis Teismas nesilaikė pareigos motyvuoti, atsakydamas dėl pagrindo, kuris grindžiamas vienodo požiūrio ir gero administravimo principų pažeidimu ( 15 ).

20.

Pažymėtina, kad Bendrajame Teisme apeliantai prašė panaikinti sprendimus, kuriais atmesti jų prašymai dėl mokymosi išlaidų už 2014–2015 mokslo metus. Sprendimuose, kuriais atmesti apeliantų skundai ir kuriuos apeliantai taip pat prašė panaikinti, išskyrus šį aspektą, Parlamentas savanoriškai ir išimties tvarka skyrė mokymosi pašalpą už tuos metus. Taigi apeliantai gavo prašytą pašalpą.

21.

Kiek tai susiję su paskesniais mokslo metais, tik sprendimuose atmesti skundus Parlamentas nurodė, kad mokymosi pašalpa apeliantams nebebus skirta ateinančiais mokslo metais ( 16 ).

22.

Bendrasis Teismas nusprendė, kad sprendimų atmesti skundus pobūdis nėra savarankiškas, todėl ieškinys pateiktas dėl ginčijamų sprendimų atmesti prašymus ( 17 ), kurie susiję tik su 2014–2015 mokslo metais. To apeliantai savo apeliaciniame skunde nekritikuoja.

23.

Dėl 2015–2016 mokslo metų apeliantai prašė Bendrojo Teismo priteisti iš Parlamento mokymosi pašalpą už šiuos metus. Parlamentas Bendrajame Teisme pabrėžė, kad šis reikalavimas nepriimtinas, nes mokymosi pašalpą administracija skiria tik už vienus mokslo metus, ir kad prieš pateikdami ieškinį apeliantai turėjo laikytis administracinės procedūros ( 18 ).

24.

Atsižvelgdamas į tai, kad reikalavimas panaikinti sprendimus atmesti prašymus (dėl 2014–2015 mokslo metų) buvo atmestas, Bendrasis Teismas konstatavo, kad nebėra pagrindo priimti sprendimo dėl reikalavimo, susijusio su 2015–2016 mokslo metais ( 19 ). To apeliantai savo apeliaciniame skunde taip pat nekritikuoja.

25.

Šiomis aplinkybėmis, jeigu Teisingumo Teismas manytų, kad reikia savo iniciatyva nagrinėti ieškinio, pateikto dėl sprendimų panaikinimo, priimtinumo Bendrajame Teisme sąlygą ( 20 ), susijusią su suinteresuotumu pareikšti ieškinį, manau, kad apeliantai turėjo suinteresuotumą pareikšti ieškinį dėl sprendimų atmesti prašymus dėl 2014–2015 mokslo metų ir to pakanka, kad ieškinys būtų priimtinas. Iš tiesų, mokymosi pašalpa už šiuos metus jiems buvo skirta. Tačiau, kaip matyti iš faktinių aplinkybių, išlaidos apeliantams buvo atlygintos tik todėl, kad Parlamentas išimties tvarka ir savanoriškai atlygino už pernelyg ilgą jų prašymų nagrinėjimą ( 21 ). Todėl sprendimai, kuriais atmesti prašymai ir kuriuose išdėstyta galutinė administracijos pozicija dėl apeliantų, nebuvo atšaukti ir apibrėžia jų teises. Taigi apeliantai išlaiko suinteresuotumą pareikšti ieškinį dėl šių sprendimų, kurie jiems nepalankūs, nes nepripažįstama apeliantų teisė į mokymosi pašalpą.

26.

Kiek tai susiję su apeliaciniu skundu, Parlamentas neginčijo jo priimtinumo ir nematau pagrindo savo iniciatyva kelti jo nepriimtinumo klausimo.

27.

Apeliantai kaltina Bendrąjį Teismą, kad sąvokos „mokymosi išlaidos“ jis neaiškino savarankiškai ir vienodai Sąjungos teisės sistemoje. Jie remiasi Teisingumo Teismo jurisprudencija, pagal kurią, atsižvelgiant į Pareigūnų tarnybos nuostatų 1a straipsnį, pareigūnai turi teisę į vienodą požiūrį taikant šiuos nuostatus, todėl būtina, kad jie iš esmės būtų aiškinami savarankiškai ir vienodai visoje Sąjungoje. Tokiu aiškinimu turi būti atsižvelgiama į nuostatos kontekstą ir nagrinėjamu teisės aktu siekiamą tikslą ( 22 ).

28.

Kiek tai konkrečiai susiję su mokymosi išlaidomis, apeliantai remiasi Sprendimu Bovagnet / Komisija ir teigia, kad jų atlyginimo tikslais ši sąvoka gali priklausyti ne nuo nacionaliniu lygmeniu vartojamų pavadinimų ar klasifikavimo, bet tik nuo paties atlygintinų išlaidų pobūdžio ir jas sudarančių elementų ( 23 ). Apeliantų nuomone, šią sąvoką Bendrasis Teismas aiškino atsižvelgdamas į Belgijos teisės aktus.

29.

Apeliantų argumentai manęs neįtikina. Kaip ir Parlamentas, manau, kad Bendrasis Teismas sąvoką „mokymosi išlaidos“ aiškino savarankiškai, atsižvelgdamas į mokymosi pašalpos tikslą ir nepriklausomai nuo nacionaliniu lygmeniu vartojamų terminų.

30.

Skundžiamo sprendimo 30 punkte Bendrasis Teismas apibūdino „mokymosi išlaidas“, kurios gali būti atlyginamos išmokant mokymosi pašalpą, kaip išlaidas, leidžiančias mokinį priimti į mokymo įstaigą (registracijos mokestis), ir išlaidas, leidžiančias jam lankyti pamokas ir veiksmingai dalyvauti šios įstaigos programose (lankymo mokestis).

31.

Tokia sąvoka atkartoja pateiktąją Tarnautojų teismo sprendime Bovagnet / Komisija ( 24 ), kuriame nagrinėtos faktinės aplinkybės klostėsi kitoje šalyje, nes susijusi mokykla buvo Liuksemburge.

32.

Nagrinėdamas, ar apeliantų patirtas išlaidas sudaro registracijos ir lankymo mokesčiai, kaip jie suprantami pagal Sprendimą Bovagnet / Komisija ( 25 ), Bendrasis Teismas skundžiamo sprendimo 31 ir 32 punktuose konstatavo, kad priėmimas į susijusias mokyklas ir mokymas jose nepriklauso nuo tam tikros sumos, kuri padengtų šių mokyklų registracijos ir lankymo mokesčius, sumokėjimo. Be to, dėl prašomo įnašo asociacijoms nesumokėjimo negali būti atsisakyta priimti mokinį į mokyklą ar nuspręsta jį pašalinti. Kitaip tariant, mokyklos nereikalavo sumokėti tam tikrą pinigų sumą, kad vaikai būtų priimti ir lankytų pamokas, arba tėvai neprivalėjo sumokėti mokesčių. Tuo remdamasis Bendrasis Teismas padarė išvadą, kad apeliantų patirtų išlaidų negalima pripažinti mokymosi išlaidomis.

33.

Taigi, Bendrasis Teismas išaiškino, kad mokymosi išlaidos, kaip jos suprantamos pagal Pareigūnų tarnybos nuostatų VII priedo 3 straipsnio 1 dalį, turi būti pareigūnams privalomos, kad jie galėtų užregistruoti savo vaiką į konkrečią mokyklą ir vaikas galėtų lankyti pamokas.

34.

Ši sąlyga jau buvo nustatyta Sprendime Bovagnet / Komisija. Atlygintinos išlaidos jame apibrėžtos kaip išlaidos, kurių sumokėjimas yra mokinio priėmimo į mokyklą ir leidimo dalyvauti jos programoje, taigi ir mokymosi, sąlyga ir kurių sumokėjimas tokiu būdu yra privalomas ( 26 ).

35.

Toks aiškinimas atitinka Pareigūnų tarnybos nuostatų reikalavimus. Kaip primena Parlamentas, Sąjungos teisės nuostatos, suteikiančios teisę į finansines išmokas, turi būti aiškinamos siaurai ( 27 ).

36.

Neprivalomo įnašo, kurį pareigūnas sumoka savanoriškai, atlyginimas neatitiktų šio reikalavimo aiškinti siaurai. Be to, tai prieštarautų teisės aktų leidėjo siekiui, kai 2004 m. vykdydamas Pareigūnų tarnybos nuostatų reformą jis nustatė, kad išlaidos atlyginamos su sąlyga, jog vaikas lanko mokamą mokyklą ( 28 ), ir numatė nustatyto dydžio mokymosi pašalpos mokėjimą pareigūnams ( 29 ). Todėl, remiantis Pareigūnų tarnybos nuostatais, negalima mokymosi pašalpos laikyti atlyginimo priedu, kurį pareigūnas galėtų gauti laisvai, be kita ko, mokėdamas savanoriškus įnašus ar aukas.

37.

Bendrasis Teismas neaiškino sąvokos „mokymosi išlaidos“ pagal Belgijos teisę. Nors ir paminėjo ( 30 ) Belgijos prancūzų bendruomenės aplinkraštį „Nemokamas privalomas mokymas“ ( 31 ), taip jis tik patvirtino išvadą, kurios neginčijo apeliantai, kad mokyklos nereikalavo jų sumokėti registracijos ar lankymo mokesčių. Bendrasis Teismas nurodė, kad šiame aplinkraštyje, kuris taikomas byloje nagrinėjamoms mokykloms, numatyta, jog subsidijuojama mokykla negali kaip registracijos sąlygos nustatyti pareigos sumokėti tam tikrą sumą, o mokesčių, kurių mokykla gali reikalauti ( 32 ), nesumokėjimas negali atitinkamam mokiniui turėti pasekmių, susijusių su mokyklos lankymu.

38.

Taigi, kad nustatytų, ar apeliantų prašomų atlyginti išlaidų sumokėjimas yra jų vaikų priėmimo į susijusias mokyklas sąlyga, Bendrasis Teismas rėmėsi Belgijos teise kaip svarbiu rodikliu, bet ne kaip lemiamu kriterijumi ( 33 ), ir tai patvirtina dalelytės „beje“ vartojimas ( 34 ).

39.

Apeliantų nuomone, Bendrojo Teismo taikomas siauras aiškinimas daro mokymosi išlaidų atlyginimą priklausomą nuo valstybių narių įvairių švietimo sistemų.

40.

Tai klaidinga. Priklausomai nuo valstybės narės ar mokyklos, gali skirtis ne mokymosi išlaidų atlyginimas, bet pats atlygintinų mokymosi išlaidų buvimas ir jų dydis.

41.

Taigi, jeigu mokykla nustato, kad mokesčių sumokėjimas yra mokinio priėmimo į mokyklą ir jos lankymo sąlyga, jų atlyginimą, atsižvelgiant į Sprendimą Bovagnet / Komisija ( 35 ) ir nepriklausomai nuo nacionalinių pavadinimų ar klasifikavimo, lemia šių mokesčių pobūdis ir sudėtinės dalys. Tačiau, jeigu mokykla nenustato, kad mokesčių sumokėjimas yra mokinio priėmimo į mokyklą ir jos lankymo sąlyga, kokia bebūtų to priežastis, susijęs pareigūnas neturi teisės gauti mokymosi pašalpos.

42.

Apeliantai taip pat mano, kad savarankiškai aiškinant turėjo būti atsižvelgta į tai, jog, be įnašų, kuriuos jie prašomi sumokėti, susijusios mokyklos negalėtų finansuoti specialaus ugdymo, kuriam apeliantai pasirinko užregistruoti savo vaikus. Taigi įnašai sudaro išlaidas, kurias apeliantai faktiškai patyrė dėl savo vaikų mokymosi.

43.

Tačiau nuspręsdamas, kad mokymosi išlaidos apima ne visas dėl mokymosi faktiškai patirtas išlaidas, o tik tas, kurių mokykla reikalauja kaip registracijos ir lankymo mokesčių, Bendrasis Teismas išaiškino šią sąvoką, laikydamasis Pareigūnų tarnybos nuostatuose išdėstytų taikytinų nuostatų teksto ir tikslo.

44.

Galiausiai apeliantai mano, kad skundžiamo sprendimo 40 punkte sumokėtus įnašus pripažinęs „kitomis išlaidomis“, kaip tai suprantama pagal BĮN 3 straipsnį, Bendrasis Teismas labai apribojo savarankišką Pareigūnų tarnybos nuostatų sąvoką „mokymosi išlaidos“. Apeliantų nuomone, sumokėtus įnašus Bendrasis Teismas priskyrė prie „kitų išlaidų“ kategorijos vien dėl to, kad jos nebuvo susijusios su oficialia Belgijos švietimo programa.

45.

Bendrojo Teismo spendimą aiškinu kitaip. Dėl pirmiau išdėstytų priežasčių ( 36 ) konstatavęs, kad sumokėti įnašai nepatenka į atlygintinų mokymosi išlaidų kategoriją, Bendrasis Teismas jas priskyrė prie likusios kategorijos „visos kitos išlaidos“, kurios neatlyginamos. Prie šios kategorijos priskiriamų atvejų sąrašas nėra baigtinis, todėl Bendrasis Teismas galėjo pagrįstai jas laikyti „kitomis išlaidomis, susijusiomis su lankomos mokyklos mokymo programos vykdymu“ ( 37 ).

46.

Taigi šis kaltinimas atmestinas.

47.

Apeliantai teigia, kad skundžiamo sprendimo 31 punkte tvirtindamas, jog tokia situacija, jeigu asociacijos išrašytų sąskaitas faktūras už mokymosi išlaidas, neatitiktų Belgijos teisės, Bendrasis Teismas iškraipė faktus.

48.

Toks iškraipymas yra tada, kai nesiremiant naujais įrodymais egzistuojančių įrodymų vertinimas yra akivaizdžiai neteisingas ( 38 ).

49.

Šiuo atveju tokio nacionalinės teisės iškraipymo nėra, nes apeliantai neįrodė, kad nagrinėjamas aplinkraštis nebuvo privalomas ar kad Bendrojo Teismo vertinimas akivaizdžiai prieštarauja jo turiniui. Konkrečiai, grįsdami savo argumentus jie neįrodė, kad mokykloms ar asociacijoms leidžiama reikalauti sumokėti mokesčius, susijusius su specialia šių mokyklų mokymo programa.

50.

Taigi šis kaltinimas taip pat turi būti atmestas.

51.

Todėl visas pirmasis pagrindas yra nepagrįstas.

52.

Apeliantai teigia, kad skundžiamame sprendime pateiktame atsakyme į jų ieškinio pagrindą, susijusį su teisėtų lūkesčių principo pažeidimu, yra esminių išvadų netikslumų. Apeliantų nuomone, Bendrasis Teismas nusprendė dėl to, ar Parlamento parengta forma, kurią turėjo užpildyti susijusios mokyklos, įrodė registracijos mokesčių buvimą. Kita vertus, jų teigimu, Bendrasis Teismas nenusprendė dėl suformuotos Parlamento praktikos, kuri apeliantams sukėlė teisėtų lūkesčių.

53.

Skundžiamo sprendimo 44 ir 45 punktuose Bendrasis Teismas atsakė į apeliantų nurodytą pagrindą, susijusį su teisėtų lūkesčių apsaugos principo pažeidimu. Priminęs tris sąlygas, kurios turi būti tenkinamos siekiant remtis teisėtų lūkesčių apsauga, Bendrasis Teismas konstatavo, kad, net darant prielaidą, jog administracija suteikė tikslių, besąlyginių ir neprieštaringų garantijų, jos negalėjo apeliantams sukurti teisėtų lūkesčių, nes neatitiko Pareigūnų tarnybos nuostatų.

54.

Be to, Bendrojo Teismo atsakymas į šį pagrindą grindžiamas suformuota jurisprudencija ( 39 ).

55.

Šiomis aplinkybėmis susijusioms mokykloms išsiųsta forma, dėl kurios Bendrasis Teismas nurodė, kad nematyti, jog apeliantai sumokėjo registracijos mokestį, paminėta tik skundžiamo sprendimo 46 punkte, atsakant į šalių argumentą, kad šios formos išsiuntimas suteikė garantijų, kurios jiems sukėlė teisėtų lūkesčių.

56.

Todėl apeliacinio skundo antrasis pagrindas yra akivaizdžiai nepagrįstas.

57.

Apeliantai teigia, kad atmesdamas kaip nepriimtiną jų argumentą, susijusį su teisinio saugumo principo pažeidimu, nes jis nebuvo pateiktas skunde, Bendrasis Teismas skundžiamo sprendimo 47 punkte nesilaikė jurisprudencijos, susijusios su skundo ir ieškinio atitikties taisykle.

58.

Apeliantų nuomone, tik sprendimuose atmesti skundus Parlamentas nurodė, kad taikomas kasmetinis mokymosi pašalpos skyrimo vertinimas. Jie remiasi jurisprudencija, kurioje numatyta skundo ir ieškinio atitikties taisyklės išimtis: jeigu skundo pareiškėjas apie jam nepalankaus akto motyvus sužino iš atsakymo į savo skundą, ieškinio pareiškimo stadijoje pirmą kartą pateikti pagrindai, kuriais siekiama ginčyti atsakyme į skundą išdėstytų motyvų pagrįstumą, turi būti laikomi priimtinais ( 40 ). Todėl apeliantai mano, kad turi teisę savo ieškinyje pirmą kartą nurodyti, jog Parlamento prerogatyva taikyti kasmetinį mokymosi pašalpos skyrimo vertinimą prieštarauja teisinio saugumo principui.

59.

Parlamentas prieštarauja, nurodydamas, kad sprendimuose atmesti skundus nėra motyvų, kurie iš esmės pakeistų ar papildytų sprendimuose atmesti prašymus esančius motyvus.

60.

Šiuo klausimu pažymėtina, kad iš tiesų savo atsakyme į apeliantų skundus Parlamentas pirmą kartą nurodė, kad mokymosi pašalpa peržiūrima kasmet. Šis teiginys patvirtina jo argumentą, kad jis nesuteikė apeliantams tikslių ir besąlyginių garantijų dėl mokymosi pašalpos gavimo. Taigi, būtent atsakydamas į apeliantų skunde pateiktą pagrindą, susijusį su teisėtų lūkesčių pažeidimu, Parlamentas nurodė, kad mokymosi pašalpa peržiūrima kasmet. Šis argumentas yra ne sprendimų atmesti skundus motyvas, pateiktas tik atsakymo į skundą stadijoje, bet priežastis, dėl kurios apeliantams negalėjo atsirasti teisėtų lūkesčių.

61.

Sprendimas, kuriuo remiasi apeliantai, be kita ko, priimtas aplinkybėmis, kai administracija, atmesdama skundą, nukrypo nuo pirminiame sprendime išdėstytų motyvų ir rėmėsi kitais motyvais ( 41 ). Nagrinėjamu atveju taip nėra. Prašymo atlyginti išlaidas atmetimo motyvas pirminiuose sprendimuose ir sprendime atmesti skundus yra tas pats: susijusios mokyklos negali būti laikomos mokyklomis, nustačiusiomis mokestį už mokslą, kaip tai suprantama pagal Pareigūnų tarnybos nuostatus, ir todėl neatitinka sąlygų, kad apeliantai galėtų gauti mokymosi pašalpą.

62.

Iš to išplaukia, kad atmesdamas kaip nepriimtiną jų argumentą, susijusį su teisinio saugumo principo pažeidimu, nes jis nebuvo pateiktas skunde, Bendrasis Teismas nenukrypo jurisprudencijos, susijusios su administracinio skundo ir ieškinio atitikties taisykle.

63.

Taigi apeliacinio skundo trečiasis pagrindas nepagrįstas.

64.

Apeliantai teigia, kad Bendrasis Teismas neįvykdė savo pareigos motyvuoti, skundžiamo sprendimo 56 punkte konstatavęs, kad jų ieškinio trečiojo pagrindo pirma dalis, grindžiama vienodo požiūrio principo pažeidimu, neturi reikšmės.

65.

Apeliantai Bendrajame Teisme nurodė, kad kita Sąjungos institucija pareigūnams toliau atlygina jų vaikų, lankančių tas pačias mokyklas, mokymosi išlaidas. Apeliantų nuomone, jie patyrė skirtingą požiūrį, grindžiamą tomis pačiomis Pareigūnų tarnybos nuostatų taisyklėmis.

66.

Nors ir glaustai, Bendrasis Teismas dukart atsakė į šį kaltinimą. Iš pradžių priminęs vienodo požiūrio principo pagrindus ir turinį, skundžiamo sprendimo 55 punkte jis pažymėjo, kad šio principo turi būti laikomasi derinant jį su teisėtumo principu. Todėl pagal suformuotą jurisprudenciją ( 42 ) pareigūnas negali savo naudai remtis pažeidimu, padarytu kito asmens naudai. Be to, konstatavęs, kad tokių išlaidų, kokių patyrė apeliantai, atlyginimas neatitiktų Pareigūnų tarnybos nuostatų, Bendrasis Teismas padarė išvadą, kad apeliantai negali remtis tokiu kitų pareigūnų naudai padarytu pažeidimu.

67.

Taigi, Bendrasis Teismas konstatavo, kad kaltinimas dėl vienodo požiūrio principo pažeidimo yra nereikšmingas.

68.

Nemanau, kad Bendrasis Teismas tokiu būdu neįvykdė savo pareigos motyvuoti, išplaukiančios iš Europos Sąjungos Teisingumo Teismo statuto 36 ir 53 straipsnių. Ji nereiškia, kad Bendrasis Teismas privalo pateikti tekstą, kuriame išsamiai ir vienas po kito būtų išnagrinėti visi ginčo šalių suformuluoti argumentai. Sprendimo motyvai turi leisti suinteresuotiesiems asmenims sužinoti priežastis, dėl kurių Bendrasis Teismas atmetė jų argumentus, o Teisingumo Teismui – turėti pakankamai informacijos, kad galėtų vykdyti kontrolę ( 43 ). Nagrinėjamas atvejis yra būtent toks. Skundžiamo sprendimo 55 ir 56 punktuose pateikti motyvai leidžia suprasti priežastis, dėl kurių Bendrasis Teismas nusprendė, kad argumentas dėl vienodo požiūrio principo yra nereikšmingas, ir nemanė, jog būtina atsakyti į visus su šio principo laikymusi susijusius argumentus.

69.

Toliau apeliantai teigia, kad Bendrasis Teismas nenusprendė dėl tariamo Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 22 straipsnio, pagal kurį Sąjunga turi gerbti kultūrų, religijų ir kalbų įvairovę, pažeidimo. Manau, kad, nors apeliantai iš tiesų paminėjo šią nuostatą Bendrajam Teismui pateikto ieškinio trečiojo pagrindo antroje dalyje, susijusioje su gero administravimo principo pažeidimu, tai jie padarė pernelyg hipotetiškai ir bendrai, kad būtų galima išnagrinėti, kuo grindžiamas pažeidimas. Todėl negalima Bendrojo Teismo kaltinti nepriėmus sprendimo šiuo klausimu.

70.

Manau, kad remiantis tuo, kas išdėstyta, ketvirtasis pagrindas taip pat turėtų būti atmestas kaip nepagrįstas, todėl reikėtų atmesti visą apeliacinį skundą.

71.

Pagal Teisingumo Teismo procedūros reglamento 138 straipsnio 1 dalį, taikomą apeliaciniame procese pagal šio reglamento 184 straipsnio 1 dalį, iš pralaimėjusios šalies priteisiamos bylinėjimosi išlaidos, jei laimėjusi šalis to reikalavo.

72.

Kadangi Parlamentas reikalavo priteisti bylinėjimosi išlaidas iš apeliantų ir pastarieji pralaimėjo bylą, jie turi padengti ne tik savo, bet ir Parlamento patirtas bylinėjimosi išlaidas.

73.

Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, siūlau Teisingumo Teismui priimti tokį sprendimą: