GENERALINIO ADVOKATO

MELCHIOR WATHELET IŠVADA,

pateikta 2018 m. liepos 25 d. ( 1 )

Sujungtos bylos C‑297/17, C‑318/17, C‑319/17 ir C‑438/17

Bashar Ibrahim (C-297/17),

Mahmud Ibrahim (C‑318/17),

Fadwa Ibrahim (C‑318/17),

Bushra Ibrahim (C‑318/17),

Mohammad Ibrahim, pagal įstatymą atstovaujamas Fadwa ir Mahmud Ibrahim (C‑318/17),

Ahmad Ibrahim, pagal įstatymą atstovaujamas Fadwa ir Mahmud Ibrahim (C‑318/17),

Nisreen Sharqawi (C‑319/17),

Yazan Fattayrji, pagal įstatymą atstovaujamas Nisreen Sharqawi (C‑319/17),

Hosam Fattayrji, pagal įstatymą atstovaujamas Nisreen Sharqawi (C‑319/17)

prieš

Bundesrepublik Deutschland

ir

Bundesrepublik Deutschland

prieš

Taus Magamadov (C-438/17)

(Bundesverwaltungsgericht (Federalinis administracinis teismas, Vokietija) prašymai priimti prejudicinį sprendimą)

„Prašymas priimti prejudicinį sprendimą – Direktyva 2013/32/ES – Laisvės, saugumo ir teisingumo erdvė – Tarptautinės apsaugos suteikimo ir panaikinimo bendra tvarka – 52 straipsnis – Šios direktyvos taikymas laiko atžvilgiu – 33 straipsnio 2 dalies a punktas – Prieglobsčio prašymo atmetimas kaip nepriimtino dėl kitoje valstybėje narėje prieš tai suteiktos papildomos apsaugos – Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 4 ir 18 straipsniai – Sisteminiai prieglobsčio procedūros trūkumai šioje kitoje valstybėje narėje – Direktyva 2011/95/ES – 20 ir paskesni straipsniai – Asmenų, kuriems suteikta papildoma apsauga, gyvenimo sąlygos šioje pastarojoje valstybėje – Reali ir pagrįsta nežmoniško ar žeminančio elgesio grėsmė“

1. 

Prašymai priimti prejudicinį sprendimą bylose C‑297/17, C‑318/17 ir C‑319/17 yra susiję, pirma, su 2013 m. birželio 26 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2013/32/ES dėl tarptautinės apsaugos suteikimo ir panaikinimo bendros tvarkos ( 2 ) 33 straipsnio 2 dalies a punkto, 52 straipsnio 1 dalies ir Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos (toliau – Chartija) 4 straipsnio išaiškinimu ir, antra, su 2011 m. gruodžio 13 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2011/95/ES dėl trečiųjų šalių piliečių ar asmenų be pilietybės priskyrimo prie tarptautinės apsaugos gavėjų, vienodo statuso pabėgėliams arba papildomą apsaugą galintiems gauti asmenims ir suteikiamos apsaugos pobūdžio reikalavimų ( 3 ) 20 ir paskesnių straipsnių išaiškinimu.

2. 

Šie prašymai buvo pateikti nagrinėjant tris ginčus tarp, pirma, Bashar Ibrahim (byla C‑297/17), Mahmud Ibrahim, Fadwa Ibrahim, Bushra Ibrahim ir nepilnamečių vaikų Mohammad ir Ahmad Ibrahim (byla C‑318/17), taip pat Nisreen Sharqawi ir jos nepilnamečių vaikų Yazan ir Hosam Fattayrji (byla C‑319/17), kurie yra prieglobsčio prašytojai iš Palestinos – Sirijoje gyvenę asmenys be pilietybės, ir, antra, Bundesrepublik Deutschland (Vokietijos Federacinė Respublika) dėl Bundesamt für Migration und Flüchtlinge (Federalinė migracijos ir pabėgėlių reikalų tarnyba, Vokietija, toliau – Bundesamt) sprendimų, kuriais jiems buvo atsisakyta pripažinti teisę į prieglobstį, nes jie atvyko iš saugios trečiosios šalies.

3. 

Prašymas priimti prejudicinį sprendimą byloje C‑438/17 yra susijęs su Direktyvos 2013/32 33 straipsnio 2 dalies a punkto ir 52 straipsnio 1 dalies išaiškinimu.

4. 

Šis prašymas buvo pateiktas nagrinėjant Vokietijos Federacinės Respublikos ir Taus Magamadov, kuris yra Lenkijoje gyvenęs prieglobsčio prašytojas – Rusijos pilietis, laikantis save čečėnų tautybės, ginčą dėl Bundesamt sprendimo, kuriuo jam buvo atsisakyta pripažinti teisę į prieglobstį, nes jis atvyko iš saugios trečiosios šalies.

I. Teisinis pagrindas

A.   Tarptautinė teisė

1. Ženevos konvencija

5.

1951 m. liepos 28 d. Ženevoje pasirašytos Konvencijos dėl pabėgėlių statuso ( 4 ), įsigaliojusios 1954 m. balandžio 22 d. ir papildytos 1967 m. sausio 31 d. Niujorke priimtu Protokolu dėl pabėgėlių statuso, įsigaliojusiu 1967 m. spalio 4 d. (toliau – Ženevos konvencija), 21 straipsnyje „Gyvenamasis plotas“ numatyta:

„Kadangi gyvenamojo ploto klausimai reguliuojami įstatymais ar kitais teisės aktais arba juos kontroliuoja valstybės institucijos, Susitariančiosios valstybės teisėtai jų teritorijose esantiems pabėgėliams suteikia kuo palankesnę teisinę padėtį, bet ne mažesnio palankumo už tą, kokia paprastai naudojasi užsieniečiai tomis pačiomis aplinkybėmis.“

2. Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija

6.

1950 m. lapkričio 4 d. Romoje pasirašytos Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – EŽTK) 3 straipsnyje „Kankinimo uždraudimas“ numatyta:

„Niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį elgesį arba būti taip baudžiamas.“

B.   Sąjungos teisė

1. Chartija

7.

Chartijos 1 straipsnyje „Žmogaus orumas“ numatyta:

„Žmogaus orumas yra neliečiamas. Jį reikia gerbti ir saugoti.“

8.

Chartijos 4 straipsnyje „Kankinimo ir nežmoniško ar žeminančio elgesio arba baudimo uždraudimas“ nurodyta:

„Niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį elgesį arba būti taip baudžiamas.“

Chartijos 18 straipsnyje „Teisė į prieglobstį“ nustatyta:

„Teisė į prieglobstį garantuojama pagal 1951 m. liepos 28 d. Ženevos konvenciją ir 1967 m. sausio 31 d. Protokolą dėl pabėgėlių statuso bei Europos Sąjungos sutartį ir Sutartį dėl Europos Sąjungos veikimo <…>.“

9.

Chartijos 51 straipsnio „Taikymo sritis“ 1 dalyje nustatyta:

„Šios Chartijos nuostatos skirtos Sąjungos institucijoms, įstaigoms ir organams, tinkamai atsižvelgiant į subsidiarumo principą, bei valstybėms narėms tais atvejais, kai šios įgyvendina Sąjungos teisę. Todėl jie turi gerbti teises, laikytis principų ir juos taikyti pagal turimus atitinkamus įgaliojimus, nepažeisdami Sąjungos įgaliojimų, suteiktų jai Sutartimis, ribų.“

10.

Chartijos 52 straipsnio „Teisių ir principų taikymo sritis ir aiškinimas“ 3 dalyje nurodyta:

„Šioje Chartijoje nurodytų teisių, atitinkančių [EŽTK] garantuojamas teises, esmė ir taikymo sritis yra tokia, kaip nustatyta toje Konvencijoje. Ši nuostata nekliudo Sąjungos teisėje numatyti didesnę apsaugą.“

2. Direktyva 2013/32

11.

Direktyvos 2013/32 33 straipsnyje „Nepriimtini prašymai“ nustatyta:

„1.   Be bylų, kuriose prašymas nenagrinėjamas pagal Reglamentą (ES) Nr. 604/2013, valstybės narės neprivalo nagrinėti, ar prašytojas priskirtinas prie tarptautinės apsaugos gavėjų pagal Direktyvą 2011/95/ES, kai vadovaujantis šiuo straipsniu prašymas laikomas nepriimtinu.

2.   Valstybės narės gali laikyti tarptautinės apsaugos prašymą nepriimtinu, tik jeigu:

a)

tarptautinę apsaugą suteikė kita valstybė narė;

<…>“

12.

Šios direktyvos 40 straipsnyje „Paskesnis prašymas“ numatyta:

„<…>

2.   <…> paskesnis tarptautinės apsaugos prašymas visų pirma turi būti preliminariai išnagrinėjamas, siekiant nustatyti, ar dėl šio prašymo atsirado arba prašytojas pateikė naujos informacijos arba duomenų, susijusių su nagrinėjimu dėl prašytojo priskyrimo prie tarptautinės apsaugos gavėjų pagal Direktyvą 2011/95/ES.

3.   Jeigu po 2 dalyje nurodyto preliminaraus nagrinėjimo padaroma išvada, kad atsirado naujos informacijos arba duomenų arba juos pateikė prašytojas ir dėl to labai padidėja tikimybė, kad prašytojas gali būti priskirtas prie tarptautinės apsaugos gavėjų pagal Direktyvą 2011/95/ES, prašymas toliau nagrinėjamas pagal II skyrių. Valstybės narės taip pat gali numatyti kitas priežastis, dėl kurių paskesnis prašymas nagrinėjamas toliau.

4.   Valstybės narės gali numatyti, kad prašymas bus toliau nagrinėjamas, tik jeigu atitinkamas prašytojas ankstesnės procedūros metu ne dėl savo kaltės negalėjo pareikšti šio straipsnio 2 ir 3 dalyse nurodytų aplinkybių, visų pirma pasinaudodamas savo teise į veiksmingą teisių gynimo priemonę pagal 46 straipsnį.

<…>“

13.

Minėtos direktyvos 51 straipsnio 1 dalyje nurodyta:

„Valstybės narės užtikrina, kad įsigaliotų įstatymai ir kiti teisės aktai, būtini, kad 1–30 straipsnių, 31 straipsnio 1, 2 ir 6–9 dalių, 32–46 straipsnių, 49 ir 50 straipsnių bei I priedo būtų laikomasi ne vėliau kaip nuo 2015 m. liepos 20 d. Jos nedelsdamos pateikia Komisijai tų teisės aktų nuostatų tekstą.“

14.

Direktyvos 2013/32 52 straipsnio pirmoje pastraipoje numatyta:

„Valstybės narės taiko 51 straipsnio 1 dalyje nurodytus įstatymus ir kitus teisės aktus tarptautinės apsaugos prašymams, pateiktiems po 2015 m. liepos 20 d., ir tarptautinės apsaugos panaikinimo procedūroms, pradėtoms po 2015 m. liepos 20 d. arba anksčiau. Anksčiau nei 2015 m. liepos 20 d. pateikti prašymai ir iki tos dienos pradėtos pabėgėlio statuso panaikinimo procedūros reglamentuojamos įstatymais ir kitais teisės aktais, priimtais pagal [2005 m. gruodžio 1 d. Tarybos direktyvą 2005/85/EB, nustatančią būtiniausius reikalavimus dėl pabėgėlio statuso suteikimo ir panaikinimo tvarkos valstybėse narėse ( 5 )].“

C.   Vokietijos teisė

15.

2008 m. rugsėjo 2 d.Asylgesetz (Prieglobsčio įstatymas), iš dalies pakeisto 2016 m. liepos 31 d.Integrationsgesetz (Integracijos įstatymas) (BGBl. I, S., p. 1939) (toliau – AsylG), 29 straipsnyje nustatyta:

„(1)   Prašymas suteikti prieglobstį yra nepriimtinas, kai:

1.

kita valstybė yra atsakinga už prieglobsčio prašymo nagrinėjimą:

a)

pagal reglamentą [„Dublinas III“ ( 6 )] arba

b)

pagal kitas Europos Sąjungos teisės nuostatas arba tarptautinę sutartį;

2.

kita Europos Sąjungos valstybė narė jau suteikė užsieniečiui 1 straipsnio 1 dalies 2 punkte nurodytą tarptautinę apsaugą <…>“

16.

AsylG 77 straipsnio 1 dalyje numatyta:

„Pagal šį įstatymą nagrinėjamose bylose teismas atsižvelgia į faktinę ir teisinę situaciją, egzistavusią vykstant paskutiniam posėdžiui; jei prieš priimant sprendimą posėdžio nebuvo rengiama, lemiamos reikšmės turi priimant sprendimą buvusi situacija. <…>“

II. Pagrindinės bylos ir prejudiciniai klausimai

A.   Bylos C‑297/17, C‑318/17 ir C‑319/17

17.

Pareiškėjas byloje C‑297/17 ( 7 ) Bashar Ibrahim yra Mahmud Ibrahim ir Fadwa Ibrahim sūnus ir kitų trijų prieglobsčio prašytojų ( 8 ), kurie, kaip ir jų tėvai, yra pareiškėjai byloje C‑318/17, brolis.

18.

Pareiškėjai šiose pagrindinėse bylose 2012 m. išvyko iš Sirijos ir atvyko į Bulgariją, kur 2013 m. vasario 26 d. ir gegužės 7 d. sprendimais jiems buvo suteikta papildoma apsauga. 2013 m. lapkričio mėn. per Rumuniją, Vengriją ir Austriją jie nuvyko į Vokietiją, kur 2013 m. lapkričio 29 d. pateikė naują prieglobsčio prašymą.

19.

2014 m. sausio 22 d.Bundesamt pateikė Bulgarijos nacionalinei institucijai prašymus atsiimti suinteresuotuosius asmenis. 2014 m. sausio 28 d. ir vasario 10 d. raštais ši institucija šiuos prašymus atmetė tuo pagrindu, kad pareiškėjams pagrindinėse bylose C‑297/17 ir C-318/17 Bulgarijoje jau buvo suteikta papildoma apsauga, todėl netaikytina atsiėmimo tvarka pagal reglamentą „Dublinas III“. Be to, tokiu atveju kompetentinga Bulgarijos valdžios institucija būtų vietos pasienio policija.

20.

2014 m. vasario 27 d. ir kovo 19 d. sprendimais Bundesamt, nenagrinėjusi jų prašymų iš esmės, atsisakė pripažinti pareiškėjų pagrindinėse bylose C‑297/17 ir C-318/17 teisę į prieglobstį, nes jie atvyko iš saugios trečiosios šalies, ir nurodė juos palydėti iki Bulgarijos sienos.

21.

Sprendimais, kurie buvo priimti atitinkamai 2014 m. gegužės 20 d. ir liepos 22 d., Verwaltungsgericht (administracinis teismas, Vokietija) atmetė dėl šių sprendimų paduotus skundus.

22.

2016 m. vasario 18 d. sprendimais Oberverwaltungsgericht (Aukštesnysis administracinis teismas, Vokietija) panaikino nurodymus palydėti iki Bulgarijos sienos, tačiau atmetė likusią prašymų dalį. Šio teismo teigimu, buvo pagrįstai atsisakyta pripažinti pareiškėjų pagrindinėse bylose C‑297/17 ir C-318/17 teisę į prieglobstį Vokietijoje, nes jie atvyko iš saugios trečiosios šalies. Tačiau nurodymai palydėti juos iki Bulgarijos sienos buvo neteisėti, nes nėra nustatyta, ar Bulgarijos Respublika vis dar sutinka perimti savo žinion pareiškėjus pagrindinėse bylose C‑297/17 ir C-318/17.

23.

Pareiškėjai padavė kasacinius skundus Bundesverwaltungsgericht (Federalinis administracinis teismas, Vokietija) dėl šių sprendimų iš dalies atmesti jų prašymus. Jie teigia, be kita ko, kad reglamente „Dublinas III“ įtvirtinta tvarka išlieka taikytina po papildomos apsaugos suteikimo. Bundesamt, atvirkščiai, mano, kad prieglobsčio prašymai po šios apsaugos suteikimo yra nepriimtini pagal AsylG 29 straipsnio 1 dalies 2 punktą, kurio turinys atitinka Direktyvos 2013/32 33 straipsnio 2 dalies a punktą.

24.

Tokiomis aplinkybėmis Bundesverwaltungsgericht (Federalinis administracinis teismas) nusprendė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui šiuos prejudicinius klausimus:

„1.

Ar pagal Direktyvos 2013/32 52 straipsnio pirmoje pastraipoje įtvirtintą pereinamojo laikotarpio nuostatą draudžiama taikyti nacionalinės teisės normą, pagal kurią, įgyvendinant platesnius nei ankstesni įgaliojimus, suteiktus pagal Direktyvos 2013/32 33 straipsnio 2 dalies a punktą, tarptautinės apsaugos prašymas laikomas nepriimtinu, kai kitoje valstybėje narėje prašytojui suteikta papildoma apsauga, jei nacionalinės teisės norma, nacionalinėje teisėje nesant pereinamojo laikotarpio nuostatos, taikytina ir prieš 2015 m. liepos 20 d. pateiktiems prašymams?

Ar pagal Direktyvos 2013/32 52 straipsnio pirmoje pastraipoje įtvirtintą pereinamojo laikotarpio nuostatą valstybėms narėms visų pirma leidžiama Direktyvos 2013/32 33 straipsnio 2 dalies a punkte suteiktus platesnius įgaliojimus įgyvendinti atgaline data, kai dėl to nepriimtinais būtų laikomi ir prieš šių platesnių įgaliojimų perkėlimą į nacionalinę teisę pateikti prašymai suteikti prieglobstį, dėl kurių perkėlimo metu dar nebuvo priimta galutinio sprendimo?

2.

Ar Direktyvos 2013/32 33 straipsnyje valstybėms narėms suteikiama pasirinkimo teisė prašymą suteikti prieglobstį atmesti kaip nepriimtiną dėl kitos tarptautinės atsakomybės (Dublino reglamentas) arba remiantis Direktyvos 2013/32 33 straipsnio 2 dalies a punktu?

3.

Jei į antrąjį klausimą būtų atsakyta teigiamai: ar pagal Sąjungos teisę valstybei narei į nacionalinę teisę perkėlus Direktyvos 2013/32 33 straipsnio 2 dalies a punkte suteiktus įgaliojimus draudžiama tarptautinės apsaugos prašymą atmesti kaip nepriimtiną dėl papildomos apsaugos suteikimo kitoje valstybėje narėje, kai:

a)

prašytojas reikalauja jam kitoje valstybėje narėje suteiktą papildomą apsaugą sustiprinti suteikiant pabėgėlio statusą ir prieglobsčio prašymo nagrinėjimo procedūra kitoje valstybėje narėje turėjo ir tebeturi sisteminių trūkumų; arba

b)

tarptautinės apsaugos įgyvendinimas, konkrečiai kalbant, užsieniečių, kuriems suteikta papildoma apsauga, gyvenimo sąlygos prašytojui papildomą apsaugą jau suteikusioje kitoje valstybėje narėje:

pažeidžia [Chartijos] 4 straipsnį ar EŽTK 3 straipsnį arba

neatitinka Direktyvos 2011/95 20 ir paskesniuose straipsniuose nustatytų reikalavimų, bet dar nepažeidžia [Chartijos] 4 straipsnio arba EŽTK 3 straipsnio?

4.

Jei į trečiojo klausimo b punktą būtų atsakyta teigiamai: ar tai taikytina ir tuomet, kai užsieniečiams, kuriems suteikta papildoma apsauga, neteikiamos pragyvenimą užtikrinančios paslaugos arba, palyginti su kitomis valstybėmis narėmis, jos teikiamos gerokai mažesnio masto, nors šiuo požiūriu šie asmenys netraktuojami kitaip negu šios valstybės narės piliečiai?

5.

Jei į antrąjį klausimą būtų atsakyta neigiamai:

a)

Ar reglamentas „Dublinas III“ taikomas per tarptautinės apsaugos suteikimo procedūrą, kai prašymas suteikti prieglobstį buvo pateiktas prieš 2014 m. sausio 1 d., o prašymas atsiimti prieglobsčio prašytoją – tik po 2014 m. sausio 1 d. ir prašytojui prieš tai (2013 m. vasario mėn.) prašomoje valstybėje narėje buvo suteikta papildoma apsauga?

b)

Ar iš Dublino sistemos kyla nerašytas principas, kad atsakomybė pereina atsiimti prašytoją prašančiai valstybei narei, kai atsakinga valstybė narė, kurios to prašoma, į laiku pateiktą prašymą dėl atsiėmimo pagal Dublino sistemą atsakė neigiamai ir vietoj to nurodė tarpvalstybinę readmisijos sutartį?“

B.   Byla C‑438/17

25.

2007 m. Taus Magamadov pateikė prieglobsčio prašymą Lenkijoje, kur 2008 m. spalio 13 d. sprendimu jam buvo suteikta papildoma apsauga. 2012 m. birželio mėn. su savo sutuoktine ir vaiku jis atvyko į Vokietiją, kur 2012 m. birželio 19 d. pateikė prieglobsčio prašymą.

26.

2013 m. vasario 13 d.Bundesamt pateikė Lenkijos valdžios institucijoms prašymą atsiimti ir 2013 m. vasario 18 d. šios institucijos sutiko atsiimti Taus Magamadov ir jo šeimą.

27.

2013 m. kovo 13 d. sprendimu Bundesamt, nenagrinėjusi iš esmės Taus Magamadov ir jo šeimos prieglobsčio prašymų, nusprendė, kad jie nepriimtini, nes už šių prašymų nagrinėjimą yra atsakinga Lenkijos Respublika, ir nurodė perduoti šiuos asmenis Lenkijai. Perdavimas nebuvo įvykdytas per nustatytą terminą dėl Taus Magamadov sutuoktinės sveikatos problemų, todėl 2013 m. rugsėjo 24 d. sprendimu Bundesamt panaikino savo 2013 m. kovo 13 d. sprendimą, vadovaudamasi tuo, kad pasibaigus šiam terminui atsakomybė perėjo Vokietijos Federacinei Respublikai.

28.

2014 m. birželio 23 d.Bundesamt atsisakė suteikti pareiškėjui tarptautinę apsaugą ir teisę į prieglobstį, nes šis asmuo atvyko iš Lenkijos, ir nurodė jį grąžinti į šią valstybę narę.

29.

2015 m. gegužės 19 d. sprendimu Verwaltungsgericht (Administracinis teismas, Vokietija) atmėtė dėl šio sprendimo paduotą skundą.

30.

2016 m. balandžio 21 d. sprendimu Oberverwaltungsgericht (Aukštesnysis administracinis teismas) panaikino 2014 m. birželio 23 d.Bundesamt sprendimą.

31.

Oberverwaltungsgericht (Aukštesnysis administracinis teismas) nusprendė, kad Grundgesetz (Vokietijos pagrindinis įstatymas) 16bis straipsnio 2 dalies pirmas sakinys, kuriame numatyta, kad teisė į prieglobstį nesuteikiama iš saugios šalies atvykusiam užsieniečiui, netaikytinas pagrindinėje byloje remiantis AsylG 26bis straipsnio 1 dalies trečio sakinio 2 punkte numatyta išimtimi, pagal kurią saugios šalies taisyklė negalioja, jei, kaip nagrinėjamu atveju, pagal Sąjungos teisę atsakinga valstybė narė tapo Vokietijos Federacinė Respublika. Pagrindinėje byloje nagrinėjamas prieglobsčio prašymas buvo pateiktas iki 2015 m. liepos 20 d., todėl turi būti taikoma Direktyva 2005/85. Pagal šios direktyvos 25 straipsnio 2 dalį atmesti prieglobsčio prašymą neišnagrinėjus jo iš esmės leidžiama tik tuo atveju, kai kita valstybė narė yra suteikusi atitinkamam asmeniui pabėgėlio statusą.

32.

Vokietijos Federacinė Respublika dėl šio sprendimo padavė kasacinį skundą Bundesverwaltungsgericht (Federalinis administracinis teismas). Ji teigia, be kita ko, kad pagrindinėje byloje nagrinėjamas prieglobsčio prašymas yra nepriimtinas pagal AsylG 29 straipsnio 1 dalies 2 punktą, kurio turinys atitinka Direktyvos 2013/32 33 straipsnio 2 dalies a punktą, nes pareiškėjui buvo suteikta papildoma apsauga Lenkijoje.

33.

Taus Magamadov mano, kad jo prieglobsčio prašymas, pateiktas 2012 m. birželio 19 d., nebuvo nepriimtinas, nes Lenkijos Respublika jam suteikė ne pabėgėlio statusą, o tik papildomą apsaugą.

34.

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas pažymi, kad 2014 m. birželio 23 d.Bundesamt sprendimas buvo priimtas iki Direktyvos 2013/32 įsigaliojimo ir kad pagrindinėje byloje nagrinėjamoms aplinkybėms taikytinas reglamentas „Dublinas II“, o ne reglamentas „Dublinas III“.

35.

Tokiomis aplinkybėmis Bundesverwaltungsgericht (Federalinis administracinis teismas) nusprendė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui šiuos prejudicinius klausimus:

„1.

Ar pagal Direktyvos 2013/32 52 straipsnio pirmoje pastraipoje įtvirtintą pereinamojo laikotarpio nuostatą draudžiama taikyti nacionalinės teisės normą, pagal kurią, įgyvendinant platesnius nei ankstesni įgaliojimus, suteiktus pagal Direktyvos 2013/32 33 straipsnio 2 dalies a punktą, tarptautinės apsaugos prašymas laikomas nepriimtinu, kai kitoje valstybėje narėje prašytojui suteikta papildoma apsauga, jei nacionalinės teisės norma, nacionalinėje teisėje nesant pereinamojo laikotarpio nuostatos, taikytina ir prieš 2015 m. liepos 20 d. pateiktiems prašymams?

Ar taip pat yra tuomet, kai prieglobsčio prašymui pagal [reglamento „Dublinas III“] 49 straipsnį dar taikomas [reglamentas „Dublinas II“]?

2.

Ar pagal Direktyvos 2013/32 52 straipsnio pirmoje pastraipoje įtvirtintą pereinamojo laikotarpio nuostatą valstybėms narėms visų pirma leidžiama Direktyvos 2013/32 33 straipsnio 2 dalies a punkte suteiktus platesnius įgaliojimus įgyvendinti atgaline data, kai dėl to nepriimtinais būtų laikomi prieš Direktyvos 2013/32 įsigaliojimą ir šių platesnių įgaliojimų perkėlimą į nacionalinę teisę pateikti prašymai suteikti prieglobstį, dėl kurių perkėlimo metu dar nebuvo priimta galutinio sprendimo?“

III. Procesas Teisingumo Teisme

36.

2017 m. birželio 9 d. Teisingumo Teismo pirmininko sprendimu bylos C‑297/17, C‑318/17 ir C‑319/17 buvo sujungtos, kad būtų bendrai vykdomos rašytinė ir žodinė proceso dalys ir priimtas bendras sprendimas; prejudiciniai klausimai šiose trijose bylose yra tapatūs.

37.

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas prašė Teisingumo Teismo šias bylas nagrinėti taikant pagreitintą procedūrą pagal Teisingumo Teismo procedūros reglamento 105 straipsnio 1 dalį. 2017 m. liepos 14 d. Teisingumo Teismo pirmininkas nusprendė, kad nėra reikalo tenkinti šį prašymą.

38.

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas taip pat prašė Teisingumo Teismo bylą C‑438/17 nagrinėti taikant pagreitintą procedūrą pagal Teisingumo Teismo procedūros reglamento 105 straipsnio 1 dalį. 2017 m. rugsėjo 19 d. Teisingumo Teismo pirmininkas nusprendė, kad nėra reikalo tenkinti šį prašymą.

39.

2018 m. sausio 30 d. sprendimu bylos C‑297/17, C‑318/17, C‑319/17 ir C‑438/17 buvo sujungtos, kad būtų bendrai vykdomos rašytinė ir žodinė proceso dalys ir priimtas bendras sprendimas.

40.

Bylose C‑297/17, C‑318/17 ir C‑319/17 rašytines pastabas pateikė pareiškėjai pagrindinėse bylose, Vokietijos, Prancūzijos ir Lenkijos vyriausybės, taip pat Europos Komisija.

41.

Byloje C‑438/17 rašytines pastabas pateikė Vokietijos, Lenkijos ir Vengrijos vyriausybės, taip pat Komisija.

42.

Per bendrą posėdį, kuris įvyko 2018 m. gegužės 8 d. byloje C‑163/17 ir sujungtose bylose C‑297/17, C‑318/17, C‑319/17 ir C‑438/17, žodines pastabas pateikė pareiškėjai atitinkamose pagrindinėse bylose, Bundesamt, Vokietijos, Belgijos, Italijos, Nyderlandų ir Jungtinės Karalystės vyriausybės, taip pat Komisija.

IV. Analizė

A.   Dėl pirmojo prejudicinio klausimo bylose C‑297/17, C‑318/17 ir C‑319/17 ir dviejų klausimų byloje C‑438/17

43.

Pirmasis prejudicinis klausimas bylose C‑297/17, C‑318/17 ir C‑319/17 ir abu prejudiciniai klusimai byloje C‑438/17 yra susiję su Direktyvos 2013/32 pereinamojo laikotarpio nuostatos, t. y. jos 52 straipsnio pirmos pastraipos, išaiškinimu. Šiais klausimais siekiama iš esmės nustatyti, kuri iš dviejų direktyvų, 2013/32 ar 2005/85, taikytina 2013 m. lapkričio 29 d. prieglobsčio pašymui, kurį pateikė pareiškėjai pagrindinėse bylose C‑297/17, C‑318/17 ir C‑319/17, ir 2012 m. birželio 19 d. prieglobsčio prašymui, kurį pateikė pareiškėjas pagrindinėje byloje C‑438/17 ( 9 ).

44.

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo teigimu, pagal AsylG 29 straipsnio 1 dalies 2 punktą, kuriuo perkeliamas Direktyvos 2013/32 33 straipsnio 2 dalies a punktas, prieglobsčio prašymas yra nepriimtinas, jei kita Sąjungos valstybė narė jau suteikė užsieniečiui tarptautinę apsaugą. Jis priduria, kad pagal pačią AsylG 77 straipsnio 1 dalį „reikalaujama AsylG 29 straipsnio 1 dalies 2 punktą taikyti ir prieš jo įsigaliojimą pateiktiems prašymams, jei dėl jų dar nepriimta galutinio sprendimo. <…> Suinteresuotųjų asmenų lūkesčiai, kad išliks taikytina ankstesnė teisinė tvarka, kolegijos nuomone, yra mažiau svarbūs nei pagal naują tvarką siekiamas tikslas išvengti antrinės migracijos po apsaugos suteikimo pagal Direktyvos 2013/32 33 straipsnio 2 dalies a punktą“. (Žr. prašymo priimti prejudicinį sprendimą byloje C‑297/17 20 punktą.)

45.

Svarbu pažymėti, kad pagal Direktyvos 2013/32 33 straipsnio 2 dalies a punktą valstybės narės gali laikyti nepriimtinu tarptautinės apsaugos prašymą, t. y. prašymą suteikti pabėgėlio statusą arba papildomos apsaugos statusą, jei tarptautinę apsaugą suteikė kita valstybė narė ( 10 ).

46.

Atvirkščiai, pagal Direktyvos 2005/85 25 straipsnio 2 dalies a punktą ( 11 ) valstybės narės galėjo laikyti prieglobsčio prašymą nepriimtinu, jeigu kita valstybė narė suteikė pabėgėlio statusą. Taigi, remiantis šia nuostata, prašymas suteikti pabėgėlio statusą negali būti laikomas nepriimtinu, jei kita valstybė narė suteikė papildomos apsaugos statusą ( 12 ).

47.

Darytina išvada, kad yra aiškus ir akivaizdus skirtumas tarp šių dviejų nuostatų taikymo srities, nes valstybės narės turi platesnius įgaliojimus tarptautinės apsaugos prašymą pripažinti nepriimtinu pagal Direktyvos 2013/32 33 straipsnio 2 dalies a punktą nei pagal Direktyvos 2005/85 25 straipsnio 2 dalies a punktą ( 13 ). Todėl nagrinėjant tarptautinės apsaugos prašymų priimtinumą svarbu žinoti, kuri iš šių dviejų direktyvų buvo taikytina pagrindinėse bylose.

48.

Šiuo klausimu Direktyvos 2013/32 52 straipsnio pirmos pastraipos pirmame sakinyje nustatyta, kad valstybės narės nacionalines nuostatas, kuriomis perkeliamas, be kita ko, minėtos direktyvos 33 straipsnis, taiko tarptautinės apsaugos prašymams, pateiktiems po2015 m. liepos 20 d., ir tarptautinės apsaugos panaikinimo procedūroms, pradėtoms po šios datos ( 14 ), „arba anksčiau“.

49.

Iš Direktyvos 2013/32 parengiamųjų dokumentų matyti, kad žodžius „arba anksčiau“, kurių nebuvo Komisijos pasiūlymo (COM (2009) 554) tekste, Direktyvos 2013/32 52 straipsnio pirmos pastraipos pirmojo sakinio pabaigoje įrašė Taryba per pirmąjį svarstymą ( 15 ).

50.

Dėl šių įrašytų žodžių ir yra pateikti šiuo metu nagrinėjami prašymai priimti prejudicinį sprendimą. Konstatuotina, jog ši nuostata yra klasikinis pavyzdys, kai dėl netinkamos ar neišbaigtos teisės akto formuluotės pareiškiamas ne vienas ieškinys teisme ir iššvaistoma nemažai išteklių tiek nacionaliniu, tiek Sąjungos lygmenimis, ką jau kalbėti apie išbandymus, nors ir susijusius tik su terminais, tenkančius proceso dalyviams, kurie ir taip susiduria su sunkumais kitose srityse.

51.

Iš tiesų, jei nebūtų šių žodžių, Direktyvos 2013/32 52 straipsnio pirmos pastraipos pirmas sakinys būtų visiškai aiškus ir 2015 m. liepos 20 d. būtų vienintelė data, turinti reikšmės sprendžiant, kuri direktyva taikytina. Be to, kam reikėjo palikti žodžius „po 2015 m. liepos 20 d.“, jei nuostata taikoma ir iki šios datos pateiktiems prašymams?

52.

Pritardamas Lenkijos vyriausybės ir Komisijos pastaboms manau, kad siekiant išspręsti klausimą, ar 2015 m. liepos 20 d. – tai data, kuri išlieka reikšminga Direktyvos 2013/32 taikymui laiko atžvilgiu apibrėžti, turi būti atsižvelgta į visą Direktyvos 2013 2013/32 52 straipsnio pirmą pastraipą.

53.

Pagal Direktyvos 2013/32 52 straipsnio pirmos pastraipos antrą sakinį anksčiau nei2015 m. liepos 20 d. pateikti prašymai ir iki tos dienos pradėtos pabėgėlio statuso panaikinimo procedūros reglamentuojamos įstatymų ir kitų teisės aktų, priimtų pagal Direktyvą 2005/85.

54.

Iš šios visiškai aiškios ir imperatyvios nuostatos matyti, kad pareiškėjų pagrindinėse bylose prieglobsčio prašymams, kurie visi buvo pateikti iki 2015 m. liepos 20 d., taikomi įstatymai ir kiti teisės aktai, priimti pagal Direktyvą 2005/85 ( 16 ). Jeigu Direktyvos 2013/32 52 straipsnio pirmos pastraipos pirmo sakinio pabaigoje esantys žodžiai „arba anksčiau“ būtų aiškinami taip, kad valstybėms narėms suteikiama galimybė nacionalines nuostatas, kuriomis perkeliama Direktyva 2013/32, taikyti iki 2015 m. liepos 20 d. pateiktiems prašymams, toks aiškinimas būtų visiškai priešingas Direktyvos 2013/32 52 straipsnio pirmos pastraipos antram sakiniui ir iškreiptų aiškią jo prasmę.

55.

Taigi, nematau priežasčių, dėl kurių aiški Direktyvos 2013/32 52 straipsnio pirmos pastraipos antro sakinio prasmė turėtų būti „paaukota“ tam, kad būtų suteikta prasmė žodžiams „arba anksčiau“, dėl kurių tos pačios pastraipos pirmas sakinys tapo neaiškus arba net prieštaringas. Kadangi aptariamu klausimu Direktyva 2013/32 yra labiau ribojanti nei Direktyva 2005/85, nereikia net nagrinėti Komisijos argumento, kad pagal Direktyvos 2013/32 52 straipsnio pirmos pastraipos pirmą sakinį leidžiama atgaline data taikyti minėtos direktyvos nuostatas, kurios būtų palankesnės prieglobsčio prašytojui ( 17 ).

56.

Vadinasi, vienintelis logiškas Direktyvos 2013/32 52 straipsnio pirmos pastraipos pirmos sakinio aiškinimas yra toks, kad po2015 m. liepos 20 d. pateiktiems prašymams ir po šios datos pradėtoms pabėgėlio statuso panaikinimo procedūroms taikomos įstatymų ir kitų teisės aktų nuostatos, kuriomis perkeliama Direktyva 2013/32.

57.

Užduodamas pirmąjį klausimą byloje C‑438/17 prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas taip pat siekia sužinoti, ar tai, kad pareiškėjo pagrindinėje byloje prieglobsčio prašymas, pateiktas 2012 m. birželio mėn., dar visos apimties patenka į reglamento „Dublinas II“ taikymo sritį ( 18 ), turi reikšmės aiškinant Direktyvos 2013/32 52 straipsnio pirmos pastraipos pirmą sakinį. Iš esmės prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas mano, jog reglamento „Dublinas II“ taikymas šioje byloje gali užkirsti kelią nacionalinės teisės normos ( 19 ), priimtos įgyvendinant platesnius įgaliojimus, suteiktus pagal minėtos direktyvos 33 straipsnio 2 dalies a punktą ( 20 ), taikymui atgaline data.

58.

Kadangi iš mano atsakymo, pateikto šios išvados 54 punkte, matyti, kad Direktyvos 2013/32 33 straipsnio 2 dalies a punktas netaikomas iki 2015 m. liepos 20 d., t. y. datos, kai jau įsigaliojo reglamentas „Dublinas III“, nekyla klausimas, ar pagal reglamentą „Dublinas II“ draudžiama atgaline data taikyti nacionalinę normą, priimtą įgyvendinant platesnius įgaliojimus, suteiktus pagal minėtos direktyvos 33 straipsnio 2 dalies a punktą.

59.

Užduodamas antrąjį klausimą byloje C‑438/17 prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas siekia sužinoti, ar pagal Direktyvos 2013/32 52 straipsnio pirmą pastraipą leidžiama Direktyvos 2013/32 33 straipsnio 2 dalies a punktu suteiktus platesnius įgaliojimus įgyvendinti atgaline data, kiek tai susiję su prieglobsčio prašymais, kurie dar nebuvo išnagrinėti šių įgaliojimų įgyvendinimo momentu ir buvo pateikti iki Direktyvos 2013/32 įsigaliojimo ( 21 ).

60.

Kadangi iš mano atsakymo, pateikto šios išvados 54 punkte, matyti, kad Direktyvos 2013/32 33 straipsnio 2 dalies a punktas netaikomas iki 2015 m. liepos 20 d., taip pat nekyla klausimas, ar pagal Direktyvos 2013/32 52 straipsnio pirmos pastraipos pirmą sakinį leidžiama atgaline data įgyvendinti Direktyvos 2013/32 33 straipsnio 2 dalies a punktu suteiktus platesnius įgaliojimus, kiek tai susiję su prašymais, kurie dar nebuvo išnagrinėti šių įgaliojimų įgyvendinimo dieną ir kurie buvo pateikti iki minėtos direktyvos įsigaliojimo.

61.

Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, manau, kad pagal Direktyvos 2013/32 52 straipsnio pirmą pastraipą neleidžiama iki 2015 m. liepos 20 d. pateiktiems tarptautinės apsaugos prašymams taikyti nacionalinių teisės nuostatų, kuriomis perkeltas Direktyvos 2013/32 33 straipsnio 2 dalies a punktas ir įtvirtintas nepriimtinumo pagrindas dėl kitoje valstybėje narėje prašytojui suteiktos papildomos apsaugos. Neturi reikšmės ta aplinkybė, kad prieglobsčio prašymas dar visos apimties patenka į reglamento „Dublinas II“ taikymo sritį, kaip numatyta reglamento „Dublinas III“ 49 straipsnyje, arba tai, kad prieglobsčio prašymas buvo pateiktas iki Direktyvos 2013/32 įsigaliojimo ir iki jos perkėlimo į nacionalinę teisę.

62.

Svarbu konstatuoti, kad dėl mano atsakymo į pirmąjį prejudicinį klausimą bylose C‑297/17, C‑318/17 ir C‑319/17 ir į abu klausimus byloje C‑438/17 kiti prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo klausimai bylose C‑297/17, C‑318/17 ir C‑319/17 netenka savo dalyko. Taigi išnagrinėsiu juos tik tam atvejui, jei Teisingumo Teismas nepritartų pasiūlytam atsakymui į pirmąjį klausimą.

B.   Dėl antrojo klausimo bylose C‑297/17, C‑318/17 ir C‑319/17

63.

Šiuo prejudiciniu klausimu, kuris susijęs konkrečiai su Direktyvos 2013/32 33 straipsnio išaiškinimu, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas siekia sužinoti, ar valstybės narės turi teisę pasirinkti: nenagrinėti prieglobsčio prašymo remiantis reglamentu „Dublinas II“ ir reglamentu „Dublinas III“, nes pagal šiuos reglamentus už tarptautinės apsaugos prašymo nagrinėjimą yra atsakinga kita valstybė narė ( 22 ), arba atmesti šį prašymą kaip nepriimtiną pagal Direktyvos 2013/32 33 straipsnio 2 dalies a punktą ( 23 ).

64.

Manau, kad iš pačios Direktyvos 2013/32 33 straipsnio 1 dalies formuluotės, visų pirma iš žodžių „[b]e bylų, kuriose prašymas nenagrinėjamas pagal [reglamentą „Dublinas III“]“, aiškiai matyti, jog valstybės narės turi teisę rinktis: nenagrinėti prieglobsčio prašymo dėl to, kad atsakinga yra kita valstybė narė, arba atmesti jį kaip nepriimtiną pagal Direktyvos 2013/32 33 straipsnio 2 dalies a punktą.

65.

Šiuo klausimu pritardamas Komisijos pastaboms ( 24 ) manau, kad Direktyvos 2013/32 33 straipsnio 1 dalyje nėra įtvirtintos jokios pirmenybės arba hierarchijos tarp atsakingos valstybės narės nustatymo taisyklių ir Direktyvos 2013/32 33 straipsnio 2 dalyje numatytų nepriimtinumo pagrindų. Todėl valstybė narė neprivalo visų pirma išnagrinėti, ar ji yra atsakinga už tarptautinės apsaugos prašymo nagrinėjimą, ir gali atmesti šį prašymą, vadovaudamasi vienu iš nepriimtinumo pagrindų, numatytų Direktyvos 2013/32 33 straipsnio 2 dalyje. Nesant jokios pirmenybės ar hierarchijos tarp atitinkamų taisyklių, šis laisvas pasirinkimas taip pat gali būti atliktas vadovaujantis proceso ekonomijos principu.

C.   Dėl trečiojo ir ketvirtojo klausimų bylose C‑297/17, C‑318/17 ir C‑319/17

66.

Užduodamas trečiąjį klausimą bylose C‑297/17, C‑318/17 ir C‑319/17 prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas siekia sužinoti, ar pagal Direktyvos 2013/32 33 straipsnio 2 dalies a punktą valstybei narei draudžiama atmesti kaip nepriimtiną asmens, kuriam kita valstybė narė jau suteikė papildomą apsaugą, pateiktą prieglobsčio prašymą, jei, pirma, prieglobsčio procedūra šioje kitoje valstybėje narėje turėjo ir tebeturi sisteminių trūkumų, ir, antra, jei asmenų, kuriems suteikta papildoma apsauga, gyvenimo sąlygos šioje kitoje valstybėje narėje prieštarauja Chartijos 4 straipsniui ir EŽTK 3 straipsniui arba neatitinka Direktyvos 2011/95 20 ir paskesnių straipsnių reikalavimų, nors jomis ir nepažeidžiamas Chartijos 4 straipsnis.

67.

Užduodamas ketvirtąjį klausimą bylose C‑297/17, C‑318/17 ir C‑319/17 prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas siekia sužinoti, ar pagal Sąjungos teisę valstybei narei draudžiama taikyti Direktyvos 2013/32 33 straipsnio 2 dalies a punkte numatytą tarptautinės apsaugos prašymo nepriimtinumo pagrindą, kai asmenys, kuriems suteikta ši tarptautinė apsauga, negauna jokių pragyvenimą užtikrinančių paslaugų arba, palyginti su kitomis valstybėmis narėmis, jos teikiamos gerokai mažesnio masto, nors šiuo požiūriu tie asmenys nėra vertinami kitaip negu šios valstybės narės piliečiai ir jų padėtis nėra tokia, kad būtų pažeistas Chartijos 4 straipsnis.

68.

Pažymėtina, jog sprendime dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą nepateikta jokios informacijos nei dėl tarptautinės apsaugos suteikimo procedūros Bulgarijoje, nei dėl asmenų, kuriems suteikta tarptautinė apsauga, gyvenimo sąlygų toje valstybėje narėje.

69.

Išnagrinėsiu trečiojo klausimo bylose C‑297/17, C‑318/17 ir C‑319/17 antrą dalį kartu su ketvirtuoju klausimu, paskui – trečiojo klausimo pirmą dalį.

1. Dėl trečiojo klausimo antros dalies ir ketvirtojo klausimo

70.

Šiuo prejudiciniu klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas siekia sužinoti, ar „pagal Sąjungos teisę reikalaujama, kad, priešingai, negu numatyta nacionalinės teisės akte, kuriuo į nacionalinę teisę perkeltas Direktyvos 2013/32 33 straipsnio 2 dalies a punktas, būtų nagrinėjamas užsieniečio, kuriam kitoje valstybėje narėje suteikta papildoma apsauga, paskesnis prašymas, kai užsieniečių, kuriems suteikta papildoma apsauga, gyvenimo sąlygos toje kitoje valstybėje narėje pažeidžia [EŽTK 3 straipsnį ir Chartijos 4 straipsnį] arba neatitinka Direktyvos 2011/95 20 ir paskesniuose straipsniuose nustatytų reikalavimų, bet dar nepažeidžia [EŽTK 3 straipsnio ir Chartijos 4 straipsnio]“.

a) Išankstinės pastabos dėl Chartijos 4 straipsnio

71.

Remiantis Teisingumo Teismo suformuota jurisprudencija, Sąjungos antrinės teisės taisyklės turi būti aiškinamos ir taikomos taip, kad būtų paisoma Chartijos užtikrintų pagrindinių teisių. Šiuo atžvilgiu yra labai svarbus Chartijos 4 straipsnyje numatytas nežmoniško ar žeminančio elgesio arba baudimo uždraudimas – kaip absoliutus draudimas, nes jis glaudžiai susijęs su jos 1 straipsnyje nurodytu žmogaus orumo gerbimu ( 25 ).

72.

Bendra Europos prieglobsčio sistema buvo sukurta tokiomis aplinkybėmis, kurios leidžia daryti prielaidą, jog visos joje dalyvaujančios valstybės – ir valstybės narės, ir trečiosios šalys – gerbia pagrindines teises, įskaitant Ženevos konvencija, 1967 m. Protokolu ir EŽTK grindžiamas teises, ir kad valstybės narės šiuo atžvilgiu gali pasitikėti viena kita. Teisingumo Teismas nusprendė, jog tokiomis aplinkybėmis darytina prielaida, kad prieglobsčio prašytojams kiekvienoje valstybėje narėje taikoma tvarka atitinka Chartijos, Ženevos konvencijos ir EŽTK reikalavimus ( 26 ).

73.

Nepaisant šios atitikties prezumpcijos, Teisingumo Teismas taip pat nusprendė, jog negalima atmesti galimybės, kad konkrečioje valstybėje narėje faktiškai gali kilti didelių bendros Europos prieglobsčio sistemos veikimo problemų, o tai reiškia, kad yra rimtas pavojus, jog perdavimo tokiai valstybei narei atveju su prieglobsčio prašytojais bus elgiamasi neatsižvelgiant į jų pagrindines teises ( 27 ).

74.

2011 m. gruodžio 21 d. Sprendimo N. S. ir kt. (C‑411/10 ir C‑493/10, EU:C:2011:865) 99 punkte Teisingumo Teismas aiškiai patikslino, kad „[reglamento „Dublinas III“] taikymas remiantis nenuginčijama prezumpcija, kad įprastomis aplinkybėmis už prieglobsčio prašytojo prašymo nagrinėjimą atsakingoje valstybėje narėje bus gerbiamos jo pagrindinės teisės, yra nesuderinamas su valstybių narių pareiga aiškinti ir taikyti [reglamentą „Dublinas III“] atsižvelgiant į pagrindines teises“. Taigi ši atitikties prezumpcija yra nuginčijama.

75.

2011 m. gruodžio 21 d. Sprendimo N. S. ir kt. (C‑411/10 ir C‑493/10, EU:C:2011:865) 86–94 ir 106 punktuose Teisingumo Teismas pažymėjo, kad pagal Dublino sistemą prieglobsčio prašytojų perdavimas tam tikromis aplinkybėmis gali būti nesuderinamas su Chartijos 4 straipsnyje numatytu draudimu. Taigi jis nusprendė, kad prieglobsčio prašytojui kyla reali nežmoniško ar žeminančio elgesio grėsmė, kaip tai suprantama pagal šį straipsnį, kai jis perduodamas į valstybę narę, dėl kurios yra rimtas pagrindas manyti, kad joje yra sisteminių prieglobsčio procedūros ir prašytojų priėmimo sąlygų trūkumų. Todėl, atsižvelgiant į minėtame straipsnyje numatytą draudimą, pagal Dublino sistemą valstybės narės privalo nevykdyti perdavimų į valstybę narę, kai jos negali nežinoti apie tokių trūkumų buvimą ( 28 ).

76.

2011 m. gruodžio 21 d. Sprendimas N. S. ir kt. (C‑411/10 ir C‑493/10, EU:C:2011:865) buvo priimtas esant tokiai pat situacijai kaip ir ta, kuri nagrinėta 2011 m. sausio 21 d. EŽTT sprendime M. S. S. prieš Belgiją ir Graikiją ( 29 ) ir buvo susijusi su EŽTK 3 straipsniu, t. y. Belgijos valdžios institucijoms perduodant prieglobsčio prašytoją Graikijai, kuri buvo už jo prašymo nagrinėjimą atsakinga valstybė narė ( 30 ). 2011 m. gruodžio 21 d. Sprendimo N. S. ir kt. (C‑411/10 ir C‑493/10, EU:C:2011:865) 88 punkte Teisingumo Teismas konstatavo, jog EŽTT nusprendė, be kita ko, kad Belgijos Karalystė pažeidė EŽTK 3 straipsnį, pirma, dėl ieškovui kilusios grėsmės, kurią lėmė prieglobsčio procedūros Graikijoje trūkumai, nes Belgijos valdžios institucijos žinojo arba turėjo žinoti, kad nebuvo jokios garantijos, jog Graikijos valdžios institucijos atidžiai išnagrinės jo prieglobsčio prašymą, ir, antra, dėl, žinant visas aplinkybes, ieškovui sudarytų sulaikymo ir gyvenimo sąlygų, kurios prilygo žeminančiam elgesiui ( 31 ).

77.

Nors 2011 m. gruodžio 21 d. Sprendime N. S. ir kt. (C‑411/10 ir C‑493/10, EU:C:2011:865) suformuota jurisprudencija dėl sisteminių prieglobsčio procedūros ir prašytojų priėmimo sąlygų trūkumų buvimo prašomoje valstybėje narėje buvo kodifikuota 2013 m. reglamento „Dublinas III“ 3 straipsnio 2 dalies antroje pastraipoje, Teisingumo Teismas vis dėlto nusprendė, jog iš to negalima daryti išvados, kad bet koks atsakingos valstybės narės padarytas pagrindinės teisės pažeidimas turės įtakos kitų valstybių narių įsipareigojimams laikytis reglamento „Dublinas III“ nuostatų ( 32 ). Iš tiesų tai, kad dėl menkiausio bendrą Europos prieglobsčio sistemą reglamentuojančių normų pažeidimo būtų galima užkirsti kelią bet kokiam prieglobsčio prašytojo perdavimui įprastomis aplinkybėmis atsakingai valstybei narei, būtų nesuderinama su reglamento „Dublinas III“ tikslais ir sistema ( 33 ).

78.

Dėl grėsmės, susijusios su tarptautinės apsaugos prašytojo pačiu perdavimu, 2017 m. vasario 16 d. Sprendimo C. K. ir kt. (C‑578/16 PPU, EU:C:2017:127) 65 punkte Teisingumo Teismas nusprendė, kad jis gali būti vykdomas tik užtikrinus sąlygas, kad suinteresuotajam asmeniui dėl šio perdavimo nebus realios grėsmės patirti nežmonišką ar žeminantį elgesį, kaip tai suprantama pagal Chartijos 4 straipsnį. Šiuo atveju Teisingumo Teismas atsižvelgė į itin sunkią prieglobsčio prašytojo sveikatos būklę ( 34 ), kuri galėjo nulemti tai, kad jis negalėtų būti perduotas kitai valstybei narei, net nesant sisteminių prieglobsčio procedūros ir prieglobsčio prašytojų priėmimo sąlygų trūkumų atsakingoje valstybėje narėje.

79.

Iš esmės 2017 m. vasario 16 d. Sprendimo C. K. ir kt. (C‑578/16 PPU, EU:C:2017:127) 91 punkte Teisingumo Teismas aiškiai atmetė Komisijos argumentą, jog iš reglamento „Dublinas III“ 3 straipsnio 2 dalies antros pastraipos matyti, kad tik sisteminiai trūkumai atsakingoje valstybėje narėje gali turėti įtakos pareigai perduoti prieglobsčio prašytoją atsakingai valstybei narei ( 35 ).

80.

Šiuo klausimu Teisingumo Teismas pabrėžė Chartijos 4 straipsnio, draudžiančio visų formų nežmonišką ar žeminantį elgesį, bendrą pobūdį ir tai, kad su šio draudimo absoliučiu pobūdžiu būtų akivaizdžiai nesuderinama, jei valstybės narės galėtų neatsižvelgti į prieglobsčio prašytojui kylančią realią ir pagrįstą grėsmę patirti nežmonišką ir žeminantį elgesį, vadovaudamosi tuo, kad ši grėsmė kyla ne dėl sisteminių trūkumų atsakingoje valstybėje narėje ( 36 ).

81.

2017 m. vasario 16 d. Sprendimo C. K. ir kt. (C‑578/16 PPU, EU:C:2017:127) 95 punkte patikslinta, jog galimybės įvykdyti perdavimą nebuvimas tokiomis aplinkybėmis, kaip antai nagrinėtos šioje byloje, „visiškai atitinka tarpusavio pasitikėjimo principą, nes juo ne tik nedaroma poveikio prielaidai dėl pagrindinių teisių gerbimo kiekvienoje valstybėje narėje, bet ir užtikrinama, kad valstybės narės tinkamai atsižvelgtų į šiame sprendime nagrinėjamas išimtines aplinkybes. Jeigu valstybė narė vis dėlto perduotų prieglobsčio prašytoją tokiomis aplinkybėmis, toks nežmoniškas ar žeminantis elgesys nei tiesiogiai, nei netiesiogiai nebūtų priskirtinas atsakingai valstybei narei – jis būtų priskirtinas tik pirmajai valstybei narei“ ( 37 ).

82.

Šis išmintingas požiūris, kuriuo pabrėžiama pagrindinių principų ir žmogaus teisių apsauga, atitinka ir Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudenciją. Iš tiesų 2014 m. lapkričio 4 d. Sprendimo Tarakhel prieš Šveicariją, CE:ECHR:2014:1104JUD002921712, 126 punkte Europos Žmogaus Teisių Teismas priminė, „kad nacionalinė institucija būtinai turi atidžiai išnagrinėti asmens skundą, jog dėl išsiuntimo į trečiąją šalį jam kils grėsmė patirti [EŽTK] 3 straipsnyje draudžiamą elgesį“.

83.

Kitaip nei aplinkybės, susiklosčiusios bylose, kuriose buvo priimtas 2011 m. gruodžio 21 d. Sprendimas N. S. ir kt. (C‑411/10 ir C‑493/10, EU:C:2011:865) ir 2017 m. vasario 16 d. Sprendimas C. K. ir kt. (C‑578/16 PPU, EU:C:2017:127), ir susijusios, pirmuoju atveju – su sisteminiais prieglobsčio procedūros ir prašytojų priėmimo sąlygų trūkumais, o antruoju atveju – su pačiu tarptautinės apsaugos prašytojo perdavimu, bylose C‑297/17, C‑318/17 ir C‑319/17 kyla klausimas dėl situacijos, kuri gali susiklostyti po tarptautinės apsaugos suteikimo atsakingoje valstybėje narėje, vertinimo.

84.

Be to, nagrinėjami prejudiciniai klausimai yra susiję ne su reglamentu „Dublinas III“, o su prieglobsčio prašymo nepriimtinumo pagrindu, numatytu Direktyvos 2013/32 33 straipsnio 2 dalies a punkte.

85.

Šių visiškai naujų aplinkybių Teisingumo Teismas dar nenagrinėjo.

b) Chartijos 4 straipsnio taikymas

86.

Chartijos 51 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad jos nuostatos skirtos valstybėms narėms tik tais atvejais, kai šios įgyvendina Sąjungos teisę.

87.

Mano nuomone, taikydamos Direktyvoje 2013/32 33 straipsnio 2 dalies a punkte numatytą nepriimtinumo pagrindą, valstybės narės privalo paisyti Chartijos 4 straipsnio, susijusio su nežmoniško ar žeminančio elgesio draudimu, kuris yra absoliutaus pobūdžio ( 38 ).

88.

Vadovaujantis tarpusavio pasitikėjimo principu, turi būti daroma prielaida, kad kiekvienoje valstybėje narėje asmenims, kuriems suteikta tarptautinė apsauga, taikomas vertinimas atitinka Chartijos, Ženevos konvencijos ir EŽTK reikalavimus ( 39 ). Ši atitikties prezumpcija sustiprėja, jei valstybė narė ne tik de jure ( 40 ), bet ir de facto perkelia Direktyvos 2011/95 VII skyriaus „Tarptautinės apsaugos pobūdis“, kuriame yra numatytas atitinkamo asmens socialinės apsaugos lygis, lygiavertis numatytajam Ženevos konvencijoje arba net aukštesnis už pastarąjį, nuostatas.

89.

Vis dėlto, kaip jau nurodžiau šios išvados 73 punkte, ši atitikties, be kita ko, Chartijos 4 straipsniui, prezumpcija nėra nenuginčijama.

90.

Manau, kad remiantis pagal analogiją 2011 m. sausio 21 d. EŽTT sprendimo M.S.S. prieš Belgiją ir Graikiją (CE:ECHR:2011:0121JUD003069609), 253 ir 254 punktais ir 2011 m. gruodžio 21 d. Sprendimo N. S. ir kt. (C‑411/10 ir C‑493/10, EU:C:2011:865) 80 punktu matyti, kad valstybė narė pažeistų Chartijos 4 straipsnį, jei asmenys, kuriems suteikta tarptautinė apsauga, būdami visiškai priklausomi nuo valstybės pagalbos, susidurtų su tokiu valdžios institucijų abejingumu, kad atsidurtų itin sunkioje nepritekliaus ir skurdo situacijoje, kuri būtų nesuderinama su žmogaus orumu.

91.

Kitaip tariant, siekiant pripažinti, jog yra rimtų ir pagrįstų priežasčių manyti, kad asmenims, kuriems suteikta tarptautinė apsauga, kils reali nežmoniško ar žeminančio elgesio, kaip jis suprantamas pagal Chartijos 4 straipsnį, grėsmė dėl šių asmenų gyvenimo sąlygų valstybėje narėje, kuri yra atsakinga pagal reglamentą „Dublinas III“, minėti asmenys turi būti itin sunkioje situacijoje ( 41 ) dėl įtakos jiems turinčių sisteminių trūkumų šioje valstybėje narėje.

92.

Tokiomis visiškai išimtinėmis aplinkybėmis valstybė narė negali taikyti Direktyvos 2013/32 33 straipsnio 2 dalies a punkte numatyto tarptautinės apsaugos prašymo nepriimtinumo pagrindo ir turi išnagrinėti jai pateiktą tarptautinės apsaugos prašymą.

93.

Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, visų pirma į tai, kad Chartijos 4 straipsnyje įtvirtintas nežmoniško ar žeminančio elgesio draudimas yra absoliutaus pobūdžio, manau, jog pagal Sąjungos teisę valstybei narei draudžiama taikyti Direktyvos 2013/32 33 straipsnio 2 dalies a punkte numatytą tarptautinės apsaugos prašymo nepriimtinumo pagrindą, kai asmenų, kuriems kitoje valstybėje narėje suteikta papildoma apsauga, gyvenimo sąlygos prieštarauja Chartijos 4 straipsniui.

c) Direktyvos 2011/95 20 ir paskesnių straipsnių taikymas

94.

Direktyvos 2011/95 VII skyriuje, susijusiame su tarptautinės apsaugos pobūdžiu, yra įtvirtintos, be kita ko, nuostatos dėl asmenų, kuriems suteikta tarptautinė apsauga, galimybių įsidarbinti ( 42 ), mokytis ( 43 ), gauti socialinį aprūpinimą ( 44 ) ir sveikatos priežiūros paslaugas ( 45 ) tokiomis pat sąlygomis kaip ir valstybės narės piliečiai.

95.

Be to, pagal Direktyvos 2011/95 32 straipsnį apsaugos gavėjams turi būtų suteikta apgyvendinimo galimybė tokiomis pačiomis sąlygomis kaip ir kitiems valstybių narių teritorijose teisėtai gyvenantiems trečiųjų šalių piliečiams ( 46 ).

96.

Darytina išvada, kad pagal Direktyvos 2011/95 VII skyriaus nuostatas nenumatyta minimalaus socialinės paramos lygio, kuris turi būti užtikrintas asmenims, kuriems suteikta tarptautinė apsauga, išskyrus tai, kad jie turi būti vertinami taip pat, kaip ir atitinkamos valstybės piliečiai, ar, išimtiniais atvejais, kaip ir kiti valstybės narės teritorijoje teisėtai gyvenantys trečiųjų šalių piliečiai ( 47 ).

97.

Nesant tikros tarptautinės apsaugos Sąjungoje politikos su atskiru biudžetu, kuri garantuotų asmenims, kuriems suteikta ši apsauga, minimalaus lygio ir vienodas gyvenimo sąlygas, Direktyvos 2011/95 VII skyriaus nuostatos iš esmės atspindi ESS 5 straipsnio 3 dalyje įtvirtintą subsidiarumo principą, nes jomis aiškiai atsižvelgiama į skirtingą socialinės paramos lygį valstybėse narėse.

98.

Dėl situacijų, kai remiamasi Direktyvos 2011/95 20 ir paskesnių straipsnių pažeidimu, tačiau jis nėra tokio lygio, kad būtų pažeistas Chartijos 4 straipsnis, manau, kaip ir Prancūzijos vyriausybė, kad jeigu prieglobsčio srityje kompetentingos valdžios institucijos būtų įpareigotos įvertinti tarptautinės apsaugos lygį ir galimybės naudotis ja sąlygas, tai prieštarautų tarpusavio pasitikėjimo principui, kuriuo paremta bendra Europos prieglobsčio sistema, įskaitant Direktyvos 2013/32 33 straipsnio 2 dalies a punkto nuostatas ( 48 ).

99.

Be to, pagal Sąjungos teisę nedraudžiama, kad valstybė narė taikytų Direktyvos 2013/32 33 straipsnio 2 dalies a punkte numatytą tarptautinės apsaugos prašymo nepriimtinumo pagrindą, kai asmenys, kuriems suteikta tarptautinė apsauga, negauna jokių pragyvenimą užtikrinančių paslaugų, arba, palyginti su kitomis valstybėmis narėmis, jos teikiamos gerokai mažesnio masto, nors šiuo požiūriu šie asmenys nėra vertinami kitaip negu šios valstybės narės piliečiai ir jų padėtis nėra tokia, kad būtų pažeistas Chartijos 4 straipsnis. Direktyvos 2011/95 41 konstatuojamojoje dalyje numatyta, jog tam, „kad tarptautinės apsaugos gavėjai šioje direktyvoje nustatytomis teisėmis ir lengvatomis galėtų naudotis veiksmingiau, būtina atsižvelgti į specifinius jų poreikius ir ypatingus integravimosi sunkumus, su kuriais jie susiduria. Dėl tokio atsižvelgimo paprastai neturėtų būti sudaromos palankesnės sąlygos už tas, kurios taikomos valstybių narių piliečiams, nedarant poveikio valstybių narių galimybei nustatyti ar palikti galioti palankesnius reikalavimus“ ( 49 ).

100.

Kitokiu atveju būtų baudžiamos valstybės narės, kurios iš tikrųjų laikosi įsipareigojimų pagal Direktyvą 2011/95, kiek tai susiję su tarptautinės apsaugos turiniu, arba suteikia palyginti dosnią socialinę paramą.

101.

Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, manau, kad pagal Sąjungos teisę valstybei narei nedraudžiama taikyti Direktyvos 2013/32 33 straipsnio 2 dalies a punkte numatyto tarptautinės apsaugos prašymo nepriimtinumo pagrindo, kai valstybė narė, kuri jau suteikė papildomą apsaugą prašytojui, neatitinka Direktyvos 2011/95 20 ir paskesnių straipsnių reikalavimų ( 50 ), tačiau padėtis nėra tokia, kad būtų pažeistas Chartijos 4 straipsnis, arba kai asmenys, kuriems suteikta tarptautinė apsauga, negauna jokių pragyvenimą užtikrinančių paslaugų, arba, palyginti su kitomis valstybėmis narėmis, jos teikiamos gerokai mažesnio masto, tačiau šiuo požiūriu šie asmenys nėra vertinami kitaip negu atitinkamos valstybės narės piliečiai.

2. Dėl trečiojo klausimo pirmos dalies

102.

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas siekia sužinoti, „ar (ir kokiomis sąlygomis) pagal Chartijos 18 straipsnio nuostatas, siejamas su SESV 78 straipsniu, gali būti reikalaujama, kad valstybė narė išnagrinėtų tarptautinės apsaugos prašymą, nepaisydama nacionalinės nuostatos, kuria įgyvendinamas Direktyvos 2013/32 33 straipsnio 2 dalies a punktas, tuo atveju, kai prašytojui kitoje valstybėje narėje jau buvo suteiktas papildomos apsaugos statusas, bet nebuvo sutekta pabėgėlio statuso“, nes prieglobsčio procedūra pastarojoje valstybėje narėje turi trūkumų.

103.

Prašyme priimti prejudicinį sprendimą jį pateikęs teismas nurodo prieglobsčio procedūros trūkumus Bulgarijoje, nes suteikusi „papildomą apsaugą [ši] valstybė narė atsisako suteikti – palankesnį – pabėgėlio statusą <…> (iš anksto numatytu) būdu <…> arba nenagrinėja paskesnių prašymų, nors atsirado naujos informacijos arba duomenų, dėl kurių labai padidėja tikimybė, kad prašytojui gali būti suteiktas pabėgėlio statusas [pagal Direktyvos 2013/32 40 straipsnio 3 dalį]“. (Prašymo priimti prejudicinį sprendimą byloje C‑297/17 32 punktas.)

a) Šalių pastabos

104.

Vokietijos vyriausybė mano, kad, jei „būtų pareiga išnagrinėti prieglobsčio procedūros kitoje valstybėje narėje sisteminius trūkumus, ji turėtų būti bent paminėta Direktyvoje 2013/32. [Ji pažymi, kad] taip vis dėlto nėra ir [kad, atvirkščiai] valstybės narės sprendimas dėl tarptautinės apsaugos suteikimo turi tam tikrą galią“ (šios vyriausybės pastabų 62 punktas). Šios vyriausybės teigimu, tik Sąjungos teisės aktų leidėjas gali įtvirtinti tokią pareigą materialinės teisės nuostatose ir šios pareigos nesilaikymas gali būti konstatuotas tik pasibaigus procedūrai dėl šios valstybės narės įsipareigojimų nevykdymo.

105.

Prancūzijos vyriausybė mano, kad tik tuo atveju, jei paaiškėja, kad kitos valstybės narės jau suteikta tarptautinė apsauga yra neveiksminga, t. y. kad suinteresuotajam asmeniui apsaugą suteikusioje valstybėje narėje kyla persekiojimo ar didelės žalos grėsmė ( 51 ), kaip tai suprantama pagal Direktyvą 2011/95, naują prašymą gavusi valstybė narė turės patikrinti, ar prašytojas netenkina sąlygų, kad jam būtų suteiktas pabėgėlio statusas, prieš nagrinėdama, ar jis atitinka papildomos apsaugos suteikimo sąlygas.

106.

Lenkijos vyriausybės teigimu, Direktyvos 2013/32 33 straipsnyje numatyta, kad prašytojas, kuriam suteikta tarptautinė apsauga kitoje valstybėje narėje, yra joje pakankamai apsaugotas, todėl kitos valstybės narės gali laikyti jo prašymą nepriimtinu ir jį atmesti nenagrinėdamos jo iš esmės. Ji mano, jog tai, kad kompetentinga nacionalinė valdžios institucija konstatuoja, kad prašytojui suteikta tarptautinė apsauga kitoje valstybėje narėje, iš principo turi jai leisti nenagrinėti jo prašymo iš esmės. Ji priduria, kad tik labai išimtinėmis aplinkybėmis kompetentinga nacionalinė valdžios institucija turi pradėti prašymo nagrinėjimo iš esmės procedūrą. Šios vyriausybės teigimu, būtent kompetentinga nacionalinė institucija arba nacionalinis teismas turi nustatyti, ar konkrečiu atveju sisteminiai prieglobsčio procedūrų ar prieglobsčio prašytojų priėmimo sąlygų trūkumai tam tikroje valstybėje narėje, kuriais pažeidžiamas Chartijos 4 straipsnis, pagrindžia įpareigojimą iš esmės išnagrinėti prašymą suteikti didesnę tarptautinę apsaugą.

107.

Komisija mano, kad pirmoji valstybė narė (t. y. nagrinėjamu atveju – Vokietijos Federacinė Respublika) neprivalo nagrinėti kitos valstybės narės prieglobsčio procedūrų trūkumų. Ji mano, kad suteikus papildomą apsaugą valstybėje B, o valstybėje A atmetus prašymą dėl didesnės apsaugos suteikimo kaip nepriimtiną, prieglobsčio procedūra yra baigta. Todėl, Komisijos teigimu, suinteresuotasis asmuo turi būti vertinamas pagal 2008 m. gruodžio 16 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2008/115/EB dėl bendrų nelegaliai esančių trečiųjų šalių piliečių grąžinimo standartų ir tvarkos valstybėse narėse ( 52 ) 6 straipsnio 2 dalį. Ji mano, kad suinteresuotasis asmuo valstybėje narėje A yra neteisėtai, bet valstybėje narėje B naudojasi teise gyventi šalyje kaip asmuo, kuriam suteikta papildoma apsauga.

b) Analizė

108.

Šis prejudicinis klausimas yra susijęs su prašymo „sustiprinti“ vienoje valstybėje narėje suteiktą papildomą apsaugą, t. y. pripažinti pabėgėlio statusą kitoje valstybėje narėje, priimtinumu. Pagal Direktyvos 2013/32 33 straipsnio 2 dalies a punktą valstybės narės gali ( 53 ) laikyti nepriimtinu prašymą suteikti pabėgėlio statusą, jei kitoje valstybėje narėje buvo suteiktas papildomos apsaugos statusas.

109.

Šiuo atžvilgiu, be to, kad reikalavimai, taikomi priskyrimui prie pabėgėlių (Direktyvos 2011/95 III skyrius), akivaizdžiai skiriasi nuo reikalavimų, taikomų priskyrimui prie papildomą apsaugą galinčių gauti asmenų (Direktyvos 2011/95 V skyrius), pažymėtina, jog papildomos apsaugos statusas iš principo ( 54 ) suteikia mažesnę apsaugą nei pabėgėlio statusas, kiek tai susiję, be kita ko, su teise gyventi šalyje ( 55 ) ir socialiniu aprūpinimu ( 56 ). Šį skirtumą tarp dviejų tarptautinės apsaugos statusų dar labiau parodo pati SESV 78 straipsnio formuluotė ( 57 ).

110.

Pažymiu, kad atsižvelgiant į šių dviejų statusų skirtumą Direktyvos 2013/32 46 straipsnio 1 dalies a punkto i papunktyje numatyta, jog atsakingoje valstybėje narėje tarptautinės apsaugos prašytojas turi teisę į veiksmingą teisių gynimo priemonę šios valstybės narės teisme ir gali apskųsti sprendimus laikyti nepagrįstu prašymą suteikti pabėgėlio statusą ir (arba) papildomos apsaugos statusą ( 58 ).

111.

Iš tiesų Direktyvos 2013/32 46 straipsnio 2 dalies antroje pastraipoje numatyta, kad „kai valstybės narės suteiktas papildomos apsaugos statusas suteikia tokias pačias teises ir naudą, kaip pabėgėlio statusas pagal Sąjungos ir nacionalinę teisę, valstybė narė gali laikyti, kad apeliacija dėl sprendimo laikyti prašymą nepagrįstu, kad būtų suteiktas pabėgėlio statusas, yra nepriimtina dėl to, kad prašytojas nėra pakankamai suinteresuotas tolesniu nagrinėjimu“ ( 59 ).

112.

Darytina išvada, kad tik išimtinėmis aplinkybėmis pabėgėlio statusas visiškai atitinka papildomos apsaugos statusą.

113.

Bendra Europos prieglobsčio sistema buvo sukurta tokiomis aplinkybėmis, kurios leidžia daryti prielaidą, jog visos joje dalyvaujančios valstybės – ir valstybės narės, ir trečiosios šalys – gerbia pagrindines teises, įskaitant Chartijos 18 straipsnyje įtvirtintą teisę į prieglobstį, ir kad valstybės narės šiuo atžvilgiu gali pasitikėti viena kita ( 60 ).

114.

Mano nuomone, Sąjungos teisės aktų leidėjas vadovaujasi šiuo tarpusavio pasitikėjimo principu, kai priima tokias nuostatas, kaip Direktyvos 2013/32 33 straipsnio 2 dalies a punktas. Šia nuostata siekiama išvengti išteklių švaistymo ir „sistemos apkrovos įpareigojant valstybių valdžios institucijas nagrinėti to paties prašytojo pateiktus daugkartinius prašymus <…> ir taip išvengti forum shopping, visomis šiomis priemonėmis iš esmės siekdamas paspartinti prašymų nagrinėjimą atsižvelgiant tiek į prieglobsčio prašytojų, tiek į dalyvaujančių šalių interesus“ ( 61 ).

115.

Konkrečiomis nagrinėjamų bylų aplinkybėmis tarpusavio pasitikėjimas reiškia, jog valstybės narės turi teisę daryti prielaidą, kad kitos valstybės narės nagrinėja tarptautinės apsaugos prašymus, laikydamosi Sąjungos tesės ir Ženevos konvencijos normų, ir suteikia arba pabėgėlio statusą, arba papildomos apsaugos statusą, kai tai būtina dėl specialių šių statusų suteikimui taikomų reikalavimų atsižvelgiant į Direktyvoje 2011/95 numatytus bendrus kriterijus. Todėl valstybės narės turi teisę daryti prielaidą, kad kitos valstybės narės suteikia pabėgėlio (aukštesnį), o ne papildomos apsaugos (žemesnį) statusą, kai tai būtina ir reikalinga atsižvelgiant į aplinkybes ir atvirkščiai.

116.

Jau pažymėjau, kad vis dėlto ši prezumpcija yra nuginčijama. Iš tiesų svarbu pabrėžti, kad teisė į prieglobstį – tai pagrindinė teisė, Chartijos 18 straipsnyje garantuojama„pagal 1951 m. liepos 28 d. Ženevos konvenciją ir 1967 m. sausio 31 d. Protokolą dėl pabėgėlių statuso bei Europos Sąjungos sutartį ir Sutartį dėl Europos Sąjungos veikimo“. Tai reiškia, kad, nepaisant tarpusavio pasitikėjimo tarp valstybių narių pareigos, suinteresuotasis asmuo turi turėti galimybę įrodyti, jog yra prieglobsčio procedūros sisteminių trūkumų, be kita ko, dėl paplitusios praktikos nepagrįstai suteikti veikiau papildomos apsaugos statusą nei pabėgėlio statusą. Iš tiesų sisteminių trūkumų buvimas negali būti pripažįstamas tik tais atvejais, kai suinteresuotajam asmeniui kyla persekiojimo ar didelės žalos grėsmė, kaip teigia Prancūzijos vyriausybė ( 62 ).

117.

Patikrinimas, ar atsakingoje valstybėje narėje yra sisteminių prieglobsčio procedūros trūkumų, gali būti atliktas tik konkrečiai išnagrinėjus faktus ir aplinkybes. Šiuo klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas turi atsižvelgti į visus suinteresuotojo asmens pateiktus įrodymus dėl visų reikšmingų aplinkybių, susijusių su tariamais sisteminiais prieglobsčio procedūros trūkumais.

118.

Atskiri pažeidimai, kad ir kaip būtų, nėra pakankami, kad būtų abejojama dėl bendros Europos prieglobsčio sistemos ( 63 ) ir konkrečiai dėl Direktyvos 2013/32 33 straipsnio 2 dalies a punkto ir kad valstybės narės būtų priverstos laikyti, jog yra priimtinas prašymas suteikti pabėgėlio statusą, net jei kita valstybė narė yra suteikusi papildomos apsaugos statusą.

119.

Be to, kadangi pagal Direktyvos 2013/32 46 straipsnio 1 dalies a punkto i papunktį numatyta, jog atsakingoje valstybėje narėje tarptautinės apsaugos prašytojas turi teisę į veiksmingą teisių gynimo priemonę šios valstybės narės teisme ir gali apskųsti sprendimus laikyti nepagrįstu prašymą suteikti pabėgėlio statusą, jis taip pat turi įrodyti, kad šios teisės į veiksmingą teisių gynimo priemonę nėra arba ji turi sisteminių trūkumų.

120.

Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, manau, kad pagal Sąjungos teisę, visų pirma pagal Chartijos 18 straipsnį, draudžiama, kad valstybė narė taikytų Direktyvos 2013/32 33 straipsnio 2 dalies a punkte numatytą tarptautinės apsaugos prašymo nepriimtinumo pagrindą, kai prašytojas, pateikęs prašymą pripažinti pabėgėlio statusą, siekia, kad būtų sustiprinta papildoma apsauga, jam suteikta kitoje valstybėje narėje, ir kai prieglobsčio procedūra šioje pastarojoje valstybėje narėje turėjo ir tebeturi sisteminių trūkumų.

D.   Dėl penktojo klausimo bylose C‑297/17, C‑318/17 ir C‑319/17

121.

Penktasis klausimas bylose C‑297/17, C‑318/17 ir C‑319/17 pateiktas tik tam atvejui, jei į antrąjį klausimą būtų atsakyta neigiamai ( 64 ). Šiuo klausimu, kuris skirstomas į dvi dalis, pašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas siekia sužinoti, pirma, ar pagrindinėje byloje nagrinėjamos aplinkybės laiko atžvilgiu patenka į reglamento „Dublinas II“ arba reglamento „Dublinas III“ taikymo sritį, ir, antra, ar reglamentas „Dublinas II“ ir (arba) reglamentas „Dublinas III“ taikytini tuo atveju, kai prašytojui kitoje valstybėje narėje jau suteikta papildoma apsauga.

122.

Kadangi, remiantis mano atsakymu į antrąjį klausimą, valstybė narė neprivalo iš pradžių išnagrinėti, ar ji yra atsakinga už tarptautinės apsaugos prašymo nagrinėjimą ir gali atmesti šį prašymą vadovaudamasi nepriimtinumo pagrindais, numatytais Direktyvos 2013/32 33 straipsnio 2 dalyje, penktasis klausimas netenka savo dalyko.

V. Išvada

123.

Atsižvelgdamas į visus išdėstytus argumentus, siūlau Teisingumo Teismui į Bundesverwaltungsgericht (Federalinis administracinis teismas, Vokietija) pateiktus prejudicinius klausimus atsakyti taip:

1.

Pagal 2013 m. birželio 26 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2013/32/ES dėl tarptautinės apsaugos suteikimo ir panaikinimo bendros tvarkos 52 straipsnio pirmą pastraipą iki 2015 m. liepos 20 d. pateiktiems tarptautinės apsaugos prašymams neleidžiama taikyti nacionalinės teisės nuostatų, kuriomis perkeltas Direktyvos 2013/32 33 straipsnio 2 dalies a punktas ir įtvirtintas nepriimtinumo pagrindas dėl kitoje valstybėje narėje prašytojui suteiktos papildomos apsaugos. Neturi reikšmės ta aplinkybė, kad prieglobsčio prašymas dar visos apimties patenka į reglamento „Dublinas II“ taikymo sritį, kaip numatyta reglamento „Dublinas III“ 49 straipsnyje, arba tai, kad prieglobsčio prašymas buvo pateiktas iki Direktyvos 2013/32 įsigaliojimo ir iki jos perkėlimo į nacionalinę teisę.

2.

Direktyvos 2013/32 33 straipsnio 1 dalyje nėra įtvirtintos jokios pirmenybės arba hierarchijos tarp atsakingos valstybės narės nustatymo taisyklių ir Direktyvos 2013/32 33 straipsnio 2 dalyje numatytų nepriimtinumo pagrindų. Todėl valstybė narė neprivalo visų pirma išnagrinėti, ar ji yra atsakinga už tarptautinės apsaugos prašymo nagrinėjimą, ir gali atmesti šį prašymą vadovaudamasi vienu iš nepriimtinumo pagrindų, numatytų Direktyvos 2013/32 33 straipsnio 2 dalyje. Nesant jokios pirmenybės ar hierarchijos tarp atitinkamų taisyklių, šis laisvas pasirinkimas taip pat gali būti atliktas vadovaujantis proceso ekonomijos principu.

3.

Pagal Sąjungos teisę valstybei narei draudžiama taikyti Direktyvos 2013/32 33 straipsnio 2 dalies a punkte numatytą tarptautinės apsaugos prašymo nepriimtinumo pagrindą, kai asmenų, kuriems kitoje valstybėje narėje suteikta papildoma apsauga, gyvenimo sąlygos prieštarauja Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 4 straipsniui.

4.

Pagal Sąjungos teisę valstybei narei nedraudžiama taikyti Direktyvos 2013/32 33 straipsnio 2 dalies a punkte numatyto tarptautinės apsaugos prašymo nepriimtinumo pagrindo, kai valstybė narė, kuri jau suteikė papildomą apsaugą prašytojui, neatitinka 2011 m. gruodžio 13 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2011/95/ES dėl trečiųjų šalių piliečių ar asmenų be pilietybės priskyrimo prie tarptautinės apsaugos gavėjų, vienodo statuso pabėgėliams arba papildomą apsaugą galintiems gauti asmenims ir suteikiamos apsaugos pobūdžio reikalavimų 20 ir paskesnių straipsnių reikalavimų, tačiau padėtis nėra tokia, kad būtų pažeistas Pagrindinių teisių chartijos 4 straipsnis, arba kai asmenys, kuriems suteikta tarptautinė apsauga, negauna jokių pragyvenimą užtikrinančių paslaugų arba, palyginti su kitomis valstybėmis narėmis, jos teikiamos gerokai mažesnio masto, tačiau šiuo požiūriu šie asmenys nėra vertinami kitaip negu atitinkamos valstybės narės piliečiai.

5.

Pagal Sąjungos teisę, visų pirma pagal Pagrindinių teisių chartijos 18 straipsnį, draudžiama, kad valstybė narė taikytų Direktyvos 2013/32 33 straipsnio 2 dalies a punkte numatytą tarptautinės apsaugos prašymo nepriimtinumo pagrindą, kai prašytojas, pateikęs prašymą pripažinti pabėgėlio statusą, siekia, kad būtų sustiprinta papildoma apsauga, jam suteikta kitoje valstybėje narėje, ir kai prieglobsčio procedūra šioje pastarojoje valstybėje narėje turėjo ir tebeturi sisteminių trūkumų.


( 1 ) Originalo kalba: prancūzų.

( 2 ) OL L 180, 2013, p. 60.

( 3 ) OL L 337, 2011, p. 9.

( 4 ) Jungtinių Tautų sutarčių rinkinys, 189 t., p. 150, Nr. 2545 (1954).

( 5 ) OL L 326, 2005, p. 13.

( 6 ) 2013 m. birželio 26 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentas (ES) Nr. 604/2013, kuriuo išdėstomi valstybės narės, atsakingos už trečiosios šalies piliečio arba asmens be pilietybės vienoje iš valstybių narių pateikto tarptautinės apsaugos prašymo nagrinėjimą, nustatymo kriterijai ir mechanizmai (OL L 180, 2013, p. 31). Taip pat žr. 2003 m. vasario 18 d. Tarybos reglamentą (EB) Nr. 343/2003, nustatantį valstybės narės, atsakingos už trečiosios šalies piliečio vienoje iš valstybių narių pateikto prieglobsčio prašymo nagrinėjimą, nustatymo kriterijus ir mechanizmus (OL L 50, 2003, p. 1; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 19 sk., 6 t., p. 109, toliau – reglamentas „Dublinas II“).

( 7 ) Faktinės aplinkybės byloje C‑319/17 iš esmės yra tapačios aplinkybėms, kuriomis pateiktas prašymas priimti prejudicinį sprendimą byloje C‑297/17. Be to, nurodyti motyvai ir pateikti prejudiciniai klausimai yra tokie patys kaip ir prašyme priimti prejudicinį sprendimą byloje C‑297/17.

( 8 ) T. y. Bushra, Mohammad ir Ahmad Ibrahim.

( 9 ) Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas pažymi, kad „[i]š esmės Direktyvos 2013/32 33 straipsnio 2 dalies a punktu Sąjungos teisės aktų leidėjas išplėtė Direktyvos 2005/85 25 straipsnio 2 dalies a punkte jau numatytą teisę atmesti prieglobsčio prašymą kaip nepriimtiną ir šiuo metu valstybėms narėms leidžiama laikyti prieglobsčio prašymą nepriimtinu, jei kita valstybė narė yra suteikusi papildomą atsaugą“. (Žr. prašymo priimti prejudicinį sprendimą byloje C‑297/17 15 punktą.) Per bendrą 2018 m. gegužės 8 d. posėdį Jungtinė Karalystė ginčijo tai, kaip prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas aiškina Direktyvos 2005/85 25 straipsnio 2 dalies a punktą. Be kita ko, ji teigė, kad remiantis Direktyvos 2005/85 3 straipsnio 3 dalimi, jei valstybė narė taiko bendrą procedūrą prieglobsčio prašymams ir papildomos apsaugos prašymams, ji turi taikyti šią direktyvą visoms procedūroms. Jungtinės Karalystės vyriausybė nurodo, kad tokiomis aplinkybėmis Direktyvos 2005/85 25 straipsnio 2 dalies a punktas turi būti aiškinamas taip, kad valstybė narė gali laikyti prieglobsčio prašymą nepriimtinu, jei kita valstybė narė yra suteikusi papildomą apsaugą. Nepritariu šiam aiškinimui. Be to, nors Direktyvos 2005/85 25 straipsnio 2 dalyje aiškiai kalbama apie pabėgėlio statusą, manau, jog Jungtinės Karalystės vyriausybė painioja pabėgėlio ar papildomos apsaugos statuso suteikimo procedūras ir pabėgėlio ar papildomos apsaugos statusą.

( 10 ) Kaip nurodyta 2016 m. kovo 17 d. Sprendimo Mirza (C‑695/15 PPU, EU:C:2016:188) 43 punkte, Direktyvos 2013/32 33 straipsniu „siekiama sušvelninti atsakingos valstybės narės pareigą išnagrinėti tarptautinės apsaugos prašymą ir apibrėžiami atvejai, kuriais toks prašymas laikomas nepriimtinu“. Direktyvos 2013/32 33 straipsnio 2 dalies a punkte nurodytas nepriimtinumo pagrindas leidžia valstybėms narėms atmesti tarptautinės apsaugos prašymus, nenagrinėjant jų iš esmės.

( 11 ) Pagal Direktyvos 2013/32 53 straipsnį Direktyva 2005/85 buvo panaikinta nuo 2015 m. liepos 21 d.

( 12 ) Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas pažymi, kad nors AsylG 29 straipsnio 1 dalies 2 punktas atitinka sąlygas, kurių reikalaujama pagal Direktyvos 2013/32 33 straipsnio 2 dalies a punktą, šiuo atžvilgiu „jis yra nesuderinamas“ su Direktyvos 2005/85 25 straipsnio 2 dalies a punktu. Pagal pastarąją nuostatą „valstybės narės gali laikyti prieglobsčio prašymą nepriimtinu, jeigu <…> pabėgėlio statusą suteikė kita valstybė narė“.

( 13 ) Lenkijos vyriausybė teigia, kad palyginus šias dvi nuostatas, t. y. Direktyvos 2013/32 33 straipsnio 2 dalies a punktą ir Direktyvos 2005/85 25 straipsnio 2 dalies a punktą, aiškiai matyti, kad Direktyva 2013/32 išplėtė valstybių narių įgaliojimų pripažinti prašymą nepriimtinu ribas. Ji pažymi, kad šiuo metu prašymas gali būti pripažintas nepriimtinu ne tik tuo atveju, kai prašytojui kitoje valstybėje narėje suteiktas pabėgėlio statusas, bet ir tuomet, kai toje valstybėje jam suteikta papildoma apsauga. Tos pačios vyriausybės teigimu, pagal Direktyvą 2005/85, atvirkščiai, prašymas galėjo būti laikomas nepriimtinu tik tuomet, jei prašytojui kitoje valstybėje narėje buvo suteiktas pabėgėlio statusas.

( 14 ) Pažymėtina, kad, remiantis Direktyvos 2013/32 51 straipsnio 1 dalimi, šios direktyvos 33 straipsnis turėjo būti perkeltas ne vėliau kaip 2015 m. liepos 20 d. Be to, pagal tos pačios direktyvos 53 straipsnį Direktyva 2005/85 buvo panaikinta nuo 2015 m. liepos 21 d. Pagrindinėse bylose papildoma apsauga buvo suteikta ir prašymai suteikti pabėgėlio statusą pateikti iki 2015 m. liepos 20 d.

( 15 ) Žr. 2013 m. birželio 6 d. Tarybos pozicijos (ES) Nr. 7/2013, priimtos per pirmąjį svarstymą dėl Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos dėl tarptautinės apsaugos suteikimo ir panaikinimo bendros tvarkos (nauja redakcija) priėmimo (C 179 E, p. 27), 52 punktą.

( 16 ) Atsižvelgiant į privalomąjį Direktyvos 2013/32 52 straipsnio pirmos dalies antro sakinio pobūdį, nacionalinės nuostatos, kaip antai AsylG 77 straipsnio 1 dalis, negali nulemti Direktyvos 2013/32 33 straipsnio 2 dalies a punkto ir Direktyvos 2005/85 25 straipsnio 2 dalies a punkto taikymo laiko atžvilgiu.

( 17 ) Komisija mano, kad Direktyva 2013/32 ir nacionalinės priemonės, kuriomis ji perkeliama, gali būti taikomos iki 2015 m. liepos 20 d. pateiktiems prašymams tik tuomet, jeigu jos yra palankesnės nei priemonės, kuriomis perkeliama Direktyva 2005/85, todėl atitinka palankiausio vertinimo principą, numatytą Direktyvos 2005/85 5 straipsnyje. Komisijos teigimu, tik tokiais atvejais žodžiai „arba anksčiau“ gali turėti praktinę reikšmę. Per 2018 m. gegužės 8 d. posėdį Taus Magamadov (C‑438/17) advokatas nurodė, kad žodžiai „arba anksčiau“ skirti tiems atvejams, jei Direktyva 2013/32 būtų perkelta iki numatyto termino.

( 18 ) Reglamentas „Dublinas III“ įsigaliojo 2014 m. sausio 1 d.

( 19 ) T. y. AsylG 29 straipsnio 1 dalies 2 punktas.

( 20 ) Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo teigimu, „Vokietijos Federacinė Respublika pagal Dublino sistemos nuostatas galėtų būti (tapti) tarptautiniu mastu atsakinga už (dar vieno) prašymo suteikti prieglobstį nagrinėjimą iš esmės ir sprendimo suteikti (didesnę) apsaugą pabėgėliams priėmimą, nors šio prašymo ji neprivalėtų nagrinėti iš esmės ar priimti dėl jo sprendimo pagal Direktyvos 2013/32/ES 33 straipsnio 2 dalies a punktą atgaline data įgyvendinančią teisės normą. Direktyvos 2013/32/ES 33 straipsnio 1 dalies formuluotė, kurioje minimas tik reglamentas „Dublinas III“, galėtų leisti teigti, kad ši nuostata bet kuriuo atveju negali būti taikoma tais atvejais, kai dar be jokių išlygų taikomas reglamentas „Dublinas II“. (Prašymo priimti prejudicinį sprendimą byloje C‑438/17 16 punktas.)

( 21 ) Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas uždavė šį klausimą atsižvelgdamas į tai, kad, priešingai nei prieglobsčio prašymai bylose C‑297/17, C‑318/17 ir C‑319/17, kurie buvo pateikti 2013 m. lapkričio 29 d., 2012 m. birželio 19 d. Taus Magamadov prieglobsčio prašymas buvo pateiktas iki Direktyvos 2013/32 įsigaliojimo. Pagal Direktyvos 2013/32 54 straipsnį ši direktyva „įsigalioja dvidešimtą dieną po jos paskelbimo Europos Sąjungos oficialiajame leidinyje“. Direktyva 2013/32 buvo paskelbta Europos Sąjungos oficialiajame leidinyje2013 m. birželio 29 d.

( 22 ) Pažymiu, jog 2017 m. balandžio 5 d. Nutarties Ahmed (C‑36/17, EU:C:2017:273) 42 punkte Teisingumo Teismas nusprendė, kad „[reglamento „Dublinas III“] nuostatos ir principai, tiesiogiai ar netiesiogiai reglamentuojantys prašymo atsiimti pateikimo terminus, netaikomi esant tokiai situacijai, <…> kai trečiosios šalies pilietis pateikė tarptautinės apsaugos prašymą vienoje valstybėje narėje po to, kai jam kitoje valstybėje narėje buvo suteikta papildoma apsauga“. Tačiau toje nutartyje Teisingumo Teismas nenagrinėjo klausimo, ar valstybės narės turi teisę rinktis: nenagrinėti prieglobsčio prašymo pagal reglamentą „Dublinas III“ arba atmesti jį kaip nepriimtiną pagal Direktyvos 2013/32 33 straipsnio 2 dalies a punktą.

( 23 ) Komisijos teigimu, klausimas „paaiškinamas ta aplinkybe, kad pagal Vokietijos teisę AsylG 29 straipsnio 1 dalies a punkte numatytas nepriimtinumo pagrindas, kai už prieglobsčio prašymo nagrinėjimą yra atsakinga kita valstybė narė pagal reglamento [„Dublinas III“] nuostatas“ (Komisijos pastabų 22 punktas, išskirta mano).

( 24 ) Pareiškėjai pagrindinėse bylose C-297/17, C-318/17 ir C-319/17 mano, kad Dublino reglamentas nebegali būti taikomas, jei, kaip nagrinėjamu atveju, pagal reglamentą „Dublinas II“ atsakinga valstybė narė atsisako perimti savo žinion suinteresuotąjį asmenį. Vokietijos vyriausybė mano, kad reglamentas „Dublinas III“ nebetaikytinas, kai pabėgėliams jau suteikta tarptautinė apsauga. Ji mano, kad Direktyvos 2013/32 33 straipsnio 2 dalyje įtvirtinti du skirtingi atvejai, kai prieglobsčio prašymas nenagrinėjamas iš esmės: pirma, jis nepriimtinas pagal reglamento „Dublinas III“ nuostatas ir, antra, jis nepriimtinas dėl šios direktyvos 33 straipsnio 2 dalyje nurodytų pagrindų. Taigi, šios vyriausybės teigimu, nėra nei teisės aktų konkurencijos, nei galimybės rinktis.

( 25 ) Žr. 2017 m. vasario 16 d. Sprendimą C. K. ir kt. (C‑578/16 PPU, EU:C:2017:127, 59 punktas ir nurodyta jurisprudencija). Teisingumo Teismo teigimu, Chartijos 4 straipsnyje numatytas nežmoniško ar žeminančio elgesio draudimas atitinka draudimą, įtvirtintą EŽTK 3 straipsnyje, todėl, vadovaujantis Chartijos 52 straipsnio 3 dalimi, jo esmė ir apimtis yra tokie patys kaip pagal šią konvenciją (2017 m. vasario 16 d. Sprendimo C. K. ir kt., C‑578/16 PPU, EU:C:2017:127, 67 punktas). Be to, iš EŽTK 15 straipsnio 2 dalies matyti, kad negalima jokia EŽTK 3 straipsnio išimtis, ir Teisingumo Teismas yra patvirtinęs, jog į Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudenciją, susijusią su EŽTK 3 straipsniu, turi būti atsižvelgta aiškinant Chartijos 4 straipsnį (2017 m. vasario 16 d. Sprendimo C. K. ir kt., C‑578/16 PPU, EU:C:2017:127, 68 punktas).

( 26 ) Šiuo klausimu žr. 2011 m. gruodžio 21 d. Sprendimą N. S. ir kt. (C‑411/10 ir C‑493/10, EU:C:2011:865, 7880 punktai).

( 27 ) Žr. 2011 m. gruodžio 21 d. Sprendimą N. S. ir kt. (C‑411/10 ir C‑493/10, EU:C:2011:865, 81 punktas).

( 28 ) Šiuo klausimu taip pat žr. 2017 m. vasario 16 d. Sprendimą C. K. ir kt. (C‑578/16 PPU, EU:C:2017:127, 60 punktas ir nurodyta jurisprudencija).

( 29 ) CE:ECHR:2011:0121JUD003069609.

( 30 ) Pažymėtina, kad nagrinėdamas tarptautinės apsaugos prašytojų priėmimo sąlygas Graikijoje Europos Žmogaus Teisių Teismas atsižvelgė į įpareigojimus, tenkančius Graikijos valdžios institucijoms pagal 2003 m. sausio 27 d. Tarybos direktyvą 2003/9/EB, nustatančią minimalias normas dėl prieglobsčio prašytojų priėmimo (OL L 31, 2003, p. 18; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 19 sk., 6 t., p. 101) (2011 m. sausio 21 d. EŽTT sprendimo M.S.S. prieš Belgiją ir Graikiją, CE:ECHR:2011:0121JUD003069609, 263 punktas).

( 31 ) Savo sprendime Europos Žmogaus Teisių Teismas padarė išvadą, kad itin didelio materialinio skurdo situacija gali sukelti klausimų dėl atitikties EŽTK 3 straipsniui. Toliau jis konstatavo, kad situacija, kurioje atsidūrė atitinkamas pareiškėjas, buvo itin sunki. Europos Žmogaus Teisių Teismas pažymėjo, kad „[pareiškėjas paaiškino, kad] ištisus mėnesius gyveno visiškame skurde ir negalėjo patenkinti elementariausių savo poreikių: pavalgyti, nusiprausti ir turėti gyvenamąją vietą. Prie to prisidėjo nuolatinis nerimas dėl baimės būti užpultam ir apiplėštam, taip pat jokių vilčių, kad situacija galėtų pagerėti, nebuvimas“ (2011 m. sausio 21 d. EŽTT sprendimas M.S.S. prieš Belgiją ir Graikiją, CE:ECHR:2011:0121JUD003069609, § 252–254). Šio sprendimo 263 punkte Europos Žmogaus Teisių Teismas konstatavo, kad Graikijos valdžios institucijos „tinkamai neatsižvelgė į pareiškėjo kaip prieglobsčio prašytojo pažeidžiamumą ir dėl savo neveikimo yra atsakingos už sąlygas, kuriomis jis gyveno ištisus mėnesius, gatvėje, be lėšų, be vandentiekio, neturėdamas jokios galimybės patenkinti savo esminius poreikius. Teismas manė, kad pareiškėjas buvo žeminančio elgesio, rodančio, kad negerbiamas jo orumas, auka ir kad dėl šios situacijos, be jokių abejonių, jis jautė baimę, nerimą ir pažeminimą, galinčius sukelti nevilties jausmą. Jis manė, kad tokios gyvenimo sąlygos kartu su ilgą laiką besitęsiančiu netikrumu ir, nesant jokių vilčių, kad situacija galėtų pagerėti, pasiekė tokį sunkumo lygį, kurio reikalaujama pagal [EŽTK] 3 straipsnį“.

( 32 ) Žr. 2011 m. gruodžio 21 d. Sprendimą N. S. ir kt. (C‑411/10 ir C‑493/10, EU:C:2011:865, 82 punktas).

( 33 ) 2011 m. gruodžio 21 d. Sprendimas N. S. ir kt. (C‑411/10 ir C‑493/10, EU:C:2011:865, 84 punktas).

( 34 ) Toje byloje Teisingumo Teismas nusprendė, kad nebuvo pagrįstų priežasčių manyti, jog prieglobsčio procedūra ir tarptautinės apsaugos prašytojų priėmimo sąlygos atsakingoje valstybėje narėje turėjo sisteminių trūkumų. Tačiau Teisingumo Teismas padarė išvadą, jog negalima atmesti galimybės, kad itin sunkios sveikatos būklės prieglobsčio prašytojo perdavimas savaime galėtų suinteresuotajam asmeniui kelti realią nežmoniško ar žeminančio elgesio, kaip tai suprantama pagal Chartijos 4 straipsnį, grėsmę ir taip galėtų būti neatsižvelgiant į priėmimo ir paslaugų kokybę už prieglobsčio prašymo nagrinėjimą atsakingoje valstybėje narėje. Teisingumo Teismas nusprendė, kad prieglobsčio prašytojo perdavimas pripažintinas nežmonišku ir žeminančiu elgesiu, kaip tai suprantama pagal minėtą straipsnį, tokiomis aplinkybėmis, kai itin sunkios fizinės ar psichinės būklės prieglobsčio prašytojo perdavimas galėtų sukelti tikrą ir pagrįstą pavojų, kad gerokai ir negrįžtamai pablogės suinteresuotojo asmens sveikatos būklė. Teisingumo Teismas pridūrė, jog perduodančios valstybės narės institucijos ir prireikus jos teismai turi išsiaiškinti visas dideles abejones dėl perdavimo poveikio suinteresuotojo asmens sveikatos būklei ir imtis visų reikalingų atsargumo priemonių, kad perdavimo sąlygos būtų tinkamos ir pakankamos, atsižvelgiant į to asmens sveikatos būklę. Jeigu dėl itin sunkaus susijusio prieglobsčio prašytojo susirgimo minėtų atsargumo priemonių nepakaktų tam, kad būtų galima užtikrinti, jog perdavimas nesukels realaus pavojaus ir gerokai ir negrįžtamai nepablogės jo sveikatos būklė, susijusios valstybės narės institucijos privalo sustabdyti šio asmens perdavimą tol, kol jo būklė vėl bus tokia, kad būtų galima jį perduoti. (2017 m. vasario 16 d. Sprendimo C. K. ir kt., C‑578/16 PPU, EU:C:2017:127, 71, 73 ir 96 punktai).

( 35 ) Pažymiu, kad savo 2014 m. lapkričio 4 d. Sprendime Tarakhel prieš Šveicariją, CE:ECHR:2014:1104JUD002921712, Europos Žmogaus Teisių Teismas nusprendė, jog siekiant patikrinti, ar tarptautinės apsaugos prašytojo perdavimas pagal Dublino sistemą reikštų nežmonišką ar žeminantį elgesį, reikia nustatyti, ar atsižvelgiant į bendrą situaciją, susijusią su prieglobsčio prašytojų priėmimo atsakingoje valstybėje narėje priemonėmis, ir į konkrečią pareiškėjų situaciją, yra rimtų ir pagrįstų priežasčių manyti, kad išsiuntus pareiškėjus į Italiją jiems kiltų grėsmė patirti EŽTK 3 straipsniui prieštaraujantį elgesį. Europos Žmogaus Teisių Teismas nusprendė, kad atitinkamu laikotarpiu situacija Italijoje visiškai negalėjo būti palyginta su situacija Graikijoje, buvusią tuo metu, kai priimtas 2011 m. sausio 21 d. EŽTT sprendimas M.S.S. prieš Belgiją ir Graikiją, CE:ECHR:2011:0121JUD003069609, ir kad tuo metu nagrinėtoje byloje negalėjo būti taikomas toks pat požiūris kaip byloje, kurioje buvo priimtas minėtas sprendimas. Tačiau Europos Žmogaus Teisių Teismas nusprendė, kad jei pareiškėjai (pora su šešiais nepilnamečiais vaikais, kuriems buvo taikoma speciali apsauga atsižvelgiant į jų ypatingus poreikius ir itin didelį pažeidžiamumą) būtų išsiųsti į Italiją Šveicarijos valdžios institucijoms prieš tai negavus konkrečios Italijos valdžios institucijų garantijos, kad, pirma, jais bus pasirūpinta atsižvelgiant į vaikų amžių ir, antra, bus išlaikyta šeimos vienybė, tai būtų EŽTK 3 straipsnio pažeidimas.

( 36 ) Žr. 2017 m. vasario 16 d. Sprendimą C. K. ir kt. (C‑578/16 PPU, EU:C:2017:127, 93 punktas).

( 37 ) Išskirta mano.

( 38 ) Pagal analogiją žr. 2011 m. gruodžio 21 d. Sprendimą N. S. ir kt. (C‑411/10 ir C‑493/10, EU:C:2011:865, 6469 punktai).

( 39 ) 2011 m. gruodžio 21 d. Sprendimas N. S. ir kt. (C‑411/10 ir C‑493/10, EU:C:2011:865, 7880 punktai).

( 40 ) Iš tiesų, remiantis SESV 288 straipsniu, valstybė narė yra saistoma rezultato, kurį reikia pasiekti, atžvilgiu.

( 41 ) Žr. 2011 m. sausio 21 d. EŽTT sprendimą M.S.S. prieš Belgiją ir Graikiją, CE:ECHR:2011:0121JUD003069609, § 254.

( 42 ) Žr. Direktyvos 2011/95 26 straipsnį. Taip pat žr. Ženevos konvencijos 17–19 straipsnius.

( 43 ) Žr. Direktyvos 2011/95 27 straipsnį ir Ženevos konvencijos 22 straipsnį.

( 44 ) Žr. Direktyvos 2011/95 29 straipsnį. Pagal Direktyvos 2011/95 29 straipsnio 2 dalį „[n]ukrypstant nuo 1 dalyje nustatytos bendrosios taisyklės, valstybės narės gali apriboti papildomos apsaugos statuso gavėjams suteikiamą socialinę paramą iki pagrindinių lengvatų, kurios teikiamos tokio paties lygio ir tokiomis pačiomis sąlygomis kaip ir piliečiams“. Taip pat žr. Ženevos konvencijos 23 ir 24 straipsnius.

( 45 ) Žr. Direktyvos 2011/95 30 straipsnį. Taip pat žr. Ženevos konvencijos 24 straipsnį.

( 46 ) Taip pat žr. Ženevos konvencijos 21 straipsnį.

( 47 ) Apgyvendinimo galimybės atveju.

( 48 ) Pažymėtina, jog prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas nepateikė jokios informacijos dėl to, kad asmenys, kuriems suteikta tarptautinė apsauga Bulgarijoje, yra diskriminuojami, palyginti su šios valstybės piliečiais, be kita ko, kiek tai susiję su socialinės paramos išmokomis.

( 49 ) Išskirta mano.

( 50 ) Svarbu pabrėžti, kad dėl Direktyvos 2011/95 20 ir paskesnių straipsnių pažeidimų pagal SESV 258 straipsnį gali būti pareikšti ieškiniai dėl atitinkamos valstybės narės įsipareigojimų nevykdymo. Be to, suinteresuotieji asmenys nacionaliniuose teismuose ir institucijose gali remtis teisėmis, kurios jiems suteiktos pagal Direktyvos 2011/95 20 ir paskesnius straipsnius.

( 51 ) Žr. Direktyvos 2011/95 15 straipsnį.

( 52 ) OL L 348, 2008, p. 98.

( 53 ) Tai yra jų teisė.

( 54 ) Iš tiesų, Direktyvos 2011/95 3 straipsnyje „Palankesni reikalavimai“ numatyta, kad „[v]alstybės narės gali nustatyti arba palikti galioti palankesnius reikalavimus, skirtus nustatyti, kuris asmuo gali būti priskiriamas prie pabėgėlio ar papildomą apsaugą galinčio gauti asmens, ir tarptautinės apsaugos pobūdį, jei tie reikalavimai yra suderinami su šia direktyva“.

( 55 ) Žr. Direktyvos 2011/95 24 straipsnį.

( 56 ) Žr. Direktyvos 2011/95 29 straipsnį.

( 57 ) SESV 78 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad „Sąjunga kuria bendrą prieglobsčio, papildomos apsaugos ir laikinos apsaugos politiką trečiosios šalies piliečiams, kuriems reikia tarptautinės apsaugos, siekdama siūlyti atitinkamą statusą ir užtikrinti, kad nebūtų pažeistas negrąžinimo principas. Ši politika privalo neprieštarauti 1951 m. liepos 28 d. Ženevos konvencijai ir 1967 m. sausio 31 d. Protokolui dėl pabėgėlių statuso bei kitoms atitinkamoms sutartims“. Išskirta mano. Be to, reikia pabrėžti, jog SESV 78 straipsnio 2 dalyje numatyta, jog „[t]aikant 1 dalį, Europos Parlamentas ir Taryba, spręsdami pagal įprastą teisėkūros procedūrą, patvirtina bendros Europos prieglobsčio sistemos priemones, kurias sudaro: a) visoje Sąjungoje galiojantis vienodas prieglobsčio statusas trečiųjų šalių piliečiams; b) vienodas papildomos apsaugos statusas trečiųjų šalių piliečiams, kuriems, negavus Europos prieglobsčio, reikia tarptautinės apsaugos“. Išskirta mano.

( 58 ) 2015 m. gruodžio 17 d. Sprendimo Tall (C‑239/14, EU:C:2015:824) 51 punkte Teisingumo Teismas nusprendė, kad „nustatant, kas turi būti būdinga [Direktyvos 2013/32 46] straipsnyje numatytai teisių gynimo priemonei, reikia atsižvelgti į Chartijos 47 straipsnį, kuriame patvirtinamas veiksmingos teisminės gynybos principas ir pagal kurį kiekvienas asmuo, kurio teisės ir laisvės, garantuojamos Sąjungos teisės, yra pažeistos, turi teisę į veiksmingą jų gynybą teisme šiame straipsnyje nustatytomis sąlygomis“.

( 59 ) Išskirta mano.

( 60 ) Pagal analogiją žr. 2011 m. gruodžio 21 d. Sprendimą N. S. ir kt. (C‑411/10 ir C‑493/10, EU:C:2011:865, 78 punktas).

( 61 ) Žr. 2011 m. gruodžio 21 d. Sprendimą N. S. ir kt. (C‑411/10 ir C‑493/10, EU:C:2011:865, 79 punktas).

( 62 ) Be to, svarbu pabrėžti, kad teisė į prieglobstį neapsiriboja negrąžinimo principo laikymusi, kaip matyti iš teisių, suteiktų pagal Direktyvos 2011/95 20 ir paskesnius straipsnius.

( 63 ) Pagal analogiją žr. 2011 m. gruodžio 21 d. Sprendimą N. S. ir kt. (C‑411/10 ir C‑493/10, EU:C:2011:865, 82 ir 84 punktai).

( 64 ) Pareiškėjai pagrindinėse bylose C‑297/17, C‑318/17 ir C‑319/17 mano, „kad iš reglamento „Dublinas III“ 49 straipsnio 2 dalies matyti, jog šis reglamentas taikomas tik po 2014 m. sausio 1 d. pateiktiems tarptautinės apsaugos prašymams. Išlyga, pagal kurią reglamentas „Dublinas III“ turėtų būti taikomas visiems po 2014 m. sausio 1 d. pateiktiems prašymams perimti prašytojus savo žinion arba juos atsiimti, nepaisant datos, kurią buvo pateiktas tarptautinės apsaugos prašymas, nereiškia <…> nei kad taip turi būti taikomas visas reglamentas „Dublinas III“, nes tai aiškiai prieštarautų 49 straipsnio 2 dalies nuostatai, nei kad, jei reglamentas „Dublinas II“ dar išlieka taikytinas kitais aspektais, turi būti laikomasi terminų prašymui atsiimti pateikti. Reglamente „Dublinas II“ šiuo atžvilgiu nenumatyta jokio termino“. Vokietijos vyriausybė mano, kad, atsižvelgiant į jos atsakymus į kitus prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo užduotus klausimus, nėra reikalo atsakyti į penktąjį klausimą. Komisija nurodė: „kadangi penktasis klausimas netenka savo dalyko atsižvelgiant į [jos atsakymus] į pirmąjį ir antrąjį klausimus, ji mano, kad yra labai maža tikimybė, jog Teisingumo Teismas turės jį nagrinėti“. Prancūzijos ir Lenkijos vyriausybės nepateikė pastabų dėl šio prejudicinio klausimo.