1. 

Šį prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikė Okresní soud v Českých Budějovicích (Česke Budejovicų apylinkės teismas, Čekijos Respublika) dėl Direktyvos 2011/7/ES ( 2 ) 6 straipsnio 1 ir 3 dalių išaiškinimo. Jis pateiktas nagrinėjant draudimo bendrovės Česká pojišťovna a.s. ir bendrovės WCZ, spol. s r.o. ginčą dėl išieškojimo išlaidų, kurių patyrė Česká pojišťovna, siekdama gauti WCZ mokėtinas įmokas, atlyginimo.

2.

Direktyvos 2011/7 19–21 konstatuojamosiose dalyse nurodyta:

3.

Šios direktyvos 6 straipsnyje „Išieškojimo išlaidų kompensavimas“ nustatyta:

„1.   Valstybės narės užtikrina, kad tokiu atveju, jei delspinigiai už pavėluotą mokėjimą, atliekamą pagal komercinį sandorį, tampa mokėtini pagal 3 arba 4 straipsnį, kreditorius turėtų teisę gauti iš skolininko ne mažesnę kaip nustatytą 40 [eurų] sumą.

2.   Valstybės narės užtikrina, kad 1 dalyje nurodyta nustatyta suma būtų mokėtina nereikalaujant priminimo, kompensuojant kreditoriaus išieškojimo išlaidas.

3.   Be 1 dalyje nurodytos nustatytos sumos kreditorius turi teisę reikalauti iš skolininko pagrįstos kompensacijos už visas išieškojimo išlaidas, viršijančias tą nustatytą sumą ir susijusias su skolininko pavėluotu mokėjimu. Šios išlaidos, inter alia, galėtų apimti išlaidas, patirtas naudojantis advokato ar skolų išieškojimo įmonės paslaugomis.“

4.

Tos pačios direktyvos 12 straipsnyje numatyta:

„<…>

3.   Valstybės narės gali palikti galioti nuostatas arba priimti naujas nuostatas, kurios kreditoriui būtų palankesnės negu nuostatos, būtinos, kad būtų laikomasi šios direktyvos.

4.   Perkeldamos šią direktyvą į nacionalinę teisę, valstybės narės nusprendžia, ar jos netaikyti anksčiau nei 2013 m. kovo 16 d. sudarytoms sutartims.“

5.

Zákon č. 513/1991, obchodní zákoník (Įstatymas Nr. 513/1991 dėl komercinio kodekso), iš dalies pakeisto zákon č. 179/2013 (Įstatymas Nr. 179/2013), 369 straipsnio 1 dalies paskutiniame sakinyje numatyta:

„Be delspinigių, skolininkas turi teisę į mažiausią skolos išieškojimo išlaidų kompensaciją, kurios dydis ir sąlygos nustatomos vyriausybės nutarimu.“

6.

Nařízení vlády č. 351/2013 (Vyriausybės nutarimas Nr. 351/2013) 6 straipsnyje, kuriuo, kaip nurodo prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, perkeliamas Direktyvos 2011/7 3 straipsnis (toliau – Vyriausybės nutarimas), numatyta:

„Ūkio subjektų abipusių prievolių atveju <…> mažiausias išlaidų, susijusių su kiekvieno reikalavimo įgyvendinimu, dydis yra 1200 [Čekijos kronų (CZK) (maždaug 47 eurai)].“

7.

Zákon č. 40/1964, občanský zákoník (Įstatymas Nr. 40/1964, kuriuo patvirtinamas Civilinis kodeksas) 121 straipsnio 3 dalyje numatyta:

„Reikalavimo papildomi elementai yra palūkanos, delspinigiai, baudos ir išieškojimo išlaidos.“

8.

Zákon č. 99/1963, občanský soudní řád (Įstatymas Nr. 99/1963, kuriuo patvirtinamas Civilinio proceso kodeksas) 142 straipsnio 1 dalyje numatyta:

„Bylos šaliai, kurios reikalavimai visiškai patenkinti, teismas priteisia išlaidas, kurių ji patyrė įgyvendindama arba gindama savo teisę, iš bylos šalies, kurios reikalavimai atmesti.“

9.

Pagal šio kodekso 142a straipsnio 1 dalį:

„Ieškovas, kurio ieškinys dėl prievolės įvykdymo yra patenkintas, turi teisę į bylinėjimosi išlaidų iš atsakovo priteisimą tik tada, jei likus ne mažiau kaip [septynioms] dienoms iki pareiškimo, kuriuo pradedamas procesas, padavimo atsakovui jo korespondencijos adresu arba paskutiniu žinomu adresu išsiuntė raginimą įvykdyti prievolę.“

10.

2012 m. lapkričio 7 d.Česká pojišťovna ir WCZ sudarė draudimo sutartį, ji įsigaliojo tą pačią dieną.

11.

2015 m. kovo 10 d. laišku Česká pojišťovna įspėjo WCZ dėl sutarties nutraukimo nuo 2015 m. vasario 25 d., nes WCZ nesumokėjo draudimo įmokų, ir pareikalavo iš jos sumokėti už laikotarpį nuo 2014 m. lapkričio 7 d. iki 2015 m. vasario 26 d. mokėtinas įmokas, kurios sudaro 1160 CZK (maždaug 45 eurai). Prieš kreipdamasi į prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusį teismą Česká pojišťovna nusiuntė WCZ iš viso keturis priminimus.

12.

Česká pojišťovna prašo šio teismo iš WCZ priteisti, pirma, minėtą 1160 CZK (maždaug 45 eurai) sumą ir įstatyme numatytus delspinigius nuo 2015 m. vasario 25 d. iki mokėtinų įmokų sumokėjimo ir, antra, atlyginti su skolos išieškojimu susijusias išlaidas, kurios sudaro 1200 CZK (maždaug 47 eurai). Be to, Česká pojišťovna reikalauja, kad WCZ atlygintų bylinėjimosi išlaidas.

13.

Konstatavęs, kad pagal nacionalinę teisę teismai bylinėjimosi išlaidomis turi pripažinti išlaidas, susijusias tik su vienu priminimu, kuris atsakovui išsiunčiamas prieš pareiškiant ieškinį, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas teiraujasi, ar greta nustatyto dydžio išieškojimo išlaidų kompensacijos pagal Direktyvos 2011/7 6 straipsnį dar turi būti pripažinta teisė į priminimo išlaidų kompensaciją pagal nacionalinės proceso teisės normas. Šis teismas pažymi, kad pagal šios direktyvos 19 konstatuojamąją dalį būtent tos direktyvos 6 straipsnyje numatyta nustatyto dydžio kompensacija turi padengti ieškovo išlaidas, susijusias su priminimu. Jo nuomone, pripažinus teisę į abi kompensacijas (pagal minėtą 6 straipsnį ir pagal nacionalinės proceso teisės normas), ieškovas du kartus gautų tą pačią kompensaciją.

14.

Šis klausimas yra pagrindinis prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nagrinėjamoje byloje, nes Česká pojišťovna prašo nustatyto dydžio 1200 CZK (maždaug 47 eurai) kompensacijos, remdamasi Vyriausybės nutarimo 3 straipsniu ir Direktyvos 2011/7 6 straipsniu, be to, remdamasi nacionaline teise, prašo kompensuoti teisinio atstovavimo išlaidas, įskaitant priminimo prieš pareiškiant ieškinį išlaidas, numatytas nacionalinėje teisėje.

15.

Šiomis aplinkybėmis prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas nusprendė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui šį prejudicinį klausimą:

„Ar Direktyvos [2011/7] 6 straipsnio 1 ir 3 dalis reikia aiškinti taip, kad jos įpareigoja teismą priteisti bylą dėl šios direktyvos 3 arba 4 straipsnyje minimo iš komercinio sandorio kylančio reikalavimo grąžinti skolą laimėjusiam ieškovui 40 eurų sumą (arba atitinkamą sumą nacionaline valiuta) ir bylinėjimosi išlaidų kompensaciją, įskaitant valstybės narės proceso teisės normose numatyto dydžio išlaidų, susijusių su priminimu atsakovui įvykdyti prievolę iki ieškinio pareiškimo, kompensaciją?“

16.

Nė viena iš pagrindinės bylos šalių nepateikė rašytinių pastabų šioje byloje. Pastabas Teisingumo Teismui pateikė tik Europos Komisija. Be to, Teisingumo Teismas negavo prašymo surengti posėdį ir nerengė jo savo iniciatyva. Tačiau nusprendžiau, kad siekiant prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui pateikti naudingą atsakymą reikia paprašyti šalis ir Čekijos vyriausybę raštu atsakyti į kai kuriuos klausimus; į juos atsakė Čekijos vyriausybė ir Komisija.

17.

Dėl 2017 m. vasario 16 d. Sprendimo IOS Finance EFC (C‑555/14, EU:C:2017:121) 21 ir 22 punktuose nurodytų priežasčių šiuo atveju Direktyvos 2011/7 taikymas laiko atžvilgiu negali būti ginčijamas. Priešingai nei byloje, kurioje priimtas tas sprendimas, Komisija savo pastabose pritaria tokiam Direktyvos 2011/7 taikymui, nors Čekijos Respublika pasinaudojo šios direktyvos 12 straipsnio 4 dalyje valstybėms narėms suteikta galimybe perkeliant šią direktyvą į nacionalinę teisę nuspręsti jos netaikyti iki šios direktyvos 12 straipsnio 1 dalyje nustatytos datos sudarytoms sutartims. Atsakyme į Teisingumo Teismo klausimus Čekijos vyriausybė taip pat neginčijo Direktyvos 2011/7 taikymo.

18.

Jeigu neklystu, Direktyvos 2011/7 6 straipsnio Teisingumo Teismas dar neaiškino ( 3 ).

19.

Vis dėlto, kiek tai susiję su iki šios direktyvos galiojusia direktyva, t. y. Direktyva 2000/35/EB ( 4 ), 2005 m. kovo 10 d. Sprendime QDQ Media (C‑235/03, EU:C:2005:147) išaiškintas pastarosios direktyvos 3 straipsnio 1 dalies e punktas, kuris iš dalies atitinka Direktyvos 2011/7 6 straipsnio 3 dalį.

20.

Toje byloje Teisingumo Teismui buvo pateiktas klausimas, ar ginant kreditoriaus interesus, kaip numatyta Direktyvoje 2000/35, galima skolos išieškojimo išlaidomis laikyti išlaidas, atsiradusias dėl advokato ar procurador dalyvavimo procese dėl nurodymo sumokėti, siekiant išieškoti šią skolą. Teisingumo Teismas nusprendė, kad, nesant galimybės pagal nacionalinę teisę į bylinėjimosi išlaidas, kurios gali būti priteistos iš turinčio verslo skolų privataus asmens, įtraukti išlaidas, atsiradusias dėl advokato ar procurador pagalbos kreditoriui teismo procese išieškant šią skolą, kaip tokios galimybės pagrindu negalima remtis Direktyva 2000/35/EB.

21.

Tokios išlaidos aiškiai patenka į Direktyvos 2011/7 6 straipsnio 3 dalyje nurodytas „išieškojimo išlaidas, viršijančias tą nustatytą sumą ir susijusias su skolininko pavėluotu mokėjimu“.

22.

Išnagrinėjęs Direktyvos 2011/7 tikslą ir tekstą, taip pat jos kontekstą ir genezę, manau, kad, priešingai, nei gali atrodyti iš šios direktyvos 20 konstatuojamosios dalies, šios direktyvos 6 straipsnio 1 dalyje numatytos fiksuotos 40 eurų sumos – valstybėms narėms nustatyto minimumo – negalima aiškinti taip, kad ja siekiama visiškai padengti tam tikrų rūšių išieškojimo išlaidas (šiuo atveju „vidaus“ ar „administracines“ išieškojimo išlaidas, kurios apima priminimo išlaidas). Todėl šios direktyvos 6 straipsnio 3 dalyje numatytos pagrįstos kompensacijos negalima aiškinti kaip apimančios tik „kitas“ kreditoriaus patirtas išieškojimo išlaidas.

23.

Direktyvos 2011/7 tikslas, kaip nurodyta jos 1 straipsnyje, yra kovoti su pavėluotu mokėjimu, atliekamu pagal komercinius sandorius, siekiant užtikrinti tinkamą vidaus rinkos veikimą ir taip didinti įmonių, visų pirma MVĮ (mažų ir vidutinių įmonių), konkurencingumą.

24.

Kaip nurodyta šios direktyvos 12 konstatuojamojoje dalyje, pavėluotas mokėjimas yra sutarties pažeidimas, kuris daugelio valstybių narių skolininkams yra finansiškai patrauklus dėl mažų arba iš viso netaikomų delspinigių už pavėluotus mokėjimus normų ( 5 ) ir (arba) lėtos žalos atlyginimo procedūros. Teisės aktų leidėjas manė, kad reikia pakeisti šią tendenciją ir atgrasyti nuo pavėluoto mokėjimo.

25.

Taigi šia direktyva siekiama veiksmingai apsaugoti kreditorių nuo pavėluotų mokėjimų ( 6 ), o tokia apsauga būtinai reiškia, kad jam turi būti suteikiama kuo didesnė jo patirtų išieškojimo išlaidų kompensacija.

26.

Jau vien tuo remiantis pozicija, kad Direktyvos 2011/7 6 straipsnio 3 dalyje numatyta kompensacija galima atlyginti tik tam tikrų rūšių kreditoriaus išlaidas, prieštarautų pagrindinei taisyklei, pagal kurią kreditorius turi teisę į pagrįstą ( 7 ) visų išlaidų, susijusių su pavėluotų mokėjimų išieškojimu, kompensaciją.

27.

Praktiškai toks apribojimas reikštų, kad kai kurių rūšių kreditoriaus išlaidos visiškai nebūtų atlyginamos, o tai akivaizdžiai prieštarautų direktyvos tikslui padaryti pavėluotus mokėjimus finansiškai mažiau patrauklius ir atgrasyti nuo tokių pavėluotų mokėjimų ( 8 ).

28.

Direktyvos 2011/7 tekstas tinkamai atspindi jos tikslą.

29.

Kaip numatyta Direktyvos 2011/7 6 straipsnio 1 dalyje, kreditorius turi teisę gauti iš skolininko ne mažesnę kaip fiksuoto dydžio 40 eurų sumą (Čekijos teisėje Vyriausybės nutarimo 3 straipsniu nustatyta 1200 CZK suma (maždaug 47 eurai)).

30.

Pagal šios direktyvos 6 straipsnio 2 dalį valstybės narės užtikrina, kad jos 6 straipsnio 1 dalyje nurodyta nustatyta suma būtų mokėtina nereikalaujant priminimo, kompensuojant kreditoriaus patirtas išieškojimo išlaidas, tačiau nedaroma skirtumo tarp šių išlaidų ( 9 ).

31.

Kreditoriaus teisė į šių išlaidų atlyginimą, viršijantį nustatytą 40 eurų sumą, aiškiai įtvirtinta Direktyvos 2011/7 6 straipsnio 3 dalyje, kurioje numatyta kompensacija už „visas [kitas] išieškojimo išlaidas, viršijančias tą nustatytą sumą ir susijusias su skolininko pavėluotu mokėjimu“. Taigi tai kompensacija už „kitas“ išlaidas nei tos, kurios dengiamos nustatyto dydžio suma.

32.

Be to, Direktyvos 2011/7 12 straipsnio 3 dalį, pagal kurią valstybės narės gali palikti galioti nuostatas arba priimti naujas nuostatas, kurios kreditoriui būtų palankesnės negu nuostatos, būtinos, kad būtų laikomasi šios direktyvos, reikia aiškinti taip, kad visų pirma šia direktyva nedraudžiami nacionalinės teisės aktai, kuriais kreditoriui suteikiama teisė į nustatyto dydžio kompensaciją, didesnę nei nustatytoji mažiausia 40 eurų suma.

33.

Jeigu nacionalinis teisės aktų leidėjas eina šiuo keliu, jis turi pasirinkti tinkamas priemones, pavyzdžiui, nustatyti sumą, kuri kinta atsižvelgiant į skolos dydį ( 10 ).

34.

Atsižvelgdamas į tai, kad pagal Teisingumo Teismo jurisprudenciją „[Sąjungos] teisės akto preambulė neturi privalomosios teisinės galios ir ja negali būti remiamasi nei nukrypstant nuo atitinkamo akto nuostatų, nei aiškinant nuostatas akivaizdžiai jų formuluotei priešinga prasme“ ( 11 ), manau, kad reikia aptarti Direktyvos 2011/7 19 ir 20 konstatuojamąsias dalis, kuriose kreditoriaus išlaidos skirstomos į rūšis, „vidaus“ ir „administracines“ išlaidas, atrodo, priskiriant prie nustatyto dydžio kompensacijos, kuria jos turėtų būti visiškai atlygintos, o „kitas“ išieškojimo išlaidas – prie kompensacijos, kuri viršija 40 eurų.

35.

Šios „vidaus išlaidų“ ir „administracinių išlaidų“ sąvokos atsirado rengiant direktyvą.

36.

Savo pasiūlyme Komisija pasirinko, pirma, automatinį išieškojimo išlaidų, kitaip neapibrėžtų ir apskaičiuotų pagal nesumokėtos skolos sumą (kurios gali siekti iki 1 proc. skolos, sudarančios 10000 ir daugiau eurų), kompensavimą ir, antra, pagrįstą visų „kitų“ išieškojimo išlaidų atlyginimą. Remiantis išdėstytais motyvais, šiuo pakeitimu „neaiški „išieškojimo išlaidų“ sąvoka pakeista nauja nustatytos vidaus išieškojimo išlaidų sumos sistema“ ( 12 ).

37.

Europos Parlamento komitetas, atsakingas už šio pasiūlymo nagrinėjimą, nustatė 40 eurų ribą, neatsižvelgiant į negrąžintos skolos sumą, nes „nefiksuotas 1 proc. kompensavimo tarifas, taikomas kai skola didesnė nei 10000 eurų ar daugiau, gali būti susijęs su nemažomis ir neproporcingomis išlaidomis didesnės vertės sandorių atvejais ir gali neatitikti faktinių išlaidų“ ( 13 ).

38.

Savo pozicijoje per pirmąjį svarstymą Parlamentas paliko 40 eurų ribą. Be to, jis paaiškino, kad Direktyvos 2011/7 6 straipsnio 3 dalyje numatyta pagrįsta kompensacija taikoma kitoms išlaidoms, viršijančioms tą 40 eurų sumą. Šis paaiškinimas patvirtina, kad nustatyta 40 eurų suma nesiekiama visiškai atlyginti „vidaus“ ar „administracinių“ išieškojimo išlaidų. Tačiau Parlamentas savo pozicijoje per pirmąjį svarstymą įterpė mintį, esančią šios direktyvos 19 konstatuojamojoje dalyje, kad nustatyto dydžio kompensacija siekiama riboti su išieškojimu susijusias administracines ir vidaus išlaidas, be to, jis pasiūlė (žr. šios direktyvos 20 konstatuojamąją dalį), kad teisė į nustatyto dydžio sumą būtų taikoma vidaus išieškojimo išlaidoms ( 14 ).

39.

Taigi šios sąvokos, randamos Direktyvos 2011/7 19 ir 20 konstatuojamosiose dalyse, gali versti manyti, kad „kitos“ išlaidos, paminėtos šios direktyvos 6 straipsnio 3 dalyje, yra „išorės“ išlaidos, juo labiau kad ir šios direktyvos 20 konstatuojamojoje dalyje, ir 6 straipsnio 3 dalyje minimos išlaidos, kurių kreditorius patiria naudodamasis advokato ar skolų išieškojimo įmonės paslaugomis, taigi paslaugomis, kurios įmonės atžvilgiu yra „išorinės“.

40.

Dėl kelių argumentų esu linkęs atmesti teiginį, kad minėtoje direktyvoje kreditoriaus išlaidos skirstomos į kategorijas – į „vidaus“ ar „administracines“ išlaidas, kurios kompensuojamos vien nustatyto dydžio kompensacija, ir „kitas“ ( 15 ) (arba “išorės“) išlaidas, kurios kompensuojamos papildoma (pagrįsta, kaip nurodyta Direktyvos 2011/7 6 straipsnio 3 dalyje) kompensacija ( 16 ).

41.

Visų pirma, šių sąvokų nebuvo Direktyvoje 2000/35, kurios 3 straipsnio 1 dalies e punkte buvo numatyta, kad kreditorius turi teisę reikalauti „pagrįstos kompensacijos už visas jo turėtas išieškojimo išlaidas, susijusias su <…> [skolininko] pavėluotu mokėjimu“ (kursyvu išskirta mano). Direktyva 2011/7, kuria pakeista Direktyva 2000/35, siekta sustiprinti kovą su pavėluotu mokėjimu, atliekamu pagal komercinius sandorius, ir tikrai nesiekta apsunkinti kreditoriaus išlaidų kompensavimo.

42.

Toliau pažymėtina, kad kreditoriaus išlaidų skirstymas į kategorijas visiškai nepagrįstas Direktyvos 2011/7 6 straipsnio tekstu. Pagal šio straipsnio 1 dalį fiksuota suma yra minimumas. Pagal šios direktyvos 6 straipsnio 2 dalį fiksuota suma mokėtina nereikalaujant priminimo, kompensuojant kreditoriaus išlaidas. Pagal tos pačios direktyvos 6 straipsnio 3 dalį kreditorius turi teisę reikalauti „kitų“ išlaidų (t. y. kitų nei tos, kurios kompensuojamos nustatyto dydžio suma) „pagrįstos kompensacijos“.

43.

Be to, kaip pažymi Čekijos vyriausybė, išlaidų skirstymo į kategorijas negalima pagrįsti ir kaip pavyzdys Direktyvos 2011/7 6 straipsnio 3 dalyje nurodytos išlaidos, kurias kreditorius gali įrodyti. Šiuo išlaidų įvardijimu, kuris į direktyvos tekstą įtrauktas remiantis Parlamento pakeitimais, tik siekta paaiškinti, kokios galėtų būti išlaidos ( 17 ), o ne pakeisti iki tol pagal Direktyvą 2000/35 taikytą pagrindinę taisyklę, kad kreditorius turi teisę į pagrįstą visų išlaidų kompensaciją. Šis pavyzdys galbūt pakartoja 2005 m. kovo 10 d. Sprendimą QDQ Media (C‑235/03, EU:C:2005:147) (žr. šios išvados 19 ir 21 punktus).

44.

Galiausiai išlaidų skirstymas į kategorijas sukurtų paradoksą. Kaip ir Čekijos vyriausybė, manau, kad vėluojant mokėjimams kreditorius, kuris išieško skolą, padedamas savo įmonės teisininko, galėtų gauti tik nustatyto dydžio 40 eurų kompensaciją, nors galėtų įrodyti, kad iš tiesų šios išlaidos yra didesnės. Tačiau naudojantis išorės advokato paslaugomis būtų galima gauti pagrįstą visų išlaidų kompensaciją, didesnę nei nustatyta 40 eurų suma ir mokamą kreditoriaus vidaus išlaidų pagrindu. Taip aiškinant būtų nepagrįstai skirtingai vertinamos panašios situacijos. Be to, toks aiškinimas praktiškai skatintų kreditorių naudotis išorės advokato paslaugomis, užuot naudojusis paprastai pigesnėmis savo teisininkų paslaugomis. Kitaip tariant, išlaidų skirstymas į kategorijas gali lemti dirbtinį ir nepagrįstą skolų, kurias vėluojama sumokėti, padidėjimą ar net per didelį kompensavimą.

45.

Darau išvadą, kad Direktyvos 2011/7 6 straipsnio 3 dalyje nurodytos išlaidos yra „kitos“ išlaidos nei tos, kurios kompensuojamos nustatyto dydžio suma, ir kad kreditorius iš tiesų gali gauti „vidaus“ ar „administracinių“ išlaidų kompensaciją, jeigu jos viršija tą sumą.

46.

Be to, nustatyta 40 eurų suma tampa mokėtina nereikalaujant pagrįsti patirtų išlaidų („nereikalaujant priminimo“, kaip nurodyta Direktyvos 2011/7 6 straipsnio 2 dalyje) ir neatsižvelgiant į tai, ar jos „vidaus“ išlaidos – kitaip nei kitos sumos, kurios turi būti pagrįstos.

47.

Šiuo klausimu Direktyvoje 2011/7 nepaaiškinta, kaip tuo atveju, kai skolininkas vėluoja atlikti mokėjimą, kreditorius turi įrodyti ir pagrįsti patirtas išieškojimo išlaidas, viršijančias nustatytą 40 eurų sumą, už kurias pagal šios direktyvos 6 straipsnio 3 dalį jis turi teisę gauti kompensaciją. Priimti tokias taisykles palikta nacionaliniam teisės aktų leidėjui, kuris pagal Direktyvos 2011/7 12 straipsnio 3 dalį gali „palikti galioti nuostatas arba priimti naujas nuostatas, kurios kreditoriui būtų palankesnės negu nuostatos, būtinos, kad būtų laikomasi šios direktyvos“.

48.

Dėl išdėstytų priežasčių siūlau Teisingumo Teismui taip atsakyti į Okresní soud v Českých Budějovicích (Českė Budejovicų apylinkės teismas, Čekijos Respublika) pateiktą prejudicinį klausimą:

2011 m. vasario 16 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2011/7/ES dėl kovos su pavėluotu mokėjimu, atliekamu pagal komercinius sandorius, 6 straipsnio 1 ir 3 dalis reikia aiškinti taip, kad kreditorius turi teisę iš skolininko gauti nustatytą 40 eurų sumą ir visų dėl skolininko pavėluoto mokėjimo patirtų išieškojimo išlaidų kompensaciją, tačiau tik už tą šių išlaidų dalį, kuri viršija nustatytą 40 eurų sumą.