1.

Pagrindinis šio prašymo priimti prejudicinį sprendimą, kurį Teisingumo Teismui pateikė Oberster Gerichtshof (Aukščiausiasis Teismas, Austrija), klausimas susijęs su tuo, ar tam tikros rūšies banko sąskaita, nurodoma kaip internetinė tiesioginė taupomoji sąskaita, kai klientas turi neribotą prieigą prie visų lėšų sąskaitoje, bet visi pervedimai į šią sąskaitą ir iš jos trečiosioms šalims turi būti atliekami per kitą sąskaitą, vadinamą bazine sąskaita, patenka į sąvoką „mokėjimo sąskaita“ pagal Direktyvos 2007/64/EB dėl mokėjimo paslaugų vidaus rinkoje 4 straipsnio 14 punktą ( 2 ).

2.

Ši byla suteikia Teisingumo Teismui galimybę pirmą kartą išaiškinti sąvoką „mokėjimo sąskaita“ pagal Direktyvą 2007/64. Pagrindinėje byloje tai yra būtina norint nustatyti, ar aptariamai banko sąskaitai privalo būti taikomi Direktyvoje 2007/64 nustatyti reikalavimai.

3.

Direktyvos 2007/64 4 straipsnyje „Sąvokų apibrėžtys“ numatyta:

4.

Direktyva 2007/64 į Austrijos teisę buvo perkelta 2009 m. Bundesgesetz über die Erbringung von Zahlungsdiensten (Zahlungsdienstegesetz – ZaDiG) (Mokėjimo paslaugų įstatymas; BGB1. I, Nr. 66/2009; toliau – Mokėjimo paslaugų įstatymas).

5.

Mokėjimo paslaugų įstatymo 3 straipsnyje „Apibrėžimai“ nurodyta:

6.

Bundeskammer für Arbeiter und Angestellte (Federaliniai darbininkų ir tarnautojų rūmai, toliau – ieškovas) pagal Austrijos teisę turi teisę reikšti ieškinius, kad būtų ginami vartotojų interesai.

7.

ING-DiBa Direktbank Austria Niederlassung der ING-DiBA AG (toliau – atsakovas) yra bankas, vykdantis veiklą visoje Austrijoje.

8.

Atsakovas komerciniuose santykiuose su vartotojais taiko bendrąsias komercines sąlygas (Allgemeine Geschäftsbedingungen, toliau – AGB). Visų pirma, atsakovas taiko AGB klientams siūlomai konkrečiai sąskaitos rūšiai pavadinimu Direkt-Sparen (toliau – tiesioginis taupymas), kuri nurodoma nutartyje dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą, be kita ko, kaip internetinė tiesioginė taupomoji sąskaita (toliau – internetinė tiesioginė taupomoji sąskaita) ( 3 ).

9.

Iš nutarties dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą matyti, kad nagrinėjamoji internetinė tiesioginė taupomoji sąskaita yra sąskaita, kurios turėtojas, naudodamasis elektroninės bankininkystės sistema, pats gali į ją įmokėti arba iš jos išimti lėšų ( 4 ), tačiau šias pervedimo operacijas klientas visada turi vykdyti per kitą savo vardu tvarkomą sąskaitą, vadinamą bazine sąskaita. Bazinė sąskaita turi būti žiro sąskaita Austrijoje, tačiau nebūtinai banke, kuris yra atsakovas šioje byloje. Klientas gali nuspręsti be jokių apribojimų ar įspėjimo, taigi be jokių neigiamų pasekmių palūkanoms, ar, kada ir kiek lėšų iš bazinės sąskaitos pervesti į internetinę tiesioginę taupomąją sąskaitą ir atvirkščiai. Nors lėšų pervedimai galimi tik tarp internetinės tiesioginės taupomosios sąskaitos ir bazinės sąskaitos, tai klientui netrukdo bet kuriuo metu (ir neprivalant kreiptis į mokėjimo paslaugų teikėją) ( 5 ) disponuoti internetinėje tiesioginėje taupomojoje sąskaitoje esančiomis lėšomis.

10.

Ieškovas pareiškė ieškinį atsakovui remdamasis tuo, kad daugelis AGB nuostatų, naudojamų nagrinėjamose sutartyse dėl internetinės tiesioginės taupomosios sąskaitos, yra nesuderinamos su Mokėjimo paslaugų įstatymu. Šis ieškinys pareikštas prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui apeliacine tvarka.

11.

Atsakovas tvirtina, kad Mokėjimo paslaugų įstatymas netaikomas nagrinėjamai internetinei tiesioginei taupomajai sąskaitai.

12.

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas nurodo, kad į Mokėjimo paslaugų įstatymą yra pažodžiui perkeltos Direktyvoje 2007/64 vartojamos reikšmingos sąvokos. Tad, jei Direktyva 2007/64 apima nagrinėjamą internetinę tiesioginę taupomąją sąskaitą, jai taikytinas ir Mokėjimo paslaugų įstatymas.

13.

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, be kita ko, manė, kad pavadinimas „taupomoji sąskaita“ nėra priežastis, dėl kurios nagrinėjamoji internetinė tiesioginė taupomoji sąskaita nepatenka į Direktyvos 2007/64 taikymo sritį, nes šios direktyvos 3 straipsnyje dėl šio reglamento netaikymo srities nėra jokios nuorodos šiuo klausimu. Vis dėlto prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas nurodė, kad dėl kiekvieno pervedimo, kuriuo sąskaitos turėtojas siekia įvykdyti savo įsipareigojimus, reikia tarpinio etapo, per kurį pinigai pervedami iš internetinės tiesioginės taupomosios sąskaitos į bazinę sąskaitą. Tik gavus pinigus į bazinę sąskaitą, jie gali būti pervedami trečiajai šaliai. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas nemanė, kad yra aišku, kaip aiškinti sąvoką „mokėjimo sąskaita“ pagal Direktyvos 2007/64 4 straipsnio 14 punktą, ar šis tarpinis etapas pateisina tai, kad internetinė tiesioginė taupomoji sąskaita nepatenka į šios direktyvos taikymo sritį.

14.

Tokiomis aplinkybėmis Oberster Gerichtshof (Aukščiausiasis Teismas) nutarė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui šį prejudicinį klausimą:

„Ar Direktyvos 2007/64/EB dėl mokėjimo paslaugų vidaus rinkoje (Mokėjimo paslaugų direktyva) 4 straipsnio 14 punktas turi būti aiškinamas taip, kad internetinė taupomoji sąskaita, į kurią jos turėtojas naudodamasis elektroninės bankininkystės sistema per savo paties vardu tvarkomą bazinę sąskaitą (einamoji sąskaita Austrijoje) gali įmokėti ir iš kurios gali išimti lėšų (indėliai yra vienadieniai, vykdant operacijas bankas nedalyvauja), patenka į sąvoką „mokėjimo sąskaita“ (4 straipsnio 14 punktas), taigi ir į direktyvos taikymo sritį?“

15.

Teisingumo Teismui rašytines pastabas pateikė ieškovas, atsakovas, Vokietijos vyriausybė ir Komisija. Remiantis Teisingumo Teismo procedūros reglamento 76 straipsnio 2 dalimi, posėdis nebuvo surengtas.

16.

Ieškovas ir Komisija mano, kad aptariama internetinė tiesioginė taupomoji sąskaita patenka į sąvoką „mokėjimo sąskaita“ pagal Direktyvos 2007/64 4 straipsnio 14 punktą, o atsakovas ir Vokietijos vyriausybė laikosi priešingos nuomonės.

17.

Ieškovas tvirtina, inter alia, dėl tam tikrų kitų Direktyvoje 2007/64 nustatytų sąvokų apibrėžčių, kad sąvoka „mokėjimo sąskaita“ nebūtinai reiškia, kad būtina sąveika tarp sąskaitos turėtojo ir trečiųjų šalių. Atvirkščiai, jo nuomone, svarbi sąlyga, kad būtų pripažinta „mokėjimo sąskaita“, – tai sąskaitos turėtojo galimybė vykdyti sandorius savo iniciatyva bet kuriuo metu be būtinybės įtraukti mokėjimo paslaugų teikėją. Be to, ieškovas teigia, kad tam tikri atsakymai, pateikti Komisijos klausimų ir atsakymų dokumente dėl Direktyvos 2007/64 (toliau – Komisijos rekomendacinis dokumentas) ( 6 ), patvirtina šią poziciją ir atmeta poziciją, išdėstytą ankstesniame rekomendaciniame dokumente dėl Direktyvos 2007/64, kurią pateikė Europos bankininkystės sektoriaus Mokėjimo paslaugų direktyvos ekspertų grupė (toliau – ekspertų grupės rekomendacinis dokumentas) ( 7 ).

18.

Atsakovas pažymi, kad sąskaitos kvalifikavimas kaip „mokėjimo sąskaitos“ turi būti aiškinamas atsižvelgiant į tos sąskaitos funkcionalumą ir tikslus ir kad sąvoka „mokėjimo sąskaita“ susijusi su galimybe tiesiogiai bendrauti su trečiosiomis šalimis vykdant įmonės mokėjimo operacijas. Remdamasis tuo, kas išdėstyta, atsakovas tvirtina, kad aptariamos internetinės tiesioginės taupomosios sąskaitos atveju jos naudojimas mokėjimo operacijoms su trečiosiomis šalimis negalimas nei sutartiniu, nei techniniu aspektu, todėl ji negali būti laikoma „mokėjimo sąskaita“. Šiuo atžvilgiu atsakovas pažymi, kad esminis aptariamos internetinės tiesioginės taupomosios sąskaitos požymis yra tas, kad visi pavedimai į tokią sąskaitą ir iš jos turi būti vykdomi per bazinę sąskaitą, o pastaroji yra „mokėjimo sąskaita“, kaip tai suprantama pagal Direktyvą 2007/64.

19.

Grįsdamas savo poziciją atsakovas remiasi, inter alia, Komisijos ir ekspertų grupės rekomendaciniais dokumentais, kitais dviem ES mokėjimo paslaugų sektoriaus aktais – Direktyva 2014/92/ES (vadinamoji Mokėjimo sąskaitų direktyva) ( 8 ) ir Reglamentu (ES) Nr. 260/2012 (vadinamasis Bendros mokėjimų eurais erdvės (SEPA) reglamentas) ( 9 ), taip pat kelių valstybių narių požiūriu šiuo klausimu ( 10 ). Atsakovas taip pat pabrėžia, kad kiltų didelių neigiamų pasekmių vertinant aptariamą internetinę tiesioginę taupomąją sąskaitą kaip „mokėjimo sąskaitą“, pavyzdžiui, internetinių taupomųjų sąskaitų ir tradicinių taupomųjų sąskaitų, kurios nepatenka į tą kategoriją pagal Bankwesengesetz (Bankininkystės įstatymas) ( 11 ) 31 straipsnio 1 dalį, nevienodas vertinimas, pridėtinių išlaidų bankams nesuteikiant atitinkamų lengvatų klientams, Sąjungos mokėjimo paslaugų sistemos skirtumų ir skirtumo tarp indėlių sąskaitų ir einamųjų sąskaitų, kuris struktūruoja bankų veiklą, išnykimas.

20.

Vokietijos vyriausybė pabrėžia, kad yra tam tikrų rūšių sąskaitų, kurioms netaikoma Direktyva 2007/64. Atsižvelgdama į tai, Vokietijos vyriausybė tvirtina, kad taupomosios sąskaitos visų pirma atlieka taupymo funkciją ir paprastai nėra naudojamos mokėjimo operacijoms, kaip yra aptariamos internetinės tiesioginės taupomosios sąskaitos atveju. Vokietijos vyriausybė teigia, kad šią taupomosios sąskaitos koncepciją patvirtina ir tam tikros Direktyvos 2014/92 dėl mokėjimo sąskaitų nuostatos, taip pat atkreipia dėmesį į tai, kad tam tikri atsakymai Komisijos rekomendaciniame dokumente yra neaiškūs, ir nurodo, kad bet kuriuo atveju šis dokumentas nėra privalomas.

21.

Komisija teigia, kad iš Direktyvos 2007/64 formuluotės nėra aišku, ar sąvoka „mokėjimo sąskaita“ neapima internetinės tiesioginės taupomosios sąskaitos. Be to, Komisija pabrėžia, kad Direktyvos 2007/64 tikslas yra suteikti apsaugą mokėjimo paslaugų vartotojams: kaip nurodyta Direktyvos 2007/64 46 konstatuojamojoje dalyje ir IV antraštinės dalies straipsniuose, šioje direktyvoje nurodytoms sąskaitoms užtikrinama tam tikra apsauga taikant būtiniausius reguliavimo reikalavimus siekiant tinkamai vykdyti ir tvarkyti mokėjimo operacijas. Komisija mano, kad tokią apsaugą būtų atsisakyta suteikti vartotojams, jei sąvoka „mokėjimo sąskaita“, kaip tai suprantama pagal Direktyvą 2007/64, būtų aiškinama siaurai.

22.

Iš suformuotos Teisingumo Teismo jurisprudencijos matyti, kad aiškinant Sąjungos teisės nuostatą reikia atsižvelgti ne tik į jos formuluotę, bet ir į kontekstą bei teisės akto, kurio dalis ji yra, tikslus ( 12 ).

23.

Remdamasis tuo priėjau prie išvados, kad aptariama internetinė tiesioginė taupomoji sąskaita negali būti laikoma patenkančia į sąvoką „mokėjimo sąskaita“ pagal Direktyvos 2007/64 4 straipsnio 14 punktą.

24.

Esu linkęs sutikti, kad vien sąskaitos apibūdinimas, pavyzdžiui, „taupomoji sąskaita“, savaime neturi lemiamos reikšmės vertinant, ar tokia sąskaita yra „mokėjimo sąskaita“, kaip tai suprantama pagal Direktyvą 2007/64, o veikiau turi būti atsižvelgiama į ypatybes, susijusias su atitinkama sąskaita, turint omenyje jos funkcijas ir tikslus. Vis dėlto lemiamas kriterijus nustatant, ar sąskaita yra „mokėjimo sąskaita“, kaip tai suprantama pagal Direktyvą 2007/64, yra tas, ar tokia sąskaita apima tiesioginį dalyvavimą vykdant mokėjimo sandorius su trečiosiomis šalimis. Todėl manau, kad aptariama internetinė tiesioginė taupomoji sąskaita nepatenka į sąvoką „mokėjimo sąskaita“ pagal Direktyvą 2007/64.

25.

Kaip matyti iš mano išvados 3 punkto, Direktyvos 2007/64 4 straipsnio 14 punkte „mokėjimo sąskaita“ apibrėžiama kaip „vieno ar kelių mokėjimo paslaugų vartotojų vardu atidaryta sąskaita, naudojama mokėjimo operacijoms vykdyti“. Ši apibrėžtis pati savaime nenurodo sąskaitų ypatumų ar rūšių, kurios gali būti laikomos patenkančiomis į šią sąvoką.

26.

Šioje apibrėžtyje iš tiesų vartojamos sąvokos „mokėjimo paslaugų vartotojas“ ir „mokėjimo operacija“, kurios pačios yra apibrėžtos kituose Direktyvos 2007/64 4 straipsnio punktuose. Todėl sąvoka „mokėjimo sąskaita“ turi būti aiškinama atsižvelgiant į kitas šioje nuostatoje išdėstytas apibrėžtis, taip pat apskritai į šios direktyvos 2 ir 3 straipsnių taikymo sritį.

27.

Be kita ko, Direktyvos 2007/64 4 straipsnio 10 dalyje sąvoka „mokėjimo paslaugų vartotojas“ apibrėžta kaip „fizinis arba juridinis asmuo, kuris naudojasi mokėjimo paslauga kaip mokėtojas ir (arba) kaip gavėjas“ ( 13 ).

28.

Direktyvos 2007/64 4 straipsnio 10 punkte nurodyta sąvokos „mokėjimo paslaugų vartotojas“ apibrėžtis yra neaiški, nes joje nurodyta, kad asmuo, kuris naudojasi mokėjimo paslauga, gali būti mokėtojas arba gavėjas, arba ir vienas, ir kitas. Iš tikrųjų, pati savaime ši formuluotė gali būti suprantama kaip reiškianti, kad mokėtojas (lėšų siuntėjas) ir gavėjas (lėšų gavėjas) gali būti tapatūs, o asmuo, kuris vykdo mokėjimo operacijas pats sau, gali būti „mokėjimo paslaugų vartotojas“ ( 14 ).

29.

Direktyvos 2007/64 4 straipsnio 5 d punkte sąvoka „mokėjimo operacija“ apibrėžta kaip „mokėtojo arba gavėjo inicijuotas veiksmas, kai lėšos perduodamos, pervedamos arba išimamos neatsižvelgiant į mokėtojo ir gavėjo pareigas, kuriomis grindžiama operacija“.

30.

Direktyvos 2007/64 4 straipsnio 5 punkte formuluotė „mokėjimo operacija“ pati savaime taip pat yra neaiški. Viena vertus, ją galima būtų suprasti kaip reiškiančią, kad turi būti du asmenys, t. y. „mokėtojas“ ir „gavėjas“; priešingai, nei nurodyta Direktyvos 2007/64 14 straipsnio 10 punkte, Direktyvos 2007/64 4 straipsnio 15 punkte aiškiai nenumatyta, kad vienas asmuo kartu gali būti ir kitas asmuo. Kita vertus, gali būti teigiama, kad tai, ko reikalaujama, yra mokėtojo arba gavėjo inicijuotas veiksmas, kai „lėšos perduodamos, pervedamos arba išimamos“ ( 15 ), nepatikslinant, ar toks pervedimas gali būti atliekamas iš to paties asmens vienos sąskaitos į kitą, kaip ir tarpinio etapo atveju, kai lėšos pervedamos iš internetinės tiesioginės taupomosios sąskaitos į bazinę sąskaitą, kaip nagrinėjama pagrindinėje byloje.

31.

Be to, Direktyvos 2007/64 2 straipsnyje „Taikymo sritis“ nurodyta, kad „direktyva taikoma mokėjimo paslaugoms, teikiamoms [Sąjungoje]“ ( 16 ). Pagal šios direktyvos 4 straipsnio 3 dalį „mokėjimo paslauga“ apibrėžta kaip „bet kuri priede išvardyta veiklos rūšis“.

32.

Visų pirma, šio priedo 2 punkte išvardijamos „paslaugos, kuriomis sudaromos sąlygos grynuosius pinigus išimti iš mokėjimo sąskaitos“ ( 17 ). Remiantis šios nuostatos formuluote, atrodo, darytina prielaida, kad galima vykdyti pervedimus tiesiogiai iš mokėjimo sąskaitos.

33.

Be to, Direktyvos 2007/64 priedo 3 punkte nurodyta:

„Mokėjimo operacijų vykdymas, įskaitant lėšų pervedimą į mokėjimo sąskaitą, atidarytą vartotojo mokėjimo paslaugų teikėjo arba kito mokėjimo paslaugų teikėjo įstaigoje:

34.

Atskirai be konteksto vertinamą priedo 3 punkte pasviruoju šriftu išskirtą formuluotę galima aiškinti taip, kad mokėjimo operacijos nebūtinai turi būti susijusios su trečiosiomis šalimis, kaip tai suprantama remiantis sąvoka „mokėjimo sąskaita“, numatyta Direktyvos 2007/64 4 straipsnio 14 punkte. Tačiau po šios formuluotės yra dar trys brūkšniu išskirtos frazės, kurių kiekviena iš esmės apima tiesioginį ryšį su trečiąja šalimi dėl lėšų pervedimo į mokėjimo sąskaitą arba iš jos (tiesioginio debeto atveju lėšas „nurašant iš mokėtojo mokėjimo sąskaitos“ ( 19 ), naudojant mokėjimo korteles arba vykdant kredito pavedimus, pavyzdžiui, periodinius pervedimus) ( 20 ).

35.

Tačiau pripažįstu, kad Direktyvos 2007/64 3 straipsnyje „Netaikymo sritis“ nurodyta, kad ši direktyva netaikoma 15 joje išvardytų mokėjimo operacijų ir paslaugų kategorijų, ir kad aptariama internetinė tiesioginė taupomoji sąskaita nėra tiesiogiai susijusi su bet kuria iš jų. Vis dėlto nemanau, kad ši nuostata būtų visa apimanti sąskaitų, kurios gali nepatekti į šios direktyvos taikymo sritį, atžvilgiu. Tai patvirtina Direktyvos 2007/64 6 konstatuojamoji dalis, kurioje teigiama, jog „netikslinga, kad ši teisinė struktūra būtų visa apimanti. Ji turėtų būti taikoma tik tiems mokėjimo paslaugų teikėjams, kurių pagrindinė veikla yra mokėjimo paslaugų teikimas mokėjimo paslaugų vartotojams.“ ( 21 )

36.

Taigi, Direktyvos 2007/64 4 straipsnio 14 punkto formuluotė nepateikia aiškaus atsakymo į klausimą, ar aptariama internetinė tiesioginė taupomoji sąskaita gali būti laikoma „mokėjimo sąskaita“, kaip tai suprantama pagal šią nuostatą.

37.

Remiantis Teisingumo Teismo jurisprudencija, ES priemonės ar jos nuostatos kilmė gali būti naudinga išskiriant Sąjungos teisės akto leidėjo ketinimus, kuriais grindžiama priemonė ar konkreti jos nuostata ( 22 ).

38.

Šiuo klausimu pažymėtina, kad Direktyvos 2007/64 parengiamuosiuose dokumentuose nėra galutinio atsakymo dėl teisės akto leidėjo ketinimų, kuriais grindžiama sąvoka „mokėjimo sąskaita“ pagal Direktyvos 2007/64 4 straipsnio 14 punktą ( 23 ). Tačiau, kiek tai įmanoma, pritariama požiūriui, jog tam tikrų rūšių taupomosios sąskaitos nepatenka į šios direktyvos taikymo sritį.

39.

Komisijos pasiūlyme „mokėjimo sąskaita“ buvo apibrėžta kaip „mokėjimo paslaugų vartotojo vardu atidaryta sąskaita, kuri naudojama tik mokėjimo operacijoms“ ( 24 ). Be to, terminas „taupomoji sąskaita“ buvo paminėtas dėl nustatytų taisyklių, susijusių su lėšų buvimu mokėjimo sąskaitoje, kad tokios taisyklės būtų „taikomos neapribojant nurašymų iš taupomųjų sąskaitų, dėl kurių yra aiškūs susitarimai dėl taupymo lėšų panaudojimo“ ( 25 ).

40.

Nuomonėje dėl pasiūlymo Europos Centrinis Bankas nurodė, kad sąvokos „mokėjimo sąskaita“ apibrėžtis ir nuoroda į „taupomąją sąskaitą“ reikalauja patikslinimo ( 26 ).

41.

Per pasiūlymo pirmąjį svarstymą Europos Parlamentas pasiūlė išbraukti šią nuostatą, kurioje daroma nuoroda į „taupomąją sąskaitą“, remiantis tuo, kad: „kadangi taupomosios sąskaitos bet kuriuo atveju nėra klasifikuojamos kaip mokėjimo sąskaitos, reglamentavimo nereikia“ ( 27 ). Parlamentas taip pat pasiūlė iš dalies pakeisti sąvokos „mokėjimo sąskaita“ apibrėžtį į „sąskaita, atidaryta vieno ar kelių mokėjimo paslaugų vartotojų, naudojama mokėjimo operacijoms“ ( 28 ).

42.

Galutinėje teksto versijoje žodis „vykdymas“ buvo įtrauktas į sąvokos „mokėjimo sąskaita“ apibrėžtį, o nuostata dėl „taupomosios sąskaitos“ buvo išbraukta. Vis dėlto jokių papildomų pasiūlymų nebuvo.

43.

Komisijos ir ekspertų grupės rekomendaciniai dokumentai, minėti šalių pastabose šioje byloje, mano nuomone, taip pat nėra įtikinami, kiek tai susiję su šioje byloje pateiktu klausimu ( 29 ). Jie gali būti vertinami kaip palaikantys nuomonę, kad kiekvienos rūšies sąskaita turi būti vertinama atsižvelgiant į jos pačios privalumus, taigi tam tikrų rūšių taupomosios sąskaitos patenka į sąvoką „mokėjimo sąskaita“, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 2007/64 4 straipsnio 14 punktą, tačiau jos nėra aiškiai susijusios su internetinėmis tiesioginėmis taupomosiomis sąskaitomis, nagrinėjamomis pagrindinėje byloje ( 30 ).

44.

Visų pirma, savo rekomendaciniame dokumente Komisija, atsakydama į tam tikrus klausimus, nurodė, kad „taupomoji sąskaita“, kurios turėtojas gali įnešti ir atsiimti lėšas be jokių apribojimų, turėtų būti laikoma „mokėjimo sąskaita“, kaip tai suprantama pagal Direktyvą 2007/64, o „terminuotų indėlių“ sąskaita neturėtų būti laikoma tokia, nes jos turėtojas negali paimti lėšų iš sąskaitos iki termino pabaigos, nepatirdamas nuostolių dėl palūkanų ar baudų ( 31 ). Todėl, atsižvelgiant į tai, neaišku, ar reikalavimas dėl aptariamos internetinės tiesioginės taupomosios sąskaitos, kad pervedimai gali būti vykdomi tik iš tos sąskaitos į bazinę sąskaitą, o ne trečiosioms šalims, yra apribojimas, dėl kurio draudžiamas jos kvalifikavimas kaip „mokėjimo sąskaitos“.

45.

Pagal Teisingumo Teismo jurisprudenciją bendrosios Sąjungos teisės nuostatos sistemos ir konteksto vertinimą, be kita ko, sudaro ginčijamos nuostatos konteksto ir sistemos nagrinėjimas lyginant su kitomis tos pačios Sąjungos priemonės ir kitų Sąjungos priemonių, iš esmės susijusių su nagrinėjama Sąjungos priemone, nuostatomis ( 32 ). Mano nuomone, tam tikros susijusios Direktyvos 2007/64 nuostatos ir kitos ES teisės aktų sistemos dėl mokėjimo paslaugų priemonių nuostatos teikia aiškias nuorodas, kad aptariama internetinė tiesioginė taupomoji sąskaita nepatenka į sąvoką „mokėjimo sąskaita“ pagal Direktyvą 2007/64.

46.

Susijusių Direktyvos 2007/64 nuostatų analizė rodo, kad mokėjimas trečiajai šaliai yra būtinas, kad sąskaita būtų „mokėjimo sąskaita“, kaip tai suprantama pagal Direktyvą 2007/64.

47.

Pagal kai kurias sąvokų apibrėžtis, išdėstytas Direktyvos 2007/64 4 straipsnyje, galima daryti prielaidą, kad pinigai pervedami trečiosioms šalims arba juos perveda trečiosios šalys. Tai rodo sąvokos „mokėtojas“ apibrėžtis pagal Direktyvos 2007/64 4 straipsnio 7 punktą, kaip minėta pirmiau („leidžia vykdyti mokėjimo nurodymą iš tos mokėjimo sąskaitos“) ( 33 ), ir sąvokos „įskaitymo data“ apibrėžtis, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 2007/64 4 straipsnio 17 punktą, – „nurodytas laiko momentas, kuriuo naudojasi mokėjimo paslaugų teikėjas apskaičiuodamas palūkanas už lėšas, nurašomas iš mokėjimo sąskaitos arba įskaitomas į ją“ ( 34 ).

48.

Kai kurios Direktyvos 2007/64 nuostatos, susijusios su mokėjimo sąskaitomis, be to, rodo, kad mokėjimo sąskaitos sąvoka leidžia daryti prielaidą, kad yra galimybė nurašyti pinigus iš mokėjimo sąskaitos arba įskaityti į trečiosios šalies sąskaitą tiesiogiai ( 35 ). Tai taip pat matyti iš tam tikrų Direktyvos 2007/64 nuostatų, skirtų užtikrinti mokėjimo sąskaitos saugumą dėl tiesioginių mokėjimo operacijų su trečiosiomis šalimis, kaip antai pinigų grąžinimas į mokėjimo sąskaitą neleistinos, neįvykdytos ar netinkamai įvykdytos mokėjimo operacijos atveju ( 36 ).

49.

Todėl dėl aptariamos internetinės tiesioginės taupomosios sąskaitos, į kurią arba iš kurios negalima pervesti lėšų atliekant tiesioginį pavedimą trečiajai šaliai, klasifikavimo „mokėjimo sąskaita“ šios nuostatos būtų nelogiškos.

50.

Direktyva 2007/64 ir ją pakeitusi Direktyva 2015/2366 ( 37 ) yra ES teisės aktų sistemos dėl mokėjimo paslaugų dalis ( 38 ).

51.

Kaip nurodyta Direktyvos 2007/64 4 konstatuojamojoje dalyje, „būtina [Sąjungos] lygiu sukurti šiuolaikišką ir nuoseklią mokėjimo paslaugų teisinę struktūrą“. Kaip jau yra nusprendęs Teisingumo Teismas, taip pat kaip nurodyta Direktyvos 2015/2366 6 konstatuojamojoje dalyje, Sąjungos teisės aktų leidėjas siekė užtikrinti nuoseklų teisės aktų sistemos dėl mokėjimo paslaugų taikymą visoje Europos Sąjungoje ( 39 ).

52.

Keletas ES teisės aktų sistemos dėl mokėjimo paslaugų priemonių nurodo sąvoką „mokėjimo sąskaita“, kuri atitinka nustatytąją Direktyvos 2007/64 4 straipsnio 14 punkte. Tai apima Reglamentą Nr. 260/2012 (vadinamasis Bendros mokėjimų eurais erdvės (SEPA) reglamentas) ( 40 ), Reglamentą (ES) 2015/751 dėl tarpbankinių mokesčių už kortele grindžiamas mokėjimo operacijas ( 41 ) ir Komisijos rekomendaciją 2011/442/ES dėl galimybės naudotis pagrindine mokėjimo sąskaita ( 42 ), kuri taikoma kartu su Direktyva 2007/64 ( 43 ). Iš tiesų, tam tikrose priemonėse pateikiamos kryžminės nuorodos į „mokėjimo sąskaitą“, kaip nurodyta Direktyvos 2007/64 4 straipsnio 14 punkte (dabar – Direktyvos 2015/2366 4 straipsnio 12 punktas) ( 44 ).

53.

Visų pirma, ES teisės aktų sistemos dėl mokėjimo paslaugų pagrindinė priemonė yra Direktyva 2014/92 (vadinamoji Mokėjimo sąskaitų direktyva) ( 45 ).

54.

Direktyvos 2014/92 2 straipsnio 3 punkte numatyta, kad „mokėjimo sąskaita – vieno ar daugiau vartotojų vardu atidaryta sąskaita, naudojama mokėjimo operacijoms atlikti“. Tai iš esmės identiška sąvokos „mokėjimo sąskaita“ apibrėžčiai, nustatytai Direktyvos 2007/64 4 straipsnio 14 punkte, išskyrus tai, kad pirmojoje vartojamas žodis „vartotojai“ antrojoje pakeistas sąvoka „mokėjimo paslaugų vartotojai“, o tai nekeičia esminio apibrėžties turinio, bet atspindi atitinkamų direktyvų reglamentuojamą sritį.

55.

Direktyvos 2014/92 12 konstatuojamoje dalyje nustatyta: „Visos šios direktyvos nuostatos turėtų būti susijusios su mokėjimo sąskaitomis, kuriomis naudodamiesi vartotojai gali atlikti šias operacijas: įnešti lėšų, išsiimti grynųjų pinigų ir vykdyti mokėjimo trečiosioms šalims operacijas bei priimti trečiųjų šalių vykdomas mokėjimo operacijas, įskaitant kredito pervedimų vykdymą. Todėl į jos taikymo sritį neturėtų patekti sąskaitos, kurių funkcijos yra labiau ribotos. Pavyzdžiui, į šios direktyvos taikymo sritį iš esmės neturėtų patekti tokios sąskaitos kaip antai taupomosios sąskaitos, kredito kortelių sąskaitos, į kurias lėšos paprastai įmokamos tik kredito kortelių skolai grąžinti, einamosios sąskaitos, kurios gali būti naudojamos tik hipotekos kreditams grąžinti, ar elektroninių pinigų sąskaitos. Vis dėlto jei tos sąskaitos būtų naudojamos kasdienėms mokėjimo operacijoms ir jos turėtų visas prieš tai išvardytas funkcijas, jos patektų į šios direktyvos taikymo sritį. <…>“ ( 46 )

56.

Ši nuostata įgyvendinta Direktyvos 2014/92 1 straipsnio 6 dalyje, kurioje aiškiai nurodoma, kad trys minimalūs reikalavimai mokėjimo sąskaitoms, patenkančioms į šios direktyvos taikymo sritį, apima galimybę įnešti lėšų į mokėjimo sąskaitą, išimti grynųjų pinigų iš tokios sąskaitos ir galimybę „vykdyti mokėjimo trečiosioms šalims operacijas ir gauti trečiųjų šalių įvykdytas mokėjimo operacijas, įskaitant kredito pervedimus“ ( 47 ).

57.

Be kita ko, Direktyvos 2014/92 14 konstatuojamoje dalyje nustatyta: „šioje direktyvoje pateiktos terminų apibrėžtys turėtų būti kiek įmanoma suderintos su terminų apibrėžtimis, pateiktomis kituose Sąjungos teisės aktuose, visų pirma pateiktomis Direktyvoje 2007/64/EB ir [Reglamente] (ES) Nr. 260/2012 <…>“ ( 48 ).

58.

Todėl reikėtų atsižvelgti į reikalavimus, nurodytus Direktyvoje 2014/92 dėl sąvokos „mokėjimo sąskaita“, šią sąvoką aiškinant Direktyvos 2007/64 4 straipsnio 14 punkto atžvilgiu. Tuo remdamasis, manau, kad aptariama internetinė tiesioginė taupomoji sąskaita negali būti vertinama kaip patenkanti į šios nuostatos taikymo sritį atsižvelgiant į jos „ribotas funkcijas“, t. y. kad joje neleidžiama sąskaitos turėtojui vykdyti mokėjimo operacijų trečiosioms šalims arba iš trečiųjų šalių.

59.

Bendras Direktyvos 2007/64 tikslas yra, kaip nurodyta 60 konstatuojamojoje dalyje, sukurti bendrąją mokėjimo paslaugų rinką. Be to, kaip yra pripažinęs Teisingumo Teismas, kaip matyti iš keleto Direktyvos 2007/64 konstatuojamųjų dalių, siekiama apsaugoti vartotojus kaip mokėjimo paslaugų gavėjus ( 49 ).

60.

Atsižvelgdamas į tai, manau, kad, aiškinant sąvoką „mokėjimo sąskaita“, kaip nurodyta Direktyvos 2007/64 4 straipsnio 14 punkte, kaip neapimančią internetinės tiesioginės taupomosios sąskaitos, nebūtų pažeisti minėta direktyva siekiami tikslai. Atsižvelgiant į tai, kad bazinė sąskaita neišvengiamai laikoma „mokėjimo sąskaita“, atrodo, kad nėra „dvigubos vartotojų apsaugos“ poreikio, susijusios su internetine tiesiogine taupomąja sąskaita, kai visi mokėjimai trečiosioms šalims turi būti vykdomi per bazinę sąskaitą ( 50 ).

61.

Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, siūlau Teisingumo Teismui į Oberster Gerichtshof (Aukščiausiasis Teismas, Austrija) pateiktą prejudicinį klausimą atsakyti taip:

2007 m. lapkričio 13 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2007/64/EB dėl mokėjimo paslaugų vidaus rinkoje, iš dalies keičiančios direktyvas 97/7/EB, 2002/65/EB, 2005/60/EB ir 2006/48/EB ir panaikinančios Direktyvą 97/5/EB, 4 straipsnio 14 punktas turi būti aiškinamas taip, kad internetinė taupomoji sąskaita, į kurią jos turėtojas (be įspėjimo ir jokio konkretaus banko dalyvavimo) naudodamasis elektroninės bankininkystės sistema per savo paties vardu tvarkomą bazinę sąskaitą (einamoji sąskaita Austrijoje) gali įmokėti ir iš kurios gali išimti lėšų, nepatenka į sąvoką „mokėjimo sąskaita“ pagal 4 straipsnio 14 punktą, taigi ir į šios direktyvos taikymo sritį.