1.

Prejudiciniai klausimai šioje byloje, kuriuos 2017 m. vasario 1 ir 3 d. Teisingumo Teismo kanceliarijai pateikė rechtbank Den Haag zittingsplaats Haarlem (Harleme posėdžiaujantis Hagos apylinkės teismas, Nyderlandai), susiję su 2003 m. rugsėjo 2 d. Komisijos reglamento (EB) Nr. 1560/2003, nustatančio išsamias Tarybos reglamento (EB) Nr. 343/2003, nustatančio valstybės narės, atsakingos už trečiosios šalies piliečio vienoje iš valstybių narių pateikto prieglobsčio prašymo nagrinėjimą, nustatymo kriterijus ir mechanizmus, taikymo taisykles ( 2 ), 5 straipsnio 2 dalies išaiškinimu.

2.

Šie prašymai buvo pateikti nagrinėjant dviejų prieglobsčio prašytojų ir Staatssecretaris van Veiligheid en Justitie (valstybės sekretorius saugumo ir teisingumo reikalams, Nyderlandai, toliau – valstybės sekretorius) ginčus.

3.

Reglamente (ES) Nr. 604/2013 ( 3 ) įtvirtinti valstybės narės, atsakingos už trečiosios šalies piliečio arba asmens be pilietybės vienoje iš valstybių narių pateikto tarptautinės apsaugos prašymo nagrinėjimą, nustatymo kriterijai ir mechanizmai ( 4 ). Bylai reikšmingi toliau išdėstyti šio reglamento straipsniai.

4.

3 straipsnio 2 dalyje nustatyta:

„Jei remiantis šiame reglamente išvardytais kriterijais negalima nustatyti jokios atsakingos valstybės narės, už jo nagrinėjimą yra atsakinga pirmoji valstybė narė, kuriai buvo pateiktas tarptautinės apsaugos prašymas.

<…>

Jei pagal šią dalį negali būti perduodama jokiai valstybei narei, paskirtai pagal III skyriuje išdėstytus kriterijus, arba pirmajai valstybei narei, kurioje pateiktas prašymas, atsakingos valstybės narės nustatymo procedūrą atliekanti valstybė narė tampa atsakinga valstybe nare.“

5.

17 straipsnio 1 dalyje nustatyta:

„Nukrypdama nuo 3 straipsnio 1 dalies, kiekviena valstybė narė gali nuspręsti nagrinėti trečiosios šalies piliečio arba asmens be pilietybės jai pateiktą tarptautinės apsaugos prašymą net tada, kai ji pagal šiame reglamente nustatytus kriterijus neatsako už tokį nagrinėjimą.

<…>“

6.

20 straipsnio 1 ir 5 dalyse nustatyta:

„1.   Atsakingos valstybės narės nustatymo procedūra prasideda, kai tik valstybei narei pirmą kartą pateikiamas tarptautinės apsaugos prašymas.

<…>

5.   Prašytoją, kuris atsakingos valstybės narės nustatymo metu atsiėmė pirmąjį kitoje valstybėje narėje pateiktą prašymą, yra kitoje valstybėje narėje be teisę gyventi šalyje patvirtinančio dokumento arba kuris joje pateikia tarptautinės apsaugos prašymą, laikydamasi 23, 24, 25 ir 29 straipsniuose nustatytų sąlygų, atsiima valstybė narė, kuriai tas tarptautinės apsaugos prašymas buvo pateiktas pirmiausiai, kad būtų baigta atsakingos valstybės narės nustatymo procedūra.

<…>“

7.

21 straipsnyje nustatyta:

„1.   Jei valstybė narė, kuriai buvo pateiktas tarptautinės apsaugos prašymas, mano, kad už to prašymo nagrinėjimą yra atsakinga kita valstybė narė, ji gali kuo skubiau ir jokiu būdu ne vėliau kaip per tris mėnesius nuo to prašymo pateikimo, kaip apibrėžta 20 straipsnio 2 dalyje, dienos paprašyti, kad ta kita valstybė narė perimtų prašytoją savo žinion.

Nepaisant pirmos pastraipos, nustačius atitiktį sistemoje „Eurodac“ lyginant su duomenimis, įregistruotais pagal [2013 m. birželio 26 d. Europos Parlamento ir Tarybos] reglamento (ES) Nr. 603/2013 [dėl Eurodac sistemos pirštų atspaudams lyginti sukūrimo siekiant veiksmingai taikyti [Reglamentą „Dublinas III“], kuriuo išdėstomi valstybės narės, atsakingos už trečiosios šalies piliečio arba asmens be pilietybės vienoje iš valstybių narių pateikto tarptautinės apsaugos prašymo nagrinėjimą, nustatymo kriterijai ir mechanizmai, ir dėl valstybių narių teisėsaugos institucijų bei Europolo teisėsaugos tikslais teikiamų prašymų palyginti duomenis su Eurodac sistemos duomenimis ir kuriuo iš dalies keičiamas Reglamentas (ES) Nr. 1077/2011, kuriuo įsteigiama Europos didelės apimties IT sistemų laisvės, saugumo ir teisingumo erdvėje operacijų valdymo agentūra ( 5 )], 14 straipsnį, prašymas siunčiamas per du mėnesius nuo to atitikties rezultato gavimo pagal to reglamento 15 straipsnio 2 dalį.

Jei prašymas perimti prašytoją savo žinion per pirmoje ir antroje pastraipose nustatytus laikotarpius nepateikiamas, atsakomybė už tarptautinės apsaugos prašymo nagrinėjimą tenka valstybei, kurioje prašymas buvo pateiktas.

2.   Prašančioji valstybė narė gali prašyti skubaus atsakymo, jei tarptautinės apsaugos prašymas buvo pateiktas po to, kai asmeniui buvo neleista atvykti arba pasilikti, kai jis buvo sulaikytas už neteisėtą buvimą [šalyje] arba kai jam buvo įteiktas arba įvykdytas sprendimas dėl išsiuntimo.

Prašyme nurodoma, dėl kokių priežasčių reikalingas skubus atsakymas ir per kiek laiko tikimasi jo sulaukti. Tas laikotarpis yra ne trumpesnis kaip viena savaitė.

3.   1 ir 2 dalyse nurodytais atvejais prašymas, kad kita valstybė narė perimtų prašytoją savo žinion, pateikiamas naudojant standartinę formą, pridedami tiesioginiai ar netiesioginiai įrodymai, apibūdinti 22 straipsnio 3 dalyje nurodytuose dviejuose sąrašuose, ir (arba) svarbios ištraukos iš prašytojo pareiškimo, leidžiantys prašomos valstybės narės valdžios institucijoms pasitikrinti, ar ji yra atsakinga pagal šiame reglamente nustatytus kriterijus.

[Europos] Komisija, priimdama įgyvendinimo aktus, patvirtina vienodas prašymų perimti savo žinion parengimo ir pateikimo sąlygas. <…>“

8.

22 straipsnyje nustatyta:

„1.   Prašoma valstybė narė atlieka reikalingus patikrinimus ir sprendimą dėl prašymo perimti prašytoją savo žinion pateikia per du mėnesius nuo prašymo gavimo dienos.

<…>

3.   Komisija, priimdama įgyvendinimo aktus, sudaro ir periodiškai peržiūri du sąrašus, kuriuose <…> nurodomi svarbūs tiesioginių ir netiesioginių įrodymų elementai <…>.

<…>

6.   Tais atvejais, kai prašančioji valstybė narė prašo skubaus atsakymo <…>, prašoma valstybė narė visaip stengiasi laikytis prašomo termino. Išimtiniais atvejais, kai galima įrodyti, kad prašymo perimti prašytoją savo žinion nagrinėjimas yra itin sudėtingas, prašoma valstybė narė gali duoti savo atsakymą praėjus prašomam terminui, bet visais atvejais per mėnesį. <…>

7.   Tai, kad sprendimas nepriimamas per 1 dalyje nustatytą dviejų mėnesių laikotarpį ir per 6 dalyje minėtą vieno mėnesio laikotarpį, prilygsta prašymo priėmimui [sutikimui patenkinti prašymą] ir reiškia pareigą perimti asmenį savo žinion, taip pat pareigą tinkamai pasirūpinti atvykimo organizavimu.“

9.

23 straipsnyje nustatyta:

„1.   Kai valstybė narė, kurioje 18 straipsnio 1 dalies b, c arba d punkte nurodytas asmuo pateikė naują tarptautinės apsaugos prašymą, mano, kad kita valstybė narė atsakinga pagal 20 straipsnio 5 dalį ir 18 straipsnio 1 dalies b, c arba d punktus, ji gali paprašyti tos kitos valstybės narės tą asmenį atsiimti.

2.   Prašymas atsiimti pateikiamas kuo skubiau, tačiau bet kuriuo atveju ne vėliau kaip per du mėnesius nuo pranešimo apie atitiktį sistemoje „Eurodac“ gavimo pagal [reglamento „Eurodac“] 9 straipsnio 5 dalį.

Jeigu prašymas atsiimti grindžiamas ne iš sistemos „Eurodac“ gautais duomenimis, o kitais įrodymais, jis per tris mėnesius nuo tarptautinės apsaugos prašymo pateikimo dienos, kaip apibrėžta 20 straipsnio 2 dalyje, išsiunčiamas prašomai valstybei narei.

3.   Kai prašymas atsiimti nepateikiamas per 2 dalyje nustatytus laikotarpius, atsakomybė už tarptautinės apsaugos prašymo nagrinėjimą tenka valstybei narei, kurioje pateiktas tas naujas prašymas.

4.   Prašymas atsiimti pateikiamas naudojant standartinę formą ir apima tiesioginius ar netiesioginius įrodymus, kaip aprašyta dviejuose 22 straipsnio 3 dalyje minėtuose sąrašuose, ir (arba) svarbias ištraukas iš atitinkamo asmens pareiškimų, leidžiančius prašomos valstybės narės valdžios institucijoms pasitikrinti, ar ji yra atsakinga, remiantis šiame reglamente nustatytais kriterijais.

Komisija, priimdama įgyvendinimo aktus, patvirtina vienodas prašymų atsiimti rengimo ir pateikimo sąlygas. <…>“

10.

25 straipsnyje nustatyta:

„1.   Prašoma valstybė narė atlieka reikalingus patikrinimus ir kuo skubiau, tačiau bet kuriuo atveju ne vėliau kaip per vieną mėnesį nuo prašymo gavimo dienos, priima sprendimą dėl prašymo atsiimti atitinkamą asmenį. Jei prašymas yra grindžiamas duomenimis, gautais iš sistemos „Eurodac“, tas terminas sutrumpinamas iki dviejų savaičių.

2.   Nesiėmus veiksmų per 1 dalyje minėtą vieno mėnesio ar dviejų savaičių laikotarpį, laikoma, kad su prašymu sutinkama ir prisiimama pareiga atsiimti atitinkamą asmenį, taip pat pareiga tinkamai pasirūpinti atvykimo organizavimu.“

11.

29 straipsnyje nustatyta:

„1.   Prašytojas <…> iš prašančiosios valstybės narės atsakingai valstybei narei perduodamas pagal prašančiosios valstybės narės nacionalinę teisę, atitinkamoms valstybėms narėms pasikonsultavus, kiek praktiškai įmanoma greičiau, bet ne vėliau kaip per šešis mėnesius nuo kitos valstybės narės prašymo atitinkamą asmenį perimti savo žinion arba atsiimti gavimo [nuo kitos valstybės narės sutikimo patenkinti prašymą atitinkamą asmenį perimti savo žinion arba atsiimti] arba nuo galutinio sprendimo dėl skundo ar peržiūrėjimo priėmimo, jei sprendimo vykdymas buvo sustabdytas <…>.

<…>

2.   Tais atvejais, kai perdavimas per šešis mėnesius neįvyksta, atsakinga valstybė narė atleidžiama nuo pareigų atitinkamą asmenį perimti savo žinion arba atsiimti, o atsakomybė pereina prašančiajai valstybei narei. Šis terminas gali būti pratęstas ne ilgiau kaip iki vien[ų] metų, jei perdavimas negalėjo įvykti dėl atitinkamo asmens įkalinimo, arba ne ilgiau kaip iki aštuoniolikos mėnesių, jei atitinkamas asmuo slapstosi.

<…>“

12.

37 straipsnyje nustatyta:

„1.   Jei valstybės narės nesutaria kokiu nors su šio reglamento taikymu susijusiu klausimu, jos gali pasinaudoti taikinimo procedūra, numatyta 2 dalyje.

2.   Taikinimo procedūra pradedama, kai viena iš besiginčijančių valstybių narių kreipiasi su prašymu į 44 straipsniu įsteigto komiteto pirmininką. Nutarusios pasinaudoti taikinimo procedūra, susijusios valstybės narės įsipareigoja kiek tik galima laikytis pasiūlyto sprendimo.

Komiteto pirmininkas paskiria tris komiteto narius, atstovaujančius trims nesusijusioms su nagrinėjamu dalyku valstybėms narėms. Jie priima visų šalių argumentus raštu arba žodžiu ir apsvarstę klausimą per vieną mėnesį, jei būtina, po balsavimo, pasiūlo sprendimą.

<…>

Sprendimas yra galutinis ir neapskundžiamas, nesvarbu, ar šalys jį priima ar atmeta.“

13.

Reglamento Nr. 1560/2003 5 straipsnyje nustatyta:

„1.   Jei, atlikus patikrinimą, prašomos valstybės narės nuomone pateiktų įrodymų nepakanka jos atsakomybei prisiimti, prašančiajai valstybei narei siunčiamame neigiamame atsakyme turi būti išsamiai išvardintos tokio atsisakymo priežastys.

2.   Jei prašančios valstybės narės nuomone toks atsisakymas paremtas neteisingu įvertinimu arba jei ji gali pateikti papildomų įrodymų, ji gali prašyti pakartotinai nagrinėti jos prašymą. Tai turi būti atlikta ne vėliau kaip per tris savaites gavus neigiamą atsakymą. Prašoma valstybė narė turi stengtis atsakyti per dvi savaites. Bet kokiu atveju, ši papildoma procedūra neturi viršyti laiko ribų, nustatytų [reglamento „Dublinas II“] 18 straipsnio 1 dalyje ir 20 straipsnio 1 dalies b punkte.“

14.

2013 m. birželio 26 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2013/32/ES dėl tarptautinės apsaugos suteikimo ir panaikinimo bendros tvarkos ( 6 ) 31 straipsnio 3 dalyje nustatyta:

„Valstybės narės užtikrina, kad nagrinėjimo procedūra būtų baigta per šešis mėnesius nuo prašymo pateikimo dienos.

Kai prašymui taikoma [reglamente „Dublinas III“] nustatyta procedūra, šešių mėnesių terminas pradedamas skaičiuoti nuo tada, kai pagal tą reglamentą nustatoma už prašymo nagrinėjimą atsakinga valstybė narė, prašytojas yra tos valstybės teritorijoje ir yra kompetentingos institucijos žinioje.

Valstybės narės gali pratęsti šioje dalyje nustatytą šešių mėnesių terminą ne ilgesniam nei dar devynių mėnesių laikotarpiui, kai:

<…>

Valstybės narės gali, kai tai tinkamai pagrįsta, viršyti šioje dalyje nustatytus terminus ne daugiau nei trimis mėnesiais, kai tai yra būtina siekiant užtikrinti tinkamą ir išsamų tarptautinės apsaugos prašymo nagrinėjimą.“

15.

Bylai reikšmingi šie Algemene wet bestuursrecht (Bendrasis administracinio proceso įstatymas, toliau – Awb) straipsniai:

16.

4:17 straipsnio 1 dalyje nustatyta:

„Jei administracinė institucija laiku nepriima sprendimo dėl prašymo, ji turi sumokėti baudą prašytojui už kiekvieną pavėluotą dieną, tačiau šis laikotarpis negali būti ilgesnis nei 42 dienos.“

17.

6:2 straipsnio b punkte nustatyta:

„Taikant teisės aktų nuostatas dėl ieškinių ir skundų, sprendimo nepriėmimas per nustatytą terminą prilygsta sprendimui.“

18.

6:12 straipsnio 2 dalyje nustatyta:

„Ieškinys gali būti pareikštas, jeigu administracinė institucija laiku nepriima sprendimo ir pasibaigė dviejų savaičių terminas, kuris pradedamas skaičiuoti kitą dieną po tos dienos, kai suinteresuotasis asmuo raštu pranešė administracinei institucijai apie jos neveikimą.“

19.

8:55b straipsnio 1 dalyje nustatyta:

„Jei ieškinys pareikštas dėl sprendimo nepriėmimo laiku, administracinis teismas pagal Awb 8:54 straipsnį priima sprendimą per aštuonias savaites nuo ieškinio gavimo dienos ir Awb 6:5 straipsnyje nurodytų kriterijų įvykdymo, nebent jis mano, kad bylą reikia išnagrinėti per posėdį.“

20.

8:55c straipsnyje nustatyta:

„Administracinis teismas, jeigu jo prašoma ir jei ieškinys yra pagrįstas, taip pat nustato mokėtinos baudos dydį.“

21.

Pagal Awb 8:55d straipsnio 1 dalį, jei ieškinys yra pagrįstas ir dar nepranešta apie jokį administracinės institucijos sprendimą, administracinis teismas jai nurodo pranešti apie sprendimą per dvi savaites, pradedamas skaičiuoti kitą dieną nuo teismo sprendimo įteikimo. Pagal 2 dalį administracinis teismas savo sprendimu skiria papildomą baudą už kiekvieną administracinės institucijos pavėluotą dieną įvykdyti teismo sprendimą.

22.

2016 m. sausio 24 d. ieškovas pagrindinėje byloje, Sirijos pilietis, pateikė Nyderlandų valstybės sekretoriui prašymą išduoti prieglobsčio prašytojui skirtą leidimą laikinai gyventi šalyje. Tą pačią dieną valstybės sekretorius gavo pranešimą apie atitiktį „Eurodac“ sistemoje (anglų k. „hit“), rodantį, kad šis ieškovas 2016 m. sausio 22 d. buvo pateikęs tarptautinės apsaugos prašymą Vokietijos Federacinėje Respublikoje ( 7 ).

23.

2016 m. kovo 24 d. valstybės sekretorius Vokietijos valdžios institucijoms pateikė prašymą atsiimti ieškovą pagrindinėje byloje pagal reglamento „Dublinas III“ 18 straipsnio 1 dalies b punktą.

24.

2016 m. balandžio 7 d. Vokietijos valdžios institucijos atmetė prašymą atsiimti minėtą asmenį ( 8 ).

25.

2016 m. balandžio 14 d. valstybės sekretorius pagal Reglamento Nr. 1560/2003 5 straipsnio 2 dalį Vokietijos valdžios institucijoms pateikė pakartotinio nagrinėjimo prašymą; į jį nebuvo atsakyta.

26.

2016 m. rugpjūčio 29 d. raštu ieškovas pagrindinėje byloje paprašė valstybės sekretoriaus išnagrinėti jo prašymą ir laikyti 2016 m. balandžio 7 d. Vokietijos valdžios institucijų atsisakymą galutiniu. Valstybės sekretorius nepateikė atsakymo dėl šio prašymo esmės.

27.

2016 m. lapkričio 14 d. ieškovas pagrindinėje byloje paskelbė bado streiką.

28.

2016 m. lapkričio 17 d. jis pateikė skundą prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui, nurodydamas, kad per nustatytą terminą nebuvo priimta sprendimo dėl jo prašymo išduoti prieglobsčio prašytojui skirtą leidimą laikinai gyventi šalyje, ir paprašė skirti valstybės sekretoriui baudą, skaičiuojamą nuo tos dienos, kai šis nepriėmė sprendimo, kurį turėjo priimti, įpareigoti jį priimti sprendimą per teismo nustatytą terminą ir kartu su šiuo įpareigojimu skirti papildomą 100 eurų baudą už kiekvieną pavėluotą dieną ( 9 ).

29.

Maždaug 2016 m. lapkričio 23 d. ieškovas vėl pradėjo valgyti ir gerti.

30.

2016 m. gruodžio 22 d. valstybės sekretorius prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui pranešė, kad prašymas atsiimti atitinkamą asmenį, pateiktas Vokietijos valdžios institucijoms, 2016 m. gruodžio 14 d. atsiimtas ir kad ieškovo pagrindinėje byloje prašymas dabar bus nagrinėjamas pagal Nederlandse Algemene Asielprocedure (Nyderlandų bendra prieglobsčio procedūra).

31.

2017 m. sausio 26 d. sprendimu ieškovui pagrindinėje byloje buvo suteiktas pabėgėlio statusas.

32.

Pagrindinės bylos šalys nesutaria, ar per tą laiką pasibaigė terminas, per kurį valstybės sekretorius turėjo priimti sprendimą dėl prašymo išduoti prieglobsčio prašytojui skirtą leidimą laikinai gyventi šalyje, ieškovo pagrindinėje byloje pateikto 2016 m. sausio 24 d.

33.

Šiuo klausimu ieškovas pagrindinėje byloje teigia, kad, pasibaigus reglamento „Dublinas III“ 23 ir 25 straipsnyje nurodytiems atsiėmimo procedūros terminams, turi būti nustatyta atsakinga valstybė narė. Jei prašoma valstybė narė per nustatytus terminus pateikia neigiamą atsakymą į prašymą atsiimti atitinkamą asmenį, nuo to momento atsakomybė tenka prašančiajai valstybei narei. Todėl šešių mėnesių terminas sprendimui dėl prieglobsčio prašymo priimti pradedamas skaičiuoti nuo šio neigiamo atsakymo momento. Kadangi 2016 m. balandžio 7 d. Vokietijos valdžios institucijos atmetė prašymą atsiimti, nuo tos pačios dienos už ieškovo prieglobsčio prašymo nagrinėjimą tapo atsakinga Nyderlandų Karalystė, todėl terminas sprendimui dėl šio prašymo priimti pasibaigė 2016 m. spalio 7 d.

34.

Valstybės sekretoriaus teigimu, atvirkščiai, terminas sprendimui dėl šio prašymo priimti buvo pradėtas skaičiuoti tik nuo 2016 m. gruodžio 14 d., kai Nyderlandų Karalystė pripažino savo atsakomybę už jo nagrinėjimą.

35.

Tokiomis aplinkybėmis prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas nusprendė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui šiuos prejudicinius klausimus:

36.

2015 m. rugsėjo 22 d. ieškovas pagrindinėje byloje, Eritrėjos pilietis, pateikė prašymą išduoti prieglobsčio prašytojui skirtą leidimą laikinai gyventi Nyderlanduose. Iš „Eurodac“ sistemos duomenų bazės matyti, kad 2015 m. birželio 9 d. jis jau buvo pateikęs tarptautinės apsaugos prašymą Šveicarijoje.

37.

Nors prašyme priimti prejudicinį sprendimą nepateikta informacijos šiuo klausimu, remiantis nacionaline bylos medžiaga atrodo, kad per Viduržemio jūrą 2015 m. gegužės mėn. pabaigoje ieškovas pagrindinėje byloje atvyko į Italiją, tačiau šioje valstybėje jo pirštų atspaudai nebuvo paimti. Paskui, 2015 m. birželio 8 d., jis atvyko į Šveicariją. 2015 m. rugsėjo 17 d. ieškovas išvyko iš Šveicarijos ir per Prancūziją atvyko į Nyderlandus.

38.

2015 m. lapkričio 20 d. valstybės sekretorius Šveicarijos valdžios institucijoms pateikė prašymą atsiimti ieškovą pagrindinėje byloje pagal reglamento „Dublinas III“ 18 straipsnio 1 dalies b punktą.

39.

2015 m. lapkričio 25 d. Šveicarijos valdžios institucijos šį prašymą atmetė tuo pagrindu, kad prieš tai Šveicarijos Konfederacija jau buvo pateikusi Italijos Respublikai prašymą perimti savo žinion arba atsiimti šį asmenį; į šį prašymą nebuvo atsakyta, todėl nuo 2015 m. rugsėjo 1 d. Italijos Respublika tapo atsakinga už prieglobsčio prašymo nagrinėjimą.

40.

2015 m. lapkričio 27 d. valstybės sekretorius Italijos valdžios institucijoms pateikė prašymą perimti savo žinion arba atsiimti ieškovą pagrindinėje byloje pagal reglamento „Dublinas III“ 18 straipsnio 1 dalies b punktą.

41.

2015 m. lapkričio 30 d. Italijos valdžios institucijos atmetė šį prašymą.

42.

2015 m. gruodžio 1 d. valstybės sekretorius pagal Reglamento Nr. 1560/2003 5 straipsnio 2 dalį Italijos valdžios institucijoms pateikė pakartotinio nagrinėjimo prašymą, o 2016 m. sausio 18 d. išsiuntė priminimo raštą šioms valdžios institucijoms.

43.

2016 m. sausio 26 d. Italijos valdžios institucijos sutiko patenkinti prašymą atsiimti ieškovą pagrindinėje byloje ( 10 ).

44.

2016 m. balandžio 19 d. valstybės sekretorius atsisakė nagrinėti ieškovo pagrindinėje byloje pateiktą prašymą dėl prieglobsčio prašytojui skirto leidimo laikinai gyventi šalyje, remdamasis tuo, kad už minėto prašymo nagrinėjimą atsakinga Italijos Respublika.

45.

Ieškovas pagrindinėje byloje apskundė šį sprendimą prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui. Be to, jis laikinąsias apsaugos priemones taikančiam teisėjui pateikė prašymą skirti laikinąją apsaugos priemonę ir uždrausti valstybės sekretoriui išsiųsti jį iš šalies, kol nepasibaigs keturių savaičių terminas, skaičiuojamas nuo tos dienos, kai prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas priims sprendimą dėl skundo. 2016 m. birželio 30 d. nutartimi laikinąsias apsaugos priemones taikantis teisėjas tenkino šį prašymą skirti laikinąją apsaugos priemonę.

46.

Bylos šalys nesutaria, be kita ko, dėl klausimo, ar valstybės sekretorius tapo atsakingas už 2015 m. rugsėjo 22 d. ieškovo pagrindinėje byloje pateikto prašymo išduoti prieglobsčio prašytojui skirtą leidimą laikinai gyventi šalyje nagrinėjimą, nes Italijos valdžios institucijos, iš pradžių atmetusios valstybės sekretoriaus prašymą perimti savo žinion arba atsiimti atitinkamą asmenį, per nustatytą terminą neatsakė į pakartotinio nagrinėjimo prašymą.

47.

Tokiomis aplinkybėmis prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas nusprendė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui šiuos prejudicinius klausimus:

48.

2016 m. vasario 13 d. Teisingumo Teismo pirmininko sprendimu bylos C‑47/17 ir C‑48/17 buvo sujungtos, kad būtų bendrai vykdomos rašytinė ir žodinė proceso dalys ir priimtas sprendimas, nes prejudiciniai klausimai, pateikti to paties teismo šiose dviejose bylose, iš esmės yra tapatūs ( 11 ).

49.

Rašytines pastabas pateikė ieškovas pagrindinėje byloje C‑47/17, Nyderlandų, Vengrijos, Jungtinės Karalystės ir Šveicarijos Konfederacijos vyriausybės, taip pat Komisija.

50.

2017 m. spalio 16 d. raštu Teisingumo Teismas paprašė, kad jo statuto 23 straipsnyje nurodytos suinteresuotosios šalys trumpai atsakytų į rašytinius klausimus.

51.

Atsakymus raštu pateikė ieškovai pagrindinėse bylose (sujungtose bylose C‑47/17 ir C‑48/17), Nyderlandų ir Vokietijos vyriausybės, taip pat Komisija.

52.

Ieškovai pagrindinėse bylose (sujungtose bylose C‑47/17 ir C‑48/17), Nyderlandų, Vokietijos ir Jungtinės Karalystės vyriausybės, taip pat Komisija pateikė žodines pastabas per 2018 m. sausio 16 d. įvykusį posėdį.

53.

Būtent dėl tarpusavio pasitikėjimo principo, kuriuo grindžiama bendra Europos prieglobsčio sistema, Sąjungos teisės aktų leidėjas priėmė, be kita ko, reglamentą „Dublinas III“, siekdamas visų pirma racionalizuoti tarptautinės apsaugos prašymų nagrinėjimą ir išvengti perkrauti sistemą dėl valstybių narių įpareigojimo nagrinėti to paties prašytojo pateiktus daugkartinius prašymus, padidinti teisinį saugumą, kiek tai susiję su už prieglobsčio prašymo nagrinėjimą atsakingos valstybės narės nustatymu, ir taip išvengti „forum shopping“, visomis šiomis priemonėmis iš esmės siekdamas paspartinti prašymų nagrinėjimą atsižvelgiant tiek į prieglobsčio prašytojų, tiek į dalyvaujančių valstybių interesus ( 12 ).

54.

Taigi, pagal reglamento „Dublinas III“ 1 straipsnį šiuo reglamentu siekiama įtvirtinti valstybės narės, atsakingos už trečiosios šalies piliečio arba asmens be pilietybės vienoje iš valstybių narių pateikto tarptautinės apsaugos prašymo nagrinėjimą, nustatymo kriterijus ir mechanizmus ( 13 ).

55.

„[P]agal reglamento „Dublinas III“ 3 straipsnio 1 dalį bet kurios iš valstybių narių teritorijoje tarptautinės apsaugos prašančio trečiosios šalies piliečio arba asmens be pilietybės prašymą iš principo nagrinėja viena valstybė narė, būtent ta, kuri yra atsakinga pagal šio reglamento III skyriuje nustatytus kriterijus“ ( 14 ). Reglamento „Dublinas III“ 7 straipsnio 1 dalyje patikslinta, kad atsakingos valstybės narės nustatymo kriterijai yra taikomi tokia tvarka, kokia jie pateikti minėto reglamento III skyriuje. Tačiau, be reglamento „Dublinas III“ III skyriuje išdėstytų kriterijų, siekiant nustatyti vieną valstybę narę, atsakingą už tarptautinės apsaugos prašymo nagrinėjimą, minėto reglamento VI skyriuje įtvirtintos perėmimo kitos valstybės žinion ir atsiėmimo procedūros, kurios, kaip ir minėto reglamento III skyriuje išdėstyti kriterijai, taip pat padeda nustatyti atsakingą valstybę narę ( 15 ).

56.

Nuostatose, kurios taikomos reglamente „Dublinas III“ įtvirtintoms perėmimo savo žinion ir atsiėmimo procedūroms, numatyti tam tikri privalomi terminai ir šių terminų pasibaigimo pasekmės. Mano nuomone, reglamento „Dublinas III“ VI skyriuje nustatyti privalomi terminai grindžiami tikslu paspartinti tarptautinės apsaugos prašymų nagrinėjimą atsižvelgiant tiek į prieglobsčio prašytojų, tiek į dalyvaujančių valstybių interesus.

57.

Pavyzdžiui, reglamento „Dublinas III“ 21 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad vienos valstybės narės prašymas kitai valstybei narei perimti asmenį savo žinion turi būti pateiktas kuo skubiau ir jokiu būdu ne vėliau kaip per tris mėnesius nuo tarptautinės apsaugos prašymo pateikimo dienos ( 16 ). Sąjungos teisės aktų leidėjas apibrėžė šių terminų nesilaikymo padarinius, reglamento „Dublinas III“ 21 straipsnio 1 dalies trečioje pastraipoje nustatęs, kad jeigu minėto prašymo perimti savo žinion per nurodytus terminus nepateikiama, atsakomybė už tarptautinės apsaugos prašymo nagrinėjimą tenka valstybei narei, kurioje buvo pateiktas šis tarptautinės apsaugos prašymas ( 17 ).

58.

2017 m. liepos 26 d. Sprendimo Mengesteab (C‑670/16, EU:C:2017:587) 62 punkte Teisingumo Teismas nusprendė, kad, taikant reglamento „Dublinas III“ 27 straipsnio 1 dalį, tarptautinės apsaugos prašytojas, skųsdamas sprendimą jį perduoti, gali remtis tuo, kad suėjo minėto reglamento 21 straipsnio 1 dalyje numatytas terminas.

59.

Be to, pagal reglamento „Dublinas III“ 22 straipsnio 1 dalį prašoma valstybė narė per du mėnesius turi tiesiogiai sutikti patenkinti prašymą perimti savo žinion atitinkamą asmenį ( 18 ). Pagal reglamento „Dublinas III“ 22 straipsnio 7 dalį, jei prašoma valstybė neatsako per 1 dalyje nustatytą dviejų mėnesių terminą ( 19 ), tai prilygsta netiesioginiam sutikimui patenkinti prašymą ir reiškia pareigą perimti asmenį savo žinion.

60.

Taikant reglamento „Dublinas III“ 23 straipsnio 2 dalies pirmą pastraipą prašymas atsiimti atitinkamą asmenį turi būti pateiktas kuo skubiau, tačiau bet kuriuo atveju ne vėliau kaip per du mėnesius nuo pranešimo apie atitiktį sistemoje „Eurodac“ gavimo. Pagal šio reglamento 23 straipsnio 2 dalies antrą pastraipą, jeigu prašymas atsiimti grindžiamas ne iš sistemos „Eurodac“ gautais duomenimis, o kitais įrodymais, jis per tris mėnesius nuo tarptautinės apsaugos prašymo pateikimo dienos išsiunčiamas prašomai valstybei narei. Reglamento „Dublinas III“ 23 straipsnio 3 dalyje numatyta, kad, kai prašymo atsiimti nepateikiama per 2 dalyje nustatytus laikotarpius, atsakomybė už tarptautinės apsaugos prašymo nagrinėjimą tenka valstybei narei, kurioje pateiktas naujas tarptautinės apsaugos prašymas.

61.

Pagal reglamento „Dublinas III“ 25 straipsnio 2 dalį, jei prašoma valstybė narė neatsako į prašymą atsiimti per vieno mėnesio arba, kai prašymas grindžiamas sistemos „Eurodac“ duomenimis, per dviejų savaičių terminą, laikoma, kad su prašymu netiesiogiai sutinkama ir prisiimama pareiga atsiimti atitinkamą asmenį.

62.

Vis dėlto reikia pabrėžti, kad tuo atveju, kai prašoma valstybė narė per reglamento „Dublinas III“ 22 straipsnio 1, 6 dalyse ir 25 straipsnio 1 dalyje nustatytus terminus pateikia neigiamą atsakymą į prašymą perimti savo žinion arba atsiimti atitinkamą asmenį, šiame reglamente nėra apibrėžti šio atsakymo padariniai ( 20 ).

63.

Šiuo klausimu reglamente „Dublinas III“ nenumatyta, kad gavus tokį neigiamą atsakymą neišvengiamai kyla prašančiosios valstybės narės atsakomybė už tarptautinės apsaugos prašymo nagrinėjimą ( 21 ). Be to, šiomis aplinkybėmis reglamente „Dublinas III“ nepatikslintas terminas, per kurį turi būti nustatyta už tarptautinės apsaugos prašymą atsakinga valstybė narė ( 22 ).

64.

Nors tai nėra patikslinta, manau, kad valstybei narei įgyvendinant reglamentą „Dublinas III“ procedūrų, kurias vykdo kompetentingos nacionalinės institucijos, metu taikytina teisė į gerą administravimą, be kita ko, kiekvieno asmens teisė, kad jo bylos būtų nagrinėjamos per pagrįstą laikotarpį, kuri yra bendrasis Sąjungos teisės principas ( 23 ). Todėl, neatsižvelgiant į tai, kad tam tikrais atvejais privalomas terminas nenustatytas, atsakinga valstybė narė turi būti nustatyta per pagrįstą laikotarpį.

65.

Prašymuose priimti prejudicinį sprendimą šiuos prašymus pateikęs teismas daro kelias nuorodas į reglamento „Dublinas III“ 29 straipsnyje numatytą perdavimo sistemą ir į minėto reglamento 27 straipsnyje numatytą teisių gynimo priemonę.

66.

Pagal reglamento „Dublinas III“ 29 straipsnio 1 dalies pirmą pastraipą atitinkamas asmuo perduodamas kiek praktiškai įmanoma greičiau, bet ne vėliau kaip per šešis mėnesius nuo kitos valstybės narės sutikimo patenkinti prašymą perimti savo žinion ar atsiimti šį asmenį arba nuo galutinio sprendimo dėl skundo ar peržiūros priėmimo, jei sprendimo vykdymas buvo sustabdytas.

67.

Minėto reglamento 29 straipsnio 2 dalyje patikslinta, kad, kai perdavimas per šešis mėnesius neįvyksta ( 24 ), atsakinga valstybė narė atleidžiama nuo pareigų atitinkamą asmenį perimti savo žinion arba atsiimti, o atsakomybė pereina prašančiajai valstybei narei. Teisingumo Teismo teigimu, ši atsakomybė prašančiajai valstybei narei pereina automatiškai ir nebūtina, kad prašoma valstybė narė atsisakytų perimti savo žinion arba atsiimti atitinkamą asmenį ( 25 ).

68.

Reglamento „Dublinas III“ 27 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad tarptautinės apsaugos prašytojas turi teisę į veiksmingą teisių gynimo priemonę ir gali apskųsti teismui sprendimą dėl perdavimo arba prašyti jį peržiūrėti dėl faktinių ir teisinių pagrindų. Be to, pagal reglamento „Dublinas III“ 27 straipsnio 3 dalies c punktą, jei nacionalinėje teisėje numatyta, kad atitinkamam asmeniui suteikiama galimybė prašyti teismo sustabdyti sprendimo dėl perdavimo vykdymą, kol nagrinėjamas jo skundas ar peržiūrimas sprendimas, atitinkamas teismas turi priimti sprendimą dėl šio prašymo per pagrįstą laikotarpį ir pagrįsti savo sprendimą, jei minėtas prašymas atmetamas.

69.

Dėl reglamento „Dublinas III“ 29 straipsnio 1 ir 2 dalyse nustatyto šešių mėnesių termino pažymėtina, kad iš 2017 m. spalio 25 d. Sprendimo Shiri (C‑201/16, EU:C:2017:805) 44 punkto matyti, jog tarptautinės apsaugos prašytojas turi turėti galimybę pasinaudoti veiksminga ir sparčia teisių gynybos priemone, kuri leistų jam remtis šiuo pasibaigusiu terminu.

70.

Kadangi byloje C‑47/17 Vokietijos valdžios institucijos atmetė valstybės sekretoriaus prašymą perimti savo žinion arba atsiimti suinteresuotąjį asmenį ( 26 ) ir net neatsakė į valstybės sekretoriaus pakartotinio nagrinėjimo prašymą ( 27 ), man atrodo, kad, nenustačius atsakingos valstybės narės, klausimas dėl perdavimo pagal reglamento „Dublinas III“ 29 straipsnį yra skubotas arba net nereikšmingas.

71.

Taip pat pažymiu, kad savo rašytinėse pastabose byloje C‑48/17 Komisija nurodė, jog „2016 m. kovo 31 d. Nyderlandų valdžios institucijos pranešė suinteresuotojo asmens advokatui apie savo ketinimus nenagrinėti šio asmens prieglobsčio prašymo ir perduoti jį Italijai. <…> 2016 m. balandžio 8 d. suinteresuotojo asmens advokatas nurodė, kad Italijos Respublika tapo atsakinga ne 2016 m. sausio 26 d., o 2015 m. rugsėjo 1 d. Taigi, reglamento „Dublinas III“ 29 straipsnyje nurodytas šešių mėnesių terminas perdavimui įvykdyti jau buvo pasibaigęs. <…> 2016 m. rugsėjo 27 d. papildydamas skundo pagrindus suinteresuotojo asmens advokatas nurodė, kad būtų naudinga pateikti prejudicinį klausimą dėl Reglamento Nr. 1560/2003 5 straipsnio ir reglamento „Dublinas III“ 29 straipsnio išaiškinimo – iš esmės kyla klausimas, kiek Italijos Respublika yra atsakinga už suinteresuotojo asmens prieglobsčio prašymo nagrinėjimą, nes nėra nustatyta, ar Šveicarijos Konfederacija pratęsė 29 straipsnyje numatytą šešių mėnesių terminą, pranešdama Italijos Respublikai, kad Šveicarijos Konfederacija negali perduoti suinteresuotojo asmens, nes jis išvyko iš šalies nežinoma kryptimi“.

72.

Pažymėtina, kad prašymus priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas neuždavė jokio klausimo, susijusio su reglamento „Dublinas III“ 29 straipsniu. Iš esmės jo klausimai susiję tik su Reglamento Nr. 1560/2003 5 straipsnio 2 dalimi. Darytina išvada, kad Teisingumo Teismo neprašoma atsakyti į klausimą, ar sujungtose bylose C‑47/17 ir C‑48/17 buvo laikytasi reglamento „Dublinas III“ 29 straipsnyje numatytų terminų.

73.

Direktyvos 2013/32 31 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad „[v]alstybės narės svarsto tarptautinės apsaugos prašymus nagrinėjimo procedūros metu <…>“. Be to, pagal šios direktyvos 31 straipsnio 3 dalį „[v]alstybės narės užtikrina, kad nagrinėjimo procedūra būtų baigta per šešis mėnesius nuo prašymo pateikimo dienos“. Pagal tą pačią nuostatą šešių mėnesių terminas pradedamas skaičiuoti nuo tada, kai pagal reglamentą „Dublinas III“ nustatoma už prašymo nagrinėjimą atsakinga valstybė narė, prašytojas yra tos valstybės teritorijoje ir yra kompetentingos institucijos žinioje.

74.

Darytina išvada, kad tarptautinės apsaugos prašymų nagrinėjimas aiškiai vyksta po to, kai pagal reglamentą „Dublinas III“ nustatyta atsakinga valstybė narė ir prireikus perduotas suinteresuotasis asmuo ( 28 ). Taigi, nors reglamente „Dublinas III“ ir įtvirtinti tam tikri privalomi terminai, šis atsakingos valstybės nustatymas ir perdavimas, nepaisant reikalavimo greitai nagrinėti prašymus, gali tęstis palyginti ilgai, jei pradedamos perėmimo savo žinion arba atsiėmimo procedūros ir jei suinteresuotasis asmuo pasinaudoja jam suteiktomis galimybėmis pateikti skundą arba prašymą peržiūrėti sprendimą, kurie sustabdo sprendimo vykdymą ( 29 ). Taigi neįmanoma abstrakčiai apibrėžti maksimalaus arba net pagrįsto laikotarpio, per kurį turi būti nustatyta atsakinga valstybė ( 30 ), nepaisant prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo bandymo tai padaryti. Kiekvienos bylos atvejis turi būti vertinamas konkrečiai.

75.

Taip pat pažymėtina, kad 2017 m. liepos 26 d. Sprendime Mengesteab (C‑670/16, EU:C:2017:587, 102 punktas) Teisingumo Teismas pabrėžia, kad reglamento „Dublinas III“ ir Direktyvos 2013/32 nuostatomis sukuriamos skirtingos procedūros, kurioms nustatyti atskiri reikalavimai ir, be kita ko, kiek tai susiję su terminais, joms taikoma atskira tvarka.

76.

Būtent atsižvelgiant į šias aplinkybes reikia nagrinėti prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo klausimus dėl pakartotinio nagrinėjimo procedūros, numatytos Reglamento Nr. 1560/2003 5 straipsnio 2 dalyje.

77.

Savo pirmuoju prejudiciniu klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas siekia sužinoti, ar, atsižvelgiant į reglamento „Dublinas III“ ir Direktyvos 2013/32 tikslą, turinį ir taikymo sritį, prašoma valstybė narė turi atsakyti į Reglamento Nr. 1560/2003 5 straipsnio 2 dalyje numatytą pakartotinio nagrinėjimo prašymą per dvi savaites. Šiuo klausimu visų pirma siekiama nustatyti, ar atsakymo į Reglamento Nr. 1560/2003 5 straipsnio 2 dalyje numatytą pakartotinio nagrinėjimo prašymą terminas yra privalomas prašomai valstybei narei ir dėl jo nesilaikymo ši valstybė narė tampa atsakinga už tarptautinės apsaugos prašymo nagrinėjimą.

78.

Prieš nagrinėjant šį prašymą būtina išnagrinėti Reglamento Nr. 1560/2003 5 straipsnio 2 dalyje įtvirtintos procedūros pobūdį ir jos galimą teisinį pagrindą ( 31 ).

79.

Iš Reglamento Nr. 1560/2003 1 konstatuojamosios dalies matyti, kad šiuo reglamentu siekiama patikslinti tam tikras specialias reglamento „Dublinas III“ įgyvendinimo priemones: „[k]ad būtų palengvintas valstybių narių institucijų, įgyvendinančių šį reglamentą, bendradarbiavimas, turi būti aiškiai apibrėžtos priemonės, siunčiant ir apdorojant prašymus dėl perėmimo ir atsiėmimo bei prašymus dėl informacijos pateikimo ir asmenų perdavimo“.

80.

Kaip nurodo Vengrijos vyriausybė, „Reglamentu Nr. 1560/2003 nesiekiama įtvirtinti atsakomybę reglamentuojančių normų, kurios nėra nustatytos reglamente [„Dublinas III“]“ ( 32 ).

81.

Iš tiesų Reglamente Nr. 1560/2003 įtvirtinta pakartotinio nagrinėjimo procedūra nėra tiesiogiai numatyta reglamente „Dublinas III“, kuriame, kaip atsakydama į rašytinius Teisingumo Teismo klausimus pabrėžė Vokietijos vyriausybė, nenustatyta jokio tiesioginio įgaliojimo tokiai procedūrai sukurti ( 33 ). Pačioje Reglamento Nr. 1560/2003 5 straipsnio 2 dalyje patikslinta, kad jame įtvirtinta procedūra – tai papildoma procedūra, kuria, mano manymu, siekiama pagerinti reglamento „Dublinas III“ taikymą ( 34 ). Tai reiškia, kad pakartotinio nagrinėjimo prašymas nėra naujas prašymas perimti savo žinion arba atsiimti atitinkamą asmenį ( 35 ). Be to, už tarptautinės apsaugos prašymo nagrinėjimą atsakingos valstybės narės nustatymo taisyklės yra įtvirtintos tik reglamente „Dublinas III“ ( 36 ).

82.

Tiesa, pagal Reglamento Nr. 1560/2003 5 straipsnio 1 dalį prašoma valstybė narė, gavusi prašymą perimti savo žinion arba atsiimti atitinkamą asmenį, turi pagrįsti atsisakymą, o to paties straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad jei, prašančios valstybės narės nuomone, toks atsisakymas paremtas neteisingu įvertinimu arba jeigu ji gali pateikti papildomų įrodymų, ji gali prašyti pakartotinai nagrinėti jos prašymą, ir tai turi būti padaryta per privalomą ( 37 ) trijų savaičių terminą po neigiamo atsakymo gavimo ( 38 ). Be to, toje pačioje nuostatoje numatyta, kad prašoma valstybė narė „turi stengtis ( 39 ) atsakyti per dvi savaites“ ( 40 ).

83.

Pateiksiu dar dvi pastabas. Pirma, be to, kad remiantis pačia teksto formuluote dviejų savaičių terminas yra neprivalomas ( 41 ), Reglamento Nr. 1560/2003 5 straipsnio 2 dalyje nenumatyta jokių teisinių pasekmių nei dėl šio termino nesilaikymo, nei dėl atsakymo į pakartotinio nagrinėjimo prašymą nepateikimo ( 42 ). Iš esmės Reglamento Nr. 1560/2003 5 straipsnio 2 dalyje, priešingai nei reglamento „Dublinas III“ 22 straipsnio 7 dalyje ir 25 straipsnio 2 dalyje, nenumatyta, kad prašančioji valstybė narė privalo perimti savo žinion arba atsiimti atitinkamą asmenį.

84.

Antra, reglamente „Dublinas III“ neapibrėžti neigiamo atsakymo į prašymą perimti savo žinion arba atsiimti, pateikto per reglamento „Dublinas III“ 22 straipsnio 1, 6 dalyse ir 25 straipsnio 1 dalyje nustatytus terminus, padariniai. Mano nuomone, Reglamento Nr. 1560/2003 5 straipsnio 2 dalyje numatyta procedūra įtvirtintas tik konsultavimasis arba struktūrinis dialogas tarp prašančiosios valstybės narės ir prašomos valstybės narės po neigiamo atsakymo, kad remiantis reglamentu „Dublinas III“ būtų lengviau nustatyti atsakingą valstybę narę ir įgyvendinti reglamento „Dublinas III“ tikslus. Jei ši papildoma procedūra baigiama per pagrįstą laikotarpį ir todėl nepažeidžia greito tarptautinės apsaugos prašymų nagrinėjimo tikslo atsižvelgiant tiek į prieglobsčio prašytojų, tiek į dalyvaujančių valstybių interesus, tai yra priemonė, atitinkanti veiksmingo reglamento „Dublinas III“ taikymo tikslą. Mano nuomone, tai, kad Reglamento Nr. 1560/2003 5 straipsnio 2 dalis visiškai nėra privalomojo pobūdžio ( 43 ) ir ja siekiama palengvinti reglamento „Dublinas III“ taikymą, leidžia išvengti bet kokio prieštaravimo dėl jos galiojimo.

85.

Taigi manau, kad į pirmąjį prejudicinį klausimą reikia atsakyti neigiamai: nors prašoma valstybė narė turi stengtis atsakyti per dvi savaites į Reglamento Nr. 1560/2003 5 straipsnio 2 dalyje numatytą pakartotinio nagrinėjimo prašymą, ji nėra teisiškai įpareigota atsakyti per šį terminą. Be to, Reglamento Nr. 1560/2003 5 straipsnio 2 dalyje nenumatyta jokių teisinių pasekmių, jei į pakartotinio nagrinėjimo prašymą neatsakoma per tą patį terminą.

86.

Savo antruoju prejudiciniu klausimu, kuris pateiktas, jei į pirmąjį klausimą būtų atsakyta neigiamai, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas siekia sužinoti, ar, atsižvelgiant į Reglamento Nr. 1560/2003 5 straipsnio 2 dalies paskutinį sakinį, reikia taikyti reglamento „Dublinas III“ 25 straipsnio 1 dalyje numatytą maksimalų vieno mėnesio terminą.

87.

Reglamento Nr. 1560/2003 5 straipsnio 2 dalyje numatytas privalomas trijų savaičių terminas pakartotinio nagrinėjimo prašymui pateikti ir pageidautinas dviejų savaičių terminas atsakyti į šį prašymą. Pažymėtina, kad pagal šios nuostatos paskutinį sakinį numatyta, kad bet kuriuo atveju ši „papildoma“ procedūra neturi atnaujinti arba pakeisti reglamento „Dublinas III“ 22 straipsnio 1, 6 dalyse ir 25 straipsnio 1 dalyje ( 44 ) nustatytų terminų.

88.

Iš esmės pakartotinio nagrinėjimo procedūra aiškiai atskirta nuo reglamente „Dublinas III“ nurodytų perėmimo savo žinion arba atsiėmimo procedūrų ir neturi jokio poveikio šio reglamento nuostatose įtvirtintiems terminams.

89.

Atsižvelgdamas į šią aiškią ir tikslią nuostatą, manau, kad Reglamento Nr. 1560/2003 5 straipsnio 2 dalyje nustatytų terminų nepakeičia, be kita ko, reglamento „Dublinas III“ 25 straipsnyje numatyta atsiėmimo procedūra ( 45 ). Taigi, Reglamento „Dublinas III“ 25 straipsnyje numatyti terminai netaikytini Reglamento Nr. 1560/2003 5 straipsnio 2 dalyje nustatytai procedūrai.

90.

Manau, kad atsakymas į antrąjį prejudicinį klausimą turi būti neigiamas: reglamento „Dublinas III“ 25 straipsnio 1 dalyje numatytas maksimalus vieno mėnesio terminas netaikytinas vykstant pakartotinio nagrinėjimo procedūrai, numatytai Reglamento Nr. 1560/2003 5 straipsnio 2 dalyje.

91.

Savo trečiuoju klausimu, kuris pateiktas, jei į antrąjį klausimą būtų atsakyta neigiamai, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas siekia sužinoti, ar prašoma valstybė narė turi pagrįstą laikotarpį atsakyti į pakartotinio nagrinėjimo prašymą. Savo ketvirtuoju klausimu, kuris pateiktas, jei į trečiąjį būtų atsakyta teigiamai, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas siekia sužinoti, ar septynios su puse savaitės ( 46 ) arba šeši mėnesiai ( 47 ) yra pagrįstas laikotarpis. Jei į ketvirtąjį klausimą būtų atsakyta neigiamai, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas siekia sužinoti, kaip reikia suprasti pagrįstą laikotarpį.

92.

Kadangi šie du klausimai yra susiję, manau, juos reikia nagrinėti kartu.

93.

Reglamento Nr. 1560/2003 5 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad valstybė narė turi stengtis per dvi savaites atsakyti į pakartotinio nagrinėjimo prašymą. Taip prašoma valstybė narė raginama veikti vadovaujantis bendradarbiavimo dvasia, kad būtų greitai nustatyta atsakinga valstybė narė ( 48 ). Akivaizdu, kad jei valstybė narė nesilaiko šio rekomendacinio pobūdžio termino, ji vis dėlto turi atsakyti per pagrįstą laikotarpį, kad nebūtų pakenkta tikslui greitai nustatyti už tarptautinės apsaugos prašymų nagrinėjimą atsakingą valstybę narę ir būtų paisoma gero administravimo ir veiksmingumo principų.

94.

Taigi, tai, kaip turi būti suprantamas pagrįstas laikotarpis pagal Reglamento Nr. 1560/2003 5 straipsnio 2 dalį, negali būti nustatyta iš anksto ir turi būti vertinama kiekvienu atskiru atveju atsižvelgiant į konkrečias bylos aplinkybes ( 49 ) ir paisant greito prašymo nagrinėjimo reikalavimo, kurį siekiama užtikrinti reglamentu „Dublinas III“ ( 50 ). Kadangi atliekant šį nagrinėjimą reikia atlikti faktinį atitinkamų aplinkybių vertinimą, manau, kad prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, atsižvelgdamas į visas reikšmingas aplinkybes ( 51 ), turi konkrečiu atveju įvertinti, ar prašoma valstybė narė į pakartotinio nagrinėjimo prašymą atsakė per pagrįstą laikotarpį. Vis dėlto, kaip bus matyti iš mano atsakymo į penktąjį ir šeštąjį prejudicinius klausimus, jei į pakartotinio nagrinėjimo prašymą per pagrįstą laikotarpį neatsakoma, tai reiškia, kad prašančioji valstybė narė turi prisiimti atsakomybę už tarptautinės apsaugos prašymo nagrinėjimą ( 52 ).

95.

Vis dėlto primintina, kad pagal Reglamento Nr. 1560/2003 5 straipsnio 2 dalį nei dviejų savaičių termino, nei pagrįsto laikotarpio nesilaikymas nesukelia jokių teisinių pasekmių prašomai valstybei narei.

96.

Iš to, kas išdėstyta, išplaukia, kad į trečiąjį ir ketvirtąjį prejudicinius klausimus reikia atsakyti, kad prašoma valstybė narė į pakartotinio nagrinėjimo prašymą turi stengtis atsakyti per dvi savaites ir bet kuriuo atveju – per pagrįstą laikotarpį. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, įvertinęs visas reikšmingas aplinkybes, turi apibrėžti kiekvienu konkrečiu atveju, ar prašoma valstybė narė atsakė per pagrįstą laikotarpį.

97.

Penktuoju ir šeštuoju prejudiciniais klausimais prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas siekia sužinoti, kokių pasekmių sukelia tai, kad prašoma valstybė narė neatsako į pakartotinio nagrinėjimo prašymą, ir, konkrečiau kalbant, ar šiuo atveju už tarptautinės apsaugos prašymo nagrinėjimą yra atsakinga prašančioji valstybė narė, ar prašoma valstybė narė.

98.

Ieškovas pagrindinėje byloje C‑47/17 mano, kad jeigu prašoma valstybė narė neatsako per dviejų savaičių terminą ( 53 ) arba visai neatsako, prašančioji valstybė narė tampa galutinai atsakinga už prieglobsčio prašymo nagrinėjimą. Jo nuomone, „[k]adangi pasekmės dėl pavėluoto sprendimo, susijusio su pradiniu prašymu perimti savo žinion atitinkamą asmenį, yra tiesiogiai numatytos reglamento [„Dublinas III“] 25 straipsnio 2 dalyje, ši nuostata negali būti netiesiogiai taikoma pakartotinio nagrinėjimo procedūrai. Todėl <…>, kadangi atsakomybės perėjimas valstybei narei – tai kardinalus pokytis, darytina išvada, kad šis perėjimas gali būti numatytas tik pagal specialią nuostatą. Specialios nuostatos, pagal kurią būtų numatyta, jog atsakomybė pereina prašomai valstybei narei, jei ji neatsako į pakartotinio nagrinėjimo prašymą, nėra, todėl šiuo atveju atsakinga išlieka prašančioji valstybė narė. Be to, [jis] pažymi, kad yra esminis skirtumas tarp dviejų procedūrų. Iš esmės pakartotinio nagrinėjimo procedūra vyksta, kai jau gautas aiškus atsisakymas atsiimti atitinkamą asmenį, taigi, yra nustatyta prašančiosios valstybės narės atsakomybė. Tik teigiamas atsakymas į pakartotinio nagrinėjimo prašymą (per pagrįstą laikotarpį) gali, nepaisant visko, reikšti, kad atsakinga tampa prašoma valstybė narė“.

99.

Atsakydamas į rašytinius Teisingumo Teismo klausimus ieškovas pagrindinėje byloje C‑48/17 ( 54 ) teigė, kad tuomet, kai prašomos valstybės narės atsakymas į prašymą perimti savo žinion arba atsiimti yra neigiamas, būtent prašančioji valstybė narė yra atsakinga už tarptautinės apsaugos prašymo nagrinėjimą. Jis mano, kad aplinkybė, jog prašoma valstybė narė vėliau persigalvoja ir yra pasiruošusi perimti savo žinion ar atsiimti atitinkamą asmenį, nebegali pakeisti atsakomybės už tarptautinės apsaugos prašymo nagrinėjimą ( 55 ). Anot ieškovo pagrindinėje byloje C‑48/17, už tarptautinės apsaugos prašymo nagrinėjimą atsakinga valstybė narė nustatoma, nelygu atvejis, ne vėliau kaip per du su puse mėnesio, tris su puse mėnesio, keturis ar penkis mėnesius nuo šio prašymo pateikimo dienos. Jis teigia, kad pagal Direktyvos 2013/32 31 straipsnio 3 dalį nagrinėjimo procedūra turi būti baigta per šešis mėnesius. Be to, jis tvirtina, kad pakartotinio nagrinėjimo procedūra negali būti taikoma pasibaigus reglamento „Dublinas III“ 22 straipsnio 1 ir 6 dalyse ir 25 straipsnio 1 dalyje numatytiems terminams.

100.

Ieškovas pagrindinėje byloje C‑48/17 tvirtina, kad papildoma pakartotinio nagrinėjimo procedūra, numatyta Reglamento Nr. 1560/2003 5 straipsnio 2 dalyje, nebuvo patvirtinta remiantis reglamento „Dublinas III“ 21 straipsnio 3 dalimi, 23 straipsnio 3 dalimi, 23 straipsnio 4 dalimi ar 24 straipsnio 5 dalimi, kurios Reglamento Nr. 1560/2003 preambulėje nurodytos kaip teisinis pagrindas. „Kadangi reglamente „Dublinas III“ Komisijai nesuteikiama įgaliojimų patvirtinti pakartotinio nagrinėjimo procedūros, [Reglamento Nr. 1560/2003] 5 straipsnio 2 dalis negalioja, nes prieštarauja SESV 290 ir 291 straipsniams“. Jis taip pat teigia, kad ši nuostata negalioja ir dėl to, kad joje numatyta pakartotinio nagrinėjimo procedūra prieštarauja reglamento „Dublinas III“ 5 konstatuojamojoje dalyje nurodytam tikslui ( 56 ) ir būtinybei veiksmingai saugoti prieglobsčio teisę, taip pat kiekvieno asmens teisę į tai, kad jo bylos būtų išnagrinėtos nešališkai, sąžiningai ir per pagrįstą laikotarpį. Galiausiai ieškovas teigia, kad reglamento „Dublinas III“ 37 straipsnyje numatyta taikinimo procedūra negali būti taikoma siekiant išspręsti nesutarimus konkrečiu atveju, susijusiu su atskiru tarptautinės apsaugos prašytoju.

101.

Nyderlandų vyriausybės teigimu, „[p]rašoma valstybė narė nėra pripažįstama atsakinga valstybe nare, jei laiku nepateikia atsakymo į pakartotinio nagrinėjimo prašymą“. „Reglamento Nr. 1560/2003 5 straipsnio 2 dalyje aiškiai nenurodyta tokia pasekmė, todėl prašoma valstybė narė netampa atsakinga už tarptautinės apsaugos prašymo nagrinėjimą, jei viršijamas terminas atsakymui pateikti“. „Taip pat prašančioji valstybė narė automatiškai netampa atsakinga valstybe nare, jei prašoma valstybė narė neatsako per Reglamento [Nr. 1560/2003] 5 straipsnio 2 dalyje nurodytą terminą. Nei Reglamente [Nr. 1560/2003], nei reglamente [„Dublinas III“] nepatikslinta, kad prašančioji valstybė narė yra atsakinga tuo atveju, kai viršijamas terminas atsakymui į pakartotinio nagrinėjimo prašymą pateikti“.

102.

Ta pati vyriausybė mano, kad, remiantis reglamentu „Dublinas III“ sukurta sistema, „prašančioji valstybė narė nebūtinai tampa atsakinga tuo atveju, kai viršijamas Reglamento [Nr. 1560/2003] 5 straipsnio 2 dalyje nurodytas terminas. Iš esmės prašančioji valstybė narė turi kitų galimybių, jei pateikus pakartotinio nagrinėjimo prašymą negaunama prašomos valstybės narės sutikim[o]. <…> Prašančioji valstybė narė gali nuspręsti, pavyzdžiui, atsižvelgdama į naujai gautą informaciją, kad atsakinga yra dar kita valstybė narė <…>. Būtent toks atvejis buvo byloje C‑48/17, kai Nyderlandų valdžios institucijos pateikė Italijai prašymą atsiimti atitinkamą asmenį, remdamosi informacija, kurią gavo Šveicarijos valdžios institucijoms atsakius į prašymą atsiimti šį asmenį. Taip pat nauja informacija, kuria remiantis matyti, kad atsakinga yra kita valstybė narė, gali būti gauta vykstant pakartotinio nagrinėjimo procedūrai. <…> Prašančioji valstybė narė turi iš pradžių nustatyti, ar jokia kita valstybė narė negali būti pripažinta atsakinga pagal reglamente [„Dublinas III] išdėstytus kriterijus arba kad perdavimas pirmajai valstybei narei, kurioje pateiktas prašymas, yra neįmanomas. Tik šiuo momentu atsakingos valstybės narės nustatymo procedūrą atliekanti valstybė narė tampa atsakinga valstybe nare (reglamento [„Dublinas III“] 3 straipsnio 2 dalies trečia pastraipa)“.

103.

Jungtinės Karalystės vyriausybė mano, kad „į pakartotinio nagrinėjimo prašymą atsakoma po to, kai jau yra išspręstas atsakomybės už tarptautinės apsaugos prašymo nagrinėjimą klausimas. Iš esmės prašoma valstybė narė jau bus atmetusi prašymą perimti savo žinion arba atsiimti atitinkamą asmenį, todėl atsakomybė tenka prašančiajai valstybei narei. Taigi, vadinamosios „Dublinas III“ sistemos tikslas – nustatyti, kuri valstybė narė yra atsakinga – yra pasiektas. Reglamento [Nr. 1560/2003] 5 straipsnio 2 dalyje apibrėžta procedūra prašančiajai valstybei narei suteikia galimybę ginčyti prašomos valstybės narės sprendimą, bet – ir tai yra svarbiausia – tuomet, kai atsakomybė jau yra nustatyta“.

104.

Vengrijos vyriausybės teigimu, „jei valstybė narė neatsako, kai prašoma pakartotinai išnagrinėti prašymą atsiimti atitinkamą asmenį, už tarptautinės apsaugos prašymo nagrinėjimą atsakinga valstybė narė nustatoma atsižvelgiant į atsakymą, kuris buvo tiesiogiai arba netiesiogiai pateiktas į pradinį prašymą atsiimti šį asmenį. Jei prašoma valstybė narė į prašymą atsiimti atitinkamą asmenį neatsako per vieną mėnesį arba per dvi savaites, tuomet pagal reglamento [„Dublinas III“] 25 straipsnį laikoma, kad su prašymu sutinkama, ir prašomai valstybei narei automatiškai kyla pareiga atsiimti šį asmenį. Ir, atvirkščiai, savaime suprantama, kad jei atsakymas yra neigiamas, prašoma valstybė narė netampa atsakinga už prašymo nagrinėjimą“.

105.

Komisija mano, remiantis jos atsakymu į antrąjį prejudicinį klausimą, „kad nepagrįstai ilgas laikotarpis, per kurį prašoma valstybė narė atsako į pakartotinio nagrinėjimo prašymą, negali būti atsakomybės perėjimo pagrindas“. Jos nuomone, „tokiomis aplinkybėmis, kaip pagrindinėje byloje C‑47/17, prašomai valstybei narei nekyla jokių teisinių pasekmių dėl to, kad ji neatsako į pakartotinio nagrinėjimo prašymą per dvi savaites arba per pagrįstą laikotarpį, nes ši valstybė narė jau yra atsisakiusi tenkinti prašymą atsiimti atitinkamą asmenį per reglamento [„Dublinas III“] 25 straipsnio 1 dalyje numatytą terminą, ir joks automatiškas atsakomybės perėjimas prašomai valstybei narei nebegali įvykti dėl praėjusio termino. Tokiomis aplinkybėmis, kaip pagrindinėse bylose, pagal reglamentą [„Dublinas III“] arba Reglamentą Nr. 1560/2003 atsakomybė negali pereiti ir prašančiai valstybei narei: byloje C‑48/17 atsakomybė jau buvo nustatyta remiantis netiesioginiu sutikimu su prašymu perimti savo žinion, o tokiomis aplinkybėmis, kaip byloje C‑47/17, prašančioji valstybė narė galėjo laikyti, kad atitiktis sistemoje „Eurodac“ yra patikimas įrodymas, jog prašoma valstybė narė yra atsakinga kaip valstybė narė, kurioje buvo pateiktas pirmasis prieglobsčio prašymas.

106.

Komisijos teigimu, „[p]riešingai, nei, atrodo, mano prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, Nyderlandų valdžios institucijos neprivalėjo nedelsdamos pripažinti savo atsakomybę, kai pasibaigė dviejų savaičių terminas, nustatytas prašomos valstybės narės atsakymui į pakartotinio nagrinėjimo prašymą pateikti. Tai, kad Nyderlandai kelis mėnesius laukė, kol Vokietijos valdžios institucijos išspręs problemas <…>, kilusias dėl pakartotinio nagrinėjimo prašymų, visiškai nebuvo nepagrįsta. Galiausiai 2016 m. gruodžio 14 d. Nyderlandai pripažino savo kompetenciją – tai gali būti pateisinta remiantis reglamento [„Dublinas III“] 3 straipsnio 1 dalimi arba 17 straipsniu“.

107.

Atsakydama į rašytinius Teisingumo Teismo klausimus Vokietijos vyriausybė teigė, kad „neigiamas prašomos valstybės narės atsakymas į prašymą perimti savo žinion arba atsiimti, pateiktas atitinkamai per reglamento „Dublinas III“ 22 straipsnio 1, 6 dalyse ir 25 straipsnio 1 dalyje nustatytus terminus, iš principo reiškia, kad prašančioji valstybė narė tampa atsakinga už tarptautinės apsaugos prašymo nagrinėjimą. Ši atsakomybė kyla tuo momentu, kai prašančioji valstybė narė gauna atsakymą, kuriuo prašymas atmetamas“. Ji priduria, kad „jei prašoma valstybė narė neatsako per dviejų savaičių terminą, numatytą Reglamento Nr. 1560/2003 5 straipsnio 2 dalyje <…>, tai nereiškia <…>, kad atsakomybė pereina prašomai valstybei narei. Prašančioji valstybė išlieka atsakinga. Jei paaiškėjus naujoms aplinkybėms nebėra galimybės iš naujo prašyti, kad prašoma valstybė narė perimtų savo žinion arba atsiimtų atitinkamą asmenį <…>, laikytina, kad pakartotinio nagrinėjimo procedūra pasibaigia ir Direktyvos [2013/32] 31 straipsnio 3 dalyje numatytas nagrinėjimo terminas pradedamas skaičiuoti tą dieną, kai atmetamas pakartotinio nagrinėjimo prašymas arba pasibaigia Reglamento [Nr. 1560/2003] 5 straipsnio 2 dalyje numatytas terminas ir per jį negaunama atsakymo“.

108.

Manau, jog atsižvelgiant į tai, kad Reglamento „Dublinas III“ 22 straipsnio 1, 6 dalyse ir 25 straipsnio 1 dalyje neapibrėžti teisiniai padariniai dėl prašomos valstybės narės neigiamo atsakymo į prašymą perimti savo žinion arba atsiimti atitinkamą asmenį, prašančioji valstybė narė netampa automatiškai atsakinga už tarptautinės apsaugos prašymo nagrinėjimą tuo momentu, kai gaunamas šis atsakymas ( 57 ).

109.

Iš esmės, jei laikomasi reglamento „Dublinas III“ 21 ir 23 straipsniuose numatytų privalomų terminų, prašančioji valstybė narė dar gali pateikti naują prašymą perimti savo žinion arba atsiimti, skirtą kitai valstybei narei, nei pirmoji prašoma valstybė narė, ir pateikus šį prašymą gali būti nustatyta šios kitos valstybės narės atsakomybė už tarptautinės apsaugos prašymo nagrinėjimą.

110.

Be to, prašančioji valstybė narė, jei ji mano, kad neigiamas atsisakymas paremtas neteisingu įvertinimu arba jei ji gali pateikti papildomų įrodymų ( 58 ), pagal Reglamento Nr. 1560/2003 5 straipsnio 2 dalį per tris savaites nuo šio neigiamo atsakymo gavimo gali prašyti pakartotinai nagrinėti jos prašymą perimti savo žinion arba atsiimti atitinkamą asmenį.

111.

Manau, kad jei tenkinami reglamente „Dublinas III“, be kita ko, jo III skyriuje, išdėstyti atsakingos valstybės narės nustatymo kriterijai, pagal Reglamento Nr. 1560/2003 5 straipsnio 2 dalį prašoma valstybė narė yra atsakinga už tarptautinės apsaugos prašymo nagrinėjimą tuomet, jei per pagrįstą laikotarpį ( 59 ), atsižvelgiant į konkrečios bylos aplinkybes ( 60 ), tiesiogiai sutinka prisiimti šią atsakomybę.

112.

Taigi kyla klausimas, kaip turi būti suprantamas pagrįstas laikotarpis, per kurį reikia atsakyti į pakartotinio nagrinėjimo prašymą. Kaip jau nurodžiau šios išvados 94–96 punktuose, mano nuomone, neįmanoma iš anksto ir abstrakčiai apibrėžti pagrįsto laikotarpio sampratos. Tačiau, siekiant užtikrinti kuo didesnį teisinį saugumą, šiuo klausimu nacionaliniam teismui reikėtų pateikti tam tikras nuorodas ( 61 ).

113.

Kadangi prašoma valstybė narė jau yra pateikusi neigiamą atsakymą į prašymą perimti savo žinion arba atsiimti atitinkamą asmenį, o į pakartotinio nagrinėjimo prašymą reikia atsakyti per rekomenduojamą dviejų savaičių terminą, manau, kad jei į pakartotinio nagrinėjimo prašymą, susijusį su tuo pačiu asmeniu, neatsakoma ilgiau nei per vieną mėnesį (išimtinėmis aplinkybėmis šis terminas gali būti pratęstas iki dviejų mėnesių), prašančioji valstybė narė turi prisiimti atsakomybę už tarptautinės apsaugos prašymo nagrinėjimą. Ir, atvirkščiai, jei prašoma valstybė narė per pagrįstą laikotarpį tiesiogiai sutinka prisiimti šią atsakomybę, ji tampa atsakinga už tarptautinės apsaugos prašymo nagrinėjimą.

114.

Šiuo klausimu primintina, kad byloje C‑48/17 Italijos valdžios institucijos 2016 m. sausio 26 d. prisiėmė atsakomybę už atitinkamo asmens tarptautinės apsaugos prašymo nagrinėjimą po 2015 m. gruodžio 1 d. valstybės sekretoriaus pateikto pakartotinio nagrinėjimo prašymo ir 2016 m. sausio 18 d. priminimo, t. y. per trumpesnį nei dviejų mėnesių terminą po minėto prašymo pateikimo.

115.

Net jei prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas turi patikrinti, ar konkrečiomis bylos aplinkybėmis valstybės sekretoriaus veiksmai atitiko greito nagrinėjimo reikalavimą, man atrodo, kad jei prašoma valstybė narė tiesiogiai sutinka prisiimti atsakomybę už tarptautinės apsaugos prašymo nagrinėjimą, kaip buvo šioje byloje, prašančioji valstybė narė turi kuo greičiau apie tai pranešti atitinkamam asmeniui.

116.

Nyderlandų valdžios institucijos ieškovo pagrindinėje byloje C‑48/17 advokatui apie savo ketinimą nenagrinėti tarptautinės apsaugos prašymo ir perduoti jį Italijai pranešė 2016 m. kovo 31 d., t. y. praėjus daugiau nei dviem mėnesiams po to, kai 2016 m. sausio 26 d. Italijos valdžios institucijos sutiko prisiimti atsakomybę už tarptautinės apsaugos prašymo nagrinėjimą.

117.

Man atrodo, nors tai turi patikrinti prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, kad šiuo atveju Nyderlandų valdžios institucijų veiksmai neatitiko greito nagrinėjimo reikalavimo. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas prireikus turi taikyti nacionalinėje teisėje numatytas sankcijas.

118.

Kadangi pagal Reglamento Nr. 1560/2003 5 straipsnio 2 dalį nenumatyta jokių teisinių pasekmių, jei prašoma valstybė narė per pagrįstą laikotarpį neatsako į pakartotinio nagrinėjimo prašymą, šis atsakymo nepateikimas neprilygsta šios valstybės narės sutikimui prisiimti atsakomybę už tarptautinės apsaugos prašymo nagrinėjimą.

119.

Mano nuomone, jei prašoma valstybė narė per pagrįstą laikotarpį neatsako ( 62 ) į pakartotinio nagrinėjimo prašymą arba jei atsisako prisiimti atsakomybę už tarptautinės apsaugos prašymo nagrinėjimą ( 63 ), prašančioji valstybė narė yra atsakinga ( 64 ) už šį nagrinėjimą ir turi kuo skubiau pranešti apie tai atitinkamam asmeniui, kad jis nebūtų paliktas tam tikrame teisiniame vakuume ( 65 ), kai nei prašančioji valstybė narė, nei prašoma valstybė narė nėra atsakingos už jo tarptautinės apsaugos prašymo nagrinėjimą. Tokia situacija būtų visiškai nepriimtina atsižvelgiant į sistemą „Dublinas III“, kuria siekiama užtikrinti teisinį saugumą nustatant už tarptautinės apsaugos prašymo nagrinėjimą atsakingą valstybę narę ir dėl to keliama greito nagrinėjimo sąlyga.

120.

Pažymėtina, kad byloje C‑47/17 praėjo aštuoni mėnesiai nuo pakartotinio nagrinėjimo prašymo, kurį valstybės sekretorius 2016 m. balandžio 14 d. pateikė Vokietijos valdžios institucijoms, iki 2016 m. gruodžio 14 d., kai Nyderlandų Karalystė galiausiai pripažino savo atsakomybę už tarptautinės apsaugos prašymo nagrinėjimą ( 66 ), nes Vokietijos valdžios institucijos neatsakė į pakartotinio nagrinėjimo prašymą ( 67 ).

121.

Manau, nors tai turi patikrinti prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, kad šis laikotarpis yra neproporcingas ir negali būti pateisintas, net jei valstybės narės susiduria su dideliu tarptautinės apsaugos prašytojų antplūdžiu, todėl turėtų būti skirta bauda, kaip numatyta nacionaliniuose įstatymuose.

122.

Iš to, kas išdėstyta matyti, kad į penktąjį ir šeštąjį prejudicinius klausimus reikia atsakyti taip:

123.

Atsižvelgdamas į išdėstytus argumentus, siūlau Teisingumo Teismui taip atsakyti į Rechtbank Den Haag zittingsplaats Haarlem (Harleme posėdžiaujantis Hagos apylinkės teismas, Nyderlandai) pateiktus prejudicinius klausimus: