1.

Oberster Gerichtshof (Aukščiausiasis Teismas, Austrija) prašymas priimti prejudicinį sprendimą pateiktas dėl SESV 45 straipsnio, Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos (toliau – Chartija) 20, 21 ir 47 straipsnių, Direktyvos 2000/78/EB, nustatančios vienodo požiūrio užimtumo ir profesinėje srityje bendruosius pagrindus ( 2 ), 1, 2, 6 ir 17 straipsnių, taip pat Reglamento (ES) Nr. 492/2011 dėl laisvo darbuotojų judėjimo Sąjungoje ( 3 ) 7 straipsnio 1 dalies išaiškinimo.

2.

Šis prašymas pateiktas nagrinėjant Österreichischer Gewerkschaftsbund, Gewerkschaft öffentlicher Dienst (Austrijos profesinių sąjungų konfederacija, Valstybės tarnautojų profesinė sąjunga, toliau – ÖGB) ir Austrijos Respublikos ginčą dėl federacinės valstybės tarnyboje dirbančių sutartininkų darbo užmokesčio ir perkėlimo į aukštesnę pakopą sistemos, nustatytos Austrijoje 2015 m., siekiant panaikinti diskriminaciją dėl amžiaus, po to, kai buvo priimtas Sprendimas Schmitzer ( 4 ), teisėtumo.

3.

Iš esmės prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui visų pirma kyla klausimas, ar pagal Sąjungos teisę – pirmiausia Direktyvos 2000/78 1, 2 ir 6 straipsnius ir Chartijos 21 straipsnį – draudžiama Austrijos teisės aktų leidėjo nustatyta sutartininkų perkėlimo iš ankstesnės darbo užmokesčio ir perkėlimo į aukštesnę pakopą sistemos į šią naująją sistemą tvarka. Mano nuomone, dėl priežasčių, kurias išdėstysiu šioje išvadoje, taip ir yra.

4.

Be to, tuo atveju, jei, kaip siūlau, Teisingumo Teismas į pirmąjį klausimą atsakytų teigiamai, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas klausia, ar pirmiausia pagal Direktyvos 2000/78 17 straipsnį sutartininkams, kuriems ankstesnė sistema buvo nepalanki, turi būti skiriama piniginė kompensacija. Mano nuomone, į šį klausimą reikia atsakyti nevienareikšmiškai, remiantis veikiau šios direktyvos 16 straipsniu.

5.

Priešingu atveju, jei į pirmąjį klausimą būtų atsakyta neigiamai, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas siekia išsiaiškinti, ar taikant tokią kaip ginčijamoji nacionalinės teisės normą iš suinteresuotųjų asmenų atimama teisė į veiksmingą teisminę gynybą, kaip tai suprantama pagal Chartijos 47 straipsnį. Mano manymu, Teisingumo Teismas neturi atsakyti į šį papildomą klausimą, tačiau šiuo požiūriu pateiksiu kelias pastabas.

6.

Galiausiai Teisingumo Teismo prašoma nustatyti, ar pagal Sąjungos teisę – pirmiausia SESV 45 straipsnį, Reglamento Nr. 492/2011 7 straipsnio 1 dalį bei Chartijos 20 ir 21 straipsnius – draudžiama, kad valstybės tarnyboje dirbančių sutartininkų anksčiau išdirbti laikotarpiai būtų įskaitomi skirtingai, t. y. visiškai arba iš dalies, atsižvelgiant į tai, koks buvo ankstesnis darbdavys. Mano nuomone, Sąjungos teisė nesudaro kliūčių taikyti tokias nuostatas, kaip aptariamas pagrindinėje byloje.

7.

Pabrėžtina, kad ši byla glaudžiai susijusi su byla Leitner (C‑396/17), kurioje teikiu atskirą, bet tos pačios dienos, kaip šioje byloje, išvadą ( 5 ).

8.

Direktyvos 2000/78 1 straipsnyje nurodyta, kad jos „tikslas – nustatyti kovos su diskriminacija dėl <…> amžiaus <…> užimtumo ir profesinėje srityje bendrus pagrindus siekiant valstybėse narėse įgyvendinti vienodo požiūrio principą“.

9.

Šios direktyvos 2 straipsnio „Diskriminacijos sąvoka“ 1 dalyje nurodyta, jog „vienodo požiūrio principas“ reiškia, kad „dėl kurios nors iš 1 straipsnyje nurodytų priežasčių nėra jokios tiesioginės ar netiesioginės diskriminacijos“. Šio straipsnio 2 dalies a punkte įtvirtinta, kad „tiesioginė diskriminacija yra akivaizdi tada, kai dėl bet kurios iš 1 straipsnyje nurodytų priežasčių su vienu asmeniu elgiamasi mažiau palankiai nei panašioje situacijoje yra, buvo ar galėjo būti elgiamasi su kitu asmeniu“.

10.

Minėtos direktyvos 6 straipsnio „Skirtingo požiūrio dėl amžiaus pateisinimas“ 1 dalies pirmoje pastraipoje nustatyta, kad „nepaisydamos 2 straipsnio 2 dalies, valstybės narės gali numatyti, kad skirtingas požiūris dėl amžiaus nėra diskriminacija, jei pagal nacionalinę teisę jį objektyviai ir tinkamai pateisina teisėtas tikslas, įskaitant teisėtos [teisėtus] užimtumo politikos, darbo rinkos ir profesinio mokymo tikslus, o [ir kad] šio tikslo siekiama tinkamomis ir būtinomis priemonėmis“. Minėto 6 straipsnio 1 dalies antroje pastraipoje patikslinama, kad „toks skirtingas poveikis [požiūris], be kitų dalykų, gali apimti <…> minimalaus amžiaus, profesinės patirties ar darbo stažo nustatymą siekiant įsidarbinti arba gauti tam tikrų su darbu susijusių privilegijų <…>“.

11.

Minėtos direktyvos 9 straipsnio „Teisių apsauga“ 1 dalyje nurodyta, jog „valstybės narės užtikrina, kad šioje direktyvoje numatytoms pareigoms vykdyti visiems asmenims, manantiems, kad jie nukentėjo, kadangi jiems nebuvo taikomas vienodo požiūrio principas, būtų prieinamos teismo ir (arba) administracinės procedūros, įskaitant, kai jos mano, kad yra būtina, taikinimo procedūrą, net pasibaigus tariamai diskriminuojantiems santykiams“.

12.

Direktyvos 2000/78 16 straipsnio „Laikymasis“ a punkte nustatyta, jog „valstybės narės imasi būtinų priemonių užtikrinti, kad <…> būtų panaikinti visi įstatymai ir kiti teisės aktai, kurie prieštarauja vienodo požiūrio principui“.

13.

Šios direktyvos 17 straipsnyje „Sankcijos“ numatyta, kad „valstybės narės, sankcijoms, taikytinoms už nacionalinių nuostatų, priimtų pagal šią direktyvą, pažeidimus, nustato taisykles [nustato sankcijų už nacionalinių nuostatų, priimtų pagal šią direktyvą, pažeidimus, taikymo tvarką] ir imasi visų priemonių, būtinų jų taikymui užtikrinti. Sankcijos, kurias gali sudaryti kompensacijos nukentėjusiajam sumokėjimas, turi būti veiksmingos, proporcingos ir atgrasančios <…>“.

14.

Reglamento Nr. 492/2011 I skyriaus 2 skirsnyje „Įdarbinimas ir vienodo požiūrio užtikrinimas“ esančio 7 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad „darbuotojui, jei jis yra valstybės narės pilietis, negali būti sudarytos skirtingos įdarbinimo ir darbo sąlygos, nei tos valstybės narės, kurioje jis dirba, piliečiams, dėl jo pilietybės, ypač nustatant darbo užmokestį ir atleidžiant iš darbo, o jam tampant [tapus] bedarbiu – jį grąžinant arba vėl priimant į darbą“.

15.

Sutartininkų priskyrimo prie darbo užmokesčio pakopos ir jų perkėlimo, paprastai kas dvejus metus, į aukštesnę pakopą pagrindas yra Vertragsbedienstetengesetz 1948 ( 6 ) (1948 m. Sutartininkų įstatymas, toliau – 1948 m. VBG); jis buvo kelis kartus iš dalies pakeistas, pirmiausia atsižvelgiant į Teisingumo Teismo sprendimus, priimtus sprendžiant ginčus, susijusius su šios srities Austrijos teisės aktų nuostatomis.

16.

Po Sprendimo Hütter ( 7 ) priėmimo 1948 m. VBG buvo iš dalies pakeistas federaliniu įstatymu, paskelbtu 2010 m. rugpjūčio 30 d. ( 8 ) (šiuo įstatymu iš dalies pakeistas 1948 m. VBG, toliau – 2010 m. VBG).

17.

2010 m. VBG 19 straipsnio 1 dalyje buvo nustatyta, kad „perkėlimą į aukštesnę pakopą lemia atskaitos data“ ir kad „jei šiame straipsnyje nenustatyta kitaip, dėl perkėlimo į antrąją kiekvienos tarnautojų kategorijos darbo užmokesčio pakopą būtinas penkerių metų laikotarpis, o dėl perkėlimo į kitas pakopas – dvejų metų laikotarpis“.

18.

2010 m. VBG 26 straipsnio 1 dalyje buvo nurodyta, kad „perkėlimo į aukštesnę pakopą atskaitos data nustatoma, laikantis 4–8 dalyse nurodytų apribojimų, prie įdarbinimo dienos pridedant toliau nurodytus laikotarpius po birželio 30 d. tų metų, kuriais po priėmimo į pirmąją mokymosi mokykloje pakopą buvo ar būtų buvę prasimokyti devyneri metai <…>“.

19.

Priėmus Sprendimą Schmitzer ( 9 ), 1948 m. VBG 19 ir 26 straipsnių turinys dar kartą buvo iš dalies pakeistas2015 m. vasario 11 d. paskelbtu federaliniu įstatymu ( 10 ) (šiuo įstatymu iš dalies pakeistas 1948 m. VBG, toliau – 2015 m. VBG), nustatant taikymą atgaline data.

20.

Be to, siekiant atitikties Verwaltungsgerichtshof (Aukščiausiasis administracinis teismas, Austrija) sprendimui ( 11 ), 2016 m. gruodžio 6 d. paskelbtu federaliniu įstatymu ( 12 ) vėl buvo iš dalies pakeistas 1948 m. VBG (šiuo įstatymu iš dalies pakeistas 1948 m. VBG, toliau – 2016 m. VBG, o kartu su 2015 m. VGB, toliau – iš dalies pakeistas VGB), kiek tai susiję su 2015 m. VGB 19 ir 26 straipsnių įsigaliojimu.

21.

2015 m. VBG 19 straipsnio „Priskyrimas prie darbo užmokesčio pakopos ir perkėlimas į aukštesnę pakopą“ 1 dalyje nustatyta, kad „priskyrimą prie darbo užmokesčio pakopos ir perkėlimą į aukštesnę pakopą lemia tarnybos stažas“.

22.

2015 m. VBG 26 straipsnyje „Tarnybos stažas“ nurodyta:

„1.   Tarnybos stažas apima valstybės tarnyboje išdirbtų laikotarpių, būtinų perkelti į aukštesnę pakopą, trukmę ir įskaitytinų ankstesnių laikotarpių trukmę.

2.   Kaip ankstesni laikotarpiai į tarnybos stažą turi būti įskaitomi laikotarpiai, kuriais:

3.   Be 2 dalyje nurodytų laikotarpių, kaip ankstesni laikotarpiai gali būti įskaitomi ne daugiau kaip iš viso 10 metų susijusios profesinės veiklos vykdymo arba susijusios administracinės stažuotės atlikimo laikotarpių. <…>“

23.

Pagal 2016 m. VBG 100 straipsnio 70 dalies 3 punktą „įsigalioja federalinio įstatymo, paskelbto BGBl. I, Nr. 32/2015, redakcijos <…> 19 ir 26 straipsniai su antraštėmis – 1948 m. liepos 1 d.; nė viena ankstesnė iki 2015 m. vasario 11 d. paskelbta šių nuostatų redakcija nebegali būti taikoma vykstančiuose ir būsimuose procesuose <…>“.

24.

Gehaltsgesetz 1956 ( 13 ) (1956 m. Valstybės tarnautojų darbo užmokesčio įstatymas, toliau – 1956 m. GehG) taip pat buvo iš dalies pakeistas minėtais federaliniais įstatymais, paskelbtais atitinkamai 2015 m. vasario 11 d. ir 2016 m. gruodžio 6 d. ( 14 ) (šiais dviem įstatymais iš dalies pakeistas 1956 m. GehG, toliau – iš dalies pakeistas GehG).

25.

Iš dalies pakeisto VBG 94a straipsnyje nurodyta, kad „perkeliant sutartininkus į naują darbo užmokesčio sistemą, nustatytą federaliniu įstatymu, paskelbtu BGBl. I, Nr. 32/2015, reikia taikyti [iš dalies pakeisto] GehG 169c, 169d ir 169e straipsnius“, susijusius su valstybės tarnyboje jau dirbančių tarnautojų perkėlimu į naująją darbo užmokesčio ir perkėlimo į aukštesnę pakopą sistemą.

26.

Iš dalies pakeisto GehG 169c straipsnio „Esamų darbo santykių perkėlimas“ 1–9 dalyse nustatyta:

„1.   Visi prie 169d straipsnyje nurodytų tarnautojų ir darbo užmokesčio kategorijų priskirti tarnautojai ir tarnautojos, 2015 m. vasario 11 d. dirbantys valstybės tarnyboje, vadovaujantis tolesnėmis nuostatomis į šiuo federaliniu įstatymu sukurtą naują darbo užmokesčio sistemą perkeliami remiantis tik jų ligšioliniu darbo užmokesčiu. Tarnautojai ir tarnautojos remiantis jų ligšioliniu darbo užmokesčiu pirmiausia priskiriami prie naujos darbo užmokesčio sistemos tam tikros darbo užmokesčio pakopos, kurioje taikomas ligšiolinis darbo užmokestis. <…>

2.   Tarnautojas ar tarnautoja į naują darbo užmokesčio sistemą perkeliamas ar perkeliama bendrai nustatant jo ar jos tarnybos stažą. Nustatant bendrai lemiamą reikšmę turi perkėlimo suma. Perkėlimo suma yra visas darbo užmokestis (neatsižvelgiant į galimą perkėlimą į aukštesnę pakopą išimties tvarka), kuris buvo taikytas apskaičiuojant tarnautojo ar tarnautojos mėnesinį atlyginimą už 2015 m. vasario mėn. (perkėlimo mėnuo). <…>

2a.   Perkėlimo suma laikomas bazinis darbo užmokesčio dydis, taikomas toje darbo užmokesčio pakopoje, kuri faktiškai turėjo lemiamą reikšmę už perkėlimo mėnesį išmokėtam darbo užmokesčiui (priskyrimas pagal algalapį). Darbo užmokesčio pagrindo ar dydžio teisėtumas nevertinamas. Apskaičiuojant perkėlimo sumą į vėlesnį išmokėto darbo užmokesčio patikslinimą turi būti atsižvelgiama tik tiek, kiek

<…>

2c.   2a ir 2b dalimis į Austrijos teisę, į federalinės valstybės tarnybos teisės aktų, skirtų federaliniams tarnautojams ir mokytojams, sritį, perkeliami <…> [D]irektyvos 2000/78 <…> 2 ir 6 straipsniai, kaip jie išaiškinti <…> [S]prendime [Specht ir kt. ( 15 )]. Taigi tarnautojų, įdarbintų iki įsigaliojant 2015 m. Federalinių tarnautojų darbo užmokesčio reformai, perkėlimo sąlygos yra nustatytos naujoje darbo užmokesčio sistemoje ir numatyta, viena vertus, kad darbo užmokesčio pakopa, prie kurios jie dabar priskiriami, nustatoma remiantis vien pagal ankstesnę darbo užmokesčio sistemą gautu darbo užmokesčiu, nors taikant pastarąją sistemą tarnautojai buvo diskriminuojami dėl amžiaus, ir, kita vertus, kad tolesnis perkėlimas į aukštesnę darbo užmokesčio pakopą dabar grindžiamas vien nuo 2015 m. Federalinių tarnautojų darbo užmokesčio reformos įsigaliojimo įgyta profesine patirtimi.

3.   Perkelto tarnautojo ar perkeltos tarnautojos tarnybos stažas nustatomas remiantis laikotarpiu, būtinu tam, kad tarnautoją būtų galima perkelti iš pirmosios darbo užmokesčio pakopos (nuo pirmosios dienos) į tą tos pačios tarnautojų kategorijos darbo užmokesčio pakopą, pagal kurią 2015 m. vasario 12 d. buvo taikoma artimiausia už perkėlimo sumą mažesnė darbo užmokesčio suma. Jei perkėlimo suma sutampa su mažiausia tos pačios tarnautojų kategorijos darbo užmokesčio pakopoje taikoma suma, lemiamą reikšmę turi ši darbo užmokesčio pakopa. Visos lyginamosios sumos suapvalinamos iki artimiausio sveikojo euro skaičiaus.

<…>

6.   <…> Jei tarnautojo naujojo darbo užmokesčio suma yra mažesnė už perkėlimo sumą, jam mokama užtikrinimo priemoka, lygi šių sumų skirtumui, į kurią atsižvelgiama apskaičiuojant senatvės pensiją <…>, kol jis pasiekia darbo užmokesčio pakopą, kurioje nustatytas už perkėlimo sumą didesnis darbo užmokestis. Lyginant sumas atsižvelgiama į galimas priemokas už tarnybos stažą ar perkėlimus į aukštesnę pakopą išimties tvarka.

<…>

9.   Siekiant apsaugoti lūkesčius, susijusius su perkėlimu į aukštesnę pakopą, perkėlimu į aukštesnę pakopą išimties tvarka ar priemoka už tarnybos stažą pagal ankstesnę darbo užmokesčio sistemą, tarnautojui mokėtina užtikrinimo priemoka, į kurią atsižvelgiama apskaičiuojant senatvės pensiją <…>, kai jis pasiekia tarpinę pakopą <…>.“

27.

ÖGB, atstovaujanti, be kita ko, sutartininkams, kurie yra saistomi privatinės teisės reglamentuojamų darbo santykių su Austrijos Respublika, pastarosios atžvilgiu pateikė skundą Oberster Gerichtshof (Aukščiausiasis Teismas), siekdama, kad būtų pripažinta, jog nuostatos dėl darbo užmokesčio ir perkėlimo į aukštesnę pakopą sistemos, kuri taikoma šiems sutartininkams 2015 metų pradžioje iš dalies pakeitus 1948 m. VBG ( 16 ), ir toliau prieštarauja Sąjungos teisei, ir kad suinteresuotųjų asmenų naudai būtų nustatyta kitokia tvarka.

28.

Grįsdama savo skundą ÖGB nurodė, kad ankstesnės sistemos nulemta diskriminacija dėl amžiaus naujojoje sistemoje išlieka, nes atitinkamų sutartininkų perskyrimas prie darbo užmokesčio pakopos yra susietas su darbo užmokesčiu už 2015 m. vasario mėnesį. Ji pridūrė, kad atgaline data panaikinus iki tol taikytą tvarką, pagal kurią lemiamą reikšmę turėjo „perkėlimo į aukštesnę pakopą atskaitos data“, jie neturi jokios galimybės pasiekti, kad būtų patikrintas šio darbo užmokesčio teisėtumas.

29.

Be to, ÖGB teigė, kad neribotai įskaitytinų ankstesnių laikotarpių, išdirbtų Europos ekonominei erdvei (EEE) priklausančios valstybės narės vietos valdžios institucijoje ar panašioje institucijoje, ir ribotai įskaitytinų ankstesnių laikotarpių, išdirbtų pas kitus darbdavius, diferencijavimas prieštarauja Teisingumo Teismo pateiktam Sąjungos teisės išaiškinimui ( 17 ).

30.

Austrijos Respublika ginčijo šiuos reikalavimus, viena vertus, teigdama, kad 2015 m. priimti teisės aktai atitinka Teisingumo Teismo jurisprudenciją ( 18 ). Ji taip pat atmetė argumentą, grindžiamą tariamu teisės į veiksmingą teisminę gynybą pažeidimu.

31.

Kita vertus, ji tvirtina, jog Sąjungos teisei neprieštarauja tai, kad pagal šiuos teisės aktus visiškai įskaitomi tik ankstesni laikotarpiai, išdirbti palaikant darbo santykius, reiškiančius labai glaudžią sąsają su valstybės tarnyba.

32.

Šiomis aplinkybėmis 2016 m. gruodžio 19 d. nutartimi, kurią Teisingumo Teismas gavo 2017 m. sausio 18 d., Oberster Gerichtshof (Aukščiausiasis Teismas) nusprendė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui šiuos prejudicinius klausimus:

33.

Rašytines pastabas Teisingumo Teismui pateikė ÖGB, Austrijos vyriausybė ir Komisija.

34.

2018 m. birželio 14 d. išsiųstuose laiškuose Teisingumo Teismas paprašė paaiškinimų, kuriuos pateikė prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, taip pat uždavė klausimą, į kurį turėjo būti atsakyta raštu ir į kurį ÖGB, Austrijos vyriausybė ir Komisija atsakė.

35.

Per 2018 m. rugsėjo 12 d. posėdį tos pačios šalys ir suinteresuotieji asmenys pateikė pastabas žodžiu.

36.

Ši byla susijusi su naujaisiais Austrijos teisės aktais dėl tvarkos, pagal kurią turi būti atsižvelgiama į profesinę patirtį, įgytą iki priėmimo į valstybės tarnybą, priskiriant prie darbo užmokesčio pakopos ir perkeliant į aukštesnę pakopą. Ši darbo užmokesčio sistema, nustatyta 2015 m. pradžioje iš dalies pakeitus 1948 m. VBG, yra analogiška darbo užmokesčio sistemai, tuo pačiu metu nustatytai tarnautojams ( 19 ).

37.

Pagal naująją sistemą sutartininko priskyrimą prie darbo užmokesčio pakopos ir jo perkėlimą į aukštesnę pakopą lemia nebe „atskaitos data“ (sutartinis atskaitos taškas), o „tarnybos stažas“ ( 20 ). Apskaičiuojant darbo stažą be esamoje valstybės tarnyboje išdirbtų laikotarpių atsižvelgiama į laikotarpių, išdirbtų iki pradedant eiti pareigas, trukmę, jei pastarieji aiškiai laikomi įskaitytinais, be to, atsižvelgiama nevienodai, pagal tai, pas kokį darbdavį išdirbti šie laikotarpiai: įskaitomi visi ankstesni laikotarpiai, kurie išdirbti nurodytose valstybės institucijose, bet ne daugiau kaip iš viso dešimt metų kitais atvejais ( 21 ).

38.

Tarnautojai, dirbę valstybės tarnyboje iki įvykdant reformą ( 22 ), kuri taikoma atgaline data ( 23 ), perkeliami į naująją darbo užmokesčio sistemą ir perskiriami prie atitinkamos pakopos laikantis tokios apibendrintos tvarkos ( 24 ). Pirmiausia visi atitinkami sutartininkai priskiriami prie tam tikros šios naujosios sistemos pakopos remiantis jų ankstesniu darbo užmokesčiu. Paskui bendrai nustatomas jų tarnybos stažas atsižvelgiant į „perkėlimo sumą“, atitinkančią bazinį darbo užmokestį, taikomą toje darbo užmokesčio pakopoje, kuri faktiškai turėjo lemiamą reikšmę darbdavio už 2015 m. vasario mėnesį, vadinamąjį „perkėlimo mėnesį“, išmokėtam darbo užmokesčiui, be to, darbo užmokesčio teisėtumas gali būti vertinamas, tik jei padaryta faktinio pobūdžio ir akivaizdžių duomenų įvesties klaidų ( 25 ).

39.

Oberster Gerichtshof (Aukščiausiasis Teismas) pateiktais klausimais Teisingumo Teismo iš esmės prašoma nustatyti, ar, kaip teigia ÖGB, jau dirbantiems sutartininkams taikant aptariamus naujuosius teisės aktus tęsiasi Sąjungos teisei prieštaraujanti ir Sprendime Schmitzer ( 26 ) nurodyta diskriminacija dėl amžiaus, ar, kaip tvirtina atsakovė pagrindinėje byloje, taip nėra.

40.

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas visų pirma abejoja, ar su Sąjungos teise suderinama tvarka, kurios laikantis sutartininkai iš Austrijos ankstesnės darbo užmokesčio ir perkėlimo į aukštesnę pakopą sistemos, pripažintos diskriminacine, perkeliami į naująją sistemą (B skirsnis). Jis pirmiausia pabrėžia, kad perkėlimas atliekamas neskiriant piniginės kompensacijos sutartininkams, kuriems ankstesnė sistema buvo nepalanki (C skirsnis). Jis taip pat pažymi, jog perkeltieji sutartininkai neturi galimybės pasiekti, kad būtų peržiūrėtas atskaitos taškas, nustatytas pagal ankstesnės sistemos taisykles, todėl gali būti pažeista jų teisė į veiksmingą teisminę gynybą (D skirsnis). Galiausiai jam kyla klausimas, ar Sąjungos teisė kliudo taikyti taisykles, pagal kurias ankstesni profesinės veiklos laikotarpiai įskaitytini visiškai arba tik iš dalies, atsižvelgiant į darbdavį, pas kurį jie buvo išdirbti (E skirsnis).

41.

Pirmojo klausimo pirma dalimi prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės siekia išsiaiškinti, ar Sąjungos teisę, pirmiausia Direktyvos 2000/78 1, 2 ir 6 straipsnius, siejamus su Chartijos 21 straipsniu, reikia aiškinti taip, kad pagal ją draudžiama nacionalinės teisės norma, pagal kurią diskriminuojanti darbo užmokesčio sistema pakeičiama nauja sistema, kai visi esami sutartininkai perkeliami į naująją sistemą taip, kad jie pirmą kartą priskiriami prie atitinkamos pakopos remiantis už tam tikrą mėnesį išmokėtu darbo užmokesčiu, apskaičiuotu pagal ankstesnę sistemą ( 27 ). Iškart pažymėtina, kad iš formuluotės, vartojamos klausimo pabaigoje ( 28 ), aiškiai matyti, jog šis teismas a priori mano, kad taikant aptariamą teisės normą anksčiau buvusi diskriminacija išlieka ( 29 ).

42.

Šiuo klausimu ÖGB teigia, kad pagal pagrindinėje byloje ginčijamus teisės aktus valstybės tarnyboje jau dirbantys sutartininkai perskiriami prie darbo užmokesčio pakopos remiantis 2015 m. vasario mėn. išmokėtu darbo užmokesčiu, kuris nustatytas diskriminuojant, todėl ankstesnės darbo užmokesčio sistemos nulemta diskriminacija dėl amžiaus atsižvelgiant į šią sąsają išlieka ( 30 ), ir kad motyvai, nurodyti siekiant pateisinti šiuos teisės aktus, neatitinka Sąjungos teisės. Austrijos vyriausybė neneigia, kad taip ankstesnės sistemos nulemtos diskriminacijos pasekmės gali išlikti, tačiau tvirtina, kad nustatyta minėtų sutartininkų perkėlimo į naująją darbo užmokesčio sistemą tvarka yra ne tik pateisinama atsižvelgiant į teisėtus tikslus, bet ir tinkama bei būtina jiems pasiekti. Priešingai, Komisija mano, kad tokie teisės aktai nesuderinami su Direktyvos 2000/78 2 ir 6 straipsniuose nustatytais reikalavimais, nes pagal šiuos aktus išlieka skirtingas požiūris dėl amžiaus, kuris nėra tinkamai pagrįstas. Dėl toliau nurodytų priežasčių taip pat pritariu šiai nuomonei.

43.

Visų pirma dėl nuostatų, nurodytų šiame prejudiciniame klausime, pažymėtina, kad draudimas diskriminuoti dėl amžiaus yra įtvirtintas Chartijos 21 straipsnyje ir sukonkretintas Direktyvoje 2000/78, bet nagrinėjant tokią bylą, kaip pagrindinė byla, šis klausimas spręstinas atsižvelgiant į šią direktyvą, nes aptariamos nacionalinės priemonės patenka į jos taikymo sritį ( 31 ). Be to, kadangi nei Direktyvos 2000/78 tikslas, nei pagal ją draudžiami diskriminacijos veiksniai, apibrėžti jos 1 straipsnyje, šioje byloje tiesiogiai nėra nagrinėjami, mano manymu, nebūtina, kad Teisingumo Teismas išaiškintų šią nuostatą.

44.

Taip pat dėl kaltinimų, susijusių su pagrindinėje byloje aptariamais nacionalinės teisės aktais, manau, kad jie ginčijami dėl tvarkos, kurią taikant sutartininkai, jau dirbę valstybės tarnyboje vykdant 2015 m. reformą, perkeliami iš diskriminuojančia laikomos ( 32 ) ankstesnės darbo užmokesčio sistemos į naująją sistemą. Kitaip tariant, prieš įvertinant, ar aptariamos nuostatos yra objektyviai ir tinkamai pateisinamos, todėl joms netaikomas Direktyvoje 2000/78 nustatytas draudimas, reikia nustatyti, ar šios nuostatos gali lemti diskriminacijos dėl amžiaus, kuri buvo vykdoma taikant ankstesnę sistemą, išlikimą.

45.

Pirma, kalbant apie diskriminacijos dėl amžiaus buvimą, pažymėtina, kad pagal Direktyvos 2000/78 2 straipsnio 2 dalies a punktą tiesioginė diskriminacija yra tada, kai su vienu asmeniu elgiamasi mažiau palankiai, nei panašioje situacijoje yra, buvo ar galėjo būti elgiamasi su kitu asmeniu, be kita ko, dėl amžiaus.

46.

Be to, primintina, kad Sprendime Schmitzer ( 33 ), į kurį atsižvelgiant įvykdyta aptariama reforma ( 34 ), Teisingumo Teismas pripažino, kad iki šios reformos priimtuose Austrijos teisės aktuose įtvirtintas tiesiogiai amžiumi grindžiamas skirtingas požiūris, kaip tai suprantama pagal minėtą nuostatą, ir kad šis požiūris nėra tinkamai pateisinamas teisėtais tikslais, todėl jam taikytinas minėto 2 straipsnio 2 dalies a punkte nustatytas draudimas.

47.

Taip pat Teisingumo Teismas ne kartą yra nusprendęs, kad kai perkeliant tam tikros kategorijos asmenis į naują darbo užmokesčio sistemą atsižvelgiama išimtinai į su amžiumi susijusį kriterijų, perimtą iš ankstesnės sistemos, tokios nacionalinės nuostatos, įsigaliojus naujajai sistemai, gali toliau lemti skirtingą požiūrį dėl amžiaus ( 35 ).

48.

Nagrinėjamu atveju iš dalies pakeisto GehG 169c straipsnyje, siejamame su iš dalies pakeisto VBG 94a straipsniu, nustatyta, kad sutartininkai perkeliami „remiantis tik jų ligšioliniu darbo užmokesčiu“ ( 36 ), kuris pats buvo pagrįstas amžiumi. Taigi taikant šias nuostatas išlieka diskriminacinė situacija, kai sutartininkai, kuriems ankstesnė sistema buvo nepalanki, gauna mažesnį darbo užmokestį nei kiti sutartininkai, nors jų situacijos panašios, vien dėl amžiaus, kurio jie buvo, kai įgijo profesinę patirtį ankstesniais įskaitytinais laikotarpiais.

49.

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas taip pat laikosi tokio požiūrio. Beje, Austrijos vyriausybė, atsižvelgdama į minėtą Teisingumo Teismo jurisprudenciją, pripažįsta, kad taikant naujosios darbo užmokesčio sistemos nuostatas gali išlikti diskriminaciniai ankstesnės sistemos padariniai ( 37 ). Be to, Komisija pažymi, jog iš nacionalinės teisės aktų parengiamųjų dokumentų matyti, kad Austrijos teisės aktų leidėjas sąmoningai pasirinko tokias pasekmes lemiantį metodą ( 38 ).

50.

Taigi, mano manymu, neginčijama, kad taikant tokius teisės aktus, kaip aptariami pagrindinėje byloje, išlieka diskriminacinė padėtis, t. y. skirtingas požiūris, grindžiamas tiesiogiai amžiumi, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 2000/78 2 straipsnio 2 dalies a punktą, Teisingumo Teismo konstatuotas Sprendime Schmitzer ( 39 ). Taigi diskriminacija, vykdyta iki aptariamos reformos, tęsis, ir ne paprasčiausiai laikinai, o ilgai ar net visą laiką ( 40 ).

51.

Antra, kalbant apie galimą taip išliekančio skirtingo požiūrio pateisinimą, primintina, kad pagal Direktyvos 2000/78 6 straipsnį galima išvengti tiesioginės diskriminacijos kvalifikavimo, kaip tai suprantama pagal šios direktyvos 2 straipsnį, taigi ir netaikyti dėl to draudimo, jei skirtingą požiūrį dėl amžiaus „pagal nacionalinę teisę <…> objektyviai ir tinkamai pateisina teisėtas tikslas“, tokio pobūdžio, kaip šiame straipsnyje išvardyti tikslai ( 41 ), ir jei „šio tikslo siekiama tinkamomis ir būtinomis priemonėmis“.

52.

Pagal suformuotą jurisprudenciją, vykstant prejudicinio sprendimo priėmimo procedūrai, nors galiausiai nacionalinis teismas, kuris vienintelis kompetentingas vertinti faktines aplinkybes, turi nustatyti, ar ir kiek aptariamas nacionalinės teisės aktas atitinka šiuos reikalavimus, Teisingumo Teismas, kuris turi pateikti naudingus atsakymus nacionaliniam teismui, yra kompetentingas pateikti pagrindinės bylos medžiaga ir jam pateiktomis pastabomis grindžiamas gaires, kurios padėtų nacionaliniam teismui priimti sprendimą jo nagrinėjamoje byloje ( 42 ).

53.

Dėl tikslų, kuriais būtų galima pateisinti aptariamų teisės aktų turinį, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas ( 43 ) ir Austrijos vyriausybė pažymi, kad vykdant 2015 m. reformą nustatyta tvarka buvo siekiama, viena vertus, išvengti pernelyg didelių sunkumų, su kuriais būtų susidurta perkeliant į naująją sistemą kiekvieną iš daugybės atitinkamų sutartininkų ( 44 ), kita vertus, – kad valstybei netektų patirti papildomų išlaidų, ir galiausiai – kad labai nesumažėtų šių sutartininkų darbo užmokestis.

54.

Iš Teisingumo Teismo jurisprudencijos matyti, kad galimais administraciniais sunkumais ir finansine našta iš esmės negalima pagrįsti įsipareigojimų, kylančių iš Direktyvoje 2000/78 nustatyto draudimo diskriminuoti dėl amžiaus nevykdymo. Vis dėlto Teisingumo Teismas pripažino, kad neturėtų būti reikalaujama nagrinėti kiekvieną konkretų atvejį, siekiant individualiai nustatyti ankstesnius patirties laikotarpius, nes atitinkamos sistemos administravimas turi likti techniniu ir ekonominiu požiūriu tvarus ( 45 ).

55.

Be to, neginčijama, kad aiškus Austrijos teisės aktų leidėjo noras ( 46 ) tam tikros kategorijos asmenims suteikti garantiją, jog dėl perkėlimo į naująją darbo užmokesčio sistemą jie nepatirs finansinių nuostolių, taigi atsižvelgti į šių asmenų įgytas teises ir apsaugoti jų teisėtus lūkesčius, reiškia teisėtą užimtumo politikos ir darbo rinkos tikslą ( 47 ), kuriuo pereinamuoju laikotarpiu galima pateisinti ankstesnių darbo užmokesčių, taigi ir amžiaus kriterijumi grindžiamos diskriminacinės sistemos, išlikimą ( 48 ).

56.

Kadangi pagrindinėje byloje aptariamais teisės aktais iš tikrųjų siekiama teisėto tikslo, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 2000/78 6 straipsnį, toliau reikia išsiaiškinti, ar priemonės, kurių šiuo tikslu imtasi, yra tinkamos ir būtinos jam pasiekti, kaip nurodyta šioje nuostatoje.

57.

Dėl tokių nuostatų tinkamumo, kaip ir prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas ir Komisija, labai abejoju, ar su 2015 m. reforma susijusi ginčijama priemonė, t. y. visų esamų sutartininkų perkėlimas „remiantis tik jų darbo užmokesčiu, apskaičiuojamu pagal ankstesnę sistemą“ ( 49 ), gali būti laikoma tinkama siekiant apsaugoti visų su šia nuostata susijusių asmenų įgytas teises ir teisėtus lūkesčius.

58.

Iš tikrųjų iš prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nurodytos informacijos matyti, kad Austrijos teisės aktų leidėjas priėmė įvairias priemones, siekdamas, kad dėl minėtos reformos labai nesumažėtų visų šių asmenų darbo užmokestis, neatsižvelgiant į tai, ar ankstesnė sistema jiems buvo palanki ar ne ( 50 ). Vis dėlto vien tai, kad, be ginčijamos priemonės, grindžiamos anksčiau gautu darbo užmokesčiu, reikėjo priimti ir tokias pereinamojo laikotarpio priemones, leidžia daryti prielaidą, kad vien ši priemonė, taigi ši priemonė savaime, negali apsaugoti suinteresuotųjų asmenų įgytų teisių ir teisėtų lūkesčių.

59.

Be to, dėl tokių nuostatų, kaip aptariamosios pagrindinėje byloje, būtinumo manau, kad 2015 m. priimta priemone viršijama tai, kas būtina minėtam tikslui pasiekti. Kaip pažymi Komisija ( 51 ) ir nors Austrijos vyriausybė mano kitaip, buvo galima priimti kitokių rūšių priemones, mažiau pažeidžiančias asmenis, kuriems ankstesnė sistema buvo nepalanki ( 52 ), siekiant apsaugoti visų atitinkamų tarnautojų įgytas teises ir teisėtus lūkesčius ( 53 ), ir dėl to naujoji sistema, mano nuomone, nebūtų tapusi techniniu ir ekonominiu požiūriu netvari ( 54 ).

60.

Tokia išvada, mano nuomone, darytina pirmiausia atsižvelgiant į neapribotą naujosios priemonės taikymo trukmę, neleidžiančią, kad sutartininkams, kuriems ankstesnė sistema buvo nepalanki, mokamas darbo užmokestis laipsniškai artėtų prie palankiau vertinamiems sutartininkams mokamo darbo užmokesčio, todėl pirmiesiems per vidutinės trukmės ar netgi trumpą laikotarpį, bet kuriuo atveju – per numatytos trukmės laikotarpį, būtų suteiktos tokios pačios privilegijos, kokias turi antrieji ( 55 ).

61.

Šiuo klausimu primintina, kad Teisingumo Teismas jau yra nusprendęs, kad aptariamu tikslu negalima pateisinti priemonės, kurią taikant, kaip nagrinėjamu atveju, galutinai išlieka skirtingas požiūris dėl amžiaus, kurį diskriminacinės sistemos reforma siekiama panaikinti. Tokia priemonė, net jei gali užtikrinti pagal ankstesnę sistemą privilegijuotų tarnautojų įgytų teisių ir teisėtų lūkesčių apsaugą, negali nustatyti nediskriminacinės sistemos pagal ankstesnę sistemą diskriminuojamiems tarnautojams ( 56 ).

62.

Galiausiai reikia patikslinti, kad Austrijos vyriausybės argumentas, pagal kurį Gewerkschaft Öffentlicher Dienst (valstybės tarnautojų profesinė sąjunga, Austrija) pritarė aptariama reforma nustatytai tvarkai, negali paneigti pirmiau atliktos analizės. Iš tikrųjų socialiniai partneriai, kaip ir valstybės narės, turi veikti laikydamiesi iš Direktyvos 2000/78 kylančių įpareigojimų ( 57 ), net jei šių partnerių vaidmuo nustatant tam tikras taisykles gali būti pagrindinis ( 58 ).

63.

Taigi manau, kad nors valstybės narės ir socialiniai partneriai turi didelę diskreciją ne tik pasirinkti konkretų socialinės ir užimtumo politikos tikslą, bet ir nustatyti priemones, kurios būtų tinkamos jam pasiekti ( 59 ), Austrijos teisės aktų leidėjas negalėjo pagrįstai laikyti tinkamomis ir būtinomis tokių nacionalinių nuostatų, kaip iš dalies pakeisto GehG 169c straipsnis, siejamas su iš dalies pakeisto VBG 94a straipsniu.

64.

Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, esu tos nuomonės, kad Direktyvos 2000/78 2 ir 6 straipsnius reikia aiškinti taip, kad jais draudžiama pagrindinėje byloje aptariamuose nacionalinės teisės aktuose nustatyta tvarka, pagal kurią sutartininkai perkeliami iš ankstesnės diskriminacinės darbo užmokesčio sistemos į naująją sistemą.

65.

Pažymėtina, jog prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas pirmojo klausimo antrą dalį pateikia tuo atveju, jei Teisingumo Teismas nuspręstų, kad taikant tokius nacionalinės teisės aktus, kaip aptariami pagrindinėje byloje, išlieka diskriminacija dėl amžiaus. Kadangi į pirmojo klausimo pirmą dalį siūlau atsakyti teigiamai, manau, kad Teisingumo Teismas turėtų atsakyti į šio klausimo antrąją dalį.

66.

Šia klausimo dalimi prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės siekia išsiaiškinti, kokias teisines pasekmes lemia konstatavimas, kad taikant aptariamą priemonę, pagal kurią sutartininkai perkeliami į naują darbo užmokesčio ir perkėlimo į aukštesnę pakopą sistemą, ir toliau pažeidžiamas nediskriminavimo principas. Kalbant konkrečiau, jis klausia, ar pagal „Sąjungos teisę, visų pirma Direktyvos 2000/78 <…> 17 straipsnį“, valstybės tarnyboje jau dirbantiems sutartininkams, kurie pagal ankstesnę darbo užmokesčio ir perkėlimo į aukštesnę pakopą sistemą buvo diskriminuojami dėl amžiaus, reikia mokėti piniginę kompensaciją ( 60 ), atsižvelgiant į ankstesnius Teisingumo Teismo sprendimus ( 61 ).

67.

ÖGB, aiškiai nenurodydama Direktyvos 2000/78 17 straipsnio, teigia, kad iki to laiko, kai Sąjungos teisė bus pradėta įgyvendinti tinkamai, asmenims, į kuriuos laikomasi nepalankaus požiūrio, turi būti suteiktos tokios pačios privilegijos kaip ir asmenims, į kuriuos požiūris yra palankesnis. Austrijos vyriausybė dėl pirmojo prejudicinio klausimo antros dalies konkrečių pastabų nepateikė ( 62 ). Komisija, pastabose aiškiai nurodžiusi minėtą 17 straipsnį ir būdama tos nuomonės, kad nagrinėjamu atveju gali būti mokama piniginė kompensacija, galiausiai siūlo atsakyti, kad, nesant šią direktyvą atitinkančios sistemos, sutartininkams, kuriems ankstesnė sistema buvo nepalanki, turi būti suteiktos tokios pačios privilegijos kaip tos, kuriomis galėjo naudotis pagal šią sistemą palankiau vertinti sutartininkai, kiek tai susiję ne tik su laikotarpių, išdirbtų iki 18 metų, įskaitymu, bet ir su perkėlimu į aukštesnę darbo užmokesčio pakopą.

68.

Iš esmės pritariu galutiniam šios institucijos pasiūlymui, tačiau manau, kad Direktyvos 2000/78 17 straipsnis, kuris minimas šiame prejudiciniame klausime, nėra tinkamas teisinis pagrindas siekiant nuspręsti, ar tokiomis aplinkybėmis reikia diskriminuojamiems asmenims skirti piniginę kompensaciją ( 63 ).

69.

Iš tikrųjų pažymėtina, kad minėtas 17 straipsnis, susijęs su sankcijomis, kurias valstybės narės turi taikyti pažeidėjams nacionalinių nuostatų, priimtų siekiant perkelti šią direktyvą, pažeidimo atveju ( 64 ), neapima nagrinėjamo atvejo, kai kyla klausimas, kaip valstybė narė galbūt turi panaikinti ( 65 ) diskriminaciją, nulemtą ne šių nacionalinių nuostatų pažeidimo, už kurį turi būti skirta atitinkama sankcija ( 66 ), o to, kad pačiomis šiomis nacionalinėmis nuostatomis nesilaikoma Sąjungos teisėje nustatytų reikalavimų.

70.

Manau, kad šiuo atveju tinkamiau remtis Direktyvos 2000/78 16 straipsnio nuostatomis, susijusiomis su valstybėms narėms tenkančia pareiga iš dalies pakeisti nacionalinės teisės normas, kad būtų užtikrinta atitiktis nediskriminavimo principui, kaip ne kartą yra daręs Teisingumo Teismas, ir dar visai neseniai, panašiomis aplinkybėmis, kai dėl diskriminacijos pakeičiama nacionalinė darbo užmokesčio sistema ( 67 ). Taigi siūlau atsakyti į šį klausimą atsižvelgiant į šios direktyvos 16 straipsnio nuostatas ( 68 ).

71.

Šiuo klausimu Teisingumo Teismas jau yra nusprendęs, kad nors pagal minėtą 16 straipsnį valstybės narės privalo užtikrinti, kad jų nacionalinės teisės aktai atitiktų Sąjungos teisę, vis dėlto pagal šį straipsnį joms paliekama laisvė pačioms iš įvairių priemonių, tinkamų draudžiamai diskriminacijai panaikinti, pasirinkti tokią, kuri, kaip jos mano, tam labiausiai tinka. Pagal šią jurisprudenciją diskriminacijos dėl amžiaus, kaip antai aptariamos pagrindinėje byloje, panaikinimas nebūtinai reiškia, kad darbuotojui, kuris patyrė diskriminaciją taikant ankstesnę sistemą, automatiškai turi būti suteikiama teisė atgaline data gauti piniginę kompensaciją, atitinkančią skirtumą tarp darbo užmokesčio, kurį jis būtų gavęs, jei nebūtų buvęs diskriminuotas, ir faktiškai gauto darbo užmokesčio ar būsimo didesnio darbo užmokesčio. Taip yra tik jei (ir tik kol) nacionalinės teisės aktų leidėjas nepriima vienodą požiūrį atkuriančių priemonių. Iš tikrųjų tokiu atveju lygybės principo laikymasis gali būti užtikrintas tik neprivilegijuotai kategorijai priklausantiems asmenims suteikiant tokias pačias privilegijas kaip ir priklausantiesiems privilegijuotai kategorijai, t. y. taikoma sistema, kuri, nesant teisingo Sąjungos teisės taikymo, lieka vienintelė tinkama atskaitos sistema ( 69 ).

72.

Taigi aptariami teisės aktai, mano nuomone, atitinka pastarąjį atvejį, nes dėl priežasčių, nurodytų nagrinėjant pirmojo prejudicinio klausimo a punktą ( 70 ), manau, kad Austrijos teisės aktų leidėjo priimtos priemonės siekiant valstybės tarnyboje dirbančius sutartininkus perkelti į naująją darbo užmokesčio ir perkėlimo į aukštesnę pakopą sistemą neleidžia atkurti vienodo požiūrio į sutartininkus, kuriems ankstesnė sistema buvo nepalanki ( 71 ). Kadangi taikant naujuosius teisės aktus išlieka ankstesnių teisės aktų diskriminacinių padarinių ( 72 ), pagal vienodo požiūrio principą šiems asmenims reikia suteikti tokias pačias privilegijas, kokiomis naudojosi sutartininkai, kuriems ankstesnė sistema buvo palanki, kiek tai susiję tiek su laikotarpiais, išdirbtais iki sukankant 18 metų, tiek su perkėlimu į aukštesnę darbo užmokesčio pakopą ( 73 ). Kalbant konkrečiau, minėtą jurisprudenciją suprantu taip, kad siekiant atkurti vienodą požiūrį gali netgi reikėti skirti diskriminuojamiems sutartininkams piniginę kompensaciją, jei vienodas požiūris į juos kaip galima greičiau ( 74 ) neatkuriamas kokiu nors kitu būdu, tinkamu užtikrinti padėties suvienodinimą, kaip reikalaujama pagal Sąjungos teisę.

73.

Būtent taip, mano nuomone, reikia aiškinti Direktyvos 2000/78 16 straipsnį, siekiant naudingai atsakyti į pirmojo prejudicinio klausimo antrą dalį.

74.

Visų pirma pabrėžtina, kad pirmojo klausimo c punktas pateiktas tik tuo atveju, jeigu į pirmojo klausimo a punktą būtų atsakyta neigiamai, t. y. jei Teisingumo Teismas nuspręstų, kad tokia nacionalinės teisės norma, kaip aptariama pagrindinėje byloje, nebepažeidžia Sąjungos teisės nuostatų, nes šia norma panaikinama pirma konstatuota diskriminacija dėl amžiaus. Kadangi siūlau, priešingai, į pirmojo klausimo a punktą atsakyti neigiamai, manau, kad Teisingumo Teismas neturi spręsti šio klausimo. Vis dėlto siekdamas išsamumo šiuo požiūriu pateiksiu kelias pastabas.

75.

Šiuo klausimu ( 75 )Oberster Gerichtshof (Aukščiausiasis Teismas) siekia išsiaiškinti, ar Sąjungos teisę, pirmiausia Chartijos 47 straipsnį, reikia aiškinti taip, kad pagrindinei teisei į veiksmingą teisminę gynybą prieštarauja nacionalinės teisės nuostata, kurioje nurodyta, kad į diskriminacine pripažintą ankstesnę darbo užmokesčio ir perkėlimo į aukštesnę pakopą sistemą nebegali būti atsižvelgiama jokiame procese, nei vykstančiame, nei būsimame ( 76 ), ir kad valstybės tarnyboje jau dirbantys sutartininkai į naująją sistemą perkeliami remiantis vien darbo užmokesčiu, išmokėtu už mėnesį, kurį atliktas šis perkėlimas ( 77 ). Šis teismas linkęs manyti, kad tokia teisės norma yra suderinama su Sąjungos teise, nes „pagal [Chartijos] 47 straipsnio pirmą pastraipą tik reikalaujama užtikrinti teismo procesą, per kurį galima imtis konkrečiu atveju tinkamų ir būtinų priemonių teisės pažeidimui konstatuoti arba nutraukti“.

76.

Atvirkščiai, ÖGB tvirtina, kad atgaline data panaikinus perkėlimo į aukštesnę pakopą pagrindą, kuris buvo taikomas iki ginčijamos reformos įvykdymo ( 78 ), suinteresuotieji asmenys neteko galimybės pasiekti, kad nepriklausomas teismas patikrintų darbo užmokesčio, kuriuo dabar remiamasi perkeliant į aukštesnę pakopą ( 79 ), teisėtumą, taigi jie neteko teisės į veiksmingą teisminę gynybą, įtvirtintos Chartijos 47 straipsnyje ( 80 ). Austrijos vyriausybė šiuo klausimu pastabų nepateikė ( 81 ). Savo ruožtu Komisija papildomai pažymi, jog prireikus minėtą 47 straipsnį reikia aiškinti taip, kad pagal jį tokios nacionalinės nuostatos nedraudžiamos. Dėl toliau nurodytų priežasčių pritariu šiai nuomonei.

77.

Visų pirma, mano manymu, neginčijama, kad ši byla susijusi su atveju, kai valstybė narė įgyvendina Sąjungos teisę, kaip tai suprantama pagal Chartijos 51 straipsnio 1 dalį, todėl federalinis teisės aktų leidėjas turėjo atsižvelgti į Chartijos 47 straipsnyje įtvirtintas pagrindines teises, pirmiausia į asmenų teisę į jiems pagal Sąjungos teisę suteiktų teisių veiksmingą teisminę gynybą ( 82 ). Be to, pažymėtina, kad tokia gynyba aiškiai numatyta ir Direktyvoje 2000/78 ( 83 ), kurios perkėlimas aiškiai paminėtas aptariamuose teisės aktuose ( 84 ).

78.

Taip pat primintina, kad kiekviena valstybė narė šioje srityje turi tam tikrą savarankiškumą, leidžiantį jai nustatyti ieškinių, skirtų iš Sąjungos teisės kylančių atitinkamų asmenų teisių apsaugai užtikrinti, pateikimo procesines taisykles, su sąlyga, kad nustatant šias taisykles būtų atsižvelgiama į du apribojimus, nustatytus pagal Teisingumo Teismo suformuotą jurisprudenciją, t. y. į lygiavertiškumo principą ir į veiksmingumo principą ( 85 ). Kaip minėta, iš Chartijos 47 straipsnio kylantys reikalavimai, kuriuos išaiškino Teisingumo Teismas, yra ir apibrėžti, ir priklausantys nuo daugybės veiksnių, be to, matyti, jog teisė į veiksmingą teisminę gynybą nereiškia, kad kompetentingi nacionaliniai teismai bet kuriomis aplinkybėmis turi pakeisti skundžiamus sprendimus, kiek tai susiję su visomis aplinkybėmis, kuriomis pastarieji grindžiami ( 86 ).

79.

Be to, dėl Chartijos 47 straipsnio pirmos pastraipos ir Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos ( 87 ) 13 straipsnio sąsajų reikia atsižvelgti į su pastarąja nuostata susijusią Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudenciją ( 88 ). Taigi iš šios jurisprudencijos matyti, kad teisė į veiksmingą teisminę gynybą turi leisti teisės subjektams remtis minėtoje konvencijoje įtvirtintomis teisėmis ir laisvėmis, be to, pagal šią teisę valstybėms narėms tenka pareiga, kurios apimtis skiriasi atsižvelgiant į ieškovo pateikto kaltinimo pobūdį, ir ieškinio veiksmingumas nepriklauso nuo aiškumo, kad bus priimtas suinteresuotajam asmeniui palankus sprendimas ( 89 ).

80.

Nagrinėjamu atveju pažymėtina, kad pagal Austrijos naująją darbo užmokesčio ir perkėlimo į aukštesnę pakopą sistemą „perkėlimo sumos“, turinčios lemiamos reikšmės perkeliant atitinkamus tarnautojus ( 90 ), materialinės kontrolės, kurią gali atlikti kompetentingi nacionaliniai teismai, apimtis yra apribota ( 91 ). Iš tikrųjų ši kontrolė gali būti susijusi tik su netikslumais, atsiradusiais dėl klaidų, padarytų įvedant atitinkamus duomenis ( 92 ), o ne su galimu neteisingu darbo užmokesčio, kuriuo grindžiama minėta suma, apskaičiavimu remiantis ankstesne darbo užmokesčio sistema.

81.

Vis dėlto, kaip pažymi ir prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, ir Komisija, visi asmenys, susiję su ginčijama reforma – t. y. valstybės tarnyboje jau dirbantys sutartininkai, neatsižvelgiant į tai, ar ankstesnė sistema jiems buvo palanki ar ne, gali naudotis teisių gynimo priemonėmis, leidžiančiomis jiems pasiekti, kad būtų patikrintas sistemos, pagal kurią jie perkelti į naująją darbo užmokesčio ir perkėlimo į aukštesnę pakopą sistemą, teisėtumas ( 93 ). Ši teisminė aptariamų teisės normų kontrolė gali būti vykdoma pirmiausia atsižvelgiant į Sąjungos teisėje nustatytus reikalavimus ( 94 ), taigi gali būti nustatytas galimas reformos nesuderinamumas su šiais reikalavimais. Beje, skundas kuris buvo pateiktas pagrindinėje byloje ( 95 ) ir kuris lėmė šį prašymą priimti prejudicinį sprendimą, įrodo, kad esama tokių teisių gynimo priemonių ir kad tokios priemonės veiksmingos. Taigi suinteresuotieji asmenys, siekdami įgyvendinti pagal Sąjungos teisę turimas teises, gali kreiptis į Austrijos teismus tokiomis sąlygomis, kurios, mano manymu, yra suderinamos su minėtu pagrindinės teisės į veiksmingą teisminę gynybą, kaip tai suprantama pagal Chartijos 47 straipsnį, turiniu ir, kalbant konkrečiau, leidžia pasiekti, kad būtų vykdomi pagal Direktyvą 2000/78 tenkantys įpareigojimai.

82.

Taigi tuo atveju, jei Teisingumo Teismas nagrinėtų pirmojo klausimo c punktą, siūlau į jį atsakyti, jog Chartijos 47 straipsnį reikia aiškinti taip, kad pagal jį nedraudžiamos tokios nacionalinės nuostatos, kaip nurodytos šiame punkte.

83.

Paskutiniuoju klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas Teisingumo Teismo iš esmės teiraujasi, ar Sąjungos teisę – pirmiausia SESV 45 straipsnį, Reglamento Nr. 492/2011 7 straipsnio 1 dalį bei Chartijos 20 ir 21 straipsnius – reikia aiškinti taip, kad pagal ją draudžiama tokia valstybės narės nacionalinės teisės norma, kaip nagrinėjama pagrindinėje byloje, pagal kurią valstybės tarnyboje dirbančių sutartininkų anksčiau išdirbti laikotarpiai priskiriant prie darbo užmokesčio pakopos ir perkeliant į aukštesnę pakopą įskaitomi skirtingai, atsižvelgiant į tai, koks buvo ankstesnis darbdavys, t. y. įskaitomi visiškai, jeigu jie buvo išdirbti EEE priklausančios valstybės narės vietos valdžios institucijoje arba jai prilyginamoje viešojo sektoriaus įstaigoje, o kitais atvejais – tik iš dalies ( 96 ).

84.

Šiuo klausimu ÖGB tvirtina, kad tokia teisės norma prieštarauja vienodo požiūrio į valstybės narės piliečius ir kitų valstybių narių piliečius principui, nepatikslindama, kuo pasireiškia ši tariama diskriminacija, ir priduria, kad ši neturi jokio teisėto pagrindo. Austrijos vyriausybė ir Komisija, priešingai, teigia, kad pagal Sąjungos teisę tokia teisės norma nedraudžiama. Dėl toliau išdėstytų priežasčių pritariu šiai nuomonei.

85.

Visų pirma, kalbant apie „Chartijos 20 ir paskesnius straipsnius“, kurie susiję su lygybės prieš įstatymą principu ir draudimu diskriminuoti ir kurie, mano manymu, nurodyti paprasčiausiai prie kitų šiame prejudiciniame klausime išvardytų nuostatų ( 97 ), pažymėtina, jog Chartijos 52 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad Chartijoje aiškiai pripažintos teisės, reglamentuojamos Sutartyse – įskaitant SESV 45 straipsniu užtikrinamą laisvą darbuotojų judėjimą, – įgyvendinamos jose nurodytomis sąlygomis ir neperžengiant jose nustatytų ribų. Tai reiškia, kad siekiant atsakyti į pateiktą klausimą, pakanka išnagrinėti minėtą 45 straipsnį ( 98 ).

86.

Taip pat primintina, kad SESV 45 straipsnio 2 dalyje nustatyta, jog laisvas darbuotojų judėjimas reiškia, kad draudžiama bet kokia su darbu, darbo užmokesčiu ir kitomis darbo sąlygomis susijusi valstybių narių piliečių diskriminacija dėl pilietybės. Iš Teisingumo Teismo jurisprudencijos matyti, kad Reglamento Nr. 492/2011 7 straipsnio 1 dalis yra konkreti šio draudimo išraiška specifinėje darbo sąlygų ir darbo srityje, todėl abi šias nuostatas reikia aiškinti vienodai ( 99 ).

87.

Ir prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, ir Komisija pažymi, jog minėto 45 straipsnio 4 dalyje nurodyta, kad šio straipsnio nuostatos netaikomos darbui valstybės tarnyboje ( 100 ), bet, mano manymu, ši išimtis nagrinėjamu atveju netaikytina, nes aptariamuose teisės aktuose nėra nustatyta, kad į tokią tarnybą priimami tik Austrijos piliečiai, be to, matyti, kad pagrindinė byla susijusi su asmenimis, kurie jau dirba Austrijos valstybės tarnyboje ( 101 ).

88.

Teisingumo Teismas ne kartą yra nusprendęs, kad pagal vienodo požiūrio principą, įtvirtintą ir SESV 45 straipsnyje, ir Reglamento Nr. 492/2011 7 straipsnyje, draudžiama ne tik tiesioginė diskriminacija, aiškiai grindžiama pilietybe, bet ir visos netiesioginės diskriminacijos formos, kurios, taikant kitus skirties kriterijus, lemia tokį patį rezultatą ( 102 ).

89.

Nagrinėjamu atveju manau, kad tiesioginės diskriminacijos buvimą galima iškart atmesti, nes ginčijami teisės aktai nelemia skirtingo požiūrio dėl atitinkamų sutartininkų pilietybės ( 103 ). Iš tikrųjų ankstesni išdirbti laikotarpiai įskaitomi visiškai arba tik iš dalies atsižvelgiant ne į tai, kad atitinkami asmenys yra Austrijos piliečiai ar užsienio piliečiai, o į tai, kad šie laikotarpiai išdirbti kurioje nors iš federalinio teisės aktų leidėjo išvardytų viešojo sektoriaus įstaigų ar pas kurį nors kitą darbdavį.

90.

Dėl galimo netiesioginės diskriminacijos buvimo primintina, kad valstybės narės teisės aktai, nors taikomi neatsižvelgiant į pilietybę, turi būti laikomi lemiančiais netiesioginę diskriminaciją, kaip tai suprantama pagal minėtas Sąjungos teisės nuostatas, jeigu jie dėl paties savo pobūdžio gali labiau paveikti darbuotojus migrantus nei vietos darbuotojus, todėl būtent pirmieji gali patekti į nepalankią padėtį, nebent tai būtų objektyviai pateisinama ir proporcinga siekiamam tikslui ( 104 ).

91.

Nagrinėjamu atveju kriterijus, kuriuo remiantis laikomasi ginčijamo skirtingo požiūrio, gali būti apibrėžtas taip, kad atsižvelgiama į tai, ar atitinkamas sutartininkas ankstesnius laikotarpius, kuriuos jis prašo įskaityti, išdirbo valstybės tarnyboje, ar privačiame sektoriuje, kad ir kokia būtų valstybė narė, kurioje jis dirbo ( 105 ). Vis dėlto manau, kad toks atskyrimo kriterijus, grindžiamas ankstesnės veiklos pobūdžiu, o ne jos vieta, dėl savo neutralumo geografiniu atžvilgiu negali labiau paveikti kitų valstybių narių darbuotojų, palyginti su Austrijos darbuotojais. Taigi jis negali lemti nepalankaus požiūrio į kitų valstybių narių darbuotojus, todėl ir jų netiesioginės diskriminacijos. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, pridurtina, kad pagrindinėje byloje aptariama nuostata negali būti laikoma analogiška nuostatai, aptariamai sprendime, kuriuo remiasi ÖGB, grįsdama savo kaltinimą, sudarantį šio prejudicinio klausimo dalyką ( 106 ).

92.

Be to, kadangi aptariamoje nuostatoje aiškiai nurodyta, jog ankstesni profesinės veiklos viešajame sektoriuje laikotarpiai, kurie buvo išdirbti kitose EEE priklausančiose valstybėse narėse, įskaitomi taip, tarsi jie būtų buvę išdirbti Austrijoje ( 107 ), manau, kad ji šiuo aspektu neriboja SESV 45 straipsnyje įtvirtintos darbuotojų judėjimo laisvės. Iš tikrųjų ši nuostata, viena vertus, nekliudo priimti iš kitų valstybių narių atvykusių darbuotojų į Austrijos valstybės tarnybą, nes jų tarnybos stažas įskaitomas tokiomis pačiomis sąlygomis, kokios taikomos Austrijos darbuotojams, ir, kita vertus, nesudaro kliūčių Austrijos darbuotojams integruotis į kitos valstybės narės darbo rinką ar jų nuo to neatgraso ( 108 ).

93.

Papildomai, jei Teisingumo Teismas vis dėlto nuspręstų, kad tokia nacionalinės teisės nuostata, kaip taikoma pagrindinėje byloje, lemia netiesioginę diskriminaciją ar kliudo laisvam darbuotojų judėjimui, primintina, kad pagal suformuotą jurisprudenciją, viena vertus, pilietybe netiesiogiai grindžiamas skirtingas požiūris nėra draudžiamas, jeigu jis objektyviai pateisinamas ir proporcingas siekiamam tikslui, ir, kita vertus, laisvo darbuotojų judėjimo kliūtis tokiomis pačiomis sąlygomis taip pat gali būti pripažinta suderinama su Sąjungos teise ( 109 ).

94.

Mano nuomone, tokia nuostata gali būti tinkamai pateisinta tuo, kad siekiama teisėto tikslo. Iš tikrųjų, kaip pažymi Austrijos vyriausybė, Teisingumo Teismas yra ne kartą pripažinęs, jog atlyginimas už atitinkamoje srityje įgytą patirtį, kuri leidžia darbuotojui geriau atlikti užduotis, reiškia teisėtą darbo užmokesčio politikos tikslą, todėl darbdaviai iš esmės ( 110 ) gali nustatydami darbo užmokestį atsižvelgti vien į tokius anksčiau išdirbtus laikotarpius ( 111 ). Taigi mano manymu, Sąjungos teisę atitinka tai, kad pagal aptariamą nuostatą priskiriant valstybės tarnyboje dirbančius sutartininkus prie darbo užmokesčio pakopos, todėl ir nustatant jų darbo užmokestį, labiau atsižvelgiama būtent į profesinę patirtį, įgytą viešajame sektoriuje, palyginti su privačiame sektoriuje įgyta patirtimi.

95.

Dėl Austrijos teisės aktų leidėjo priimtų priemonių proporcingumo norėčiau tik pažymėti – taip pat papildomai – viena vertus, kad valstybės narės turi didelę diskreciją apibrėžti priemones jų nustatytam socialinės ir užimtumo politikos tikslui įgyvendinti ( 112 ), ir, kita vertus, nemanau, jog tokios priemonės netinkamos ar jomis viršijama tai, kas būtina ( 113 ) minėtam teisėtam tikslui pasiekti ( 114 ).

96.

Taigi į prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo paskutinį klausimą siūlau atsakyti, kad SESV 45 straipsnį ir Reglamento Nr. 492/2011 7 straipsnio 1 dalį reikia aiškinti taip, kad pagal juos nedraudžiama nacionalinės teisės norma, pagal kurią valstybės tarnyboje dirbantį sutartininką priskiriant prie darbo užmokesčio pakopos ir perkeliant į aukštesnę pakopą visiškai įskaitomi tik ankstesni laikotarpiai, išdirbti EEE priklausančios valstybės narės vietos valdžios institucijoje ar kitoje jai prilyginamoje viešojo sektoriaus įstaigoje.

97.

Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, siūlau Teisingumo Teismui taip atsakyti į Oberster Gerichtshof (Aukščiausiasis Teismas, Austrija) pateiktus prejudicinius klausimus: