1.

2013 m. birželio 26 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2013/32/ES dėl tarptautinės apsaugos suteikimo ir panaikinimo bendros tvarkos 52 straipsnio pirma pastraipa turi būti aiškinama kaip leidžianti valstybei narei numatyti, kad nacionalinė nuostata, kuria perkeliamas šios direktyvos 33 straipsnio 2 dalies a punktas, taikoma nedelsiant iki 2015 m. liepos 20 d. ir iki šios nacionalinės teisės nuostatos įsigaliojimo pateiktiems prieglobsčio prašymams, dėl kurių dar nepriimtas galutinis sprendimas. Tačiau pagal šio 52 straipsnio pirmą pastraipą, aiškinamą atsižvelgiant į minėtą 33 straipsnį, draudžiama tokią nacionalinę nuostatą nedelsiant taikyti tokioje situacijoje, kai ir prieglobsčio prašymas, ir prašymas atsiimti prieglobsčio prašytoją buvo pateikti prieš įsigaliojant Direktyvai 2013/32 ir pagal 2013 m. birželio 26 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) Nr. 604/2013, kuriuo išdėstomi valstybės narės, atsakingos už trečiosios šalies piliečio arba asmens be pilietybės vienoje iš valstybių narių pateikto tarptautinės apsaugos prašymo nagrinėjimą, nustatymo kriterijai ir mechanizmai, 49 straipsnį vis dar visiškai patenka į 2003 m. vasario 18 d. Tarybos reglamento (EB) Nr. 343/2003, nustatančio valstybės narės, atsakingos už trečiosios šalies piliečio vienoje iš valstybių narių pateikto prieglobsčio prašymo nagrinėjimą, nustatymo kriterijus ir mechanizmus, taikymo sritį.

2.

Tokioje situacijoje, kokia nagrinėjama bylose C-297/17, C-318/17 ir C-319/17, Direktyvos 2013/32 33 straipsnis turi būti aiškinamas kaip leidžiantis valstybėms narėms atmesti prieglobsčio prašymą kaip nepriimtiną pagal 33 straipsnio 2 dalies a punktą, ir jos neprivalo prieš tai atlikti arba galėti atlikti Reglamente Nr. 604/2013 numatytų perėmimo savo žinion arba atsiėmimo procedūrų.

3.

Direktyvos 2013/32 33 straipsnio 2 dalies a punktas turi būti aiškinamas taip, kad juo valstybei narei nedraudžiama pasinaudoti šia nuostata suteiktu įgaliojimu atmesti prašymą suteikti pabėgėlio statusą kaip nepriimtiną, remiantis tuo, kad prašytojui jau buvo suteikta papildoma apsauga kitoje valstybėje narėje, kai dėl nuspėjamų jo, kaip asmens, kuriam suteikta papildoma apsauga, gyvenimo sąlygų toje kitoje valstybėje narėje jam nekyla rimtas pavojus patirti nežmonišką ar žeminamą elgesį, kaip tai suprantama pagal Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 4 straipsnį. Remiantis aplinkybe, jog asmenims, kuriems suteikta papildoma apsauga, minėtoje valstybėje narėje neteikiamos pragyvenimą užtikrinančios paslaugos arba, palyginti su kitomis valstybėmis narėmis, jos teikiamos gerokai mažesnio masto, nors šie asmenys netraktuojami kitaip negu šios valstybės narės piliečiai, galima konstatuoti, jog toks prašytojas joje susidurs su tokiu pavojumi tik jeigu dėl jo ypatingo pažeidžiamumo, nepriklausomai nuo jo valios ir asmeninio pasirinkimo, jis patektų į nepaprastai sunkią materialinę padėtį.

Direktyvos 2013/32 33 straipsnio 2 dalies a punktas turi būti aiškinamas taip, kad pagal jį nedraudžiama valstybei narei vykdyti tą patį įgaliojimą, kai per prieglobsčio procedūras valstybėje narėje, suteikusioje prašytojui papildomą apsaugą, sistemingai be jokio tikrinimo atsisakoma suteikti pabėgėlio statusą tarptautinės apsaugos prašytojams, kurie atitinka 2011 m. gruodžio 13 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2011/95/ES dėl trečiųjų šalių piliečių ar asmenų be pilietybės priskyrimo prie tarptautinės apsaugos gavėjų, vienodo statuso pabėgėliams arba papildomą apsaugą galintiems gauti asmenims ir suteikiamos apsaugos pobūdžio reikalavimų II ir III skyriuose nustatytas sąlygas.