1.

2009 m. balandžio 23 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2009/28/EB dėl skatinimo naudoti atsinaujinančių išteklių energiją, iš dalies keičiančios bei vėliau panaikinančios [d]irektyvas 2001/77/EB ir 2003/30/EB, 18 straipsnio 7 dalis, siejama su 2011 m. liepos 19 d. Komisijos įgyvendinimo sprendimu 2011/438/ES, kuriuo pripažįstama, kad schema „International Sustainability and Carbon Certification“ tinka atitikčiai Europos Parlamento ir Tarybos direktyvose 2009/28/EB ir 2009/30/EB nustatytiems tvarumo kriterijams įrodyti, turi būti aiškinama taip, kad jai neprieštarauja nacionalinės teisės aktas, kaip antai nagrinėjamas pagrindinėje byloje, nustatantis ūkio subjektams įvairias specialias skystųjų bioproduktų tvarumo sertifikavimo sąlygas, viršijančias numatytas savanoriškoje tvarumo sertifikavimo schemoje, kaip antai ISCC schemoje, pripažintoje minėtu įgyvendinimo sprendimu, Europos Komisijos priimtu pagal šios direktyvos 18 straipsnio 4 dalį, nes ši schema buvo patvirtinta tik biodegalams ir minėtos sąlygos taikomos tik skystiesiems bioproduktams.

2.

Sąjungos teisė, visų pirma SESV 34 straipsnis ir Direktyvos 2009/28 18 straipsnio 1 ir 3 dalys, turi būti aiškinamos taip, kad pagal ją nedraudžiama nacionalinės teisės akte, kaip antai nagrinėjamame pagrindinėje byloje, nustatyti nacionalinės skystųjų bioproduktų tvarumo patikros schemos, numatančios, kad visi produkto tiekimo grandinėje dalyvaujantys ūkio subjektai, net jeigu jie yra tarpininkai, kurie fiziškai neturi skystųjų bioproduktų siuntų, privalo laikytis tam tikrų iš minėtos schemos kylančių sertifikavimo, pranešimo ir duomenų pateikimo įpareigojimų.