1.

2000 m. lapkričio 27 d. Tarybos direktyvos 2000/78/EB, nustatančios vienodo požiūrio užimtumo ir profesinėje srityje bendruosius pagrindus, 1 straipsnį ir 2 straipsnio 2 dalį reikia aiškinti taip, kad nacionalinės teisės nuostatos, pagal kurias, pirma, Didysis penktadienis yra švenčių diena tik tiems darbuotojams, kurie yra tam tikrų krikščionių bažnyčių nariai, ir, antra, tik šie darbuotojai turi teisę į papildomą kompensaciją prie jų už darbą šią dieną gaunamo darbo užmokesčio, jei privalo dirbti šią švenčių dieną, įtvirtina tiesioginę diskriminaciją dėl religijos.

Šiuose nacionalinės teisės aktuose numatytos priemonės negali būti laikomos nei būtinomis priemonėmis kitų asmenų teisių ir laisvių apsaugai, kaip tai suprantama pagal šios direktyvos 2 straipsnio 5 dalį, nei konkrečiomis priemonėmis, skirtomis nepatogumams dėl religijos kompensuoti, kaip tai suprantama pagal šios direktyvos 7 straipsnio 1 dalį.

2.

Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 21 straipsnis turi būti aiškinamas taip, kad kol atitinkama valstybė narė, siekdama atkurti vienodą požiūrį, pakeis savo teisės aktus, pagal kuriuos Didįjį penktadienį švenčių diena suteikiama tik darbuotojams, kurie yra tam tikrų krikščionių bažnyčių nariai, privatus darbdavys, kuriam taikomi šie teisės aktai, turi pareigą švenčių dieną Didįjį penktadienį suteikti ir kitiems savo darbuotojams, su sąlyga, kad tie darbuotojai iš anksto darbdavio paprašė leisti nedirbti šią dieną, ir atitinkamai pripažinti jų teisę į papildomą kompensaciją prie jų už darbą šią dieną gaunamo darbo užmokesčio, jeigu darbdavys atsisakė tenkinti tokį prašymą.