1.

Sąvoka „sąlyga, dėl kurios nebuvo atskirai derėtasi“, vartojama 1993 m. balandžio 5 d. Tarybos direktyvos 93/13/EEB dėl nesąžiningų sąlygų sutartyse su vartotojais 3 straipsnio 1 dalyje, turi būti aiškinama taip, kad ji, be kita ko, apima sutarties sąlygą, pakeistą imperatyvia nacionalinės teisės akto nuostata, priimta po to, kai su vartotoju buvo sudaryta sutartis, siekiant pakeisti minėtoje sutartyje esančią negaliojančią sąlygą.

2.

Direktyvos 93/13 1 straipsnio 2 dalį reikia aiškinti taip, kad į šios direktyvos taikymo sritį nepatenka sąlygos, atspindinčios imperatyvias nacionalinės teisės nuostatas, priimtas po paskolos sutarties sudarymo su vartotoju, kuriomis siekiama pakeisti jos negaliojančią sąlygą įtvirtinant nacionalinio banko nustatytą valiutos keitimo kursą. Vis dėlto sąlyga, kaip antai nagrinėjama pagrindinėje byloje, susijusi su valiutos keitimo rizika, pagal šią nuostatą priskirtina minėtai taikymo sričiai.

3.

Direktyvos 93/13 4 straipsnio 2 dalį reikia aiškinti taip, kad reikalavimas, pagal kurį sutarties sąlygos turi būti suformuluotos aiškiai ir suprantamai, įpareigoja kredito įstaigas pateikti paskolos gavėjams informaciją, kurios pakaktų jiems priimti informacija pagrįstus ir atsargius sprendimus. Šiuo aspektu šis reikalavimas reiškia, kad sąlygą dėl valiutos keitimo rizikos vartotojas turi ne tik suprasti formaliuoju ir gramatiniu požiūriu, bet ir suvokti jos konkretų turinį, kad vidutinis vartotojas, t. y. pakankamai informuotas ir protingai pastabus bei nuovokus vartotojas, galėtų žinoti ne tik apie nacionalinės valiutos nuvertėjimo užsienio valiutos, kuria buvo išreikšta paskola, atžvilgiu galimybę, bet ir įvertinti potencialiai dideles tokios sąlygos ekonomines pasekmes jo finansiniams įsipareigojimams.

4.

Direktyvos 93/13 4 straipsnį reikia aiškinti taip, kad juo įpareigojama sutarties sąlygų aiškumą ir suprantamumą sutarties sudarymo momentu vertinti atsižvelgiant į visas su jos sudarymu susijusias aplinkybes ir į visas kitas sutarties sąlygas, nepaisant to, kad kai kurios iš šių sąlygų vėliau nacionalinės teisės aktų leidėjo buvo pripažintos nesąžiningomis ar preziumuota, kad tokios yra, ir panaikintos.

5.

Direktyvos 93/13 6 straipsnio 1 dalis ir 7 straipsnio 1 dalis turi būti aiškinamos taip, kad nacionalinis teismas, o ne ieškovo statusą turintis vartotojas ex officio turi nustatyti galimą sutarties sąlygų nesąžiningumą, jei jis žino šiuo tikslu būtinas faktines ir teisines bylos aplinkybes