1

Ieškovė Inox Mare Srl, kuri yra Italijos kapitalo bendrovė, importuoja į Europos Sąjungą nerūdijančio plieno tvirtinimo detales ir jomis prekiauja. Laikotarpiu nuo 2010 iki 2012 m. ieškovė įsigijo didelį kiekį Filipinų kilmės nerūdijančio plieno tvirtinimo detalių.

2

Nuo 2013 m. kovo mėn. Agenzia delle Dogane e dei Monopoli (Muitinės ir monopolių tarnyba, Italija), remdamasi informacija, kurią jai perdavė Europos kovos su sukčiavimu tarnyba (OLAF) pagal vykdomą tyrimą OF/2013/0086/B1, per savo penkis periferinius skyrius įteikė ieškovei 42 protokolus, kuriais konstatuotas vengimas sumokėti muitus, taip pat 43 pranešimus apie perskaičiuotą mokestį ir 43 sprendimus skirti iš viso daugiau kaip 8,5 mln. EUR dydžio baudų.

3

2016 m. kovo 25 d. vykdant procedūrą tarp vieno periferinio Muitinės ir monopolių tarnybos skyriaus ir ieškovės, pastaroji buvo supažindinta su dokumentais, pridėtais prie šios tarnybos pareiškimų, būtent: su galutine OLAF ataskaita, susijusia su išorės tyrimu OF/2013/0086/B1 (THOR(2015) 40189, 2015 m. lapkričio 26 d.) (toliau – 2015 m. lapkričio 26 d. ataskaita) ir su remiantis ja OLAF generalinio direktoriaus pateikta rekomendacija (THOR(2015) 42057, 2015 m. gruodžio 9 d.) (toliau – 2015 m. gruodžio 9 d. rekomendacija) (toliau – skundžiami aktai).

4

2015 m. lapkričio 26 d. ataskaitoje nurodoma, kad nerūdijančio plieno tvirtinimo detalės, kurios buvo importuotos į septynias valstybes nares kaip Filipinų (šiai šaliai taikomas lengvatinis muitų tarifų režimas) kilmės prekės, iš tiesų buvo Taivano (šiai šaliai taikomi muitai ir antidempingo priemonės) kilmės. 2015 m. lapkričio 26 d. ataskaitoje iš tiesų padaryta išvada, kad su šiomis prekėmis susiję importo muitai – maždaug 19,2 mln. EUR suma, iš kurios maždaug 5,6 mln. EUR turėjo būti sumokėti Italijoje, – nebuvo sumokėti ir gali būti išieškoti.

5

2015 m. gruodžio 9 d. rekomendacija OLAF generalinis direktorius pasiūlė Muitinės ir monopolių tarnybai taikyti visas tinkamas priemones, siekiant užtikrinti maždaug 5,6 mln. EUR sumos, nurodytos 2015 m. lapkričio 26 d. ataskaitoje, išieškojimą ir užkirsti kelią atsirasti bet kokiai kitai žalai Sąjungos biudžete. Galiausiai, minėtoje rekomendacijoje jis prašo jos informuoti OLAF apie veiksmus (jeigu jų būtų imtasi) ar sprendimus (jeigu jie būtų priimti).

6

Ieškovė šiuo ieškiniu (jį Bendrojo Teismo kanceliarija gavo 2016 m. birželio 3 d.) Bendrojo Teismo prašo:

7

Atskiru dokumentu, pateiktu Bendrojo Teismo kanceliarijai 2016 m. liepos 13 d., Komisija, remdamasi Bendrojo Teismo procedūros reglamento 130 straipsnio 1 dalimi, pateikė nepriimtinumu grindžiamą prieštaravimą, prašydama:

8

2016 m. rugpjūčio 25 d. pastabose dėl nepriimtinumu grindžiamo prieštaravimo ieškovė Bendrojo Teismo prašo atmesti Komisijos pateiktą nepriimtinumu grindžiamą prieštaravimą kaip nepagrįstą.

9

Pagal Procedūros reglamento 130 straipsnio 1 ir 7 dalis, jeigu atsakovas prašo, Bendrasis Teismas gali priimti sprendimą dėl nepriimtinumo nepradėjęs bylos nagrinėti iš esmės. Kadangi šioje byloje Komisija prašė išnagrinėti nepriimtinumu grindžiamą prieštaravimą ir Bendrasis Teismas manė, kad bylos medžiagoje yra pakankamai informacijos, jis nusprendė išnagrinėti šį prašymą ir netęsti proceso.

10

Komisija teigia, kad dėl skundžiamų aktų ieškovė negali pareikšti ieškinio pagal SESV 263 straipsnį, nes baigus tyrimą OLAF parengta ataskaita ir su ja susijusi OLAF generalinio direktoriaus pateikta rekomendacija nesukelia privalomų teisinių padarinių net ir joje minimiems asmenims, o tai, beje, nėra ieškovės šioje byloje atvejis.

11

Ieškovė nesutinka su Komisijos argumentais. Ji teigia, kad skundžiamų aktų turinys Italijos muitinės tarnyboms yra privalomas ir jos veikia kaip paprastos muitų surinkėjos be jokios veiksmų laisvės.

12

Pirmiausia primintina, kad pagal SESV 263 straipsnio pirmą pastraipą Europos Sąjungos Teisingumo Teismas prižiūri aktų, galinčių turėti teisinių padarinių trečiosioms šalims, teisėtumą.

13

Be to, pagal Teisingumo Teismo suformuotą jurisprudenciją ieškinį dėl panaikinimo galima pareikšti tik dėl aktų ar sprendimų, sukeliančių privalomų teisinių padarinių, kurie gali turėti įtakos ieškovo interesams ir iš esmės pakeisti jo teisinę padėtį (šiuo klausimu žr. 1981 m. lapkričio 11 d. Sprendimo IBM / Komisija, 60/81, EU:C:1981:264, 9 punktą ir 2010 m. sausio 26 d. Sprendimo Internationaler Hilfsfonds / Komisija, C‑362/08 P, EU:C:2010:40, 51 punktą).

14

Dėl OLAF aktų, pirma, iš Bendrojo Teismo jurisprudencijos, susijusios su 1999 m. gegužės 25 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentu (EB) Nr. 1073/1999 dėl Europos kovos su sukčiavimu tarnybos (OLAF) atliekamų tyrimų (OL L 136, 1999, p. 1; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k.; 1 sk., 3 t., p. 91), matyti, kad po OLAF baigto išorinio ir vidaus tyrimo šios tarnybos parengta ataskaita iš esmės nepakeičia joje minimų asmenų teisinės padėties (2006 m. balandžio 6 d. Sprendimo Camós Grau / Komisija, T‑309/03, EU:T:2006:110, 48 punktas; taip pat šiuo klausimu žr. 2015 m. birželio 22 d. Nutarties In vivo / Komisija, T‑690/13, nepaskelbta Rink., EU:T:2015:519, 24 punktą). Iš tos pačios jurisprudencijos matyti, kad, atsižvelgiant į OLAF atliekamus tyrimus reglamentuojančią procedūrą, dėl galutinio šios tarnybos ataskaitos pobūdžio ji netampa aktu, sukeliančiu privalomų teisinių padarinių (2006 m. balandžio 6 d. Sprendimo Camós Grau / Komisija, T‑309/03, EU:T:2006:110, 49 punktas).

15

Šiuo klausimu pagal Bendrojo Teismo suformuotą jurisprudenciją iš Reglamento Nr. 1073/1999 nuostatų, būtent iš 13 konstatuojamosios dalies ir šio reglamento 9 straipsnio, matyti, kad galutinėje OLAF ataskaitoje padarytos išvados savaime nereiškia, kad bus pradėtos teisminės ar drausminės procedūros, nes kompetentingos valdžios institucijos pačios gali nuspręsti, kokių veiksmų remiantis galutine ataskaita reikia imtis, ir todėl tik jos gali priimti sprendimus, galinčius daryti poveikį asmenų, dėl kurių rekomenduojama pradėti tokias procedūras, teisinei padėčiai (žr. 2006 m. balandžio 6 d. Sprendimo Camós Grau / Komisija, T‑309/03, EU:T:2006:110, 51 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją ir 2006 m. spalio 4 d. Sprendimo Tillack / Komisija, T‑193/04, EU:T:2006:292, 69 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją). Nors OLAF savo ataskaitose gali rekomenduoti priimti atitinkamų asmenų nenaudai aktus, sukeliančius privalomų teisinių padarinių, jos šiuo klausimu institucijoms skirta nuomonė nėra įpareigojanti, net ir procedūrine prasme (2006 m. balandžio 6 d. Sprendimo Camós Grau / Komisija, T‑309/03, EU:T:2006:110, 50 punktas).

16

Taip pat pagal jurisprudenciją OLAF informacijos perdavimas nacionalinėms valdžios institucijoms negali būti laikomas asmens nenaudai priimtu aktu, nes ji iš esmės nepakeičia suinteresuotojo asmens teisinės padėties, o nacionalinės teisminės institucijos, atsižvelgdamos į Reglamento 1073/1999 10 straipsnio 2 dalį, gali laisvai pagal savo įgaliojimus vertinti minėtos informacijos turinį ir reikšmę, taigi ir spręsti, kokių veiksmų dėl jos reikia imtis (žr. 2010 m. gegužės 20 d. Sprendimo Komisija / Violetti ir kt., T‑261/09 P, EU:T:2010:215, 47 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją; šiuo klausimu taip pat žr. 2015 m. birželio 22 d. Sprendimo In vivo / Komisija, T‑690/13, nepaskelbtas Rink., EU:T:2015:519, 24 punktą). Taigi, tik nacionalinės valdžios institucijos yra visiškai atsakingos sprendžiant, ar po to, kai OLAF perdavė informaciją, galima pradėti teisminį procesą ir priimti paskesnius teisės aktus (2006 m. spalio 4 d. Sprendimo Tillack / Komisija, T‑193/04, EU:T:2006:292, 70 punktas).

17

Antra, iš jurisprudencijos, nurodytos šio sprendimo 14–16 punktuose, išplaukiantys principai ir toliau taikomi su OLAF išorės tyrimais susijusioje teisinėje sistemoje, kuri buvo sukurta vadovaujantis nauju 2013 m. rugsėjo 11 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentu (ES, Euratomas) Nr. 883/2013 dėl Europos kovos su sukčiavimu tarnybos (OLAF) atliekamų tyrimų ir kuriuo panaikinami Europos Parlamento ir Tarybos reglamentas (EB) Nr. 1073/1999 ir Tarybos reglamentas (Euratomas) Nr. 1074/1999 (OL L 248, 2013, p. 1).

18

Iš tiesų, iš Reglamento Nr. 883/2013 31 konstatuojamosios dalies matyti, kad, kaip tai numatyta Reglamento Nr. 1073/1999 13 konstatuojamojoje dalyje, baigus tyrimus valstybių narių kompetentingos institucijos turi spręsti, kokių veiksmų imtis remiantis galutinėmis OLAF parengtomis tyrimo ataskaitomis. Be to, iš to paties reglamento 32 konstatuojamosios dalies matyti, jog OLAF prašymu valstybių narių kompetentingos valdžios institucijos turėtų jai pranešti apie „veiksmus, kurių ėmėsi (jeigu iš viso ėmėsi)“, remdamosi OLAF perduota informacija.

19

Be to, Reglamento Nr. 883/2013 11 straipsnio 1 dalies pirmoje pastraipoje pirmiausia nustatyta, kad OLAF baigus tyrimą, vadovaujantis generalinio direktoriaus nurodymais, parengiama ataskaita, kurioje, be kita ko, nurodomi atlikti procesiniai veiksmai, nustatytos aplinkybės ir jų preliminarus teisinis kvalifikavimas, nustatytų aplinkybių numatomas finansinis poveikis ir tyrimo išvados. To paties reglamento 11 straipsnio 1 dalies antroje pastraipoje taip pat patikslinama, kad „[k]artu su ataskaita pateikiamos generalinio direktoriaus rekomendacijos dėl to, ar reikėtų imtis veiksmų“, o minėto reglamento 11 straipsnio 2 dalyje nurodoma, kad tuo pagrindu parengtos ataskaitos laikomos priimtinais įrodymais valstybės narės administraciniuose ar teisminiuose procesuose, kai nustatoma, kad tai yra būtina, tuo pačiu būdu ir tomis pačiomis sąlygomis kaip ir nacionalinės administracijos inspektorių parengtos administracinės ataskaitos. Joms taikomos tos pačios vertinimo taisyklės kaip ir nacionalinės administracijos inspektorių parengtoms administracinėms ataskaitoms, ir jos turi tokią pačią įrodomąją vertę. Taip pat šio reglamento 11 straipsnio 3 dalyje nurodoma, kad po išorės tyrimo parengtos ataskaitos ir rekomendacijos perduodamos atitinkamų valstybių narių kompetentingoms valdžios institucijoms ir prireikus kompetentingoms Komisijos tarnyboms. Galiausiai, Reglamento Nr. 883/2013 11 straipsnio 6 dalyje nustatyta, kad OLAF prašymu atitinkamų valstybių narių kompetentingos valdžios institucijos tinkamu laiku pateikia OLAF informaciją apie „veiksmus, kurių buvo imtasi (jei tokių veiksmų buvo imtasi)“ atsižvelgus į po išorės tyrimo pateiktas rekomendacijas.

20

Viena vertus, iš Reglamento Nr. 883/2013 11 straipsnio 2 dalies matyti, kad OLAF ataskaitos sudaro tik įrodymus, kurie gali būti panaudoti nacionaliniuose administraciniuose ar teisminiuose procesuose, kurie turi būti vertinami pagal nacionalinėje teisėje nustatytas įrodymų vertinimo taisykles, ir kad jie turi įrodomąją galią, kuri nustatyta minėtoje nacionalinėje teisėje. Taigi tai nėra aktai, kurie, remiantis Reglamentu Nr. 883/2013, yra priimti juose minimų asmenų nenaudai.

21

Kita vertus, remiantis Reglamento Nr. 883/2013 11 straipsnio 3 dalimi, perduodant ataskaitas ir rekomendacijas kompetentingoms nacionalinės valdžios institucijoms nėra nustatomi įpareigojimai dėl veiksmų, kurių minėtos institucijos turėtų imtis dėl nagrinėjamų aktų, kiek tai susiję su juose minimais asmenimis. Nepaisant to, kad Reglamento Nr. 883/2013 11 straipsnio 6 dalyje, kaip ją nurodė ieškovė, iš tiesų numatyta, kad OLAF prašymu nacionalinės valdžios institucijos turi pateikti jai informaciją apie veiksmus, kurių buvo imtasi (jei tokių veiksmų buvo imtasi) atsižvelgus į jos rekomendacijas, vis dėlto tos pačios nuostatos tekste neįpareigojama imtis veiksmų, nes jame nurodyta: „jei tokių veiksmų buvo imtasi“.

22

Taigi, iš Reglamento Nr. 883/2013, konkrečiai iš jo 31 konstatuojamosios dalies, ir iš šio reglamento 11 straipsnio nuostatų matyti, kad, kaip tai nustatyta 15 punkte nurodytoje jurisprudencijoje, po išorės tyrimo OLAF parengta ataskaita ir rekomendacijos, kurios buvo perduotos atitinkamų valstybių narių kompetentingoms valdžios institucijoms, savaime nereiškia, nei kad turi būti pradėtas administracinis arba teismo procesas nacionaliniu lygmeniu, nei juo labiau kad turi būti priimti paskesni teisės aktai. Iš tiesų teisę spręsti, kokių veiksmų dėl jų reikia imtis, turi nacionalinės valdžios institucijos ir tik jos gali priimti sprendimus, galinčius pakeisti asmenų, dėl kurių OLAF pateikė rekomendacijas pradėti tokias procedūras, teisinę padėtį.

23

Šios išvados nepaneigia ieškovės nurodyta aplinkybė, kad Reglamento Nr. 883/2013 11 straipsnio 1 dalies antroje pastraipoje nustatyta, jog OLAF parengtose rekomendacijose „atitinkamais atvejais nurodomi <…> atitinkamų valstybių narių kompetentingų valdžios institucijų drausminiai, administraciniai, finansiniai ir (arba) teisminiai veiksmai“.

24

Iš tiesų, pažymėtina, kad žodžių „doivent prendre“, kurie vartojami Reglamento Nr. 883/2013 11 straipsnio 1 dalies antros pastraipos teksto versijoje prancūzų k., taip pat iš esmės šio teksto versijoje italų k. („devono adottare“), nėra kitose šios nuostatos kalbinėse versijoje, kaip antai versijoje anglų, vokiečių, bulgarų, graikų arba portugalų kalba.

25

Primintina, kad visos Sąjungos teisės akto kalbinės versijos iš principo turi būti vertinamos vienodai. Todėl, siekiant išsaugoti Sąjungos teisės aiškinimo vientisumą, esant Sąjungos teisės akto įvairių kalbinių versijų neatitikimų, atitinkama nuostata turi būti aiškinama atsižvelgiant į bendrą teisės akto, kurio dalis ji yra, struktūrą ir tikslą (žr. 2012 m. rugsėjo 20 d. Sprendimo Vengrija / Komisija, T‑89/10, nepaskelbtas Rink., EU:T:2012:451, 43 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

26

Be to, šioje byloje pirmiausia konstatuotina, kad Reglamento Nr. 883/2013 11 straipsnio 1 dalis susijusi ne su poveikiu, o tik su ataskaitos ir rekomendacijų turiniu. Todėl, pirmiausia, šios nuostatos versijoje anglų k. žodis „shall“ aiškiai nurodo į rekomendacijų turinį („shall <…> indicate“). Be to, ataskaitos ir rekomendacijų perdavimą kompetentingoms nacionalinėms valdžios institucijoms ir veiksmus, kurių imamasi po šio perdavimo, reglamentuoja atitinkamai Reglamento Nr. 883/2013 11 straipsnio 3 ir 6 dalys. Šiose nuostatose nenustatyta įpareigojimų, kiek tai susiję su veiksmais, kurių turėtų imtis minėtos institucijos dėl nagrinėjamuose aktuose minimų asmenų. Galiausiai, primintina, kad iš Reglamento Nr. 883/2013 31 konstatuojamosios dalies matyti, jog teisę spręsti, kokių veiksmų imtis dėl OLAF pateiktų ataskaitų, turi nacionalinės valdžios institucijos.

27

Todėl, atsižvelgiant į bendrą nagrinėjamo teisės akto struktūrą ir tikslą, Reglamento Nr. 883/2013 11 straipsnio 1 dalis negali būti aiškinama taip, kad ji nustato įpareigojimus nacionalinėms valdžios institucijoms, kurioms skirta OLAF ataskaita ir rekomendacijos, kiek tai susiję su veiksmais, kurių jos turi imtis dėl nagrinėjamuose aktuose minimų asmenų.

28

Apibendrinant reikia pasakyti, kad Bendrojo Teismo suformuota jurisprudencija, susijusi su OLAF aktais ir reikšmingomis Reglamento Nr. 883/2013 nuostatomis, rodo, jog skundžiami aktai nesukelia jokių privalomų teisinių padarinių, galinčių iš esmės pakeisti ieškovės teisinę padėtį, kaip tai suprantama pagal šio sprendimo 13 punkte nurodytą jurisprudenciją, nes teisę spręsti, kokių veiksmų reikia imtis dėl 2015 m. lapkričio 26 d. ataskaitos ir ypač dėl 2015 m. gruodžio 9 d. rekomendacijos, pagal savo kompetenciją turi nacionalinės valdžios institucijos.

29

Ta pati išvada darytina dėl „OLAF išankstinių ir glaudžiai susijusių aktų“, būtent dėl nurodytųjų pastabose dėl nepriimtinumu grindžiamo prieštaravimo, „Reglamento Nr. 883/2013 12 straipsnyje nurodytos tarpinės informacijos“, kurią OLAF perdavė Italijos muitinės tarnyboms. Iš tiesų, nesant reikalo priimti sprendimo dėl to, ar ieškinys joms buvo pareikštas teisėtai, – tai Komisija ginčija, – primintina, kad bet kuriuo atveju tai, kad OLAF perdavė informaciją nacionalinėms valdžios institucijoms, negali būti laikoma atitinkamo asmens nenaudai priimtu aktu, nes, remiantis Reglamento Nr. 883/2013 12 straipsniu, teisę vertinti minėtos informacijos turinį ir reikšmę ir spręsti, kokių veiksmų dėl jos reikia imtis, pagal savo kompetenciją turi institucijos, kurios iš OLAF gavo informaciją (pagal analogiją žr. 2010 m. gegužės 20 d. Sprendimo Komisija / Violetti ir kt., T‑261/09 P, EU:T:2010:215, 47 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją ir 2015 m. birželio 22 d. Nutarties In vivo / Komisija, T‑690/13, nepaskelbta Rink., EU:T:2015:519, 24 punktą).

30

Net darant prielaidą, kad šioje byloje Italijos muitinės tarnybos, kurios įteikė ieškovei šio sprendimo 2 punkte nurodytus muitinės aktus, iš tiesų pasirėmė šio sprendimo 29 punkte nurodyta tarpine informacija, arba net po to, kai su jomis susipažino, rėmėsi 2015 m. lapkričio 26 d. ataskaita arba 2015 m. gruodžio 9 d. rekomendacija, ši aplinkybė vis dėlto nereiškia, kad OLAF aktai sukelia privalomų teisinių padarinių, nes 2 punkte nurodyti muitinės aktai automatiškai neišplaukė iš minėtų OLAF aktų, bet juos, įgyvendindamos savo kompetenciją, priėmė Italijos muitinės tarnybos.

31

Nė vienas ieškovės argumentas neleidžia suabejoti šia išvada.

32

Pirma, ieškovė teigia, kad skundžiami aktai neleido jai pasinaudoti teise į tai, kad Muitinės ir monopolių tarnyba, taikydama 2013 m. spalio 9 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) Nr. 952/2013, kuriuo nustatomas Sąjungos muitinės kodeksas (OL L 269, 2013, p. 1, toliau – Sąjungos muitinės kodeksas) 116–121 straipsnius, gražintų jai importo muitus arba juos sumažintų. Be to, ji teigia, kad skundžiami aktai pažeistų jos teisę prašyti, kad jam būtų suteiktas įgaliotojo ekonominės veiklos vykdytojo statusas, pagal Sąjungos muitinės kodekso 38 ir 39 straipsnius.

33

Šie argumentai negali būti priimti, nes, kaip matyti iš šio sprendimo 22 punkte padarytų išvadų, 2015 m. lapkričio 26 d. ataskaita ir 2015 m. gruodžio 9 d. rekomendacijos nenustato jokio automatiško įpareigojimo nacionalinėms valdžios institucijoms priimti konkrečią priemonę dėl ieškovės, ir tik šios institucijos, įgyvendindamos savo pačių kompetenciją, gali nuspręsti, kokių veiksmų dėl jų reikia imtis, įskaitant ir muitų srityje.

34

Šiuo klausimu primintina, kad iš Bendrojo Teismo suformuotos jurisprudencijos matyti, kad Sąjungos muitų materialinės teisės taikymas, įskaitant sprendimų, kuriais reikalaujama sumokėti a posteriori nesumokėtus mokesčius, priėmimą, priklauso išimtinei nacionalinių muitinės tarnybų kompetencijai. Šių valdžios institucijų remiantis minėta teise priimti sprendimai gali būti skundžiami nacionaliniuose teismuose, o minėti nacionaliniai teismai gali kreiptis į Teisingumo Teismą pagal SESV 267 straipsnį (2015 m. balandžio 16 d. Sprendimo Schenker Customs Agency / Komisija, T‑576/11, EU:T:2015:206, 49 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija; šiuo klausimu taip pat žr. 2013 m. lapkričio 12 d. Sprendimo Wünsche Handelsgesellschaft International / Komisija, T‑147/12, nepaskelbtas Rink., EU:T:2013:587, 24 ir 25 punktus ir juose nurodytą jurisprudenciją).

35

Konkrečiai kalbant, kiek tai susiję su prašymu grąžinti arba sumažinti importo muitus (jeigu jis būtų pateiktas), primintina, kad iš suformuotos jurisprudencijos išplaukia, jog nacionalinės muitinės tarnybos atlieka kiekvieno importuotojo pateiktų prašymų vertinimą, siekdamos atsižvelgti į kiekvieną ypatybę, faktinę arba teisinę, kuri galėtų apibūdinti konkrečią kiekvieno ūkio subjekto padėtį (šiuo klausimu žr. 2015 m. kovo 12 d. Sprendimo Vestel Iberia ir Makro autoservicio mayorista / Komisija, T‑249/12 ir T‑269/12, nepaskelbtas Rink., EU:T:2015:150, 79–82 punktus).

36

O kiek tai susiję su prašymu (jeigu jis būtų pateiktas) suteikti įgaliotojo ekonominės veiklos vykdytojo statusą, nei iš Sąjungos muitinės kodekso 38 ir 39 straipsnių, nei iš 2015 m. lapkričio 24 d. Komisijos įgyvendinimo reglamento (ES) 2015/2447, kuriuo nustatomos tam tikrų Sąjungos muitinės kodekso nuostatų įgyvendinimo taisyklės (OL L 343, 2015, p. 558, toliau – Įgyvendinimo reglamentas), 24 straipsnio neišplaukia, kad šioje byloje, remiantis skundžiamais aktais, ieškovė automatiškai turi būti laikoma kaip neatitinkanti Sąjungos muitinės kodekso 39 straipsnio a punkte minėto kriterijaus, kad nebuvo padaryta reikšmingų arba kartotinių muitų teisės aktų ir mokesčių taisyklių pažeidimų ir sunkių nusikaltimų, susijusių su pareiškėjo ekonomine veikla.

37

Iš tiesų, remiantis Įgyvendinimo reglamento 29 straipsnio 4 dalimi, tik nacionalinė muitinė turi teisę tikrinti, ar įvykdyti Sąjungos muitinės kodekso 39 straipsnyje nustatyti kriterijai. Šiuo tikslu ji turi diskreciją, kuri jai, be kita ko, leidžia, atsižvelgti į „ekonominių operacijų vykdytojų, ypač – į mažų ir vidutinių įmonių ypatumus“. Nacionalinė muitinė, remdamasi Įgyvendinimo reglamento 24 straipsnio 2 dalimi, susijusia su Sąjungos muitinės kodekso 39 straipsnio a punkte minėtu kriterijumi, taip pat gali daryti išvadą, kad „pažeidimas yra nereikšmingas, atsižvelgiant į susijusių operacijų skaičių ar apimtį“, ir atsižvelgti į tai, kad „muitinė neturi abejonių dėl pareiškėjo sąžiningumo“.

38

Taigi, kadangi tik Italijos muitinės tarnybos turi teisę taikyti Sąjungos muitų teisę ir, be kita ko, pateikti savo vertinimą dėl prašymo grąžinti arba sumažinti importo muitus (jeigu ieškovė tokį pateiktų), taip pat prašymą suteikti įgaliotojo ekonominės veiklos vykdytojo statusą (jeigu ieškovė tokį pateiktų), skundžiami aktai neturi jokios įtakos minėtos vertinimo teisės įgyvendinimui.

39

Antra, ieškovė teigia, kad jeigu jos ieškinys būtų laikomas nepriimtinu, ji netektų teisės į veiksmingą teisminę gynybą, nes tikimybė, kad prašymas priimti prejudicinį sprendimą bus paduotas, yra abejotina ir hipotetinė.

40

Šiuo klausimu primintina, kad, kaip buvo konstatuota šio sprendimo 22 punkte, tik nacionalinės valdžios institucijos yra visiškai atsakingos už tolesnius veiksmus, kurių jos gali imtis dėl OLAF perduotų rekomendacijų. Taip pat šios institucijos turi pačios patikrinti, ar gauta informacija galima pagrįsti poreikį ar būtinybę pradėti persekiojimą. Todėl nacionaliniu lygmeniu turi būti užtikrinta teisminė gynyba nuo tokio persekiojimo kartu su visomis vidaus teisėje numatytomis garantijomis, įskaitant tas, kurios išplaukia iš pagrindinių teisių, kurių, kaip sudėtinės pagrindinių Sąjungos teisės principų dalies, valstybės narės turi taip pat nepažeisti, kai jos įgyvendina Sąjungos teisės aktus. Nagrinėdamas nacionaliniu lygmeniu pateiktą ieškinį, teismas, į kurį kreiptasi, turi galimybę, o kai kuriais atvejais netgi pareigą pagal SESV 267 straipsnį pateikti Teisingumo Teismui prašymą priimti prejudicinį sprendimą ir atskirais atvejais šalių siūlymu jo klausti dėl Sąjungos teisės nuostatų aiškinimo, kuris, jo manymu, reikalingas siekiant priimti sprendimą (šiuo klausimu žr. 2005 m. balandžio 19 d. Nutarties Tillack / Komisija, C‑521/04 P(R), EU:C:2005:240, 38 ir 39 punktus ir 2016 m. liepos 20 d. Sprendimo Oikonomopoulos / Komisija, T‑483/13, EU:T:2016:421, 28 ir 32 punktus).

41

Be to, kiek tai susiję su ieškovės argumentu, kuriuo iš esmės teigiama, jog prašymas priimti prejudicinį sprendimą yra neveiksmingas šioje byloje, kiek tai susiję su tiesioginiu ieškiniu dėl panaikinimo, primintina, kad toks pareiškimas, net jeigu jis būtų įrodytas, neleidžia Bendrajam Teismui prisiimti Sąjungos galių, siekiant pakeisti Sutartyse įtvirtintą teisių gynimo būdų ir procedūrų sistemą, kuria Teisingumo Teismui ir Bendrajam Teismui patikėta institucijų aktų teisėtumo priežiūra. Jokiu atveju dėl jo aktai, kurie negali būti apskųsti dėl to, kad nesukelia privalomų teisinių padarinių, kaip tai suprantama pagal SESV 263 straipsnio pirmą pastraipą, netampa tais, kuriuos galima apskųsti (pagal analogiją žr. 2000 m. birželio 27 d. Sprendimo Salamander ir kt. / Parlamentas ir Taryba, T‑172/98 ir T‑175/98–T‑177/98, EU:T:2000:168, 75 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją ir 2007 m. sausio 12 d. Nutarties SPM / Komisija, T‑447/05, EU:T:2007:3, 82 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

42

Trečia, kiek tai susiję su tariamais OLAF padarytais procedūrinių taisyklių, ieškovės teisės gauti įrodymus, teisės į rungimąsi, pagrindinių teisių ir teisės į veiksmingą teisminę apsaugą nuo neteisėtų tyrimo veiksmų pažeidimais, primintina, kad iš suformuotos jurisprudencijos matyti, kad nagrinėjant ieškinį dėl panaikinimo nurodyti procedūrinių taisyklių pažeidimai, kurie, kaip teigiama, šiuo atveju buvo padaryti OLAF tyrimo ataskaitoje, nesuteikia šiai ataskaitai asmens nenaudai priimto akto pobūdžio. Iš tiesų, tokie pažeidimai gali būti skundžiami tik ieškinyje dėl vėliau priimto akto, kurį galima skųsti, jei jie turėjo įtakos jo turiniui, o ne savarankiškai dėl tokio pažeidimo pateiktame ieškinyje, nors vėliau nebuvo priimtas joks aktas (šiuo klausimu žr. 2006 m. balandžio 6 d. Sprendimo Camós Grau / Komisija, T‑309/03, EU:T:2006:110, 55 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

43

Be to, primintina, kad iš jurisprudencijos matyti, jog tariamo atitinkamos institucijos padaryto pažeidimo sunkumas arba iš jo išplaukianti poveikio, kiek tai susiję su pagrindinių teisių laikymuisi, svarba neleidžia netaikyti Sutartyje numatyto viešosios tvarkos išlyga grindžiamo nepriimtinumo pagrindo ir aktus, kurie negali būti skundžiami, nes nesukelia privalomų teisinių padarinių, paversti skundžiamais. Iš tiesų, tai, ar aktą galima apskųsti, negali būti sprendžiama atsižvelgiant į jo neteisėtumą, kuris dar tik gali būti nustatytas (šiuo klausimu žr. 2003 m. sausio 15 d. Sprendimo Philip Morris International / Komisija, T‑377/00, T‑379/00, T‑380/00, T‑260/01 ir T‑272/01, EU:T:2003:6, 87 punktą).

44

Ketvirta, ieškovė teigia, kad OLAF Muitinės ir monopolių tarnybai perduota informacija jai padarė neturtinės žalos, nes minėta tarnyba paskelbė tam tikrus pranešimus ir su ja susijusius straipsnius spaudoje. Taigi, net darant prielaidą, kad tokiais veiksmais buvo galima padaryti žalos, vis dėlto jie negali suteikti 2015 m. lapkričio 26 d. ataskaitai ir 2015 m. gruodžio 9 d. rekomendacijai asmens nenaudai priimtų aktų pobūdžio, kaip tai suprantama pagal SESV 263 straipsnį (šiuo klausimu žr. 2006 m. balandžio 6 d. Sprendimo Camós Grau / Komisija, T‑309/03, EU:T:2006:110, 56 punktą).

45

Penkta, 2011 m. balandžio 13 d. Nutartyje Planet / Komisija (T‑320/09, EU:T:2011:172) padaryta išvada, kuriuo remiasi ieškovė, siekdama pagrįsti savo išvadą, jog 2015 m. lapkričio 26 d. ataskaita ir 2015 m. gruodžio 9 d. rekomendacija buvo skundžiami aktai, negali būti daroma šioje byloje, atsižvelgiant, be kita ko, į aktų, kurie buvo nagrinėti, ypatybes.

46

Iš tiesų, viena vertus, primintina, kad iš 2011 m. balandžio 13 d. Nutarties Planet / Komisija (T‑320/09, EU:T:2011:172) 21–27 ir 53 punktų matyti, kad byla, kurioje buvo priimta ši nutartis, buvo susijusi su aktais, priimtais pasibaigus „specialiajai procedūrai“, pagal kurią subjektas įtraukiamas į „įspėjimo apie pavojų“ sąrašą ir, konkrečiau kalbant, su OLAF Komisijos apskaitos pareigūnui pateiktu prašymu paskelbti perspėjimą apie subjektą per išankstinio perspėjimo sistemą (EWS) ir su pačiu Komisijos apskaitos pareigūno paskelbtu perspėjimu. Kita vertus, iš minėtos nutarties 47 ir 48 punktų matyti, kad minėti aktai sukėlė poveikį, kuris iš esmės pakeitė į „įspėjimo apie pavojų“ sąrašą įtraukto subjekto teisinę padėtį, nes paskelbus perspėjimą siekiant gauti Sąjungos finansinių išteklių atitinkami pareigūnai jam privalomai taiko padidinto atsargumo sąlygas arba priemones.

47

Taigi, šioje byloje OLAF skundžiami aktai neįpareigoja institucijų, kurioms šie aktai skirti, ir iš esmės nepakeičia ieškovės teisinės padėties, kiek tai susiję su šių aktų minėtoms institucijoms sukeliamais padariniais.

48

Šešta, jurisprudencija, kurią ieškovė nurodė siekdama įrodyti, jog Italijos muitinės tarnybos neturėjo diskrecijos, t. y. 1971 m. lapkričio 23 d. Sprendimas Bock / Komisija (62/70, EU:C:1971:108) ir 1985 m. sausio 17 d. Sprendimas Piraiki‑Patraiki ir kt. / Komisija (11/82, EU:C:1985:18), šioje byloje netaikytina.

49

Iš tiesų, pažymėtina, kad iš 1971 m. lapkričio 23 d. Sprendimo Bock / Komisija (62/70, EU:C:1971:108) 3–11 punktų ir 1985 m. sausio 17 d. Sprendimo Piraiki‑Patraiki ir kt. / Komisija (11/82, EU:C:1985:18) 2–32 punktų matyti, kad šie sprendimai buvo priimti ne siekiant atsakyti į klausimą, ar aktai, kurie buvo nagrinėjami, sukėlė privalomų teisinių padarinių, kaip tai suprantama pagal SESV 263 straipsnio pirmą pastraipą, bet siekiant išsiaiškinti, ar ieškovės buvo tiesiogiai ir konkrečiai susijusios su minėtais aktais, kaip tai suprantama pagal SESV 263 straipsnio ketvirtą pastraipą.

50

Bet kuriuo atveju pažymėtina, kad 2014 m. kovo 6 d. Nutarties Northern Ireland Department of Agriculture and Rural Development / Komisija (C‑248/12 P, nepaskelbta Rink., EU:C:2014:137) 23 ir 26 punktuose pats Teisingumo Teismas pažymėjo, kad 1985 m. sausio 17 d. Sprendime Piraiki‑Patraiki ir kt. / Komisija (11/82, EU:C:1985:18) padaryta išvada paaiškinama konkrečiomis aplinkybėmis, dėl kurių ji buvo padaryta, ir kad tai išplaukė iš paties šio sprendimo teksto.

51

Šiuo pagrindu pakanka priminti, kad tiek 1971 m. lapkričio 23 d. Sprendimas Bock / Komisija (62/70, EU:C:1971:108), tiek 1985 m. sausio 17 d. Sprendimas Piraiki‑Patraiki ir kt. / Komisija (11/82, EU:C:1985:18) buvo susiję su konkrečiais atvejais, kai valstybės narės prašymu Komisija leido jai nustatyti apsaugos priemones. Šiomis aplinkybėmis nekyla abejonių, jog minėtų priemonių paprašiusi valstybė narė jas įvykdys siekdama, kad jos sukeltų visus padarinius (žr. 2004 m. liepos 8 d. Nutarties Regione Siciliana / Komisija, T‑341/02, EU:T:2004:228, 79 punktą). Vis dėlto, šioje byloje nėra tokių aplinkybių.

52

Iš to, kas pasakyta pirma, matyti, kad skundžiami aktai ir bet kuriuo atveju „OLAF išankstiniai ir glaudžiai susiję aktai“, kadangi jie nesukėlė privalomų teisinių padarinių, negali būti laikomi skundžiamais aktais, kaip tai suprantama pagal SESV 263 straipsnio pirmą pastraipą.

53

Vadinasi, šį ieškinį reikia atmesti kaip nepriimtiną.

54

Pagal Procedūros reglamento 134 straipsnio 1 dalį pralaimėjusiai šaliai nurodoma padengti bylinėjimosi išlaidas, jeigu laimėjusi šalis to prašė. Kadangi ieškovė bylą pralaimėjo, iš jos priteisiamos bylinėjimosi išlaidos pagal Komisijos pateiktus reikalavimus.

Remdamasis šiais motyvais,

BENDRASIS TEISMAS (septintoji kolegija),

nutaria: