—

Komisija pažeidžia Reglamento Nr. 2015/1589 1 straipsnio d punktą ir SESV 107 straipsnio 1 dalį, nes ginčijamą priemonę neteisėtai laiko pagalbos sistema. Ginčijama pagalba negali būti suteikiama išimtinai remiantis Wetboek van de inkomstenbelastingen van 1992 (1992 m. Pajamų mokesčio kodeksas) 185 straipsnio 2 dalies b punktu, jai reikia taikyti kitas šios nuostatos įgyvendinimo priemones.

—

Komisija pažeidžia SESV 296 straipsnį, nes jos motyvai prieštaringi. Prieštaravimas susijęs su tuo, kad Komisija nepaaiškino, kodėl nagrinėdama selektyvumo kriterijų ji remiasi tuo, kad mokestiniai sprendimai nepriimami tiesiogiai pagal Wetboek van de inkomstenbelastingen van 1992 185 straipsnio 2 dalies b punktą, o nagrinėdama, ar yra pagalbos sistema, preziumuoja, kad šiai nuostatai nereikia kitų įgyvendinimo priemonių.

—

Komisija neišnagrinėjo, ar taikant ginčijamą pagalbos priemonę įmonėms gavėjoms suteikiama lengvata, kaip ji suprantama pagal SESV 107 straipsnio 1 dalį. Tačiau ši valstybės pagalbos sąlyga yra esminė, ir todėl Komisija ją turėjo išnagrinėti prieš nustatydama valstybės pagalbos buvimą, nes kitu atveju ji pažeistų motyvavimo pareigą pagal SESV 296 straipsnį.

—

Belgijos valstybė, priėmusi ginčijamą mokestinį sprendimą dėl ieškovės, veikė kaip tikra rinkos ekonomikos dalyvė. Šiuo atveju Belgijos valstybė investavo į ieškovę suteikdama mokestinę lengvatą kuriai taikydamas ieškovei nustatytas sąlygas galėjo tikėtis, kad ekonominiu požiūriu turės nemažų pajamų. Kadangi nėra privataus investuotojo principo išimties, kurią Komisija turėtų taikyti tik susijusios valstybės narės prašymu, Komisija pažeidė SESV 107 straipsnio 1 dalį ir SESV 296 straipsnyje nustatytą motyvavimo pareigą, nes neišnagrinėjo, ar laikytasi privataus investuotojo principo.

—

Wetboek van de inkomstenbelastingen van 1992 185 straipsnio 2 dalies b punktas ir juo grindžiama pelno perviršio neapmokestinimo sistema taikomi visoms įmonėms, kurių faktinė ir teisinė situacija yra panaši ir kurios vykdo ekonominę veiklą, susijusią su ginčijama priemone. Todėl ginčijama priemonė skirta ne tik tam tikroms įmonėms, kurias galima apibrėžti remiantis specialiais požymiais, ir dėlto nėra selektyvi, kaip tai suprantama pagal SESV 107 straipsnio 1 dalį.

—

Komisiją padarė akivaizdžią vertinimo klaidą, nes konstatavo, kad pelno perviršio neapmokestinimas nėra referencinės sistemos dalis. Pelno perviršio neapmokestinimas remiantis tarpusavio poveikiu ir didesnėmis lengvatomis taikant „ištiestos rankos“ principą yra esminė priemonių, kuriomis nustatoma visa apmokestinamųjų pajamų suma, dalis, ir todėl negali būti laikomas nukrypimu nuo referencinės sistemos, dėl kurio būtų taikomas selektyvumas.

—

Komisija negali įrodyti, kad Belgische Rulingcommissie (Mokestinių sprendimų tarnybos sprendžiamasis komitetas) neteisingai pritaikė „ištiestos rankos“ principą, kai taikė Wetboek van de inkomstenbelastingen van 1992 185 straipsnio 2 dalies b punktą. Komisijos argumentai nėra nuoseklūs, nes nors atsižvelgta į svarbius dalykus, jie prieštarauja vieni kitiems arba jiems trūksta reikalaujamo nuoseklumo.