Byla T‑837/16

Švedijos Karalystė

prieš

Europos Komisiją

2019 m. kovo 7 d. Bendrojo Teismo (penktoji kolegija) sprendimas

„REACH – Komisijos sprendimas, kuriuo leidžiama naudoti geltonąjį švino sulfochromatą ir raudonąjį švino chromato molibdato sulfatą – Reglamento (EB) Nr. 1907/2006 60 straipsnio 4 ir 5 dalys – Vertinimas, ar alternatyvios medžiagos neprieinamos – Teisės klaida“

  1. Teisės aktų derinimas – Cheminių medžiagų registracija, įvertinimas ir autorizacija – REACH reglamentas – Labai didelį susirūpinimą keliančios medžiagos – Sprendimas suteikti autorizaciją – Autorizacijos suteikimo sąlygos – Komisijos pareiga išnagrinėti – Apimtis – Pareiga atsižvelgti į Europos cheminių medžiagų agentūros (ECHA) komitetų nuomones – Ribos – Pareiga motyvuoti

    (Europos Parlamento ir Tarybos reglamento Nr. 1907/2006 81 ir 102 konstatuojamosios dalys ir 60 straipsnio 4 dalis)

    (žr. 64–69 punktus)

  2. Teisės aktų derinimas – Cheminių medžiagų registracija, įvertinimas ir autorizacija – REACH reglamentas – Labai didelį susirūpinimą keliančios medžiagos – Sprendimas suteikti autorizaciją – Autorizacijos suteikimo sąlygos – Didelį susirūpinimą keliančios medžiagos alternatyvų nebuvimas – Komisijos tyrimas – Įrodinėjimo pareiga – Įrodymai, leidžiantys daryti išvadą, kad Komisija tinkamai neišnagrinėjo, kad nėra alternatyvų

    (Europos Parlamento ir Tarybos reglamento Nr. 1907/2006 69 ir 73 konstatuojamosios dalys ir 60 straipsnio 4, 5, 8 dalys, 9 dalies d punktas ir 62 straipsnio 4 dalies e ir f punktai)

    (žr. 72–79, 81–85, 102 punktus)

  3. Ieškinys dėl panaikinimo – Sprendimas dėl panaikinimo – Padariniai – Teisingumo Teismo apribojimas – Ginčijamo akto padarinių palikimas galioti, kol per protingą terminą šis aktas bus pakeistas – Teisinio saugumo motyvais grindžiamas pateisinimas

    (SESV 264 straipsnio antra pastraipa)

    (žr. 109–112 punktus)

Santrauka

2019 m. kovo 7 d. Sprendimu Švedija / Komisija (T‑837/16) Bendrasis Teismas panaikino sprendimą, kuriuo Komisija leido naudoti geltonąjį švino sulfochromatą (C. I. Pigment Yellow 34) ir raudonąjį švino chromato molibdato sulfatą (C. I. Pigment Red 104) pagal Reglamentą Nr. 1907/2006 ( 1 ). Šios autorizacijos paraišką pateikė DDC Maastricht BV, kad galėtų naudoti šiuos du pigmentus metalo paviršiams dažyti ir keliams ženklinti. Komisijos sprendimą suteikti šią autorizaciją, kuriame, be kita ko, konstatuota, kad nėra alternatyvų šiems dviem pigmentams, Bendrajame Teisme užginčijo Švedijos Karalystė, palaikoma Danijos Karalystės, Suomijos Respublikos ir Europos Parlamento.

Pirma, Bendrasis Teismas konstatavo, kad neginčijama, jog negalima nustatyti pagrindinėje byloje nagrinėjamų švino chromatų tiek kancerogeninių savybių, tiek toksinio poveikio reprodukcijai išvestinės ribinės poveikio nesukeliančios vertės, ir kad dėl šios priežasties vienintelis galimas teisinis pagrindas leisti naudoti šias labai didelį susirūpinimą keliančias medžiagas galėjo būti Reglamento Nr. 1907/2006 60 straipsnio 4 dalis. Ginčijamas sprendimas grindžiamas šia nuostata.

Antra, Bendrasis Teismas pateikė patikslinimų dėl užduočių paskirstymo Reglamento Nr. 1907/2006 60 straipsnio 4 dalyje nurodytos autorizacijos procedūros dalyviams. Tik Komisija turi patikrinti, ar įvykdytos šioje nuostatoje numatytos sąlygos. Atlikdama socialinę ir ekonominę analizę ir tinkamų alternatyvų analizę, Komisija privalo atsižvelgti į Europos cheminių medžiagų agentūros (ECHA) komitetų nuomones, nurodytas Reglamento Nr. 1907/2006 64 straipsnio 1 dalyje. Nors jai šios nuomonės nėra privalomos, tuo atveju, jei ji nusprendžia iš esmės nukrypti nuo nuomonėje išdėstyto požiūrio į techninius ar ekonominius aspektus, ji privalo konkrečiai motyvuoti savo vertinimą.

Trečia, Bendrasis Teismas išaiškino sąvoką „alternatyvos“. Reglamento Nr. 1907/2006 64 straipsnio 4 dalyje, 60 straipsnio 5 dalyje ir 69 konstatuojamojoje dalyje nurodyta, kad „alternatyva“ yra „alternatyvi cheminė medžiaga“ arba „alternatyvi technologija“, kuri vykstant Reglamente Nr. 1907/2006 numatytai autorizacijos procedūrai yra svarbi tik tuomet, jei yra „tinkama“. Kalbant apie pastarąją sąvoką, pažymėtina, kad ja siekiama apriboti reikšmingas alternatyvas „saugesnėmis“ alternatyvomis, t. y. cheminėmis medžiagomis ar technologijomis, kurių naudojimas kelia mažesnę riziką, palyginti su rizika, kylančia naudojant atitinkamą labai didelį susirūpinimą keliančią cheminę medžiagą. Be to, ši sąvoka reiškia, kad negali būti apsiribojama alternatyvos egzistavimu in abstracto, laboratorijos sąlygomis arba tokiomis sąlygomis, kurios susiklosto tik išimtiniais atvejais. Taip pat pasakytina, kad per socialinę ir ekonominę procedūrą taip pat reikia nustatyti, ar tinkamos alternatyvios medžiagos arba technologijos, kurių buvimas įrodytas per autorizacijos procedūrą, yra techniniu ir ekonominiu aspektu įgyvendinamos „pareiškėjui“. Galiausiai, jei įrodoma, kad socialinė ir ekonominė nauda nusveria riziką žmonių sveikatai ar aplinkai, kylančią dėl cheminės medžiagos naudojimo, autorizacija gali būti suteikta, jei pareiškėjas pateikia pakeitimo planą, kaip jis suprantamas pagal šio reglamento 60 straipsnio 4 dalies c punktą.

Ketvirta, dėl įrodinėjimo pareigos Bendrasis Teismas nurodė, kad per autorizacijos procedūrą būtent paraišką gauti autorizaciją pateikęs asmuo turi įrodyti, kad nėra alternatyvų, tačiau Komisija turi nustatyti, ar, atsižvelgiant į visas reikšmingas faktines aplinkybes ir atlikus atitinkamą techninį ir ekonominį vertinimą, galima daryti išvadą, kad šioje nuostatoje numatytos sąlygos iš tiesų įvykdytos. Taigi Komisija, laikydamasi savo rūpestingumo pareigos, turi išsamiau išnagrinėti, ar įvykdyta alternatyvų nebuvimo sąlyga. Jei išnagrinėjus, ar įvykdyta sąlyga dėl alternatyvų nebuvimo, dar lieka neaiškumų dėl mokslinio vertinimo, darytina išvada, kad iš principo ši sąlyga neįvykdyta, ir dėl šios priežasties Komisija neturi teisės suteikti net ir sąlyginės autorizacijos.

Nagrinėjamu atveju Bendrasis Teismas konstatavo, kad per ginčijamo sprendimo priėmimo procedūrą trečiųjų asmenų pateikta informacija rodo, jog bent dėl kai kurių naudojimo būdų nebuvo galima tvirtinti, kad nėra alternatyvų. Bendrojo Teismo teigimu, ginčijamo sprendimo priėmimo dieną Komisijos tyrimas, ar įvykdyta Reglamento Nr. 1907/2006 60 straipsnio 4 dalyje numatyta alternatyvų nebuvimo sąlyga, dar nebuvo tinkamai užbaigtas. Taigi tą dieną šioje byloje nagrinėjama autorizacija dar negalėjo būti suteikta.

( 1 ) 2006 m. gruodžio 18 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentas (EB) Nr. 1907/2006 dėl cheminių medžiagų registracijos, įvertinimo, autorizacijos ir apribojimų (REACH), įsteigiantis Europos cheminių medžiagų agentūrą, iš dalies keičiantis Direktyvą 1999/45/EB bei panaikinantis Tarybos reglamentą (EEB) Nr. 793/93, Komisijos reglamentą (EB) Nr. 1488/94, Tarybos direktyvą 76/769/EEB ir Komisijos direktyvas 91/155/EEB, 93/67/EEB, 93/105/EB bei 2000/21/EB (OL L 396, 2006, p. 1).