1

1977 m. Europos Bendrijų Komisija nusprendė įsteigti tarpininkavimo tarnybą. Šios tarnybos užduotis – siūlyti, kaip nebiurokratiškai išspręsti kylančias profesines problemas, kad kiek įmanoma mažiau būtų naudojamasi ikiteisminėmis ir teisminėmis procedūromis. Veiksmingas šios užduoties vykdymas paskatino Komisiją „įforminti“ šios tarnybos veiklą. Taigi 2002 m. kovo 4 d. Komisija priėmė Sprendimą C(2002) 601 dėl sustiprintos tarpininkavimo tarnybos (toliau – Sprendimas dėl sustiprintos tarpininkavimo tarnybos). Pagal šio sprendimo 6 straipsnio 3 dalį „Komisijos pirmininkas skiria tarpininką remdamasis Personalo ir administracijos generalinio direktoriaus pasiūlymu ir pasikonsultavęs su personalo komitetu“.

2

2012 m. kovo 8 d. Komisijos pirmininko sprendimu ieškovė Mercedes Janssen‑Cases buvo paskirta į tarpininkavimo tarnybos prie Komisijos Generalinio sekretoriato tarpininko pavaduotojo pareigas.

3

Be tarpininko pavaduotojo pareigų, nuo 2013 m. vasario 28 d. ieškovė taip pat faktiškai vykdė tarpininko pareigas, vėliau, kaip matyti iš 2013 m. gruodžio 16 d. sprendimo, atgaline data nuo 2013 m. kovo 1 d. laikinai ėjo šias pareigas, kaip tai suprantama pagal Europos Sąjungos pareigūnų tarnybos nuostatų (toliau – PTN) 7 straipsnio 2 dalį.

4

2013 m. spalio 16 d. Komisijos sprendimu vyriausiojo patarėjo – „tarpininko“ pareigos buvo pervadintos į AD 13/AD 14 lygio padalinio vadovo pareigas.

5

2014 m. vasario 10 d. Komisija paskelbė Pranešimą COM/2014/366 apie laisvą tarpininko (padalinio vadovo) darbo vietą tarpininkavimo tarnyboje (AD 13/AD 14 lygis). 2014 m. vasario 27 d. ieškovė pateikė savo kandidatūrą į nurodytas pareigas.

6

2014 m. gegužės 7 d. Komisijos žmogiškųjų išteklių ir saugumo generalinio direktorato (GD) generalinei direktorei skirtu raštu Komisijos centrinis personalo komitetas paprašė pateikti atrankos komiteto atrinktų kandidatų gyvenimo aprašymus ir naudotą vertinimo lentelę. Centrinis personalo komitetas šių dokumentų paprašė turėdamas tikslą pateikti Sprendimo dėl sustiprintos tarpininkavimo tarnybos 6 straipsnio 3 dalyje numatytą nuomonę, nes tai buvo atrankos procedūros etapas.

7

2014 m. birželio 20 d. Centrinis personalo komitetas paprašė Komisijos pirmininko nepritarti Komisijos žmogiškųjų išteklių ir saugumo GD generalinės direktorės siūlymui dėl skyrimo į tarpininko pareigas, kol jis nepateikė savo nuomonės gavęs prašomus dokumentus.

8

2014 m. spalio 17 d. Žmogiškųjų išteklių ir saugumo GD generalinei direktorei skirtu raštu Centrinis personalo komitetas pateikė nepalankią nuomonę dėl jos pasiūlyto kandidato.

9

2015 m. liepos 22 d. raštu Žmogiškųjų išteklių ir saugumo GD pranešė ieškovei, kad Komisijos pirmininkas nusprendė užbaigti atrankos procedūrą nepaskyręs į tarpininko pareigas.

10

2015 m. rugsėjo 16 d. Komisija nusprendė pakelti tarpininko pareigų statusą iki vyriausiojo patarėjo (AD 14/AD 15 lygis), taip pat patvirtinti ir paskelbti pranešimą apie šią laisvą darbo vietą, remdamasi PTN 29 straipsnio 1 dalies a punkto i ir iii papunkčiais. Remiantis šiuo sprendimu, sprendimas paskirti į šias pareigas turėjo būti priimtas pagal Sprendimo dėl sustiprintos tarpininkavimo tarnybos 6 straipsnio 3 dalį. 2015 m. spalio 7 d. Komisija paskelbė Pranešimą COM/2015/1801 apie laisvą vyriausiojo patarėjo darbo vietą (AD 14/AD 15 lygis), siekdama įdarbinti į tarpininko pareigas. Šiame pranešime buvo nurodyta, kad Komisijos pirmininkas paskirs tarpininką remdamasis Žmogiškųjų išteklių ir saugumo GD pasiūlymu ir pasikonsultavęs su Centriniu personalo komitetu.

11

2015 m. spalio 16 d. ieškovė pateikė savo kandidatūrą į tarpininko pareigas ir kartu su kitais dviem kandidatais buvo atrinkta laikyti numatytus egzaminus ir dalyvauti pokalbiuose su atrankos komitetu ir patariamuoju paskyrimų komitetu. Nusprendęs, kad W, kuris tuo metu vadovavo Žmogiškųjų išteklių ir saugumo GD medicinos tarnybai, yra vienintelis reikiamą kvalifikaciją turintis kandidatas, 2016 m. vasario 25 d. patariamasis paskyrimų komitetas pateikė palankią nuomonę dėl jo skyrimo į tarpininko pareigas.

12

2016 m. gegužės 13 d. už personalą atsakingai Komisijos pirmininko pavaduotojai K. Georgieva skirtu raštu Centrinis personalo komitetas atsakė į 2016 m. balandžio 20 d. Žmogiškųjų išteklių ir saugumo GD generalinės direktorės prašymą pateikti nuomonę dėl W skyrimo į tarpininko pareigas. Centrinis personalo komitetas apgailestavo, kad nuomonės buvo prašoma tik dėl siūlomo kandidato ir kad jis neturėjo duomenų apie atmestus kandidatus, todėl negalėjo pateikti naudingos nuomonės.

13

2016 m. birželio 15 d. sprendimu Komisija paskyrė W į tarpininko pareigas, o 2016 m. birželio 16 d. pranešimu informavo ieškovę apie atrankos procedūros baigtį (toliau kartu – ginčijami sprendimai).

14

2016 m. rugsėjo 15 d. ieškovė dėl ginčijamų sprendimų pateikė skundą pagal PTN 90 straipsnio 2 dalį. 2017 m. sausio 5 d. sprendimu Komisija atmetė šį skundą.

15

Ieškovė pareiškė šį ieškinį (jį Bendrojo Teismo kanceliarija gavo 2016 m. rugsėjo 28 d.) remdamasi PTN 91 straipsnio 4 dalimi.

16

Atskiru dokumentu (jį Bendrojo Teismo kanceliarija gavo tą pačią dieną) ieškovė pateikė prašymą sustabdyti sprendimo paskirti W į tarpininko pareigas vykdymą.

17

2016 m. spalio 7 d., taikant PTN 91 straipsnio 4 dalį, bylos nagrinėjimas buvo sustabdytas iki eksplicitinio ar implicitinio sprendimo atmesti 2016 m. rugsėjo 15 d. ieškovės pateiktą skundą priėmimo. Bylos nagrinėjimas buvo atnaujintas 2017 m. sausio 17 d. po eksplicitinio šio skundo atmetimo.

18

2017 m. vasario 17 d. Nutartimi Janssen‑Cases / Komisija (T‑688/16 R, nepaskelbta Rink., EU:T:2017:107) Bendrojo Teismo pirmininkas atmetė prašymą sustabdyti sprendimo paskirti W į tarpininko pareigas vykdymą.

19

Penktosios kolegijos siūlymu Bendrasis Teismas, remdamasis Procedūros reglamento 28 straipsniu, nusprendė perduoti bylą nagrinėti išplėstinei kolegijai.

20

Ieškovė Bendrojo Teismo prašo:

21

Komisija Bendrojo Teismo prašo:

22

Remiantis 2008 m. spalio mėn. Komisijos tarnyboms skirtomis gairėmis dėl skyrimo į aukštesnio lygio vadovaujamas pareigas, asmens nenaudai priimtu aktu laikomas tik atmestam kandidatui ar kandidatams skirtas pranešimas. Vis dėlto reikia konstatuoti, kad nors šis pranešimas turi būti laikomas formaliu konkrečios kandidatūros atmetimu, lemiančiu PTN 90 straipsnyje numatyto skundo padavimo termino skaičiavimo pradžią, aktas, kuriuo atrankos procedūra užbaigiama pasirinkus vieną kandidatą ir kuris vienintelis yra numatytas ginčijamame pranešime apie laisvą darbo vietą, taip pat lemia teisinius padarinius, ir minėtas formalus atmetimas yra neišvengiama jų pasekmė (šiuo klausimu žr. 1983 m. birželio 30 d. Sprendimo Schloh / Taryba, 85/82, EU:C:1983:179, 40 punktą).

23

Darytina išvada, kad ieškinyje ieškovės suformuluoti reikalavimai dėl pripažinimo negaliojančiais yra visiškai priimtini.

24

Grįsdama savo ieškinį ieškovė remiasi keturiais pagrindais:

25

Ieškovės argumentus, kuriais grindžiamas pirmasis pagrindas, sudaro dvi dalys. Pirmoje dalyje ieškovė teigia, kad Komisijos narių kolegija neturėjo kompetencijos priimti sprendimą paskirti W į tarpininko pareigas, nes pagal Sprendimo dėl sustiprintos tarpininkavimo tarnybos 6 straipsnio 3 dalį šį sprendimą turėjo priimti Komisijos pirmininkas. Antra dalis susijusi su šios nuostatos pažeidimu dėl netinkamo konsultavimosi su Personalo komitetu.

26

Ieškinio pirmojo pagrindo pirmoje dalyje ieškovė konkrečiai teigia, kad pagal Sprendimo dėl sustiprintos tarpininkavimo tarnybos 6 straipsnio 3 dalį Komisijos tarpininko skyrimas yra jos pirmininko kompetencija; remiantis PTN 2 straipsnio 1 dalimi, tokiu konkrečiu būdu Komisijos pirmininkui pavedama įgyvendinti paskyrimo tarnybos įgaliojimus. Ši Komisijos pirmininko kompetencija esą nurodyta skelbime apie laisvą darbo vietą, kuriuo pradėta ginčijama atrankos procedūra. Tačiau nagrinėjamu atveju būtent Komisija, t. y. kompetencijos tam neturinti institucija, priėmė ginčijamus sprendimus, neturėdama iš anksto suteiktų įgaliojimų.

27

Antroje dalyje ieškovė teigia, kad, kadangi Centriniam personalo komitetui nebuvo perduota medžiaga apie visus iš pradžių atrinktus kandidatus, Sprendimo dėl sustiprintos tarpininkavimo tarnybos 6 straipsnio 3 dalyje numatytas konsultavimasis su personalo komitetu buvo netinkamas. Tokio konsultavimosi tikslas yra pateikti Žmogiškųjų išteklių ir saugumo GD generaliniam direktoriui nuomonę apie įvairių kandidatų nuopelnus, kompetenciją ir profilį. Jei nuomonė būtų teikiama tik dėl vieno siūlomo kandidato į Komisijos tarpininko pareigas, šis konsultavimasis netektų veiksmingumo ir taptų tiesiog Žmogiškųjų išteklių ir saugumo GD generalinio direktoriaus siūlymo patvirtinimu; Centrinis personalo komitetas niekada tam nepritartų.

28

Dėl ginčijamus sprendimus priėmusio subjekto kompetencijos nebuvimu grindžiamo kaltinimo Komisija teigia, kad pagal Sprendimo dėl sustiprintos tarpininkavimo tarnybos 6 straipsnio 3 dalį ji delegavo savo pirmininkui įgaliojimus skirti tarpininką. Tačiau, Komisijos nuomone, niekas netrukdė jai ypatingu atveju pačiai įgyvendinti šiuos įgaliojimus, kai, kaip šiuo atveju, ji prisiima paskyrimų tarnybos vaidmenį, atsižvelgdama į laisvų pareigų lygį ir remdamasi savo 2013 m. birželio 4 d. Sprendimu C(2013) 3288 final dėl naudojimosi įgaliojimais, pagal Pareigūnų tarnybos nuostatus suteiktais paskyrimų tarnybai, o pagal Kitų tarnautojų įdarbinimo sąlygas – sudaryti tarnybos sutartis įgaliotai tarnybai. Šis sprendimas esą lėmė konkretų implicitinį Sprendimo dėl sustiprintos tarpininkavimo tarnybos dalinį pakeitimą. Bet kuriuo atveju ieškovė neįrodė patyrusi žalos dėl to, kad ginčijamus sprendimus priėmė Komisijos narių kolegija. Be to, Komisijos teigimu, Sprendimo dėl sustiprintos tarpininkavimo tarnybos 6 straipsnio 3 dalimi ji neįpareigojama konsultuotis su Centriniu personalo komitetu dėl visų iš pradžių atrinktų kandidatų. Atvirkščiai, iš šios nuostatos matyti, kad su personalo komitetu turi būti konsultuojamasi tik dėl pasiūlymo, kurį Komisijos pirmininkui pateikė Žmogiškųjų išteklių ir saugumo GD generalinis direktorius, ir tam, atrodo, pritarė pats nurodytas komitetas.

29

Kiek tai susiję su pirma dalimi, iš Sprendimo dėl sustiprintos tarpininkavimo tarnybos 6 straipsnio 3 dalies matyti, kad tarpininką skiria Komisijos pirmininkas. Todėl nagrinėjama nuostata turi būti pripažinta aktu, kuriuo Komisija nustato, kas šiuo konkrečiu atveju įgyvendina paskyrimų tarnybos įgaliojimus, kaip tai suprantama pagal PTN 2 straipsnio 1 dalį.

30

Šiuo klausimu negalima pritarti Komisijos argumentui, kad pagal Sprendimo dėl sustiprintos tarpininkavimo tarnybos 6 straipsnio 3 dalį ji „delegavo“ savo pirmininkui įgaliojimus skirti tarpininką, todėl gali ir pati pasinaudoti šiais įgaliojimais, jei mano, kad tai tikslinga.

31

Iš tiesų, įgaliojimų delegavimas yra veiksmas, dėl kurio deleguojanti institucija netenka įgaliojimų, kuriuos ji perdavė įgaliotajai institucijai (šiuo klausimu žr. 1958 m. birželio 13 d. Sprendimo Meroni / Vyriausioji Valdyba, 10/56, EU:C:1958:8, p. 77 ir 78). Taigi įgaliojimų delegavimas lemia funkcijų perdavimą, draudžiantį deleguojančiai institucijai naudotis perduotais įgaliojimais, nes kitaip jos sprendimas būtų priimtas neturint kompetencijos. Deleguojanti institucija gali vėl naudotis įgaliojimais, tik prieš tai priėmusi aktą, kuriuo ji atsiėmė perduotus įgaliojimus. Iš tiesų, kaip ir įgaliojimams deleguoti būtina priimti eksplicitinį aktą dėl atitinkamų galių perdavimo (1958 m. birželio 13 d. Sprendimo Meroni / Vyriausioji Valdyba, 9/56, EU:C:1958:7, p. 42.), remiantis teisinio saugumo principu, kuriuo grindžiamas įgaliojimų delegavimo formalus pobūdis, reikalaujama, kad jų atsiėmimas taip pat būtų įformintas eksplicitiniu aktu.

32

Taigi darant prielaidą, kad PTN 2 straipsnio 1 dalyje numatytas kompetentingos paskyrimų tarnybos nustatymo mechanizmas turi būti pripažintas įgaliojimų delegavimu arba jam prilygintas, Komisija nepaiso tokiu „delegavimu“ sukelto įgaliojimų netekimo fakto, kai teigia turinti kompetenciją pati vietoj pirmininko įgyvendinti įgaliojimus skirti tarpininką, jei mano, kad tai tikslinga.

33

Vis dėlto reikia pažymėti, kad, remiantis šio sprendimo 28 punkte minėtu 2013 m. birželio 4 d. Sprendimu C(2013) 3288 final, priimtu pagal PTN 2 straipsnio 1 dalį, Komisijos narių kolegija yra paskyrimų tarnyba, kompetentinga skirti vyriausiąjį patarėją pagal PTN 29 straipsnio 1 dalies a punkto i ir iii papunkčius.

34

Kaip nurodyta šio sprendimo 10 punkte, 2015 m. rugsėjo 16 d. sprendimu Komisija pakėlė tarpininko pareigų statusą iki vyriausiojo patarėjo (AD 14/AD 15 lygis).

35

Kaip matyti iš šių pakeitimų, įvykusių priėmus Sprendimą dėl sustiprintos tarpininkavimo tarnybos, paskyrimų tarnyba, kompetentinga skirti į pareigas Komisijos tarpininką, yra Komisijos narių kolegija. Šiomis aplinkybėmis 2015 m. rugsėjo 16 d. sprendime esanti nuoroda į Sprendimo dėl sustiprintos tarpininkavimo tarnybos 6 straipsnio 3 dalį turi būti suprantama kaip nustatanti ne instituciją, kompetentingą skirti tarpininką, o formalumus, kurių ši institucija, t. y. Komisija, turi laikytis per tarpininko skyrimo procedūrą, be kita ko, konsultuotis su personalo komitetu. Lygiai taip pat reikėtų suprasti pranešime apie laisvą darbo vietą šiuo klausimu pateiktą nuorodą.

36

Vadinasi, Komisija veikė kaip paskyrimų tarnyba, kompetentinga priimti 2016 m. birželio 15 d. sprendimą paskirti W į tarpininko pareigas; beje, kaip matyti iš 2173‑iojo Komisijos posėdžio protokolo, šis sprendimas buvo priimtas jos pirmininko siūlymu. Iš to darytina išvada, kad pirmojo pagrindo pirma dalis turi būti atmesta.

37

Dėl ieškinio pirmojo pagrindo antros dalies primintina, kad remiantis Sprendimo dėl sustiprintos tarpininkavimo tarnybos 6 straipsnio 3 dalimi sprendžiančioji institucija skiria tarpininką į pareigas „pasikonsultavusi su personalo komitetu“.

38

Šiuo klausimu pažymėtina, kad, kaip nurodyta šio sprendimo 35 ir 36 punktuose, nors Komisija veikė kaip paskyrimų tarnyba, kompetentinga priimti sprendimą paskirti W į tarpininko pareigas, turėjo būti laikomasi Sprendimo dėl sustiprintos tarpininkavimo tarnybos 6 straipsnio 3 dalyje įtvirtintų kitų procedūrinių reikalavimų. Beje, Komisija neginčija, kad pagal šią nuostatą sprendžiančioji institucija privalėjo konsultuotis su personalo komitetu.

39

Kaip teigia pati Komisija, Sprendimo dėl sustiprintos tarpininkavimo tarnybos 6 straipsnio 3 dalis turi būti aiškinama taip, kad konsultuotis su personalo komitetu privalėjo institucija, turėjusi priimti galutinį sprendimą, kuriuo užbaigiama procedūra. Be to, nors šis konsultavimasis suteikia personalo komitetui tik teisę būti išklausytam, bet ne teisę kartu su sprendžiančiąja institucija priimti bendrą sprendimą, jis turi galėti paveikti priimto akto turinį (šiuo klausimu žr. 2001 m. kovo 6 d. Sprendimo Dunnett ir kt. / EIB, T‑192/99, EU:T:2001:72, 89 ir 90 punktus), nes šiuo aktu įgyvendinama plati diskrecija (1987 m. vasario 12 d. Sprendimo Bonino / Komisija, 233/85, EU:C:1987:82, 5 punktas).

40

Šiomis aplinkybėmis nagrinėjamo konsultavimosi veiksmingumas gali būti užtikrintas tik jeigu jo dalykas sutampa su galutinį sprendimą priimančios institucijos vertinimo dalyku. Vadinasi, su personalo komitetu turi būti konsultuojamasi dėl tų pačių kandidatų, kuriuos turėjo vertinti sprendžiančioji institucija. Iš tiesų, šio konsultavimosi veiksmingumas nukentėtų, jeigu personalo komitetas turėtų teikti savo nuomonę dėl vienintelio kandidato, nors sprendžiančioji institucija keltų sau tikslą įvertinti kelis kandidatus prieš pasirinkdama, jos nuomone, tinkamiausią.

41

Nagrinėjamu atveju, pirma, iš 2016 m. vasario 25 d. patariamojo paskyrimų komiteto nuomonės matyti, kad jis įvertino tris kandidatūras ir nusprendė į nagrinėjamas pareigas siūlyti W (žr. šio sprendimo 11 punktą). Ten taip pat pažymėta, kad šis komitetas perdavė Komisijos narių kolegijai šių trijų kandidatų vertinimo lapus ir gyvenimo aprašymus.

42

Antra, reikia priminti, kad paskyrimų tarnyba, priimanti galutinį sprendimą dėl skyrimo į pareigas, turi turėti galimybę pati išnagrinėti ir įvertinti dokumentus, kurie kiekviename atrankos procedūros etape lėmė jai pateiktų nuomonių patvirtinimą skirtinguose administraciniuose padaliniuose, su kuriais ji konsultavosi, pavyzdžiui, patariamajame paskyrimų komitete (šiuo klausimu žr. 2014 m. spalio 15 d. Sprendimo Audito Rūmai / BF, T‑663/13 P, EU:T:2014:883, 25 punktą).

43

Komisijos 2173‑iojo posėdžio, kuriame priimtas 2016 m. birželio 15 d. sprendimas dėl W paskyrimo, protokole nurodyta, kad Komisijos narių kolegijai buvo pateikta medžiaga apie patariamojo paskyrimų komiteto įvertintus tris kandidatus į ginčijamas pareigas; tai atitinka 2016 m. vasario 25 d. šio komiteto nuomonę. Iš to paties protokolo matyti, kad Komisija atsižvelgė, be kita ko, į 2016 m. vasario 25 d. patariamojo paskyrimų komiteto nuomonę ir palygino kandidatų privalumus atsižvelgdama į einamų pareigų pobūdį. Šiuo klausimu aptariamame protokole nurodyta, kad Komisija vertino jų kompetenciją, našumą ir elgesį tarnyboje ir galiausiai pasirinko W eiti pareigas.

44

Trečia, iš 2016 m. gegužės 13 d. Centrinio personalo komiteto rašto Komisijos pirmininko pavaduotojai, atsakingai už personalą, matyti, kad Žmogiškųjų išteklių ir saugumo GD generalinės direktorės prašymą pateikti nuomonę šis komitetas gavo 2016 m. balandžio 20 d., t. y. po to, kai patariamasis paskyrimų komitetas pateikė pasiūlymą Komisijos narių kolegijai, ir kad nuomonės buvo prašoma tik dėl kandidato, kurį Komisijos narių kolegijai buvo pasiūlyta skirti į pareigas, bet ne dėl visų trijų jai perduotų kandidatūrų.

45

Komisija neginčija fakto, kad prašant Centrinio personalo komiteto nuomonės jam buvo pateikta tik medžiaga apie W kandidatūrą. Taigi Komisijos narių kolegija savo diskrecija naudojosi vertindama dalyką, kuris neatitiko konsultacijoms su Centriniu personalo komitetu apibrėžto dalyko (žr. šio sprendimo 12 punktą).

46

Šiomis aplinkybėmis reikia konstatuoti, kad nesilaikyta minimalių reikalavimų, užtikrinančių konsultacijų su personalo komitetu veiksmingumą ir įpareigojančių suteikti jam galimybę pateikti nuomonę dėl kandidatų, kuriuos sprendžiančioji institucija ketina vertinti siekdama priimti galutinį sprendimą.

47

Darytina išvada, kad, kaip ieškovė teigia ieškinio pirmojo pagrindo antroje dalyje, 2016 m. birželio 15 d. sprendimas skirti W į Komisijos tarpininko pareigas buvo priimtas pažeidžiant Sprendimo dėl sustiprintos tarpininkavimo tarnybos 6 straipsnio 3 dalį, kiek tai susiję su pareiga konsultuotis su personalo komitetu, todėl jis turi būti pripažintas negaliojančiu ir nėra reikalo nagrinėti kitų ieškinio pagrindų.

48

Kadangi ginčijamas 2016 m. birželio 16 d. pranešimas, kuriuo ieškovė informuota apie procedūros pabaigą ir jai nepalankų rezultatą (žr. šio sprendimo 13 ir 22 punktus), buvo aiškiai grindžiamas kito kandidato pasirinkimu, o šį pasirinkimą įtvirtinančiu sprendimu pažeista Sprendimo dėl sustiprintos tarpininkavimo tarnybos 6 straipsnio 3 dalis ir tai lėmė jo pripažinimą negaliojančiu, aptariamas pranešimas taip pat pripažintinas negaliojančiu.

49

Ieškovė teigia, kad atsižvelgiant į visas tas bylas, kurias ji nagrinėjo, kai dirbo tarpininko pavaduotoja, taip pat kai faktiškai vykdė tarpininko funkcijas arba laikinai ėjo tarpininko pareigas, ginčijami sprendimai kenkia jos reputacijai ir jos profesiniam patikimumui. Be to, jais iš jos atimama bet kokia galimybė pretenduoti į AD 14 lygio pareigas. Taip pat turėdama omenyje faktą, kad daugiau nei trejus metus vykdė nurodytas funkcijas nerimo ir netikrumo sąlygomis, ji mano, kad 100000 EUR dydžio kompensacija yra tinkama neturtinei ir turtinei žalai, kurią ji patyrė dėl Komisijos veiksmų, atlyginti.

50

Komisija savo ruožtu įsitikinusi, kad visi jos veiksmai buvo teisėti, todėl grindžiant reikalavimą dėl ginčijamos žalos atlyginimo, kuris glaudžiai susijęs su reikalavimu panaikinti ginčijamus sprendimus, negalima remtis jokiu neteisėtumu.

51

Sprendžiant institucijų ir jų pareigūnų ginčus teisė į žalos atlyginimą pripažįstama, jeigu kartu įvykdytos trys sąlygos: veiksmų, kuriais kaltinamos institucijos, neteisėtumas, žalos tikrumas ir priežastinio ryšio tarp veiksmų ir nurodytos žalos buvimas (2011 m. liepos 12 d. Sprendimo Komisija / Q, T‑80/09 P, EU:T:2011:347, 42 punktas).

52

Pirma, ieškovė teigia, pirma, kad tarp ginčijamų sprendimų ir tariamai patirtos neturtinės žalos yra priežastinis ryšys, nes šie sprendimai sukėlė jai įspūdį, kad atrinktasis kandidatas yra labiau kvalifikuotas.

53

Vis dėlto aplinkybė, kad į nagrinėjamas pareigas galėjo būti atrinktas kitas kandidatas, savaime negali padaryti žalos kandidatams, kurie galiausiai nebuvo atrinkti. Iš tiesų, net jei šis pasirinkimas reiškia, kad kitas kandidatas konkrečiu atveju buvo pripažintas tinkamesniu, tai visiškai nereiškia, kad kiti kandidatai buvo nuvertinti, juo labiau kad jie buvo įtraukti į sąrašą, kurį nagrinėjo patariamasis paskyrimų komitetas, kaip tai atsitiko ieškovės atveju.

54

Bet kuriuo atveju nors tiesa, kad grįsdama savo ieškinį ieškovė nurodė pagrindą – šiuo atveju ketvirtąjį – dėl jos nuopelnų palyginimo su W nuopelnais, vis dėlto 2016 m. birželio 15 d. sprendimas paskirti W į tarpininko pareigas turi būti pripažintas negaliojančiu dėl motyvo, kurį ieškovė nurodė grįsdama ieškinio pirmąjį pagrindą. Šiomis aplinkybėmis aktas, kuriame įtvirtinta išvada, padaryta palyginus nuopelnus nagrinėjamu atveju, paskelbiamas negaliojančiu pagal SESV 264 straipsnio pirmą pastraipą ir Komisija, remdamasi SESV 266 straipsniu, privalo imtis būtinų priemonių šiam sprendimui įvykdyti.

55

Vadinasi, šiuo metu tariamai patirta neturtinė žala, kuria remiasi ieškovė, bet kuriuo atveju nėra apibrėžta.

56

Antra, ieškovė teigia, kad atmetus jos kandidatūrą iš jos buvo atimta galimybė pretenduoti į AD 14 lygio pareigas.

57

Vis dėlto šiuo aspektu pakanka pažymėti, kad niekas negarantuoja, kad nesant konstatuoto neteisėtumo ieškovė būtų atrinkta eiti nagrinėjamas pareigas arba kad dėl to ji būtų paskirta į AD 14 lygio pareigas. Taigi ši žala bet kuriuo atveju nėra susieta tiesioginiu priežastiniu ryšiu su konstatuotu neteisėtumu.

58

Be to, tiek, kiek nagrinėjamus reikalavimus galima suprasti kaip siekį gauti kompensaciją už žalą, patirtą ne dėl ginčijamų sprendimų, o dėl Komisijos veiksmų iki Pranešimo apie laisvą darbo vietą COM/2015/1801 paskelbimo, pažymėtina, kad jie nepriimtini, nes nebuvo visapusiškai pasinaudota ikiteismine procedūra. Į per teismo posėdį pateiktą su tuo susijusį klausimą ieškovė atsakė, kad šie veiksmai glaudžiai susiję su ginčijamais sprendimais. Tačiau reikia konstatuoti, kad nagrinėjami veiksmai dėl savo pobūdžio skiriasi nuo pasirinkimo, įtvirtinto 2016 m. birželio 15 d. sprendime paskirti W į tarpininko pareigas. Dėl šios priežasties ieškovės skundo 192–194 punktai, susiję su šiais veiksmais, turi būti vertinami kaip prašymas pagal PTN 90 straipsnį. Po šio prašymo, kuris buvo atmestas 2017 m. sausio 5 d. sprendimu (žr. šio sprendimo 14 punktą), nebuvo pateikta skundo.

59

Bet kuriuo atveju pagal PTN 7 straipsnio 2 dalį darbo einant laikinas pareigas trukmė yra ne ilgesnė kaip vieni metai, išskyrus atvejus, kai pakeičiamas pareigūnas, tarnybos interesais laikinai perkeltas į kitas pareigas, pašauktas į karinę tarnybą ar ilgesnį laiką nedirbantis dėl ligos. Taip pat tiesa, kad ieškovė laikinai ėjo tarpininko pareigas nuo 2013 m. kovo 1 d. iki 2016 m. spalio 1 d., nors laikiną paskyrimą lėmusios priežastys negalėjo pateisinti to, kad einant šias pareigas buvo viršyta vienų metų trukmė.

60

Vis dėlto iš PTN 7 straipsnio 2 dalies matyti, kad nuo ketvirto mėnesio pradžios, kai eina šias laikinas pareigas, pareigūnas įgyja teisę į darbo užmokesčio skirtumui lygią išmoką, todėl negalima kalbėti apie jokį priežastinį ryšį su finansine žala.

61

Galiausiai dėl neturtinės žalos, patirtos dėl ieškovei tariamai sukeltos netikrumo būsenos, reikia pažymėti, kad atrankos procedūra, pradėta pagal Pranešimą apie laisvą darbo vietą COM/2014/366, buvo baigta neatrinkus kandidato ir tai buvo palanku ieškovei, kurios kandidatūra tuo metu nebuvo pasiūlyta ir kuri dėl to galėjo toliau laikinai eiti tarpininko pareigas. Beje, tai, kad ieškovė vykdė savo pareigas per procedūrą, pradėtą pagal Pranešimą apie laisvą darbo vietą COM/2015/1801, būdinga bet kuriam atvejui, kai vyksta konkursas laisvoms pareigoms. Tokiu atveju taip pat būdingas šios konkurso procedūros visiems kandidatams sukeliamas netikrumas.

62

Šiomis aplinkybėmis faktas, kad ieškovės bendradarbiai nesuprato, kodėl Komisija laiku neužbaigė tarpininko pareigoms skirtų procedūrų, net jei jis būtų įrodytas, negalėtų pakenkti ieškovės įvaizdžiui.

63

Todėl reikalavimą dėl žalos atlyginimo reikia atmesti.

64

Pagal Procedūros reglamento 134 straipsnio 1 dalį iš pralaimėjusios šalies priteisiamos bylinėjimosi išlaidos, jei laimėjusi šalis to reikalavo. Kadangi Komisija iš esmės pralaimėjo bylą, ji turi padengti bylinėjimosi išlaidas, įskaitant patirtas byloje dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, pagal ieškovės reikalavimus.

Remdamasis šiais motyvais,

BENDRASIS TEISMAS (penktoji išplėstinė kolegija)

nusprendžia: