1

Ieškovė Foshan Lihua Ceramic Co. Ltd, įsteigta Fošane (Kinija), yra keraminių plytelių gamintoja, priklausanti grupei Foshan Lihua.

2

2011 m. rugsėjo 12 d. Europos Sąjungos Taryba priėmė Įgyvendinimo reglamentą (ES) Nr. 917/2011, kuriuo nustatomas galutinis antidempingo muitas ir laikinojo muito, nustatyto importuojamoms Kinijos Liaudies Respublikos kilmės keraminėms plytelėms, galutinis surinkimas (OL L 238, 2011, p. 1, toliau – galutinis reglamentas). Antidempingo muito normos grindžiamos dempingo skirtumais, nustatytais atlikus tyrimą, po kurio nustatytos šios galutinės priemonės (toliau – pirminis tyrimas), nes minėti skirtumai mažesni nei žalos skirtumai.

3

Atlikdama pirminį tyrimą Europos Komisija taikė atranką pagal 2009 m. lapkričio 30 d. Tarybos reglamento (EB) Nr. 1225/2009 dėl apsaugos nuo importo dempingo kaina iš Europos bendrijos narėmis nesančių valstybių (OL L 343, 2009, p. 51), paskutinį kartą iš dalies pakeisto 2014 m. sausio 15 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentu (ES) Nr. 37/2014 (OL L 18, 2014, p. 1) (toliau – pagrindinis reglamentas) (pakeistas 2016 m. birželio 8 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentu (ES) 2016/1036 dėl apsaugos nuo importo dempingo kaina iš Europos Sąjungos narėmis nesančių valstybių (OL L 176, 2016, p. 21)), 17 straipsnį. Atrinktiems eksportuojantiems gamintojams, kuriems taikytas individualus režimas, pagal pagrindinio reglamento 9 straipsnio 5 dalį (dabar – Reglamento 2016/1036 9 straipsnio 5 dalis) buvo nustatytos individualios antidempingo muito normos. Eksportuojantiems gamintojams, kurie bendradarbiavo atliekant pirminį tyrimą, bet nebuvo atrinkti, ir vienam eksportuojančiam gamintojui, kuris atrinktas, bet jam netaikytas individualus režimas, buvo nustatyta atitinkama antidempingo muito norma, apskaičiuota taikant pagrindinio reglamento 9 straipsnio 6 dalį (dabar – Reglamento Nr. 2016/1036 9 straipsnio 6 dalis) kaip atrinktų eksportuojančių gamintojų dempingo skirtumų svertinis vidurkis, t. y. 30,6 %. Prašymus dėl individualaus režimo pagal pagrindinio reglamento 17 straipsnio 3 dalį (dabar – Reglamento 2016/1036 17 straipsnio 3 dalis) pateikė aštuoni bendradarbiaujantys eksportuojantys gamintojai. Nuspręsta individualų režimą taikyti vienam eksportuojančiam gamintojui, kad tai pernelyg neapsunkintų Komisijos tyrimo. Šis eksportuojantis gamintojas buvo pats didžiausias iš aštuonių individualaus režimo prašymus pateikusių gamintojų. Tačiau po galutinio atskleidimo paaiškėjo, kad šis eksportuojantis gamintojas nepateikė tam tikros būtinos informacijos, todėl išvados dėl šio gamintojo buvo pagrįstos turimais faktais, remiantis pagrindinio reglamento 18 straipsniu (dabar – Reglamento 2016/1036 18 straipsnis). Šiam eksportuojančiam gamintojui ir kitiems eksportuojantiems gamintojams, kurie nebendradarbiavo atliekant pirminį tyrimą, buvo nustatyta antidempingo muito norma, apskaičiuota atsižvelgiant į didžiausią konstatuotą dempingo skirtumą, susijusį su bendradarbiaujančio eksportuojančio gamintojo tipiniu produktu, t. y. 69,7 %.

4

Ieškovė nedalyvavo administracinėje procedūroje, po kurios priimtas galutinis reglamentas, todėl jos pavadinimas nėra įtrauktas į galutinio reglamento I priedą. Taigi nagrinėjamojo produkto importui taikoma 69,7 % antidempingo muito norma.

5

2013 m. rugsėjo 7 d. raštu ieškovė paprašė Komisijos atlikti tarpinę peržiūrą tik dėl dempingo pagal pagrindinio reglamento 11 straipsnio 3 dalį (dabar – Reglamento 2016/1036 11 straipsnio 3 dalis). Šis prašymas motyvuotas, pirma, tuo, kad ieškovė įvedė naują paskirstymo sistemą dalyvaujant susijusiai įmonei, ir, antra, naujos rūšies produktu, kurio nebuvo laikotarpiu nuo 2009 m. balandžio 1 d. iki 2010 m. kovo 31 d. (toliau – pirminiame tyrime vertintas laikotarpis). Ieškovė prašyme atlikti peržiūrą nurodė, kad nedalyvavo pradiniame tyrime, nes nežinojo apie galutinę savo produktų, kuriuos pirminiame tyrime vertintu laikotarpiu parduodavo tik vienai Kinijos prekybos bendrovei, paskirties vietą.

6

2013 m. spalio 25 d. Komisija atsakė į ieškovės raštą. Atsakydama Komisija ieškovei pateikė bendros ir pradinės informacijos dėl naujo eksportuojančio gamintojo statuso peržiūrų pagal galutinio reglamento 3 straipsnį.

7

Galutinio reglamento 3 straipsnyje numatyta:

„[Kinijos] gamintojui Komisijai pateikus pakankamai įrodymų, kad jis tiriamuoju laikotarpiu (2009 m. balandžio 1 d.–2010 m. kovo 31 d.) neeksportavo 1 straipsnio 1 dalyje aprašytų [Kinijos] kilmės produktų, kad jis nėra susijęs su eksportuotoju ar gamintoju, kuriems taikomos šiuo reglamentu nustatytos priemonės, ir kad jis faktiškai eksportavo nagrinėjamąjį produktą arba prisiėmė neatšaukiamą sutartinį įsipareigojimą eksportuoti į Sąjungą didelį kiekį pasibaigus tiriamajam laikotarpiui, Taryba, remdamasi Komisijos pasiūlymu, pateiktu pasikonsultavus su Patariamuoju komitetu, paprasta balsų dauguma gali iš dalies pakeisti 1 straipsnio 2 dalį, tą gamintoją priskirdama prie neatrinktų bendradarbiaujančių gamintojų, kuriems taikomas 30,6 % dydžio muitas.“

8

2014 m. vasario 28 d. raštu ieškovė pakartojo savo prašymą dėl tarpinės peržiūros pagal pagrindinio reglamento 11 straipsnio 3 dalį ir subsidiariai paprašė pradėti naujo eksportuojančio gamintojo statuso peržiūrą pagal galutinio reglamento 3 straipsnį. Šiuo atžvilgiu ji, be kita ko, nurodė pirminiame tyrime vertintu laikotarpiu visą savo produkciją pardavusi vienai prekybos įmonei ir nežinanti šių prekių galutinės paskirties vietos. Ji pripažino, kad tam tikros jos pagamintos plytelės minėtos prekybos įmonės ir jos partnerių galėjo būti eksportuojamos į Europos Sąjungą, tačiau nurodė nežinanti, kaip tai galėjo vykti. Ji taip pat nurodė, jog nėra susijusi su įmone, kuriai taikomas nagrinėjamas antidempingo muitas ir kad yra sudariusi neatšaukiamą savo būsimos produkcijos tiekimo sutartį.

9

2014 m. balandžio 8 d., birželio 2 d. ir 17 d. raštais ieškovė iš naujo pateikė prašymus dėl tarpinės peržiūros ir dėl naujo eksportuojančio gamintojo statuso suteikimo. Juose nurodė „tiesiogiai“ neeksportavusi nagrinėjamų prekių į Europos Sąjungą ir yra diskriminuojama, palyginti su konkurentu, kuris prašė tarpinės peržiūros ir tas prašymas buvo patenkintas; taip pat ji pranešė Komisijai, kad jei nebus priimtas toks sprendimas, ji teiks ieškinį dėl neveikimo.

10

2014 m. rugsėjo 3 d. raštu Komisija nurodė, jog jai reikia visos prašomos informacijos, kad galėtų pradėti ir užbaigti tarpinę peržiūrą; ji paaiškino tam tikrus taikytinos procedūros aspektus ir nurodė, jog dar neturi visų reikalingų dokumentų. Todėl paprašė ieškovės užpildyti prašymo dėl rinkos ekonomikos sąlygomis veikiančios įmonės statuso formą, numatytą pagrindinio reglamento 2 straipsnio 7 dalies c punkte (dabar – Reglamento Nr. 2016/1036 2 straipsnio 7 dalies c punktas). Komisija taip pat paprašė ieškovės pateikti jos tvirtinimus dėl eksporto į Europos Sąjungą pirminiame tyrime vertinamu laikotarpiu nebuvimo, ryšių su įmonėmis, kurioms taikomas nagrinėjamas antidempingo muitas, nebuvimo ir atitinkamų prekių tiekimo po eksporto laikotarpio sutarties buvimo įrodymų. Ji dar kartą patvirtino, kad jei galutinio reglamento 3 straipsnio taikymo sąlygos bus tenkinamos, ieškovei bus taikoma tokia pati antidempingo muito norma, kokia taikoma eksportuojantiems gamintojams, bendradarbiavusiems atliekant pirminį tyrimą, bet neatrinktiems, t. y. 30,6 %.

11

2014 m. spalio 9 d. raštu ieškovė atsakė, tvirtindama, kad Komisija jai nustatė įrodinėjimo pareigą, kuri viršija, tai, kas nustatyta teisės aktuose. Ieškovė taip pat paprašė, kad jai būtų suteiktas suinteresuotosios šalies statusas atliekant konkurento tarpinę peržiūrą.

12

2014 m. gruodžio 18 d. ieškovei buvo suteiktas šis statusas ir ji gavo informacinius dokumentus.

13

2014 m. gruodžio 11 d. raštu ieškovė pateikė kitos informacijos, susijusios su jos prašymu pradėti naujo eksportuojančio gamintojo statuso peržiūrą, ir papildomai – informacijos dėl jos tarpinės peržiūros prašymo. Ieškovė taip pat pateikė klausimyną dėl rinkos ekonomikos sąlygomis veikiančios įmonės statuso. Ji nurodė pritarianti kaip laikinam sprendimui taikyti tą pačią antidempingo muito normą kaip ir eksportuojantiems gamintojams, bendradarbiavusiems atliekant pirminį tyrimą, bet neatrinktiems. Vis dėlto ji tvirtino turinti teisę į individualų režimą.

14

2015 m. vasario 6 d. raštu Komisija patvirtino, kad atliks jai 2014 m. gruodžio 11 d. ieškovės pateiktos medžiagos analizę. Ji taip pat paprašė ieškovės patvirtinti, kad ši sutinka būti vertinama dėl naujo eksportuojančio gamintojo statuso suteikimo pagal galutinio reglamento 3 straipsnį ir kad paraleliai išlaiko savo prašymą dėl tarpinės peržiūros.

15

2015 m. vasario 10 d. raštu ieškovė patvirtino sutinkanti būti vertinama dėl naujo eksportuojančiu gamintojo statuso suteikimo pagal galutinio reglamento 3 straipsnį ir pasiūlė Komisijai sustabdyti prašymo dėl tarpinės peržiūros nagrinėjimą, kad būtų greičiau atlikta peržiūra pagal minėtą nuostatą.

16

2015 m. vasario 23 d. laišku Komisija paprašė ieškovės užpildyti klausimyną, pateikiamą ūkio subjektams, kurie nori, kad jiems būtų suteiktas naujo eksportuojančio gamintojo statusas. Ji patikslino, kad prašymas bus nagrinėjimas gavus atsakymus į minėtą klausimyną ir kad ieškovė gali daryti nuorodas į jau anksčiau Komisijai pateiktą informaciją.

17

2015 m. kovo 25 d. ieškovė paprašė pratęsti šio klausimyno grąžinimo terminą. Komisija šį terminą pratęsė iki 2015 m. balandžio 17 d. Konfidenciali atsakymų versija buvo nusiųsta per nustatytą laiką, o nekonfidenciali versija pateikta 2015 m. balandžio 30 d.

18

Atsakydama į prašymą pateikti informacijos apie Komisijos sprendimo priėmimo eigą, 2015 m. gegužės 28 d. Komisija informavo ieškovę analizuojanti turimą informaciją ir ketinanti atsiųsti prašymą pateikti paaiškinimų.

19

2015 m. birželio 23 d. Komisija nusiuntė ieškovei pirmąjį prašymą paaiškinti pateiktą informaciją dėl prašymo suteikti naujo eksportuojančio gamintojo statusą pagal galutinio reglamento 3 straipsnį.

20

2015 m. liepos 13 d. ieškovė pateikė konfidencialų atsakymą į Komisijos prašymą. Nekonfidenciali versija buvo pateikta 2015 m. rugpjūčio 14 ir 24 d.

21

2015 m. rugpjūčio 27 d. Briuselyje (Belgija) įsteigta Europos keramikos pramonės asociacija Cerame-Unie AISBL (toliau – į bylą įstojusi šalis arba Cerame-Unie) pateikė Komisijai informacijos apie ieškovę. Ši informacija per administracinę procedūrą nebuvo perduota ieškovei. Vis dėlto 2015 m. rugsėjo 18 d. rašte (šio sprendimo 23 punktas) ieškovei buvo pranešta, kad Komisija iš Sąjungos pramonės atstovų gavo informacijos dėl pirminio tyrimo.

22

2015 m. rugsėjo 16 d. ieškovė nusiuntė Komisijai priminimą, kad ši priimtų sprendimą dėl jos prašymo.

23

2015 m. rugsėjo 18 d. Komisija informavo ieškovė apie prašymo suteikti naujo eksportuojančio gamintojo statusą eigą. Kadangi šis prašymas vis dar buvo nepakankamai pagrįstas, ji nusiuntė antrą prašymą pateikti paaiškinimų kartu su priedu, kuriame patikslino, kokios informacijos reikia. Ji, be kita ko, nurodė viešos informacijos ir ieškovės pateiktos informacijos skirtumus ir paprašė pateikti šiuo klausimu paaiškinimų. Konkrečiai dėl sąlygos, susijusios su atitinkamos prekės eksporto į Sąjungą pirminiame tyrime vertinamu laikotarpiu nebuvimo Komisija nurodė:

„Vienintelė iki šiol pateikta informacija apie Foshan Lihua pardavimus [pirminiame] tyrime vertinamu laikotarpiu yra mėnesinis pardavimų 2009–2010 m. sąrašo rankraštis. Šiame sąraše nėra nurodyta nei parduoto kiekio, nei sąskaitų faktūrų numerių, nei paskirties ar klientų pavadinimų. Suprantame, kad jūsų klientas neturėjo kompiuterinės apskaitos [pirminiame] tyrime vertinamu laikotarpiu. Vis dėlto vertinant esamą padėtį ši ribota informacija neleidžia daryti išvados dėl [šio kriterijaus].“

24

2015 m. rugsėjo 29 d. laišku ieškovė atsakė į antrą prašymą pateikti paaiškinimų. Nekonfidenciali versija Komisijai buvo perduota 2015 m. lapkričio 5 d. Ieškovė mano, kad Komisija negalėjo jos prašyti aptariamos informacijos ir kad šie prašymai yra piktnaudžiavimas įgaliojimais. Ieškovė paprašė pradėti peržiūrą dėl naujo eksportuojančio gamintojo statuso suteikimo ir individualaus dempingo skirtumo nustatymo.

25

2015 m. gruodžio 4 d. Komisija ieškovei, Cerame-Unie ir Kinijos Liaudies Respublikos atstovybei Europos Sąjungoje nusiuntė bendros informacijos dokumentą, jame išdėstė aplinkybes ir pagrindinius argumentus, kuriais remdamasi siūlo atmesti prašymą dėl peržiūros siekiant naujo eksportuojančio gamintojo statuso pagal galutinio reglamento 3 straipsnį. Konkrečiai kalbant, Komisija konstatavo, kad ieškovė yra atitinkamos prekės eksportuojantis gamintojas ir kad ji iš tikrųjų eksportavo šią prekę į Sąjungą po pirminiame tyrime vertinto laikotarpio, nepaisant to, kad trečioji sąlyga suteikti aptariamą statusą buvo pripažinta kaip tenkinama. Komisija nusprendė, jog ieškovė neįrodė nei to, kad per pirminiame tyrime vertintą laikotarpį nebuvo eksporto į Sąjungą, nei to, kad ji nebuvo susijusi su bendrovėmis, kurioms taikomas nagrinėjamas antidempingo muitas. Taigi dvi pirmosios sąlygos nebuvo tenkinamos.

26

2015 m. gruodžio 11 d. bendros informacijos dokumentas buvo perduotas prekybos apsaugos priemonių komiteto atstovams.

27

2015 m. gruodžio 20 d. raštu ieškovė sureagavo į bendros informacijos dokumentą ir paprašė, kad Komisiją ją išklausytų. Prieš pateikdama savo pastabas dėl šio dokumento ji nurodė, kad Komisija turėjo pareigą pirmiausia išnagrinėti jos prašymą dėl tarpinės peržiūros. Komisija tik subsidiariai ir tik nusprendusi, kad tarpinė peržiūra yra nepagrįsta, turėjo priimti sprendimą dėl jos prašymo atlikti peržiūrą dėl naujo eksportuojančio gamintojo statuso. Taip pat ieškovė nurodė, kad sprendimą dėl jos atlikti tarpinę peržiūrą Komisija turėjo priimti 2016 m. sausio 20 d. Ieškovė taip pat neigė prašiusi jai taikyti 30,6 % antidempingo skirtumą, kuris taikomas neatrinktiems bendradarbiavusiems gamintojams. Ji prašė individualaus režimo. Be to, ieškovė tvirtina, kad Komisija savo tyrimo (toliau – nagrinėjamas tyrimas) neatliko nešališkai, rėmėsi ne faktinėmis aplinkybėmis, o prielaidomis ir jai nustatė didesnę įrodinėjimo naštą nei kitiems peržiūros dėl naujo eksportuojančio gamintojo statuso suteikimo prašiusiems asmenims.

28

2016 m. sausio 11 d. ieškovė pateikė nekonfidencialią savo pastabų versiją.

29

2016 m. sausio 13 d. įvyko ieškovės ir Komisijos susitikimas, kuriame taip pat dalyvavo du Kinijos tarptautinės prekybos rūmų atstovai. Nėra jokio šio susitikimo protokolo. 2016 m. sausio 15 d. ieškovė pateikė per susitikimą išdėstytos Komisijos pozicijos, kaip ją suprato, santrauką.

30

2016 m. sausio 18 d. ieškovė pateikė Komisijai raštą dėl susitikimo. Ji, be kita ko, nurodė, kad pagal pagrindinio reglamento 11 straipsnio 4 dalį (dabar – Reglamento Nr. 2016/1036 11 straipsnio 4 dalis) sprendimas dėl peržiūros dėl naujo eksportuojančio gamintojo turi būti oficialiai skelbiamas Europos Sąjungos oficialiajame leidinyje, tačiau taip nėra. Ieškovė taip pat nurodo, kad Komisija jai nepateikė jokio dokumento, kuris leistų suabejoti aplinkybe, kad dvi pirmosios naujo eksportuojančio gamintojo statuso suteikimo sąlygos buvo įvykdytos.

31

2016 m. sausio 19 d. raštu Komisija pažymėjo, kad peržiūrą dėl naujo eksportuojančio gamintojo statuso suteikimo, kai, kaip nagrinėjamu atveju, institucijos pirminiam tyrimui atrenka įmones, reglamentuoja ne pagrindinio reglamento 11 straipsnio 4 dalis, o speciali nuostata, įtvirtinta galutines antidempingo priemones nustatančiuose reglamentuose. Ji pakartojo tvirtinimą, kad teigiamo rezultato po peržiūros atveju ieškovei turėtų būti taikoma antidempingo muito norma, kokia taikoma neatrinktiems per pirminį tyrimą bendradarbiavusiems eksportuojantiems gamintojams, o ne individuali norma.

32

2016 m. sausio 22 d. rašte ieškovė nurodė nepritarianti, kad po peržiūros pagal galutinio reglamento 3 straipsnį jai būtą taikoma ta pati antidempingo muito norma, kokia taikoma neatrinktiems per pirminį tyrimą bendradarbiavusiems eksportuojantiems gamintojams, nurodydama, jog skirtingų sąlygų pradėti peržiūrą dėl naujų eksportuojančių gamintojų taikymas, atsižvelgiant į tai, ar buvo taikoma atranka, būtų diskriminavimas. Ieškovė tvirtina, jog pateikė įrodymų, kad neeksportavo nagrinėjamų prekių į Sąjungą pirminiame tyrime vertintu laikotarpiu ir kad ji nėra nesusijusi su bendrovėmis, kurioms taikomas nagrinėjamas antidempingo muitas. Ieškovė ginčijo procedūros teisėtumą atsižvelgiant į Pasaulio prekybos organizacijos (PPO) steigimo sutarties (OL L 336, 1994, p. 3; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 11 sk., 21 t., p. 82) 1A priede esančio Susitarimo dėl 1994 m. Bendrojo susitarimo dėl muitų tarifų ir prekybos VI straipsnio įgyvendinimo (GATT) (OL L 336, 1994, p. 103; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 11 sk., 21 t., p. 189; toliau – antidempingo susitarimas) taisykles. Tame pačiame rašte ieškovė pateikė paaiškinimų dėl grupės struktūros ir faktą, kad ji savo prekes sertifikavo CE ženklu.

33

2016 m. balandžio 15 d. Komisija priėmė Įgyvendinimo sprendimą C(2016) 2136 final, kuriuo atmestas prašymas suteikti naujojo eksportuojančio gamintojo statusą, kalbant apie galutines antidempingo priemones, nustatytas galutiniu reglamentu importuojamoms Kinijos Liaudies Respublikos kilmės keraminėms plytelėms (toliau – ginčijamas sprendimas). Pirmiausia ji pažymėjo, kad pagrindinio reglamento 11 straipsnio 4 dalis negali būti teisiniu pagrindu, kai pirminiam tyrimui panaudojamas atrankos metodas, ir kad prašymo teisinis pagrindas yra galutinio reglamento 3 straipsnis.

34

Dėl naujo eksportuojančio gamintojo statuso suteikimo sąlygų, numatytų šioje nuostatoje, Komisija pirmiausia konstatavo, kad ieškovė yra nagrinėjamos prekės eksportuojantis gamintojas ir kad eksportavo šią prekę į Sąjungą po pirminiame tyrime vertinto laikotarpio. Taigi trečioji nagrinėjamo statuso suteikimo sąlyga buvo pripažinta tenkinama.

35

Dėl antrosios sąlygos, pagal kurią nagrinėjamo statuso prašanti įmonė neturi būti susijusi su bendrove, kuriai taikomi nagrinėjami antidempingo muitai, Komisija nusprendė, kad ieškovės pateikta informacija yra neišsami ir nesutampa su viešais prieinamais duomenimis. Kadangi aptariamas tyrimas neleido Komisijai patvirtinti, kad ieškovė nesusijusi su tokia įmone, buvo nuspręsta, kad ji neatitinka antrosios sąlygos.

36

Galiausiai dėl pirmosios sąlygos, pagal kurią įmonė, prašanti nagrinėjamo statuso, negali būti eksportavusi nagrinėjamos prekės į Sąjungą pirminiame tyrime vertinamu laikotarpiu, Komisija, manydama, kad jai ieškovės pateikta informacija yra neišsami ir neatitinka jau turimos informacijos, neatmetė galimybės, kad minėtu laikotarpiu ieškovė tiesiogiai ar netiesiogiai per susijusias bendroves arba su kitomis nepriklausomomis bendrovėmis sudarytų gamybos susitarimų pagrindu eksportavo nagrinėjamas prekes į Sąjungą. Todėl Komisija nusprendė, kad ieškovė neatitinka ir pirmojo kriterijaus.

37

Konstatavusi, kad ieškovė neįrodė tenkinanti pirmosios ir antrosios galutinio reglamento 3 straipsnyje numatyto statuso suteikimo sąlygų, nors ir turėjo galimybių pateikti papildomos informacijos, Komisija atmetė jos prašymą suteikti naujo eksportuojančio gamintojo statusą.

38

Be to, 2016 m. liepos 11 d. sprendimu Komisija atmetė ieškovės prašymą dėl tarpinės peržiūros pagal pagrindinio reglamento 11 straipsnio 3 dalį; dėl šio atmetimo buvo pateiktas ieškinys ir priimtas 2018 m. rugsėjo 11 d. Sprendimas Foshan Lihua Ceramic / Komisija (T‑654/16, EU:T:2018:525).

39

2016 m. birželio 20 d. ieškovė bendrojo Teismo kanceliarijai pateikė šį ieškinį.

40

2016 m. spalio 3 d. Bendrojo Teismo kanceliarija gavo dokumentą, juo Cerame-Unie paprašė leisti įstoti į bylą palaikyti Komisijos reikalavimų.

41

2016 m. gruodžio 7 d. dublike ieškovė paprašė sujungti bylą su byla, kurioje po kurio laiko buvo priimtas 2018 m. rugsėjo 11 d. Sprendimas Foshan Lihua Ceramic / Komisija (T‑654/16, EU:T:2018:525). Ji taip pat paprašė, kad konfidenciali su ja susijusi informacija nebūtų perduota Cerame-Unie, ir pateikė atitinkamų dokumentų nekonfidencialią versiją.

42

2016 m. gruodžio 16 d. Komisija nurodė nepritarianti šios bylos sujungimui su byla, kurioje po kurio laiko buvo priimtas 2018 m. rugsėjo 11 d. Sprendimas Foshan Lihua Ceramic / Komisija (T‑654/16, EU:T:2018:525).

43

2017 m. sausio 23 d. sprendimu Bendrojo Teismo ketvirtosios kolegijos pirmininkas nusprendė šių bylų nejungti.

44

2017 m. balandžio 7 d. nutartimi Bendrojo Teismo ketvirtosios kolegijos pirmininkas leido Cerame-Unie įstoti į bylą palaikyti Komisijos reikalavimų.

45

Į bylą įstojusi šalis nepateikė prieštaravimų dėl ieškovės konfidencialumo prašymo.

46

Ieškovė Bendrojo Teismo prašo:

47

Komisija Bendrojo Teismo prašo:

48

Įstojusi į bylą šalis Bendrojo Teismo prašo:

49

Ieškovė nurodo aštuonis pagrindus, grindžiamus, pirma, pagrindinio reglamento 11 straipsnio 4 ir 5 dalių (dabar – Reglamento Nr. 2016/1036 11 straipsnio 5 dalis) ir antidempingo susitarimo 6.1 ir 9.5 straipsnių pažeidimu, antra, nediskriminavimo principo pažeidimu, trečia, akivaizdžia faktinių aplinkybių vertinimo klaida, ketvirta, teisės į gynybą pažeidimu, penkta, piktnaudžiavimu įgaliojimais ir teisės klaida, šešta, akivaizdžia teisės klaida, septinta, teisės būti išklausytam pažeidimu ir tuo, kad motyvacija pagrįsta ne faktais, bet prielaidomis, ir aštunta, antidempingo susitarimo 9.5 straipsnio pažeidimu.

50

Savo pirmajame pagrinde ieškovė ginčija ginčijamo sprendimo 8 konstatuojamąją dalį. Joje nustatyta:

„[Ieškovė] tvirtino, kad [jai] po peržiūros dėl naujo eksportuojančio gamintojo statuso suteikimo pagal pagrindinio reglamento 11 straipsnio 4 dalį turi būti nustatytas individualus muitas. Komisija atmetė šį argumentą, pažymėdama, kad pagrindinio reglamento 11 straipsnio 4 dalis negali būti teisinis pagrindas tuo atveju, kai per pirminį tyrimą pasinaudojama atranka, ir kad prašymo teisinis pagrindas yra [galutinio] reglamento 3 straipsnis.“

51

Ieškovė iš esmės tvirtina, jog tai, kad Komisija taikė galutinio reglamento 3 straipsnyje numatytą procedūrą, o ne pagrindinio reglamento 11 straipsnio 4 dalyje numatytą procedūrą, jau turėjo neigiamų pasekmių. Iš tikrųjų, net jei turėtų būti taikoma pagrindinio reglamento 5 straipsnio 10 dalis (dabar – Reglamento Nr. 2016/1036 5 straipsnio 10 dalis), kurioje numatytas pranešimas apie pradėtą antidempingo tyrimą, remiantis pagrindinio reglamento 11 straipsnio 5 dalimi, jokio pranešimo apie pradėtą peržiūrą nagrinėjamu atveju nebuvo, todėl pagrindinio reglamento 6 straipsnio 7 dalyje (dabar – Reglamento Nr. 2016/1036 6 straipsnio 7 dalis) nurodytos suinteresuotosios šalys, t. y. importuotojai ir Kinijos vyriausybė, negalėjo pateikti išdėstyti savo pozicijos per administracinę procedūrą. Kinijos vyriausybė galėjo pateikti informacijos, kuri būtų patvirtinusi, jog ieškovė atitinka visas sąlygas gauti naujo eksportuojančio gamintojo statusą, numatytą galutinio reglamento 3 straipsnyje.

52

Negalima pateisinti to, kad per pirminį tyrimą atrankos technikos panaudojimas atimtų iš trečiųjų suinteresuotųjų asmenų teisę dalyvauti peržiūros procedūroje dėl naujo eksportuojančio gamintojo statuso suteikimo, nors jie galėtų dalyvauti pagrindinio reglamento 11 straipsnio 4 dalyje numatytoje procedūroje. Juo labiau kad Komisija pripažino, jog naujo eksportuojančio gamintojo statuso suteikimo kriterijai iš esmės yra identiški tiek atliekant tyrimą pagal pagrindinio reglamento 11 straipsnio 4 dalį, tiek atliekant tyrimą pagal galutinio reglamento 3 dalį. Naujo eksportuojančio gamintojo statuso, numatyto galutinio reglamento 3 straipsnyje, prašytojai yra diskriminuojami, palyginti su tais, kurie šio statuso prašo pagal pagrindinio reglamento 11 straipsnio 4 dalį. Pagrindinio reglamento 11 straipsnio 4 dalies ketvirta pastraipa (dabar Reglamento Nr. 2016/1036 11 straipsnio 4 dalies ketvirta pastraipa) nėra lex specialis pagrindinio reglamento 11 straipsnio 5 dalies atžvilgiu.

53

Dublike ieškovė tvirtina, kad Komisijos praktika, įgyvendinta ir ginčijamame sprendime, grindžiama galutinio reglamento 3 straipsniu, kai neinformuojamos visos suinteresuotosios šalys, nurodytos pagrindinio reglamento 5 straipsnio 11 dalyje (dabar – Reglamento Nr. 2016/1036 5 straipsnio 11 dalis) ir pagrindinio reglamento 6 straipsnio 7 dalyje, neatitinka antidempingo susitarimo 6.1 straipsnio.

54

Dėl antidempingo susitarimo 9.5 straipsnio pažymėtina, kad jis į Sąjungos teisę buvo perkeltas pagrindinio reglamento 11 straipsnio 4 dalimi, kuri jį pakartoja beveik pažodžiui. Taigi įsipareigojimas, prisiimtas pagal PPO teisę, Sąjungos teisėje įgyvendinamas tiesiogiai. Antidempingo susitarimo 9.5 straipsnis neleidžia taikyti išimčių, atsižvelgiant į tai, ar bendrovės buvo atrinktos tyrimui. Jis taikomas visiems naujiems eksportuojantiems gamintojams.

55

Be to, net neatrinktos bendrovės pagal pagrindinio reglamento 17 straipsnio 3 dalį ir antidempingo susitarimo 6.10.2 straipsnį, kuris turi tiesioginį poveikį Sąjungos teisėje, turi teisę į individualų režimą ir joms negali būti taikoma antidempingo norma, nustatyta naudojant didžiausią konstatuotą dempingo skirtumą, susijusį su bendradarbiaujančio eksportuojančio gamintojo tipiniu produktu, t. y. 69,7 %. Kadangi ieškovė buvo vienintelė iš eksportuotojų, paprašiusi suteikti naujo eksportuojančio gamintojo statusą, o priežasčių taikyti atranką nebeliko, Komisija turėjo jai taikyti individualų režimą.

56

Komisija ir įstojusi į bylą šalis ginčija ieškovės argumentus.

57

Šiuo klausimu pirmiausia reikia pažymėti, kad ieškovė savo argumentu iš esmės siekia įrodyti, jog ginčijamas sprendimas neatitinka pagrindinio reglamento 11 straipsnio 4 ir 5 dalių ir antidempingo susitarimo 9.5 straipsnio, nes apie pradėtą tyrimą, po kurio jis buvo priimtas, viešai nebuvo paskelbta Europos Sąjungos oficialiajame leidinyje.

58

Vis dėlto, kaip nurodo Komisija, ginčijamas sprendimas negalėjo būti priimtas pagal pagrindinio reglamento 11 straipsnio 4 dalį. Iš tikrųjų iš pagrindinio reglamento 11 straipsnio 4 dalies ketvirtos pastraipos matyti, kad šio straipsnio nuostatos netaikomos, kai muitas nustatomas pagal to paties reglamento 9 straipsnio 6 dalį, t. y. kai per pirminį tyrimą institucijos pasinaudoja atrankos metodu, kaip tai buvo padaryta nagrinėjamu atveju.

59

Taigi pagrindinio reglamento 11 straipsnio 5 dalis, kuri taikoma tik pagrindinio reglamento nuostatų, susijusių su procedūromis ir tyrimais, t. y. pagrindinio reglamento 5 straipsnio 10 ir 11 dalių ir to paties reglamento 6 straipsnio 7 dalies peržiūros procedūroms, numatytoms pagrindinio reglamento 11 straipsnio 2 dalyje (dabar – Reglamento Nr. 2016/1036 11 straipsnio 2 dalis) ir pagrindinio reglamento 11 straipsnio 3 ir 4 dalyse, netaikoma galutinio reglamento 3 straipsniu pagrįstam tyrimui.

60

Sąjungos teisės aktų leidėjo valią netaikyti pagrindinio reglamento 11 straipsnio 4 dalies pirmos–trečios pastraipų (dabar Reglamento Nr. 2016/1036 11 straipsnio 4 dalies pirma–trečia pastraipos), kai per pirminį tyrimą pasinaudojama atranka, o to paties reglamento 11 straipsnio 5 dalį taikyti tik pagrindinio reglamento 11 straipsnio 2–4 dalyse numatytoms peržiūroms patvirtina tai, kad šios nuostatos nebuvo keičiamos, kai nuo 1997 m. vasario 17 d. Tarybos reglamentu (EB) Nr. 285/97 buvo iš dalies pakeistas Reglamentas (EEB) Nr. 738/92, kuriuo importuojamiems Brazilijos ir Turkijos kilmės medvilnės siūlams nustatomas galutinis antidempingo muitas (OL L 48, 1997, p. 1); tuomet buvo pradėta formuoti Tarybos ir Komisijos praktika tam tikromis sąlygomis naujiems eksportuojantiems gamintojams taikyti dempingo skirtumą, apskaičiuotą pagal pagrindinio reglamento 9 straipsnio 6 dalį.

61

Be to, nustatyta, kad ieškovė prašė taikyti galutinio reglamento 3 straipsnį ir kad ji buvo tinkamai informuota apie antidempingo muito normą, kuri jai bus taikoma, jei aptariamas tyrimas pasibaigs teigiamai.

62

Ginčijamas sprendimas buvo priimtas remiantis galutinio reglamento 3 straipsniu, kuriame nustatyta speciali procedūrą, pagal kurią 30,6 % antidempingo muito norma, taikoma bendradarbiavusiems, tačiau neatrinktiems gamintojams, taikoma ir ūkio subjektams, kurie, jei atitinka tris šioje nuostatoje numatytas sąlygas, įrodo, kad yra nauji eksportuojantys gamintojai. Galutinio reglamento 3 straipsnis nenumato pranešimo apie pradėtą peržiūrą paskelbimo ar pranešimo apie pradėtą peržiūrą suinteresuotoms šalims, nurodytoms pagrindinio reglamento 5 straipsnio 10 ir 11 dalyse ir 6 straipsnio 7 dalyje.

63

Dėl ieškovės dublike išdėstyto teiginio, kad Komisijos praktika, įgyvendinta ir ginčijamame sprendime, grindžiama galutinio reglamento 3 straipsniu, kai neinformuojamos visos suinteresuotosios šalys, nurodytos pagrindinio reglamento 5 straipsnio 11 dalyje ir 6 straipsnio 7 dalyje, neatitinka antidempingo susitarimo 6.1 straipsnio, reikia konstatuoti, jog tai naujas argumentas, pirmą kartą nurodytas dublike. Vis dėlto, kaip per posėdį iš esmės tvirtino ieškovė, tai yra išplėtimas kitų ieškinyje nurodytų argumentų, kuriais ginčijamas pranešimo apie pradėtą peržiūrą nepaskelbimas ir informacijos visoms suinteresuotosioms šalims nepateikimas. Todėl šis argumentas yra priimtinas. Dėl minėto argumento pagrįstumo reikia pažymėti, kad antidempingo susitarimo 6.1 straipsnis, pagal kurį „Visoms suinteresuotoms antidempingo tyrimu šalims turi būti pranešta, kokios informacijos reikia institucijoms, ir sudarytos sąlygos raštu pateikti visus įrodymus, kuriuos jos mano esant reikalingus aptariamajam tyrimui“, į Sąjungos teisę buvo perkeltas pagrindinio reglamento 5 straipsnio 10 dalimi. Šio sprendimo 59 punkte jau buvo nuspręsta, kad pagrindinio reglamento 11 straipsnio 5 dalis, kuri taikoma tik pagrindinio reglamento nuostatų, susijusių su procedūromis ir tyrimais, t. y. pagrindinio reglamento 5 straipsnio 10 dalies peržiūros procedūroms, numatytoms pagrindinio reglamento 11 straipsnio 5 dalyje ir pagrindinio reglamento 11 straipsnio 2–4 dalyse, netaikoma galutinio reglamento 3 straipsniu pagrįstam tyrimui.

64

Antra, dėl ieškovės tvirtinimo, kad ginčijamas sprendimas neatitinka antidempingo susitarimo 9.5 straipsnio, nes pati pagrindinio reglamento 11straipsnio 4 dalis neatitinka šios nuostatos, kadangi joje numatytos peržiūros atveju ji netaikoma situacijoms, kai institucijos pirminiame tyrime pasinaudoja atrankos metodu, todėl Komisija turi taikyti galutinio reglamento 3 straipsnį, reikia, kaip nurodo Komisija, pirmiausia patikrinti, ar antidempingo susitarimo 9.5 straipsnis gali būti tiesiogiai taikomas Sąjungos teisinėje sistemoje.

65

Šiuo klausimu pakanka konstatuoti, kad nors pagrindinio reglamento 11 straipsnio 4 dalies pirmos-trečios pastraipų tekstas (išskyrus trečią sąlygą, susijusią su eksportu po pirminiame tyrime vertinto laikotarpio) yra analogiškas antidempingo susitarimo 9.5 straipsnio tekstui, pagrindinio reglamento 11 straipsnio 4 dalis turi dar ketvirtą pastraipą, pagal kurią šis straipsnis netaikomas, kai muitai nustatomi pagal to paties reglamento 9 straipsnio 6 dalį, t. y. kai institucijos per pirminį tyrimą pasinaudoja atrankos metodu. Šios išimties tikslas nesuteikti naujiems eksportuojantiems gamintojams geresnių sąlygų nei tiems, kurie bendradarbiavo per pirminį tyrimą, tačiau nebuvo atrinkti. Šio aspekto antidempingo susitarime nėra. Taigi pagrindinio reglamento 11 straipsnio 4 dalies ketvirta pastraipa išreikšta Sąjungos teisės aktų leidėjo valia šioje srityje patvirtinti savitą Sąjungos teisinės sistemos požiūrį. Todėl minėta nuostata negali būti laikoma priemone, skirta konkrečių įsipareigojimų, prisiimtų pagal PPO susitarimus, įgyvendinimui užtikrinti Sąjungos teisinėje sistemoje. Sąjungos teisės aktų leidėjas įgyvendino turimą teisėkūros kompetenciją dėl sąlygų pradėti peržiūrą dėl naujų eksportuojančių gamintojų, nustatydamas vien Sąjungos teisinei sistemai būdingą tvarką, todėl negalima tvirtinti, kad Sąjungos teisės aktų leidėjas siekė pagrindinio 11 straipsnio 4 dalimi įgyvendinti konkrečius įsipareigojimus pagal antidempingo susitarimo 9.5 straipsnį (šiuo klausimu žr. 2015 m. liepos 16 d. Sprendimo Komisija / Rusal Armenal, C‑21/14 P, EU:C:2015:494, 48, 50 ir 53 punktus). Iš to matyti, kad antidempingo susitarimo 9.5 straipsnis tiesiogiai netaikomas Sąjungos teisinėje sistemoje.

66

Trečia, kadangi tyrimo pagal galutinio reglamento 3 straipsnį tikslas yra siauresnis nei tyrimo pagal pagrindinio reglamento 11 straipsnio 4 dalį, pagrįsta apie tai, kad pradėtas tyrimas pagal galutinio reglamento 3 straipsnį informuoti mažiau asmenų. Jei tyrimu pagal pagrindinio reglamento 11 straipsnio 4 dalį siekiama ne tik nustatyti, ar atitinkamas ūkio subjektas yra naujas eksportuojantis gamintojas, bet ir (teigiamo atsakymo į pirmą klausimą atveju) jo individualų dempingo skirtumą, tyrimu pagal galutinio reglamento 3 straipsnį siekiama tik patikrinti, ar atitinkamas ūkio subjektas yra naujas eksportuojantis gamintojas. Vykstant šiam tyrimui, pastarasis turi įrodyti, kad galutinio reglamento 1 straipsnio 1 dalyje nurodytų Kinijos kilmės prekių pirminiame tyrime vertintu laikotarpiu neeksportavo į Sąjungą, kad nėra susijęs su eksportuotoju ar gamintoju, kuriam taikomos šiame reglamente nustatytos priemonės, ir kad jis faktiškai eksportavo nagrinėjamas prekes arba prisiėmė neatšaukiamą sutartinį įsipareigojimą eksportuoti į Sąjungą didelį kiekį pasibaigus pirminiame tyrime vertintam laikotarpiui. Kadangi šios sąlygos susijusios su aptariamo ūkio subjekto konkrečia situacija, būtent jis, o ne tretieji asmenys, lengviausiai gali pateikti reikalingą informaciją.

67

Ketvirta, bet kuriuo atveju, net jei būtų nuspręsta, kad Komisija, priimdama ginčijamą sprendimą, buvo saistoma pagrindinio reglamento 5 straipsnio 10 ir 11 dalių bei 6 straipsnio 7 dalies, procedūros pažeidimai ginčijamo sprendimo panaikinimą visiškai ar iš dalies gali lemti tik tuo atveju, jei nustatoma, kad, nesant minėtų pažeidimų, ginčijamo sprendimo turinys būtų buvęs kitoks (2007 m. rugsėjo 24 d. Nutarties Torres / VRDT ir Bodegas Muga, C‑405/06 P, nepaskelbta Rink., EU:C:2007:546, 29 punktas; taip pat šiuo klausimu žr. 1980 m. spalio 29 d. Sprendimą van Landewyck ir kt. / Komisija, 209/78–215/78 ir 218/78, nepaskelbtas Rink., EU:C:1980:248, 47 punktą ir 2013 m. vasario 6 d. Sprendimo Bopp / VRDT (Žalio aštuonkampio atvaizdas), T‑263/11, nepaskelbtas Rink., EU:T:2013:61, 49 punktą).

68

Šalis, kuri remiasi šiais procedūriniais pažeidimais turi įrodyti, kad jeigu jų nebūtų buvę, ginčijamo sprendimo turinys būtų buvęs kitoks.

69

Ieškinyje ieškovė nurodė, kad nagrinėjamu atveju importuotojai ir ypač Kinijos vyriausybė galėjo pateikti komentarų ieškovės naudai ir tikriausiai būtų pateikę. Ji kelis kartus pakartoja teiginį, kad Kinijos vyriausybė būtų palaikiusi ieškovę administracinėje procedūroje, jei būtų buvusi informuota, ir būtų pateikusi Komisijai abejones išsklaidančios informacijos. Galiausiai dublike ieškovė nurodė, kad nebuvo informuota jokia eksportuotojų, importuotojų ar vartotojų asociacija, taip pat nebuvo informuotas joks prekybininkas ir visuomenė, todėl galimo jų įstojimo į administracinę procedūrą negalima atmesti.

70

Vis dėlto reikia konstatuoti, kad Kinijos vyriausybė gavo bendrosios informacijos dokumentą, tačiau nepateikė jokių pastabų ar paaiškinimų šiuo klausimu. Kalbant apie Kinijos tarptautinės prekybos rūmus, neginčijama, kad vienas jų atstovų per susitikimą Komisijos patalpose ieškovės vardu pateikė bendro pobūdžio pranešimą, tačiau nepateikė jokių paaiškinimų dėl bylos esmės. Kalbant apie eksportuotojų, importuotojų ar vartotojų asociacijas, prekybininkus ir visuomenę, pažymėtina, kad ieškovė nenurodė, kuo konkrečiai jie galėtų papildyti informaciją, kurios trūkumą ieškovės byloje nustatė Komisija, arba paaiškinti, Komisijos nuomone, turimą prieštaringą informaciją. Be to, ieškovė nepasinaudojo jai pagal Bendrojo Teismo procedūros reglamento 91–102 straipsnius suteikta galimybe prašyti šių asociacijų atstovus pakviesti į Bendrąjį Teimą, kad patvirtintų jos tvirtinimus (šiuo klausimu pagal analogiją žr. 2017 m. rugsėjo 6 d. Sprendimo Intel / Komisija, C‑413/14 P, EU:C:2017:632, 101 punktą). Taip pat, kaip nurodyta šio sprendimo 66 punkte, kadangi galutinio reglamento 3 straipsnyje numatytos sąlygos susijusios su aptariamo ūkio subjekto konkrečia situacija, būtent jis, o ne tretieji asmenys, lengviausiai gali pateikti reikalingą informaciją.

71

Taigi ieškovė neįrodė, kad, nesant nurodytų procedūros pažeidimų, ginčijamo sprendimo turinys būtų buvęs kitoks.

72

Penkta, priešingai, nei tvirtina ieškovė, pagrindinio reglamento 17 straipsnio 3 dalis ir antidempingo susitarimo 6.10.2 straipsnis, kurie numato galimybę neatrinktam eksportuojančiam gamintojui prašyti individualaus režimo, kad jam būtų suteiktas individualus dempingo skirtumas, šiuo atveju netaikomi. Kaip iš esmės tvirtina į bylą įstojusi šalis, specialioje normoje, t. y. pagrindinio reglamento 11 straipsnio 4 dalies pirmoje–trečioje pastraipose numatyta galimybė atliekant peržiūrą dėl naujo eksportuojančio gamintojo nustatyti individualų dempingo skirtumą. Tačiau, kaip jau buvo minėta, šio reglamento 11 straipsnio 4 dalies ketvirtoje pastraipoje numatyta išimtis, t. y. ši taisyklė netaikoma, jie atliekant pirminį tyrimą buvo pasinaudota atrankos metodu.

73

Šešta, priešingai, nei teigia ieškovė, ūkio subjektai, prašantys suteikti naujo eksportuojančio gamintojo statusą pagal galutinio reglamento 3 dalį, nėra diskriminuojami, palyginti su tais, kurie gali šio statuso prašyti pagal pagrindinio reglamento 11 straipsnio 4 dalį. Iš tikrųjų galutinio reglamento 3 straipsnis ir pagrindinio reglamento 11 straipsnio 4 dalies ketvirta pastraipa užtikrina kad pritaikius atranką, pirma, naujiems eksportuojantiems gamintojams nebūtų sudarytos geresnės sąlygos nei eksportuojantiems gamintojams, kurie nebuvo atrinkti, tačiau bendradarbiavo per pirminį tyrimą, ir, antra, jiems galėtų būti nustatyta tokia pati antidempingo muito norma kaip ir pastariesiems. Taigi ieškovės nurodytas skirtingas eksportuojančių gamintojų vertinimas yra susijęs su atranka, aiškiai numatyta pagrindinio reglamento 17 straipsnyje. Ieškovė nepateikė prieštaravimo dėl šios nuostatos teisėtumo, atsižvelgiant į nediskriminavimo principą.

74

Taigi pirmąjį pagrindą reikia atmesti.

75

Ieškovė nurodo, kad neseniai 2015 m. lapkričio 25 d. Komisijos įgyvendinimo reglamente (ES) 2015/2179 kuriuo inicijuojama Tarybos įgyvendinimo reglamento (ES) Nr. 102/2012, kuriuo nustatytas galutinis antidempingo muitas importuojamiems, inter alia, Kinijos Liaudies Respublikos kilmės plieniniams lynams ir kabeliams ir kurio taikymas išplėstas importuojamiems plieniniams lynams ir kabeliams, siunčiamiems iš Korėjos Respublikos, deklaruojamiems kaip Korėjos Respublikos kilmės arba ne, peržiūra, siekiant nustatyti, ar vienam Korėjos eksportuotojui galima netaikyti šių priemonių, ir kuriuo panaikinamas antidempingo muitas iš šio eksportuotojo importuojamam produktui ir nustatoma privaloma iš šio eksportuotojo importuojamo produkto registracija (OL L 309, 2015, p. 3), Komisija Korėjos eksportuojančiam gamintojui teisingai pritaikė pagrindinio reglamento nuostatą, susijusią su naujais eksportuotojais, t. y pagrindinio reglamento 11 straipsnio 4 dalį. Iš įgyvendinimo reglamento Nr. 2015/2179 6–13 konstatuojamųjų dalių matyti, kad aptariamas eksportuojantis gamintojas neprivalėjo pateikti įrodymų, prima facie patvirtinančių, kad jis atitinka tris sąlygas, numatytas pagrindinio reglamento 11 straipsnio 4 dalyje, kad Komisija minėto tyrimo laikotarpiu visą šio Korėjos eksportuotojo importą atleido nuo bet kokio antidempingo muito ir kad ji pasiūlė tretiesiems suinteresuotiems asmenims pateikti savo pastabas. Be to, procedūra, po kurios buvo priimtas įgyvendinimo reglamentas Nr. 2015/2179, truko tik du mėnesius.

76

Šioje byloje ieškovė buvo diskriminuojama dėl per pirminį tyrimą taikytos atrankos, taigi dėl galutinio reglamento 3 straipsnyje numatytos procedūros. Ji, kaip ir Korėjos eksportuojantis gamintojas, savo 2013 m. rugsėjo mėn. prašyme pateikė prima facie pakankamų įrodymų, tačiau nebuvo atleista nuo muitų, kol vyko nagrinėjamas tyrimas, ir turėjo laukti daugiau nei dvejus su puse metų, kol buvo priimtas sprendimas. Be to, dublike ieškovė tvirtina, kad, priešingai, nei numatyta pagrindinio reglamento 16 straipsnio 2 dalyje (dabar – Reglamento Nr. 2016/1036 16 straipsnio 2 dalis), Komisija byloje, po kurios priimtas Įgyvendinimo reglamentas Nr. 2015/2179, vizitais į ieškovės patalpas nesistengė papildyti jai pateiktos informacijos.

77

Kadangi ieškovei visą aptariamo tyrimo laikotarpį, kuris truko daugiau nei dvejus su puse metų, buvo taikomas 69,7 % antidempingo muitas, ji negalėjo vystyti savo veiklos Sąjungoje ir tai sukėlė labai sunkių ekonominių pasekmių.

78

Komisija ginčija ieškovės argumentus.

79

Šiuo klausimu reikia konstatuoti, kad remdamasi įgyvendinimo reglamentu Nr. 2015/2179, kuriuo inicijuojama 2012 m. sausio 27 d. Tarybos įgyvendinimo reglamento (ES) Nr. 102/2012, kuriuo pagal pagrindinio reglamento 11 straipsnio 2 dalį atlikus priemonių galiojimo termino peržiūrą importuojamiems Kinijos Liaudies Respublikos ir Ukrainos kilmės plieniniams lynams ir kabeliams nustatomas galutinis antidempingo muitas, kuris taip pat taikomas importuojamiems iš Maroko, Moldavijos ir Korėjos Respublikos siunčiamiems plieniniams lynams ir kabeliams, deklaruojamiems arba nedeklaruojamiems kaip šių šalių kilmės, ir baigiama pagal pagrindinio reglamento 11 straipsnio 2 dalį atliekama importuojamiems Pietų Afrikos kilmės plieniniams lynams ir kabeliams taikomų priemonių galiojimo termino peržiūra, peržiūra (OL L 36, 2012, p. 1), ieškovė tvirtina, kad ji buvo diskriminuojama palyginti su toje procedūroje dalyvavusiu Korėjos eksportuojančiu gamintoju. Ji iš esmės tvirtino, kad priešingai nei apie procedūrą, po kurios buvo priimtas minėtas įgyvendinimo reglamentas, apie procedūrą, po kurios buvo priimtas ginčijamas sprendimas, nebuvo pranešta viešai paskelbiant pranešimą apie pradėtą peržiūrą, suinteresuotosios šalys apie ją nežinojo, tyrimas truko per ilgai, nebuvo sustabdytas antidempingo muito taikymas vykstant tyrimui ir kad įrodymų, kuriuos ji turėjo pateikti standartas buvo aukštesnis.

80

Remiantis suformuota jurisprudencija, lygybės ir nediskriminavimo principai reikalauja, kad panašios situacijos nebūtų vertinamos skirtingai, o skirtingos – vienodai, jei toks vertinimas negali būti objektyviai pagrįstas (žr. 2007 m. gruodžio 13 d. Sprendimo Asda Stores, C‑372/06, EU:C:2007:787, 62 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

81

Kaip tvirtina Komisija, ieškovės lyginamų dviejų bylų situacijos yra skirtingos, todėl negali būti konstatuota diskriminacija.

82

Iš tikrųjų, pirma, ieškovė prašė sutekti naujo eksportuojančio gamintojo statusą pagal galutinio reglamento 3 straipsnį. Ieškovės nurodytas Korėjos eksportuojantis gamintojas prašė, kad būti įtrauktas į eksportuojančių gamintojų, kuriems netaikomas antidempingo muitas, bet kurio taikymas išplėstas iš Korėjos Respublikos importuojamiems atitinkamiems produktams, sąrašą pagal pagrindinio reglamento 13 straipsnio 4 dalies penktą pastraipą (dabar – Reglamento Nr. 2016/1036 13 straipsnio 4 dalies penkta pastraipa), kurioje, norint taikyti šią nuostatą, daroma nuoroda į pagrindinio reglamento 11 straipsnio 4 dalį dėl įmonių, kurios prašo atleisti nuo antidempingo muito po to, kai priimamas reglamentas dėl antidempingo muito taikymo išplėtimo. Per tokią procedūrą nepakanka įrodyti, kad tenkinamos pagrindinio reglamento 11 straipsnio 4 dalyje numatytos sąlygos. Remiantis pagrindinio reglamento 13 straipsnio 4 dalies trečia pastraipa (dabar – Reglamento Nr. 2016/1036 13 straipsnio 4 dalies trečia pastraipa), atitinkama įmonė taip pat turi įrodyti, kad nedalyvauja atliekant vengimo veiksmus. Tai, be kita ko, priežastis, dėl kurios Įgyvendinimo reglamento Nr. 2015/2179 6 ir 8 konstatuojamose dalyse pažymima, kad Korėjos eksportuojantis gamintojas pateikė pakankamai įrodymų, patvirtinančius prima facie, kad nevengė toje byloje nagrinėtam produktui taikomų priemonių. Tokio tyrimo apimtis yra platesnė, nei galutinio reglamento 3 straipsnyje numatyto tyrimo apimtis.

83

Antra, Įgyvendinimo reglamentas Nr. 2015/2179 neatleido Korėjos eksportuojančio gamintojo nuo muito, o tik pradėjo aptariamą tyrimą. Todėl tai, kad Komisija šiame atleidimo nuo muito procedūros etape pasitenkino įrodymais, jog minėtas Korėjos eksportuojantis gamintojas prima facie atitinka reikiamas sąlygas, nereiškia, kad ta įmonė turėjo pateikti žemesnio standarto įrodymus nei ieškovė. Tai paprasčiausiai reiškia, kad tos įmonės pateikti įrodymai buvo pakankamai aiškūs, kad būtų galima pradėti minėtą tyrimą, kurio tikslas – galutinai patvirtinti įmonės teiginius. Be to, nors ieškovė kelis kartus tvirtino, kad naujo eksportuojančio gamintojo statusas jai turėjo būti suteiktas, nes ji pateikė įrodymų, patvirtinančių, jog prima facie atitinka reikiamas sąlygas, nei galutinio reglamento 3 straipsnis, nei juo labiau pagrindinio reglamento 11 straipsnio 4 dalis neleidžia manyti, kad atitinkamai įmonei pakanka pateikti tokių įrodymų, kad įvykdytų jai tenkančią įrodinėjimo pareigą. Abiem atvejais teisės aktų leidėjas numatė, kad naujo eksportuojančio gamintojo statusu suinteresuota įmonė turi įrodyti, kad tenkinamos būtinos sąlygos.

84

Trečia, priešingai nei tyrime, po kurio priimtas galutinis reglamentas, tyrime, po kurio priimtas Įgyvendinimo reglamentas Nr. 102/2012, nebuvo taikomas atrankos metodas, todėl Korėjos eksportuojantis gamintojas galėjo remtis pagrindinio reglamento 11 straipsnio 4 dalies pirma–trečia pastraipomis. Nagrinėjant pirmąjį pagrindą jau buvo nuspręsta, kad negalima tvirtinti, jog buvo diskriminacija dėl to, kad nauji eksportuojantys gamintojai negalėjo prašyti peržiūros pagal pagrindinio reglamento 11 straipsnio 4 dalį, jei per pirminį tyrimą buvo pasinaudota atranka, ir dėl to, kad jiems gali būti taikoma tik bendradarbiavusiems, tačiau neatrinktiems eksportuojantiems gamintojams taikoma antidempingo muito norma.

85

Ketvirta, tas pats pasakytina ir dėl klausimo, susijusio su skirtumais suinteresuotoms šalims pranešant apie pradėtą tyrimą. Pranešimo tvarka skiriasi, atsižvelgiant į tai, ar taikomas galutinio reglamento 3 straipsnis, ar pagrindinio reglamento 11 straipsnio 4 dalis, o šis taikymas priklauso nuo to, ar atliekant pirminį tyrimą buvo pasinaudota atranka.

86

Penkta, kadangi pagal Įgyvendinimo reglamentą Nr. 2015/2179 pradėtas tyrimas buvo atliekamas pagal pagrindinio reglamento 11 straipsnio 4 dalį, pagal šios dalies trečią pastraipą, kol vyksta šis tyrimas, įmonė atleidžiama nuo galiojančio antidempingo muito ir importo registracijos. Tokios tvarkos nenumatyta galutinio reglamento 3 straipsnyje, kuriuo grindžiamas nagrinėjamas tyrimas.

87

Šešta, reikia konstatuoti, kad ieškovė laiką, reikalingą Komisijai pradėti tyrimą pagal pagrindinio reglamento 13 straipsnio 4 dalį, lygina su sprendimo iš esmės dėl naujo eksportuojančio gamintojo statuso suteikimo pagal galutinio reglamento 3 straipsnį priėmimo trukme. Tačiau šios dvi situacijos nėra panašios. Abi bylos skiriasi tuo, kad Korėjos eksportuojančio gamintojo byla buvo išsami, o ieškovės bylai trūko dokumentų. Be to, ieškovė pirmiausia prašė tarpinės peržiūros, remdamasi pagrindinio reglamento 11 straipsnio 3 dalimi, ir tam tikrą laiką buvo abejonių dėl jos prašomos peržiūros rūšies ir dėl to, kokia tvarka turėtų būti nagrinėjami jos tarpinės peržiūros prašymas ir prašymas suteikti naujo eksportuojančio gamintojo statusą.

88

Septinta, dėl pirmą kartą dublike nurodyto argumento, susijusio su pagrindinio reglamento 16 straipsnio 2 dalies pažeidimu, reikia pirmiausia įvertinti jo priimtinumą. Per posėdį dėl to apklausiama ieškovė atsisakė pateikti pastabas. Komisija nurodė, kad minėtas argumentas yra naujas pagrindas, todėl turi būti pripažintas nepriimtinu. Šiuo klausiu pažymėtina, kad nors ieškovė savo ieškinyje kaltina Komisiją, kad ši neatliko patikrinimų jos patalpose, remiantis tuo negalima daryti aiškios išvados, kad tai yra pagrindas reikalauti panaikinimo, o ne bendro pobūdžio pastaba. Tik dublike ieškovė pirmą kartą Bendrajam Teismui nurodė minėtos nuostatos pažeidimą. Taigi tai yra naujas pagrindas, todėl nepriimtinas.

89

Bet kuriuo atveju pakanka pažymėti, kad pagrindinio reglamento 16 straipsnio 2 dalis, susijusi su patikrinimo apsilankymais, numato, jog „Komisija gali atlikti tyrimus trečiosiose valstybėse, jei reikia“. Taigi, net kilus abejonių dėl eksportuojančio gamintojo byloje esančios informacijos, Komisija neprivalo atlikti patikrinimų vietoje, kaip, be kita ko, ji ir nurodė per posėdį. Ieškovė šiuo klausimu neįrodė Komisijai tenkančios pareigos. Tai ypač pasakytina, kalbant apie peržiūrą, nes numatytų sąlygų tenkinimą įrodyti turi ūkio subjektas, kuris prašo suteikti naujo eksportuojančio gamintojo statusą tiek pagal pagrindinio reglamento 11 straipsnio 4 dalį, tiek pagal galutinio reglamento 3 straipsnį.

90

Iš to matyti, kad ieškovė nepagrįstai tvirtina, jog buvo diskriminuojama, todėl antrasis pagrindas turi būti atmestas.

91

Nurodydama trečiąjį pagrindą ieškovė ginčija ginčijamo sprendimo 11, 12 ir 16 konstatuojamąsias dalis. Jose nurodoma:

<...>

92

Kadangi ginčijamo sprendimo 11 ir 12 konstatuojamosios dalys ir 16 konstatuojamoji dalis susijusios atitinkamai su antra ir pirma statuso, numatyto galutinio reglamento 3 straipsnyje, suteikimo sąlygomis, šis pagrindas išskirtinas į dvi dalis. Jas reikia nagrinėti atskirai.

93

Ginčijamo sprendimo 11 ir 12 konstatuojamosiose dalyse Komisija iš esmės kaltina ieškovę suteikus ją neišsamią informaciją apie jos grupės struktūrą ir šią grupę sudarančių bendrovių veiklą. Šie motyvai susiję su antra galutinio reglamento 3 straipsnio taikymo sąlyga dėl ryšių su eksportuojančiais gamintojais, kuriems taikomas antidempingo muitas, nebuvimo. Komisija, be kita ko, konstatavo, kad, priešingai ieškovės iš pradžių pateiktai informacijai, atsakymai į prašymus pateikti paaiškinimų parodė, jog viena grupės įmonė, konkrečiai Foshan Nanhai Huachangsheng Textile Co. Ltd, priklausė kitoms dviem, pirminiame atsakyme nenurodytoms įmonėms, t. y. Lihua International (HK) Holding Ltd ir Foshan Huachang Textile Development Co. Ltd, kurios savo ruožtu priklausė vienos ir tos pačios šeimos nariams, o ieškovė negalėjo pateikti įrodymų dėl jų įsteigimo datų, konkrečios veiklos, investicijų į kitas įmones ir dabartinio statuso.

94

Ieškovė ginčija šias išvadas ir tvirtina, kad pateikė visą būtiną informaciją apie bendrovių vidaus ir grupės organizaciją 2014 m. gruodžio 11 d. ir 2016 m. sausio 22 d. raštuose.

95

2014 m. gruodžio 11 d. rašto 3 priede ji, pateikdama veiklos licenciją, nurodė Foshan Nanhai Huachangsheng Textile įsteigimo datą ir jos akcininkus.

96

2016 m. sausio 22 d. rašte atskleistos dvi bendrovės veikė tekstilės ir kartono gamybos srityje ir iš pradžių nebuvo nurodytos, nes jos visiškai nesusijusios su nagrinėjamų prekių gamyba ir pardavimu. Konkrečiai kalbant, ieškovė savo rašte informavo Komisiją, kad Lihua International (HK) Holding veikė tekstilės sektoriuje nuo 2006 m. iki 2015 m. sausio 1 d. visiškai komerciniais tikslais. Šiame rašte taip pat nurodytos nagrinėjamos grupės bendrovės ir jų įsteigimo datos.

97

Komisijai pateiktose veiklos licencijose, esančios ieškinio A 9 ir A 10 prieduose, nurodytos grupės įmonių įsteigimo datos ir jų sąsajos su kitomis įmonėmis nebuvimas.

98

Komisija niekada neginčijo, kad pagal Kinijos teisę veiklos licenciją tekstilės, kartono ar investavimo srityje turinčiai bendrovei oficialiai draudžiama gaminti keramines plyteles ir jas kaip nors pardavinėti, nes tai būtų baudžiamasis nusižengimas. Taigi šios bendrovės negalėjo eksportuoti keramikos plytelių į Sąjungą pirminiame tyrime vertintu laikotarpiu ar būti susijusios su šios prekės eksportuotoju.

99

Taigi ieškovė nustebo, kad ginčijamas sprendimas grindžiamas „nepakankamais įrodymais“, kurių pateikti Komisija jos niekada neprašė.

100

Komisija ginčija ieškovės argumentus.

101

Šiuo klausimu galutinio reglamento 3 straipsnyje iš esmės numatyta, kad naujam Kinijos eksportuojančiam gamintojui Komisijai pateikus pakankamai įrodymų, kad jis, pirma, pirminiame tyrime vertinamu laikotarpiu neeksportavo nagrinėjamų prekių, antra, nėra susijęs su eksportuotoju ar gamintoju, kuriems taikomos galutiniu reglamentu nustatytos priemonės, ir, trečia, faktiškai eksportavo nagrinėjamas prekes arba prisiėmė neatšaukiamą sutartinį įsipareigojimą eksportuoti į Sąjungą didelį kiekį pasibaigus pirminiame tyrime vertinamam laikotarpiui, Taryba, remdamasi Komisijos pasiūlymu, pateiktu pasikonsultavus su Patariamuoju komitetu, paprasta balsų dauguma gali iš dalies pakeisti galutinio reglamento 1 straipsnio 2 dalį, tą gamintoją priskirdama prie neatrinktų bendradarbiaujančių gamintojų, kuriems taikomas 30,6 % dydžio muitas.

102

Taigi pagal šia nuostatą naujo eksportuojančio gamintojo statusas suteikiamas suinteresuotam ūkio subjektui įrodžius, kad jis atitinka šio sprendimo 101 punkte nurodytas sąlygas. Kadangi šios sąlygos yra kumuliacinės, netenkinus bent vienos jų atsisakoma suteikti minėtą statusą.

103

Reikia priminti, kad pagal suformuotą jurisprudenciją prekybos apsaugos priemonių srityje Sąjungos institucijos dėl ekonominių, politinių ir teisinių aplinkybių, kurias jos privalo išnagrinėti, sudėtingumo, turi plačią diskreciją. Iš to matyti, kad Sąjungos teismo vykdoma institucijų vertinimo kontrolė turėtų apsiriboti patikrinimu, ar buvo laikytasi procedūros taisyklių, ar tikslios faktinės aplinkybės, kuriomis grindžiamas ginčijamas pasirinkimas, ar nepadaryta akivaizdžios klaidos vertinant šias aplinkybes ir ar nebuvo piktnaudžiavimo įgaliojimais. Vis dėlto tais atvejais, kai Sąjungos institucijos turi plačią diskreciją, Sąjungos teisės sistemos suteikiamų garantijų paisymui per administracines procedūras tenka dar didesnė reikšmė. Tarp šių garantijų yra ir kompetentingos institucijos pareiga rūpestingai ir nešališkai išnagrinėti visas reikšmingas atitinkamos bylos aplinkybes, suinteresuotojo asmens teisė išdėstyti savo nuomonę ir teisė, kad dėl jo būtų priimtas tinkamai motyvuotas sprendimas (žr. 2017 m. vasario 28 d. Sprendimo Yingli Energy (China) ir kt. / Taryba, T‑160/14, nepaskelbtas Rink., EU:T:2017:125, 203 punktą ir nurodytą jurisprudenciją).

104

Atsižvelgiant į šiuos veiksnius reikia patikrinti, ar ieškovė įrodė, kad Komisija padarė akivaizdžią faktinių aplinkybių vertinimo klaidą ginčijamo sprendimo 11 ir 12 konstatuojamosiose dalyse.

105

Nustatyta, kad vertindama sąlygą, pagal kurią naujo eksportuojančio gamintojo statusu suinteresuotas ūkio subjektas turi įrodyti, kad nėra susijęs su eksportuotoju ar gamintoju, kuriam taikomos galutiniame reglamente nustatytos priemonės, Komisija ieškovei pateiktu klausimynu paprašė pateikti informacijos apie jos grupės sudėtį, aiškiai nurodydama, kad ši informacija jai turi leisti aiškiai nustatyti tikslų ieškovės ryšių su kitomis bendrovėmis pobūdį. Atsakydama į minėtą klausimyną ieškovė nurodė 5 susijusias bendroves ir tai, kad grupę sudarė iš viso 6 bendrovės. Kadangi Komisijai atrodė, kad pateiktos informacijos nepakanka, ji pirmame prašyme pateikti paaiškinimų paprašė ieškovės jai pateikti Foshan Nanhai Huachangsheng Textile akcininkų sąrašą.

106

Atsakymas į šį prašymą atskleidė, kad ši įmonė priklausė dviem kitoms bendrovėms, kurios nebuvo nurodytos atsakyme į klausimyną, t. y. Lihua International (HK) Holding ir Foshan Huachang Textile Development.

107

2015 m. rugsėjo 18 d. rašte Komisija, be kita ko, informavo ieškovę, kad jos prašymas vis dar nepakankamai pagrįstas, ir nusiuntė jai antrą prašymą pateikti paaiškinimų. Ji jos, be kita ko, prašė pateikti daugiau informacijos apie atsiliepimo į ieškinį B 15 priede pateiktą dokumentą, iš kurio matyti, kad Foshan Nanhai Huachangsheng Textile akcininkės yra Lihua International (HK) Holding ir Foshan Huachang Textile Development. Konkrečiai Komisija ieškovės prašė aprašyti šių dviejų bendrovių komercinę veiklą.

108

2015 m. rugsėjo 29 d. atsakyme ieškovė dėl šių dviejų bendrovių komercinės veiklos tik nurodė: Lihua International (HK) Holding užsiima „finansavimu ir investavimu“, o Foshan Huachang Textile Development – „tekstilės produktų gamyba ir pardavimu“.

109

Bendros informacijos dokumento 9 konstatuojamojoje dalyje Komisija nurodė, kad ieškovės atsakymai jai nesuteikė informacijos nei apie šių dviejų bendrovių įsteigimo datą, nei apie galimas jų investicijas į kitas bendroves. Iš tikrųjų, kaip tvirtina Komisija, nors nustatyta, kad šios dvi bendrovės investavo į kitą tos pačios grupės įmonę, t. y. Foshan Nanhai Huachangsheng Textile, ieškovė nepateikė jokios informacijos, kuri patvirtintų, kad šios bendrovės neinvestavo į kitas įmones. Reikia konstatuoti, kad šis klausimas ypač svarbus, kalbant apie Lihua International (HK) Holding – finansavimo ir investavimo bendrovę. Be šios informacijos neįmanoma patikrinti, ar ši bendrovė, o kartu ir visa grupė neturėjo jokių ryšių su bendrovėmis, kurioms taikomi galiojantys antidempingo muitai.

110

2015 m. gruodžio 20 d. rašte, kuriame pateiktos pastabos dėl bendros informacijos dokumento, ir per posėdį ieškovė nurodė, kad šios dvi bendrovės nutraukė veiklą 2008 m. Vis dėlto ieškovė nenurodė, kuris Bendrojo Teismo bylos medžiagos dokumentas galėtų patvirtinti, kad ji Komisijai pateikė įrodymų dėl dviejų bendrovių veiklos nutraukimo datų ir jų investicijų į kitas bendroves. Kaip nurodyta šio sprendimo 109 punkte, tokios informacijos nebuvimas yra labai svarbus, ypač kalbant apie Lihua International (HK) Holding.

111

Kaip iš esmės tvirtina Komisija, ieškovė vėliau pakeitė poziciją ir 2016 m. sausio 22 d. rašte tvirtino, kad, pirma, Lihua International (HK) Holding nutraukė veiklą 2015 m. sausio 1 d., antra, Foshan Huachang Textile Development buvo įsteigta 2001 m. ir kad jos akcininkai priklausė tai pačiai šeimai, kuriai priklausė ir Lihua International (HK) Holding bei Foshan Huachang Textile Development (žr. šio sprendimo 93 punktą), ir, trečia, Foshan Nanhai Huachansheng Textile vis dar veikė, tačiau jos veikla susijusi ne su prekyba, o tik su finansavimu. Vis dėlto ieškovė nenurodė, kuris Bendrojo Teismo bylos medžiagos dokumentas galėtų patvirtinti, kad ji Komisijai pateikė įrodymų dėl šių teiginių.

112

Nors Lihua International (HK) Holding steigimo aktas buvo pateiktas, jame nėra informacijos, nurodytos šio sprendimo 111 punkte. Dublike ieškovė nurodė, kad šis steigimo aktas baigė galioti 2007 m. Šiuo klausimu reikia konstatuoti, jog šis argumentas, jei turi būti suprantamas, kaip įrodantis minėtos įmonės veiklos nutraukimą, yra naujas ieškovės pozicijos pakeitimas, todėl visiškai nepatikimas. Bet kuriuo atveju nebuvo įrodyta, kad steigimo akto galiojimo pabaigos data, t. y. praėjus lygiai vieniems metams nuo įmonės įsteigimo, yra iš tikrųjų šios įmonės veiklos nutraukimo data.

113

Be to, reikia atmesti ieškovės tvirtinimą, kad ginčijamas sprendimas grindžiamas „nepakankamais įrodymais“, kurių pateikti Komisija jos niekada neprašė.

114

2015 m. rugsėjo 18 d. rašte Komisija paprašė ieškovės aprašyti dviejų bendrovių, apie kurių egzistavimą sužinota iš atsakymo į pirmąjį prašymą pateikti paaiškinimų, komercinę veiklą. Bendros informacijos dokumento 9 konstatuojamojoje dalyje nurodyta, kad pateiktuose paaiškinimuose nėra informacijos apie dviejų įmonių įsteigimo datas, nei apie tai, ar jos investavo į kitas bendroves. Be to, klausimyne dėl prašymo suteikti naujo eksportuojančio gamintojo statusą nurodyta, kad ieškovės atsakymai turi leisti Komisijai aiškiai nustatyti tikslų ieškovės ryšių su kitomis bendrovėmis pobūdį. Taigi ieškovė turėjo pateikti įrodymų, kurie leistų atsakyti į klausimus, į kuriuos atsakymų Komisija manė neturinti. Be to, iš ieškovės 2016 m. sausio 22 d. rašte vartojamos konstrukcijos „pateikiu papildomą informaciją“ matyti, kad ji suprato, jog Komisija jos prašo papildomos informacijos šiuo klausimu.

115

Ieškovė taip pat tvirtina: kadangi nebuvo rašomas susitikimo protokolas, ji neprisimena, kad buvo kalbėta apie dviejų bendrovių veiklos nutraukimo datą. Komisija niekada neprašė informacijos apie „veiklos nutraukimo datas“. Šiuos teiginius paneigia pačios ieškovės Komisijai per susitikimą pateikti dokumentai, kuriuose ji nurodė, kad Lihua International (HK) Holding nutraukė veiklą 2008 m.

116

Iš to matyti, kad, atsižvelgiant į prieštaringą ir neišsamią ieškovės Komisijai pateiktą informaciją dėl nagrinėjamos sąlygos, reikia konstatuoti, kad ieškovė nepagrįstai tvirtina, jog ginčijamo sprendimo 11 ir 12 konstatuojamosiose dalyse yra akivaizdi vertinimo klaida.

117

Taigi trečiojo ieškinio pagrindo pirmą dalį reikia atmesti.

118

Pagal ginčijamo sprendimo 16 konstatuojamąją dalį, nors ieškovė tvirtino, kad pirminiame tyrime vertintu laikotarpiu tik dvi grupės bendrovės aktyviai veikė nagrinėjamų prekių gamybos ir pardavimo srityje, t. y. Foshan Lihua gamino nagrinėjamas prekes ir pardavinėjo jas tik nacionalinėje rinkoje, o jos susijusi prekybininkė Foshan Henry Trading eksportavo nagrinėjamas prekes į kitas ne Sąjungos šalis, ji nepateikė Komisijai įrodymų, kurie patvirtintų, kad ieškovė ir jos grupės bendrovės pirminiame tyrime vertintu laikotarpiu neeksportavo nagrinėjamų prekių į Sąjungą. Iš tikrųjų Komisija mano, kad pateikti įrodymai buvo nepakankami, nes Foshan Lihua pardavimų apskaitos įrašuose už pirminiame tyrime vertintą laikotarpį nėra jokios informacijos apie tiekimo sąlygas, klientų adresus ar siuntos paskirties vietas, o Foshan Henry pardavimų apskaitos įrašuose apie 2009 m. nėra jokių klientų pavadinimų. Be to, ieškovė nepateikė detalių Foshan Lihua pardavimo apskaitos dokumentų už vėlesnius, po pirminiame tyrime vertinto laikotarpio ėjusius metus.

119

Ieškovė tvirtina: kadangi iki 2013 m. Foshan Lihua veiklos rezultatai nebuvo geri, t. y. tik keli klientai iš jos pirko prekes, o Foshan Henry Trading pardavimų apimtis buvo labai maža, Foshan Henry Trading nusprendė, kad nebūtina saugoti klientų pavadinimų ir adresų sąrašo, todėl jo ir nėra Komisijai pateiktuose apskaitos dokumentuose. Dublike ieškovė tvirtina, kad tai buvo veikiau dėl nedidelio klientų skaičiaus. Iš tikrųjų 2009 m. ji pardavė savo prekes nepriklausomam prekybininkui Malaizijoje. Vis dėlto ieškovė ieškinyje nurodė, kad pirminiame tyrime vertintu laikotarpiu pardavė beveik visą, o gal net ir visą savo produkciją per Foshan Guangchengda Import & Export Co. Ltd, t. y. Kinijos prekybininkę, su kuria ji nesusijusi, ir iš jos gavo pardavimo kainą. Šie pardavimai buvo „nacionaliniai“.

120

Ieškovė iš esmės tvirtina, kad nuo 2013 m. jos pardavimai išaugo ir Foshan Henry Trading nusprendė taikyti griežtesnes apskaitos taisykles ir saugoti klientų pavadinimų ir adresų sąrašą, taip pat tiekimo sąlygas. Ji neturėjo jokio komercinio ryšio su šio sprendimo 119 punkte nurodytais nepriklausomais prekybininkais. Foshan Henry Trading Komisijai pateiktuose pardavimo ir eksporto įrašuose už 2009 m. ir 2010 m. buvo nurodyti sutarčių ir sąskaitų faktūrų numeriai, mokėjimo būdas, siuntos paskirtis, kiekiai ir pardavimo vertė, taip pat galutinė paskirties vieta.

121

Dublike ieškovė tvirtina, kad klientų pavadinimų ir adresų nenurodymas susijęs su trūkstama ir neatnaujinta informacija apskaitos dokumentuose už 2009 m. ir 2010 m.

122

Vis dėlto tariamai nepakankama Foshan Henry Trading apskaita ir prekybos registrai atitiko Kinijos mažoms įmonėms taikomus reikalavimus.

123

Ieškovė nurodo, kad Komisija šių aplinkybių neginčijo.

124

Komisija ginčija ieškovės argumentus.

125

Šiuo klausimu reikia konstatuoti, kad ieškovė neįrodė per aptariamą tyrimą pateikusi dokumentus, kurių trūkumą Komisija konstatavo ginčijamo sprendimo 16 konstatuojamojoje dalyje. Konkrečiai kalbant, ji nepateikė jokio argumento ir įrodymų, galinčių patvirtinti, kad Komisijos vertinimai minėtoje ginčijamo sprendimo konstatuojamojoje dalyje dėl įmonės Foshan Lihua yra akivaizdžiai klaidingi. Ieškovė iš esmės pripažino aptariamos informacijos nepakankamumą ir pateikė argumentus, siekdama tai pateisinti. Vis dėlto šie argumentai nepaneigia minėtoje konstatuojamojoje dalyje padarytos išvados, kad Komisija iš ieškovės jai pateiktų dokumentų iš esmės negalėjo daryti išvados, kad ieškovė ir jos grupės įmonės pirminiame tyrime vertintu laikotarpiu neeksportavo nagrinėjamų prekių į Sąjungą.

126

Pirma, ieškovės argumentas, kad eksporto bendrovė Foshan Henry Trading iki 2013 m. nesaugojo jokio klientų ir jų adresų sąrašo dėl nedidelės pardavimo apimties ar nedidelio klientų skaičiaus, Bendrojo Teismo neįtikina. Pirmiausia Komisija priminė, kad pateiktuose dokumentuose apie Foshan Henry Trading pardavimus 2010–2014 m. yra visa reikiama informacija, įskaitant klientų pavadinimus, tačiau dokumentuose už 2009 m. klientų pavadinimai nenurodyti. Taip pat, kaip teikia Komisija, ieškovės pardavimų per Foshan Henry Trading apimtis, nurodyta apskaitos dokumentuose už 2009 m. ir 2010 m. ir pakartota atsiliepimo į ieškinį B 12 priede, negali būti vertinama kaip nereikšminga. Ieškovė, be kita ko, neginčijo nagrinėjamų sumų, kurias Komisija priminė tiek savo procesiniuose dokumentuose, tiek per posėdį. Galiausiai reikia konstatuoti, jog argumentas, kad informacijos nebuvimą lėmė veikiau nedidelis klientų skaičius (šio sprendimo 119 punktas), yra visiškai nepagrįstas ir tik patvirtina ieškovės Bendrajam Teismui pateiktos informacijos nepatikimumą. Iš tikrųjų šis argumentas yra naujas ieškovės pozicijos pakeitimas.

127

Antra, ieškovės argumentą, kad beveik visas ar net visas jos eksportas iki 2013 m. vyko per prekybos įmonę Foshan Guangchengda Import & Export, paneigia tiek atsiliepimo į ieškinį B 19 ir B 29 prieduose nurodytas dokumentas, iš kurio matyti, kad ieškovė didelį savo produkcijos kiekį pardavė ir kitoms eksporto įmonėms, tiek pačios ieškovės pareiškimai, kad 2009 m. ji savo produkciją pardavė nepriklausomam prekybininkui Malaizijoje.

128

Trečia, dėl ieškovės argumento, susijusio su jos Komisijai pateiktų apskaitos ir registrų dokumentų atitiktimi Kinijos mažoms įmonėms taikomiems reikalavimams, pakanka konstatuoti, kad šis argumentas yra nepakankamai pagrįstas. Taisyklė iura novit curia netaikoma valstybių narių ir juo labiau trečiųjų šalių teisei, jei nagrinėjamas fakto klausimas, kurį prireikus turi įrodyti ta šalis, kuri juo remiasi (šiuo klausimu žr. 2017 m. spalio 12 d. Sprendimo Moravia Consulting / EUIPO – Citizen Systems Europe (SDC‑444S), T‑318/16, nepaskelbtas Rink., EU:T:2017:719, 72 punktą). Tačiau ieškovė nepateikė jokių įrodymų šiuo klausimu. Konkrečiai kalbant, ieškovė nenurodė jokio šios bylos medžiagos puslapio, kuriuo grįstų savo tvirtinimą. Bet kuriuo atveju nacionalinės teisės reikalavimų dėl apskaitos laikymasis nėra įrodymas tokioje antidempingo procedūroje, kaip ši, kurios tikslai skiriasi nuo minėtais reikalavimais siekiamų tikslų.

129

Be to, reikia priminti, kad kaip nurodė Komisija, negalima Komisijai priekaištauti, kad ji neatsižvelgė į galimas faktines ar teisines aplinkybes, kurios jai galėjo būti, bet nebuvo nurodytos per administracinę procedūrą, nes Komisija neprivalo savo iniciatyva ir remdamasi spėjimais nustatyti, kokios aplinkybės galėjo jai būti nurodytos. Taip pat administracinio sprendimo teisėtumas turi būti vertinamas atsižvelgiant į informaciją, kurią priimdamas minėtą sprendimą galėjo turėti Sąjungos organas (šiuo klausimu žr. 2002 m. rugsėjo 24 d. Sprendimo Falck ir Acciaierie di Bolzano / Komisija, C‑74/00 P ir 75/00 P, EU:C:2002:524, 168 punktą ir 2004 m. sausio 14 d. Sprendimo Fleuren Compost / Komisija, T‑109/01, EU:T:2004:4, 49 punktą). Ieškovė pripažino, kad klausimas dėl jos Komisijai pateiktos apskaitos ir registrų dokumentų atitikties Kinijos mažoms įmonėms taikomiems teisės aktams per administracinę procedūrą nebuvo nagrinėtas.

130

Ketvirta, nors ieškovė tvirtina, kad Komisijai pateiktuose Foshan Henry Trading pardavimo ir eksporto apskaitos dokumentuose už 2009 m. ir 2010 m. buvo nurodyti sutarčių ir sąskaitų faktūrų numeriai, mokėjimo būdas, siuntos paskirtis, pardavimo kiekis ir vertė, taip pat galutinė paskirties vieta, ji neįrodė, kad juose buvo ir klientų 2009 m. pavadinimai. Tai yra aplinkybė, kuria grindžiama ginčijamo sprendimo 16 konstatuojamoji dalis.

131

Iš to matyti, kad trečiojo pagrindo antra dalis turi būti atmesta, todėl turi būti atmestas ir visas trečiasis pagrindas.

132

Nurodydama savo ketvirtąjį pagrindą ieškovė ginčija ginčijamo sprendimo 13, 14 ir 22 konstatuojamąsias dalis. Jose nurodoma:

<...>

133

Ginčijamo sprendimo 13 ir 14 konstatuojamosios dalys, kaip ir 11 ir 12 konstatuojamosios dalys, kurias Bendrasis Teismas vertino nagrinėdamas trečiojo pagrindo pirmą dalį, patenka į sąlygos, pagal kurią naujo eksportuojančio gamintojo statuso prašantis ūkio subjektas turi įrodyti, kad nėra susijęs su kitomis įmonėmis, kurioms taikomi antidempingo muitai, vertinimo sritį. Pirma, ginčijamo sprendimo 13 konstatuojamojoje dalyje Komisija nurodė, kad ieškovė jai neatskleidė visos savo grupės struktūros ir nenurodė susijusių bendrovių ar patronuojamųjų bendrovių, tačiau ši informacija paaiškėjo iš viešai prieinamų duomenų. Komisija per susitikimą pristatė faktines aplinkybes ieškovei ir dar jos klausinėjo apie patronuojamąją bendrovę Šivane (Kinija). Antra, ginčijamo sprendimo 14 konstatuojamojoje dalyje ji nusprendė, kad ieškovės bandant įrodyti, kad ji atitinka nagrinėjamą sąlygą, pateikta informacija yra neišsami ir neatitinka viešai prieinamų duomenų, todėl negalima konstatuoti, kad ši sąlyga yra tenkinama.

134

Ginčijamo sprendimo 22 konstatuojamojoje dalyje, kuri, kaip ir minėto sprendimo 16 konstatuojamoji dalis, Bendrojo Teismo vertinta nagrinėjant trečiojo pagrindo antrą dalį, patenka į sąlygos, pagal kurią negali būti ieškovės bendrovių grupės eksporto į Sąjungą pirminiame tyrime nagrinėtu laikotarpiu, vertinimo sritį, Komisija iš esmės konstatavo, kad ieškovės pateiktos informacijos neišsamumas ir prieštaringumas neleidžia konstatuoti, kad ieškovė ar jos grupė nevykdė aptariamo eksporto.

135

Kadangi šį pagrindą iš esmės sudaro dvi dalys (pirmoje ginčijamos ginčijamo sprendimo 13 ir 14 konstatuojamosios dalys, susijusios su antra sąlyga, o antroje – ginčijamo sprendimo 22 konstatuojamoji dalis, susijusi su pirma sąlyga), reikia jas nagrinėti atskirai.

136

Pirma, ieškovė tvirtina, kad per susitikimą nebuvo daromas nei įrašas, nei protokolas ir kad jai nebuvo pateikta jokios informacijos apie Šivane esančią patronuojamąją bendrovę. Todėl ieškovė negalėjo patikrinti, kokia informacija buvo pateikta per šį susitikimą ir ar Komisija suprato jos šiuo klausimu išsakytas mintis. Dublike ieškovė nurodo, kad Komisija per susitikimą kalbėjo apie šią patronuojamąją bendrovę. Vis dėlto ieškovė tiksliai neatsimena Komisijos pateiktų komentarų. Be protokolo ir įrašo, dėl kurių ieškovė būtų galėjusi pateikti savo nuomonę, o prireikus prašyti pataisymų, Komisija negali ginčijamo sprendimo grįsti vertinimais, kurie tariamai buvo išsakyti per susitikimą. Susitikime buvo aptariamas bendros informacijos dokumentas, kuriame Šivano patronuojamoji bendrovė neminima.

137

Taigi tik ginčijamame sprendime Komisija pirmą kartą raštu informavo ieškovę apie šios patronuojamosios bendrovės Šivane egzistavimą ir apie jos svarbą sprendimui. Ji nebuvo minima nei bendros informacijos, nei jokiame kitame dokumente, todėl ieškovė nežinojo, kokia viešai prieinama informacija Komisija remiasi. Komisija niekada nesuteikė ieškovei galimybės pareikšti nuomonę dėl minėtų viešai prieinamų duomenų; ji net nesuteikė galimybės su jai susipažinti.

138

Ieškovė tvirtina, kad jei būtų turėjusi galimybę pateikti savo nuomonę dėl patronuojamosios bendrovės Šivane, būtų paaiškinusi, kad tai ne komercinė, o kooperatinė bendrovė, prie kurios prisijungti turi visi Fošano regiono keraminių plytelių gamintojai, taigi ir ieškovė, ir kuri savo narių naudai ir prižiūrint valstybei vykdo bendras tyrimų ir technologines programas keraminių plytelių srityje. Ji nevykdo jokios operatyvinės, gamybinės ar prekybinės veiklos, ir tai Kinijos vyriausybė būtų galėjusi patvirtinti, jei būtų buvusi informuota apie nagrinėjamą tyrimą. Visiškai neįmanoma, kad pirminiame tyrime vertintu laikotarpiu ši Šivane veikianti bendrovė būtų eksportavusi nagrinėjamas prekes į Sąjungą ar būtų galėjusi būti laikoma kaip patvirtinanti ryšį su kitais eksportuotojais pagal Bendrovių teisę.

139

Antra, per nagrinėjamą tyrimą Komisija nenurodė ieškovei, kokiais viešai prieinamais duomenimis remiasi, grįsdama ginčijamo sprendimo 14 konstatuojamąją dalį. Ji taip pat nenurodė priežasčių, dėl kurių ieškovės pateikta informacija yra neišsami ir prieštaringa.

140

Komisija ginčija ieškovės argumentus.

141

Ji pripažįsta neparengusi susitikimo protokolo. Tačiau per susitikimą apie tai buvo pranešta ir ieškovė parengė per tą susitikimą aptartų klausimų santrauką. Be to, po susitikimo buvo pasikeista laiškais. Taigi ieškovė turėjo galimybę pateikti savo pastabas ir po susitikimo.

142

Patronuojamoji bendrovė Šivane buvo nustatyta remiantis įmonės organizacine struktūra (žr. atsiliepimo į ieškinį B 30 priedą). Šiuo klausimu buvo nurodyta tik tai, kad ją kontroliavo pardavimo generalinis direktorius. Komisija per susitikimą pateikė ieškovei įrodymų, tačiau ieškovė nepateikė jokių pastabų šiuo klausimu.

143

Taip pat ieškovės interneto svetainės skyriuje „Naujienos“ kalbama apie Kantone (Kinija) 2015 m. vykusią parodą „China Import & Export“ (atsiliepimo į ieškinį B 32 priedas), kurioje dalyvavo patronuojamoji bendrovė Meta, Inc. ir buvo propaguojamos prekės Meta Tiles, Inc. Komisija nežino, ar Meta Tiles yra tik prekės ženklas, ar tai atskiras teisinis vienetas. Ši informacija ieškovei taip pat buvo pateikta per susitikimą, tačiau ji nebuvo nei patvirtinta, nei paneigta.

144

Taigi ieškovės paaiškinimai apie bendrovę Šivane, išdėstyti ieškinio 75 punkte, yra nauja informacija, kuri nebuvo pateikta per nagrinėjamą tyrimą. Juos pateikdama ieškovė iš tikrųjų patvirtino, kad ši patronuojamoji bendrovė Šivane yra juridinis asmuo ir kad Foshan Lihua turi jos akcijų. Ši nauja informacija dar kartą patvirtina, kad ieškovės pateikti duomenys apie susijusius vienetus buvo neišsamūs nuo pat pradžių, o ieškovės pareiškimai nėra patikimi. Ieškinio 75 punkte pateikta informacija tik patvirtina ginčijamame sprendime padarytas išvadas.

145

Bet kuriuo atveju klausimas dėl patronuojamosios bendrovės Šivane neturėjo lemiamos reikšmės peržiūrai dėl naujo eksportuojančio gamintojo statuso. Veikiau visi ieškovės pateiktos informacijos trūkumai lėmė sprendimą atmesti prašymą suteikti naujo eksportuojančio gamintojo statusą.

146

Kalbant apie ginčijamo sprendimo 14 konstatuojamojoje dalyje minimą viešai prieinamą informaciją, pažymėtina, kad tai įvairios interneto svetainės, kuriose minima įmonė Foshan Lehua, veikianti Šivane (atsiliepimo į ieškinį B 31 priedas), įmonės, pateikusios informacijos apie Meta Tiles interneto svetainę (atsiliepimo į ieškinį B 32 priedas), ir paieškos Honkongo (Kinija) įmonių registre rezultatai (atsiliepimo į ieškinį B 34 priedas).

147

Šiuo klausimu iš suformuotos jurisprudencijos matyti, kad teisė būti išklausytam yra teisės į gynybą sudėtinė dalis ir ji užtikrina, kad kiekvienam asmeniui būtų suteikta galimybė deramai ir realiai pareikšti savo nuomonę per administracinę procedūrą ir iki sprendimo, galinčio neigiamai paveikti jo interesus, priėmimo (2014 m. lapkričio 5 d. Sprendimo Mukarubega, C‑166/13, EU:C:2014:2336, 46 punktas ir 2017 m. vasario 9 d. Sprendimo M, C‑560/14, EU:C:2017:101, 25 punktas).

148

Taisykle, jog asmeniui, kurio nenaudai priimamas sprendimas, turi būti sudaryta galimybė pateikti pastabas prieš jį priimant, visų pirma siekiama užtikrinti, kad tas asmuo turėtų galimybę ištaisyti klaidą ar pateikti su asmenine situacija susijusių įrodymų, dėl kurių sprendimas būtų priimtas, nepriimtas arba būtų nulemtas vienoks ar kitoks jo turinys (šiuo klausimu žr. 2014 m. lapkričio 5 d. Sprendimo Mukarubega, C‑166/13, EU:C:2014:2336, 47 punktą ir 2014 m. gruodžio 11 d. Sprendimo Boudjlida, C‑249/13, EU:C:2014:2431, 37 punktą ir jame nurodytą teismo jurisprudenciją).

149

Be to, kaip iš esmės matyti iš pagrindinio reglamento 6 straipsnio 6 dalies (dabar – Reglamento Nr. 2016/1036 6 straipsnio 6 dalis), asmuo, kuris nori remtis žodžiu pateikta informacija, vėliau turi šią informaciją patvirtinti raštu.

150

Pirma, nors Komisija tvirtina per susitikimą apklaususi ieškovę dėl patronuojamosios bendrovės Šivane, ir ieškovė dublike tai pripažįsta, ji nei parengė susitikimo protokolo, nei tvirtino padariusi jo įrašą. Komisija taip pat negalėjo nurodyti bylos dokumento, kuriame būtų nurodyti jos ieškovei per susitikimą užduoti klausimai.

151

Dėl tariamo Meta Tiles egzistavimo pažymėtina, jog ieškovė nepripažįsta, kad su Komisija apie tai buvo kalbėta per susitikimą.

152

Kalbėdama apie viešai prieinamą informaciją, t. y. įvairias interneto svetaines, Komisija taip pat neįrodė, kad ją minėjo per susitikimą ar vėliau ir kad suteikė ieškovei galimybę pateikti savo nuomonę šiuo klausimu.

153

Taigi ieškovė įrodė, kad Komisija ginčijamo sprendimo 13 ir 14 konstatuojamosiose dalyse negalėjo remtis per susitikimą išsakytais teiginiais, t. y. informacija, dėl kurios ieškovė neturėjo galimybės veiksmingai išsakyti savo nuomonės.

154

Be to, Foshan Lihua organizacinė struktūra, kurioje buvo nurodytas padalinys Šivane, Komisijai buvo pateikta ieškovės 2013 m. rugsėjo 7 d. rašte, esančiame atsiliepimo į ieškinį B 2 priede. Taigi Komisija dar iki susitikimo galėjo prašyti ieškovės informacijos šiuo klausimu.

155

Antra, reikia išnagrinėti, ar šio sprendimo 153 punkte esanti išvada gali paneigti ginčijamo sprendimo 14 konstatuojamojoje dalyje padarytą išvadą, jog aptariamas tyrimas nepatvirtino, kad ieškovė nebuvo susijusi su jokiu eksportuotoju ar gamintoju, kuriam taikomos galiojančios priemonės.

156

Iš ginčijamo sprendimo 14 konstatuojamosios dalies matyti, kad ji grindžiama dviem ieškovei priskiriamais trūkumais. Pirma, ieškovės pateiktos informacijos neatitikimas viešai prieinamai informacijai, susijusiai su ginčijamo sprendimo 13 konstatuojamojoje dalyje, kuri, kaip konstatuota šio sprendimo 153 punkte, pažeidžia ieškovės teisę į gynybą, išdėstytomis išvadomis.

157

Antra, ginčijamo sprendimo 14 konstatuojamoji dalis taip pat grindžiama ieškovės pateiktos informacijos neišsamumu. Nors iš tikrųjų galima daryti nuorodą ir į nepakankamą informaciją apie patronuojamąją bendrovę Šivane, vis dėlto minėta dalis pirmiausia susijusi su ginčijamo sprendimo 11 ir 12 konstatuojamosiose dalyse nustatytomis aplinkybėmis, kurių pagrįstumas buvo patvirtintas nagrinėjant trečiojo pagrindo pirmą dalį.

158

Ginčijamo sprendimo 11 ir 12 konstatuojamosiose dalyse Komisija nurodė, kad nėra įrodymų apie dviejų įmonių, kurios buvo nustatytos paprašius paaiškinimų, egzistavimą ir veiklą, ypač apie Lihua International (HK) Holding, kuri yra komercinė ir investavimo bendrovė, investicinę veiklą. Nesant tikslios ir patikimos informacijos šiais klausimais, Komisija negalėjo būti tikra, kad ieškovės grupė neturi ryšių su kitomis bendrovėmis, kurioms taikomi antidempingo muitai.

159

Taigi ieškovės argumento dėl ginčijamo sprendimo 13 konstatuojamosios dalies pagrįstumas nepaneigia minėto sprendimo 14 konstatuojamojoje dalyje padarytos galutinės išvados dėl nagrinėtos sąlygos. Juo labiau kad iš ginčijamo sprendimo 13 konstatuojamosios dalies pradžioje esančių žodžių „be to“ matyti, kad minėtoje konstatuojamojoje dalyje nurodyti motyvai yra papildomi ir antriniai ginčijamo sprendimo 11 ir 12 konstatuojamosiose dalyse nurodytų motyvų atžvilgiu. Taigi šie argumentai yra nereikšmingi ir bet kuriuo atveju turi būti atmesti, nepaisant jų pagrįstumo.

160

Vadinasi, ketvirtojo pagrindo pirmą dalį reikia atmesti.

161

Dublike ieškovė tvirtino, kad niekada nebuvo informuota apie tai, kad Sąjungos pramonės atstovui buvo pasiūlyta įstoti į bylą. Ieškovė apie tai sužinojo tik šiai šaliai įstojus į bylą teisme. Iš atsiliepimo į ieškinį B 16 priedo matyti, kad Cerame-Unie Komisijai pateikė didelės apimties dokumentą, kuriame, be kita ko, buvo vertinimų dėl ieškovės grupės struktūros ir jos eksporto veiklos. Pagal šį dokumentą Komisija turi atidžiai patikrinti, ar ieškovė ir vienas iš jos filialų eksportavo keramines plyteles pirminiame tyrime vertintu laikotarpiu. Tačiau šis dokumentas niekada nebuvo pateiktas ieškovei, todėl ji neturėjo galimybės jo pakomentuoti. Be to, ginčijamo sprendimo 22 konstatuojamojoje dalyje pakartojama Cerame-Unie vartota formuluotė, jog „negalima atmesti galimybės“, kad buvo eksportuojama pirminiame tyrime vertintu laikotarpiu. Taigi Komisija savo sprendimą grindė informacija, kurios pakomentuoti ieškovė neturėjo galimybės.

162

Komisija ginčija ieškovės argumentus.

163

Šiuo klausimu pirmiausia reikia patikrinti šios pagrindo dalies, pateiktos tik dublike, priimtinumą.

164

Apklausiama šia tema per posėdį ieškovė iš esmės tvirtino, kad argumentų šiuo klausimu ieškinyje nenurodė todėl, kad visi šie argumentai grindžiami informacija, kurią ieškovė sužinojo tik prasidėjus bylai teisme.

165

Vis dėlto, priešingai, nei nurodo ieškovė, iš 2015 m. rugsėjo 18 d. rašto matyti, kad ji buvo informuota, jog Komisija iš Sąjungos pramonės gavo informacijos dėl nagrinėjamo tyrimo. Nors Komisija jai spontaniškai neperdavė šios informacijos, ieškovė laisvai galėjo reikalauti ją pateikti, kad galėtų išdėstyti savo pastabas, tačiau to nepadarė (šiuo klausimu žr. 2017 m. vasario 28 d. Sprendimo Yingli Energy (China) ir kt. / Taryba, T‑160/14, nepaskelbtas Rink., EU:T:2017:125, 252 punktą).

166

Taigi aptariami argumentai turi būti laikomai naujais ir turi būti atmesti kaip nepriimtini.

167

Bet kuriuo atveju argumentas taip pat turi būti atmestas dėl esmės.

168

Ieškovė neįrodė, kad Cerame-Unie išvadas Komisija pažodžiui pakartojo ginčijamame sprendime. Ginčijamo sprendimo 22 konstatuojamoji dalis, kurią ginčija ieškovė, yra Komisijos atlikto tyrimo rezultatas. Iš tiesų joje vartojamos panašios ar net identiškos formuluotės toms, kurios vartojamos Cerame-Unie rašte, pavyzdžiui, tai, jog „negalima atmesti galimybės“, kad buvo eksportuojama pirminiame tyrime vertintu laikotarpiu. Vis dėlto taip yra tik todėl, kad klausimo, ar tenkinamos galutinio reglamento 3 straipsnyje numatytos sąlygos, įrodinėjimo pareiga tenka ieškovei, o ne Komisijai.

169

Taigi ketvirtojo pagrindo antra dalis turi būti atmesta, todėl turi būti atmestas ir visas minėtas pagrindas.

170

Nurodydama penktąjį pagrindą ieškovė ginčija ginčijamo sprendimo 11, 12 ir 16–19 konstatuojamąsias dalis. Minėto sprendimo 11, 12 ir 16 konstatuojamosios dalys jau buvo cituojamos šio sprendimo 91 punkte. 17–19 konstatuojamosiose dalyse nurodyta:

171

Ginčijamo sprendimo 17–19 konstatuojamosiose dalyse Komisija iš esmės nurodo ieškovės pateiktų duomenų apie jos gamybos pajėgumą, realią gamybą ir Foshan Henry Trading eksportą neatitikimą internete nurodytiems duomenims.

172

Ieškovė tvirtina, kad Komisija negali teikti klausimų, nesusijusių su naujo eksportuojančio gamintojo statusu. Nors atsakydama į bendros informacijos dokumentą ieškovė ir prašė, Komisija jai niekada nepaaiškino, kodėl bendrovės, veikiančios tekstilės, kartono ar finansavimo srityje komerciniai duomenys gali būti reikšmingi bylai dėl keraminių plytelių.

173

Ginčijamo sprendimo 16 konstatuojamojoje dalyje darydama nuorodą į po pirminiame tyrime vertinto laikotarpio padarytus pardavimo įrašus ir savo sprendimą grįsdama šia informacija Komisija taip pat padarė teisės klaidą, nes šie pardavimai neturi jokio ryšio su aptariama peržiūra.

174

Ginčijamo sprendimo 17 konstatuojamojoje dalyje yra teiginys, kuris „netinkamas“ atliekant tyrimą dėl naujo eksportuojančio gamintojo, apimantį tik eksportą pirminiame tyrime vertintu laikotarpiu ir ryšius su ūkio subjektais. Duomenys apie laikotarpį, ėjusį po pirminiame tyrime vertinto laikotarpio, neturi jokio ryšio su šia peržiūra.

175

Komisija ginčija ieškovės argumentus.

176

Šiuo klausimu reikia priminti, kad iš suformuotos jurisprudencijos matyti, jog teisės aktas tik tada laikomas priimtu piktnaudžiaujant įgaliojimais, jei, remiantis objektyviais, tinkamais ir suderinamais duomenimis, paaiškėja, kad jis buvo priimtas tik ar bent jau iš esmės siekiant kitų nei nurodytieji tikslų arba siekiant išvengti Sutartyje numatytos konkrečiomis aplinkybėmis taikytinos procedūros (1990 m. lapkričio 13 d. Sprendimo Fedesa ir kt., C‑331/88, EU:C:1990:391, 24 punktas; taip pat šiuo klausimu žr. 1994 m. liepos 15 d. Sprendimo Matra Hachette / Komisija, T‑17/93, EU:T:1994:89, 173 punktą). Pakanka konstatuoti, kad, kaip nurodo Komisija, kadangi ieškovė neįrodė ir net netvirtino, kad Komisija ginčijamą sprendimą priėmė dėl kitų, nei nurodyti, tikslų, šis pagrindas turi būti atmestas.

177

Dėl ieškovės tvirtinimo, kad Komisija ginčijamo sprendimo 16 konstatuojamojoje dalyje remdamasi detaliais Foshan Lihua pardavimų įrašais dėl po pirminiame tyrime vertinto laikotarpio ėjusių metų padarė teisės klaidą, reikia konstatuoti, kad ieškovė ginčija papildomą motyvą, pateiktą po žodžių „be to“. Taigi šis argumentas yra nereikšmingas.

178

Be to, nors ieškovė teisme ir nurodė, kad duomenys dėl po pirminiame tyrime vertinto laikotarpio ėjusio laikotarpio, susiję su bendrovėmis, veikiančiomis kartono, tekstilės ir investavimo srityje, neturi jokio ryšio su aptariamu tyrimu (žr. šio sprendimo 103 punkte nurodytą jurisprudenciją), ji to neįrodė,

179

Kaip iš esmės teigia Komisija, šio sprendimo 178 punkte nurodyti duomenys gali būti panaudoti tikrinant informaciją apie grupes veiklą pirminiame tyrime vertintu laikotarpiu, įskaitant įmonių, kurių veikla susijusi su nagrinėjamomis prekėmis, veiklą. Taigi Komisija akivaizdžiai neperžengė to, kas būtina nagrinėjant šią bylą.

180

Darytina išvada, kad penktąjį pagrindą reikia atmesti.

181

Nurodydama savo šeštąjį pagrindą ieškovė ginčija ginčijamo sprendimo 16 ir 22 konstatuojamąsias dalis. Šios konstatuojamosios dalys jau buvo cituotos šio sprendimo 91 ir 132 punktuose.

182

Dėl ginčijamo sprendimo 16 konstatuojamosios dalies, pagal kurią „Komisija negalėjo nustatyti, ar Foshan Lihua nagrinėjamą prekę eksportavo į Sąjungą [pirminiame] tyrime vertintu laikotarpiu“, ieškovė pirmiausia tvirtina, kad niekas negali neginčijamai įrodyti, jog ji [pirminiame] tyrime vertintu laikotarpiu eksportavo, nes tokio eksporto nebuvo. Ūkio subjektas, norintis gauti naujo eksportuojančio gamintojo statusą, turi tik pateikti įrodymų, prima facie rodančių, jog jis šiuo laikotarpiu neeksportavo nagrinėjamų prekių į Sąjungą ir neturi jokių ryšių su eksportuotojais, kuriems taikomi galiojantys antidempingo muitai, kaip tai buvo Korėjos eksportuojančio gamintojo atveju byloje, po kurios priimtas Įgyvendinimo reglamentas Nr. 2015/2179. Antra, būdama objektyvi, Komisija pagal pagrindinį reglamentą negali būti verčiama įrodyti tokį eksportą.

183

Dėl ginčijamo sprendimo 22 konstatuojamosios dalies ieškovė tvirtina, kad žodžiams „negali būti atmesta galimybė“ nėra jokio teisinio pagrindo nei pagrindiniame, nei galutiniame reglamentuose. Tai yra savavališka, prielaidomis pagrįsta išvada. Pirma, Komisija nepateikė jokių tiesioginio ar per susijusias bendroves arba su kitomis nepriklausomomis bendrovėmis sudarytų gamybos susitarimų pagrindu nagrinėjamos prekės eksporto į Sąjungą įrodymų. Antra, kadangi ieškovei tenkanti įrodinėjimo pareiga įpareigoja pateikti įrodymų, prima facie rodančių, jog ji pirminiame tyrime vertintu laikotarpiu neeksportavo nagrinėjamų prekių į Sąjungą ir neturi jokių ryšių su eksportuotojais, kuriems taikomi galiojantys antidempingo muitai, logiška, kad niekada negalima visiškai atmesti eksporto ar ryšių galimybės.

184

Taigi prieinant prie dviejų nagrinėjamų išvadų padarytos akivaizdžios vertinimo klaidos.

185

Be to, dublike ieškovė tvirtina, kad šio sprendimo 182 ir 183 punktuose nurodyti argumentai taip pat įrodo, jog Komisija aiškiai nepaisė jai suteiktos diskrecijos ribų.

186

Komisija ir įstojusi į bylą šalis ginčija ieškovės argumentus.

187

Šeštasis pagrindas susijęs su klausimais dėl įrodinėjimo pareigos ir įrodymų, kuriuos turi pateikti šią pareigą turintis įvykdyti asmuo, standartu. Šie klausimai buvo aptarti ir išnagrinėti vertinant antrąjį pagrindą.

188

Pirmiausia reikia primint (žr. šio sprendimo 83 punktą), kad nors ieškovė kelis kartus tvirtina, kad naujo eksportuojančio gamintojo statusas jai turėjo būti suteiktas, nes ji pateikė įrodymų, patvirtinančių, jog prima facie atitinka reikiamas sąlygas, nei galutinio reglamento 3 straipsnis, nei juo labiau pagrindinio reglamento 11 straipsnio 4 dalis neleidžia manyti, kad tai yra teisės aktų leidėjo nustatytas įrodymų standartas. Abiem atvejais teisės aktų leidėjas paprasčiausiai numatė, kad naujo eksportuojančio gamintojo statusu suinteresuota įmonė turi įrodyti, kad tenkinamos būtinos sąlygos.

189

Kaip buvo nuspręsta šio sprendimo 82–90 punktuose, jokios kitos išvados negalima daryti iš Įgyvendinimo reglamento Nr. 2015/2179, o ieškovė nebuvo diskriminuojama, palyginti su aptariamu Korėjos eksportuojančiu gamintoju.

190

Antra, nors ieškovė mano, kad iš jos reikalaujama įrodyti tai, kas neįmanoma, reikia pažymėti, kad nesamos faktinės aplinkybės įrodymas iš tikrųjų neįmanomas. Vis dėlto naujo eksportuojančio gamintojo statuso prašytojui pagal galutinio reglamento 3 straipsnį ar pagrindinio reglamento 11 straipsnio 4 dalį tenkanti įrodinėjimo pareiga nėra neįgyvendinama. Informacijos ir išsamių, nuoseklių ir patikimų įrodymų apie visus pardavimus ir grupės struktūrą, kurių prašoma peržiūros klausimyne ir galimuose paaiškinimų prašymuose, pateikimas leidžia Komisijai atmesti galimybę (jei dar nebuvo atmesta), kad nagrinėjama prekė buvo eksportuojama į Sąjungą pirminiame tyrime vertintu laikotarpiu, arba nuspręsti, kad ieškovė nesusijusi su jokiu eksportuojančiu gamintoju, kuriam taikomi nagrinėjami antidempingo muitai.

191

Trečia, kalbant apie ieškovės kritiką dėl konkrečių formuluočių: „Komisija negalėjo nustatyti, ar Foshan Lihua nagrinėjamą prekę eksportavo į Sąjungą [pirminiame] tyrime vertintu laikotarpiu“ ir „negalima atmesti galimybės, kad [pirminiame] tyrime vertintu laikotarpiu Foshan Lihua tiesiogiai ar per susijusias bendroves arba su kitomis nepriklausomomis bendrovėmis sudarytų gamybos susitarimų pagrindu eksportavo nagrinėjamas prekes į Sąjungą“, reikia konstatuoti, kad jos tiesiogiai susijusios su, pirma, įrodinėjimo pareigos nustatymu, siekiant išsiaiškinti, ar tenkinamos trys naujo eksportuojančio gamintojo statuso suteikimo suinteresuotam ūkio subjektui sąlygos, ir, antra, su šioje srityje reikalaujamų įrodymų standartu (žr. šio sprendimo 188 punktą). Taigi, priešingai, nei tvirtina ieškovė, Komisija neprivalo įrodyti nei to, kad ieškovė eksportavo nagrinėjamas prekes į Sąjungą ar turėjo ryšių su įmonėmis, kurioms taikomas nagrinėjamas antidempingo muitas, nei pateikti informacijos šiuo klausimu. Tam, kad prašymas suteikti naujo eksportuojančio gamintojo statusą būtų atmestas, iš esmės pakanka, kad aptariamo ūkio subjekto pateikti įrodymai būtų nepakankami pagrįsti jo tvirtinimams, kaip būtent ir yra nagrinėjamu atveju. Kaip teisingai tvirtina Komisija, atlikdama tyrimą dėl naujo eksportuojančio gamintojo statuso suteikimo ji turi visais įmanomais būdais patikrinti jai tokio ūkio subjekto pateiktų pareiškimų ir įrodymų teisingumą (šiuo klausimu žr. Sprendimo GLS, C‑338/10,EU:C:2012:158, 32 punktą). Taip elgdamasi per tyrimą, po kurio buvo priimtas ginčijamas sprendimas, Komisija neviršijo savo įgaliojimų, nepadarė jokios akivaizdžios vertinimo klaidos ir neperžengė savo, kaip objektyvios institucijos, ribų.

192

Ketvirta, dėl dublike išdėstyto tvirtinimo, kad šio sprendimo 182 ir 183 punktuose nurodyti argumentai taip pat įrodo, jog Komisija aiškiai nepaisė jai suteiktos diskrecijos ribų, pakanka konstatuoti, kad jis nesuteikia jokios papildomos informacijos dėl grindžiant šį pagrindą nurodytų argumentų, kurie buvo atmesti šio sprendimo 188–191 punktuose.

193

Vadinasi, reikia atmesti šeštąjį pagrindą.

194

Nurodydama savo septintąjį pagrindą ieškovė ginčija ginčijamo sprendimo 17 ir 22 konstatuojamąsias dalis. To sprendimo 17–19 konstatuojamosios dalys buvo cituotos šio sprendimo 170 punkte, o 22 konstatuojamoji dalis – šio sprendimo 132 punkte. Ginčijamo sprendimo 20 ir 21 konstatuojamosios dalys suformuluotos taip:

195

Remdamasi 1986 m. birželio 18 d. Nutartimi British American Tobacco ir Reynolds Industries / Komisija (142/84, nepaskelbta Rink., EU:C:1986:250, 13 punktas), 1987 m. lapkričio 17 d. Sprendimu British American Tobacco ir Reynolds Industries / Komisija (142/84 ir 156/84, EU:C:1987:490) ir 2009 m. spalio 1 d. Sprendimu Foshan Shunde Yongjian Housewares & Hardware / Taryba (C‑141/08 P, EU:C:2009:598, 83 punktas), taip pat generalinio advokato G. Slynn išvada byloje Hasselblad / Komisija (86/82, EU:C:1983:204), ieškovė pirmiausia tvirtina, kad teisė būti išklausytam yra pagrindinė teisė, kuri užtikrina, kad kiekvienam asmeniui bus suteikta galimybė deramai ir realiai pareikšti savo nuomonę per administracinę procedūrą ir iki sprendimo, galinčio neigiamai paveikti jo interesus, priėmimo. Komisija turi atsižvelgti į visą informaciją, kurią savo atsakymais pateikė atitinkama įmonė, tam, kad atsisakytų nepagrįstų kaltinimų arba performuluotų ir papildytų teisinius ir faktinius argumentus, kuriais ji grindžia savo nurodytus kaltinimus. Taigi Komisija per nagrinėjamą tyrimą padarytas išvadas, ypač išvadas, išdėstytas bendros informacijos dokumente, turėjo peržiūrėti, atsižvelgdama į ieškovės paaiškinimus ir argumentus. Nors, kaip nurodo ieškovė, Komisija savo galutiniame sprendime neprivalėjo atsakyti į visus nurodytus argumentus, ji turėjo būti supratinga, atvira šiems argumentams ir leistis būti įtikinamai, taip pat įtraukti į galutinį sprendimą bent jau pagrindinius argumentus. Taigi Komisija turėjo išnagrinėti visas faktinės ir teisines aplinkybes, kurias jai nurodė ieškovė.

196

Vis dėlto Komisija šiuo atveju sąžiningai ir veiksmingai neužtikrino teisės būti išklausytam ir teisės į gerą administravimą. Iš tikrųjų leidusi ir skatinusi ieškovę gintis raštu ir žodžiu Komisija realiai visiškai ignoravo visas nurodytas aplinkybes ir pateiktus argumentus. Taigi ieškovė nebuvo veiksmingai išklausyta.

197

Dėl ginčijamo sprendimo 17 konstatuojamosios dalies ieškovė tvirtina, kad Komisija neatsižvelgė į jos 2015 m. gruodžio 20 d. atsakymo į bendros informacijos dokumentą II dalies 3 punkte pateiktus įvairius kontrargumentus. Iš tikrųjų šios konstatuojamosios dalies tekstas pažodžiui pakartoja bendros informacijos dokumento 14 konstatuojamąją dalį. Komisija nenurodė, į kokius „kitus komercinius tinklalapius“ ji daro nuorodą ginčijamo sprendimo 17 konstatuojamojoje dalyje, todėl ieškovė negalėjo gintis.

198

Ieškovė tvirtina, jog paaiškino, kad Komisijai pateikti duomenys apie gamybos apimtį buvo pagrįsti jos audito patikrintomis ataskaitomis, esančiomis Komisijos byloje. O informacijos iš interneto svetainių tikslas yra visai kitas nei audito patikrintų ataskaitų, t. y. sudaryti gerą įspūdį būsimiems klientams, todėl ji neturi būti tokia tiksli, kaip audituojami finansiniai dokumentai. Taigi tik audito ataskaitose nurodyti skaičiai turi lemiamos reikšmės.

199

Dėl ginčijamo sprendimo 18 ir 19 konstatuojamąsias dalių pažymėtina, kad skirtumus galima lengvai paaiškinti ir Komisija apie tai buvo informuota ieškovės atsakymo į bendros informacijos dokumentą 3 ir 4 punktuose. Šiuos skirtumus lėmė tai, kad Foshan Lihua ir Foshan Henry Trading yra dvi atskiros tos pačios grupės bendrovės, kurių skirtingos apskaitos datos. Pagal Kinijos teisę toks gamintojas, kaip ieškovė, turi išrašyti sąskaitas Foshan Henry Trading ir nurodyti pridėtinės vertės mokestį (PVM), kai prekės pakraunamos ir palieka Kiniją. Tai gali įvykti praėjus kelioms savaitėms po to, kai prekės realiai palieka Kiniją. O toks eksportuotojas, kaip Foshan Henry Trading, prekes Kinijos muitinėje turi deklaruoti tuo momentu, kai jos eksportuojamos, t. y. kai prekės realiai palieka Kiniją, todėl ieškovės ir Foshan Henry Trading apskaitos datos gali labai skirtis, ypač metų pabaigoje, kai eksportuojami dideli prekių kiekiai. Foshan Henry Trading dažnai prekes pakraudavo ir eksportuodavo du paskutinius metų mėnesius, tačiau PVM sąskaitas faktūras Foshan Lihua išrašydavo tik kitais metais. Todėl Foshan Henry Trading Tam tikras prekes sandėliuodavo ir eksportuodavo tik kitais metais. Dėl tos priežasties Foshan Henry Trading eksportas kartais sudarydavo 90 % gamybos pajėgumų. Tokia situacija nepertraukiamai tęsėsi kelerius metus, iki 2013 m. imtinai.

200

Komisija nepaaiškino, kaip ji ginčijamo sprendimo 19 konstatuojamojoje dalyje padarė išvadą, kad vėlavimas inventorizuoti negali paaiškinti tendencijos tęstinumo trejus metus. Tokie vėlavimai Kinijoje yra pakankamai dažni dėl taikomos apskaitos ir dėl to, kaip daromi įrašai viešajame registre.

201

Komisija nepaisė šių argumentų, nes ginčijamo sprendimo 18 ir 19 konstatuojamosiose dalyse pažodžiui pakartojo bendros informacijos dokumento 15 ir 16 punktus.

202

Dėl ginčijamo sprendimo 20–22 konstatuojamųjų dalių pažymėtina, kad nors Komisija pripažino jog ženklo „CE“ atitikties sertifikatas yra saugumo ir kokybės ženklas, naudojamas kitose (ne Sąjungos) rinkose, ji vis dėlto nurodė, jog mažai tikėtina, kad tai pateisintų brangią „CE“ ženklo gavimo procedūrą, jei nebuvo ketinimo pradėti eksportuoti į Sąjungą.

203

Ginčijamo sprendimo 22 konstatuojamojoje dalyje Komisija šiuo klausimu konstatavo: kad kadangi ieškovės pateikta informacija yra neišsami ir neatitinka kitos jos turimos informacijos, negalima atmesti galimybės, kad pirminiame tyrime vertintu laikotarpiu Foshan Lihua tiesiogiai ar per susijusias bendroves arba su kitomis nepriklausomomis bendrovėmis sudarytų gamybos susitarimų pagrindu eksportavo nagrinėjamas prekes į Sąjungą. Taigi tiriant nenustatyta, kad pirminiame tyrime vertintu laikotarpiu ieškovė neeksportavo nagrinėjamų prekių į Sąjungą. Pažodžiui pakartodama ginčijamo sprendimo 17–19 konstatuojamąsias dalis Komisija nepaisė ieškovės atsakymo šį dokumentą, pateikto ieškinio A 5 priede, 5 ir 6 dalyse nurodytų kontrargumentų. Ieškovė įrodė, koks svarbus šis „CE“ ženklas yra net Korėjos klientams. Sąjungos saugumo reikalavimų užtikrinimas yra svarbi pardavimų vadybos priemonė parduodant už Sąjungos ribų, tačiau Komisija to nepaisė ir nepakeitė savo pozicijos, kad didelės 2004 m. išduoto sertifikato gavimo išlaidos rodo ieškovės ketinimą pradėti eksportą į Sąjungą.

204

Nors tiesa, kad ieškovė visada norėjo eksportuoti į Sąjunga, vis dėlto jai tai pavyko tik 2013 m., o Komisija neturi jokių įrodymų, kad minėti ketinimai buvo įgyvendinti. Be to, ji nepabūgo „CE“ ženklo atitikties sertifikatui gauti reikalingų išlaidų ne tik dėl to, kad galėtų eksportuoti į Sąjungą, bet ir dėl to, kad galėtų eksportuoti į kitas rinkas, kur šis sertifikatas galėjo būti komercinis pranašumas.

205

Ginčijamo sprendimo 22 konstatuojamoje dalyje Komisija ieškovės pateiktą informaciją pripažino nepakankama ir prieštaringa, tačiau nepatikslino, kuri informacija yra nepakankama ar prieštaringa ir kodėl ji tokia yra.

206

Komisija ginčija ieškovės argumentus.

207

Šiuo klausimu, kaip buvo nurodyta nagrinėjant ketvirtąjį pagrindą, iš suformuotos jurisprudencijos matyti, kad teisė būti išklausytam yra teisės į gynybą sudėtinė dalis ir ji užtikrina, kad kiekvienam asmeniui būtų suteikta galimybė deramai ir realiai pareikšti savo nuomonę per administracinę procedūrą ir iki sprendimo, galinčio neigiamai paveikti jo interesus, priėmimo (žr. šio sprendimo 147 punktą).

208

Taisykle, jog asmeniui, kurio nenaudai priimamas sprendimas, turi būti sudaryta galimybė pateikti pastabas prieš jį priimant, visų pirma siekiama užtikrinti, kad tas asmuo turėtų galimybę ištaisyti klaidą ar pateikti su asmenine situacija susijusių įrodymų, dėl kurių sprendimas būtų priimtas, nepriimtas arba būtų nulemtas vienoks ar kitoks jo turinys (žr. šio sprendimo 148 punktą).

209

Vis dėlto aplinkybė, kad ginčijamo sprendimo 17–20 ir 22 konstatuojamosios dalys yra išdėstytos taip pat, kaip bendros informacijos dokumento 14–18 konstatuojamosios dalys, nereiškia, kaip tvirtina Komisija, kad ši institucija neatsižvelgė į ieškovės pateiktus paaiškinimus, todėl pažeidė ieškovės teisę būti išklausytai per administracinę procedūrą. Kaip tai daro pagrindinės bylos šalis, reikia priminti generalinio advokato G. Slynn išvadą byloje Hasselblad / Komisija (86/82, EU:C:1983:204), pagal kurią ši aplinkybė veikiau rodo, kad ieškovės pateikti argumentai ir įrodymai neįtikino Komisijos ir ši juos atmetė. Be to, iš ieškovės Komisijai reziumuojant 2016 m. sausio 13 d. susitikimo turinį siųsto 2015 m. sausio 15 d. rašto matyti, kad ieškovė suprato, jog pateikti argumentai ir dokumentai, įskaitant pateiktus po bendros informacijos dokumento, neįtikino Komisijos, kad buvo tenkinamos dvi sąlygos, leidžiančios suteikti naujo eksportuojančio gamintojo statusą pagal galutinio reglamento 3 straipsnį. Taigi ji negali tvirtinti, kad Komisija paprasčiausiai ignoravo gautą informaciją.

210

Ši išvada atitinka jurisprudenciją, pagal kurią SESV 296 straipsnyje reikalaujamas motyvavimas turi aiškiai ir nedviprasmiškai atskleisti aktą priėmusios institucijos argumentus, kad suinteresuotasis asmuo galėtų sužinoti priimtą priemonę pagrindžiančius motyvus ir ginti savo teises, o teismas – vykdyti savo kontrolę. Vis dėlto negalima reikalauti tiksliai atskleisti visas svarbias faktines ir teisines aplinkybes, nes klausimas, ar motyvavimas atitinka SESV 296 straipsnio reikalavimus, turi būti vertinamas atsižvelgiant ne tik į jo formuluotę, bet ir į kontekstą bei į visas atitinkamą sritį reglamentuojančias teisės normas. Be to, ginčijamo akto motyvavimas turi būti vertinamas atsižvelgiant, be kita ko, į ieškovui pateiktą informaciją ir šio per administracinę procedūrą pateiktas pastabas. Konkrečiai kalbant, nereikalaujama, kad sprendimo antidempingo srityje motyvuose būtų konkrečiai nurodytos visos susijusios faktinės ir teisinės aplinkybės, kurių kartais būna labai daug ir kompleksinių, nes šie reglamentai yra sisteminė bendrųjų priemonių dalis. Šiuo klausimu pakanka, kad institucijos argumentai minėtuose sprendimuose būtų aiškūs ir nedviprasmiški (šiuo klausimu žr. 2014 m. gegužės 22 d. Sprendimo Guangdong Kito Ceramics ir kt. / Taryba, T‑633/11, nepaskelbtas Rink., EU:T:2014:271, 120 punktą ir nurodytą jurisprudenciją).

211

Be to, ginčijamo sprendimo 21 konstatuojamojoje dalyje tiksliai atsakoma į ieškovės po bendros informacijos dokumento pateiktas pastabas.

212

Taigi ieškovės argumentai, kuriais ji siekia įrodyti teisės būti išklausytai pažeidimą dėl tam tikrų ginčijamame sprendime pateiktų motyvų tapatumo su bendros informacijos dokumente nurodytais motyvais, turi būti atmesti.

213

Dabar reikia išnagrinėti ieškovės konkrečią kritiką dėl konkrečių ginčijamo sprendimo konstatuojamųjų dalių.

214

Pirma, dėl ginčijamo sprendimo 17 konstatuojamosios dalies kritikos (žr. šio sprendimo 197 ir 198 punktus) pažymėtina, kad ieškovės argumentą, kad ji negalėjo pateikti savo nuomonės dėl informacijos, kuria remiasi Komisija, šaltinio, paneigia antrasis prašymas pateikti paaiškinimų, nurodytas atsiliepimo į ieškinį B 18 priede. Komisija aiškiai nurodo, kad šie informacijos šaltiniai yra pačios ieškovės ir Global Manufacturer Certification (toliau – GMC), tarptautinės garsios įmonės, kuri atliko ieškovės auditą 2009 m. vykstant sertifikavimo procedūrai, interneto svetainės. Todėl šis argumentas turi būti atmestas.

215

Nors ieškovė tvirtina savo atsakyme į bendros informacijos dokumentą pateikusi paaiškinimų šiuo klausimu, reikia konstatuoti, kad nei viename iš dviejų raštų, esančių ieškinio A 6 priede, nėra jokios informacijos, galinčios paaiškinti gamybos pajėgumų, nurodytų atsakyme į klausimyną ir išplaukiančių iš jos ir GMC interneto svetainių, skirtumus. Taigi argumentas turi būti atmestas.

216

Dėl argumento, kad ieškovės atsakymai į klausimyną grindžiami audito ataskaitomis, pateiktomis Komisijai, reikia konstatuoti, kad ji nenurodo, kur tiksliai reikiama informacija yra Bendrojo Teismo bylos medžiagoje. Be to, ji neneigia Komisijos argumento, kad šiose audito ataskaitose nėra aptariamos informacijos.

217

Neįtikina ir bandymas Komisijos nustatytus tokius didelius skirtumus aiškinti argumentu, kad jos ir GMC interneto svetainėse pateikta informacija nėra tiksli, nes gauta neatlikus kruopščios analizės. Šis argumentas taip pat turi būti atmestas.

218

Bet kuriuo atveju reikia pažymėti, kad Bendrajame Teisme ieškovė pateikė tik bendro pobūdžio informaciją. Ieškovė nepateikė jokios analizės, kad įrodytų Komisijos pateiktų skaičių neteisingumą ar šios institucijos padarytų išvadų akivaizdų klaidingumą.

219

Antra, nors ginčijamo sprendimo 18 konstatuojamoji dalis minima tarp ginčijamų konstatuojamųjų dalių, ieškovė per posėdį pripažino neturinti jokių konkrečių priekaištų dėl jos. Todėl reikia konstatuoti, kad ieškovė neįrodė, jog šioje konstatuojamojoje dalyje nurodyti motyvai yra neteisėti dėl šiame pagrinde nurodytų priežasčių.

220

Trečia, dėl ginčijamo sprendimo 19 konstatuojamosios dalies pakanka konstatuoti, jog ieškovė neįrodė, kad egzistuoja Kinijos teisės PVM srityje norma, kuria ji remiasi (šiuo klausimu žr. 2017 m. spalio 12 d. Sprendimo Moravia Consulting / EUIPO – Citizen Systems Europe (SDC‑444S), T‑318/16, nepaskelbtas Rink., EU:T:2017:719, 72 punktą). Ieškovė taip pat neįrodė, kad didžioji dalis jos eksporto iš tikrųjų vykdavo metų pabaigoje. Be to, iš atsiliepimo į ieškinį B 12 priedo matyti, kad 2009–2015 m. Foshan Henry Trading pardavimai kiekvienų metų paskutinius du mėnesius neviršydavo pardavimų likusiais mėnesiais. Be to, Komisija pagrįstai tvirtina, kad apskaitos datų skirtumais apimčių pasislinkimą galima paaiškinti tik per vienus metus. Ieškovė nurodė, kad ši situacija nepertraukiamai tęsėsi kelerius metus iki 2013 m. imtinai. Taigi, jei tas pats pasislinkimas įvyksta kelerius metus iš eilės, skirtumo nebelieka, nes visa konkrečiais metais neapskaičiuota apimtis turi būti apskaičiuota kitais metais, o bendra apimtis atskirais metais lieka tokia pati ar panaši. Taigi argumentai, kuriais ginčijama ginčijamo sprendimo 19 konstatuojamoji dalis, turi būti atmesti.

221

Ketvirta, kalbant apie argumentus, susijusius su ieškovės turimo „CE“ ženklo atitikties sertifikato įtaka sąlygos, pagal kurią naujo eksportuojančio gamintojo statuso prašantis asmuo turi įrodyti, kad neeksportavo nagrinėjamos prekės į Sąjungą pirminiame tyrime vertintu laikotarpiu, vertinimui, pažymėtina, kad Komisijos išvados turi būti vertinamos atsižvelgiant į bylos kontekstą. Komisija pripažįsta, kad toks sertifikatas gali būti pardavimų vadybos priemonė tam tikrose trečiosiose šalyse. Vis dėlto išlaidos ir pastangos šiam sertifikatui gauti yra tokios didelės, kad nėra jokios prasmės jo siekti neturint aiškaus tikslo eksportuoti nagrinėjamas prekes į Sąjungą. Ieškovė ieškinyje aiškiai pripažino, kad visada norėjo nagrinėjamas prekes eksportuoti į Sąjungą. Žinoma, ši aplinkybė neįrodo, kad ieškovė iš tikrųjų eksportavo į Sąjungą pirminiame tyrime vertintu laikotarpiu. Vis dėlto jos ketinimas eksportuoti į Sąjungą nuo 2002 m. kartu su minėto sertifikato įgijimu yra veiksnys, kuris, atsižvelgiant į tam tikros ieškovės pateiktos informacijos prieštaringumą ir jos atsisakymą pateikti reikalingą informaciją, gali sustiprinti ginčijamo sprendimo 22 konstatuojamojoje dalyje pateiktą išvadą, kad ieškovė neįrodė, jog nagrinėjamu laikotarpiu neeksportavo į Sąjungą.

222

Kadangi tokią išvadą jau galima daryti iš ginčijamo sprendimo 16–19 konstatuojamųjų dalių, ginčijamo sprendimo 20 ir 21 konstatuojamosiose dalyse pateikti argumentai turi būti vertinami kaip papildomi. Juo labiau kad ieškovė savo 2016 m. sausio 15 d. rašte, kuriame apibendrinamas 2016 m. sausio 13 d. susitikimo turinys, iš esmės nurodė suprantanti, kad Komisijos motyvas dėl „CE“ ženklo yra papildomas veiksnys.

223

Taigi, net jei ieškovės argumentai, kuriais ginčijamos ginčijamo sprendimo 20 ir 21 konstatuojamosios dalys, būtų pripažinti pagrįstais, tai nepanaikintų to sprendimo 22 konstatuojamojoje dalyje padarytos išvados dėl nagrinėtos sąlygos. Be to, dar kartą reikia priminti, kad ši konstatuojamoji dalis taip pat grindžiama bendros informacijos dokumento 18 konstatuojamojoje dalyje nurodyta aplinkybe, kad negalima atmesti galimybės, jog ieškovė su kitomis nepriklausomomis bendrovėmis sudarytų gamybos susitarimų pagrindu eksportavo nagrinėjamas prekes į Sąjungą. Buvo nustatyta, kad ieškovės argumentas, pagal kurį beveik visas ar net visas jos eksportas iki 2013 m. vyko per prekybos įmonę Foshan Guangchengda Import & Export, paneigtas tiek atsiliepimo į ieškinį B 19 ir B 29 prieduose nurodytu dokumentu, iš kurio matyti, kad ieškovė didelį savo produkcijos kiekį pardavė ir kitoms eksporto įmonėms, tiek pačios ieškovės pareiškimais, kad 2009 m. ji savo produkciją pardavė nepriklausomam prekybininkui Malaizijoje. Ji nepateikė jokių įrodymų, galinčių patvirtinti, kad jos prekės vėliau šių įmonių nebuvo eksportuotos į Sąjungą. Ji pripažino nieko nežinanti apie šias prekes nuo to momento, kai pardavė jas prekybininkams.

224

Vadinais, septintąjį pagrindą reikia atmesti.

225

Ieškovė tvirtina, kad reikalaudama pateikti tipiškos ar bet kokios kitos eksporto į Sąjungą apimties po pirminiame tyrime vertinto laikotarpio įrodymų Komisija nustatė neteisėtą sąlygą, nes to nenumato antidempingo susitarimo 9.5 straipsnis.

226

Komisija ginčija ieškovės argumentus.

227

Šiuo klausimu ginčijamo sprendimo 10 konstatuojamojoje dalyje nurodoma, kad ieškovė yra nagrinėjamų prekių eksportuojanti gamintoja ir kad iš tikrųjų eksportavo į Sąjungą po pirminiame tyrime vertinto laikotarpio. Galima galutinio reglamento 3 straipsnyje numatytos trečios sąlygos neatitiktis antidempingo susitarimo 9.5 straipsniui nepagerintų ieškovės teisinės situacijos. Šis pagrindas neturi prasmės.

228

Kadangi ir aštuntasis pagrindas atmestinas, reikia atmesti visą ieškinį.

229

Pagal Procedūros reglamento 134 straipsnio 1 dalį pralaimėjusiai šaliai nurodoma padengti bylinėjimosi išlaidas, jei laimėjusi šalis to reikalavo.

230

Kadangi ieškovė pralaimėjo bylą, be savo bylinėjimosi išlaidų, ji turi padengti Komisijos patirtas bylinėjimosi išlaidas pagal jos pateiktus reikalavimus.

231

Pagal Procedūros reglamento 138 straipsnio 3 dalį Bendrasis Teismas gali nurodyti šio straipsnio 1 ir 2 dalyse nepaminėtam įstojusiam į bylą asmeniui pačiam padengti savo išlaidas. Šioje byloje reikia nuspręsti, kad į bylą įstojusi šalis padengia savo bylinėjimosi išlaidas.

Remdamasis šiais motyvais,

BENDRASIS TEISMAS (ketvirtoji kolegija)

nusprendžia: