1

2013 m. rugpjūčio 19 ir 23 d. Europos Komisijos tarnyboms atlikus patikrinimą dėl su plotu siejamos tiesioginės paramos už 2011 ir 2012 paraiškų teikimo metus ši institucija nusprendė, kad yra trūkumų Švedijos Karalystei vykdant pareigas kontrolinių imčių, kaip antai išplaukiančių iš 2009 m. lapkričio 30 d. Komisijos reglamento (EB) Nr. 1122/2009, kuriuo nustatomos išsamios Tarybos reglamento (EB) Nr. 73/2009 įgyvendinimo taisyklės, susijusios su kompleksiniu paramos susiejimu, moduliavimu ir integruota administravimo ir kontrolės sistema pagal tame reglamente numatytas ūkininkams skirtas tiesioginės paramos schemas, ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 1234/2007 įgyvendinimo taisyklės, susijusios su kompleksiniu paramos susiejimu pagal vyno sektoriui numatytą paramos schemą (OL L 316, 2009, p. 65), 31 straipsnio, atrankos srityje.

2

Patikrinimais, kuriuos turi atlikti valstybės narės, siekiama atnaujinti ir patikrinti jų turimą informaciją apie žemės ūkio paskirties žemės plotus, dėl kurių prašoma suteikti paramą, siekiant sumažinti su šios paramos skyrimu susijusią klaidų riziką.

3

2013 m. gruodžio 6 d. Švedijos valdžios institucijoms pagal 2006 m. birželio 21 d. Komisijos reglamento (EB) Nr. 885/2006, nustatančio išsamias Tarybos reglamento (EB) Nr. 1290/2005 nuostatų dėl mokėjimo agentūrų ir kitų įstaigų akreditavimo bei EŽŪGF ir EŽŪFKP sąskaitų patikrinimo ir patvirtinimo taikymo taisykles (OL L 171, 2006, p. 90), 11 straipsnio 1 dalies pirmą pastraipą išsiųstame rašte, prie kurio pridėtas priedas (toliau kartu – 2013 m. gruodžio 6 d. pranešimas), Komisija iš esmės teigia, kad šios institucijos ne visiškai laikėsi pareigų su plotu siejamų tiesioginių išmokų už 2011 ir 2012 paraiškų teikimo metus kontrolės srityje, ir nurodo, kad palyginus nuotolinio stebėjimo patikrinimų ir patikrinimų vietoje rezultatus nustatytas labai skirtingas klaidų skaičius, nors taikant abiejų rūšių kontrolę turėjo būti gauti tokie patys rezultatai. Todėl kilo abejonių, kad taikant nuotolinį stebėjimą arba kontrolinių imčių atranka, arba kontrolės metodas turėjo trūkumų. Iš tiesų klaidų lygis buvo mažesnis, kiek tai susiję su nuotolinio stebėjimo patikrinimais, ir tai rodo, kad nebuvo teisingai atlikta kontrolinių imčių atranka pagrįsta rizikos analizė, nes ji buvo vykdyta naudojant nedaug rizikos veiksnių, kurie patys nebuvo nei kasmet vertinami, nei veiksmingai atnaujinami siekiant geriau nustatyti riziką Europos žemės ūkio garantijų fondui ((EŽŪGF) arba toliau – fondas). Galiausiai Komisija paprašė Švedijos valdžios institucijų, kad jos savo ruožtu nurodytų taisomąsias priemones, kurių jau imtasi ir kurių numatyta imtis.

4

2014 m. vasario 5 d. Švedijos valdžios institucija, šiuo atveju Jordbruksverket (Švedijos žemės ūkio tarnyba, Švedija), išsiuntė Komisijai atsakymą į kaltinimus.

5

2014 m. balandžio 11 d. raštu Komisija pakvietė Švedijos valdžios institucijas į dvišalį susitikimą pagal Reglamento Nr. 885/2006 11 straipsnio 1 dalį. Po šio 2014 m. gegužės 20 d. vykusio susitikimo Komisija paliko galioti savo išvadas, susijusias su trūkumų dėl 2011 ir 2012 paraiškų teikimo metų konstatavimu.

6

2014 m. rugsėjo 25 d. Švedijos valdžios institucijos išsiuntė Komisijai atsakymą į 2014 m. gegužės 20 d. dvišalio susitikimo protokolo išvadas ir pateikė savo vertinimą dėl fondui padarytos žalos dėl 2011–2013 paraiškų teikimo metų; jų teigimu, ši žala siekia 636865 EUR.

7

2015 m. sausio 15 d. Komisija išsiuntė Švedijos valdžios institucijoms pranešimą pagal Reglamento Nr. 885/2006 11 straipsnio 2 dalies trečios pastraipos ir 16 straipsnio 1 dalies nuostatas (toliau – 2015 m. sausio 15 d. pranešimas). Ji nesutinka su žalos vertinimu, kaip antai atliktu tų valdžios institucijų, ir nurodo, kad nagrinėjamu atveju šios valdžios institucijos tinkamai nesiėmė papildomos kontrolės priemonės.

8

2015 m. vasario 24 d. Švedijos Karalystė paprašė, kad atvejis būtų perduotas Reglamento Nr. 885/2006 16 straipsnyje numatytai taikinimo institucijai. 2015 m. liepos 9 d. ataskaitoje ši valstybė laikėsi nuomonės, kad šalių pozicijos yra nesuderinamos. Tačiau ji pasiūlė Komisijai į pataisą neįtraukti paraiškų iš Švedijos departamentų, kuriuose 2013 m. nebuvo naudotas nuotolinis stebėjimas, ir atsižvelgti į Švedijos valdžios institucijų nurodytą žemėlapį, kuriame matyti kontrolės sričių geografinės padėties pasikeitimas nuo 2013 m.

9

2015 m. spalio 19 d. Komisija pateikė Švedijos Karalystei savo galutinę poziciją (toliau – 2015 m. spalio 19 d. galutinė pozicija). Ji paliko galioti fiksuoto dydžio pataisą, taikomą tik dėl 2013 paraiškų teikimo metų ir aštuoniems Švedijos departamentams, kuriuose 2011–2013 m. taikytas nuotolinis stebėjimas. Komisija iš esmės paaiškina, kad dėl nuolatinio kontrolinių imčių atrankos nuotolinio stebėjimo kontrolės tikslais rizikos analizės neatnaujinimo, kuris, atsižvelgiant į jo pastovumą, atitinka papildomos kontrolės priemonės nesiėmimą, galėtų būti padaryta žala EŽŪGF. Tokiomis aplinkybėmis fiksuoto dydžio pataisa, taikoma visai su plotu susijusiai paramai, yra geriausias būdas kiekybiškai įvertinti šią riziką ir 2 % pataisos norma yra pateisinama.

10

2016 m. kovo 17 d. Komisijos įgyvendinimo sprendimu (ES) 2016/417 dėl valstybių narių patirtų tam tikrų išlaidų nefinansavimo Europos Sąjungos lėšomis iš Europos žemės ūkio garantijų fondo (EŽŪGF) ir Europos žemės ūkio fondo kaimo plėtrai (EŽŪFKP) (OL L 75, 2016, p. 16) Švedijoje patirtoms 2013 paraiškų teikimo metų atsietosios tiesioginės paramos išlaidoms buvo pritaikyta 2 % fiksuoto dydžio pataisa, galutinė pataisos suma siekia 8811286,44 EUR (toliau – ginčijamas sprendimas).

11

2016 m. gegužės 24 d. Bendrojo Teismo kanceliarija gavo šį Švedijos Karalystės ieškinį.

12

2016 m. rugsėjo 7 d. Bendrojo Teismo kanceliarija gavo aktą, juo Čekijos Respublika paprašė leisti įstoti į bylą palaikyti Švedijos Karalystės reikalavimų; 2016 m. spalio 19 d. Bendrojo Teismo antrosios kolegijos pirmininko sprendimo jai buvo leista įstoti į bylą.

13

Atsiliepimas, dublikas ir triplikas Bendrojo Teismo kanceliarijai buvo pateikti atitinkamai 2016 m. spalio 5 d., gruodžio 1 d. ir 2017 m. sausio 13 d.

14

2016 m. gruodžio 1 d. Čekijos Respublikai pateikus įstojimo į bylą paaiškinimą, Švedijos Karalystė ir Komisija pateikė pastabas atitinkamai 2017 m. vasario 21 ir 23 d.

15

Apie rašytinės proceso dalies užbaigimą šalims pranešta 2017 m. vasario 28 d.

16

2017 m. kovo 20 d. Švedijos Karalystė pareiškė pageidaujanti, kad būtų surengtas teismo posėdis.

17

Švedijos Karalystė Bendrojo Teismo prašo:

18

Komisija Bendrojo Teismo prašo:

19

Čekijos Respublika Bendrojo Teismo prašo:

20

Švedijos Karalystė nurodo tris ieškinio pagrindus.

21

Pirma, ji teigia, kad Komisija padarė teisės klaidą, kai nesilaikė Reglamento Nr. 885/2006 11 straipsnio 1 dalies ir 2013 m. gruodžio 17 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) Nr. 1306/2013 dėl bendros žemės ūkio politikos finansavimo, valdymo ir stebėsenos, kuriuo panaikinami Tarybos reglamentai (EEB) Nr. 352/78, (EB) Nr. 165/94, (EB) Nr. 2799/98, (EB) Nr. 814/2000, (EB) Nr. 1290/2005 ir (EB) Nr. 485/2008 (OL L 347, 2013, p. 549), 52 straipsnio nuostatų, nes 2013 m. gruodžio 6 d. pranešime, kurį Komisija jai išsiuntė atlikusi tyrimą, ši nepatikslino nagrinėjamu atveju nurodyto trūkumo ir nenurodė taisomųjų priemonių, kurių reikia imtis, siekiant ateityje užtikrinti Sąjungos teisės aktų laikymąsi. Taigi minėtu pranešimu negali būti remiamasi pateisinant ginčijamą finansinę pataisą.

22

Antra, ji pažymi, kad Komisija ginčijamą sprendimą grindė klaidingomis išvadomis, kiek tai susiję su skirtumais, gautais palyginus klaidų, nustatytų vykdant abiejų būdų kontrolę, skaičių. Todėl reikia konstatuoti, kad Komisijai nepavyko įrodyti nurodytų trūkumų, ir, darant prielaidą, kad šių trūkumų yra, kaip jie galėjo sukelti žalos EŽŪGF riziką.

23

Trečia, ji taip pat teigia, kad apskaičiuodama fiksuoto dydžio pataisą Komisija pažeidė tiek Reglamento Nr. 1306/2013 52 straipsnį, tiek savo pačios gaires, kaip antai apibrėžtas 1997 m. gruodžio 23 d. Komisijos dokumente VI/5330/97 „Gairės dėl finansinių padarinių apskaičiavimo rengiant EŽŪOGF Garantijų skyriaus sąskaitų patvirtinimo sprendimą“ (toliau – Dokumentas Nr. VI/5330/97), taip pat proporcingumo principą.

24

Komisija ginčija Švedijos Karalystės argumentus, pateiktus grindžiant tris jos nurodytus ieškinio pagrindus.

25

Čekijos Respublika, kuri pareiškė visiškai palaikanti Švedijos Karalystės argumentus, pateikė pastabas tik dėl ieškinio antrojo ir trečiojo pagrindų.

26

Švedijos Karalystė nurodo, kad Reglamento Nr. 1306/2013 52 straipsnyje ir Reglamento Nr. 885/2006 11 straipsnio 1 dalyje reglamentuojami įvairūs sąskaitų patvirtinimo procedūros, kiek tai susiję su EŽŪGF, etapai. Visų pirma pagal Reglamento Nr. 885/2006 11 straipsnio 1 dalies pirmą pastraipą tam, kad atitinkama valstybė narė galėtų kuo greičiau pašalinti nustatytus trūkumus, jai turi būti iš anksto pranešta apie Komisijos tyrimų rezultatus ir apie taisomąsias priemones, kurių reikia imtis siekiant užtikrinti, kad ateityje būtų laikomasi nagrinėjamų Sąjungos taisyklių. Tik toks rašytinis pranešimas gali būti referencinė aplinkybė pradedant skaičiuoti Reglamento Nr. 1306/2013 52 straipsnio 4 dalies a punkte numatytą 24 mėnesių terminą, kuriuo remiantis galima nustatyti išlaidas, kurias galima atsisakyti finansuoti Sąjungos lėšomis.

27

Vis dėlto 2013 m. gruodžio 6 d. pranešimas, kaip ir vėlesni Komisijos raštai ir pranešimai, neatitinka Reglamento Nr. 885/2006 11 straipsnio 1 dalies pirmos pastraipos reikalavimų, nes jame aiškiai nenurodyta, kas sudaro trūkumą, kuriuo kaltinama Švedijos Karalystė, ir taisomosios priemonės, kurių ši valstybė turėjo imtis tam trūkumui pašalinti. Tokius duomenis Komisija pateikė tik 2015 m. spalio 19 d. galutinėje ataskaitoje; joje Komisija taip pat nurodė, kad nurodyti trūkumai turi būti prilyginti papildomos kontrolės priemonės nesiėmimui. Visų pirma, remiantis 2013 m. gruodžio 6 d. pranešimo tekstu, galima konstatuoti, jog Komisija tik nurodė įtarianti, kad arba yra trūkumų imantis papildomos kontrolės priemonės, nagrinėjamu atveju atliekant rizikos kontrolinių imčių atrankos taikant nuotolinį stebėjimą analizę, arba yra tam tikros formos trūkumas imantis pagrindinės kontrolės priemonės, t. y. atliekant fizinį patikrinimą taikant nuotolinį stebėjimą. Tačiau, remiantis jurisprudencija, siekiant Reglamento Nr. 885/2006 11 straipsnio 1 dalyje numatyto rašytinio pranešimo įspėjamosios funkcijos, jis turi leisti atitinkamai valstybei narei išsamiai susipažinti su Komisijos abejonėmis.

28

Be to, nors Komisijos tarnybos atliko tyrimą tik dėl 2011 ir 2012 paraiškų teikimo metų, Komisijos nurodyti įtariami trūkumai vėliau buvo prilyginti rizikos analizės neatlikimui, tačiau tokio Komisijos pozicijos pasikeitimo pagrindo nematyti iš bylos medžiagos, Sąjungos teisės aktų ar jurisprudencijos, net ir iš jos pačios gairių, pagal kurias to, kad kontrolės procedūra yra tobulintina, nepakanka finansinėms pataisoms pateisinti.

29

Komisija atsikerta, kad 2013 m. gruodžio 6 d. pranešime, visų pirma jo priedo 1.2.1 punkte „Rizikos analizės veiksmingumas“, pateikė Švedijos valdžios institucijoms išsamių duomenų apie trūkumus, kuriais kaltinama, ir paprašė jų pateikti naujų paaiškinimų dėl rizikos vertinimo nuotolinio stebėjimo patikrinimų tikslais ir paaiškinimų dėl būdo užtikrinti, kad būtų tinkamai atsižvelgta į riziką fondui. Šis prašymas, bent jau netiesiogiai, turi būti laikomas bendrai suformuluota nuoroda į taisomąsias priemones, kurių reikia imtis. Dėl nustatytų dviejų kontrolės būdų skirtumų Komisija nurodė, jog galima įtarti, kad arba kontrolinių imčių atranka, arba kontrolės metodas turėjo trūkumų.

30

Visų pirma Komisija nurodo, kad 2013 m. gruodžio 6 d. pranešimo priedo 1.3.2 punkte paminėjo trūkumus, nustatytus per Švedijos valdžios institucijų atliktus skubius patikrinimus vietoje po kontrolės taikant nuotolinį stebėjimą operacijų.

31

Be to, Komisija teigia, jog nors tiesa, kad 2013 m. gruodžio 6 d. pranešimas susijęs su 2011 ir 2012 paraiškų teikimo metais, tai susiję ir su tuo: kadangi minėtas pranešimas pateiktas dėl 2013 m. rugpjūčio mėn. atlikto patikrinimo, šiame etape nebuvo jokių rezultatų dėl 2013 m. Tačiau, kadangi pažeidimai buvo daromi toliau, ji turėjo atsižvelgti į juos, siekdama nustatyti finansinės pataisos laikotarpį. Aplinkybė, kad trūkumų buvo 2011–2013 m., reiškia, jog negalima laikyti, kad tais metais buvo atlikta kokia nors rizikos analizė, taigi nebuvo imtasi jokios papildomos kontrolės priemonės.

32

Remiantis 2014 m. vasario 5 d. Švedijos žemės ūkio tarnybos Komisijai išsiųsto rašto tekstu taip pat galima konstatuoti, kad Švedijos valdžios institucijos suprato, kokie trūkumai, Komisijos nuomone, egzistavo.

33

Be to, 2014 m. balandžio 11 d. kvietime į 2014 m. gegužės 20 d. dvišalį susitikimą ir šio susitikimo išvadose Komisija pateikė daugiau informacijos apie taisomąsias priemones, kurių reikia imtis. Tai susiję su aplinkybe, kad kontrolės procedūra yra dinamiškas procesas ir kylantys klausimai nagrinėjami vykstant šiam procesui remiantis atitinkamos valstybės narės pateiktais paaiškinimais. Bet kuriuo atveju taisomosios priemonės gali galioti tik ateityje, o ne 2011–2013 paraiškų teikimo metais.

34

Komisija taip pat ginčija teiginį, kad tik patvirtindama 2015 m. spalio 19 d. galutinę poziciją patikslino duomenis apie nurodytą trūkumą, dėl kurio, siejamo su tuo, kad per pastaruosius metus padėtis nepakito, ji pripažino nesiėmusi papildomos kontrolės priemonės. Jos teigimu, šie duomenys jau buvo matyti iš 2015 m. sausio 15 d. pranešimo, pateikto pagal Reglamento Nr. 885/2006 11 straipsnio 2 dalies trečią pastraipą.

35

Nagrinėjamu atveju Reglamento Nr. 885/2006 11 straipsnio 1 ir 2 dalys, kurias nurodė Švedijos Karalystė, pradėtos taikyti nuo 2006 m. spalio 16 d.; jos suformuluotos taip:

„Atitikties patikrinimas [patvirtinimas]

1.   Jeigu po atlikto tyrimo Komisija mano, kad išlaidos neatitinka [Sąjungos] taisyklių, ji praneša tokias išvadas atitinkamai valstybei narei ir nurodo korekcines priemones, reikalingas užtikrinti, kad ateityje būtų laikomasi šių taisyklių.

Tokiame pranešime daroma nuoroda į šį straipsnį. Valstybė narė per du mėnesius nuo šio pranešimo gavimo pateikia atsakymą, o Komisija, atsižvelgusi į jį, gali pakeisti savo poziciją. Pagrįstais atvejais Komisija gali leisti pratęsti atsakymui nustatytą laikotarpį.

Kai baigiasi atsakymui nustatytas laikotarpis, Komisija sušaukia dvišalį posėdį ir abi šalys stengiasi pasiekti susitarimą dėl priemonių, kurių reikia imtis, taip pat dėl pažeidimo sunkumo įvertinimo bei dėl [Sąjungos] biudžetui padarytos finansinės žalos.

2.   Per du mėnesius nuo 1 dalies trečios [trečioje] pastraipoje nurodyto dvišalio posėdžio protokolo gavimo dienos valstybė narė pateikia šio posėdžio metu prašytą informaciją arba kitos informacijos, kuri, jos manymu, galėtų būti naudinga vykstančiam tyrimui.

Pateisinamais atvejais Komisija, gavusi pagrįstą prašymą iš valstybės narės, gali leisti pratęsti pirmojoje pastraipoje nurodytą laikotarpį. Prašymą reikia nusiųsti Komisijai tokiam laikotarpiui nepasibaigus.

Pasibaigus pirmoje pastraipoje nurodytam laikotarpiui, Komisija oficialiai praneša savo išvadas valstybei narei, remdamasi informacija, gauta per atitikimo patikrinimo procedūrą. Pranešime įvertinamos išlaidos, kurioms Komisija numato netaikyti [Sąjungos] finansavimo pagal Reglamento (EB) Nr. 1290/2005 31 straipsnį, ir daroma nuoroda į šio reglamento 16 straipsnio 1 dalį.“

36

Reglamente Nr. 1306/2013, kuriuo panaikintas 2005 m. birželio 21 d. Tarybos reglamentas (EB) Nr. 1290/2005 dėl bendrosios žemės ūkio politikos finansavimo (OL L 209, 2005, p. 1), yra 52 straipsnis „Atitikties patvirtinimas“, taikomas nuo 2015 m. sausio 1 d.

37

Pagal Reglamento Nr. 1306/2013 52 straipsnio 4 dalies a punktą penktoje pastraipoje numatyta, kad negalima atsisakyti finansuoti „[EŽŪGF] išlaidų, kurios buvo patirtos prieš daugiau kaip 24 mėnesius iki Komisijos raštiško pranešimo valstybei narei apie savo patikrinimo rezultatus“.

38

Taigi Reglamento Nr. 885/2006 11 straipsnyje apibrėžti įvairūs EŽŪGF sąskaitų patvirtinimo procedūros etapai. Konkrečiai kalbant, minėto reglamento 11 straipsnio 1 dalies pirmoje pastraipoje nustatytas pirmojo rašytinio pranešimo, kuriuo Komisija praneša apie savo patikrinimų rezultatus valstybėms narėms iki dvišalio susitikimo, turinys. Pagal šią nuostatą pirmajame pranešime valstybei narei turi būti pateikti Komisijos patikrinimų rezultatai ir nurodytos taisomosios priemonės, kurių reikia imtis siekiant ateityje užtikrinti nagrinėjamų Sąjungos teisės normų laikymąsi (2013 m. birželio 7 d. Sprendimo Portugalija / Komisija, T‑2/11, EU:T:2013:307, 57 punktas).

39

Šiuo klausimu reikia priminti, jog Sąjungos teismas jau yra nusprendęs, kad įgyvendinant 1995 m. liepos 7 d. Komisijos reglamentą (EB) Nr. 1663/95, nustatantį išsamias taisykles dėl Tarybos reglamento (EEB) Nr. 729/70 apibrėžtos EŽŪOGF garantijų skyriaus sąskaitų apmokėjimo tvarkos taikymo (OL L 158, 1995, p. 6; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 3 sk., 18 t., p. 31), minėto reglamento 8 straipsnio 1 dalyje nurodytas pranešimas, kuris iš esmės yra tapatus Reglamento Nr. 885/2006 11 straipsnio 1 dalies pirmoje pastraipoje nurodytam pranešimui, turi leisti atitinkamai valstybei narei išsamiai susipažinti su Komisijos abejonėmis, dėl to jis galėtų atlikti minėto reglamento 8 straipsnio 1 dalies pirmoje pastraipoje jam priskiriamą įspėjamąją funkciją (šiuo klausimu žr. 2013 m. birželio 7 d. Sprendimo Portugalija / Komisija, T‑2/11, EU:T:2013:307, 58 punktą).

40

Tai reiškia, kad Reglamento Nr. 885/2006 11 straipsnyje nurodytame pirmajame pranešime Komisija turi pakankamai tiksliai apibrėžti jos tarnybų vykdomo tyrimo dalyką ir per šį tyrimą nustatytus pažeidimus, kuriais vėliau gali būti remiamasi kaip didelių ir pagrįstų abejonių dėl nacionalinių administracijų patikrinimų ar jų pateiktų skaičių įrodymu ir kurie gali pateisinti finansines pataisas, patvirtintas galutiniame sprendime, kuriuo atsisakoma Sąjungos lėšomis iš EŽŪGF finansuoti tam tikras atitinkamos valstybės narės patirtas išlaidas (pagal analogiją žr. 2013 m. birželio 7 d. Sprendimo Portugalija / Komisija, T‑2/11, EU:T:2013:307, 59 punktą ir nurodytą jurisprudenciją).

41

Vis dėlto tuo atveju, kai finansinės pataisos taikymą pateisinantys pažeidimai toliau daromi po rašytinio pranešimo apie patikrinimų rezultatus išsiuntimo, Komisija turi teisę ir netgi pareigą atsižvelgti į šią situaciją, kai nustato laikotarpį, už kurį turi būti taikoma atitinkama finansinė pataisa (pagal analogiją žr. 2013 m. birželio 7 d. Sprendimo Portugalija / Komisija, T‑2/11, EU:T:2013:307, 63 punktą ir nurodytą jurisprudenciją).

42

Taigi reikia išnagrinėti, ar 2013 m. gruodžio 6 d. pranešimas, kurį sudaro 2013 m. gruodžio 6 d. raštas ir prie jo pridėtas priedas, gali būti laikomas atitinkančiu Reglamento Nr. 885/2006 11 straipsnyje nustatytus reikalavimus. Šiuo tikslu reikia patikrinti, ar minėtame pranešime, viena vertus, pakankamai aiškiai apibrėžtas tyrimo dalykas ir rezultatai, kiek jais grindžiama ginčijama finansinė pataisa, ir, kita vertus, nurodytos taisomosios priemonės, kurių reikia imtis ateityje.

43

Rašte, kurį apima 2013 m. gruodžio 6 d. pranešimas, visų pirma nurodyti tyrimai, atlikti Švedijoje 2013 m. rugpjūčio 19–23 d., ir labai bendrais bruožais paminėta, kad atsižvelgiant į pastabas, pateiktas po minėtų tyrimų, susijusias su tiesioginėmis išmokomis už plotą už 2011 ir 2012 paraiškų teikimo metus, Komisijos Žemės ūkio ir kaimo plėtros generalinio direktorato tarnybos nusprendė, kad Švedijos valdžios institucijos nevisiškai laikėsi reikalavimų, kylančių iš 2009 m. sausio 19 d. Tarybos reglamento (EB) Nr. 73/2009, nustatančio bendrąsias tiesioginės paramos schemų ūkininkams pagal bendrą žemės ūkio politiką taisykles ir nustatančio tam tikras paramos schemas ūkininkams, iš dalies keičiančio [r]eglamentus (EB) Nr. 1290/2005, (EB) Nr. 247/2006, (EB) Nr. 378/2007 ir panaikinančio Reglamentą (EB) Nr. 1782/2003 (OL L 30, 2009, p. 16), Reglamento Nr. 1122/2009 ir 2009 m. spalio 29 d. Komisijos reglamento (EB) Nr. 1120/2009, kuriuo nustatomos išsamios Reglamento Nr. 73/2009 III antraštinėje dalyje numatytos bendrosios išmokos schemos taikymo taisyklės (OL L 316, 2009, p. 1).

44

Be to, nagrinėjamame rašte taip pat nurodyta, kad pagal Reglamento Nr. 1290/2005 31 straipsnį dėl nustatytų trūkumų gali būti atsisakyta Sąjungos lėšomis finansuoti dalį EŽŪGF padengiamų išlaidų ir kad šie trūkumai bus minėtų pataisų pagrindas iki tol, kol bus imtasi tinkamų taisomųjų priemonių.

45

Dėl 2013 m. gruodžio 6 d. pranešimo priedo pažymėtina, kad jo 1.2.1 punkte „Rizikos analizės veiksmingumas“ visų pirma primintos Reglamento Nr. 1122/2009 26 ir 31 straipsnių nuostatos, paskui išdėstytas principas, kad „[a]tliekant nuotolinio stebėjimo patikrinimus ir įprastinius patikrinimus vietoje <…> paprastai turi būti gauti tokie patys rezultatai [ir, jeigu] taip nėra, galima įtarti, kad arba kontrolinių imčių atranka, arba kontrolės metodas turi trūkumų“.

46

2013 m. gruodžio 6 d. priede taip pat pateiktas klaidų lygių, nustatytų per valdų plotų, už kuriuos teikiama parama, patikrinimus, palyginimas pagal tai, ar buvo vykdyti patikrinimai vietoje, ar nuotolinio stebėjimo patikrinimai, ir pagal tai, ar imtys buvo atrinktos atsitiktinai, ar vertinant rizikos veiksnius.

47

Remiantis suvestine lentele visų pirma galima konstatuoti, kad nuotolinio stebėjimo patikrinimų, susijusių su imtimis, atrinktomis vertinant rizikos faktorius, klaidų lygiai sistemiškai yra mažesni už patikrinimų vietoje klaidų lygius; pirmieji klaidų lygiai yra 0,96 ir 0,31 % atitinkamai dėl 2011 ir 2012 m., o antrieji –1,34 ir 1,41 % atitinkamai dėl tų pačių metų.

48

Išdėsčiusi Švedijos valdžios institucijų pateiktus paaiškinimus, kurie susiję, pirma, su tikrintų valdų atrankos metodu ir, kita vertus, su nuotolinio stebėjimo patikrinimų racionalizavimu siekiant šiuos patikrinimus sutelkti Švedijos teritorijos srityse, kuriose yra tam tikras valdų tankumas, Komisija padarė išvadą, jog „yra rizika, kad Švedijos valdžios institucijos nepakankamai nustato riziką, kiek tai susiję su nuotolinio stebėjimo patikrinimais“.

49

Ši išvada, kiek tai susiję su būtinybe geriau įvertinti rizikos veiksnius, yra aiški ir nedviprasmiška ir, priešingai, nei tvirtina Švedijos Karalystė, negali būti prilyginta paprastam įtarimui, kuriuo remiantis negalima pateisinti finansinės pataisos. Taigi ji turi būti laikoma pakankamu tyrimo dalyko ir rezultatų nustatymu.

50

Kiek tai susiję su taisomosiomis priemonės, kurių reikia imtis, nors 2013 m. gruodžio 6 d. pranešime esančiame rašte tik pateikta nuoroda į to paties pranešimo priedą, kartu prašant Švedijos valdžios institucijų pranešti Komisijai apie taisomąsias priemones, kurių jau imtasi arba numatyta imtis, taip pat apie jų įgyvendinimo tvarkaraštį, minėtame priede yra Švedijos valdžios institucijoms skirtas raginimas „išsamiau paaiškinti savo atliktą rizikos vertinimą nuotolinio stebėjimo patikrinimo tikslais ir <…> paaiškinti, kaip jos užtikrina, kad į šią riziką būtų tinkamai atsižvelgta“.

51

Ši išvada, kiek tai susiję su taisomosiomis priemonėmis, kurių reikia imtis, siejama su nustatytų trūkumų konstatavimu, yra aiški ir juo labiau nedviprasmiška, kad Švedijos valdžios institucijos pateikė tam tikrų paaiškinimų dėl Komisijos tarnybų nustatytų trūkumų, todėl šios išvados apimtis buvo visiškai aiški, kiek tai susiję su jais.

52

Tokiomis aplinkybėmis taisomosios priemonės, kurių ateityje turės imtis Švedijos valdžios institucijos, yra pakankamai išsamiai nurodytos 2013 m. gruodžio 6 d. pranešime atsižvelgiant į reikalavimus, kylančius iš Reglamento Nr. 885/2006 11 straipsnio.

53

Be to, nors 2013 m. gruodžio 6 d. pranešimas susijęs tik su 2011 ir 2012 paraiškų teikimo metais, o finansinė pataisa – su 2013 paraiškų teikimo metais, reikia priminti, kad, viena vertus, 2013 paraiškų teikimo metai nebuvo pasibaigę per Komisijos tarnybų 2013 m. rugpjūčio mėn. atliktą patikrinimą ir, kita vertus, kadangi pažeidimai, pateisinantys finansinės pataisos taikymą, toliau daromi po rašytinio pranešimo apie patikrinimų rezultatus pateikimo dienos, Komisija turi atsižvelgti į šią situaciją, kai nustato laikotarpį, su kuriuo susijusi nagrinėjama finansinė pataisa.

54

Iš tiesų iš Reglamento Nr. 885/2006 11 straipsnio nuostatų matyti, kad atitinkamai valstybei narei neįgyvendinus taisomųjų priemonių dėl Komisijos nustatytų pažeidimų, ši institucija gali iki faktinės Komisijos nustatytų taisomųjų priemonių įgyvendinimo dienos atsisakyti finansuoti išlaidas, patirtas pažeidžiant Sąjungos taisykles (2013 m. birželio 7 d. Sprendimo Portugalija / Komisija, T‑2/11, EU:T:2013:307, 80 punktas).

55

2015 m. sausio 15 d. pranešime Komisija konstatavo, kad vis dar yra didelių nuotolinio stebėjimo patikrinimų ir patikrinimų vietoje klaidų lygių skirtumų, šie lygiai atitinkamai yra 0,39 % ir 0,74 %.

56

Nuo šio etapo, o ne tik nuo 2015 m. spalio 19 d. galutinės ataskaitos patvirtinimo, kaip pabrėžia Švedijos Karalystė, šiai valstybei buvo pranešta apie tai, kad Komisijos tarnybų nustatyti trūkumai yra išlikę, o taisomosios priemonės, kurių reikia imtis, neabejotinai yra tokio paties pobūdžio, kaip nurodytosios anksčiau.

57

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad Komisija nepažeidė reikalavimų, kylančių iš Reglamento Nr. 885/2006, ir, kadangi Švedijos Karalystės nurodytas pirmasis ieškinio pagrindas nėra pagrįstas, jį reikia atmesti.

58

Visų pirma Švedijos Karalystė tvirtina, jog Komisijos teiginiai, susiję su tariamu Reglamento Nr. 1122/2009 31 straipsnio 2 dalies nuostatų pažeidimu, grindžiami klaidinga prielaida, kad atliekant įprastus patikrinimus vietoje ir nuotolinio stebėjimo patikrinimus gaunami tokie patys rezultatai. Tačiau tai yra du papildomi metodai; patikrinimas vietoje pagal pobūdį yra tikslesnis ir leidžia nustatyti daugiau klaidų, o nuotolinis stebėjimas sudaro sąlygas susidaryti bendrą vaizdą ir patikrinti didesnes sritis. Be to, tai patvirtina Reglamento Nr. 1122/2009 35 straipsnio 1 dalies b punkto tekstas; šioje nuostatoje numatyta, kad jeigu taikant nuotolinį stebėjimą kompetentingai valdžios institucijai negali būti pateikti pakankamai tikslūs rezultatai, šį stebėjimą taikančios valstybės narės atlieka fizinius patikrinimus. Komisija taip pat nepaaiškino, kodėl taikant abu kontrolės metodus turi būti gaunami panašūs rezultatai.

59

Švedijos Karalystė taip pat teigia, jog, be to, kad vertinimuose, kuriuos Komisija pateikė nagrinėdama atvejį, pateikti įvairūs klaidų lygių skirtumai, nustatyti pagal naudotą kontrolės metodą, šie skirtumai yra labai nedideli ar net nereikšmingi, nes jų absoliučioji vertė svyruoja nuo 0,27 % iki 0,56 %, o tai yra mažiau už 2 % ribą, kuri, Europos Sąjungos Audito Rūmų teigimu, yra naudojimo norma tokiais atvejais. Per teismo posėdį Švedijos Karalystė pakartojo šį argumentą ir rėmėsi Bendrojo Teismo jurisprudencija, kaip ji teigia, suformuota 2017 m. vasario 16 d. Sprendimu Rumunija / Komisija (T‑145/15, EU:T:2017:86). Bet kuriuo atveju nustatytas skirtumas yra per mažas, kad būtų galima daryti išvadą, jog nesiimta papildomos kontrolės priemonės, todėl Komisija turėjo pakankamai įrodyti, kad yra abejonių dėl minėtų patikrinimų veiksmingumo, kaip to reikalaujama pagal jurisprudencijoje įtvirtintus principus.

60

Galiausiai Švedijos Karalystė teigia, kad nors nėra bendrų taisyklių, kuriose būtų išdėstyta rizikos analizės veiksmingumo didinimo ir atnaujinimo, reikalaujamų pagal Reglamento Nr. 1122/2009 31 straipsnio 2 dalį, tvarka, todėl pačios valstybės narės turi nustatyti rizikos veiksnius, ji laikėsi gairių, išdėstytų Komisijos duomenų bazėje „WikiCap“. Ji taip pat turėjo atsižvelgti į aplinkybę, kad Komisija pateikia palydovines nuotraukas tik su sąlyga, kad 25 % nufotografuoto ploto buvo naudota kontrolės tikslais, o tai sukėlė suvaržymų Švedijoje, atsižvelgiant į tai, kad didelę teritorijos dalį užima miškingos vietovės, ir turėjo patikrinimus sutelkti departamentuose, kuriuose yra daug žemės ūkio paskirties žemės. Be to, Švedijos valdžios institucijos nurodo, kad atliko dalinius patikrinimus vietoje dėl 85 %–90 % valdų, kurioms taikyta nuotolinio stebėjimo kontrolė, todėl tik nuotolinis stebėjimas buvo naudotas tik labai mažai tikrintų valdų daliai.

61

Tokiomis aplinkybėmis Švedijos Karalystė mano, kad laikėsi Komisijos gairių, kai rinkosi nuotolinio stebėjimo kontrolės sritis, ir teigia, kad savo patikrinimus sutelkė srityse, kuriose teisių į išmokas vertės buvo didžiausios, o tai visiškai atitinka minėtas gaires. Be to, buvo tikrinami ūkininkai, kurių veiklos rūšis ir dirbamo ploto dydis buvo svarbiausi patikrinimams. Taip pat Švedijos valdžios institucijos pakeitė tikrintas sritis pasinaudojusios palydovinėmis nuotraukomis, konkrečiai užsakytomis dėl 2011–2013 paraiškų teikimo metų, ir, kiek tai susiję su 2013 paraiškų teikimo metais, rizikos veiksniai taip pat buvo pakeisti siekiant, kad jie būtų tokie patys kaip vykdant patikrinimus vietoje. Tai prieštarauja Komisijos teiginiams, kad rizikos veiksniai nebuvo atnaujinti ir vertinti trejus metus iš eilės.

62

Dublike Švedijos Karalystė laikosi nuomonės, kad Komisija neteisingai aiškino 2014 m. gegužės 20 d. dvišalio susitikimo išvadas, ir, priešingai, nei tvirtina Komisija, ji nenurodė, kad neatliko jokio rizikos veiksnių vertinimo, kiek tai susiję su nuotolinio stebėjimo patikrinimais.

63

Savo ruožtu Čekijos Respublika iš esmės nurodo, kad imtys, skirtos patikrinimams vietoje, ir imtys, skirtos nuotolinio stebėjimo patikrinimams, atrenkamos taikant skirtingus metodus, todėl klaidų, nustatytų pagal naudotą metodą, palyginimas nėra reikšmingas. Be to, kadangi kontrolės sričių, skirtų nuotoliniam stebėjimui, atranka turi būti atliekama metų, einančių prieš paramos paraiškų teikimo metus, pabaigoje ir Komisija pateikia tik ribotą palydovinių nuotraukų skaičių, tikrintinų sričių atranka grindžiama geografiniais kriterijais, o ne rizikos analize, paremta visų ūkininkų ir jų paramos paraiškų žinojimu. Taigi taikant nuotolinį stebėjimą tikrinami ūkininkai kelia mažesnę bendrą riziką ir nustatytų klaidų lygis taip pat yra mažesnis, todėl paklaida, susijusi su šiuo kontrolės būdu, yra didesnė.

64

Čekijos Respublika priduria, kad jokioje Reglamento Nr. 1122/2009 nuostatoje nenurodyta, kad taikant abiejų rūšių kontrolę turi būti gautas toks pats klaidų lygis ir kad dėl skirtingų klaidų lygių kyla abejonių dėl patikrinimų veiksmingumo.

65

Atsakydama Komisija teigia, kad patikrinimų vietoje ir nuotolinio stebėjimo patikrinimų rezultatų skirtumas savaime kelia sunkumų. Nors abu kontrolės būdai laikomi vienodai galiojančiais, priešingai, jeigu juos taikant nėra gaunami panašūs rezultatai, tai reiškia, kad patikrinimų kokybė arba kontrolės metodo pasirinkimas gali būti ginčijamas.

66

Dėl pateiktų skaičių skirtumų Komisija paaiškina, kad pateikė duomenis remdamasi ir atsitiktinėmis imtimis, ir imtimis, pagrįstomis rizikos analize. Vis dėlto ji pripažįsta, kad 0,99 % metinis klaidų lygis, susijęs su įprastais patikrinimais vietoje dėl 2012 m., yra neteisingas ir kad teisingas lygis yra 0,87 %, tačiau tai nagrinėjamu atveju neturi įtakos.

67

Dėl to, kad nebuvo atliktas metinis vertinimas ir tinkamas atnaujinimas rizikos analizės srityje, Komisija teigia, jog kontrolės dėl 2013 paraiškų teikimo metų sričių buvimo vietos pakeitimas neįrodo, kad atliktas rizikos veiksnių vertinimas. Be to, Komisija remia poziciją, kad per 2014 m. gegužės 20 d. dvišalį susitikimą Švedijos valdžios institucijos pripažino, kad neatliko rizikos veiksnių vertinimo, kiek tai susiję su nuotolinio stebėjimo patikrinimais. Remiantis šio susitikimo išvadomis, rizikos analizė, susijusi su nuotolinio stebėjimo patikrinimais, buvo pakeista tik nuo 2014 paraiškų teikimo metų, o ne nuo 2013 paraiškų teikimo metų. Be to, remiantis Švedijos Karalystės ieškinyje pateiktais duomenimis galima konstatuoti, jog, darant prielaidą, kad pakeitimas įvyko dėl 2013 m., jis nelėmė pagerinimo, todėl Komisijos kaltinimas lieka pagrįstas.

68

Komisija ginčija Švedijos valdžios institucijų teiginį, kad nustatyti klaidų lygių skirtumai yra nereikšmingi, ir teigia, kad šie skirtumai buvo dideli, nes, palyginti su nuotolinio stebėjimo patikrinimais, atlikus patikrinimus vietoje 2011 m. nustatyta 1,5 karto daugiau klaidų, 2012 m. – daugiau nei 2,5 karto klaidų, o 2013 m. – beveik 2 kartus daugiau klaidų. Be to, Švedijos valdžios institucijų nurodyta 2 % riba netaikytina vykdant atitikties patvirtinimo procedūras pagal Reglamento Nr. 1306/2013 52 straipsnį.

69

Reikia priminti, kad pagal suformuotą jurisprudenciją EŽŪGF finansuoja tik intervencines priemones, kurių imamasi pagal Sąjungos teisės nuostatas bendro žemės ūkio rinkų organizavimo srityje. Šiuo aspektu Komisija turi įrodyti, kad tos nuostatos buvo pažeistos. Todėl Komisija turi pareigą pagrįsti savo sprendimą, kuriuo konstatuojama, kad atitinkama valstybė narė nevykdė patikrinimų ar kad jos atlikti patikrinimai turėjo trūkumų (žr. 2003 m. sausio 9 d. Sprendimo Graikija / Komisija, C‑157/00, EU:C:2003:5, 15 punktą ir nurodytą jurisprudenciją).

70

Vis dėlto Komisija privalo ne išsamiai įrodyti, kad nacionalinių administracijų atlikti patikrinimai yra nepakankami ar kad jų nurodyti skaičiai neteisingi, bet pateikti didelių ir pagrįstų abejonių, kurių turi dėl šių patikrinimų ar skaičių, įrodymų (žr. 2003 m. sausio 9 d. Sprendimo Graikija / Komisija, C‑157/00, EU:C:2003:5, 16 punktą ir nurodytą jurisprudenciją).

71

Komisijos įrodinėjimo pareiga šiuo atveju sumažinama todėl, kad valstybės narės padėtis rinkti ir tikrinti EŽŪGF sąskaitoms patvirtinti reikalingus duomenis yra geresnė, taigi ji ir turi pateikti detaliausių bei išsamiausių įrodymus dėl šių patikrinimų realaus vykdymo ar skaičių ir prireikus dėl Komisijos teiginių nepagrįstumo (žr. 2003 m. sausio 9 d. Sprendimo Graikija / Komisija, C‑157/00, EU:C:2003:5, 17 punktą ir nurodytą jurisprudenciją).

72

Atitinkama valstybė narė savo ruožtu negali paneigti Komisijos išvadų, neparemdama savo pačios teiginių patikimos ir veiksmingos kontrolės sistemos buvimo įrodymais. Jei nepavyksta įrodyti, kad Komisijos išvados neteisingos, tokiu atveju jos tampa įrodymais, galinčiais sukelti didelių abejonių dėl adekvačių ir veiksmingų priežiūros ir kontrolės priemonių sistemos buvimo (žr. 2003 m. sausio 9 d. Sprendimo Graikija / Komisija, C‑157/00, EU:C:2003:5, 18 punktą ir nurodytą jurisprudenciją).

73

Reglamento Nr. 1122/2009 III antraštinėje dalyje „Patikrinimai“ esančio 26 straipsnio „Bendrieji principai“ 1 dalyje nustatyta, kad „[š]iame reglamente numatyta administracinė kontrolė ir patikrinimai vietoje atliekami taip, kad būtų užtikrinta veiksminga atitikties paramos skyrimo reikalavimams ir kompleksinio paramos susiejimo reikalavimams bei standartams patikra“. Minėtoje III antraštinėje dalyje yra II skyrius, skirtas paramos paraiškų tinkamumo kriterijams tikrinti, šio skyriaus II skirsnis skirtas patikrinimams vietoje.

74

Reglamento Nr. 1122/2009 30 straipsnyje, kuris visų pirma susijęs su patikrinimais vietoje, susijusiais su tinkamumo kriterijais, be kita ko, numatyta, kad „[k]asmet vietoje iš viso turi būti patikrinta ne mažiau kaip 5 % visų ūkininkų, pateikusių paraiškas gauti paramą pagal bendrosios išmokos schemą ir vienkartinių išmokų už plotus schemą, taip pat išmokas už plotą taikant specialiąją paramą“.

75

Reglamento Nr. 1122/2009 31 straipsnis, kuris susijęs su kontrolinių imčių atrankos klausimu ir rizikos veiksnių vertinimu ir atnaujinimu, suformuluotas taip:

„Kontrolinės imties atranka

1.   Šiame reglamente nurodytų patikrinimų vietoje kontrolines imtis atrenka kompetentinga institucija, remdamasi rizikos analizės rezultatais ir atsižvelgdama į pateiktų paramos paraiškų reprezentatyvumą.

Reprezentatyvumui užtikrinti valstybės narės atsitiktine tvarka atrenka ne mažiau kaip 20–25 % ūkininkų, kuriems taikomi 30 straipsnio 1 ir 2 dalyse numatyti patikrinimai vietoje.

Tačiau jeigu vietoje tikrintinų ūkininkų yra daugiau nei 30 straipsnio 1 ir 2 dalyse numatytas mažiausias tikrintinų vietoje ūkininkų skaičius, atsitiktine tvarka atrinktų ūkininkų dalis papildomoje imtyje neturėtų viršyti 25 %.

2.   Kasmet rizikos analizės parametrų veiksmingumas įvertinamas ir atnaujinamas:

3.   Kompetentinga institucija saugo informaciją apie tai, kodėl nuspręsta atlikti tam tikro ūkininko patikrinimą vietoje. Iki patikrinimo vietoje pradžios apie tai atitinkamai pranešama patikrinimą vietoje atliekančiam inspektoriui.

4.   Prieš minėto paraiškų teikimo laikotarpio pabaigą prireikus pagal turimą informaciją gali būti atliekama dalinė kontrolinių imčių atranka. Kai pateiktos visos atitinkamos paraiškos, laikina imtis papildoma.“

76

Reglamento Nr. 1122/2009 35 straipsnis, kuris susijęs su nuotoliniu stebėjimu ir jo sąsaja su patikrinimais vietoje, suformuluotas taip:

„Nuotolinis stebėjimas

1.   Jei valstybė narė naudojasi 33 straipsnio antroje pastraipoje numatyta galimybe patikrinimus vietoje pakeisti nuotoliniais patikrinimais, ji:

2.   Papildomi 30 straipsnio 3 dalyje nurodyti patikrinimai atliekami taikant tradicines patikrinimų vietoje priemones, jei einamaisiais metais jų nebeįmanoma atlikti taikant nuotolinį stebėjimą.“

77

Pirma, dėl Švedijos Karalystės kaltinimo, susijusio su tuo, jog Komisija neįrodė, kad ji pažeidė Reglamento Nr. 1122/2009 31 straipsnio nuostatas, ir jog Komisija rėmėsi klaidinga prielaida, kad taikant nuotolinio stebėjimo kontrolės ir patikrinimo vietoje metodus turi būti gaunami tokie patys rezultatai, reikia priminti, kad patikrinimai, kuriuos valstybės narės turi vykdyti pagal paramos iš EŽŪGF ūkininkams schemą, privalo būti atliekami laikantis bendrųjų principų, nustatytų Reglamento Nr. 1122/2009 26 straipsnio 1 dalyje, visų pirma atsižvelgiant į patikrinimo, kaip laikomasi paramos skyrimo sąlygų, veiksmingumo kriterijų ir į kompleksinės paramos reikalavimus ir standartus.

78

Nors, kaip teigia Komisija ir matyti iš Reglamento Nr. 1122/2009 33 ir 35 straipsnių, valstybės narės gali pagrįstai naudoti abu kontrolės būdus, privaloma atlikti patikrinimus vietoje dėl visų sklypų, dėl kurių atliekant nuotolinį stebėjimą negalima daryti išvados, kad deklaravimas yra tikslus.

79

Nors Reglamente Nr. 1122/2009 aiškiai nenustatyta, kad vykdant abiejų būdų kontrolę turi būti gauti panašūs rezultatai, kaip antai rezultatai, kuriuos Komisija turėjo galimybę nurodyti suvestinės ataskaitos 12.4.1.2 punkte, reikia pašalinti nuotolinio stebėjimo patikrinimų trūkumus atliekant patikrinimus vietoje, siekiant užtikrinti, kad būtų veiksmingai patikrinta, kaip laikomasi paramos skyrimo sąlygų. Todėl, kadangi naudojant vieną ar kitą kontrolės formą atsiranda didelių skirtumų nustatant klaidas, gali būti kalbama tik apie laikiną situaciją, kuri turi būti ištaisyta atsižvelgimo į rizikos veiksnius pokyčiu, todėl laikui bėgant klaidų lygiai tampa panašūs ar bent jau priartėja vienas prie kito. Švedijos Karalystės argumentas, kad ji atliko dalinius patikrinimus vietoje dėl 85–90 % ūkių, kuriems taikoma nuotolinio stebėjimo kontrolė, šiuo aspektu yra neveiksmingas, nes tai neturi įtakos nustatytiems klaidų lygių skirtumams. Be to, būtinybė kasmet vertinti ir atnaujinti rizikos veiksnius yra aiškiai nurodyta Reglamento Nr. 1122/2009 31 straipsnio 2 dalyje.

80

Reikia priminti, kad, kaip teigia Komisija, jos nagrinėjamu atveju nurodyta finansinės pataisos priežastis susijusi su tuo, kad rizikos analizė buvo atlikta naudojant nedaug rizikos veiksnių, kurie nebuvo kasmet vertinami ir tinkamai atnaujinami siekiant geriau nustatyti riziką fondui.

81

Tokiomis aplinkybėmis didelio klaidų lygių skirtumo pagal naudotą kontrolės metodą išlikimas yra kaip įrodymas, kad Komisija galėjo turėti didelių ir pagrįstų abejonių dėl Švedijos valdžios institucijų pasirinkto metodo siekiant geriau nustatyti riziką fondui, atsižvelgiant į pasirinktų rizikos veiksnių skaičių ir būtinybę juos kasmet vertinti ir atnaujinti.

82

Be to, Komisijos abejones teisėtai patvirtina Švedijos valdžios institucijų pozicija per atitikties patvirtinimo procedūrą. Iš tiesų, kaip matyti iš 2014 m. gegužės 20 d. dvišalio susitikimo ataskaitos, dėl įprastų patikrinimų vietoje minėtos valdžios institucijos nurodė, kad kasmet vertina rizikos veiksnius, dėl kurių susidaro per didelis deklaravimas, ir kad paskui pritaiko rizikos analizę, tačiau, kalbant apie nuotolinio stebėjimo patikrinimus, tokios analizės nebuvo atlikta. Vienintelis rizikos veiksnys, į kurį atsižvelgta, yra ataskaita „paraiškoje deklaruotas plotas/sumokėta išmoka“.

83

Nors Švedijos Karalystė ginčija tai, kaip Komisija aiškina 2014 m. gegužės 20 d. dvišalio susitikimo ataskaitą, reikia konstatuoti, kad 2014 m. rugsėjo 25 d. rašte, kurį ši valstybė išsiuntė atsakydama į tą ataskaitą, Švedijos žemės ūkio tarnyba oficialiai neginčijo to, kad neatlikta rizikos analizė, kiek tai susiję su nuotolinio stebėjimo patikrinimais. Priešingai, ji paaiškino, kaip atliko fondui padarytos žalos vertinimą, visų pirma dėl 2014 paraiškų teikimo metų, naudodama preliminarius 2013 m. nustatytų neatitikimų duomenis.

84

Antra, kiek tai susiję su Švedijos Karalystės teiginiu, jog nustatyti klaidų lygių skirtumai pagal naudotą kontrolės metodą yra per maži, kad būtų įrodytas Reglamento Nr. 1122/2009 31 straipsnio pažeidimas, ir bet kuriuo atveju yra mažesni už 2 % ribą, kurią Audito Rūmai apibrėžė kaip leistiną nustatytų klaidų dalį, reikia pažymėti, kad nustatyti klaidų lygiai, dėl kurių patvirtinta 2015 m. spalio 19 d. galutinė pozicija, kurie gauti patikrinus imtis, atrinktas remiantis rizikos veiksnių vertinimu, ir kurie nurodyti 2015 m. sausio 15 d. pranešime, atitinkamai dėl patikrinimų vietoje ir nuotolinio stebėjimo patikrinimo 2011 m. sudaro 0,84 % ir 0,57 %, 2012 m. –0,99 % ir 0,31 % ir 2013 m. –0,74 % ir 0,39 %. Taigi per trejus aptariamus metus patikrinimai vietoje sudarė sąlygas nustatyti gerokai didesnę klaidų dalį negu nuotolinio stebėjimo patikrinimai, t. y. atitinkamai 1,5 karto, 3 kartus ir 2 kartus daugiau klaidų.

85

Priešingai, nei teigia Švedijos Karalystė, šis rezultatų skirtumas pagal naudotą metodą yra esminis ir negalima tvirtinti, kad taikant abu kontrolės metodus gaunami lygiaverčiai rezultatai. Be to, kalbant apie 2 % normą, taip pat vadinamą „reikšmingumo riba“, kuri yra leidžiama pagal Audito Rūmų standartus, pažymėtina, kad nagrinėjamu atveju ji nėra reikšminga. Iš tiesų sąvoka „reikšminga riba“, kurią Audito Rūmai įvedė 2004 m. kovo 18 d. Nuomonėje Nr. 2/2004 dėl vieno bendro audito modelio ir pasiūlymo dėl Bendrijos vidaus kontrolės sistemos (OL C 107, 2004, p. 1), ir 2 % reikšmingumo riba, kuri, be kita ko, nurodyta Audito Rūmų 2014 finansinių metų biudžeto vykdymo ataskaitos su institucijų atsakymais (OL C 373, 2015, p. 1) 1.1 priedo „Audito metodas ir metodika“ 17 punkte, susijusios su riba, kurią pasiekus planuojamas Audito Rūmų darbas audito srityje, tačiau neįrodyta, kad ji reikšminga nagrinėjamu atveju, kaip teisingai pažymi Komisija, kalbėdama apie sąskaitų atitikties patvirtinimo procedūrą pagal Reglamento Nr. 1306/2013 52 straipsnį.

86

Galiausiai, nors tiesa, kad Komisijos nurodytų klaidų lygiai galėjo pakisti per patvirtinimo procedūrą, šie lygiai, kiek tai susiję su imčių nuotolinio stebėjimo patikrinimais, pagrįstais rizikos vertinimu dėl 2011 paraiškų teikimo metų, be kita ko, nuo 2013 m. gruodžio 6 d. pranešime nurodyto 0,96 % sumažėjo iki 2015 m. sausio 15 d. pranešime nurodyto 0,84 %, ir tai neturi įtakos konstatuojant didelį lygių skirtumą pagal naudotą metodą, kaip antai primintą šio sprendimo 84 punkte.

87

Trečia, dėl Švedijos Karalystės teiginio, kad nuo 2013 paraiškų teikimo metų rizikos veiksniai, susiję su nuotolinio stebėjimo patikrinimais, buvo pritaikyti, iš prie ieškinio pridėto žemėlapio, susijusio su 2013 m. nuotolinio stebėjimo kontrolės sritimis, daugiausia matyti, kad nuotolinio stebėjimo kontrolės sritys iš tikrųjų buvo pakeistos. Remiantis tuo, kad 2013 m. klaidų lygių skirtumas išliko, taip pat galima konstatuoti, kad šis pakeitimas turėjo tik labai nedidelę įtaką. Tačiau, kaip matyti iš šio sprendimo 83 ir 84 punktų, nėra jokių duomenų, kuriais remiantis būtų galima konstatuoti, kad rizikos veiksnių pritaikymas buvo veiksmingai atliktas.

88

Taigi duomenys, įrodantys, kad Švedijos valdžios institucijos atliko nepakankamai patikrinimų, dėl kurių Komisijai kilo didelių abejonių dėl tinkamos ir veiksmingos stebėjimo ir kontrolės priemonių sistemos sukūrimo, nebuvo paneigti minėtų valdžios institucijų pateiktais įrodymais ir nėra reikalo toliau nagrinėti minėtų argumentų (šiuo klausimu žr. 2014 m. spalio 15 d. Sprendimo Danija / Komisija, C‑417/12 P, EU:C:2014:2288, 73 punktą). Iš tiesų, atsižvelgiant į didelę geografinės srities, kuri lieka aktuali po to, kai Komisija sutiko finansinę pataisą taikyti tik dėl aštuonių departamentų (žr. šio sprendimo 9 punktą), teritoriją, Komisijai pagrįstai galėjo kilti abejonių dėl nustatyto trūkumo sistemiškumo, o Švedijos Karalystė nepateikė konkrečių įrodymų, kad nustatytus klaidų lygių skirtumus pagal kontrolės metodą lėmė kiti veiksniai nei trūkumai, Švedijos valdžios institucijoms darant pasirinkimus dėl nuotolinio stebėjimo patikrinimų įvedimo. Tokiomis aplinkybėmis Komisija galėjo pagrįstai nuspręsti, kad Švedijos Karalystė pažeidė Reglamento Nr. 1122/2009 31 straipsnio 2 dalies nuostatas, todėl ieškinio antrasis pagrindas turi būti atmestas kaip nepagrįstas.

89

Pirma, Švedijos Karalystė teigia, kad 2 % fiksuoto dydžio pataisa nėra pateisinama atsižvelgiant į nagrinėjamos neatitikties pobūdį bei mastą ir į realią žalą, kuri gali būti padaryta fondui dėl šios neatitikties. Tuo, kad kontrolės procedūra gali būti pagerinta, nėra iš esmės pažeidžiama Sąjungos teisės norma, ir to savaime nepakanka, kad būtų taikomos finansinės pataisos dėl tariamo papildomos kontrolės priemonės nesiėmimo. Bet kuriuo atveju suma, kurią atsisakyti finansuoti Sąjungos lėšomis, turi būti sumažinta.

90

Antra, Švedijos Karalystė nurodo, jog fiksuoto dydžio pataisa nėra pateisinama atsižvelgiant į tai, kad buvo galima apskaičiuoti Sąjungai padarytą finansinę žalą dedant proporcingas pastangas. Nepateikdama reikšmingų motyvų Komisija nusprendė taikyti fiksuoto dydžio pataisą ir taip pat nepritarė Švedijos valdžios institucijų pateiktam apskaičiavimui, nors, remiantis abiejų kontrolės būdų skirtumais, buvo galima nustatyti sumą, kurią galbūt reikia atsisakyti finansuoti Sąjungos lėšomis, nagrinėjamu atveju 1022259,46 EUR. Ši suma buvo apskaičiuota padidinus pataisų sumą, gautą atlikus nuotolinio stebėjimo patikrinimus (pataisos naudojant šį metodą yra maždaug du kartus mažesnės negu naudojant patikrinimo vietoje metodą), ir pridėjus susigrąžintinas sumas. Be to, tik 2015 m. spalio 19 d. galutinėje pozicijoje Komisija informavo Švedijos valdžios institucijas apie tai, kad, mano, jog nesiimta papildomos kontrolės priemonės, ir dėl to buvo neįmanoma taikyti pataisos dėl jau praėjusių 2011–2013 paraiškų teikimo metų.

91

Trečia, Švedijos Karalystė mano, kad fiksuoto dydžio pataisa taip pat neatitinka Komisijos gairių, išdėstytų Dokumente Nr. VI/5330/97. Komisija tik 2013 m. gruodžio mėn. informavo Švedijos valdžios institucijas apie savo pastabas, susijusias su rizikos analizės veiksmingumu, ir konkrečiai nenurodė nagrinėjamų trūkumų ir taisomųjų priemonių, todėl jų negalima kaltinti nesiėmus priemonių, skirtų pagerinti papildomų priemonių taikymą.

92

Ketvirta, Švedijos Karalystė nurodo, kad fiksuoto dydžio pataisa prieštarauja proporcingumo principui, nes šios pataisos dydis nėra akivaizdžiai proporcingas fondui galbūt padarytai žalai.

93

Atsakydama Komisijai, dublike Švedijos Karalystė teigia, kad pagal SESV 263 straipsnį Bendrasis Teismas turi jurisdikciją iš dalies panaikinti Komisijos sprendimą, o tai būtinai reikštų tokio sprendimo pakeitimą. Be to, dalys, kurias panaikinti prašoma, nagrinėjamu atveju pasirinkimas taikyti fiksuoto dydžio pataisą, gali būti atskirtos nuo likusios ginčijamo sprendimo dalies, todėl dalinio panaikinimo atveju ginčijamo sprendimo esmė nebūtų pakeista.

94

Čekijos Respublika nurodo, kad pagal Reglamento Nr. 1306/2013 52 straipsnį Komisija turi teikti pirmenybę tiksliam sumų, faktiškai atitinkančių finansinę žalą Sąjungai, kiekybiniam įvertinimui, kaip taip pat matyti iš gairių, numatytų 2006 m. birželio 9 d. Komisijos komunikate C(2006) 2210 AGRI‑2005-64043 dėl to, kaip Komisija, tvirtindama EŽŪOGF Garantijų skyriaus sąskaitas, vertina nustatytus valstybių narių įgyvendintos kompleksinės paramos kontrolės sistemų trūkumus (Reglamento Nr. 1782/2003 3 straipsnis) (toliau – Dokumentas AGRI‑2005-64043). Nagrinėjamu atveju buvo galima kiekybiškai įvertinti finansinę žalą ir Komisija, nesutikdama su Švedijos Karalystės pasirinktu metodu, bent jau turėjo pasiūlyti šiai valstybei atlikti skaičiavimą naudojant metodą, kuris, kaip ji mano, yra tinkamas. Šis pažeidimas savaime yra motyvas panaikinti ginčijamą sprendimą tiek, kiek prašo Švedijos Karalystė.

95

Savo ruožtu Komisija teigia: kadangi ieškinys grindžiamas SESV 263 straipsniu ir juo siekiama, kad būtų panaikintas ginčijamas sprendimas, Bendrasis Teismas neturi įgaliojimų pakeisti minėto sprendimo. Tuo atveju, jeigu ginčijamas sprendimas turėtų būti panaikintas, Komisija pagal SESV 264 straipsnį turėtų imtis priemonių Bendrojo Teismo sprendimui įvykdyti. Todėl Bendrasis Teismas negali iš esmės nagrinėti subsidiaraus Švedijos Karalystės reikalavimo, kaip antai pagrįsto argumentais, pateiktais nurodant ieškinio trečiąjį pagrindą.

96

Triplike Komisija taip pat teigia: kadangi dabar dublike Švedijos Karalystė prašo iš dalies panaikinti ginčijamą sprendimą, kiek jame numatyta fiksuoto dydžio pataisa, ji siekia pakeisti savo ieškinį, o tai nėra leidžiama pagal šiuo klausimu suformuotą jurisprudenciją. Be to, pats ieškinio trečiasis pagrindas, kiek jis susijęs su subsidiariu prašymu, yra nepriimtinas vertinant pagrindinį prašymą.

97

Bet kuriuo atveju Komisija teigia, jog tai, kad 2011–2013 m. nustatyti trūkumai yra išlikę, reiškia, kad negalima laikyti, jog rizikos analizė iš tikrųjų buvo atlikta, todėl nebuvo imtasi jokios papildomos kontrolės priemonės, taigi yra rizikos fondui. Remiantis Dokumente Nr. VI/5330/97 išdėstytomis Komisijos gairėmis, leidžiama taikyti fiksuoto dydžio pataisą, kai valstybė narė neįvykdė pareigos tinkamai patikrinti kai kurių tenkintų paraiškų tinkamumą. Rizikos analizė yra papildomos kontrolės priemonė, kurios nesiėmimas pateisina 2 % fiksuoto dydžio pataisą.

98

Klaidų lygių, nustatytų pagal kontrolės rūšį, skirtumai savaime nėra priežastis taikyti fiksuoto dydžio pataisą, tačiau, priešingai, parodo, jog nebuvo galima laikyti, kad rizikos analizė buvo atlikta. Tokiomis aplinkybėmis Švedijos valdžios institucijų siūlomas rizikos fondui apskaičiavimas, grindžiamas šiuo skirtumu, yra nepakankamas. Be to, neteisinga teigti, kad jį patvirtino Komisijos apskaitos pareigūnai.

99

Dėl proporcingumo principo Komisija mano, kad jo laikytasi, nes pataisa buvo nustatyta tik dėl 2013 paraiškų teikimo metų ir aštuonių Švedijos departamentų, kuriuose 2011–2013 m. buvo atliekami nuotolinio stebėjimo patikrinimai, o ne patikrinimai vietoje.

100

Pirma, kiek tai susiję su ieškinio trečiojo pagrindo priimtinumu, reikia pažymėti, kad, kaip matyti iš ieškinio teksto, jis iš esmės grindžiamas Reglamento Nr. 1306/2013 52 straipsnio 2 dalies pažeidimu. Nėra nieko, kuo remiantis būtų galima laikyti, kad Švedijos Karalystė nurodė šį ieškinio pagrindą tik grįsdama antrąjį subsidiariai pateiktą reikalavimą, kuriuo siekiama, kad būtų sumažintas finansinės pataisos dydis, o ne taip pat grįsdama pirmąjį reikalavimą, kiek juo siekiama, kad būtų panaikintas ginčijamas sprendimas, nes Komisija padarė pažeidimą, be kita ko, kai klaidingai nusprendė taikyti fiksuoto dydžio pataisą.

101

Iš tiesų išnagrinėjus ieškinio 11 punkto tekstą galima konstatuoti, jog nors Švedijos Karalystė pirmiausia mano, kad ginčijamas sprendimas turi būti panaikintas, nes pasibaigus neteisėtai sąskaitų patvirtinimo procedūrai Komisija klaidingai nusprendė, kad Švedijos valdžios institucijos neteisingai atliko rizikos analizę, dėl ko gali būti panaikintas visas ginčijamas sprendimas, todėl ir pažeistas pats finansinės pataisos principas, ji taip pat mano, kad jeigu vis dėlto Bendrasis Teismas turėtų konstatuoti, kad Švedijos valdžios institucijos neįvykdė tam tikrų pareigų, taip iš principo pateisindamos finansinės pataisos taikymą, šios pataisos vertinimo būdas bet kuriuo atveju būtų neteisingas.

102

Šiomis aplinkybėmis, nesant reikalo nagrinėti ieškinio trečiojo pagrindo priimtinumo, kiek juo grindžiamas antrasis reikalavimas, kuriuo siekiama, kad Bendrasis Teismas, net ir prieš tai iš dalies panaikinęs ginčijamą sprendimą, pakeistų finansinės pataisos dydį, reikia konstatuoti, kad niekas nedraudžia minėto ieškinio pagrindo laikyti priimtinu ir į jį atsižvelgti, kiek juo grindžiamas pirmasis reikalavimas, kuriuo siekiama, kad ginčijamas sprendimas būtų panaikintas. Be to, priešingai, nei tvirtina Komisija, ir, kaip matyti iš šio sprendimo 101 punkte atliktos ieškinio 11 punkto analizės, neatrodo, kad šiuo aspektu Švedijos Karalystė pakeitė savo reikalavimus dubliko pateikimo etape.

103

Kaip teigia Švedijos Karalystė, jurisprudencijoje pripažįstama galimybė panaikinti Komisijos sprendimą, priimtą sąskaitų patvirtinimo srityje, kiek toks panaikinimas susijęs su sprendimo, kuriuo nustatoma fiksuoto dydžio pataisa, motyvuojamąja ir rezoliucine dalimis (šiuo klausimu žr. 2005 m. liepos 7 d. Sprendimo Graikija / Komisija, C‑5/03, EU:C:2005:426, 54 ir 55 punktus). Toks panaikinimas neturi įtakos likusiems nagrinėjamo sprendimo motyvams, jie, be kita ko, gali būti susiję su trūkumų konstatavimu atitinkamai valstybei narei atliekant privalomus patikrinimus.

104

Kalbant apie galimo panaikinimo padarinius, taip pat reikia priminti, kad nors pagal suformuotą jurisprudenciją Sąjungos teismas negali duoti nurodymų Sąjungos institucijoms ar pakeisti tų institucijų vykdydamas teisėtumo kontrolę, pagal SESV 266 straipsnį atitinkama institucija turi imtis priemonių sprendimui, priimtam dėl ieškinio dėl panaikinimo, įvykdyti (žr. 2013 m. gegužės 30 d. Sprendimo Omnis Group / Komisija, T‑74/11, nepaskelbtas Rink., EU:T:2013:283, 26 punktą ir nurodytą jurisprudenciją).

105

Taigi tuo atveju, jeigu ginčijamas sprendimas bus panaikintas, kiek toks panaikinimas būtų pagrįstas išvada, kad neteisingai taikyta fiksuoto dydžio pataisa, Komisija turės nuspręsti dėl padarinių.

106

Antra, kiek tai susiję su ieškinio trečiojo pagrindo nagrinėjimu iš esmės, pažymėtina, jog pagal suformuotą jurisprudenciją Komisija turi įrodyti, kad buvo pažeistos Sąjungos teisės normos, o nustačius šį pažeidimą valstybė narė prireikus turi įrodyti, kad Komisija suklydo, spręsdama dėl jo finansinių padarinių (2004 m. spalio 7 d. Sprendimo Ispanija / Komisija, C‑153/01, EU:C:2004:589, 67 punktas ir 2005 m. liepos 7 d. Sprendimo Graikija / Komisija, C‑5/03, EU:C:2005:426, 38 punktas).

107

Reglamento Nr. 1306/2013 52 straipsnio 2 dalis suformuluota taip:

„Komisija įvertina sumas, kurios nebus finansuojamos, atsižvelgdama į nustatytą neatitikties mastą. Ji tinkamai atsižvelgia į pažeidimo pobūdį ir į Sąjungai padarytą finansinę žalą. Sprendimą neskirti finansavimo ji pagrindžia nurodydama neteisėtai išleistas sumas ir, jei dedant proporcingas pastangas tų sumų nurodyti neįmanoma, gali taikyti ekstrapoliuotojo arba fiksuoto dydžio pataisas. Fiksuoto dydžio pataisos taikomos tik tais atvejais, kai dėl atvejo pobūdžio ar dėl to, kad valstybė narė nepateikė Komisijai būtinos informacijos, dedant proporcingas pastangas neįmanoma tiksliau nustatyti Sąjungai padarytos finansinės žalos.“

108

Taigi, atsižvelgiant į Reglamento Nr. 1306/2013 52 straipsnio 2 dalį, sprendimą atsisakyti finansuoti Sąjungos lėšomis Komisija grindžia nurodydama neteisėtai išleistas sumas, o jei dedant proporcingas pastangas tų sumų nurodyti neįmanoma, gali taikyti ekstrapoliuotojo arba fiksuoto dydžio pataisas. Remiantis tuo darytina išvada, kad pataisos dydžio apskaičiavimas, pagrįstas įvairių trūkumų finansinio poveikio individualiu vertinimu remiantis atitinkamos valstybės narės pateikta informacija, yra iš esmės priimtinas, kai tokiam individualiam vertinimui nereikia neproporcingų pastangų (2017 m. vasario 16 d. Sprendimo Rumunija / Komisija, T‑145/15, EU:T:2017:86, 61 punktas).

109

Dokumento Nr. VI/5330/97 2 priede papildomos kontrolės priemonės apibrėžtos kaip „administraciniai veiksmai, būtini siekiant tinkamai išnagrinėti paraiškas, pavyzdžiui, patikrinimas, ar jos buvo pateiktos laiku, pasikartojančių paraiškų dėl to paties dalyko identifikavimas, rizikos analizė, nuobaudų taikymas ir tinkama procedūrų priežiūra“.

110

Dokumente Nr. VI/5330/97 taip pat nurodytos valstybių narių atliktų patikrinimų trūkumų finansiniai padariniai. Kai per tyrimą gauta informacija neleidžia ekstrapoliuojant nustatytus nuostolius ir naudojant statistines priemones ar pateikiant nuorodą į kitus patikrinamus duomenis įvertinti Sąjungos patirtų nuostolių dėl kontrolės trūkumų, gali būti numatyta fiksuoto dydžio finansinė pataisa, atsižvelgiant į nuostolių fondui rizikos dydį (2016 m. kovo 3 d. Sprendimo Ispanija / Komisija, T‑675/14, nepaskelbtas Rink., EU:T:2016:123, 41 punktas).

111

Kalbant apie Dokumentą AGRI-2005-64043, pažymėtina, kad juo Dokumento Nr. VI/5330/97 gairės pritaikomos prie kompleksinės paramos sistemos. Jame numatyti trys metodai, kurie gali būti naudojami nustatant tinkamas finansines pataisas: pirma, individualių paraiškų, dėl kurių nebuvo atlikti reikalaujami patikrinimai, atmetimas; antra, rizikos fondui įvertinimas ekstrapoliuojant patikrinimų, atliktų naudojant reprezentatyviąją imtį, rezultatus ir, trečia, fiksuoto dydžio pataisų nustatymas (2017 m. spalio 19 d. Sprendimo Ispanija / Komisija, T‑502/15, nepaskelbtas Rink., EU:T:2017:730, 59 punktas). Remiantis Dokumento AGRI‑2005-64043 tekstu galima konstatuoti, kad egzistuoja tvarka, kuriai iš šių pasirinkimo galimybių teiktina pirmenybė, o rizikos vertinimas fiksuotu dydžiu turi būti laikomas paskiausiai naudojamu metodu (šiuo klausimu žr. 2016 m. kovo 3 d. Sprendimo Ispanija / Komisija, T‑675/14, nepaskelbtas Rink., EU:T:2016:123, 42 punktą). Be to, ši sumų, nefinansuotinų Sąjungos lėšomis, nustatymo metodų hierarchija yra aiškiai nurodyta 2014 m. kovo 11 d. Komisijos deleguotojo reglamento (ES) Nr. 907/2014, kuriuo papildomos Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) Nr. 1306/2013 nuostatos dėl mokėjimo agentūrų ir kitų įstaigų, finansų valdymo, sąskaitų patvirtinimo, užstatų ir dėl euro naudojimo (OL L 255, 2014, p. 18), įsigaliojusio 2014 m. rugsėjo mėn., 12 straipsnio 2, 3 ir 6 dalyse.

112

Iš to, kas išdėstyta, matyti, kad pagal savo pačios gaires Komisija nagrinėjamu atveju galėjo taikyti fiksuoto dydžio metodą, tik jeigu reikėjo atmesti galimybę naudoti kitus metodus, visų pirma apskaičiavimą ekstrapoliuojant. Kaip teisingai tvirtina Švedijos Karalystė, fiksuoto dydžio apskaičiavimo metodas iš tiesų yra papildomo pobūdžio atsižvelgiant į Reglamento Nr. 1306/2013 52 straipsnio 2 dalį, net jeigu praktiškai Komisija jį taiko dažnai.

113

Iš to, kas konstatuota nagrinėjant ieškinio antrąjį pagrindą, matyti, kad trūkumų Švedijos Karalystei įgyvendinant rizikos veiksnių vertinimo ir atnaujinimo priemones buvo 2011–2013 m. laikotarpiu ir kad atsižvelgiant į tai, kas dėl rizikos analizės nurodyta Dokumente Nr. VI/5330/97, nes kalbama apie nuolatinį administracinių veiksmų, būtinų siekiant tinkamai išnagrinėti paraiškas, neatlikimą, Komisija galėjo pagrįstai tuos trūkumus pripažinti papildomos kontrolės priemonės nesiėmimu. Iš tiesų kalbama apie papildomos kontrolės priemonės, nustatytos Reglamento Nr. 1122/2009 31 straipsnio 2 dalies nuostatose, nesiėmimą, o ne apie paprastą konstatavimą, kad kontrolės procedūra yra gerintina, dėl ko finansinė pataisa gali būti netaikoma. Tokiomis aplinkybėmis Švedijos Karalystės kaltinimas, susijęs tuo, kad nagrinėjamu atveju nebuvo reikšmingai pažeista Sąjungos teisės norma, dėl ko gali būti taikomos finansinės pataisos, nėra pagrįstas.

114

Vis dėlto Komisija taip pat nusprendė, jog išvados, kad neįgyvendinta papildomos kontrolės priemonė, kiek tai susiję su visišku kontrolės trūkumu, savaime pakanka tam, kad būtų galima iš principo atmesti galimybę taikyti pataisą, pagrįstą Sąjungai padarytos finansinės žalos įvertinimu ekstrapoliuojant, ir atmesti Švedijos Karalystės pateiktus duomenis siekiant apskaičiuoti minėtą žalą.

115

Nors tam tikrais atvejais buvo galima nuspręsti, kad ekstrapoliacijos metodai, pagrįsti pažeidimais, nustatytais vėlesniais metais, negali būti saugus apskaičiavimo pagrindas, be kita ko, jeigu pažeidimai nesikartoja vėlesniais metais arba vienų metų patikrinimų rezultatai labai skiriasi nuo kitų metų rezultatų (šiuo klausimu žr. 2002 m. sausio 24 d. Sprendimo Prancūzija / Komisija, C‑118/99, EU:C:2002:39, 44 ir 45 punktus ir 2016 m. kovo 3 d. Sprendimo Ispanija / Komisija, T‑675/14, nepaskelbtas Rink., EU:T:2016:123, 46–48 punktus), nagrinėjamu atveju neatsižvelgimas į Švedijos Karalystės per patvirtinimo procedūrą pateiktus duomenis, kuriais siekiama apskaičiuoti nepagrįstai išmokėtas sumas ekstrapoliuojant, buvo pagrįstas ne jų galimu nepatikimumu, bet tuo, kad Komisija juos laikė nereikšmingais vykdant patvirtinimo procedūrą, pradėtą konstatavus, kad visiškai nesiimta papildomos kontrolės priemonės.

116

Šiuo klausimu reikia konstatuoti, kad Švedijos valdžios institucijos iš tikrųjų pateikė Komisijai duomenų, kuriais remiantis galima ekstrapoliuojant apskaičiuoti nepagrįstai išmokėtas sumas. Švedijos žemės ūkio tarnybos rašte, 2014 m. rugsėjo 25 d. išsiųstame Komisijai atsakant į 2014 m. gegužės 20 d. dvišalio susitikimo protokolo išvadas, pateiktas fondui padarytos žalos apskaičiavimas. Šiame etape Švedijos valdžios institucijos, nepaisydamos, kad pataisa susijusi tik su 2013 paraiškų teikimo metais, pateikė apskaičiavimą, susijusį su 2011–2013 paraiškų teikimo metais, naudodamos preliminarius 2013 m. nustatytų klaidų skaičius.

117

Taikant Švedijos valdžios institucijų pasirinktą ekstrapoliacijos metodą iš esmės padidinama pataisos norma, gauta atlikus nuotolinio stebėjimo patikrinimus siekiant pakoreguoti pataisos, jau nustatytos dėl tų metų, dydį.

118

Atsisakydama atsižvelgti į Švedijos valdžios institucijų pateiktus duomenis, kuriais siekiama apskaičiuoti nepagrįstai išmokėtas sumas ekstrapoliuojant, prieš tai neįvertinusi nei jų patikimumo lygio, nei to, ar įdėjus proporcingų pastangų būtų galima juos panaudoti, dėl to, kad jie bet kuriuo atveju buvo nereikšmingi, Komisija nepaisė fiksuoto dydžio metodo taikymo papildomo pobūdžio, kaip matyti iš Reglamento Nr. 1306/2013 52 straipsnio 2 dalies nuostatų.

119

Tokiomis aplinkybėmis, nesant reikalo nagrinėti kitų Švedijos Karalystės argumentų, be kita ko, susijusių su proporcingumo principo pažeidimu, reikia pripažinti ieškinio trečiąjį pagrindą pagrįstu ir patenkinti pirmąjį reikalavimą. Todėl reikia panaikinti ginčijamą sprendimą, kiek Komisija neteisingai taikė fiksuoto dydžio metodą Švedijos Karalystei, siekdama atsisakyti Sąjungos lėšomis finansuoti 8811286,44 EUR sumą dėl 2013 paraiškų teikimo metų, t. y. 2 % atsietosios tiesioginės paramos, Švedijos Karalystei išmokėtos už minėtus paraiškų teikimo metus, sumos.

120

Reikia priminti, kad Komisija turės nuspręsti dėl šio sprendimo padarinių, apskaičiuodama finansinės pataisos, kurią prireikus ji turės nustatyti atsižvelgdama į jos nustatytą neatitiktį, dydį.

121

Pagal Bendrojo Teismo procedūros reglamento 134 straipsnio 1 dalį iš pralaimėjusios šalies priteisiamos bylinėjimosi išlaidos, jei laimėjusi šalis to reikalavo.

122

Be to, pagal Procedūros reglamento 138 straipsnio 1 dalį į bylą įstojusios valstybės narės padengia savo bylinėjimosi išlaidas.

123

Kadangi Komisija pralaimėjo bylą, o Švedijos Karalystė reikalavo priteisti bylinėjimosi išlaidas, Komisija, be savo bylinėjimosi išlaidų, turi padengti Švedijos Karalystės bylinėjimosi išlaidas.

124

Į bylą įstojusi Čekijos Respublika padengia savo bylinėjimosi išlaidas.

Remdamasis šiais motyvais,

BENDRASIS TEISMAS (antroji kolegija)

nusprendžia: