1

Nuo 1998 m. birželio 22 d. iki 1999 m. lapkričio 8 d. ieškovė Firma Léon Van Parys NV per muitinės tarpininką pateikė Antverpeno (Belgija) muitinei 116 Ekvadoro kilmės bananų importo deklaracijų.

2

Importo deklaracijoms pagrįsti pateiktas, kaip nurodyta, 221 Ispanijos Karalystės išduotas importo sertifikatas, kuriuo leidžiama importuoti bananus į Europos bendriją taikant sumažinto, 75 EUR už toną, muito tarifinę kvotą, kaip tai iki 1998 m. gruodžio 31 d. buvo galima daryti pagal 1993 m. vasario 13 d. Tarybos reglamentą (EEB) Nr. 404/93 dėl bendro bananų rinkos organizavimo (OL L 47, p. 1; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 3 sk., 13 t., p. 388) su pakeitimais, padarytais 1994 m. gruodžio 22 d. Tarybos reglamentu (EB) Nr. 3290/94 dėl žemės ūkio sektoriuje būtinų pritaikomųjų pataisų ir pereinamojo laikotarpio priemonių, kad būtų įgyvendintos daugiašalių derybų dėl prekybos Urugvajaus raunde sudarytos sutartys (OL L 349, 1994, p. 105; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 11 sk., 21 t., p. 432), o nuo 1999 m. sausio 1 d. – pagal Reglamentą Nr. 404/93 ir 1998 m. spalio 28 d. Reglamentą (EB) Nr. 2362/98, nustatantį Reglamento Nr. 404/93 išsamias įgyvendinimo taisykles dėl bananų importavimo į Bendriją tvarkos (OL L 293, 1998, p. 32).

3

2000 m. vasario 1 d. laišku Europos kovos su sukčiavimu tarnyba (OLAF) pranešė Belgijos muitinei, kad importuojant į Bendriją bananus naudotasi netikrais Ispanijos importo sertifikatais, pažymėtais suklastotais tokius dokumentus išduoti kompetentingos Ispanijos institucijos antspaudais. Atlikusi vieną iš tyrimų muitinė nustatė, kad 221 importo sertifikatas, nuo 1998 m. birželio 22 d. iki 1999 m. lapkričio 8 d. ieškovės pateiktas Antverpeno muitinei, yra suklastotas Ispanijos sertifikatas.

4

2002 m. liepos 5 d. Belgijos muitų ir akcizų administracija nustatytas aplinkybes išdėstė teisės pažeidimų protokole ir nusiuntė jį visų pirma ieškovei ir jos muitinės tarpininkui. Iš šio protokolo matyti, kad ieškovė pateikė iš viso 233 importo sertifikatus, turinčius suklastotų Ispanijos sertifikatų požymių, iš jų 221 – Antverpeno muitinei ir 12 – Hamburgo muitinei (Vokietija). Nuo 1999 m. sausio 1 d. iki lapkričio 8 d. tokių požymių turėjo 107 sertifikatai, visi ieškovės pateikti Antverpeno muitinei.

5

2002 m. liepos 26 d. laišku Belgijos muitų ir akcizų administracija pareikalavo iš ieškovės ir muitinės tarpininko už nuo 1998 m. sausio 1 d. iki 1999 m. lapkričio 8 d. importuotus bananus sumokėti 7084967,71 EUR muitą, apskaičiuotą pagal Reglamento Nr. 404/93 18 straipsnio 2 dalį, po 850 EUR už kiekvieną importuotą bananų toną.

6

2003 m. lapkričio 28 d. Belgijos muitų ir akcizų administracija parengė papildomą teisės pažeidimų protokolą, kuriame užfiksavo Ispanijos importo sertifikatų patikrinimų, pagal pavedimus atliktų visų pirma Ispanijoje, Italijoje ir Portugalijoje, rezultatus.

7

Ieškovei ir muitinės tarpininkui užginčijus muitų išieškojimą tada, kai prekės iš jų buvo jau išleistos, Belgijos muitų ir akcizų administracija nusprendė, kad reikėtų patenkinti prašymą nevykdyti paskesnio muitų išieškojimo ir jo apskritai atsisakyti, todėl 2007 m. gruodžio 14 d. laišku perdavė bylos medžiagą Europos Bendrijų Komisijai, kad ji priimtų sprendimą pagal iš dalies pakeisto 1993 m. liepos 2 d. Komisijos reglamento (EEB) Nr. 2454/93, išdėstančio Tarybos reglamento (EEB) Nr. 2913/92, nustatančio Bendrijos muitinės kodeksą, įgyvendinimo nuostatas (OL L 253, 1993, p. 1; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 2 sk., 6 t., p. 3), 871 ir 905 straipsnius.

8

2007 m. gruodžio 14 d. laiške Belgijos muitų ir akcizų administracija išreiškė nuomonę, kad nagrinėjamu atveju ji negali taikyti 1992 m. spalio 12 d. Tarybos reglamento (EEB) Nr. 2913/92, nustatančio Bendrijos muitinės kodeksą (OL L 302, 1992, p. 1; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 2 sk., 4 t., p. 307; toliau – BMK), 220 straipsnio 2 dalies b punkto, nes trūksta įrodymų, kad klaidų padarė būtent valstybės narės institucijos ar Komisija. Priešingai, ji nurodė mananti, kad muitą reikia grąžinti vadovaujantis BMK 239 straipsniu, nes susidarė ypatinga situacija, kaip ji suprantama pagal šį straipsnį, o ieškovės kaip muitinės tarpininkės veiksmuose nėra akivaizdaus aplaidumo požymių.

9

2008 m. gegužės 5 d., 2008 m. lapkričio 18 d. bei 26 d., 2009 m. sausio 15 d. ir 2010 m. kovo 4 d. raštais Komisija prašė Belgijos muitų ir akcizų administracijos suteikti papildomos informacijos, o administracija atsakė į kiekvieną raštą.

10

2010 m. sausio 8 d. Komisija, remdamasi Reglamento Nr. 2454/93 906b straipsniu, pranešė Belgijos muitų ir akcizų administracijai ir ieškovei, kad ji ketina atmesti prašymą atsisakyti išieškoti ir grąžinti muitus. 2010 m. vasario 8 d. laišku ieškovė pateikė pastabas.

11

Ieškovės atvejį pagal Reglamento Nr. 2454/93 873 ir 907 straipsnius 2010 m. balandžio 12 d. posėdyje išnagrinėjo ekspertų grupė, kurią sudaro visų valstybių narių atstovai.

12

2010 m. gegužės 6 d. Sprendimu C(2010) 2858 final (toliau – pirmasis sprendimas) Komisija patvirtino paskesnį importo muitų įtraukimą į apskaitą (1 straipsnio 1 dalis) ir atsisakymą juos išieškoti iš vieno skolininko, t. y. muitinės tarpininko (1 straipsnio 2 dalis), tačiau nepatvirtino atsisakymo išieškoti tam tikras sumas iš kito skolininko, t. y. ieškovės (1 straipsnio 3 dalis).

13

2010 m. rugpjūčio 11 d. Bendrojo Teismo kanceliarijoje ieškovė pareiškė ieškinį dėl pirmojo sprendimo panaikinimo.

14

2013 m. kovo 19 d. Sprendimu Firma Van Parys / Komisija (T‑324/10, EU:T:2013:136) Bendrasis Teismas panaikino pirmojo sprendimo 1 straipsnio 3 dalį, kurioje Komisija nurodė, kad atsisakymas išieškoti muitus iš ieškovės pagal BMK 239 straipsnį yra nepagrįstas.

15

Pirmuoju 2013 m. rugsėjo 16 d. raštu Komisija informavo Belgijos muitų ir akcizų administraciją, kad iš dalies panaikinus pirmąjį sprendimą jai reikalinga papildoma informacija, kad galėtų priimti naują sprendimą, ir paprašė tam tikros informacijos apie ieškovės importą, dėl kurio buvo pateiktas prašymas atsisakyti išieškoti muitus. Komisija Belgijos akcizų ir muitų administracijos taip pat paprašė pateikti atsakymą ieškovei į jos prašymą pateikti informacijos, o iš jos paprašyti pateikti pareiškimą raštu, patvirtinantį, kad ji susipažino su minėtu atsakymu, sutinka su juo ir neturi nieko pridurti arba kad ji turi pastabų ir pateiktinos papildomos informacijos. Galiausiai Komisija nurodė, kad Reglamento Nr. 2454/93 907 straipsnyje numatytas 9 mėnesių terminas išnagrinėti prašymą atsisakyti išieškoti muitus pratęsiamas laikotarpiui nuo 2013 m. rugpjūčio 22 d. iki tos dienos, kai bus gauta papildoma informacija.

16

Antruoju 2013 m. rugsėjo 16 d. raštu Komisija informavo ieškovę, kad iš dalies panaikinus pirmąjį sprendimą jai reikalinga papildoma informacija, kad galėtų priimti naują sprendimą, ir kad 9 mėnesių terminas išnagrinėti prašymą atsisakyti išieškoti muitus pratęsiamas laikotarpiui nuo 2013 m. rugpjūčio 22 d. iki tos dienos, kai bus gauta papildoma informacija.

17

Ieškovės pareikštas ieškinys dėl abiejų 2013 m. rugsėjo 16 d. raštų panaikinimo 2014 m. birželio 24 d. Nutartimi Léon Van Parys / Komisija (T‑603/13, nepaskelbta Rink., EU:T:2014:610) buvo atmestas kaip akivaizdžiai nepriimtinas.

18

2014 m. sausio 14 d. raštu Belgijos muitų ir akcizų administracija pranešė Komisijai, kad šios prašymas pateikti papildomos informacijos yra keistas, nes ji jau įrodė, jog visi ginčijami importo sertifikatai yra suklastoti ir todėl neįmanoma patenkinti šio prašymo.

19

2014 m. sausio 24 d. raštu Komisija patvirtino ieškovei gavusi Belgijos muitų ir akcizų administracijos 2014 m. sausio 14 d. raštą ir ją informavo, kad, nesant šios administracijos atsakymo į prašymą pateikti papildomos informacijos, termino išnagrinėti prašymą atsisakyti išieškoti muitus skaičiavimas yra sustabdytas pagal Reglamento Nr. 2454/93 907 straipsnį.

20

Ieškovės pareikštas ieškinys dėl 2014 m. sausio 24 d. rašto panaikinimo buvo atmestas 2014 m. lapkričio 26 d. Nutartimi Léon Van Parys / Komisija (T‑171/14, nepaskelbta Rinkinyje, EU:T:2014:1025).

21

2014 m. birželio 17 d. raštu Komisija dar kartą paprašė Belgijos muitų ir akcizų administracijos pateikti informacijos, kurios ji prašė 2013 m. rugsėjo 16 d. raštu. Prie savo rašto Komisija pridėjo lentelę su savo skaičiavimais.

22

2014 m. gruodžio 10 d. Belgijos muitų ir akcizų administracija parengė atsakymo į Komisijos 2013 m. rugsėjo 16 d. raštą projektą, į kurį įtraukti skaičiavimai; juos minėta administracija ketino pateikti Komisijai, siūlydama ieškovei pateikti savo pastabas.

23

2015 m. vasario 16 d. raštu Komisijai Belgijos muitų ir akcizų administracija pateikė pastabas dėl Komisijos pateiktos lentelės ir, be kita ko, ištaisė sumas, nurodytas 18, 60, 67 ir 99 minėtos lentelės eilutėse.

24

2015 m. liepos 16 d. raštu Komisija pranešė ieškovei apie savo ketinimą priimti neigiamą sprendimą dėl šios prašymo atsisakyti išieškoti muitus.

25

2015 m. rugpjūčio 10 d. ieškovė pateikė pastabas dėl Komisijos 2015 m. liepos 16 d. rašto.

26

2016 m. sausio 20 d. Sprendimu C(2016) 95 final Komisija patvirtino paskesnį importo muitų įtraukimą į apskaitą (1 straipsnio 1 dalis), atsisakymą juos išieškoti iš muitinės tarpininko (1 straipsnio 2 dalis), atsisakymą išieškoti iš ieškovės 632241,28 EUR muitų pagal tradicinius sertifikatus (1 straipsnio 3 dalis), tačiau atmetė ieškovės prašymą atsisakyti išieškoti 2996007,20 EUR muitų pagal naujų importuotojų sertifikatus (1 straipsnio 4 dalis) (toliau – ginčijamas sprendimas).

27

Ginčijamo sprendimo 18–23 konstatuojamosiose dalyse Komisija, be kita ko, priminė, kad pirmuoju sprendimu ji patvirtino paskesnį importo muitų įtraukimą į apskaitą (pirmojo sprendimo 1 straipsnio 1 dalis) ir atsisakė išieškoti muitus iš vieno skolininko, t. y. muitinės tarpininko (pirmojo sprendimo 1 straipsnio 2 dalis), tačiau kito skolininko, t. y. ieškovės, prašymą atsisakyti išieškoti muitus konkrečiu atveju atmetė (pirmojo sprendimo 1 straipsnio 3 dalis).

28

Ginčijamo sprendimo 20 konstatuojamojoje dalyje ji pažymėjo, kad savo vertinimą pirmajame sprendime grindė BMK 220 straipsnio 2 dalies b punktu, ir nusprendė, kad Ispanijos valdžios institucijos negalėjo padaryti klaidos, nes jos nedalyvavo išduodant nagrinėjamus sertifikatus. Be to, ginčijamo sprendimo 23 konstatuojamojoje dalyje Komisija nurodė, kad pirmajame sprendime ji nagrinėjo, ar buvo tenkinamos BMK 239 straipsnio sąlygos, ir konstatavo, kad nebuvo nei muitinės tarpininko aplaidumo, nei apgaulės, todėl jo importo muitai galėjo būti neįtraukti į apskaitą arba galėjo būti atsisakyta juos išieškoti. Pirmajame sprendime Komisija taip pat nusprendė, kad ieškovė nebuvo rūpestinga, todėl nebuvo galima importo muitų neįtraukti į jos apskaitą ar atsisakyti juos išieškoti.

29

Ginčijamo sprendimo 25–32 konstatuojamosiose dalyse Komisija priminė, kad kadangi Bendrasis Teismas panaikino pirmojo sprendimo 1 straipsnio 3 dalį, remiantis SESV 266 straipsniu ji turi priimti naują sprendimą per protingą terminą, vienintelį šiuo atveju taikytiną terminą.

30

Dėl šio naujo sprendimo priėmimo Komisija pirmiausia ginčijamo sprendimo 33 konstatuojamojoje dalyje nurodė, kad ekspertų grupė, kurią sudarė visų valstybių narių atstovai, 2015 m. rugsėjo 21 d. susirinko kaip BMK komitetas, kad išnagrinėtų šį atvejį. Antra, ginčijamo sprendimo 37 konstatuojamojoje dalyje ji nurodė, kad ji nagrinės tik jei tenkinama BMK 239 straipsnio antroji sąlyga, susijusi su apgaulės ar aplaidumo nebuvimu.

31

Ginčijamo sprendimo 39 konstatuojamojoje dalyje Komisija, be kita ko, priminė, kad 2013 m. kovo 19 d. Sprendime Firma Van Parys / Komisija (T‑324/10, EU:T:2013:136) Bendrasis Teismas konstatavo, jog atsiliepime į ieškinį Komisija nurodė, kad ieškovės taikytas verslo modelis teisei naudotis importo sertifikatais įgyti yra „neteisėtas“, nes prieštarauja Reglamento Nr. 2362/98 21 straipsnio 2 dalies antrai pastraipai, kuri draudžia naujam importuotojui perleisti importo sertifikatu suteiktas teises tradiciniam importuotojui. Bendrasis Teismas pridūrė, kad šiuo klausimu reikėjo konstatuoti, jog pirmasis sprendimas, kiek juo atmetamas prašymas atsisakyti išieškoti importo muitus, grindžiamas ne teisių naudotis importo sertifikatais pirkimo modelio neteisėtumu, bet akivaizdžiu ieškovės aplaidumu. Bendrasis Teismas konstatavo, kad todėl šiuo atveju Komisijos argumentas negalėjo turėti įtakos sprendimo atmesti prašymą atsisakyti išieškoti importo muitus pagrįstumui. Toje pačioje ginčijamo sprendimo konstatuojamojoje dalyje Komisija iš to padarė išvadą, kad ji šiame naujame sprendime turi išnagrinėti, ar verslo modelis, kurį taikė ieškovė, kad pasinaudotų sertifikatais, yra teisėtas atsižvelgiant į tai, kad Reglamento Nr. 2362/98 21 straipsnio 2 dalies antra pastraipa draudžia naujam importuotojui perleisti importo sertifikatu suteiktas teises tradiciniam importuotojui. Ji pridūrė, kad ji taip pat turėjo peržiūrėti motyvus, leidžiančius nustatyti apgaulės ar aplaidumo nebuvimą.

32

Ginčijamo sprendimo 49 ir 50 konstatuojamosiose dalyse Komisija nurodė, kad nors bylos medžiagos nepakako rūpestingumo trūkumui įrodyti dėl ieškovės įgytų tradicinių importuotojų sertifikatų, kalbant apie naujų importuotojų sertifikatus, paprasto šių sertifikatų tyrimo būtų pakakę tam, kad būtų nustatyta, jog ji negali naudotis šiais sertifikatais pagrįstomis teisėmis, nes toks naudojimasis neatitiktų Reglamento Nr. 2362/98 21 straipsnio 2 dalies antros pastraipos.

33

Todėl ginčijamo sprendimo 60 konstatuojamojoje dalyje Komisija nusprendė, kad, pirma, naudodamasi naujų importuotojų teisėmis, ieškovė, kuri yra tradicinė importuotoja, nesilaikė Reglamento Nr. 2362/98 21 straipsnio 2 dalies antroje pastraipoje įtvirtinto draudimo ir, antra, remiantis BMK 239 straipsniu nėra pagrindo atsisakyti išieškoti 2996007,20 EUR muito pagal ieškovės nuo 1999 m. sausio 1 d. iki lapkričio 8 d. naudotus naujų importuotojų sertifikatus.

34

Galiausiai ginčijamo sprendimo 62 konstatuojamojoje dalyje Komisija pažymėjo, kad pirmojo sprendimo 1 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatos turi likti nepakeistos, nes jos nebuvo nei ginčijamos, nei panaikintos 2013 m. kovo 19 d. Sprendimu Firma Van Parys / Komisija (T‑324/10, EU:T:2013:136).

35

Ieškovės pareikštą ieškinį Bendrojo Teismo kanceliarija gavo 2016 m. kovo 23 d.

36

Ieškovė Bendrojo Teismo prašo:

37

Komisija Bendrojo Teismo prašo:

38

Grįsdama ieškinį ieškovė remiasi penkiais pagrindais. Pirmasis ir antrasis ieškinio pagrindai, susiję su Reglamento Nr. 2454/93 907 ir 909 straipsnių, taip pat Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 41 straipsnio pažeidimu. Trečiasis subsidiariai pateiktas ieškinio pagrindas susijęs su gero administravimo principo pažeidimu. Ketvirtasis ieškinio pagrindas, pateiktas tam atvejui, jei būtų atmesti trys pirmieji, susijęs su piktnaudžiavimu įgaliojimais, o penktasis, pateiktas tam atvejui, jei būtų atmesti keturi pirmieji, susijęs su klaidingu bananų rinkos organizavimo teisinio pagrindo aiškinimu ir lygybės principo pažeidimu.

39

Komisija nepateikdama prieštaravimo dėl priimtinumo tvirtina, kad ieškinys priimtinas tik tiek, kiek jis susijęs su ginčijamo sprendimo 1 straipsnio 4 dalimi. Jos nuomone, pirma, ieškinys yra nepriimtinas, kiek jis susijęs su ginčijamo sprendimo 1 straipsnio 1 ir 2 dalimis, nes šios dvi nuostatos tik patvirtina pirmojo sprendimo 1 straipsnio 1 ir 2 dalis. Šiuo klausimu ji nurodo, kad šios dvi nuostatos yra identiškos, jose nėra naujos informacijos ir dėl jų nebuvo atliktas naujas ieškovės situacijos tyrimas. Antra, ji nurodo, kad kadangi ginčijamo sprendimo 1 straipsnio 3 dalimi buvo pakeista pirmojo sprendimo 1 straipsnio 3 dalis, o šis pakeitimas yra naudingas ieškovei, minėta nuostata neturi jai neigiamo poveikio, todėl dėl jos negalima reikšti ieškinio.

40

Ieškovė atsikerta, kad ieškinys pagrįstai nukreiptas prieš visą ginčijamą sprendimą, nes šis sprendimas yra neteisėtas, kadangi priimtas remiantis Reglamento Nr. 2454/93 907 ir 909 straipsnių nuostatomis, o terminas priimti tokius sprendimus jau buvo pasibaigęs, kai buvo priimtas šis sprendimas.

41

Reikia priminti, kad ieškinys dėl panaikinimo, pareikštas fizinio ar juridinio asmens, yra priimtinas tik su sąlyga, kad šis asmuo turi suinteresuotumą dėl ginčijamo akto panaikinimo. Pagal suformuotą jurisprudenciją pareikšti ieškinį dėl panaikinimo galima tik dėl aktų, sukeliančių privalomų teisinių padarinių, kurie turi įtakos ieškovo interesams aiškiai pakeisdami jo teisinę situaciją. Tam, kad būtų nustatyta, ar ginčijamas aktas turi tokių padarinių, reikia įvertinti jo turinį (žr. šiuo klausimu 2000 m. kovo 22 d. Sprendimo Coca–Cola / Komisija, T‑125/97 ir T‑127/97, EU:T:2000:84, 77 punktą ir nurodytą jurisprudenciją).

42

Šiuo atveju ieškovė neįrodo, kaip ginčijamo sprendimo 1 straipsnio 1–3 dalys galėtų padaryti neigiamos įtakos jos situacijai. 1 ir 2 dalys, kuriose dėl nagrinėjamų teisių neatlikus jokio naujo tyrimo šiuo atžvilgiu pakartojamos pirmojo sprendimo 1 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatos, nekeičia ieškovės situacijos, o 3 dalis tik pagerina jos situaciją, nes pagal ją atsisakomą išieškoti 632241,28 EUR importo muitų pagal tradicinius sertifikatus. Taigi ieškovė neturi suinteresuotumo pareikšti ieškinį dėl šių nuostatų, todėl ieškinys dėl jų panaikinimo yra nepriimtinas.

43

Kalbant apie ginčijamo sprendimo 1 straipsnio 4 dalį, kuria atlikus naują tyrimą atmetamas prašymas atsisakyti išieškoti ieškovės mokėtinus muitus ir dėl kurios nepalankiai keičiasi ieškovės situacija, pažymėtina, kad ieškinys dėl šios nuostatos panaikinimo yra priimtinas.

44

Reikia konstatuoti, kad Sąjungos teisme vykstančiame procese nėra teisinių priemonių, leidžiančių teismui priimti sprendimą bendro pobūdžio arba principinio pareiškimo forma (2005 m. gruodžio 15 d. Sprendimo Infront WM / Komisija, T‑33/01, EU:T:2005:461, 171 punktas; 2008 m. rugsėjo 3 d. Nutarties Cofra / Komisija, T‑477/07, nepaskelbta Rink., EU:T:2008:307, 21 punktas ir 2011 m. gegužės 24 d. Nutarties Nuova Agricast / Komisija, T‑373/08, nepaskelbta Rink., EU:T:2011:237, 46 punktas).

45

Todėl šį reikalavimą reikia atmesti.

46

Reikia pažymėti, kad argumentais, kuriais grindžiami keturi pirmieji ieškinio pagrindai, ieškovė iš esmės ginčija tai, kaip Komisija įvykdė 2013 m. kovo 19 d. Sprendimą Firma Van Parys / Komisija (T‑324/10, EU:T:2013:136). Jos nuomone, pirma, nereikėjo jokio naujo sprendimo. Antra, net pripažinus, kad tokį sprendimą reikėjo priimti, ieškovė mano, kad jis turėjo būti priimtas per Reglamento Nr. 2454/93 907 straipsnyje numatytą pirminį 9 mėnesių naikinamąjį terminą. Trečia, ji mano, kad net pripažinus, jog Komisija įvykdyti 2013 m. kovo 19 d. Sprendimą Firma Van Parys / Komisija (T‑324/10, EU:T:2013:136) turėjo per protingą terminą, šis terminas negalėjo būti ilgesnis nei Reglamento Nr. 2454/93 907 straipsnyje numatytas 9 mėnesių naikinamasis terminas. Galiausiai, ketvirta, ji tvirtina, kad pirmojo sprendimo panaikinimas iš dalies nesuteikė Komisijai naujos ir neribotos kompetencijos atlikti naują tyrimą ir priimti naują sprendimą, be kita ko, pagrįstą Bendrojo Teismo jau nagrinėtais motyvais.

47

Komisija ginčija pirmųjų keturių ieškinio pagrindų pagrįstumą.

48

Pagal suformuotą jurisprudenciją tam, kad užtikrintų sprendimo dėl panaikinimo laikymąsi ir jį visiškai įvykdytų, atitinkama institucija privalo atsižvelgti ne tik į sprendimo rezoliucinę dalį, bet ir į motyvus, kuriais remiantis priimta rezoliucinė dalis ir kurie yra būtinas sprendimo pagrindas, nes motyvai būtini, kad būtų tiksliai nustatyta rezoliucinėje dalyje išdėstyta sprendimo esmė. Būtent šiuose motyvuose tiksliai nurodoma nuostata, kuri laikoma neteisėta, ir tiksliai atskleidžiamos priežastys, dėl kurių rezoliucinėje dalyje pripažintas jos neteisėtumas ir į kurias atitinkama institucija turi atsižvelgti keisdama panaikintą aktą (1988 m. balandžio 26 d. Sprendimo Asteris ir kt. / Komisija, 97/86, 99/86, 193/86 ir 215/86, EU:C:1988:199, 27 punktas ir 2003 m. kovo 6 d. Sprendimo Interporc / Komisija, C‑41/00 P, EU:C:2003:125, 29 punktas).

49

Vis dėlto aktą – vėliau panaikintą – priėmusi institucija pagal SESV 266 straipsnį įpareigojama tik tiek, kiek tai reikalinga užtikrinant sprendimo dėl panaikinimo įvykdymą. Šiuo klausimu minėta nuostata įpareigoja atitinkamą instituciją vengti, kad panaikintą aktą keičiančiame akte pasikartotų tie patys pažeidimai, kurie nustatyti minėtame teismo sprendime (2003 m. kovo 6 d. Sprendimo Interporc / Komisija, C‑41/00 P, EU:C:2003:125, 30 punktas). Vis dėlto institucijos turi plačią diskreciją nuspręsti, kokių priemonių imtis dėl teismo sprendimo, kuriuo panaikintas ar pripažintas negaliojančiu teisės aktas, su sąlyga, kad šios priemonės turi būti suderinamos su atitinkamo teismo sprendimo rezoliucine dalimi ir motyvais, kurie yra būtinas jo pagrindas (2016 m. sausio 28 d. Sprendimo CM Eurologistik ir GLS, C‑283/14 ir C‑284/14, EU:C:2016:57, 76 punktas).

50

Be to, reikia priminti, kad panaikinus Sąjungos teisės aktą nebūtinai panaikinami ir jo actes préparatoires (2002 m. spalio 15 d. Sprendimo Limburgse Vinyl Maatschappij ir kt. / Komisija, C‑238/99 P, C‑244/99 P, C‑245/99 P, C‑247/99 P, C‑250/99 P–C‑252/99 P ir C‑254/99 P, EU:C:2002:582, 73 punktas).

51

Šiuo klausimu reikia priminti, kad Sąjungos institucijos pareiga vykdyti Sąjungos teismo sprendimą, kuriuo panaikinamas aktas, išplaukia iš SESV 266 straipsnio. Teisingumo Teismas yra pripažinęs, kad vykdymas reikalauja imtis tam tikrų administracinių priemonių ir paprastai jis negali būti atliekamas nedelsiant, o institucija turi protingą terminą, kad įvykdytų sprendimą, kuriuo panaikinamas vienas iš jos sprendimų (1997 m. kovo 19 d. Sprendimo Oliveira / Komisija, T‑73/95, EU:T:1997:39, 41 punktas; taip pat šiuo klausimu žr. 1984 m. sausio 12 d. Sprendimo Turner / Komisija, 266/82, EU:C:1984:3, 5 ir 6 punktus). Tai, ar administracinės procedūros trukmė yra protinga, turi būti vertinama atsižvelgiant į kiekvienos bylos aplinkybes, visų pirma jos kontekstą, skirtingus nagrinėjimo procedūros etapus, bylos sudėtingumą ir svarbą įvairioms suinteresuotosioms šalims (2004 m. liepos 15 d. Sprendimo Ispanija / Komisiją, C‑501/00, EU:C:2004:438, 53 punktas). Be to, klausimas, ar terminas, per kurį buvo įvykdytas aktą naikinantis sprendimas, buvo protingas, taip pat turi būti vertinamas kiekvienu konkrečiu atveju. Šio termino protingumas priklauso nuo priemonių, kurių reikia imtis, pobūdžio ir kiekvieno atvejo aplinkybių. Todėl reikia atsižvelgti į buvusius atskirus sprendimo priėmimo procedūros etapus (1997 m. kovo 19 d. Sprendimo Oliveira / Komisija, T‑73/95, EU:T:1997:39, 45 punktas).

52

Galiausiai reikia pažymėti, kad, išskyrus atvejus, kai dėl nustatyto pažeidimo visa tyrimo procedūra tampa niekinė, atitinkamos institucijos, siekdamos pakeisti ankstesnį teisės aktą, kuris buvo panaikintas arba pripažintas negaliojančiu, gali atnaujinti procedūrą etape, kuriame tas pažeidimas buvo padarytas (šiuo klausimu žr. 2007 m. lapkričio 29 d. Sprendimo Italija / Komisija, C‑417/06 P, nepaskelbtas Rink., EU:C:2007:733, 52 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

53

Atsižvelgiant į šiuos vertinimus reikia išnagrinėti keturis pirmuosius ieškinio pagrindus, pradedant nuo argumentų, pateiktų grindžiant pirmąjį, antrąjį ir ketvirtąjį pagrindus, kuriuos reikia nagrinėti kartu.

54

Nagrinėjamu atveju reikia konstatuoti, kad šiuo ieškiniu ieškovė ginčija Komisijos sprendimą, kuriuo buvo pakeistas pirmasis sprendimas dėl jos prašymo atsisakyti išieškoti importo muitus, iš dalies panaikintas 2013 m. kovo 19 d. sprendimu Firma Van Parys / Komisija (T‑324/10, EU:T:2013:136), nes įrodymai, kuriais remiasi Komisija savo sprendime, nepatvirtina ieškovės nerūpestingumo.

55

Todėl Komisija turėjo peržiūrėti byloje esančius įrodymus ir priimti naują sprendimą dėl prašymo atsisakyti išieškoti muitus, dėl kurio sprendimas buvo panaikintas siekiant pašalinti nustatytus trūkumus (žr. pagal analogiją 1997 m. kovo 19 d. Sprendimo Oliveira / Komisija, T‑73/95, EU:T:1997:39, 32 punktą).

56

Tai darydama ji turėjo atsižvelgti į visas priimant aktą žinomas faktines ir teisines aplinkybes. Komisijos pareiga parengti sprendimą su reikalaujamu rūpestingumu ir priimti jį remiantis visais duomenimis, kurie gali turėti jam įtakos, išplaukia konkrečiai iš gero administravimo principo, teisėtumo principo ir vienodo požiūrio principo. Šiomis aplinkybėmis, priešingai, nei tvirtina ieškovė, negalima priekaištauti Komisijai nusprendus, kad reikia atnaujinti tyrimą ir papildyti bylos medžiagą (žr. pagal analogiją 1997 m. kovo 19 d. Sprendimo Oliveira / Komisija, T‑73/95, EU:T:1997:39, 32 punktą).

57

Be to, reikia atmesti ieškovės argumentą, kad iš esmės pripažinus, jog Komisija turėjo teisę priimti naują sprendimą, šis sprendimas turėjo apsiriboti tik priemonėmis, būtinomis 2013 m. kovo 19 d. Sprendimui Firma Van Parys / Komisija (T‑324/10, EU:T:2013:136) įvykdyti, ir bet kuriuo atveju negalėjo būti grindžiamas motyvu dėl Reglamento Nr. 2362/98 21 straipsnio 2 dalies nesilaikymo, nes dėl jo jau buvo išsiaiškinta.

58

Šiuo klausimu reikia konstatuoti, kad šis motyvas nebuvo nurodytas tarp pirmojo sprendimo motyvų, todėl Bendrasis Teismas neatliko jo kontrolės byloje, kurioje buvo priimtas 2013 m. kovo 19 d. Sprendimas Firma Van Parys / Komisija (T‑324/10, EU:T:2013:136). Iš tikrųjų, nors klausimą dėl Reglamento Nr. 2362/98 21 straipsnio 2 dalies nesilaikymo Komisija kėlė savo atsiliepime į ieškinį minėtoje byloje, Bendrasis Teismas to sprendimo 90 ir 91 punktuose konstatavo, kad pirmasis sprendimas nepagrįstas šiuo klausimu, todėl Komisijos argumentas negali turėti įtakos prašymo atsisakyti išieškoti importo muitus atmetimui. Todėl, nors klausimas dėl Reglamento Nr. 2362/98 21 straipsnio 2 dalies nesilaikymo Bendrojo Teismo buvo paminėtas 2013 m. kovo 19 d. Sprendimo Firma Van Parys / Komisija (T‑324/10, EU:T:2013:136) 90 punkte, jis nebuvo nagrinėtas iš esmės.

59

Be to, kalbant apie argumentą, kad Komisija iš esmės galėjo ar bet kuriuo atveju turėjo nurodyti motyvą dėl Reglamento Nr. 2362/98 21 straipsnio 2 dalies nesilaikymo, nes šis motyvas jau buvo žinomas priimant pirmąjį sprendimą, reikia pažymėti, kad pirmajame sprendime Komisijos nurodyto motyvo dėl akivaizdaus ieškovės nerūpestingumo teoriškai pakako, kad būtų atmestas prašymas atsisakyti išieškoti importo muitus. Iš tikrųjų Komisija turi diskreciją pasirinkti motyvą, kuris, kaip ji mano, svarbiausias motyvuojant jos sprendimą, o galima jos klaida pasirenkant šį motyvą netrukdo jai vėliau nurodyti motyvą, kurį ji turėjo nurodyti pirmajame sprendime (žr. pagal analogiją 2016 m. rugsėjo 14 d. Sprendimo National Iranian Tanker Company / Taryba, T‑207/15, nepaskelbtas Rink., apskųstas apeliacine tvarka, EU:T:2016:471, 54 punktą).

60

Todėl, nedarant poveikio ginčijamame sprendime nurodytam motyvui, t. y. Reglamento Nr. 2362/98 21 straipsnio 2 dalies nesilaikymo pagrįstumo nagrinėjimui, reikia konstatuoti, kad Komisija galėjo remtis šios nuostatos nesilaikymu pagrįstu motyvu ginčijamame sprendime atmesdama prašymą atsisakyti išieškoti importo muitus. Be to, reikia pažymėti, jog tai, kad šis motyvas nebuvo nurodytas pirmajame sprendime, netrukdo Komisijai jį nurodyti ginčijamame sprendime, nes pagal suformuotą jurisprudenciją naujajame sprendime aktą priėmęs subjektas gali remtis kitais motyvais nei tie, kuriais grindė pirmąjį sprendimą (šiuo klausimu žr. 2014 m. rugsėjo 5 d. Sprendimo Éditions Odile Jacob / Komisija, T‑471/11, EU:T:2014:739, 125 punktą ir nurodytą jurisprudenciją).

61

Ieškovės kaltinimas dėl to, kad Komisija nusprendė, jog išvada 2013 m. kovo 19 d. Sprendimo Firma Van Parys / Komisija (T‑324/10, EU:T:2013:136) motyvuose dėl pirmojo sprendimo neteisėtumo jai leido per protingą terminą ištaisyti šį neteisėtumą sprendime, kuriuo turi būti pakeistas pirmasis sprendimas, turi būti atmestas. Iš tikrųjų reikia konstatuoti, kad toks terminas visiškai atitinka suformuotą jurisprudenciją, nurodytą šio sprendimo 51 punkte.

62

Taip pat turi būti atmestas ieškovės argumentas, kad, iš dalies panaikinus pirmąjį sprendimą ex tunc, Komisija norėdama nepažeisti Reglamento Nr. 2454/93 907 straipsnyje numatyto 9 mėnesių naikinamojo termino turėjo tik 5 dienas sprendimui dėl jos prašymo atsisakyti išieškoti muitus priimti. Kaip teisingai nurodo Komisija, minėtoje nuostatoje numatytas 9 mėnesių terminas netaikomas pagal SESV 266 straipsnį atnaujintai procedūrai.

63

Iš tikrųjų šiuo klausimu pažymėtina, kad, kaip buvo nurodyta šio sprendimo 52 punkte, kai pažeidimas padaromas atliekant tyrimą, atitinkamos institucijos turi turėti galimybę atnaujinti procedūrą etape, kuriame buvo padarytas pažeidimas, arba, kai dėl nustatyto pažeidimo visa tyrimo procedūra tampa niekinė, – pradėti naują procedūrą. Iš tikrųjų iš Reglamento Nr. 2454/93 907 straipsnio matyti, jog sprendimas, kuriuo konstatuojama, kad nagrinėjama ypatinga situacija pateisina grąžinimą ar atsisakymą išieškoti muitus arba kad ji to nepateisina, turi būti priimtas per 9 mėnesius. Vis dėlto reikia konstatuoti, kad minėtas 907 straipsnis susijęs tik su pirmine procedūra, o ne su procedūromis, kurios buvo atnaujintos teismui priėmus sprendimą dėl akto panaikinimo. Iš to matyti, kad kadangi šioje byloje nagrinėjama procedūra buvo atnaujinta, jai netaikomas 9 mėnesių terminas, numatytas pirminei procedūrai (žr. pagal analogiją 2016 m. sausio 28 d. Sprendimo CM Eurologistik ir GLS, C‑283/14 ir C‑284/14, EU:C:2016:57, 57–61 punktus). Taigi reikia atmesti ieškovės argumentą, kad Komisija nepaisė 2013 m. kovo 19 d. Sprendimo Firma Van Parys / Komisija (T‑324/10, EU:T:2013:136)ex tunc poveikio nuspręsdama, jog ji šiame sprendime nustatytą neteisėtumą turi pašalinti per protingą terminą, o ne per 5 dienas, likusias iki pirminio Reglamento Nr. 2454/93 907 straipsnyje numatyto 9 mėnesių termino pabaigos.

64

Galiausiai argumentas, jog Komisijos pakartotiniai prašymai Belgijos valdžios institucijoms iš esmės buvo pertekliniai ir jais nepagrįstai buvo siekiama tik sustabdyti Reglamento Nr. 2454/93 907 straipsnyje numatyto termino skaičiavimą, turi būti atmestas. Iš tikrųjų negalima pagrįstai tvirtinti, kad Komisija prašymus Belgijos valdžios institucijoms teikė tik siekdama sustabdyti minėto termino skaičiavimą, nes bet kuriuo atveju šis terminas nebuvo taikomas.

65

Atsižvelgiant į visus pateiktus svarstymus, reikia atmesti pirmąjį, antrąjį ir ketvirtąjį ieškinio pagrindus.

66

Nurodydama šį pagrindą ieškovė iš esmės kaltina Komisiją, jog ši ginčijamo sprendimo 32 konstatuojamojoje dalyje nusprendė, kad SESV 266 straipsnyje numatytas protingas terminas be jokių ribojimų galėjo būti ilgesnis nei Reglamento Nr. 2454/93 907 straipsnyje numatytas 9 mėnesių terminas ir kad šio reglamento 909 straipsnyje numatyta galimybė pasinaudoti šio termino pasibaigimui taip pat nebetaikoma. Ji nurodo, kad net jei Komisija 2013 m. kovo 19 d. Sprendimą Firma Van Parys / Komisija (T‑324/10, EU:T:2013:136) galėjo įvykdyti per protingą terminą, šis terminas negalėjo viršyti naujo Reglamento Nr. 2454/93 907 straipsnyje numatyto 9 mėnesių termino. Taigi ji mano, kad net jei Komisija ir turėjo naują nuo 2013 m. kovo 19 d. Sprendimo Firma Van Parys / Komisija (T‑324/10, EU:T:2013:136) skaičiuojamą 9 mėnesių terminą priimti savo sprendimą, šis terminas, atsižvelgiant į jo stabdymą dėl Komisijos prašymų pateikti informacijos, pasibaigė 2015 m. birželio 11 d.

67

Be to, ieškovė kaltina Komisiją pažeidus teisinio saugumo principą, nes pradžioje ir per procedūrą, po kurios buvo priimtas ginčijamas sprendimas, ji vis kalbėjo apie Reglamento Nr. 2454/93 907 straipsnyje, skaitomame atsižvelgiant į šio reglamento 909 straipsnį, numatyto termino taikymą, o vėliau, kai šis naujas tariamai neegzistuojantis ir nepagrįstai pratęstas terminas pasibaigė, nurodė, jog šiuo atveju vienintelis taikytinas terminas yra SESV 266 straipsnyje numatytas protingas terminas.

68

Komisija ginčija šio ieškinio pagrindo pagrįstumą.

69

Pirma, ji tvirtina, jog apskaičiuojant terminą, per kurį nuo 2013 m. kovo 19 d. Sprendimo Firma Van Parys / Komisija (T‑324/10, EU:T:2013:136) ji turėjo priimti naują sprendimą, nėra prasmės remtis Reglamento Nr. 2454/93 907 straipsniu, nes nei ši nuostata, nei Reglamento Nr. 2454/93 909 straipsnis netaikomas vykstant pagal SESV 266 straipsnį pradėtai procedūrai. Antra, ji tvirtina, jog neatmestina, kad protingas terminas gali trukti ilgiau nei Reglamento Nr. 2454/93 907 ir 909 straipsniuose numatytas terminas. Trečia, ji mano, kad atsižvelgiant į šios bylos aplinkybes ginčijamas sprendimas buvo tinkama priemonė per protingą terminą panaikinti Bendrojo Teismo pirmajame sprendime konstatuotą neteisėtumą. Šiuo klausimu ji tvirtina, kad didžioji laiko, kurio prireikė ginčijamam sprendimui priimti, dalis susijusi su tuo, kad Belgijos muitinė nepaisė priminimų ir neatsakė į Komisijos prašymus, ir su tuo, kad minėta muitinė turėjo išimtinę kompetenciją nuspręsti dėl šios skolos muitinei. Be to, Komisija priduria, kad prieš priimdama sprendimą ji išklausė ieškovę ir ekspertų grupę, sudarytą iš visų valstybių narių atstovų, kuri nagrinėti bylą susirinko 2015 m. rugsėjo 21 d.

70

Ketvirta, ji pažymi, jog bet kokiu atveju, net jei būtų konstatuota, kad ji viršijo protingą terminą, tai negalėtų lemti ginčijamo sprendimo panaikinimo. Iš tikrųjų, pirma, ieškovė netvirtina, kad laikotarpis, per kurį buvo priimtas sprendimas, jai padarė žalos ar kad dėl to buvo pažeista jos teisė į gynybą. Komisija primena, kad dalį vėlavimo lėmė tai, jog ji manė turinti išklausyti ieškovę prieš priimama savo sprendimą, kad nebūtų pažeista šios teisės į gynybą. Antra, ji mano, kad procedūrinės taisyklės, susijusios, pavyzdžiui, su protingu terminu, nesilaikymas šiuo atveju nėra esminio procedūrinio reikalavimo nesilaikymas, nes net jei tokio pažeidimo nebūtų buvę, ginčijamo sprendimo turinys nebūtų buvęs kitoks.

71

Pirmiausia reikia priminti, kad po 2013 m. kovo 19 d. Sprendimo Firma Van Parys / Komisija (T‑324/10, EU:T:2013:136), kuriuo iš dalies buvo panaikintas pirmasis sprendimas, Reglamento Nr. 2454/93 907 straipsnis nebebuvo taikomas atnaujintai procedūrai, skirtai priimti ginčijamam sprendimui, pakeičiančiam pirmąjį sprendimą, nes pagal jurisprudenciją (žr. šio sprendimo 63 punktą) tokiu atveju taikytinas tik protingas terminas.

72

Tačiau, kaip tvirtina ieškovė, iš šios bylos aplinkybių matyti, kad šiuo atveju buvo viršytas protingas terminas.

73

Šioje byloje nagrinėjant, ar buvo laikytasi protingo termino, reikšmingas yra terminas nuo sprendimo, kuriuo iš dalies panaikinamas pirmasis sprendimas, paskelbimo dienos, t. y. 2013 m. kovo 19 d., iki ginčijamo sprendimo priėmimo dienos, t. y. 2016 m. sausio 20 d., – 34 mėnesių (t. y. daugiau nei dvejų su puse metų) terminas. Konkrečiau kalbant, tik praėjus 5 mėnesiams nuo sprendimo, kuriuo iš dalies panaikintas pirmasis sprendimas, t. y. 2013 m. rugpjūčio 21 d., kai Komisija išsiuntė Belgijos valdžios institucijoms pirmąjį prašymą pateikti papildomos informacijos, Komisija pradėjo bylos peržiūrą, kuri, iš Belgijos muitinės gavus prašytą informaciją, baigėsi praėjus 29 mėnesiams po to, kai buvo priimtas ginčijamas sprendimas.

74

Grįsdama šį terminą Komisija tvirtina, pirma, kad didžioji laiko, kurio prireikė ginčijamam sprendimui priimti, dalis susijusi su tuo, kad Belgijos muitinė nepaisė priminimų ir neatsakė į Komisijos prašymus, ir, antra, kad prieš priimdama savo sprendimą ji 2015 m. rugsėjo 21 d. išklausė ieškovę ir ekspertų grupę, sudarytą iš visų valstybių narių atstovų, susirinkusią nagrinėti bylos.

75

Šiuo klausimu pakanka konstatuoti, kad net jei Komisijos prašymai Belgijos valdžios institucijoms pateikti informacijos galėjo sustabdyti 9 mėnesių termino skaičiavimą, nors taip negali būti, nes Reglamento Nr. 2454/93 907 straipsnyje numatytas mechanizmas negalėjo būti taikomas iš naujo, nuo minėtų institucijų pateikto atsakymo iki ginčijamo sprendimo priėmimo praėjo daugiau nei 10 mėnesių.

76

Šiuo atveju reikia konstatuoti, kad jokia Komisijos nustatytina ar nustatyta priemonė negali pateisinti tokio termino. Iš tikrųjų 2013 m. kovo 19 d. Sprendimas Firma Van Parys / Komisija (T‑324/10, EU:T:2013:136) įpareigojo Komisiją peržiūrėti bylos medžiagą (žr. šio sprendimo 55 punktą). Vis dėlto reikia konstatuoti, kad, kaip tvirtina ieškovė, po šio sprendimo Komisija nepradėjo naujos bylos ir a fortiori nei nurodė, nei nustatė naujų faktinių aplinkybių.

77

Be to, reikia pažymėti, kad Komisija jau gerai žinojo bylos medžiagą. Kaip rodo pirmojo sprendimo ir ginčijamo sprendimo, kuriuose faktinės aplinkybės išdėstomos identiškai, palyginimas, Komisija, pirma, ieškovės nerūpestingumą pagrindė ne tuo, kaip ji išdavė importo sertifikatus, o tuo, kad ji naudojo sertifikatus, skirtus naujiems importuotojams, kas aiškiai draudžiama pagal Reglamento Nr. 2362/98 21 straipsnio 2 dalį, ir, antra, nustatė sumų, susijusių su tradicinių importuotojų sertifikatais, ir sumų, susijusių su naujų importuotojų sertifikatais, pasiskirstymą. Per posėdį Komisija nurodė, kad jos peržiūros esmė buvo apskaičiuoti paskirstymą, kuris jai nebuvo pateiktas prieš priimant ginčijamą sprendimą ir kurio ji negalėjo nustatyti remdamasi informacija, kurią jai pateikė Belgijos valdžios institucijos.

78

Vis dėlto neatrodo, ir Komisija to netvirtina, kad ji atliko visos bylos peržiūrą. Ji savo rašytinėse pastabose nurodė, kad, pirma, po 2013 m. kovo 19 d. Sprendimo Firma Van Parys / Komisija (T‑324/10, EU:T:2013:136) „ji galėjo tik patikrinti, ar importuotojas nėra kaltas dėl apgaulės ar akivaizdaus aplaidumo pagal BMK 239 straipsnio antrą sąlygą“, ir, antra, „kadangi [šiame sprendime] nebuvo vertinamas ypatingos situacijos buvimas, reikėjo tik nustatyti, ar ieškovė kalta dėl apgaulės ar akivaizdaus nerūpestingumo“.

79

Įvertinus tai, kas išdėstyta, reikia konstatuoti, jog, atsižvelgiant į priemonių, kurių reikia imtis, pobūdį ir šios bylos aplinkybes, Komisija vykdydama procedūrą, kurią užbaigiant buvo priimtas ginčijamas sprendimas, nesilaikė protingo termino.

80

Vis dėlto Komisija rašytinėje proceso dalyje ir žodinėje proceso dalyje nurodė, kad ši aplinkybė negali lemti ginčijamo sprendimo panaikinimo, nes ieškovė neįrodė to, kad trumpesnis terminas būtų lėmęs kitokį sprendimą, nei buvo priimtas, ir neįrodė savo teisės į gynybą pažeidimo, susijusio su nepagrįstai ilga administracine procedūra (žr. šio sprendimo 70 punktą).

81

Šiuo klausimu reikia pažymėti, kad iš tikrųjų iš suformuotos jurisprudencijos išplaukia, kad protingo termino principo pažeidimas pateisina sprendimo, priimto pasibaigus administracinei procedūrai, panaikinimą tik jei tai susiję ir su suinteresuotojo asmens teisių į gynybą pažeidimu. Iš tikrųjų, jeigu nėra nustatyta, kad pernelyg ilgas terminas padarė poveikį suinteresuotų asmenų galimybei veiksmingai apsiginti, protingo termino principo nesilaikymas neturi poveikio administracinės procedūros teisėtumui (žr. 2016 m. gruodžio 13 d. Spendimo Al-Ghabra / Komisija, T‑248/13, EU:T:2016:721, 62 punktą ir nurodytą jurisprudenciją).

82

Taip pat reikia priminti, kad protingo termino principo pažeidimas paprastai nepateisina baigus administracinę procedūrą priimto sprendimo panaikinimo. Tik jei per ilgas laikas gali turėti įtakos po administracinės procedūros priimto sprendimo turiniui, protingo termino laikymosi principo pažeidimas turi neigiamą poveikį administracinės procedūros teisėtumui (žr. 2013 m. birželio 7 d. Sprendimo Italija / Komisija, T‑267/07, EU:T:2013:305, 80 punktą ir nurodytą jurisprudenciją).

83

Šioje byloje, norint nuspręsti dėl to, ar protingo termino viršijimas gali lemti ginčijamo sprendimo panaikinimą, reikia, be kita ko, remtis šioje byloje reikšmingomis procedūrinėmis nuostatomis atsisakymo išieškoti muitus srityje, t. y. BMK 235–239 straipsniais ir Reglamento Nr. 2454/93 878–909 straipsniais.

84

Pagal šias nuostatas suinteresuotasis asmuo turi pateikti konkretų prašymą dėl bet kokio atsisakymo išieškoti importo muitus (Reglamento Nr. 2454/93 878 straipsnio 1 dalis). Šis prašymas turi būti pateiktas kompetentingai muitinei (Reglamento Nr. 2454/93 879 straipsnio 1 dalis). Turėdama visą reikalingą informaciją kompetentinga muitinė pateikia atsakymą dėl prašymo atsisakyti išieškoti muitus (Reglamento Nr. 2454/93 886 straipsnio 1 dalis).

85

Vis dėlto, kai muitinė negali priimti sprendimo pagal Reglamento Nr. 2454/93 899 ir kitus straipsnius, kurie apibrėžia kelias situacijas, kai gali būti tenkinamas prašymas atsisakyti išieškoti muitus ir kai toks prašymas netenkinamas, bet „prašymas paremtas įrodymais, dėl kurių gali susidaryti ypatinga situacija esant aplinkybėms, kuriomis suinteresuotojo asmens negalima apkaltinti apgavyste ar akivaizdžiu aplaidumu“, valstybė narė, kuriai priklauso ši muitinė, perduoda medžiagą apie šį atvejį Komisijai (Reglamento Nr. 2454/93 905 straipsnio 1 dalis). Kartu su Komisijai perduota byla turi būti pateikta visa informacija, būtina šio atvejo išsamiam tyrimui atlikti (Reglamento Nr. 2454/93 905 straipsnio 3 dalis). Per 15 dienų nuo medžiagos apie atvejį gavimo Komisija perduoda jos kopiją valstybėms narėms (Reglamento Nr. 2454/93 906 straipsnio pirma pastraipa). Reglamento Nr. 2454/93 906a straipsnyje pažymima, kad kai Komisija ketina priimti nepalankų sprendimą pareiškėjui, pateikusiam prašymą grąžinti muitus arba atsisakyti juos išieškoti, ji turi jam pateikti savo prieštaravimus raštu kartu su visais juos pagrindžiančiais dokumentais, o pareiškėjas turi vieną mėnesį pateikti savo pastabas.

86

Tada, pasikonsultavusi su ekspertų grupe, kurią sudaro visų valstybių narių atstovai, susirenkantys kaip muitinės komitetas, kad išnagrinėtų konkretų atvejį, Komisija priima sprendimą, kuriuo konstatuoja, kad ypatinga situacija pateisina atsisakymą išieškoti muitus arba kad ji to nepateisina (Reglamento Nr. 2454/93 907 straipsnio pirma pastraipa). Šis sprendimas turi būti priimtas per 9 mėnesius nuo tos dienos, kai Komisija iš valstybės narės gauna medžiagą (to paties reglamento 907 straipsnio antra pastraipa), o atitinkamai valstybei narei apie jį pranešama tuojau pat, kai tai įmanoma padaryti (to paties reglamento 908 straipsnio 1 dalis). Remdamasi šiuo Komisijos sprendimu sprendimus priimanti institucija turi nuspręsti dėl jai pateikto prašymo atsisakyti išieškoti muitus (Reglamento Nr. 2454/93 908 straipsnio 2 dalis).

87

Jeigu Komisija nusprendžia prašyti valstybės narės pateikti papildomos informacijos, kad būtų įmanoma priimti sprendimą, 9 mėnesių terminas pratęsiamas laikotarpiui, kuris skaičiuojamas nuo tos dienos, kai Komisija išsiuntė prašymą pateikti papildomos informacijos, iki tos dienos, kada ji tą informaciją gavo. Asmeniui, pateikusiam prašymą grąžinti muitą arba atsisakyti jį išieškoti, pranešama apie pratęsimą (Reglamento Nr. 2454/93 907 straipsnio trečia pastraipa). Jeigu Komisija pagal 906a straipsnį praneša asmeniui, pateikusiam prašymą grąžinti muitą arba jo neišieškoti, apie savo prieštaravimus, 9 mėnesių laikotarpis pratęsiamas vienu mėnesiu.

88

Pagal Reglamento Nr. 2454/93 909 straipsnį, jei Komisija nepriima sprendimo per šio reglamento 907 straipsnyje nurodytą 9 mėnesių laikotarpį, sprendimą priimanti muitinė patenkina prašymą grąžinti muitus arba atsisakyti juos išieškoti.

89

Iš minėtų nuostatų matyti, kad Reglamentu Nr. 2454/93, kaip tai matyti iš jo konstatuojamųjų dalių, patikslinamos tam tikros taisyklės siekiant didesnio teisinio saugumo, kai tos taisyklės taikomos, ir kad jame numatyti griežti terminai, kurių turi laikytis tiek pareiškėjas, tiek Komisija nagrinėdama prašymą atsisakyti išieškoti importo muitus.

90

Iš Reglamento Nr. 2454/93 907 straipsnio matyti, kad nors 9 mėnesių terminas, kurį Komisija turi sprendimui priimti, esant tam tikroms sąlygoms gali būti sustabdytas, sprendimas dėl prašymo atsisakyti išieškoti muitus turi būti priimtas per Reglamento Nr. 2454/93 907 straipsnio antroje pastraipoje numatytą terminą, ir pažymėtina, kad pagal to paties reglamento 909 straipsnį atsakymo per nustatytą terminą nebuvimas neišvengiamai reiškia, kad kompetentinga muitinė patenkina prašymą.

91

Nagrinėjamu atveju reikia pažymėti, kad jei Komisija būtų laikiusis Reglamento Nr. 2454/93, jos sprendimas praėjus to paties reglamento 907 straipsnyje numatytam naikinamajam 9 mėnesių terminui (įskaitant ir sustabdymo atvejus) būtų reiškęs, kad muitinė patenkino ieškovės prašymą.

92

Tiesa, akivaizdu, kad šioje byloje nustatyta sistema, būtent Reglamento Nr. 2454/93 907 straipsnyje numatytas 9 mėnesių terminas, nebebuvo taikomas Komisijai, kuri atnaujino procedūrą pagal SESV 266 straipsnį (žr. šio sprendimo 63 ir 71 punktus). Vis dėlto, nesilaikydama protingo termino priimti ginčijamą sprendimą, Komisija nukrypo nuo Reglamente Nr. 2454/93 numatytų garantijų ir neleido ieškovei pasinaudoti šiuo reglamentu, atėmė iš jos galimybę sulaukti sprendimo per numatytus terminus ir panaikino jos garantiją į palankų sprendimą, negavus atsakymo per nustatytą terminą.

93

Todėl reikia konstatuoti, kad Komisija priimdama ginčijamą sprendimą praėjus 34 mėnesiams nuo 2013 m. kovo 19 d. Sprendimo Firma Van Parys / Komisija (T‑324/10, EU:T:2013:136) paskelbimo pažeidė protingo termino principą, o tai šioje byloje yra motyvas panaikinti ginčijamą sprendimą.

94

Atsižvelgiant į pateiktus vertinimus trečiąjį ieškinio pagrindą reikia pripažinti pagrįstu ir panaikinti ginčijamą sprendimą, nenagrinėjant penktojo ieškinio pagrindo.

95

Pagal Bendrojo Teismo procedūros reglamento 134 straipsnio 1 dalį iš pralaimėjusios šalies priteisiamos bylinėjimosi išlaidos, jei laimėjusi šalis to reikalavo.

96

Nagrinėjamu atveju, kadangi didžioji dalis Komisijos reikalavimų atmesta, jai reikia nurodyti padengti savo ir ieškovės patirtas bylinėjimosi išlaidas.

Remdamasis šiais motyvais,

BENDRASIS TEISMAS (ketvirtoji kolegija)

nusprendžia: