1

Ieškovė Sovena Portugal – Consumer Goods, SA pagal 2009 m. vasario 26 d. Tarybos reglamentą (EB) Nr. 207/2009 dėl Europos Sąjungos prekių ženklo (OL L 78, 2009, p. 1) Europos Sąjungos intelektinės nuosavybės tarnybai (EUIPO) pateikė paraišką įregistruoti tarptautinį žodinį prekių ženklą FONTOLIVA, kuris galiotų Europos Sąjungoje, paremtą 2012 m. sausio 19 d. įregistruotu tarptautiniu prekių ženklu Nr. 1107792.

2

Prekės, kurioms buvo prašoma įregistruoti prekių ženklą, priklauso peržiūrėtos ir iš dalies pakeistos 1957 m. birželio 15 d. Nicos sutarties dėl tarptautinės prekių ir paslaugų klasifikacijos ženklams registruoti 29 klasei ir atitinka šį aprašymą: „žmonėms vartoti skirti aliejai ir riebalai; alyvuogių aliejus“.

3

2012 m. kovo 9 d. paraiška įregistruoti tarptautinį prekių ženklą buvo paskelbta Bendrijos prekių ženklų biuletenyje Nr. 49/2012.

4

2012 m. lapkričio 26 d.Mueloliva, SL, turinti išimtinę prekių ženklo naudojimo licenciją, remdamasi Reglamento Nr. 207/2009 41 straipsniu ir 156 straipsnio 1 dalimi, pateikė protestą dėl prašomo prekių ženklo registracijos.

5

Protestas buvo grindžiamas ankstesniu žodiniu Ispanijos prekių ženklu FUENOLIVA, kurio registracijos paraiška pateikta 1975 m. vasario 15 d. ir kuris įregistruotas 1977 m. gruodžio 16 d. prie 29 klasės priskiriamam „grynam alyvuogių aliejui“.

6

Protestas buvo grindžiamas Reglamento Nr. 207/2009 8 straipsnio 1 dalies b punkte nurodytu pagrindu.

7

2014 m. gegužės 14 d. Protestų skyrius patenkino protestą ir padarė išvadą, kad pagal Reglamento Nr. 207/2009 8 straipsnio 1 dalies b punktą yra galimybė supainioti prekių ženklus, dėl kurių kilo ginčas.

8

2014 m. liepos 14 d. ieškovė, remdamasi Reglamento Nr. 207/2009 58–64 straipsniais, pateikė EUIPO apeliaciją dėl Protestų skyriaus sprendimo.

9

2015 m. lapkričio 4 d. sprendimu (toliau – ginčijamas sprendimas) EUIPO antroji apeliacinė taryba atmetė apeliaciją. Visų pirma ji nusprendė, kad, ieškovei šiuo tikslu pateikus prašymą, Mueloliva pateikė įrodymų, kad ankstesnis Ispanijos prekių ženklas FUENOLIVA iš tikrųjų buvo naudojamas Ispanijoje per penkerių metų laikotarpį nuo 2007 m. rugsėjo 9 d. iki 2012 m. rugsėjo 8 d. (toliau – reikšmingas laikotarpis) „grynam alyvuogių aliejui“. Šiuo klausimu ji rėmėsi sąskaitomis, logistinių duomenų lapais, etiketėmis, dviem lyginamaisiais tyrimais ir straipsniais spaudoje, kuriuos pateikė Mueloliva, ir atliko visapusišką šių įrodymų vertinimą, pripažindama, kad kai kuriuose iš šių įrodymų nenurodyta data arba juose nurodytų datų neapima reikšmingas laikotarpis (ginčijamo sprendimo 14–32 punktai). Toliau vertindama prekių ženklų, dėl kurių kilo ginčas, supainiojimo galimybę Apeliacinė taryba nusprendė, kad atitinkamą visuomenę sudarė plačioji Ispanijos visuomenė, kurios pastabumo lygis įsigyjant žmonėms vartoti skirtus aliejus ir riebalus yra vidutinis (ginčijamo sprendimo 37–40 punktai). Ji pabrėžė, kad šalys neginčijo, jog žodiniais prekių ženklais, dėl kurių kilo ginčas, žymimos prekės buvo tapačios arba labai panašios (ginčijamo sprendimo 41 ir 42 punktai). Lygindama žymenis, dėl kurių kilo ginčas, ji nustatė, kad abu jie buvo sudaryti iš vieno devynių raidžių žodžio ir kad abiejuose juose yra terminas „oliva“; pastarasis terminas turi silpną skiriamąjį požymį: juo daroma nuoroda į iš alyvuogių pagamintus produktus arba produktus, kurių sudėtyje yra alyvuogių aliejaus. Taigi, vertinant galimybę supainioti prekių ženklus, dėl kurių kilo ginčas, tokio termino poveikis labai ribotas (ginčijamo sprendimo 46–48 punktai). Apeliacinė taryba taip pat nurodė, kad vizualiai vien to, kad skiriasi dvi iš devynių raidžių, sudarančių žodinius elementus, iš kurių sudaryti prekių ženklai, dėl kurių kilo ginčas, nepakanka norint atmesti prielaidą, kad bendrai sukuriamas panašumo įspūdis, atsižvelgiant į bendrą terminą „oliva“. Fonetiškai žodiniai elementai buvo panašūs, o vertinant konceptualiai, pabrėžtina, kad bendru terminu „oliva“ daroma nuoroda į alyvuoges ar alyvuogių aliejų, o elementais „fuen“ ir „font“ – į ispanų k. žodį „fuente“, kuris reiškia fontaną ar šaltinį; dėl to prekių ženklai, dėl kurių kilo ginčas, yra bent panašūs ar net tapatūs (ginčijamo sprendimo 49–51 punktai). Taigi, atsižvelgusi į visa tai, kas išdėstyta, Apeliacinė taryba nusprendė, kad nagrinėjamo atvejo aplinkybėmis buvo galimybė supainioti prekių ženklus, dėl kurių kilo ginčas (ginčijamo sprendimo 52–57 punktai).

10

Ieškovė Bendrojo Teismo prašo:

11

EUIPO Bendrojo Teismo prašo:

12

Antrąjį ieškovės reikalavimą reikia suprasti taip, kad juo siekiama, jog Bendrasis Teismas, viena vertus, atmestų Mueloliva protestą, ir, kita vertus, patenkintų prašymą suteikti apsaugą Sąjungoje. Iš tikrųjų juo Bendrojo Teismo prašoma pakeisti ginčijamą sprendimą, kaip numatyta Reglamento Nr. 207/2009 65 straipsnio 3 dalyje, priimant sprendimą, kurį tariamai turėjo priimti Apeliacinė taryba pagal Reglamento Nr. 207/2009 nuostatas. Vis dėlto, kaip nurodo EUIPO, pagal to paties reglamento 64 straipsnio 1 dalį Apeliacinė taryba gali tik pasinaudoti sprendimą, dėl kurio jai pateikta apeliacija, priėmusio skyriaus įgaliojimais arba grąžinti bylą nagrinėti tam skyriui. Nagrinėjamu atveju sprendimą, dėl kurio pateikta apeliacija Apeliacinei tarybai, priėmė Protestų skyrius, kuris turi kompetenciją priimti sprendimą tik dėl protesto, ir tuo atveju, kai pripažįsta protestą pagrįstu, atmesti registruotu tarptautiniu prekių ženklu ar registruotu Europos Sąjungos prekių ženklu grindžiamą prašymą suteikti apsaugą Sąjungoje, tačiau negali tokio prašymo patenkinti. Be to, reikia priminti, kad atsižvelgiant, pirma, į Reglamento Nr. 207/2009 IV dalies nuostatose numatytos registracijos procedūros eigą, pagal kurią pradinę kontrolę, be kita ko, atsižvelgdamas į santykinius atmetimo pagrindus, turi atlikti ekspertas, vėliau, jeigu atlikus tokią kontrolę pateikiama palanki išvada, registracijos paraiška skelbiama siekiant suteikti galimybę pateikti eventualius prieštaravimus dėl santykinių atmetimo pagrindų, ir, antra, į minėto reglamento 59 straipsnį, kuriame nurodyti asmenys, galintys pareikšti protestą ir pagal kurį „paduoti apeliaciją gali bet kuri klausimo nagrinėjime dalyvavusi šalis, kuriai priimtas sprendimas turi neigiamą reikšmę“, Apeliacinė taryba neturi registracijos įgaliojimų. Iš tiesų ji gali priimti sprendimą tik gavusi apeliaciją dėl sprendimo, priimto ekspertui atlikus pradinę kontrolę, kurios išvada neigiama; tokiu atveju, jeigu ji patenkins apeliaciją pateikusio asmens reikalavimus, toliau vykstant procedūrai bus paskelbta registracijos paraiška; arba, jei apeliacija bus pateikta dėl Protestų skyriaus sprendimo, kaip nurodyta, Apeliacinė taryba irgi negalės pati patenkinti registracijos paraiškos. Taigi Bendrajam Teismui juo labiau nepriklauso nagrinėti prašymo pakeisti sprendimą, kuriuo siekiama, kad jis būtent taip pakeistų Apeliacinės tarybos sprendimą (šiuo klausimu žr. 2011 m. balandžio 12 d. Sprendimo euro-Information / VRDT (EURO AUTOMATIC PAYMENT), T‑28/10, EU:T:2011:158, 13 punktą).

13

Taigi ieškovės antrąjį reikalavimą reikia atmesti kaip nepriimtiną, kiek juo siekiama, kad Bendrasis Teismas patenkintų prašymą suteikti apsaugą Sąjungoje. Tačiau jis priimtinas, kiek juo siekiama, kad būtų atmestas Mueloliva pareikštas protestas (šiuo klausimu žr. 2014 m. rugsėjo 26 d. Sprendimo Koscher + Würtz / VRDT – Kirchner & Wilhelm (KW SURGICAL INSTRUMENTS), T‑445/12, EU:T:2014:829, 15, 18 ir 40 punktus).

14

Grįsdama ieškinį ieškovė iš esmės nurodo du pagrindus. Pirmasis ieškinio pagrindas grindžiamas Reglamento Nr. 207/2009 42 straipsnio 2 ir 3 dalių, siejamų su to paties reglamento 15 straipsnio 1 ir 2 dalimis, pažeidimu; jame teigiama, kad nepateikta pakankamai įrodymų, jog ankstesnis nacionalinis prekių ženklas FUENOLIVA buvo iš tikrųjų naudojamas. Antrasis ieškinio pagrindas grindžiamas Reglamento Nr. 207/2009 8 straipsnio 1 dalies b punkto pažeidimu ir jį sudaro dvi dalys. Pirma, ieškovė tvirtina, kad Apeliacinei tarybai konstatavus, jog protestas pagrįstas, nebuvo pratęstas ankstesnio nacionalinio prekių ženklo FUENOLIVA, kuriuo buvo grindžiamas protestas, registracijos galiojimas. Antra, ji tvirtina, kad nėra galimybės supainioti prekių ženklų, dėl kurių kilo ginčas. Dėl šių priežasčių protestas dėl jos prekių ženklo registracijos laikytinas nepagrįstu.

15

Visų pirma reikia išnagrinėti pirmąją ieškinio antrojo pagrindo dalį.

16

Ieškovė tvirtina, kad po to, kai buvo priimtas ginčijamas sprendimas, sužinojo, jog ankstesnio Ispanijos prekių ženklo FUENOLIVA savininkas nepratęsė jo registracijos galiojimo iki ginčijamo sprendimo, (kurį priėmė Apeliacinė taryba) priėmimo. Jos teigimu, pradinės registracijos buvo prašoma 1975 m. vasario 15 d., o Ispanijos teisėje numatyta, kad registracija galioja 10 metų nuo paraiškos pateikimo dienos, taigi, jos galiojimas turėjo būti pratęstas 2015 m. vasario 15 d. Tačiau nagrinėjamam prekių ženklui skirtoje Oficina Española de Patentes y Marcas (Ispanijos patentų ir prekių ženklų tarnyba) parengtoje kortelėje, kuri buvo atnaujinta 2015 m. gruodžio 2 d., nurodyta, kad 2015 m. lapkričio 26 d. konstatuota, jog šio prekių ženklo registracija baigė galioti.

17

Remdamasi 2006 m. rugsėjo 13 d. Sprendimu MIP Metro / VRDT –Tesco Stores (METRO) (T‑191/04, EU:T:2006:254) ir pabrėždama, kad šiame sprendime Bendrasis Teismas nurodė, jog apeliacinės tarybos gali pasinaudoti sprendimą, dėl kurio joms pateikta apeliacija, priėmusio skyriaus įgaliojimais, kai negrąžina bylos jam nagrinėti, ir kad spręsdamos jos negali pačios priimti neteisėto sprendimo, ieškovė tvirtina, kad Apeliacinė taryba negalėjo konstatuoti, jog protestas yra pagrįstas.

18

Ieškovė taip pat nurodo, kad 2016 m. sausio mėn. pradžioje Fuentes Lopez, SL vardu buvo pateikta nauja Ispanijos prekių ženklo registracijos paraiška dėl prekių ženklo FUENOLIVA, skirto alyvuogių aliejui žymėti, bet ji nežino, ar tokią paraišką pateikęs asmuo susijęs su Mueloliva.

19

EUIPO savo ruožtu nurodo, kad ginčijamas sprendimas buvo įteiktas 2015 m. lapkričio 5 d., t. y. prieš Ispanijos patentų ir prekių ženklų tarnybai 2015 m. gruodžio 2 d. paskelbiant apie ankstesnio Ispanijos prekių ženklo FUENOLIVA registracijos galiojimo pasibaigimą, ir kad iš Protestų skyriui ir Apeliacinei tarybai pateiktų įrodymų nematyti, kad tokio prekių ženklo registracijos galiojimas nebūtų pratęstas, priešingai aplinkybėms, nagrinėtoms 2006 m. rugsėjo 13 d. Sprendime METRO (T‑191/04, EU:T:2006:254), kuriame protestą pareiškęs asmuo nepateikė įrodymų apie jam priklausančio prekių ženklo registracijos galiojimo pratęsimą, nors Protestų skyrius prašė tai padaryti. EUIPO teigimu, ankstesnio Ispanijos prekių ženklo registracija vis dar galiojo tuo metu, kai Apeliacinė taryba priėmė sprendimą.

20

Reikia konstatuoti, kad, kiek tai susiję su prekių ženklo registracijos galiojimo trukme, šalys skirtingai aiškina nacionalinę teisę. Atrodo, jog EUIPO mano, kad Ispanijos patentų ir prekių ženklų tarnyboje įregistruoto prekių ženklo registracija galioja, kol nepaskelbiama apie tokios registracijos galiojimo pasibaigimą (nagrinėjamu atveju – 2015 m. gruodžio 2 d.), o ieškovė tvirtina, kad Ispanijos prekių ženklo registracija baigia galioti, jeigu ji nepratęsiama, t. y. kai pasibaigia 10 metų jos galiojimo terminas (nagrinėjamu atveju – 2015 m. vasario 15 d.). Vis dėlto toks skirtingas aiškinimas šiuo atveju neturi reikšmės.

21

Kaip matyti iš nusistovėjusios teismo praktikos, ginčijamo teisės akto teisėtumas turi būti vertinamas atsižvelgiant į teisines ir faktines aplinkybes, buvusias priimant teisės aktą (1979 m. vasario 7 d. Sprendimo Prancūzija / Komisija, 15/76 ir 16/76, EU:C:1979:29, 7 ir 8 punktai; 1989 m. spalio 17 d. Sprendimo Dow Benelux / Komisija, 85/87, EU:C:1989:379, 49 punktas; 2013 m. vasario 7 d. Nutarties Majtczak / Feng Shen Technology ir VRDT, C‑266/12 P, nepaskelbta Rink., EU:C:2013:73, 45 punktas, ir 2016 m. sausio 21 d. Sprendimo Laboratorios Ern / VRDT – michelle menard (Lenah.C) (T‑802/14, nepaskelbtas Rink., EU:T:2016:25, 15 punktas).

22

Net darant prielaidą, kad ankstesnio nacionalinio prekių ženklo FUENOLIVA registracija priimant ginčijamą sprendimą vis dar galiojo, nors ir ne ilgiau kaip kelias savaites, nepaisant klausimo, kam esant tokiai situacijai priklausė įrodymų pareiga, pažymėtina, kad Apeliacinė taryba tegalėjo remtis tokia prielaida priimdama ginčijamą sprendimą, ir Bendrasis Teismas šiuo metu negali atsižvelgti į situaciją, egzistavusią po to, kai baigė galioti ankstesnio nacionalinio prekių ženklo FUENOLIVA registracija ar remtis ja, kad nuspręstų, jog nėra pagrindo priimti sprendimą (šiuo klausimu pagal analogiją žr. 2013 m. gegužės 8 d. Nutarties Cadila Healthcare / VRDT, C‑268/12 P, nepaskelbta Rink., EU:C:2013:296, 32 ir 33 punktus; 2008 m. lapkričio 4 d. Sprendimo Group Lottuss / VRDT – Ugly (COYOTE UGLY), T‑161/07, nepaskelbtas Rink., EU:T:2008:473, 49 ir 50 punktus bei 2014 m. spalio 8 d. Sprendimo Fuchs / VRDT – Les Complices (Žvaigždė apskritime), T‑342/12, EU:T:2014:858, 24 punktą).

23

Darant prielaidą, kad, kaip tvirtina ieškovė, ankstesnio Ispanijos prekių ženklo FUENOLIVA registracija baigė galioti prieš priimant ginčijamą sprendimą, žinoma, reikia pripažinti, kad, kaip nurodyta 2006 m. rugsėjo 13 d. Sprendime METRO (T‑191/04, EU:T:2006:254, 32 punktas), ankstesnio prekių ženklo kilmės nurodymo funkcijai negali kelti grėsmės kitas prekių ženklas, įregistruotas tik pasibaigus ankstesnio prekių ženklo registracijos galiojimui, ir kad nesant laikotarpio, per kurį abu prekių ženklai koegzistuoja, negali kilti jokio konflikto. Vis dėlto reikia atsižvelgti į tai, kad, kaip nurodyta 2002 m. gruodžio 12 d. Sprendime eCopy / VRDT (ECOPY) (T‑247/01, EU:T:2002:319, 46 punktas) ir 2010 m. rugsėjo 13 d. Sprendime KUKA Roboter / VRDT (Oranžinės spalvos atspalvis) (T‑97/08, EU:T:2010:396, 11 punktas), Apeliacinės tarybos sprendimo teisėtumą galima ginčyti remiantis Bendrajame Teisme naujai pateiktais faktais tik įrodžius, kad prieš priimdama sprendimą Apeliacinė taryba per administracinę procedūrą savo iniciatyva turėjo atsižvelgti į šiuos faktus.

24

Taigi, kadangi per Apeliacinėje taryboje vykusią procedūrą nei ieškovė, nei Mueloliva nekėlė klausimo dėl ankstesnio nacionalinio prekių ženklo FUENOLIVA registracijos galiojimo pasibaigimo ir nepateikė šiuo klausimu informacijos, reikia išnagrinėti, ar šį klausimą Apeliacinė taryba turėjo iškelti savo iniciatyva.

25

Pirma, reikia priminti, kad Reglamento Nr. 207/2009 41 straipsnio 3 dalyje ir 1995 m. gruodžio 13 d. Komisijos reglamento (EB) Nr. 2868/95, skirto įgyvendinti Tarybos reglament[ui] (EB) Nr. 40/94 dėl Bendrijos prekių ženklo (OL L 303, 1995, p. 1), 19 taisyklės 1 dalyje ir 2 dalies a punkto ii papunktyje, be kita ko, numatyta, kad per EUIPO nustatytą terminą protestą pareiškęs asmuo turi pateikti įrodymų apie savo ankstesnio prekių ženklo egzistavimą, galiojimą ir apsaugos apimtį, ir, konkrečiau kalbant, kiek tai susiję su ankstesniu prekių ženklu, kuris nėra įregistruotas Europos Sąjungos prekių ženklas, – atitinkamo registracijos liudijimo arba tam tikrais atvejais paskutiniojo pratęsimo liudijimo kopiją, rodančią, kad prekių ženklo apsaugos terminas yra ilgesnis, nei minėtas EUIPO nustatytas terminas, ir visus tokio termino pratęsimo patvirtinimus arba kitus lygiaverčius dokumentus, išduotus administracijos, kuriai buvo pateikta prekių ženklo registracijos paraiška. Atsižvelgiant į minėtų teisės normų pavadinimą ir jų išdėstymą bendroje Europos Sąjungos prekių ženklui taikomų procesinių teisės nuostatų sistemoje (atitinkamai į Reglamento Nr. 207/2009 IV dalies „Registravimo procedūra“ 4 skyrių „Trečiųjų šalių pastabos ir protestas“ ir į Reglamento Nr. 2868/95 II antraštinę dalį „Protestavimo ir naudojimo įrodymo tvarka“), taip pat atsižvelgiant į Reglamento Nr. 207/2009 132 straipsnio 1 dalį, pagal kurią Protestų skyrius yra atsakingas už sprendimus, priimamus dėl protestų prieš Europos Sąjungos prekių ženklų registravimą, tuo atveju, kai teisės normose daroma nuoroda į „EUIPO nustatytą terminą“, reikia konstatuoti, kad tai yra terminas, kurį pradėjus protesto procedūrą nustato Protestų skyrius.

26

Antra, net jeigu apeliacinės tarybos, gavusios apeliacijas dėl protestų skyrių sprendimų, nagrinėja jas iš esmės, apeliacinėse tarybose taikomos procesinės taisyklės nesutampa su protestų skyriuose taikomomis procesinėmis taisyklėmis. Taigi, nors protestą pareiškęs asmuo turi pagal Reglamento Nr. 2868/95 19 taisyklės 2 dalies a punkto ii papunktį pateikti Protestų skyriui (per šio skyriaus nustatytą terminą įrodymams, kurie pagrįstų jo protestą, pateikti) įrodymų, kad ankstesnio prekių ženklo registracija galioja ir pasibaigus šiam terminui, reikia konstatuoti, kad procesinėse taisyklėse, kurios taikomos apeliacinėse tarybose, nėra panašių nuostatų.

27

Iš tiesų vienoje iš procesinių nuostatų, kurios susijusios su rungimosi principu ir pagrindų ir įrodymų pateikimu bei faktų nurodymu ir taikomos apeliacinėse tarybose, būtent Reglamento Nr. 207/2009 76 straipsnyje, esančiame šio reglamento IX dalies „Procedūra“ 1 skyriuje, skirtame bendrosioms procesinėms nuostatoms, taikomoms įvairioms EUIPO tarnyboms, ir susijusiame su faktų nagrinėjimu savo iniciatyva, nurodyta:

„1.   Procedūrų metu [EUIPO] faktus nagrinėja savo iniciatyva; tačiau procedūros dėl atsisakymo registruoti paraiškas santykinių pagrindų atveju [EUIPO] nagrinėja tiktai šalių nurodytus faktus, įrodymus bei argumentus bei siekiamą reikalavimų patenkinimo būdą <…>

2.   [EUIPO] gali neatsižvelgti į faktus ar įrodymus, kurie nebuvo pateikti laiku.“

28

Be to, Reglamento Nr. 2868/95 X antraštinėje dalyje „Apeliacijos“ esančios 50 taisyklės 1 dalies pirmoje pastraipoje numatyta, kad „jei nenustatyta kitaip, apeliacijos nagrinėjimui mutatis mutandis taikomos nuostatos, reglamentuojančios to skyriaus, kuris priėmė ginčijamą sprendimą, procesinius veiksmus“. Vis dėlto tos pačios dalies trečioje pastraipoje nustatyta priešinga nuostata:

„Kai apeliacija pateikiama dėl Protestų skyriaus sprendimo, Taryba [Apeliacinė taryba] nagrinėja tik tuos apeliacijos faktus ir įrodymus, kurie buvo pateikti per Protesto skyriaus pagal Reglamento nuostatas ir šias taisykles nustatytą ar nurodytą laiką, nebent Taryba [Apeliacinė taryba] laikytųsi nuomonės, kad, remiantis [Reglamento Nr. 207/2009] 76 straipsnio 2 dalimi, reikėtų atsižvelgti ir į papildomus arba pridėtinius [naujus arba papildomus] faktus bei įrodymus.“

29

Iš nurodytų nuostatų ar kitų taikytinų procesinių nuostatų nematyti, kad Apeliacinė taryba, kuriai pateikta apeliacija dėl Protestų skyriaus, išsprendusio klausimą dėl santykinio atmetimo pagrindo, sprendimo, pati, savo iniciatyva, turėtų kelti klausimą dėl ankstesnio prekių ženklo registracijos baigimo galioti pasibaigus terminui, kurį Protestų skyrius nustato protestą pareiškusiam asmeniui ir kuris skirtas tam, kad toks asmuo galėtų pateikti įrodymų dėl tokio galiojimo.

30

Be to, nė vienos iš šių nuostatų negalima aiškinti taip, kad jomis protestą pareiškęs asmuo įpareigojamas savo iniciatyva pateikti įrodymų, jog ankstesnio prekių ženklo registracija galioja iki Apeliacinės tarybos sprendimo priėmimo (pagal analogiją žr. 2010 m. liepos 29 d. Sprendimo Anheuser-Busch / VRDT, C‑214/09 P, EU:C:2010:456, 56–69 punktus).

31

Vis dėlto šio sprendimo 29 ir 30 punktuose padarytos išvados nedaro poveikio prekių ženklo, dėl kurio pateiktas protestas, paraišką pateikusio asmens galimybei Apeliacinėje taryboje teigti, kad protestą pareiškęs asmuo nepateikė įrodymų dėl to, kad ankstesnio prekių ženklo registracija ir toliau galiojo per tam tikrą protingą laikotarpį, atsižvelgiant į Apeliacinėje taryboje vykusią procedūrą, ir taip paraginti protestą pareiškusį asmenį į tai atsakyti, o Apeliacinę tarybą – atsižvelgti į situaciją, be kita ko, remiantis šio sprendimo 27 ir 28 punktuose nurodytomis procesinėmis nuostatomis.

32

Vis dėlto, kaip minėta, iš bylos medžiagos matyti, kad Apeliacinėje taryboje ieškovė nekėlė klausimo dėl ankstesnio nacionalinio prekių ženklo FUENOLIVA tolesnio registracijos galiojimo, nors artėjo 2015-ieji, t. y. metai, kuriais baigėsi šio prekių ženklo registracijos galiojimas ir prireikus registracija turėjo būti pratęsta arba jau pradėtas jos pratęsimo procesas, nepaisant to, kad apeliacinių tarybų sekretoriatas 2015 m. vasario 4 d. laišku perdavė jai kaip atsakymą Mueloliva pateiktas pastabas ir nurodė, kad taryba, į kurią kreiptasi, manė, jog gali išspręsti ginčą remdamasi bylos medžiagoje pateikta informacija, taigi, nebuvo numatyta, jog bus pateiktas atsakymas į pastabas. Tuo momentu ieškovė dar galėjo tai padaryti remdamasi Reglamento Nr. 207/2009 76 straipsnio 2 dalies nuostatomis, pagal kurias „[EUIPO] gali neatsižvelgti į faktus ar įrodymus, kurie nebuvo pateikti laiku“.

33

Iš tikrųjų šios nuostatos buvo aiškinamos taip, kad pagal bendrąją taisyklę, jeigu nenurodyta priešingai, šalys gali EUIPO pateikti faktus ir įrodymus ir pasibaigus jiems pateikti nustatytam terminui pagal Reglamento Nr. 207/2009 nuostatas ir kad EUIPO visiškai nedraudžiama atsižvelgti į taip pavėluotai pateiktus faktus ir įrodymus, net jeigu jie pirmą kartą pateikti Apeliacinei tarybai (2013 m. liepos 18 d. Sprendimo New Yorker SHK Jeans / VRDT, C‑621/11 P, EU:C:2013:484, 30 punktas; taip pat žr. 2014 m. gruodžio 11 d. Sprendimo CEDC International / VRDT – Underberg (Žolės stiebo butelyje forma, T‑235/12, EU:T:2014:1058, 44 punktą ir jame nurodytą teismo praktiką). Žinoma, kaip nurodyta šio sprendimo 28 punkte, Reglamento Nr. 2868/95 50 taisyklės 1 dalyje nustatyta speciali tvarka taikoma tuo atveju, kai apeliacija paduodama dėl Protestų skyriaus sprendimo. Šios 1 dalies pirmoje pastraipoje įtvirtinamas principas, pagal kurį apeliacijai nagrinėti mutatis mutandis taikomos nuostatos, reglamentuojančios to skyriaus, kuris priėmė ginčijamą sprendimą, procesinius veiksmus, o tos pačios dalies trečia pastraipa nuo šio principo nukrypstama tuo atveju, kai apeliacijos paduodamos dėl Protestų skyriaus sprendimo; taip pat joje konkrečiai nurodoma, kad Apeliacinė taryba nagrinėja tik tuos faktus ir įrodymus, kurie buvo pateikti per Protestų skyriaus nustatytą ar patikslintą terminą, nebent Apeliacinė taryba laikytųsi nuomonės, kad, remiantis Reglamento Nr. 207/2009 76 straipsnio 2 dalimi, reikėtų atsižvelgti ir į naujus arba papildomus faktus ir įrodymus. Taigi, tokiomis aplinkybėmis gavusi apeliaciją Apeliacinė taryba galėjo nuspręsti, kad reikia išnagrinėti klausimą dėl ankstesnio nacionalinio prekių ženklo FUENOLIVA registracijos galiojimo, nes jos galiojimas turėjo greitu laiku baigtis (šiuo klausimu žr. 2013 m. spalio 3 d. Sprendimo Rintisch / VRDT, C‑120/12 P, EU:C:2013:638, 32 punktą).

34

Taigi, atsižvelgiant į šio sprendimo 29 ir 30 punktuose padarytas išvadas, Apeliacinės tarybos negalima kaltinti tuo, kad priimdama ginčijamą sprendimą ji neatsižvelgė į tikimybę, jog ankstesnio nacionalinio prekių ženklo FUENOLIVA, kuriuo buvo grindžiamas protestas, registracijos galiojimas nebus pratęstas, kai galiausiai šio sprendimo data buvo tokios registracijos baigimo galioti data pagal Ispanijos teisę.

35

Iš to, kas išdėstyta, matyti, kad reikia atmesti ieškinio antrojo pagrindo pirmą dalį.

36

Ieškovė mano, kad Protestų skyrius ir Apeliacinė taryba klaidingai įvertino Mueloliva įrodymus, kuriais siekta patvirtinti, kad ankstesnis Ispanijos prekių ženklas FUENOLIVA iš tikrųjų buvo naudojamas Ispanijoje per penkerių metų laikotarpį iki paskelbimo apie tarptautinio prekių ženklo FONTOLIVA registraciją, galiojusią Europos Sąjungoje. Priminusi tam tikrus principus, kuriuos Sąjungos teismas nustatė siekdamas išnagrinėti, ar Europos Sąjungos prekių ženklas naudojamas iš tikrųjų, ir visų pirma remdamasi 2003 m. kovo 11 d. Sprendimu Ansul (C‑40/01, EU:C:2003:145) ieškovė nurodo, kad Mueloliva pateiktus įrodymus sudarė 10 sąskaitų, 2 logistinių duomenų lapai, 3 etikečių rūšys, 2 ištraukos iš lyginamųjų tyrimų ir straipsniai spaudoje. Iš esmės ji pabrėžia, kad vienas iš straipsnių spaudoje yra 2004 m. straipsnis, taigi, nepatenka į reikšmingą laikotarpį; kad etiketėse nenurodyta data, nors tokia data galėjo būti nurodyta, nes jos skirtos maisto produktams; kad negali būti nurodyta ir vienos ištraukos iš lyginamųjų tyrimų data; be to, ištrauka pateikta ispanų kalba ir nepateiktas visos jos vertimas (kaip kitų dokumentų) į proceso kalbą, t. y. į anglų k., ir buvo ištaisyta ranka, iš dalies ją išvertus, todėl negalima suprasti nei tikslaus jos turinio, nei konteksto; kad tarp dešimties sąskaitų, apimančių 2010–2011 m., yra tam tikri laiko tarpai ir nėra jokių įrodymų dėl to, kad tarp šių 10 sąskaitų išrašytos kitos sąskaitos buvo susijusios su prekių, žymimų ankstesniu Ispanijos prekių ženklu FUENOLIVA pardavimu; beje, trijose iš šių sąskaitų pateikta nuoroda FUE, o ne nuoroda į ankstesnį Ispanijos prekių ženklą FUENOLIVA, o dar kitose sąskaitose taip pat minimas prekių ženklas FUENSOL; kad logistinių duomenų lapuose nenurodytos nei datos, nei adresatai, kad kitame lyginamajame tyrime, kuriame nurodyti 2007 m., iš tiesų kalbama apie ankstesnį Ispanijos prekių ženklą FUENOLIVA, tačiau jame nėra jokių objektyvių duomenų apie realią prekybą alyvuogių aliejumi, pažymėtu šiuo prekių ženklu, be to, jame nurodyta 2,55 euro už litrą kaina, kuri skiriasi nuo 2010 ir 2011 m. sąskaitose nurodytos kainos (sąskaitose nurodyta kaina nuo 1,74 iki 1,94 euro už litrą). Iš to ieškovė daro išvadą, kad remiantis tik tais dokumentais, kurie yra reikšmingi, t. y. septyniomis sąskaitomis, negalima daryti išvados, kurią padarė Protestų skyrius ir Apeliacinė taryba, kad, „nepaisant to, jog kalbama apie nedidelį kiekį <…>, tai atsveria aplinkybė, kad naudojimas buvo santykinai pastovus“. Atvirkščiai, iš pateiktų dokumentų matyti, kad ankstesnio nacionalinio prekių ženklo FUENOLIVA naudojimas buvo tik fragmentinis, t. y. jis naudotas kelis mėnesius 2010 m. ir vieną mėnesį 2011 m., nors alyvuogių aliejus yra kasdienis maisto produktas, nebrangus ir paprastai parduodamas dideliais kiekiais. Taigi, nagrinėjamu atveju nepatikrinta, ar nesusiduriama su teismo praktikoje nurodyta situacija, kai dėl veiksnių, į kuriuos reikia atsižvelgti siekiant nustatyti, ar ankstesnis prekių ženklas iš tikrųjų naudojamas, tarpusavio priklausomybės galima pripažinti tokio naudojimo egzistavimą, jeigu nedidelį tokiu prekių ženklu žymimų prekių pardavimo kiekį kompensuoja labai intensyvus arba palyginti nuolatinis tokio prekių ženklo naudojimas laiko atžvilgiu.

37

Savo ruožtu EUIPO mano, kad iš Mueloliva pateiktų sąskaitų matyti, jog nuo 2010 m. kovo 22 d. iki 2011 m. spalio 31 d. buvo parduoti 3500 ankstesniu Ispanijos prekių ženklu FUENOLIVA žymimo alyvuogių aliejaus vienetų, o to užtenka norint patvirtinti, kad per reikšmingą laikotarpį minėtas prekių ženklas iš tikrųjų buvo naudojamas, juo labiau kad turėjo būti išrašytos tarpinės sąskaitos. Tokią išvadą sustiprina įrodymai, kuriuose nenurodyta data arba kurie atsirado ne per reikšmingą laikotarpį. Taigi, etiketės, kuriose paprastai nenurodoma data, patvirtina, kad ankstesnis Ispanijos prekių ženklas FUENOLIVA buvo naudojamas, o su reikšmingu laikotarpiu nesusiję įrodymai leidžia geriau įvertinti situaciją. EUIPO priduria, kad į kritiką dėl to, jog įrodymai neišversti į proceso kalbą, kiek ji susijusi su vertimo nebuvimu, Bendrasis Teismas neturi atsižvelgti, nes ji pirmą kartą išsakyta šiame teisme, ir bet kuriuo atveju pagal Reglamento Nr. 2868/95 22 taisyklės 6 dalį EUIPO paliekama diskrecija dėl to, ar protestą pareiškusio asmens prašyti pateikti įrodymų apie ankstesnio prekių ženklo naudojimą iš tikrųjų vertimą į procedūros kalbą tuo atveju, kai jie pateikiami kitomis kalbomis. Nagrinėjamu atveju nurodyti dokumentai aiškiai suprantami, kiek to reikia norint nustatyti, ar ankstesnis Ispanijos prekių ženklas FUENOLIVA buvo iš tikrųjų naudojamas.

38

Reikia priminti, kad iš Reglamento Nr. 207/2009 42 straipsnio 2 ir 3 dalių, aiškinamų atsižvelgiant į to paties reglamento 10 konstatuojamąją dalį ir Reglamento Nr. 2868/95 22 taisyklės 3 dalį, matyti, jog reikalavimo, kad ankstesnis prekių ženklas, norint juo grįsti protestą dėl Europos Sąjungos prekių ženklo paraiškos, būtų iš tikrųjų naudojamas, ratio legis yra sumažinti ginčų dėl dviejų prekių ženklų tikimybę, nebent būtų tinkamas ekonominis ankstesnio prekių ženklo nenaudojimo iš tikrųjų pagrindas, išplaukiantis iš faktinės prekių ženklo funkcijos rinkoje. Tačiau minėtomis nuostatomis nesiekiama įvertinti įmonės komercinės sėkmės arba kontroliuoti jos ekonominės strategijos ar juo labiau – suteikti prekių ženklų apsaugą tik didelio masto komerciniam prekių ženklų naudojimui (žr. 2013 m. sausio 17 d. Sprendimo Reber / VRDT – Wedi & Hofmann (Walzer Traum), T‑355/09, nepaskelbtas Rink., EU:T:2013:22, 25 punktą ir jame nurodytą teismo praktiką).

39

Prekių ženklas iš tikrųjų naudojamas, kai atlieka savo pagrindinę funkciją – užtikrina prekių ar paslaugų, kurioms jis registruotas, kilmės tapatybę, kad būtų įgyta ar išsaugota šių prekių ir paslaugų realizavimo rinka, išskyrus simbolinį prekių ženklo naudojimą, kurio vienintelis tikslas – išsaugoti prekių ženklo suteikiamas teises (pagal analogiją žr. 2003 m. kovo 11 d. Sprendimo Ansul, C‑40/01, Rink., EU:C:2003:145, 43 punktą). Papildomai ankstesnio prekių ženklo naudojimo iš tikrųjų sąlyga reikalauja, kad prekių ženklas, saugomas atitinkamoje teritorijoje, būtų naudojamas viešai ir išoriškai (2004 m. liepos 8 d. Sprendimo Sunrider / VRDT – Espadafor Caba (VITAFRUIT), T‑203/02, EU:T:2004:225, 39 punktas; taip pat šiuo klausimu pagal analogiją žr. 2003 m. kovo 11 d. Sprendimo Ansul, C‑40/01, EU:C:2003:145, 37 punktą).

40

Vertinant, ar ankstesnis prekių ženklas naudojamas iš tikrųjų, reikia atsižvelgti į faktų ir aplinkybių visumą, tinkamą nustatyti jo komercinio naudojimo realumui, ypač į pagrįstu laikomą naudojimą atitinkamame ekonomikos sektoriuje siekiant išlaikyti ar įgyti rinkos dalį prekių ženklo saugomoms prekėms ar paslaugoms, šių prekių ar paslaugų pobūdį, rinkos ypatybes, prekių ženklo naudojimo apimtį ir dažnumą (2004 m. liepos 8 d. Sprendimo VITAFRUIT, T‑203/02, EU:T:2004:225, 40 punktas; taip pat pagal analogiją žr. 2003 m. kovo 11 d. Sprendimo Ansul, C‑40/01, EU:C:2003:145, 43 punktą).

41

Kalbant apie ankstesnio prekių ženklo naudojimo apimtį, pirmiausia reikia atsižvelgti, viena vertus, į bendrą komercinę prekių ženklo naudojimo apimtį ir, kita vertus, – į laikotarpio, per kurį prekių ženklas buvo naudojamas, trukmę ir naudojimo dažnumą (2004 m. liepos 8 d. Sprendimo VITAFRUIT, T‑203/02, EU:T:2004:225, 41 punktas ir 2004 m. liepos 8 d. Sprendimo MFE Marienfelde / VRDT – Vétoquinol (HIPOVITON), T‑334/01, EU:T:2004:223, 35 punktas).

42

Siekiant nagrinėjamu atveju nustatyti, ar ankstesnis prekių ženklas naudojamas iš tikrųjų, reikia atlikti visapusį vertinimą, atsižvelgiant į visus nagrinėjamu atveju svarbius veiksnius. Toks vertinimas reiškia tam tikrą nagrinėjamų veiksnių tarpusavio priklausomybę. Taip mažą tokiu prekių ženklu žymimų prekių pardavimo apimtį gali kompensuoti šio prekių ženklo intensyvus ar nuolatinis naudojimas, ir atvirkščiai. Ankstesniu prekių ženklu žymimų prekių pardavimo apyvarta ir apimtis negali būti vertinamos absoliučiai: jos turi būti susietos su kitais svarbiais veiksniais, kaip antai komercinės veiklos apimtimi, gamybos ar prekybos pajėgumais arba prekių ženklą naudojančios įmonės diversifikacijos laipsniu ir atitinkamoje rinkoje esančių prekių ar paslaugų charakteristikomis. Šiuo atžvilgiu nebūtina, kad visais atvejais ankstesnis prekių ženklas būtų labai plačiai naudojamas kiekybine prasme tam, kad galima būtų nustatyti, jog jis naudojamas iš tikrųjų (2004 m. liepos 8 d. Sprendimo VITAFRUIT, T‑203/02, EU:T:2004:225, 42 punktas ir 2004 m. liepos 8 d. Sprendimo HIPOVITON, T‑334/01, EU:T:2004:223, 36 punktas). Taigi net minimalus naudojimas gali būti pakankamas, kad būtų nustatytas naudojimo iš tikrųjų egzistavimas, su sąlyga, kad atitinkamame ekonominiame sektoriuje jis būtų laikomas pateisinamu siekiant išlaikyti ar įgyti prekių ženklu saugomų prekių ar paslaugų rinkos dalis (šiuo klausimu žr. 2006 m. gegužės 11 d. Sprendimo Sunrider / VRDT, C‑416/04 P, EU:C:2006:310, 70 ir 72 punktai).

43

Vis dėlto norint įrodyti, kad prekių ženklas iš tikrųjų naudojamas, negalima remtis tikimybėmis ar daryti prielaidų, tačiau turi būti remiamasi konkrečiais ir objektyviais įrodymais, patvirtinančiais, kad atitinkamoje rinkoje prekių ženklas buvo iš tikrųjų ir pakankamai naudojamas (2002 m. gruodžio 12 d. Sprendimo Kabushiki Kaisha Fernandes / VRDT – Harrison (HIWATT), T‑39/01, EU:T:2002:316, 47 punktas ir 2004 m. spalio 6 d. Sprendimo Vitakraft-Werke Wührmann / VRDT – Krafft (VITAKRAFT), T‑356/02, EU:T:2004:292, 28 punktas).

44

Nagrinėjamu atveju Mueloliva pateiktus prekybos alyvuogių aliejumi, žymimu ankstesniu Ispanijos prekių ženklu FUENOLIVA, per reikšmingą laikotarpį tiesioginius įrodymus sudaro septynios sąskaitos, kuriuose daroma nuoroda į visą prekių ženklą. Iš tiesų pateiktose kitose trijose sąskaitose yra nuoroda „Oliva intenso 15 x 1 PET CUAD FUE“, o tai neleidžia teigti, kad tokia nuoroda, ne daugiau nei atitinkamas nurodytas kodas, žymi alyvuogių aliejų, kuriam skirtas prekių ženklas FUENOLIVA. Vertinant chronologiškai, pabrėžtina, kad septyniose sąskaitose, kuriose yra nuoroda į visą ankstesnį Ispanijos prekių ženklą FUENOLIVA, atitinkamai nurodytos 2010 m. kovo 22 d., balandžio 6, 8 ir 12 d., birželio 11 d., rugsėjo 1 d. ir 2011 m. vasario 6 d. datos. Visos jos skirtos tam pačiam didmenininkui, išskyrus paskutiniąją. Šešios pirmosios sąskaitos susijusios su 28050 litrų aliejaus FUENOLIVA SABOR INTENSO, o septintojoje nurodyta 14040 litrų to paties aliejaus, tačiau kitokiose pakuotėse. Taigi, tiesioginiai įrodymai susiję su sąskaitomis, išrašytomis per trumpesnį nei vienų metų laikotarpį 42000 litrų kiekiui. Vien tokių pardavimų nepakanka, kad būtų įrodyta, jog ankstesnis Ispanijos prekių ženklas FUENOLIVA buvo iš tikrųjų naudojamas. Jos apima sąlyginai trumpą laikotarpį, o nurodytas kiekis mažas tokiai alyvuogių aliejaus gamintojai, kokia yra Mueloliva, kuri, kaip matyti iš vieno iš jos pačios pateiktų spaudoje skelbtų straipsnių, skirtų protestui pagrįsti, kontroliuoja 1,5 % nacionalinės rinktos ir 6 % regioninės rinkos (Andalūzijoje). Beje, Protestų skyriuje atsakydama į ieškovės pastabas savo pateiktas sąskaitas Mueloliva įvardijo kaip „glaustus pavyzdžius“, o Protestų skyrius pripažino, kad „sąskaitose nurodyta nedidelė pardavimų apimtis“. Šiuo klausimu reikia pažymėti, kad, kaip pabrėžė ieškovė, alyvuogių aliejus yra plačiai vartojamas maisto produktas, kurio pardavimas yra tęstinis, ir kad tokiomis aplinkybėmis, atsižvelgiant į Mueloliva mastą, tokio ankstesnio Ispanijos prekių ženklo FUENOLIVA naudojimo negalima laikyti naudojimu iš tikrųjų tam, kad būtų išlaikytos ar įgytos rinkos dalys. EUIPO argumentas, kad pateiktas sąskaitas galima būtų papildyti kitomis sąskaitomis, negali paneigti tokio vertinimo. Iš tikrųjų pagal Reglamento Nr. 207/2009 42 straipsnio 2 dalį būtent protestą pareiškęs asmuo, paprašius naujo prekių ženklo paraišką pateikusiam asmeniui, turi pateikti ankstesnio prekių ženklo, kuriuo grindžiamas protestas dėl registracijos, naudojimo iš tikrųjų įrodymų. Tačiau nagrinėjamu atveju Mueloliva pateikė tik bylos medžiagoje nurodytas sąskaitas, nepaisant kritikos, kurią ieškovė išreiškė 2014 m. sausio 20 d. Protestų skyriui pateiktose pastabose ir 2014 m. rugsėjo 15 d. Apeliacinei tarybai pateiktame papildomame dokumente, kad šių sąskaitų nepakanka.

45

Kiti įrodymai, kuriuos siekdama patvirtinti, kad per reikšmingą laikotarpį ankstesnis Ispanijos prekių ženklas FUENOLIVA buvo naudojamas iš tikrųjų, pateikė Mueloliva, vertinami bendrai, yra silpni. Pateikti logistinių duomenų lapai ir etiketės laikytini įrodymais, kurie faktiškai nepatvirtina, kad ankstesnis prekių ženklas buvo viešai išoriškai naudojamas, priešingai, nei galėtų būti, pvz., pateikus butelių, kurie nurodomi kataloguose arba reklamos leidiniuose, su tomis pat etiketėmis nuotraukas. Viename iš lyginamųjų tyrimų, kuriame apibūdinama prekių ženklu FUENOLIVA žymimo alyvuogių aliejaus situacija, t. y. aplinkos diagnostikai skirtame tyrime, nurodyta tik 2001 m. balandžio 5 d. data, kiek tai susiję su nuoroda į tokio žemės ūkio produkto gamybą, taigi, ši data labai nutolusi nuo reikšmingo laikotarpio. Kitame lyginamajame tyrime, kuriame apibūdinama prekių ženklu FUENOLIVA žymimo alyvuogių aliejaus situacija, t. y. tyrime, skirtame vartotojų asociacijos atliktam kainų palyginimui, nurodyta 2007 m. lapkričio 5 d. Toks tyrimas gali būti laikomas ankstesnio Ispanijos prekių ženklo FUENOLIVA naudojimo reikšmingo laikotarpio pradžioje įrodymu. Straipsnyje, kurį minėta vartotojų asociacija paskelbė savo interneto svetainėje ir kuriame komentuojamas šis tyrimas, nepateikta papildomos informacijos. 2008 m. sausio mėn. straipsnyje, kurį savo interneto svetainėje paskelbė viena profesinė asociacija, taip pat komentuojamas ankstesnis tyrimas, taigi, jame taip pat nėra papildomos informacijos. 2004 m. balandžio 15 d. spaudoje paskelbtame straipsnyje, kuris skirtas Mueloliva akcininkų pasikeitimui, iš tikrųjų kalbama apie padėtį, kurią protesto pareiškėjai priklausančių prekių ženklų sistemoje užima prekių ženklas FUENOLIVA, tačiau, viena vertus, aišku, kad šis straipsnis pasirodė iki reikšmingo laikotarpio pradžios, ir, kita vertus, jame nėra jokios informacijos apie faktinį ankstesnio Ispanijos prekių ženklo FUENOLIVA naudojimą. Galiausiai dėl ištraukos iš Singapūro vyriausybės interneto svetainės, skirtos sveikai mitybai, kurios parengimo datą sunku nustatyti, nors joje minimas ir 2012 m. balandžio mėn. komentaras, ir kitas, 2013 m. vasario mėn., komentaras, pažymėtina, kad nors iš tiesių jame tarp labai įvairių aliejų ir riebalų minimas aliejus „fuenoliva Pomace Olive Oil – 1 L“, vis dėlto joje nėra jokios informacijos dėl ankstesnio Ispanijos prekių ženklo FUENOLIVA naudojimo grynam alyvuogių aliejui Ispanijoje, ir dėl teritorijos, kurią turėtų apimti įrodymai dėl tokio prekių ženklo naudojimo iš tikrųjų.

46

Iš to, kas išdėstyta, matyti, kad konkretūs įrodymai, susiję su ankstesnio Ispanijos prekių ženklo FUENOLIVA naudojimu per reikšmingą laikotarpį, galintys pagrįsti protestą dėl tarptautinio prekių ženklo FONTOLIVA, kuris galiotų Europos Sąjungoje, registracijos, tik patvirtina, kad ankstesnis Ispanijos prekių ženklas FUENOLIVA buvo naudojamas 2007 m. pabaigoje, be patikslinimo dėl pardavimo apimties, ir 2010 m. kovo mėn.–2011 m. vasario mėn., su nedidele pardavimo apimtimi. Taigi, vertinant Mueloliva pateiktus įrodymus bendrai, reikia konstatuoti, kad, priešingai, nei nusprendė Protestų skyrius, kuriam pritarė Apeliacinė taryba, šie įrodymai neleidžia patvirtinti santykinai nuolatinio ankstesnio prekių ženklo naudojimo, kuris kompensuotų nedidelę šiuo prekių ženklu žymimų prekių pardavimo apimtį.

47

Taigi, Mueloliva neįrodė, kad ankstesnis Ispanijos prekių ženklas FUENOLIVA per reikšmingą laikotarpį buvo iš tikrųjų naudojamas Ispanijoje grynam alyvuogių aliejui žymėti, kaip tai matyti iš šio sprendimo 38–43 punktuose nurodytų kriterijų, visų pirma atsižvelgiant į nedidelę pardavimo apimtį (įrodžius, kad šiuo prekių ženklu pažymėtu alyvuogių aliejumi buvo prekiaujama) ir į nereguliarų pardavimą per reikšmingą laikotarpį, palyginti su protesto pareiškėjos turimais gryno alyvuogių aliejaus gamybos pajėgumais ir su šio plačiai vartojamo maisto produkto charakteristikomis. Taigi, pirmasis ieškovės pagrindas yra pagrįstas.

48

Todėl ginčijamą sprendimą reikia panaikinti, ir nėra būtinybės nagrinėti ieškovės antrojo pagrindo antros dalies.

49

Be to, dėl ieškovės prašymo, kad Bendrasis Teismas pakeistų ginčijamą sprendimą, pažymėtina, kad nors pagal Reglamento Nr. 207/2009 65 straipsnio 3 dalį pripažįstama Bendrojo Teismo teisė pakeisti sprendimą nesuteikia jam teisės vertinti klausimo, dėl kurio Apeliacinė taryba dar nepriėmė sprendimo, tokia teise gali būti naudojamasi tais atvejais, kai patikrinęs Apeliacinės tarybos atliktą vertinimą Bendrasis Teismas, remdamasis nustatytomis faktinėmis ir teisinėmis aplinkybėmis, gali nustatyti, kokį sprendimą turėjo priimti Apeliacinė taryba (2011 m. liepos 5 d. Sprendimo Edwin / VRDT, C‑263/09 P, EU:C:2011:452, 72 punktas).

50

Nagrinėjamu atveju Mueloliva turėjo daug galimybių 2013 ir 2014 m. pateikti Protestų skyriui ir Apeliacinei tarybai įrodymų, kad ankstesnis Ispanijos prekių ženklas FUENOLIVA iš tikrųjų buvo naudojamas per reikšmingą laikotarpį, ir Apeliacinė taryba šiuo klausimu priėmė sprendimą, o neįrodžius tokio naudojimo protestą buvo galima atmesti; todėl remdamasis Reglamento Nr. 207/2009 65 straipsnio 3 dalimi Bendrasis Teismas nusprendžia pakeisti ginčijamą sprendimą ir atmesti protestą.

51

Pagal Bendrojo Teismo procedūros reglamento 134 straipsnio 1 dalį pralaimėjusiai šaliai nurodoma padengti bylinėjimosi išlaidas, jeigu laimėjusi šalis to reikalavo. Kadangi EUIPO iš esmės pralaimėjo bylą, ji turi padengti bylinėjimosi išlaidas pagal ieškovės pateiktus reikalavimus.

52

Be to, ieškovė reikalavo priteisti iš EUIPO ir Mueloliva bylinėjimosi išlaidas, kurias ji patyrė vykstant procedūrai EUIPO.

53

Šiuo klausimu reikia priminti, kad pagal Procedūros reglamento 190 straipsnio 2 dalį būtinosios išlaidos, kurias šalys patiria dėl procedūros Apeliacinėje taryboje, laikomos atlygintinomis bylinėjimosi išlaidomis. Tačiau tai negalioja bylinėjimosi išlaidoms, patirtoms vykstant protesto procedūrai.

54

Taigi, kiek ieškovės reikalavimas susijęs su vykstant procedūrai Protestų skyriuje patirtomis išlaidomis, konstatuotina, kad jo negalima patenkinti. Tačiau, kiek tai susiję su būtinosiomis išlaidomis, kurias ieškovė patyrė vykstant procedūrai Apeliacinėje taryboje, iš EUIPO ir Mueloliva priteisiama atlyginti po pusę tokių išlaidų.

Remdamasis šiais motyvais,

BENDRASIS TEISMAS (antroji kolegija),

nusprendžia: