13.2.2017   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

C 46/16

2016 m. lapkričio 25 d. Europos Komisijos pateiktas apeliacinis skundas dėl Bendrojo Teismo (aštuntoji kolegija) sprendimo sujungtose bylose T-353/14 ir T-17/15 Italija/Komisija

(Byla C-621/16 P)

(2017/C 046/18)

Proceso kalba: italų

Šalys

Apeliantė: Europos Komisija, atstovaujama L. Pignataro-Nolin ir G. Gattinara

Kitos proceso šalys: Italijos Respublika, Lietuvos Respublika

Apeliantės reikalavimai

Europos Komisija Teisingumo Teismo prašo:

—

panaikinti skundžiamą sprendimą;

—

jeigu Teisingumo Teismas manytų, kad byloje galima priimti sprendimą, atmesti pirmojoje instancijoje pareikštą ieškinį kaip nepagrįstą;

—

priteisti iš Italijos Respublikos bylinėjimosi šioje ir pirmojoje instancijose išlaidas;

—

nurodyti, kad Lietuvos Respublika padengia savo bylinėjimosi išlaidas.

Apeliacinio skundo pagrindai ir pagrindiniai argumentai

Grįsdama apeliacinį skundą, Komisija nurodo keturis pagrindus: 1) teisės klaidą aiškinant konkursams taikytinų „Bendrųjų taisyklių“ teisinį pobūdį ir teisės klaidą aiškinant Europos Sąjungos pareigūnų tarnybos nuostatų (toliau – Pareigūnų tarnybos nuostatai) III priedo 7 straipsnio 1 dalį; dėl to padaryta motyvavimo klaidų; 2) teisės klaidą ir pareigos motyvuoti pažeidimą aiškinant Pareigūnų tarnybos nuostatų 1d straipsnį; 3) teisės klaidas aiškinant (be to, prieštaringai) Pareigūnų tarnybos nuostatų 28f straipsnį ir su Bendrojo Teismo vykdoma teismine kontrole susijusius kriterijus; 4) teisės klaidą aiškinant Reglamento Nr. 1/58 (OL 17, 1958 10 6, p. 385; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 1 sk., 1 t., p. 3) 2 straipsnį.

1.

Pirmąjį pagrindą sudaro keturios dalys. Pirmoje dalyje Komisija teigia, kad Bendrasis Teismas padarė teisės klaidą aiškindamas viešiesiems konkursams taikytinų „Bendrųjų taisyklių“ teisinį pobūdį (OL C 60 A, 2014, p. 1), nes, Komisijos manymu, šiomis taisyklėmis nustatytos vykdant konkursus taikytinos naujos specialiosios pareigos, kurios atitinkamuose pranešimuose apie konkursus nebuvo pakeistos. Pirmojo pagrindo antroje dalyje Komisija nurodo, kad Bendrasis Teismas padarė teisės klaidą aiškindamas Pareigūnų tarnybos nuostatų III priedo 7 straipsnio 1 dalį taip, kad EPSO neturi teisėkūros įgaliojimų priimti bendrųjų abstrakčių teisės normų dėl jos organizuojamų konkursų kalbų vartojimo taisyklių. Komisijos teigimu, EPSO tokius įgaliojimus turi. Šiuo klausimu Komisija taip pat nurodo pareigos motyvuoti pažeidimą, nes skundžiamo sprendimo 57 punkto pabaigoje Bendrasis Teismas prieštarauja pats sau, nes daro prielaidą, kad EPSO vis dėlto turi įgaliojimus vertinti atskirų institucijų poreikius, įskaitant kalbinius poreikius, organizuojant įvairius konkursus. Pirmojo pagrindo trečioje dalyje Komisija nurodo, kad Bendrasis Teismas nepagrįstai nusprendė, jog Taisyklės yra tik teisės aktai, skirti paskelbti antrosios kalbos pasirinkimo kriterijus per EPSO organizuojamas konkursų procedūras, nes tokiomis Taisyklėmis iš tiesų privalomai nustatomi kriterijai, pateisinantys tokį pasirinkimą. Galiausiai pirmojo pagrindo ketvirtoje dalyje Komisija nurodo, kad Bendrasis Teismas klaidingai išaiškino atitinkamų pranešimų apie konkursus pobūdį ir turinį, nes, kiek tai susiję su kalbų vartojimo tvarka, pranešimuose apie konkursus nustatytos naujos specialiosios pareigos, dėl to padarytas ir pareigos motyvuoti Komisijos pateikto nepriimtinumu grindžiamo prieštaravimo atmetimą pažeidimas; todėl, Komisijos teigimu, atitinkami pranešimai apie konkursus buvo tik Bendrųjų taisyklių nuostatas patvirtinantys aktai.

2.

Antrąjį pagrindą sudaro dvi dalys. Pirmoje dalyje Komisija nurodo teisės klaidą aiškinant Pareigūnų tarnybos nuostatų 1d straipsnį, pagal kurį apribojimas pasirenkant antrąją kalbą nebūtinai yra diskriminacija, bet gali būti pateisintas atsižvelgiant į bendrąjį tikslą, pavyzdžiui, tarnybos interesus personalo politikos srityje. Antroje dalyje Komisija teigia, kad Bendrasis Teismas pažeidė pareigą motyvuoti, nes, ieškodamas pateisinimo dėl apribojimo pasirenkant antrąją kalbą, skundžiamame sprendime Bendrasis Teismas atsižvelgia tik į pranešimus apie konkursus, nors turėjo atsižvelgti ir į Bendrąsias nuostatas bei jų turinį.

3.

Trečiąjį pagrindą sudaro trys dalys. Pirmoje dalyje Komisija tvirtina, kad Bendrasis Teismas, jeigu klaidingai neišaiškina Pareigūnų tarnybos nuostatų 28f straipsnio, negali nuspręsti, kad kalbos žinių reikalavimai nepriklauso prie Pareigūnų tarnybos nuostatų 27 straipsnyje nurodytos kandidatų kompetencijos. Antroje dalyje Komisija teigia, kad Bendrasis Teismas klaidingai apibrėžė jo vykdomos teisminės kontrolės apimtį – reikėjo apsiriboti akivaizdžios vertinimo klaidos ar savivalės vertinimu. Trečioje dalyje Komisija nurodo, kad Bendrasis Teismas peržengė jam pavestos teisminės kontrolės ribas, nes atliko pasirinkimo, be trijų pranešimuose apie konkursus nurodytų kalbų (anglų, prancūzų ir vokiečių), neįvesti ir kitų kalbų vertinimą iš esmės, dėl to veikė kaip administracija.

4.

Ketvirtajame pagrinde Komisija nurodo, kad Bendrasis Teismas padarė teisės klaidą aiškindamas Reglamento Nr. 1/58 2 straipsnį, nes nusprendė, jog EPSO bendravimas su kandidatais patenka į šio straipsnio taikymo sritį, ir atmetė bet kokią galimybę apriboti antrosios kalbos pasirinkimą. Tačiau, Komisijos teigimu, galimybė nustatyti tokį apribojimą išplaukia iš Pareigūnų tarnybos nuostatų 1d straipsnio 5 ir 6 dalių, kurios taikomos ir konkurso procedūroje dalyvaujantiems kandidatams.