21.11.2016   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

C 428/8

1.

Ar ESS 19 straipsnis, SESV 263, 266 ir 267 straipsniai bei lojalaus bendradarbiavimo principas (ESS 4 straipsnio 3 dalis), pagal kuriuos valstybės narės ir jų kompetentingos valdžios institucijos privalo imtis visų bendro ar specialaus pobūdžio priemonių, kad ištaisytų Sąjungos teisės pažeidimą ir įvykdytų Europos Sąjungos Teisingumo Teismo sprendimus, kai tai susiję būtent su Sąjungos institucijų visuotinai taikomų aktų galiojimu, įpareigoja valstybes nares panaikinti arba atitinkamai pakeisti teisės aktą, kuriuo buvo perkelta direktyva, Teisingumo Teismo vėliau pripažinta negaliojančia dėl prieštaravimo Sutartims ar Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijai (ar jų pažeidimo), kad būtų užtikrintas Teisingumo Teismo sprendimo įvykdymas ir taip ištaisytas Sutarčių ar Chartijos pažeidimas ir išvengta naujų pažeidimų ateityje?

2.

Ar atsižvelgiant į pirmąjį klausimą SESV 266 straipsnis (buvęs EB 233 straipsnis) gali būti aiškinamas taip, kad „įstaigos ar organo“ sąvoka apima (aiškinant plačiai ar pagal analogiją) ir valstybę narę, kuri į savo teisės sistemą perkėlė direktyvą, vėliau pripažintą neteisėta dėl Sutarčių ar Chartijos pažeidimo, ar vis dėlto tokiu atveju pagal analogiją gali būti taikoma SESV 260 straipsnio 1 dalis?

3.

Jei į pirmąjį ir antrąjį klausimus būtų atsakyta iš esmės teigiamai, t. y. jei būtų pripažinta, kad valstybė narė turi imtis visų bendro ar specialaus pobūdžio priemonių, kad ištaisytų Sąjungos pirminės teisės pažeidimą ir panaikintų ar pakeistų atitinkamą teisės aktą, kuriuo buvo perkelta direktyva, vėliau Teisingumo Teismo pripažinta negaliojančia dėl Chartijos ar Sutarčių pažeidimo, ar ši pareiga tenka ir nacionaliniams teismams, t. y. ar šie privalo netaikyti teisės akto, kuriuo buvo perkelta direktyva, vėliau pripažinta negaliojančia (šiuo atveju Direktyva 2006/24/EB (1)) (bent jau iš dalies), prieštaraujanti Chartijai ar Sutartims, ir neatsižvelgti į pagal šiuos aktus (direktyvą ir ją perkeliantį nacionalinės teisės aktą) surinktus įrodymus?

4.

Ar nacionalinės teisės aktai, kuriais perkeliama Direktyva 2006/24, 2014 m. balandžio 8 d. Teisingumo Teismo sprendimu Digital Rights Ireland Ltd  (2) (C-293/12 ir C-594/12, EU:C:2014:238) pripažinta negaliojančia, nes ja pažeidžiama Chartija, patenka į Sąjungos teisės taikymo sritį, kaip reikalaujama pagal Chartijos 51 straipsnio 1 dalį, tik dėl to, kad jais perkeliama Direktyva 2006/24 ir neatsižvelgiant į tai, kad ši direktyva vėliau Teisingumo Teismo buvo pripažinta negaliojančia?

5.

Kadangi Direktyva 2006/24, kurią Teisingumo Teismas vėliau panaikino, buvo priimta siekiant įtvirtinti pagal Direktyvos 2002/58/EB 15 straipsnio 1 dalį Europos lygiu suderintą sistemą dėl duomenų saugojimo pas ryšių paslaugų teikėjus taip užkardant, tiriant ir nustatant baudžiamąsias veikas, nesudarant kliūčių elektroninių ryšių vidaus rinkai, ar nacionalinės teisės aktai, kuriais perkeliama Direktyva 2006/24, yra susijęs su Direktyvos 2002/58 15 straipsnio 1 dalimi, ir todėl patenka į Sąjungos teisės taikymo sritį, kaip reikalaujama pagal Chartijos 51 straipsnio 1 dalį?

6.

Kadangi galimas apkaltinamasis nuosprendis Europos Sąjungos valstybės narės piliečiui, kaip šiuo atveju, neišvengiamai ir pagrįstai apribos naudojimąsi teise laisvai judėti, suteikta pagal Sąjungos teisę, net jeigu toks apribojimas iš principo būtų pateisinamas, ar vien tik dėl to reikėtų laikyti, kad visos tokios baudžiamosios bylos patenka į Sąjungos teisės taikymo sritį, kaip reikalaujama pagal Chartijos 51 straipsnio 1 dalį?

Jei atsakymai į pirmiau pateiktus klausimus iš esmės reikštų, kad Chartija turi būti taikoma remiantis jos 51 straipsnio 1 dalimi:

7.

Ar Chartijos 7 ir 8 straipsniai bei 52 straipsnio 1 dalis leidžia, kad pagal Direktyvą 2006/24 ir (arba) Direktyvos 2002/58 15 straipsnio 1 dalį saugomi duomenys skubos ir ypač nusikaltimų, kuriuos padarę asmenys yra žinomi, atveju būtų prieinami policijai ir ji jais galėtų naudotis vykdydama nusikaltimo tyrimą, be išankstinio teismo [ar nepriklausomos administracinės valdžios institucijos] leidimo, suteikiamo laikantis nustatytų materialinių ir procesinių reikalavimų?

8.

Ar remiantis Chartijos 7 ir 8 straipsniais bei 52 straipsnio 1 dalimi policijai arba ne visai teisminei institucijai vykdant nusikaltimo tyrimą ir prašant prieigos prie pagal Direktyvą 2006/24 ir (arba) Direktyvos 2002/58 15 straipsnio 1 dalį saugomų duomenų ir leisti juos naudoti, ypač kai minėtu tyrimu nėra siekiama užkardyti, ištirti ir nustatyti nacionalinės teisės aktų leidėjo konkrečiai nurodytus sunkiais laikomus nusikaltimus, asmens, kurio duomenų prašoma, sutikimas panaikina būtinybę gauti išankstinį teismo [ar nepriklausomos administracinės valdžios institucijos] leidimą susipažinti su tokiais duomenimis ir juos naudoti, suteikiamo laikantis nustatytų materialinių ir procesinių reikalavimų, ypač atsižvelgiant į tai, kad prašomi duomenys neišvengiamai apima ir trečiųjų asmenų (pvz., asmens, kuriam skambinta ar kuris skambino) duomenis?

9.

Ar vykstant nusikaltimo tyrimui paprastas prokuroro leidimas susipažinti su pagal Direktyvą 2006/24 ir (arba) Direktyvos 2002/58 15 straipsnio 1 dalį saugomais duomenimis ir juos naudoti atitinka Chartijos 7 ir 8 straipsnius bei 52 straipsnio 1 dalį, kai nėra išankstinio teismo [ar nepriklausomos administracinės valdžios institucijos] leidimo, suteikto laikantis nustatytų materialinių ir procesinių reikalavimų, ypač, kai minėtu tyrimu nėra siekiama užkardyti, ištirti ir nustatyti nacionalinės teisės aktų leidėjo konkrečiai nurodytus sunkiais laikomus nusikaltimus?

10.

Ar atsižvelgiant į 2014 m. balandžio 8 d. Teisingumo Teismo sprendimą Digital Rights Ireland Ltd (C-293/12 ir C-594/12, EU:C:2014:238, 60 ir 61 punktai) ir į Direktyvos 2006/24 1 straipsnio 1 dalyje vartojamą žodžių junginį „sunkūs nusikaltimai“, šis junginys yra savarankiška Europos Sąjungos teisės sąvoką, o jei taip, tai koks yra jos turinys, kuriuo remiantis konkretus nusikaltimas gali būti laikomas pakankamai sunkiu ir pateisinti prieigą prie pagal Direktyvą 2006/24 saugomų duomenų ir jų naudojimą?

11.

Atsižvelgiant į 2014 m. balandžio 8 d. Teisingumo Teismo sprendimą Digital Rights Ireland Ltd (C-293/12 ir C-594/12, EU:C:2014:238, 60 ir 61 punktai) ir neatsižvelgiant į tai, ar Direktyvos 2006/24 1 straipsnio 1 dalyje vartojamas žodžių junginys „sunkūs nusikaltimai“ yra savarankiška sąvoka, ar Chartijos 7 ir 8 straipsniuose bei 52 straipsnio 1 dalyje nustatyti bendri kriterijai, kuriais remiantis konkretus nusikaltimas turi būti laikomas pakankamai sunkiu nusikaltimu, kad pateisintų prieigą prie pagal Direktyvą 2006/24 ir (arba) Direktyvos 2002/58 15 straipsnio 1 dalį saugomų duomenų ir jų naudojimą, ir jei taip, kokie yra šie kriterijai?

12.

Jei į pirmesnį klausimą būtų atsakyta iš esmės teigiamai, ar toks proporcingumo vertinimas galiausiai turi būti atliekamas (a) tik Teisingumo Teismui vertinant nagrinėjamo nusikaltimo požymius, ar (b) juos turėtų vertinti nacionalinis teismas, remdamasis bendraisiais Teisingumo Teismo nustatytais kriterijais?

13.

Atsižvelgiant į 2014 m. balandžio 8 d. Teisingumo Teismo sprendimą Digital Rights Ireland Ltd (C-293/12 ir C-594/12, EU:C:2014:238, 58–68 punktai ir rezoliucinė dalis), ar prieiga prie saugomų duomenų ir jų naudojimas baudžiamajame procese remiantis bendra duomenų saugojimo tvarka, įtvirtinta Direktyvoje 2006/24 ir (arba) Direktyvos 2002/58 15 straipsnio 1 dalyje, kuri atitinka minėto sprendimo 60- 62, 67 ir 68 punktuose nustatytus reikalavimus, tačiau neatitinka to paties sprendimo 58, 59, 63 ir 64 punktuose nustatytus reikalavimų, yra suderinami su Chartijos 7 ir 8 straipsniu bei 52 straipsnio 1 dalimi?

(t. y. pagal saugojimo tvarką, pirma, reikalaujama išankstinio teismo leidimo, suteikiamo laikantis nustatytų materialinių ir procesinių reikalavimų, siekiant užkardyti, ištirti ir nustatyti nacionalinės teisės aktų leidėjo konkrečiai apibrėžtus ir išvardytus nusikaltimus, kurie pastarojo kvalifikuojami kaip sunkūs, ir užtikrina veiksmingą saugomų duomenų apsaugą nuo piktnaudžiavimo rizikos ir bet kokios neteisėtos prieigos ar naudojimo (žr. minėto sprendimo 60- 62, 67 ir 68 punktus), ir, antra, leidžiama saugoti duomenis a) apie bet kurį asmenį, kuris naudojasi elektroninio ryšio paslaugomis, be išankstinių įrodymų, kad minėti asmenys (įtariamasis ar kaltinamasis) gali būti net ir netiesiogiai susiję su sunkiu nusikaltimu, prieš patvirtinant aplinkybę, kuria remiantis ryšių paslaugų teikėjų buvo prašoma pateikti informaciją; b) prašomi duomenys neturi būti susiję (i) su konkrečiu laikotarpiu ir (arba) konkrečia geografine vietove ir (arba) konkrečiam ratui priklausančiais asmenimis, kurie gali būti vienaip ar kitaip prisidėję prie sunkaus nusikaltimo, nei (ii) su asmenimis, kurių duomenų saugojimas dėl kitų priežasčių gali leisti užkardyti, ištirti ir nustatyti sunkius nusikaltimus; c) laikotarpį (šiuo atveju 12 mėnesių), kuris nustatytas visiškai neatsižvelgiant į Direktyvos 2006/24 5 straipsnyje nurodytas duomenų kategorijas pagal jų galimą naudą siekiant konkretaus tikslo ar suinteresuotus asmenis (žr. minėto sprendimo 58, 59, 63 ir 64 punktus))

14.

Jei į pirmesnį klausimą būtų atsakyta iš esmės taip, kad prieiga prie tokių duomenų ir jų naudojimas nesuderinami su Chartijos 7 ir 8 straipsniais ir 52 straipsnio 1 dalimi, ar nacionalinis teismas turi netaikyti nacionalinės teisės akto, kuriuo buvo perkelta Direktyva 2006/24, Teisingumo Teismo vėliau pripažinta negaliojančia, arba akto, grindžiamo Direktyvos 2002/58 15 straipsnio 1 dalimi, nes jis prieštarauja Chartijai, ir todėl neturi atsižvelgti į jų pagrindu saugotus ir gautus duomenis?

15.

Ar, atsižvelgiant į Direktyvą 2006/24, o konkrečiai į jos 6 konstatuojamąją dalį, pagal kurią „nacionalinių nuostatų, susijusių su duomenų saugojimu nusikalstamų veikų prevencijos, tyrimo, atskleidimo ir baudžiamojo persekiojimo tikslu, skirtumai sudaro kliūtis <…> vidaus rinkai“, į jos tikslą, nurodytą 1 straipsnio 1 dalyje, t. y. kad ja siekiama „suderinti valstybių narių nuostatas“, į kitas konstatuojamąsias dalis (3, 4, 5, 11 ir 21), ir į 2009 m. vasario 10 d. Teisingumo Teismo sprendimą Airija/Parlamentas ir Taryba (C-301/06, EU:C:2009:68, 70–72 punktai), įstatymo, kuriuo į nacionalinę teisę perkelta Direktyva 2006/24, palikimas galioti, nepaisant to, kad ši direktyva Teisingumo Teismo buvo pripažinta negaliojančia, yra vidaus rinkos sukūrimo ir veikimo kliūtis, nepaisant to, kad po to Sąjungos teisėje neįsigaliojo jokia nauja priemonė?

16.

Konkrečiai kalbant, ar įstatymo, kuriuo į nacionalinę teisę perkelta Direktyva 2006/24, nepaisant to, kad ši direktyva Teisingumo Teismo buvo pripažinta negaliojančia, arba nacionalinio įstatymo, priimto pagal Direktyvos 2002/58 15 straipsnio 1 dalį, palikimas galioti yra vidaus rinkos sukūrimo ir veikimo kliūtis, nes kumuliatyviai ar alternatyviai:

17.

Jei bent į vieną iš pirmiau pateiktų klausimų būtų atsakyta teigiamai, ar, remdamasis Sąjungos teise, nacionalinis teismas turi netaikyti nacionalinės teisės akto, kuriuo perkeliama Direktyva 2006/24, vėliau Teisingumo Teismo pripažinta negaliojančia, nes prieštarauja vidaus rinkos sukūrimui ir veikimui, ir todėl turi neatsižvelgti į saugomus duomenis, su kuriais buvo galima susipažinti pagal Direktyvą 2006/24 ar nacionalinės teisės aktus, priimtus įgyvendinant Direktyvos 2002/58 15 straipsnio 1 dalį?