31.10.2016   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

C 402/21

—

panaikinti 2016 m. birželio 9 d. Bendrojo Teismo sprendimą byloje T-276/13 Growth Energy ir Renewable Fuels Association/Europos Sąjungos Taryba (apie šį sprendimą Tarybai pranešta 2016 m. birželio 10 d.),

—

atmesti Growth Energy ir Renewable Fuels Association pirmojoje instancijoje pateiktą prašymą panaikinti ginčijamą reglamentą (1),

—

priteisti iš Growth Energy ir Renewable Fuels Association Tarybos bylinėjimosi išlaidas pirmojoje ir apeliacinėje instancijose.

—

grąžinti bylą Bendrajam Teismui nagrinėti iš naujo,

—

bylą grąžinus Bendrajam Teismui, atidėti bylinėjimosi išlaidų pirmojoje ir apeliacinėje instancijose klausimą.

a)

Pirma, Bendrasis Teismas laikosi nuomonės, kad siekiant nustatyti tiesioginę sąsają pakanka, kad keturi atrinkti JAV gamintojai būtų bioetanolio gamintojai. Tačiau ši išvada negali būti suderinama su nusistovėjusia teismo praktika, pagal kurią tiesioginė sąsaja negalima remiantis vien ekonominėmis pasekmėmis.

b)

Antra, nėra aišku, kaip vien faktas, kad JAV gamintojai pardavinėjo savo bioetanolį vidaus rinkos prekiautojams ir (arba) maišytojams (jie po to šį produktą perparduodavo vidaus rinkoje arba didelį jo kiekį eksportuodavo į Sąjungą prieš nustatant muitus), turi esminės įtakos jų padėčiai rinkoje. Siekiant įrodyti esminę įtaką jų padėčiai rinkoje dėl muitų nustatymo reikėjo, kad ieškovės būtų bent jau nustačiusios muitų poveikį importo į Sąjungą lygiui po antidempingo muitų nustatymo. Tačiau ieškovės nepateikė informacijos šiuo klausimu, o skundžiamame sprendime taip pat nėra nurodyta jokios išvados šiuo aspektu. Taip padaryta teisės klaida taikant konkrečios sąsajos kriterijų ir nenurodyti motyvai.

a)

Pirma, Bendrasis Teismas neteisingai aiškino pagrindinį reglamentą, kai konstatavo, kad pagrindinio reglamento 9 straipsnio 5 dalimi įgyvendintas ir Antidempingo susitarimo 9.2 straipsnis, ir jo 6.10 straipsnis. Viena vertus, kaip matyti iš pagrindinio reglamento 9 straipsnio 5 dalies formuluotės, šioje nuostatoje nereglamentuojamas atrankos klausimas. Kita vertus, Antidempingo susitarimo 6.10 straipsnis įgyvendintas ne pagrindinio reglamento 9 straipsnio 5 dalimi, bet jo 17 straipsniu ir 9 straipsnio 6 dalimi.

b)

Antra, Bendrasis Teismas neteisingai aiškino pagrindinio reglamento 9 straipsnio 5 dalyje ir Antidempingo susitarimo 9.2 straipsnyje vartojamą žodį „tiekėjas“. Iš 9 straipsnio 5 dalies logikos ir bendros struktūros matyti, kad tiekėju gali būti tik „šaltin[is,] [importuojantis dempingo kaina] ir daran[tis] žalos“. Tačiau, kadangi JAV gamintojai neturėjo eksporto kainos, jie negalėjo būti apkaltinti dempingu. Todėl Bendrasis Teismas padarė teisės klaidą, kai juos priskyrė prie „tiekėjų“, kaip jie suprantami pagal pagrindinio reglamento 9 straipsnio 5 dalį ir Antidempingo susitarimo 9.2 straipsnį.

c)

Trečia, Bendrasis Teismas neteisingai aiškino pagrindinio reglamento 9 straipsnio 5 dalyje ir Antidempingo susitarimo 9.2 straipsnyje vartojamą žodį „nepraktiška“, kai rėmėsi neteisingu pagrindinio reglamento 9 straipsnio 5 dalies aiškinimu atsižvelgiant į Antidempingo susitarimo 6.10 straipsnį ir Apeliacinės tarybos ataskaita „EB – Tvirtinimo detalės“ (3). Šioje ataskaitoje kalbama tik apie Antidempingo susitarimo 9.2 straipsnį, taigi joje atliktas nagrinėjimas dėl žodžio „nepraktiška“ susijęs tik su situacija ir vertinimu, numatytu pagrindinio reglamento 9 straipsnio 5 dalyje eksportuotojams ne rinkos ekonomikos valstybėse. Todėl Apeliacinė taryba nepateikė tokio žodžio „nepraktiška“ aiškinimo, kurį būtų galima pritaikyti šioje byloje, kuri nesusijusi su eksportuotojais ne rinkos ekonomikos valstybėse.