1.

Ar „įrodymas“, kurį pagal Reglamento Nr. 1346/2000 (1) 13 straipsnį pateikia asmuo, gavęs naudos iš visiems kreditoriams nepalankių teisės aktų, kad užginčytų aktą pagal lex fori concursus nuostatas, reiškia pareigą pareikšti procesinį prieštaravimą siaurąja prasme per bylą nagrinėjančio teismo teisėje nustatytus terminus, remiantis reglamente nustatyta išimties sąlyga ir įrodžius, kad įvykdytos dvi šioje nuostatoje numatytos sąlygos?

arba

Ar taikomas Reglamento Nr. 1346/2000 13 straipsnis, jei tuo suinteresuotoji šalis jį prašė taikyti proceso metu net praėjus bylą nagrinėjančio teismo proceso įstatyme nustatytiems terminams procesiniams prieštaravimas pareikšti, taip pat ex officio, su sąlyga, kad suinteresuota šalis pateikė įrodymą, kad nepalankų aktą reglamentuoja kitos valstybės narės lex causae, kuris nenumato jokių priemonių atitinkamu atveju užginčyti minėtą teisės aktą?

2.

Ar nuorodą į Reglamento Nr. 1346/2000 13 straipsnyje numatytą lex causae taisyklę, kurioje numatyta, kad „teisė nenumato jokių priemonių atitinkamu atveju užginčyti minėtą teisės aktą“ reikia aiškinti taip, kad įrodinėjimo pareigą turinti šalis turi įrodyti, kad šiuo konkrečiu atveju lex causae bendrai ir abstrakčiai nenumatyta jokia priemonė užginčyti aktą, kuris, kaip šiuo atveju, laikomas nepalankiu – skolos pagal sutartį sumokėjimas – o gal ją reikia aiškinti taip, kad reikia įrodyti, jog jei lex causae leidžia užginčyti tokį aktą, sąlygos, kurios turi būti įvykdytos norint pareikšti tokį ieškinį šiuo atveju, kurios skiriasi nuo lex fori concursus, nėra įvykdytos teismo nagrinėjamoje byloje?

3.

Ar Reglamento Nr. 1346/2000 13 straipsnyje, atsižvelgiant į jo priėmimo pagrindą, t. y. apsaugoti šalių teisėtus lūkesčius, susijusius su lex causae stabilumu, numatyta nukrypti leidžianti tvarka gali būti taikoma ir tada, kai sutarties šalių registruotos buveinės yra vienoje ir toje pačioje valstybėje narėje, kurios teisė gali būti numatoma kaip lex fori concursus vienos iš jų bankroto atveju, o šalys sutarties sąlygoje kaip taikytiną teisę pasirenka kitos valstybės narės teisę, panaikina galimybę atšaukti šios sutarties vykdymo aktus taikant lex fori concursus taisykles, nuo kurių negalima nukrypti, priimtas siekiant laikytis kreditorių lygybės principo ir taip pažeidžiant visų kreditorių interesus bankroto atveju?

4.

Ar Reglamento Nr. 593/2008 (2) 1 straipsnio 1 dalis turi būti aiškinama taip, kad „teisės kolizijos atvejai“ šio reglamento taikymo tikslais taip pat apima ir valstybėje narėje bendrovių, kurių registruotos buveinės yra toje pačioje valstybėje narėje, sudarytos jūrų laivo nuomos sutarties, kurioje yra sąlyga, jog taikoma kitos valstybės narės teisė, atvejį?

5.

Jei į ketvirtąjį klausimą būtų atsakyta teigiamai, ar Reglamento Nr. 593/2008 3 straipsnio 3 dalį kartu su Reglamento Nr. 1346/2000 13 straipsniu reikia aiškinti taip, kad šalių pasirinkimas sutarčiai taikyti kitos valstybės narės nei ta, kurioje yra „visi kiti situacijai svarbūs elementai“ , neturi įtakos taisyklių, nuo kurių pagal pastarosios valstybės narės teisę, kuri taikoma kaip lex fori concursus, neleidžiama nukrypti, kad būtų galima užginčyti iki bankroto priimtus aktus, pažeidžiant visų kreditorių interesus, remiantis Reglamento Nr. 1346/2000 13 straipsnyje numatyta išimties sąlyga, taikymui?