–

A. Buccioni, atstovaujamo advokatų N. Paoletti, A. Mari ir G. Paoletti,

–

Banca d’Italia, atstovaujamo advokatų S. Ceci, M. Marcucci ir N. de Giorgi,

–

Italijos vyriausybės, atstovaujamos G. Palmieri, padedamos avvocato dello Stato P. Gentili,

–

Portugalijos vyriausybės, atstovaujamos L. Inez Fernandes, M. Figueiredo ir L. Barroso,

–

Europos Komisijos, atstovaujamos V. Di Bucci ir K.-Ph. Mölls, K. P. Wojcik ir A. Steiblytės,

1

Prašymas priimti prejudicinį sprendimą susijęs su 2013 m. birželio 26 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2013/36/ES dėl galimybės verstis kredito įstaigų veikla ir dėl riziką ribojančios kredito įstaigų ir investicinių įmonių priežiūros, kuria iš dalies keičiama Direktyva 2002/87/EB ir panaikinamos direktyvos 2006/48/EB ir 2006/49/EB (OL L 176, 2013, p. 338), 53 straipsnio 1 dalies išaiškinimu.

2

Šis prašymas buvo pateiktas nagrinėjant A. Enzo Buccioni ir Banca d’Italia (toliau – BdI) ginčą dėl pastarojo sprendimo, kuriuo atsisakoma leisti susipažinti su tam tikrais dokumentais, susijusiais su Banca Network Investimenti SpA (toliau – BNI).

3

Direktyvos 2013/36 2, 5, 6 ir 15 konstatuojamosiose dalyse nustatyta:

<…>

<…>

4

Šios direktyvos 4 straipsnyje „Kompetentingų valdžios institucijų paskyrimas ir įgaliojimai“ nustatyta:

„<…>

2.   Valstybės narės užtikrina, kad kompetentingos valdžios institucijos vykdytų įstaigų <…> veiklos stebėseną, kad įvertintų, ar vykdomi šios direktyvos ir [Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) Nr. 575/2013 dėl prudencinių reikalavimų kredito įstaigoms ir investicinėms įmonėms ir kuriuo iš dalies keičiamas Reglamentas (ES) Nr. 648/2012 (OL L 176, 2013, p. 1)] reikalavimai.

3.   Valstybės narės užtikrina, kad būtų įdiegtos tinkamos priemonės, kad kompetentingos valdžios institucijos gautų informaciją, kurios reikia norint įvertinti, kaip įstaigos <…> vykdo 2 dalyje nurodytus reikalavimus, ir ištirti galimus tų reikalavimų pažeidimus.

<…>

5.   Valstybės narės reikalauja, kad įstaigos savo buveinės valstybių narių kompetentingoms valdžios institucijoms pateiktų visą informaciją, kuri reikalinga siekiant įvertinti, kaip jos laikosi pagal šią direktyvą ir Reglamentą (ES) Nr. 575/2013 priimtų taisyklių. Valstybės narės taip pat užtikrina, kad įstaigų vidaus kontrolės mechanizmai ir administracinės bei apskaitos procedūros būtų tokie, kad bet kuriuo metu būtų galima patikrinti, kaip jos laikosi tokių taisyklių.

<…>“

5

Šios direktyvos 6 straipsnyje „Bendradarbiavimas Europos finansų priežiūros institucijų sistemoje“ nustatyta:

„Vykdydamos savo pareigas, kompetentingos valdžios institucijos atsižvelgia į priežiūros priemonių ir priežiūros praktikos taikant įstatymus, kitus teisės aktus ir administracinius reikalavimus, priimtus vadovaujantis šia direktyva ir Reglamentu [Nr. 575/2013], konvergenciją. Tuo tikslu valstybės narės užtikrina, kad:

<…>“

6

Tos pačios direktyvos 50 straipsnio „Bendradarbiavimas priežiūros srityje“ 1 dalyje nustatyta:

„Atitinkamų valstybių narių kompetentingos valdžios institucijos glaudžiai bendradarbiauja siekdamos prižiūrėti įstaigų, kurios veikia, ypač per filialus, kitoje valstybėje narėje arba kitose valstybėse narėse, nei tos, kuriose yra jų pagrindinės buveinės, veiklą. Valstybės narės viena kitai teikia visą informaciją apie šių įstaigų valdymą ir nuosavybę, kuri gali sudaryti palankesnes sąlygas jų priežiūrai ir veiklos leidimų išdavimo joms sąlygų nagrinėjimui, taip pat visą informaciją, kuri gali sudaryti palankesnes sąlygas šių įstaigų stebėsenai, visų pirma jų likvidumo, mokumo, indėlių garantijų, didelių pozicijų apribojimų, kitų veiksnių, galinčių turėti įtakos įstaigos keliamai sisteminei rizikai, administravimo bei apskaitos procedūrų ir vidaus kontrolės mechanizmų stebėsenai.“

7

Direktyvos 2013/36 53 straipsnio „Profesinė paslaptis“ 1 dalyje nustatyta:

„Valstybės narės nustato, kad visi kompetentingose valdžios institucijose dirbantys ar dirbę asmenys ir kompetentingų valdžios institucijų vardu dirbantys auditoriai ar ekspertai yra saistomi prievolės saugoti profesinę paslaptį.

Konfidenciali informacija, kurią tokie asmenys, auditoriai ar ekspertai gali gauti atlikdami savo pareigas, atskleidžiama tik santraukos ar apibendrinta forma, iš kurios nebūtų įmanoma nustatyti konkrečių kredito įstaigų, nedarant poveikio baudžiamojoje teisėje numatytiems atvejams.

Tačiau jeigu yra paskelbtas kredito įstaigos bankrotas arba ji priverstinai likviduojama, konfidenciali informacija, nesusijusi su trečiosiomis šalimis, kurios dalyvauja gelbėjant kredito įstaigą, gali būti atskleista civilinėje ar komercinėje [arbitražo] byloje.“

8

Šios direktyvos 54 straipsnis susijęs su „Konfidencialios informacijos naudojimu“.

9

2013 m. spalio 15 d. Tarybos reglamento (ES) Nr. 1024/2013, kuriuo Europos Centriniam Bankui pavedami specialūs uždaviniai, susiję su politikos, susijusios su rizikos ribojimu pagrįstos kredito įstaigų priežiūros politika (OL L 287, 2013, p. 63), 22 straipsnis susijęs su tinkamu Europos Centrinio Banko (ECB) priežiūros sprendimų priėmimo procesu, o šio reglamento 27 straipsnis – su priežiūros prievoles vykdančių Priežiūros valdybos narių, ECB darbuotojų ir dalyvaujančių valstybių narių deleguotųjų darbuotojų pareiga saugoti profesinę paslaptį ir su ECB keitimuisi informacija su nacionalinėmis arba Sąjungos institucijomis ir įstaigomis.

10

Iš dalies pakeisto 1990 m. rugpjūčio 7 d.legge n. 241 – recante nuove norme in materia di procedimento amministrativo e di diritto di accesso ai documenti amministrativi (Įstatymas Nr. 241, kuriame nustatomos naujos nuostatos, susijusios su administracine procedūra ir teise susipažinti su administraciniais dokumentais) 22 straipsnyje „Sąvokų apibrėžtys ir principai“ 2 ir 3 dalyse nustatyta:

„2.   Teisė susipažinti su administraciniais dokumentais, atsižvelgiant į tai, kad šie tikslai yra svarbūs viešojo intereso požiūriu, sudaro bendrąjį administracinės veiklos principą, kuriuo siekiama skatinti [visuomenės] dalyvavimą ir užtikrinti teisingumą ir skaidrumą.

3.   Susipažinti leidžiama su visais administraciniais dokumentais, išskyrus tuos, kurie nurodyti 24 straipsnio 1, 2, 3, 5 ir 6 dalyse.“

11

Šio iš dalies pakeisto įstatymo 24 straipsnyje „Teisės susipažinti su dokumentais netaikymas“ nustatyta:

„1.   Teisė susipažinti su dokumentais netaikoma, kiek tai susiję su:

<…>

3.   Nepriimami prašymai leisti susipažinti su dokumentais, kurie susiję su bendra valstybės institucijų veiklos kontrole.

<…>

7.   Prašančiajam bet kuriuo atveju turi būti garantuojama teisė susipažinti su administraciniais dokumentais, su kuriais būtina susipažinti siekiant apsaugoti ir apginti savo teisinius interesus. <…>“

12

Iš dalies pakeisto 1993 m. rugsėjo 1 d.decreto legislativo n. 385 – recante il testo unico delle leggi in materia bancaria e creditizia (Įstatyminis dekretas Nr. 385, kuriame išdėstomas bankų ir kredito srities įstatymų konsoliduotas tekstas) 7 straipsnio „Profesinė paslaptis ir valdžios institucijų bendradarbiavimas“ 1 dalyje numatyta:

„Visai [BdI], vykdant savo priežiūros veiklą, turimai informacijai ir duomenims taikoma pareiga saugoti profesinę paslaptį, taip pat ir santykiuose su viešojo administravimo įstaigomis, išskyrus ekonomikos ir finansų ministrą, veikiantį kaip CICR [Comitato interministeriale per il credito e il risparmio (tarpžinybinis kredito ir santaupų komitetas)] pirmininkas. Paslaptimi negali remtis prieš teisminę instituciją, kai prašoma informacija reikalinga vykdant tyrimus arba procedūras, susijusias su pažeidimais, už kuriuos skiriamos sankcijos pagal baudžiamąją teisę.“

13

Kaip matyti iš Teisingumo Teismo turimos informacijos, nuo 2004 m. A. Buccioni turi kredito įstaigoje BNI atidarytą einamąją sąskaitą. 2012 m. rugpjūčio 5 d. šios sąskaitos likutis buvo 181325,31 EUR. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas paaiškina, kad kadangi šiai įstaigai taikoma priverstinio likvidavimo procedūra, Fondo interbancario di tutela dei depositi (Italijos indėlių garantinis fondas) prašančiajam grąžino tik 100000 EUR.

14

A. Buccioni mano, kad yra faktinių aplinkybių, dėl kurių už patirtus finansinius nuostolius atsakomybė gali kilti tiek BdI, tiek BNI. Siekdamas gauti papildomos informacijos, kuri reikalinga tikslingumui pareikšti ieškinį įvertinti, A. Buccioni 2015 m. balandžio 3 d. paprašė BdI atskleisti tam tikrus dokumentus, susijusius su BNI priežiūra.

15

2015 m. gegužės 20 d. sprendimu BdI iš dalies atmetė šį prašymą motyvuodamas, be kita ko, tuo, kad tam tikri dokumentai, kuriuos buvo prašoma atskleisti, apėmė konfidencialią informaciją, kuriai taikoma profesinės paslapties apsauga, kad minėtas prašymas nebuvo pakankamai tikslus arba kad jis buvo pateiktas dėl dokumentų, kurie ieškovui nebuvo svarbūs.

16

A. Buccioni pareiškė ieškinį Tribunale amministrativo regionale del Lazio (Lacijaus regiono administracinis teismas, Italija) prašydamas panaikinti šį sprendimą. 2015 m. gruodžio 2 d. sprendimu šis teismas ieškinį atmetė.

17

A. Buccioni dėl šio sprendimo pateikė apeliacinį skundą Consiglio di Stato (Valstybės Taryba, Italija). Šiuo klausimu jis pirmiausia teigia, kad bylą pirmojoje instancijoje nagrinėjęs teismas pažeidė Direktyvos 2013/36 53 straipsnio 1 dalį, nes atsižvelgiant į tai, kad BNI buvo priverstinai likviduojama, pareiga saugoti profesinę paslaptį BdI nebebuvo taikoma. Kita vertus, BdI teigia, kad pagal minėtą nuostatą su kredito įstaiga, kuriai taikoma priverstinio likvidavimo procedūra, susijusios konfidencialios informacijos atskleidimas reiškia, kad prašantysis iš anksto pradeda civilinę ar arbitražo bylą.

18

Šiomis aplinkybėmis Consiglio di Stato (Valstybės Taryba) nusprendė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui tokius prejudicinius klausimus:

19

Savo klausimais, kuriuos reikia nagrinėti kartu, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės siekia sužinoti, ar Direktyvos 2013/36 53 straipsnio 1 dalis, siejama tiek su SESV 15 straipsniu, tiek Reglamento Nr. 1024/2013 22 straipsnio 2 dalimi, tiek su 27 straipsnio 1 dalimi, turi būti aiškinama taip, kad pagal ją kompetentingoms valstybių narių institucijoms draudžiama atskleisti konfidencialią informaciją asmeniui, kuris to prašo, kad galėtų pradėti civilinę arba arbitražo bylą dėl turtinių interesų, pažeistų priverstinai likvidavus kredito įstaigą, apsaugos.

20

Vis dėlto pažymėtina, kad, kiek prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas taip pat daro nuorodą tiek į SESV 15 straipsnį, tiek į Reglamento Nr. 1024/2013 22 straipsnio 2 dalį, tiek į 27 straipsnio 1 dalį, šių nuostatų, iš kurių formuluočių aiškiai matyti, kad jos nėra taikomos valstybių narių kompetentingoms institucijoms (šiuo klausimu žr. 2017 m. liepos 18 d. Sprendimo Komisija / Breyer, C‑213/15 P, EU:C:2017:563, 51 ir 52 punktus), išaiškinimas neturi reikšmės pagrindinėje byloje, kuri susijusi su prašymu leisti susipažinti su BdI turimais dokumentais.

21

Siekiant atsakyti į pateiktus klausimus, pirmiausia pažymėtina, kad iš Direktyvos 2013/36 2 konstatuojamosios dalies matyti, jog jos pagrindinis tikslas yra suderinti nacionalines nuostatas dėl galimybės verstis kredito įstaigų ir investicinių įmonių veikla, jų valdymo metodų ir priežiūros sistemos.

22

Be to, kaip nurodyta Direktyvos 2013/36 5 ir 6 konstatuojamosiose dalyse, ji turėtų būti laikoma esminiu dokumentu, skirtu vidaus rinkos, kurios sklandžiam veikimui reikalingos ne tik teisinės normos, bet ir glaudus bei reguliarus valstybių narių kompetentingų valdžios institucijų bendradarbiavimas ir daug didesnė reguliavimo ir priežiūros praktikos konvergencija, galutiniam sukūrimui kredito įstaigų veiklos srityje.

23

Iš tos pačios direktyvos 15 konstatuojamosios dalies matyti, kad ja siekiama pasiekti tokį suderinimo lygį, kuris būtinas ir kurio pakanka, kad būtų užtikrintas veiklos leidimų ir rizikos ribojimu pagrįstos priežiūros sistemų tarpusavio pripažinimas ir būtų galimybė išduoti visoje Sąjungoje pripažintą vieną bendrą veiklos leidimą ir taikyti buveinės valstybės narės riziką ribojančios priežiūros principą.

24

Šiuo tikslu Direktyvos 2013/36 4 straipsnio 2 ir 3 punktuose nustatyta, jog valstybės narės užtikrina, kad kompetentingos valdžios institucijos vykdytų kredito įstaigų veiklos stebėseną, įvertintų, ar vykdomi šios direktyvos reikalavimai, ir būtų įdiegtos tinkamos priemonės, kad kompetentingos valdžios institucijos gautų informaciją, kurios reikia norint įvertinti, kaip įstaigos vykdo šiuos reikalavimus. Pagal šio 4 straipsnio 5 dalį valstybės narės, be kita ko, reikalauja, kad įstaigos savo buveinės valstybių narių kompetentingoms valdžios institucijoms pateiktų visą informaciją, kuri reikalinga siekiant įvertinti, kaip jos laikosi pagal šią Direktyvą 2013/36 priimtų taisyklių.

25

Be to, šios direktyvos 6 straipsnio a punkte nustatyta, kad valstybės narės užtikrina, kad kompetentingos valdžios institucijos bendradarbiautų pasitikėdamos ir visapusiškai gerbdamos vienos kitas, visų pirma, užtikrindamos, kad tarpusavyje ir su kitomis EFPIS šalimis būtų keičiamasi tinkama ir patikima informacija, vadovaudamosi lojalaus bendradarbiavimo principu, nustatytu Europos Sąjungos sutarties 4 straipsnio 3 dalyje.

26

Be to, pagal šios direktyvos 50 straipsnio 1 dalį atitinkamų valstybių narių kompetentingos valdžios institucijos glaudžiai bendradarbiauja siekdamos prižiūrėti įstaigų, kurios veikia, be kita ko per filialus kitoje valstybėje narėje arba kitose valstybėse narėse nei tos, kuriose yra jų pagrindinės buveinės, veiklą. Jos viena kitai teikia visą informaciją apie šių įstaigų valdymą ir nuosavybę, kuri gali sudaryti palankesnes sąlygas jų priežiūrai ir veiklos leidimų išdavimo joms sąlygų nagrinėjimui, taip pat visą informaciją, kuri gali sudaryti palankesnes sąlygas šių įstaigų stebėsenai, visų pirma jų likvidumo, mokumo, indėlių garantijų, didelių rizikų apribojimų, kitų veiksnių, galinčių turėti įtakos įstaigos keliamai sisteminei rizikai, administravimo, taip pat apskaitos procedūrų ir vidaus kontrolės mechanizmų stebėsenai.

27

Siekiant veiksmingai įgyvendinti kredito įmonių priežiūros sistemą, kurią Sąjungos teisės aktų leidėjas sukūrė priimdamas Direktyvą 2013/36, pagrįstą valstybės narės viduje vykdoma priežiūra ir informacijos tarp kelių valstybės narių kompetentingų institucijų pasikeitimu, kaip tai glaustai apibūdinta ankstesniuose punktuose, reikia, kad ir prižiūrimos kredito įstaigos, ir kompetentingos institucijos galėtų būti tikros, jog suteikta konfidenciali informacija iš esmės ir liktų konfidenciali (pagal analogiją žr. 2018 m. birželio 19 d. Sprendimo Baumeister, C‑15/16, EU:C:2018:464, 31 punktą).

28

Iš tiesų, nesant tokio pasitikėjimo, būtų pakenkta sklandžiam konfidencialios informacijos, kuri būtina vykdant priežiūrą, perdavimui (pagal analogiją žr. 2018 m. birželio 19 d. Sprendimo Baumeister, C‑15/16, EU:C:2018:464, 32 punktą).

29

Taigi, Direktyvos 2013/36 53 straipsnio 1 dalyje kaip bendroji taisyklė nustatyta pareiga saugoti profesinę paslaptį, kuria siekiama apsaugoti ne tik tiesiogiai susijusių įmonių specifinius interesus, bet ir bendrąjį interesą, susijusį su tinkamu Sąjungos finansinių priemonių rinkos veikimu (pagal analogiją žr. 2018 m. birželio 19 d. Sprendimo Baumeister, C‑15/16, EU:C:2018:464, 33 punktą).

30

Pagaliau Direktyvoje 2013/36 išsamiai išvardyti konkretūs atvejai, kada šios direktyvos 53 straipsnio 1 dalyje numatytas bendras draudimas atskleisti kompetentingų valdžios institucijų turimą konfidencialią informaciją išimtinai nekliudo jos perduoti ar naudoti (pagal analogiją žr. 2018 m. birželio 19 d. Sprendimo Baumeister, C‑15/16, EU:C:2018:464, 38 punktą).

31

Šiuo atveju pažymėtina, kad Direktyvos 2013/36 53 straipsnio 1 dalies trečioje pastraipoje numatyta, kad „jeigu yra paskelbtas kredito įstaigos bankrotas arba ji priverstinai likviduojama, konfidenciali informacija, nesusijusi su trečiosiomis šalimis, kurios dalyvauja gelbėjant kredito įstaigą, gali būti atskleista civilinėje ar komercinėje [arbitražo] byloje“.

32

Kaip generalinis advokatas nurodė savo išvados 81–79 punktuose, šia nuostata Sąjungos teisės aktų leidėjas siekė leisti Sąjungos kompetentingai institucijai atskleisti konfidencialią informaciją tik asmenims, kurie tiesiogiai susiję su kredito įstaigos bankrotu arba priverstiniu likvidavimu, nes ši informacija nėra susijusi su trečiaisiais asmenimis, kurie dalyvauja gelbėjant šią kredito įstaigą, kad ją, prižiūrint kompetentingiems teismams, būtų galima panaudoti civilinėse ar arbitražo bylose.

33

Taigi, atsižvelgiant į visa tai, kas išdėstyta, nei iš Direktyvos 2013/36 53 straipsnio 1 dalies trečios pastraipos formuluotės, nei iš šio straipsnio konteksto, nei iš minėtoje direktyvoje nustatytų taisyklių, susijusių su profesine paslaptimi, siekiamų tikslų negalima daryti išvados, kad konfidenciali informacija, susijusi su kredito įstaiga, kuriai buvo paskelbtas bankrotas arba kurios priverstinis likvidavimas buvo pradėtas, gali būti atskleista tik jau pradėtose civilinėse arba arbitražo bylose.

34

Tokiu atveju, kaip nagrinėjamasis šioje pagrindinėje byloje, atskleidžiant šią informaciją pagal nacionalinę teisę vykdomoje administracinio pobūdžio procedūroje, siekiama garantuoti – dar prieš pradedant civilinę arba arbitražo bylą – šio sprendimo 32 punkte nurodytų reikalavimų laikymąsi, taigi ir Direktyvos 2013/36 53 straipsnio 1 dalyje nustatytos pareigos saugoti profesinę paslaptį veiksmingumą.

35

Šiomis aplinkybėmis gero teisingumo administravimo reikalavimams būtų pakenkta, jei prašantysis, siekdamas susipažinti su kompetentingų institucijų turima konfidencialia informacija, būtų priverstas pradėti civilinę arba arbitražo bylą.

36

Be to, šio aiškinimo nepaneigia 2014 m. lapkričio 14 d. Sprendimo Altmann ir kt. (C‑140/13, EU:C:2014:2362) 39 punkte pateikti svarstymai, pagal kuriuos ginčas, kuris buvo nagrinėjamas byloje, kurioje priimtas šis sprendimas, nebuvo susijęs su civilinėmis arba arbitražo bylomis, pradėtomis asmenų, kurie prašė leisti susipažinti su konfidencialia informacija, susijusia su likviduojama investicine įmone. Iš tiesų, 2014 m. lapkričio 12 d. Sprendime Altmann ir kt. (C‑140/13, EU:C:2014:2362) Teisingumo Teismo nebuvo prašoma atsakyti į klausimą, kuris yra šios bylos dalykas, nes šis sprendimas buvo priimtas dėl 2004 m. balandžio 21 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2004/39/EB dėl finansinių priemonių rinkų, iš dalies keičiančios Tarybos direktyvas 85/611/EEB, 93/6/EEB ir Europos Parlamento ir Tarybos direktyvą 2000/12/EB bei panaikinančios Tarybos direktyvą 93/22/EEB (OL L 145, 2004, p. 1; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 6 sk., 7 t., p. 263), išaiškinimo, kuriame faktinės ir procesinės aplinkybės nacionaliniame lygmenyje skyrėsi nuo šioje pagrindinėje byloje nagrinėjamų aplinkybių. Todėl Direktyvos 2013/36 53 straipsnio 1 dalis negali būti aiškinama remiantis minėto sprendimo 39 punkte nurodytu motyvu, kaip generalinis advokatas iš esmės nurodė savo išvados 50 ir 52 punktuose.

37

Vis dėlto pagal suformuotą jurisprudenciją Direktyvoje 2013/36 nustatytos bendro draudimo atskleisti konfidencialią informaciją išimtys turi būti aiškinamos siaurai (šiuo klausimu žr. 2010 m. balandžio 22 d. Sprendimo Komisija / Jungtinė Karalystė, C‑346/08, EU:C:2010:213, 39 punktą ir nurodytą jurisprudenciją).

38

Todėl reikia konstatuoti, jog tam, kad būtų galima netaikyti pareigos saugoti profesinę paslaptį pagal minėtos direktyvos 53 straipsnio 1 dalies trečią pastraipą, reikia, jog prašymas leisti susipažinti dokumentais būtų susijęs su informacija, dėl kurios prašantysis pateikia aiškius ir nuoseklius įrodymus, leidžiančius patikėti, jog ji yra svarbi nagrinėjamoje arba ketinamoje pradėti civilinėje ar arbitražo byloje, kurios dalyką prašantysis turi konkrečiai identifikuoti; su šiuo dalyku nesusijusiais tikslais nagrinėjama informacija negali būti naudojama.

39

Bet kuriuo atveju kompetentingos institucijos ir teismai, prieš atskleisdami bet kokią konfidencialios informacijos dalį, turi įvertinti prašančiojo suinteresuotumą gauti atitinkamą informaciją ir interesus, susijusius su šios informacijos, kuriai taikoma pareiga saugoti profesinę paslaptį, konfidencialumo išlaikymu (šiuo klausimu žr. 2008 m. vasario 14 d. Sprendimo Varec, C‑450/06, EU:C:2008:91, 51 ir 52 punktus bei nurodytą jurisprudenciją).

40

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, į pateiktus klausimus reikia atsakyti taip: Direktyvos 2013/36 53 straipsnio 1 dalį reikia aiškinti taip, kad ja nedraudžiama valstybių narių kompetentingoms institucijoms atskleisti konfidencialią informaciją asmeniui, kuris to prašo, kad būtų galima pradėti civilinę arba arbitražo bylą dėl turtinių interesų, kurie buvo pažeisti priverstinai likvidavus kredito įstaigą, apsaugos. Vis dėlto prašymas atskleisti turi būti pateiktas dėl informacijos, dėl kurios prašantysis pateikia aiškius ir nuoseklius įrodymus, leidžiančius patikėti, kad ji yra svarbi civilinėje arba arbitražo byloje, kurios dalyką prašantysis turi konkrečiai identifikuoti; su šiuo dalyku nesusijusiais tikslais nagrinėjama informacija negali būti naudojama. Kompetentingos valdžios institucijos ir teismai, prieš atskleisdami bet kurią konfidencialios informacijos dalį, turi įvertinti prašančiojo suinteresuotumą gauti atitinkamą informaciją ir interesus, susijusius su šios informacijos, dėl kurios taikoma pareiga saugoti profesinę paslaptį, konfidencialumo išlaikymu.

41

Kadangi šis procesas pagrindinės bylos šalims yra vienas iš etapų prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nagrinėjamoje byloje, bylinėjimosi išlaidų klausimą turi spręsti šis teismas. Išlaidos, susijusios su pastabų pateikimu Teisingumo Teismui, išskyrus tas, kurias patyrė minėtos šalys, nėra atlygintinos.

Remdamasis šiais motyvais, Teisingumo Teismas (penktoji kolegija) nusprendžia:

2013 m. birželio 26 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2013/36/ES dėl galimybės verstis kredito įstaigų veikla ir dėl riziką ribojančios kredito įstaigų ir investicinių įmonių priežiūros, kuria iš dalies keičiama Direktyva 2002/87/EB ir panaikinamos direktyvos 2006/48/EB ir 2006/49/EB, 53 straipsnio 1 dalis turi būti aiškinama taip, kad ja nedraudžiama valstybių narių kompetentingoms institucijoms atskleisti konfidencialią informaciją asmeniui, kuris to prašo, kad būtų galima pradėti civilinę arba arbitražo bylą dėl turtinių interesų, kurie buvo pažeisti priverstinai likvidavus kredito įstaigą, apsaugos. Vis dėlto prašymas atskleisti turi būti pateiktas dėl informacijos, dėl kurios prašantysis pateikia aiškius ir nuoseklius įrodymus, leidžiančius patikėti, kad ji yra svarbi civilinėje arba arbitražo byloje, kurios dalyką prašantysis turi konkrečiai identifikuoti; su šiuo dalyku nesusijusiais tikslais nagrinėjama informacija negali būti naudojama. Kompetentingos valdžios institucijos ir teismai, prieš atskleisdami bet kurią konfidencialios informacijos dalį, turi įvertinti prašančiojo suinteresuotumą gauti atitinkamą informaciją ir interesus, susijusius su šios informacijos, dėl kurios taikoma pareiga saugoti profesinę paslaptį, konfidencialumo išlaikymu.