–

Trinseo Deutschland Anlagengesellschaft mbH, atstovaujamos Rechtsanwälte S. Altenschmidt ir P.‑A. Schütter,

–

Vokietijos Federacinės Respublikos, atstovaujamos H. Barth ir L. Langefeld,

–

Vokietijos vyriausybės, atstovaujamos T. Henze ir J. Möller,

–

Nyderlandų vyriausybės, atstovaujamos K. Bulterman, A. M. de Ree ir C. S. Schillemans,

–

Europos Komisijos, atstovaujamos A. C. Becker, taip pat C. Zadra ir J.‑F. Brakeland,

1

Prašymas priimti prejudicinį sprendimą pateiktas dėl 2003 m. spalio 13 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2003/87/EB, nustatančios šiltnamio efektą sukeliančių dujų emisijos leidimų sistemą Bendrijoje ir iš dalies keičiančios Tarybos direktyvą 96/61/EB (OL L 275, 2003, p. 32; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 15 sk., 7 t., p. 631), iš dalies pakeistos 2009 m. balandžio 23 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2009/29 (OL L 140, 2009, p. 63) (toliau – Direktyva 2003/87), 1 straipsnio ir I priedo išaiškinimo, taip pat dėl 2011 m. balandžio 27 d. Komisijos sprendimo 2011/278/ES, kuriuo nustatomos suderinto nemokamo apyvartinių taršos leidimų suteikimo pagal Direktyvos 2003/87 10a straipsnį pereinamojo laikotarpio Sąjungos taisyklės (OL L 130, 2011, p. 1), išaiškinimo.

2

Šis prašymas pateiktas nagrinėjant Trinseo Deutschland Anlagengesellschaft mbH (toliau – Trinseo) ir Bundesrepublik Deutschland (Vokietijos Federacinė Respublika), atstovaujamos Umweltbundesamt (Federalinė aplinkos agentūra, Vokietija), ginčą dėl atsisakymo nemokamai suteikti apyvartinius taršos leidimus (toliau – taršos leidimai) polikarbonato gamybos įrenginiui.

3

Direktyvos 2003/87 1 straipsnyje „Direktyvos turinys“ nurodyta:

„Ši direktyva nustato šiltnamio efektą sukeliančių dujų emisijų [apyvartinių taršos] leidimų [prekybos] sistemą Bendrijoje (toliau – Bendrijos sistema), siekiant, kad būtų skatinamas taupus ir ekonomiškai efektyvus išmetamų šiltnamio efektą sukeliančių dujų emisijos mažinimas.

<…>“

4

Tos pačios direktyvos 2 straipsnio „Taikymo sritis“ 1 dalyje numatyta:

„Ši direktyva taikoma I priede nurodytoms veikloms, kurias vykdant išmetamos šiltnamio efektą sukeliančios dujos, ir II priede išvardytoms šiltnamio efektą sukeliančioms dujoms.“

5

Minėtos direktyvos 3 straipsnyje „Sąvokų apibrėžimai“ numatyta:

„Šioje direktyvoje taikomi šie sąvokų apibrėžimai:

<…>

<…>.“

6

Šios direktyvos 10a straipsnio „Nemokamo apyvartinių taršos leidimų suteikimo pereinamuoju laikotarpiu Bendrijos taisyklės“ 1 dalyje nustatyta:

„Ne vėliau kaip 2010 m. gruodžio 31 d. Komisija priima visai Bendrijai taikomas ir visiškai suderintas įgyvendinimo priemones dėl apyvartinių taršos leidimų paskirstymo <…>.“

7

Direktyvos 2003/87 11 straipsnio „Nacionalinės įgyvendinimo priemonės“ 1 dalyje numatyta:

„Iki 2011 m. rugsėjo 30 d. kiekviena valstybė narė paskelbia ir pateikia Komisijai jos teritorijoje esančių įrenginių, kuriems taikoma ši direktyva, sąrašą ir kiekvienam jos teritorijoje esančiam įrenginiui nemokamai suteikiamų apyvartinių taršos leidimų skaičių, apskaičiuotą pagal 10a straipsnio 1 dalyje ir 10c straipsnyje nurodytas taisykles.“

8

Šios direktyvos I priede „Veiklos, kuriai taikoma ši direktyva, kategorijos“, be kita ko, kiek tai susiję su anglius dvideginio (CO2) emisijomis, nurodoma ši veikla:

„Kuro deginimas įrenginiuose, kurių visas nominalus šiluminis našumas didesnis nei 20 [megavatų (MW)] <…>

<…>

Didelio masto organinių cheminių medžiagų gamyba, taikant krekingą, riformingą, dalinę arba visišką oksidaciją arba kitus panašius metodus, kai gamybos pajėgumas didesnis nei 100 tonų per dieną.“

9

Sprendimo 2011/278 6 konstatuojamojoje dalyje nustatyta:

„Santykinių taršos rodiklių vertės turėtų apimti visas tiesiogiai su gamyba susijusias šiltnamio efektą sukeliančias dujas, įskaitant [šiltnamio efektą sukeliančias dujas (ŠESD)], susijusias su gamybai naudojamos išmatuojamos šilumos gamyba, nepriklausomai nuo to, ar ta išmatuojama šiluma pagaminta tame pačiame, ar kitame įrenginyje. <…>“

10

To sprendimo 21 konstatuojamojoje dalyje nurodyta:

„Jei du ar daugiau įrenginių keičiasi išmatuojama šiluma, nemokamų [apyvartinių taršos leidimų (ATL)] skaičius turėtų būti apskaičiuojamas remiantis įrenginio suvartojamos šilumos kiekiu ir atsižvelgiant į anglies dioksido nutekėjimo riziką. Taigi siekiant užtikrinti, kad suteiktinų nemokamų ATL skaičius būtų nepriklausomas nuo šilumos tiekimo struktūros, ATL turėtų būti suteikiami šilumos naudotojui.“

11

Minėto sprendimo 3 straipsnyje numatyta:

„Šiame sprendime vartojamų terminų apibrėžtys:

<…>

<…>“

12

2013 m. rugsėjo 5 d. Komisijos sprendimo 2013/448/ES dėl nacionalinių įgyvendinimo priemonių, susijusių su nemokamų šiltnamio efektą sukeliančių dujų apyvartinių taršos leidimų suteikimu pereinamuoju laikotarpiu laikantis Direktyvos 2003/87 11 straipsnio 3 dalies (OL L 240, 2013, p. 27), 16 ir 17 konstatuojamosios dalys suformuluotos taip:

13

Sprendimo 2013/448 1 straipsnyje nurodyta:

„1.   Šio sprendimo I priede išvardytų įrenginių įtraukimui į įrenginių, kuriems taikoma Direktyva [2003/87], sąrašus, pateiktus Komisijai pagal minėtos direktyvos 11 straipsnio 1 dalį, ir atitinkamiems preliminariems bendriems metiniams nemokamų apyvartinių taršos leidimų, numatytų suteikti šiems įrenginiams, skaičiams nepritarta.

2.   <…>

Jei valstybė narė, prieš nustatydama pagal [Sprendimą 2011/278] galutinį bendrą kiekvienų 2013–2020 m. laikotarpio metų apyvartinių taršos leidimų skaičių, preliminarius bendrus metinius nemokamų leidimų, numatytų suteikti jos teritorijoje esantiems įrenginiams, įtrauktiems į 1 dalyje nurodytus sąrašus ir išvardytiems šio sprendimo I priedo E punkte, skaičius pakoreguoja taip, kad panaikinamas bet koks leidimų suteikimas už šilumos eksportavimą į polimerus, kaip antai S‑PVC bei E‑PVC, ir VCM gaminančius įrenginius, prieštaravimų neteikiama.

<…>“

14

To sprendimo I priedo E punkte išvardyti penki įrenginiai, nurodyti Vokietijos nacionalinėse įgyvendinimo priemonėse, įskaitant Dow Deutschland Anlagengesellschaft įrenginį, kuriems taikoma apyvartinių taršos leidimų prekybos sistema ir kurie teikia šilumą tik polimerizacijos įrenginiams.

15

2012 m. birželio 21 d. Komisijos reglamento (ES) Nr. 601/2012 dėl išmetamųjų šiltnamio efektą sukeliančių dujų kiekio stebėsenos ir ataskaitų teikimo pagal Direktyvą 2003/87 (OL L 181, 2012, p. 30) 5 straipsnyje „Užbaigtumas“ nustatyta:

„Stebėsena ir ataskaitų rengimas turi būti išsamūs ir apimti visas <…> Direktyvos [2003/87] I priede išvardytas veiklos rūšis <…> iš visų taršos šaltinių bei sukėliklių išmetamas proceso metu ir degimo metu išsiskiriančias ŠESD bei visas nurodytas su tomis veiklos rūšimis susijusias ŠESD ir turi būti atliekami taip, kad būtų išvengta dvigubos apskaitos.

<…>“

16

Šio reglamento 49 straipsnio „Perduotas CO2 kiekis“ 1 dalyje nurodyta:

„Veiklos vykdytojas iš įrenginio išmetamųjų ŠESD kiekio atima visą CO2 kiekį, kuris susidaro iš anglies, esančios iškastiniame kure, kuris naudojamas veiklai, kuriai taikomas Direktyvos [2003/87] I priedas, vykdyti, jei tas kiekis neišmetamas iš įrenginio į atmosferą, o perduodamas iš įrenginio į kurį nors iš šių subjektų:

Jokiais kitais atvejais iš įrenginio perduodant CO2 negalima jo kiekio atimti iš įrenginio išmetamųjų ŠESD kiekio.“

17

Minėto reglamento IV priede „Konkrečiai įrenginiuose vykdomai veiklai taikomos stebėsenos metodikos (20 straipsnio 2 dalis)“, be kita ko, nustatyta:

„1   Konkrečios degimo proceso metu išsiskiriančių ŠESD stebėsenos taisyklės

<…>“

18

2011 m. liepos 21 d.Treibhausgas-Emissionshandelsgesetz (Šiltnamio efektą sukeliančių dujų apyvartinių taršos leidimų prekybos įstatymas) (BGBl. I S. 1475, toliau – TEHG) 2 straipsnyje „Taikymo sritis“ nustatyta:

„1.   Šis įstatymas taikomas 1 priedo 2 dalyje nurodytų šiltnamio efektą sukeliančių dujų emisijai, atsirandančiai dėl toje dalyje nurodytos veiklos. 1 priedo 2 dalyje nurodytiems įrenginiams šis įstatymas taikomas ir tuomet, kai jie yra 1 priedo 2 dalyje nenurodyto įrenginio dalys arba papildoma įranga.

<…>“

19

TEHG 9 straipsnyje „Nemokamas taršos leidimų suteikimas įrenginių eksploatuotojams“ numatyta:

„1.   Įrenginio eksploatuotojams nemokamai suteikiami apyvartiniai taršos leidimai pagal principus, įtvirtintus galiojančios redakcijos Direktyvos [2003/87] 10a straipsnyje <…> ir Sprendime [2011/278].

<…>“

20

TEHG 1 priedo 2 dalies 27 punkte kalbama apie „organinių chemijos produktų (alkenų ir chloruotųjų alkenų, alkinų, kvapiųjų medžiagų ir alkilintų kvapiųjų medžiagų, fenolių, alkoholių, aldehidų, ketonų, karboksirūgščių, dikarboksilo rūgščių, karboksirūgšties anhidridų ir dimetiltereftalato, epoksidų, vinilacetato, akrilnitrilo, kaprolaktamo ir melamino) gamybos įrenginius, kurių gamybos pajėgumas didesnis nei 100 tonų per dieną“.

21

Trinseo eksploatuoja polikarbonato gamybos įrenginį, kurio leidžiamas gamybos pajėgumas yra didesnis nei 100 tonų per dieną. Šiai gamybai reikalingus garus įrenginys gauna iš elektrinės, kurią toje pačioje vietoje eksploatuoja kita bendrovė Dow Deutschland Anlagengesellschaft; pastarajai taikoma Direktyvoje 2003/87 nustatyta apyvartinių taršos leidimų prekybos sistema.

22

2012 m. sausio 23 d.Trinseo paprašė Deutsche Emissionshandelsstelle (Vokietijos apyvartinių taršos leidimų pardavimo tarnyba, Vokietija, toliau – DEHSt) minėtam įrenginiui 2013–2020 m. laikotarpiu suteikti nemokamų apyvartinių taršos leidimų.

23

2014 m. vasario 17 d. sprendimu DEHSt atmetė šį prašymą, motyvuodama tuo, kad polikarbonatas nėra įtrauktas į TEHG 1 priedo 2 dalies 27 punkte esantį medžiagų ir jų grupių sąrašą, todėl šis įrenginys nepatenka TEHG taikymo sritį.

24

DEHSt atmetė Trinseo administracinį skundą dėl šio sprendimo, remdamasi tuo pačiu motyvu.

25

2015 m. spalio 2 d.Trinseo apskundė minėtą sprendimą Verwaltungsgericht Berlin (Berlyno administracinis teismas, Vokietija).

26

Grįsdama savo skundą Trinseo rėmėsi tuo, kad pagal Direktyvos 2003/87 2 straipsnį, siejamą su jos I priedu, į šios direktyvos taikymo sritį patenka bet kuri didelio masto organinių chemijos produktų gamybos taikant krekingą, riformingą, dalinę arba visišką oksidaciją arba kitus panašius gamybos būdus veikla, neapsiribojant konkrečiomis medžiagomis.

27

Šiuo aspektu Trinseo pabrėžia, kad tiek iš 2010 m. kovo 18 d. Komisijos dokumento „Guidance on Interpretation of Annex I of the [Directive 2003/87] (excl. aviation activities)“ [„Direktyvos [2003/87] I priedo aiškinimo gairės (išskyrus aviacijos veiklą)“], tiek iš Sprendimo 2013/448 16 konstatuojamosios dalies matyti, kad polimerų gamyba patenka į Direktyvos 2003/87 taikymo sritį. Remiantis Sprendimu 2011/278, kai įrenginys, kuriam taikoma apyvartinių taršos leidimų prekybos sistema, teikia šilumą kitam įrenginiui, kuriam taikoma ta pati sistema, nemokami apyvartiniai taršos leidimai turi būti skirti pastarajam, nes Sprendime 2013/448 draudžiama šiuos leidimus suteikti pirmajam įrenginiui. Kadangi TEHG I priedo 2 dalies 27 punktu Direktyva 2003/87 nebuvo tinkamai perkelta į nacionalinę teisę, Trinseo gali remtis tiesiogiai iš tos direktyvos kylančia teise į tokius nemokamus taršos leidimus.

28

Kita vertus, DEHSt teigia, kad Direktyvoje 2003/87 nėra įpareigojimo įtraukti polimerizacijos įrenginius į apyvartinių taršos leidimų prekybos sistemą. Be to, tai, kad ši direktyva iš principo apskritai nepalanki įrenginių eksploatuotojams, reiškia, kad ji neturėtų būti jiems taikoma tiesiogiai.

29

Šiomis aplinkybėmis Verwaltungsgericht Berlin (Berlyno administracinis teismas) nusprendė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui šiuos prejudicinius klausimus:

30

Po to, kai buvo paskelbta generalinio advokato išvada, Trinseo2017 m. gruodžio 29 d. Teisingumo Teismo kanceliarijoje pateiktu dokumentu paprašė atnaujinti žodinę proceso dalį. Grįsdama šį prašymą Trinseo iš esmės teigia, kad generalinis advokatas savo išvadoje neatsižvelgė į tam tikrus nacionalinės teisės aspektus, dėl kurių reikėtų surengti teisminius ginčus, susijusius su nemokamų apyvartinių taršos leidimų suteikimu įrenginiams, kurie neišmeta CO2 emisijų.

31

Reikia priminti, kad Europos Sąjungos Teisingumo Teismo statute ir Teisingumo Teismo procedūros reglamente suinteresuotosioms šalims nenumatyta galimybės pateikti atsiliepimus į generalinio advokato išvadą (Sprendimo Vnuk, C‑162/13, EU:C:2014:2146, 30 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

32

Pagal SESV 252 straipsnio antrą pastraipą generalinio advokato pareiga – viešame posėdyje visiškai nešališkai ir nepriklausomai teikti motyvuotą išvadą dėl bylų, kuriose pagal Europos Sąjungos Teisingumo Teismo statutą jis turi dalyvauti. Teisingumo Teismo nesaisto nei generalinio advokato išvada, nei ją grindžiantys motyvai (2015 m. rugsėjo 17 d. Sprendimo Mory ir kt. / Komisija, C‑33/14 P, EU:C:2015:609, 25 punktas).

33

Taigi šalies nesutikimas su generalinio advokato išvada, nepaisant to, kokie klausimai joje nagrinėjami, savaime negali būti motyvas, pateisinantis žodinės proceso dalies atnaujinimą (2015 m. rugsėjo 17 d. Sprendimo Mory ir kt. / Komisija, C‑33/14 P, EU:C:2015:609, 26 punktas).

34

Vis dėlto išklausęs generalinį advokatą Teisingumo Teismas gali bet kada nutarti atnaujinti žodinę proceso dalį pagal savo Procedūros reglamento 83 straipsnį – pirmiausia, jeigu mano, kad jam nepateikta pakankamai informacijos arba jeigu nagrinėjant bylą reikia remtis argumentu, dėl kurio šalys ar Europos Sąjungos Teisingumo Teismo statuto 23 straipsnyje nurodyti suinteresuotieji asmenys nepateikė nuomonės (2015 m. balandžio 29 d. Sprendimo Nordzucker, C‑148/14, EU:C:2015:287, 24 punktas).

35

Šiuo atveju taip nėra. Kaip ir kiti šioje byloje dalyvaujantys suinteresuotieji asmenys, Trinseo tiek per rašytinę, tiek per žodinę proceso dalį nurodė visas faktines ir teisines aplinkybes, kurios, kaip ji mano, yra reikšmingos atsakant į prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo klausimus, visų pirma kiek tai susiję su Direktyvos 2003/87 taikymo sritimi, apibrėžta jos 2 straipsnyje, taip pat su sprendimų 2011/278 ir 2013/448 nuostatų dėl nemokamų apyvartinių taršos leidimų suteikimo taikymo sritimi. Taigi, išklausęs generalinį advokatą Teisingumo Teismas mano, kad turi visą būtiną informaciją sprendimui priimti ir kad ši informacija per teisme vykusias diskusijas buvo aptarta.

36

Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, Teisingumo Teismas mano, kad nereikia atnaujinti žodinės proceso dalies.

37

Pirmuoju klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės siekia išsiaiškinti, ar Direktyvos 2003/87 2 straipsnio 1 dalis turi būti aiškinama taip, kad polimerų, visų pirma polikarbonato, gamybos įrenginys, kaip antai nagrinėjamas pagrindinėje byloje, kuris šiai gamybai reikalingą šilumą gauna iš trečiojo asmens įrenginio, priskiriamas prie „bazinių organinių cheminių medžiagų gamybos, taikant krekingą, riformingą, dalinę arba visišką oksidaciją arba kitus panašius metodus“, veiklos, kaip ji suprantama pagal šios direktyvos I priedą, todėl jį reikia laikyti patenkančiu į šioje direktyvoje nustatytos apyvartinių taršos leidimų prekybos sistemos taikymo sritį.

38

Iš prašymo priimti prejudicinį sprendimą matyti, kad šis klausimas pateiktas nagrinėjant ginčą, kilusį kompetentingoms nacionalinėms institucijoms atsisakius tokiam įrenginiui skirti nemokamus apyvartinius taršos leidimus 2013–2020 m. prekybos laikotarpiu.

39

Iš pradžių reikia priminti, kad Direktyvos 2003/87 tikslas yra sukurti apyvartinių taršos leidimų prekybos sistemą, kuria siekiama sumažinti šiltnamio efektą sukeliančių dujų emisijas į atmosferą tiek, kad jos būtų tokio lygio, kad pavojingas antropogeninis poveikis nesutrikdytų klimato sistemos, ir kurios galutinis tikslas yra aplinkos apsauga (žr., be kita ko, 2017 m. kovo 8 d. Sprendimo ArcelorMittal Rodange et Schifflange, C‑321/15, EU:C:2017:179, 24 punktą).

40

Ši sistema grindžiama ekonomine logika, pagal kurią visi jos dalyviai skatinami išmesti mažiau šiltnamio efektą sukeliančių dujų, nei jie turi teisę pagal pirma suteiktus leidimus, kad galėtų juos perleisti kitiems dalyviams, kurių emisijos viršija jiems suteiktų leidimų skaičių (žr., be kita ko, 2017 m. kovo 8 d. Sprendimo ArcelorMittal Rodange et Schifflange, C‑321/15, EU:C:2017:179, 22 punktą).

41

Direktyva 2003/87 siekiama ekonomiškai efektyviai iki 2020 m. bendrą šiltnamio efektą sukeliančių dujų kiekį Sąjungoje sumažinti bent 20 %, palyginti su 1990 m. lygiu (2016 m. rugsėjo 8 d. Sprendimo E.ON Kraftwerke, C‑461/15, EU:C:2016:648, 23 punktas).

42

Remiantis Direktyvos 2003/87 2 straipsnio 1 dalimi, kurioje apibrėžiama jos taikymo sritis, ši direktyva taikoma „priede nurodytoms veikloms, kurias vykdant išmetamos šiltnamio efektą sukeliančios dujos“; tame priede, kiek tai susiję su CO2 emisijomis, be kita ko, kalbama apie „didelio masto organinių cheminių medžiagų gamybą, taikant krekingą, riformingą, dalinę arba visišką oksidaciją arba kitus panašius metodus, kai gamybos pajėgumas didesnis nei 100 tonų per dieną“.

43

Nagrinėjamu atveju neginčytina, kad, kaip matyti iš prejudicinio klausimo formuluotės, pagrindinėje byloje nagrinėjamas polimerų gamybos įrenginys viršija šiame priede numatytą gamybos pajėgumo ribą.

44

Kita vertus, nors Trinseo ir Komisija teigia, kad polimerus galima laikyti „didelio masto organinėmis cheminėmis medžiagomis“, gaminamomis į krekingą, riformingą arba oksidaciją „panašiu metodu“, kaip tai suprantama pagal minėtą priedą, Federalinė aplinkos agentūra, taip pat Vokietijos ir Nyderlandų vyriausybės tvirtina, kad tokios rūšies įrenginys neatitinka šių sąlygų, nes, pirma, polimerai yra galutiniai, o ne tarpiniai produktai, naudojami kitiems cheminiams produktams gaminti, ir, antra, polimerizacijos proceso savybės nėra panašios į krekingo, riformingo arba oksidacijos savybes.

45

Vis dėlto iš pradžių reikia pažymėti, kad, remiantis pačia Direktyvos 2003/87 2 straipsnio 1 dalies formuluote, tos direktyvos I priede nurodyta veikla patenka į jos, taigi į šia direktyva nustatytos apyvartinių taršos leidimų prekybos sistemos, taikymo sritį, tik jeigu dėl jos atsiranda šiltnamio efektą sukeliančių dujų „emisijos“, išvardytos tos direktyvos II priede.

46

Siekiant nustatyti, ar polimerų gamybos įrenginys, kaip antai nagrinėjamas pagrindinėje byloje, patenka į Direktyvos 2003/87 taikymo sritį, visų pirma reikia remiantis jos 2 straipsnio 1 dalimi išsiaiškinti, ar šiame įrenginyje vykdoma veikla, dėl kurios atsiranda tokių „emisijų“.

47

Šiuo aspektu reikia priminti, kad pagal Direktyvos 2003/87 3 straipsnio b punktą „emisijos“ šioje direktyvoje suprantamos kaip šiltnamio efektą sukeliančių dujų išmetimas į atmosferą iš įrenginio šaltinių.

48

Iš paties šios nuostatos teksto matyti, kad „emisijos“, kaip jos suprantamos pagal tą nuostatą, suponuoja šiltnamio efektą sukeliančių dujų išmetimą į atmosferą iš įrenginio (2017 m. sausio 19 d. Sprendimo Schaefer Kalk, C‑460/15, EU:C:2017:29, 32 punktas).

49

Nagrinėjamu atveju iš Teisingumo Teismui pateiktos informacijos matyti, kad visos šiame procese dalyvaujančios suinteresuotosios šalys sutaria, jog polimerų gamybos įrenginys, kaip antai nagrinėjamas pagrindinėje byloje, kuris polimerizacijai reikalingą šilumą gauna iš trečiojo asmens įrenginio, pats neišmeta į atmosferą CO2, o tokie išmetimai vykdomi tik dėl trečiojo asmens įrenginio gaminamos šilumos. Vykstant polimerizacijos procesui CO2 neišmetama, nes, kaip paaiškino Nyderlandų vyriausybė, anglis yra reikalinga gaminant polimerus, pavyzdžiui, polikarbonatą.

50

Vadinasi, polimerizacijai reikalingos šilumos integruotu būdu negaminančiam įrenginiui, kaip antai nagrinėjamam pagrindinėje byloje, gaminant polimerus neatsiranda tiesioginės CO2 emisijos.

51

Nesant tokių emisijų, veikla, net jeigu ji numatyta Direktyvos 2003/87 I priede, nepatenka į šios direktyvos, taigi ir į ja nustatytos apyvartinių taršos leidimų prekybos sistemos, taikymo sritį.

52

Tokią išvadą patvirtina šia direktyva siekiamas tikslas, primintas šio sprendimo 39–41 punktuose, paskatinti įrenginių turėtojus, kuriems taikoma apyvartinių taršos leidimų prekybos sistema, sumažinti šiltnamio efektą sukeliančių dujų emisijas tam, kad jie galėtų parduoti likusius apyvartinius taršos leidimus kitam į šios sistemos taikymo sritį patenkančiam įrenginio turėtojui. Iš tiesų, kadangi patys polimerų gamybos įrenginiai tiesiogiai neišmeta CO2 emisijų, šių įrenginių eksploatuotojai negali būti paskatinti sumažinti savo šiltnamio efektą sukeliančių dujų emisijų, suteikiant apyvartinius taršos leidimus.

53

Vis dėlto Trinseo ir Komisija teigia, kad emisijos, kurias lemia polimerų gamyba, turi apimti „netiesiogines“ emisijas, atsirandančias šilumą gaminant trečiojo asmens įrenginiui, tiekiančiam ją polimerizacijos tikslais. Šis požiūris atitinka Direktyvos 2003/87 tikslą, nes leidžia skatinti investicijas siekiant sumažinti energijos vartojimą. Jis taip pat pagrįstas šios direktyvos 10a straipsniu ir Sprendimo 2011/278 3 straipsnio c punktu bei 6 ir 21 konstatuojamosiomis dalimis, kuriuose numatytas nemokamų apyvartinių taršos leidimų suteikimas šilumą naudojančiam, bet ne ją gaminančiam įrenginiui. Taigi, iš Sprendimo 2013/448 1 straipsnio 1 dalies, siejamos su jo I priedo E punktu ir aiškinamos atsižvelgiant į to sprendimo 16 ir 17 konstatuojamąsias dalis, matyti, kad šilumos negaminantiems polimerizacijos įrenginiams turi būti suteikiami nemokami apyvartiniai taršos leidimai. Be to, Sprendimo 2011/278 I priede yra nustatyti produktų, gaminamų tik tokios rūšies įrenginiuose, standartai.

54

Vis dėlto tokiam aiškinimui negalima pritarti.

55

Kaip jau nurodyta šio sprendimo 47 ir 48 punktuose, „emisijos“, kurioms taikoma Direktyva 2003/87, remiantis pačia šios direktyvos 3 straipsnio b punkto formuluote, suprantamos kaip šiltnamio efektą sukeliančių dujų išmetimas iš įrenginio šalinių.

56

Kiek tai susiję su CO2 emisijomis, atsirandančiomis dėl šilumos gamybos, Direktyvos 2003/87 I priede numatyta, kad šias emisijas apima kuro deginimo „įrenginiuose, kurių visas nominalus šiluminis našumas didesnis nei 20 MW“, veikla.

57

Taigi iš šios nuostatos aiškiai matyti, kad tik į tas emisijas, kurias tiesiogiai lemia veikla, vykdoma paties šilumą gaminančio įrenginio, gali būti atsižvelgta siekiant nustatyti, ar šiai veiklai taikoma apyvartinių taršos leidimų prekybos sistema.

58

Vadinasi, gaminant šilumą susidariusios CO2 emisijos pateisina tik tų įrenginių, kurie yra šių emisijų šaltinis, kaip antai šiuo atveju – trečiojo asmens įrenginio, teikiančio šilumą pagrindinėje byloje nagrinėjamam įrenginiui, įtraukimą į šią sistemą.

59

Šį aiškinimą patvirtina Reglamento Nr. 601/2012 IV priedas, kurio 1 punkto A dalies antroje pastraipoje aiškiai numatyta, kad „visas įrenginyje deginant kurą išsiskiriančias ŠESD veiklos vykdytojas priskiria tam įrenginiui, nepaisant kitiems įrenginiams perduodamos šilumos ar elektros energijos. Veiklos vykdytojas savo įrenginiui nepriskiria tų ŠESD, kurios susijusios su tos šilumos ar elektros energijos, kuri iš kitų įrenginių perduodama priimančiajam įrenginiui, gamyba“.

60

Taigi iš šio teksto aiškiai matyti, kad veiklos vykdytojas, gaunantis šilumą iš trečiojo asmens įrenginio, negali remtis to įrenginio emisijomis.

61

Kaip generalinis advokatas pažymėjo savo išvados 50 ir 51 punktuose, kitoks aiškinimas neišvengiamai sukeltų dvigubos emisijų apskaitos riziką, nes jas turėtų deklaruoti ir šilumos gamintojas (kaip tiesiogines emisijas), ir šios šilumos naudotojas (kaip netiesiogines emisijas).

62

Ši dviguba apskaita ne tik pažeistų Reglamento Nr. 601/2012 5 straipsnio pirmą pastraipą, bet ir pakenktų konkurencijos sąlygų apsaugai, nes emisijos, susijusios su sau integruotai šilumą gaminančio įrenginio gaminama šiluma, turėtų būti deklaruotos tik vieną kartą, o ši apsauga yra vienas iš Direktyva 2003/87 sukurtos sistemos papildomų tikslų (žr., be kita ko, 2016 m. birželio 22 d. Sprendimo DK Recycling und Roheisen / Komisija, C‑540/14 P, EU:C:2016:469, 50 punktą).

63

Be to, reikia konstatuoti, kad, kaip savo išvados 52 ir 53 punktuose pažymėjo generalinis advokatas, nors pagal Reglamento Nr. 601/2012 49 straipsnio 1 dalį yra sukurtas CO2 emisijų perdavimo mechanizmas trimis toje nuostatoje išvardytais atvejais, vis dėlto Direktyva 2003/87 sukurtoje sistemoje nėra nustatyta bendro mechanizmo, leidžiančio šilumos gamintojui perduoti CO2 emisijas jos naudotojui, juo labiau kad jame nėra nuostatų, kuriomis būtų siekiama išspręsti klausimą dėl galimo šių emisijų paskirstymo tarp šių įvairių naudotojų, kurie tam tikrais atvejais vykdo veiklą vienas po kito.

64

Žinoma, kaip teigia Trinseo ir Komisija, negalima atmesti to, kad suteikus apyvartinius taršos leidimus polimerų gamybos įrenginio eksploatuotojui, kuris šiai gamybai reikalingą šilumą gauna iš trečiojo asmens įrenginio, šis eksploatuotojas gali būti paskatintas naudoti veiksmingesnes technologijas tam, kad pagerintų savo energetinį našumą, visų pirma sumažindamas savo kuro poreikį. Taip pat Komisija Sprendimo 2011/278 21 konstatuojamojoje dalyje numato, kad nemokami apyvartiniai taršos leidimai turi būti suteikti šilumos naudotojui.

65

Vis dėlto, kaip teisingai pabrėžė Nyderlandų vyriausybė, toks padidėjęs energetinis efektyvumas negali pateisinti veiklos, nepatenkančios į Direktyvos 2003/87 taikymo sritį, apibrėžtą jos 2 straipsnio 1 dalyje, įtraukimo į apyvartinių taršos leidimų prekybos sistemą.

66

Šių išvadų taip pat negali paneigti Sąjungos teisės aktų leidėjo numatytos nemokomų apyvartinių taršos leidimų suteikimo taisyklės.

67

Šiuo aspektu reikia priminti, kad šių nemokamų leidimų suteikimą, kaip numatyta Direktyvos 2003/87 10a straipsnyje, apima pereinamojo laikotarpio sistema, taikoma tik tam tikrų veiklos sektorių įrenginiams, o pagal šiuos leidimus suteikiamas kiekis laipsniškai mažinamas 2013–2020 m. laikotarpiu, siekiant juos visiškai panaikinti 2027 m. (šiuo klausimu žr. 2016 m. rugsėjo 8 d. Sprendimo E.ON Kraftwerke, C‑461/15, EU:C:2016:648, 24 punktą ir 2016 m. spalio 26 d. Sprendimo Yara Suomi ir kt., C‑506/14, EU:C:2016:799, 46 punktą).

68

Apyvartiniai taršos leidimai gali būti suteikti tik įrenginiams, kuriuose vykdomai veiklai, remiantis Direktyvos 2003/87 2 straipsnio 1 dalimi, taikoma tokių leidimų prekybos sistema. Iš tiesų nei tos direktyvos 10a straipsnis, nei sprendimai 2011/278 ir 2013/448 negali pakeisti minėtos direktyvos taikymo srities (pagal analogiją žr. 2017 m. sausio 19 d. Sprendimo Schaefer Kalk, C‑460/15, EU:C:2017:29, 40–42 punktus).

69

Be to, iš pačios Sprendimo 2011/278 3 straipsnio c punkto formuluotės matyti, kad įrenginiui, kuris eksportuoja savo gaminamą šilumą, turi būti suteikiami nemokami apyvartiniai taršos leidimai už tą šilumą, kai jis ją eksportuoja „į įrenginį arba kitą vienetą, kuriam Sąjungos sistema netaikoma“ (2016 m. rugsėjo 8 d. Sprendimo Borealis ir kt., C‑180/15, EU:C:2016:647, 117 punktas).

70

Būtent taip yra tuo atveju, kai šilumą naudojantis įrenginys, vykdantis veiklą, dėl kurios neatsiranda emisijų, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 2003/87 3 straipsnio b punktą, nepatenka į tos direktyvos 2 straipsnio 1 dalies taikymo sritį.

71

Šiuo aspektu reikia pridurti, kad skirtingas požiūris, kurį lemia tai, kad polimerų gamybos įrenginys, integruotai gaminantis šiuo tikslu reikalingą šilumą, skirtingai nei įrenginys, kaip antai nagrinėjamas pagrindinėje byloje, gaunantis šią šilumą iš trečiojo asmens įrenginio, yra įtrauktas į apyvartinių taršos leidimų prekybos sistemą dėl „kuro deginimo“, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 2003/87 I priedą, nėra diskriminuojantis. Atsižvelgiant į Direktyvos 2003/87 tikslą, primintą šio sprendimo 39–41 punktuose, objektyviai skiriasi įrenginys, kuriame vykdoma veikla išskiria į atmosferą šiltnamio efektą sukeliančių dujų emisijas, ir įrenginys, kuriame vykdoma veikla tokių emisijų neišskiria (šiuo klausimu, be kita ko, žr. 2017 m. sausio 19 d. Sprendimo Schaefer Kalk, C‑460/15, EU:C:2017:29, 47 punktą).

72

Remiantis tuo, kas išdėstyta, darytina išvada, kad polimerų gamybos įrenginys, kaip antai nagrinėjamas pagrindinėje byloje, kuriame, kaip nustatyta, vykdoma veikla, dėl kurios neišskiriama tiesioginių CO2 emisijų, nepatenka į Direktyvos 2003/87 taikymo sritį, apibrėžtą jos 2 straipsnio 1 dalyje.

73

Vadinasi, tokiam įrenginiui, nesant reikalo nagrinėti, ar jame vykdoma „bazinių organinių cheminių medžiagų gamybos, taikant krekingą, riformingą, dalinę arba visišką oksidaciją arba kitus panašius metodus“, veikla, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 2003/87 I priedą, netaikoma šioje direktyvoje nustatyta apyvartinių taršos leidimų prekybos sistema.

74

Taigi į pirmąjį klausimą reikia atsakyti, kad Direktyvos 2003/87 2 straipsnio 1 dalis turi būti aiškinama taip, kad polimerų, visų pirma polikarbonato, gamybos įrenginiui, kaip antai nagrinėjamam pagrindinėje byloje, kuris šiai gamybai reikalingą šilumą gauna iš trečiojo asmens įrenginio, netaikoma šioje direktyvoje nustatyta apyvartinių taršos leidimų prekybos sistema, nes jis neišskiria tiesioginių CO2 emisijų.

75

Atsižvelgiant į šį atsakymą, į antrąjį prejudicinį klausimą nebereikia atsakyti.

76

Per teismo posėdį Vokietijos vyriausybė prašė Teisingumo Teismo laiko atžvilgiu apriboti šio sprendimo poveikį tiek tuo atveju, jei šis teismas į pirmąjį klausimą atsakytų teigiamai, tiek tuo atveju, jeigu į jį būtų atsakyta neigiamai.

77

Vis dėlto reikia konstatuoti, kad Vokietijos vyriausybė nepateikė jokių konkrečių įrodymų, galinčių pagrįsti šį prašymą.

78

Esant tokioms aplinkybėms, nereikia riboti šio sprendimo poveikio laiko atžvilgiu.

79

Kadangi šis procesas pagrindinės bylos šalims yra vienas iš etapų prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nagrinėjamoje byloje, bylinėjimosi išlaidų klausimą turi spręsti šis teismas. Išlaidos, susijusios su pastabų pateikimu Teisingumo Teismui, išskyrus tas, kurias patyrė minėtos šalys, nėra atlygintinos.

Remdamasis šiais motyvais, Teisingumo Teismas (pirmoji kolegija) nusprendžia:

2003 m. spalio 13 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2003/87/EB, nustatančios šiltnamio efektą sukeliančių dujų emisijos leidimų sistemą Bendrijoje ir iš dalies keičiančios Tarybos direktyvą 96/61/EB, iš dalies pakeistos 2009 m. balandžio 23 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2009/29, 2 straipsnio 1 dalis turi būti aiškinama taip, kad polimerų, visų pirma polikarbonato, gamybos įrenginiui, kaip antai nagrinėjamam pagrindinėje byloje, kuris šiai gamybai reikalingą šilumą gauna iš trečiojo asmens įrenginio, netaikoma šioje direktyvoje nustatyta šiltnamio efektą sukeliančių dujų apyvartinių taršos leidimų prekybos sistema, nes jis neišskiria tiesioginių CO2 emisijų.