Byla C‑540/16

UAB „Spika“

prieš

Žuvininkystės tarnybą prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos

(Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo prašymas priimti prejudicinį sprendimą)

„Prašymas priimti prejudicinį sprendimą – Bendra žuvininkystės politika – Reglamentas (ES) Nr. 1380/2013 – 16 straipsnio 6 dalis ir 17 straipsnis – Žvejybos galimybių paskirstymas – Nacionalinės teisės aktas, kuriame įtvirtintas objektyviais ir skaidriais kriterijais grindžiamas metodas – Nevienodos konkurencijos sąlygos sektoriuje veikiantiems ūkio subjektams – Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartija – 16 ir 20 straipsniai – Laisvė užsiimti verslu – Vienodas požiūris – Proporcingumas“

Santrauka – 2018 m. liepos 12 d. Teisingumo Teismo (penktoji kolegija) sprendimas

1. Prejudiciniai klausimai – Teisingumo Teismo jurisdikcija – Ribos – Prašymas išaiškinti nacionalinės teisės aktą, kuriuo įgyvendinama sąjungos teisė – Sąjungos teisės įgyvendinimo sąvoka – Nacionalinė priemonė, kuria patvirtinamas valstybėms narėms skirtų žvejybos galimybių paskirstymo metodas – Įtraukimas

   (SESV 267 straipsnis; Europos Parlamento ir Tarybos reglamento Nr. 1380/2013 16 straipsnio 6 dalis)

2. Žuvininkystė – Jūros išteklių apsauga – Žvejybos kvotų sistema – Žvejybos galimybių paskirstymas valstybėms narėms – Nacionalinės teisės aktas, kuriame numatytas paskirstymo metodas, grindžiamas objektyviais ir skaidriais kriterijais – Priemonė, galinti lemti skirtingas konkurencijos sąlygas sektoriaus subjektams – Pateisinimas būtinybe vengti jūros išteklių pereikvojimo – Leistinumas – Laisvės užsiimti verslu ir teisės į vienodą požiūrį nepagrįstas apribojimas – Nebuvimas

   (Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 16, 20 straipsniai ir 52 straipsnio 1 dalis; Europos Parlamento ir Tarybos reglamento Nr. 1380/2013 2 straipsnio 1 dalis, 16 straipsnio 6 dalis ir 17 straipsnis)

1.  Žr. sprendimo tekstą.

   (žr. 22–24 punktus)

2.  2013 m. gruodžio 11 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) Nr. 1380/2013 dėl bendros žuvininkystės politikos, kuriuo iš dalies keičiami Tarybos reglamentai (EB) Nr. 1954/2003 ir (EB) Nr. 1224/2009 bei panaikinami Tarybos reglamentai (EB) Nr. 2371/2002 ir (EB) Nr. 639/2004 bei Tarybos sprendimas 2004/585/EB, 16 straipsnio 6 dalis, 17 straipsnis ir Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 16 ir 20 straipsniai turi būti aiškinami taip, kad jiems neprieštarauja valstybės narės teisės aktas, kaip antai nagrinėjamas pagrindinėje byloje, kuriame ši valstybė nustatė žvejybos galimybių paskirstymo metodą, kuris, nors ir grindžiamas skaidriu ir objektyviu paskirstymo kriterijumi, gali lemti skirtingą ūkio subjektų, valdančių su jos vėliava plaukiojančius žvejybos laivus, vertinimą, jei šiuo metodu siekiama vieno ar kelių Europos Sąjungos pripažįstamų bendrojo intereso tikslų ir paisoma proporcingumo principo.

   Kadangi nacionalinės teisės aktu, kaip antai nagrinėjamu pagrindinėje byloje, siekiama Reglamente Nr. 1380/2013 nustatytų bendros žuvininkystės politikos tikslų, konstatuotina, kad jis atitinka Sąjungos pripažįstamą bendrojo intereso tikslą, kaip tai suprantama pagal Chartijos 52 straipsnio 1 dalį. Kalbant apie tai, ar pagrindinėje byloje nagrinėjamas nacionalinės teisės aktas yra tinkamas juo siekiamiems bendrojo intereso tikslams įgyvendinti, reikia pažymėti, kad dėl jame numatyto žvejybos galimybių paskirstymo metodo šis teisės aktas leidžia, be kita ko, išvengti jūrų biologinių išteklių pereikvojimo ir jų atsinaujinimo trikdymo ar kliūčių. Tokiomis aplinkybėmis minėtas teisės aktas yra tinkamas užtikrinti žvejybos veiklos tvarumui aplinkosauginiu požiūriu, numatytam Reglamento Nr. 1380/2013 2 straipsnio 1 dalyje.

   Kiek tai susiję su tuo, ar šis metodas lemia Chartijos 16 ir 20 straipsniuose įtvirtintų laisvių apribojimus, viršijančius tai, kas būtina pagrindinėje byloje nagrinėjamu nacionalinės teisės aktu siekiamiems tikslams įgyvendinti, pažymėtina, kad iš nutarties dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą visų pirma matyti, jog istorinė dalis gali būti padidinta ar sumažinta remiantis tam tikrais kriterijais, visų pirma aplinkosauginiais ar tais, kurie padeda vystyti vietos ekonomiką. Be to, vienas istorinis ūkio subjektas negali turėti daugiau kaip 40 % Lietuvos Respublikai skirtų konkrečios žuvų rūšies žvejybos galimybių. Galiausiai, kaip pažymėta šio sprendimo 38 punkte, žvejybos galimybių dalis, kuri laikantis pirmenybės tvarkos nebuvo paskirta istoriniams ūkio subjektams ir kuri turi sudaryti ne mažiau kaip 5 % Lietuvos Respublikai skirtų žvejybos galimybių, surengiant aukcioną paskirstoma kitiems ūkio subjektams, valdantiems su Lietuvos vėliava plaukiojančius laivus. Tokiomis aplinkybėmis pagrindinėje byloje nagrinėjamas žvejybos galimybių paskirstymo metodas ne tik nelemia to, kad žvejybos galimybės suteikiamos tik istoriniams ūkio subjektams atsižvelgiant į atitinkamas jų istorines dalis, bet ir leidžia nustatyti šių dalių svorį remiantis tam tikrais objektyviais veiksniais.

   (žr. 44, 47, 48, 51–54, 56 ir rezoliucinę dalį)