Byla C‑473/16

F

prieš

Bevándorlási és Állampolgársági Hivatal

(Szegedi Közigazgatási és Munkaügyi Bíróság prašymas priimti prejudicinį sprendimą)

„Prašymas priimti prejudicinį sprendimą – Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartija – 7 straipsnis – Privataus ir šeimos gyvenimo gerbimas – Direktyva 2011/95/ES – Normos, susijusios su pabėgėlio arba papildomos apsaugos statuso suteikimo reikalavimais – Baimė būti persekiojamam dėl seksualinės orientacijos – 4 straipsnis – Faktų ir aplinkybių vertinimas – Ekspertizės skyrimas – Psichologiniai testai

Santrauka – 2018 m. sausio 25 d. Teisingumo Teismo (trečioji kolegija) sprendimas

  1. Sienų kontrolė, prieglobstis ir imigracija–Prieglobsčio politika–Pabėgėlio statusas ar papildomos apsaugos statusas–Direktyva 2011/95–Tarptautinės apsaugos prašymo nagrinėjimo procedūra–Faktų ir aplinkybių įvertinimas–Baimė būti persekiojamam dėl seksualinės orientacijos–Pareiga seksualinę orientaciją laikyti nustatyta, remiantis tik paties prašytojo pareiškimais–Nebuvimas–Pasekmės

    (Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2011/95 4 straipsnis)

  2. Sienų kontrolė, prieglobstis ir imigracija–Prieglobsčio politika–Pabėgėlio statusas ar papildomos apsaugos statusas–Direktyva 2011/95–Tarptautinės apsaugos prašymo nagrinėjimo procedūra–Faktų ir aplinkybių įvertinimas–Baimė būti persekiojamam dėl seksualinės orientacijos–Būtinybė sistemiškai vertinti teiginių dėl tam tikros seksualinės orientacijos tikrumą–Nebuvimas

    (Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2011/95 2 straipsnio d punktas, 4 straipsnis ir 10 straipsnio 1 dalies d punktas ir 2 dalis)

  3. Sienų kontrolė, prieglobstis ir imigracija–Prieglobsčio politika–Pabėgėlio statusas ar papildomos apsaugos statusas–Direktyva 2011/95–Tarptautinės apsaugos prašymo nagrinėjimo procedūra–Faktų ir aplinkybių įvertinimas–Baimė būti persekiojamam dėl seksualinės orientacijos–Vertinimas, atliekamas remiantis ekspertize–Leistinumas–Sąlygos

    (Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2011/95 4 straipsnis)

  4. Sienų kontrolė, prieglobstis ir imigracija–Prieglobsčio politika–Pabėgėlio statusas ar papildomos apsaugos statusas–Direktyva 2011/95–Tarptautinės apsaugos prašymo nagrinėjimo procedūra–Faktų ir aplinkybių įvertinimas–Baimė būti persekiojamam dėl seksualinės orientacijos–Vertinimas, atliekamas remiantis psichologine ekspertize, paremta projekciniais asmenybės testais–Teisės į privataus ir šeimos gyvenimo gerbimą pažeidimas–Neleistinumas

    (Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 7 straipsnis; Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2011/95 4 straipsnis)

  1.  Svarbu pabrėžti, kad tarptautinės apsaugos prašytojo pareiškimai dėl jo seksualinės orientacijos, atsižvelgiant į ypatingą kontekstą, kuriame pateikiami tarptautinės apsaugos prašymai, yra tik Direktyvos 2011/95 4 straipsnyje numatytos faktų ir aplinkybių vertinimo tvarkos pradinis taškas (pagal analogiją žr. 2014 m. gruodžio 2 d. Sprendimo A ir kt., C‑148/13–C‑150/13, EU:C:2014:2406, 49 punktą). Darytina išvada, kad, nors prieglobsčio prašytojas privalo nurodyti šią orientaciją, kuri yra jo privataus gyvenimo dalis, persekiojimo dėl šios orientacijos baime pagrįstiems prašymams suteikti pabėgėlio statusą, kaip ir visiems prašymams, pagrįstiems kitomis persekiojimo priežastimis, gali būti taikoma tos pačios direktyvos 4 straipsnyje numatyta vertinimo tvarka. (pagal analogiją žr. 2014 m. gruodžio 2 d. Sprendimo A ir kt., C‑148/13–C‑150/13, EU:C:2014:2406, 52 punktą).

  2.  Šiuo klausimu reikia priminti, kad seksualinė orientacija yra savybė, kuria remiantis galima nustatyti prašytojo priklausymą tam tikrai socialinei grupei, kaip ji suprantama Direktyvos 2011/95 2 straipsnio d punktą, kai tos pačios seksualinės orientacijos asmenų grupė aplinkinės visuomenės suvokiama kaip skirtinga (šiuo klausimu žr. 2013 m. lapkričio 7 d. Sprendimo X ir kt., C‑199/12–C‑201/12, EU:C:2013:720, 46 ir 47 punktus), kaip tai, be kita ko, patvirtinama ir šios direktyvos 10 straipsnio 1 dalies d punkte. Vis dėlto iš šios direktyvos 10 straipsnio 2 dalies matyti, kad kai valstybės narės vertina, ar prašytojas pagrįstai bijo būti persekiojamas, nesvarbu, ar jis iš tikrųjų turi savybę, dėl kurios priskiriamas prie tam tikros persekiojamos socialinės grupės, jei tokią savybę prašytojui priskiria persekiojimo vykdytojas.

    Todėl priimant sprendimą dėl baime būti persekiojamam dėl seksualinės orientacijos pagrįsto tarptautinės apsaugos prašymo, kai atliekamas minėtos direktyvos 4 straipsnyje nurodytas faktų ir aplinkybių vertinimas, ne visada reikia vertinti, ar prašytojas tikrai yra tam tikros seksualinės orientacijos.

    (žr. 30–32 punktus)

  3.  2011 m. gruodžio 13 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2011/95/ES dėl trečiųjų šalių piliečių ar asmenų be pilietybės priskyrimo prie tarptautinės apsaugos gavėjų, vienodo statuso pabėgėliams arba papildomą apsaugą galintiems gauti asmenims ir suteikiamos apsaugos pobūdžio reikalavimų 4 straipsnį reikia aiškinti taip, kad pagal jį už tarptautinės apsaugos prašymų nagrinėjimą atsakingai institucijai arba prireikus dėl šios institucijos priimto sprendimo pateiktus skundus nagrinėjantiems teismams nedraudžiama skirti ekspertizę siekiant įvertinti faktus ir aplinkybes, susijusius su tariama prašytojo seksualine orientacija, jeigu tokios ekspertizės vykdymo taisyklės atitinka Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos garantuojamas pagrindines teises, minėta institucija ir teismai savo sprendimų negrindžia vien ekspertizės išvadomis ir nėra saistomi šių išvadų, kai vertina prašytojo pareiškimus dėl jo seksualinės orientacijos.

    Negalima atmesti galimybės, kad, atsižvelgiant į specifines tarptautinės apsaugos prašytojo pareiškimų dėl jo lytinės orientacijos vertinimo aplinkybes, tam tikrų rūšių ekspertizė gali būti naudinga vertinant faktus ir aplinkybes ir galėtų būti atliekama nepažeidžiant šio prašytojo pagrindinių teisių: Vis dėlto svarbu pažymėti, pirma, kad, kaip matyti tiek iš Direktyvos 2005/85 4 straipsnio 1 dalies ir 8 straipsnio 2 dalies, tiek iš Direktyvos 2013/32 4 straipsnio 1 dalies ir 10 straipsnio 3 dalies, sprendžiančiosios institucijos sprendimai dėl prieglobsčio prašymų turi būti priimami tinkamai išnagrinėti. Taigi, tik šios institucijos turi atlikti Direktyvos 2011/95 4 straipsnyje nurodytą faktų ir aplinkybių vertinimą, o jį tikrinti turi teismas (šiuo klausimu žr. 2015 m. vasario 26 d. Sprendimo Shepherd, C‑472/13,EU:C:2015:117, 40 punktą). Darytina išvada, kad sprendžiančiosios institucijos sprendimai negali būti pagrįsti vien ekspertizės išvadomis, ir kad ši institucija, vertindama prašytojo pareiškimus dėl jo seksualinės orientacijos, juo labiau negali būti saistoma šių išvadų.

    Dėl teismo, nagrinėjančio skundą dėl sprendžiančiosios institucijos sprendimo atmesti tarptautinės apsaugos prašymą panaikinimo, galimybės skirti ekspertizę reikia papildomai pažymėti, kad tiek Direktyvos 2005/85 39 straipsnio 1 dalyje, tiek Direktyvos 2013/32 46 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad prašytojas turi teisę į veiksmingą teisių gynimo priemonę, kuria galėtų naudotis teisme, kad galėtų apskųsti šį sprendimą, tačiau tyrimo priemonės, kuriomis gali pasinaudoti šis teismas, konkrečiai nenurodomos. Vadinasi, nors pagal šias nuostatas neatmetama galimybė teismui tam, kad atliktų veiksmingą sprendžiančiosios institucijos sprendimų kontrolę, skirti ekspertizę, vis dėlto, atsižvelgiant į, pirma, specifinį vaidmenį, kuris teismams priskiriamas pagal Direktyvos 2005/85 39 straipsnį ir Direktyvos 2013/32 46 straipsnį, ir, antra, išvadas dėl Direktyvos 2011/95 4 straipsnio, išdėstytas šio sprendimo 41 punkte, skundą nagrinėjantis teismas negali savo sprendimo pagrįsti vien ekspertizės išvadomis ir tuo labiau negali būti saistomas šiose išvadose pateikto prašytojo pareiškimų dėl jo seksualinės orientacijos vertinimo.

    (žr. 37, 40, 42, 43, 45, 46 punktus, rezoliucinės dalies 1 punktą)

  4.  Direktyvos 2011/95 4 straipsnis, nagrinėjamas atsižvelgiant į Pagrindinių teisių chartijos 7 straipsnį, turi būti aiškinamas taip, kad juo draudžiama atlikti psichologinę ekspertizę, kaip nagrinėjama pagrindinėje byloje, kurios dalykas – remiantis projekciniais asmenybės testais apibūdinti tarptautinės apsaugos prašytojo seksualinę orientaciją, ir ja remtis siekiant įvertinti šio prašytojo teiginių dėl jo seksualinės orientacijos tikrumą.

    Šiuo klausimu reikia pažymėti, kad psichologinė ekspertizė, kaip antai nagrinėjama pagrindinėje byloje, sprendžiančiosios institucijos skiriama per atitinkamo asmens pateikto tarptautinės apsaugos prašymo nagrinėjimo procedūrą. Todėl net tuo atveju, kai tam, kad būtų atlikti psichologiniai testai, kuriais paremta ekspertizė, kaip yra pagrindinėje byloje, formaliai reikalaujama atitinkamo asmens sutikimo, reikia konstatuoti, kad šis sutikimas nebūtinai yra laisvas, nes iš tiesų dėl aplinkybių, kuriose atsiduria tarptautinės apsaugos prašytojai, jaučiamo spaudimo jį duoti privalu (pagal analogiją žr. 2014 m. gruodžio 2 d. Sprendimo A ir kt., C‑148/13–C‑150/13, EU:C:2014:2406, 66 punktą). Kaip pažymėjo generalinis advokatas savo išvados 43 punkte, šiomis aplinkybėmis psichologinės ekspertizės, kaip antai nagrinėjamos pagrindinėje byloje, atlikimas ir rėmimasis ja pripažintinas teisės į šio asmens privatų gyvenimą ribojimu.

    Šiomis aplinkybėmis reikia pripažinti, kad jeigu kišimąsi į prašytojo privatų gyvenimą galima pateisinti siekiu išsiaiškinti aplinkybes, leidžiančias įvertinti realų jo tarptautinės apsaugos poreikį, sprendžiančioji institucija turi įvertinti, ar psichologinė ekspertizė, kurią ji siekia skirti arba į kurios išvadas siekia atsižvelgti, tinkama ir būtina siekiant šio tikslo, numatant teismo kontrolės galimybę. Šiuo klausimu reikia pabrėžti, kad ekspertizė, kaip antai nagrinėjama pagrindinėje byloje, gali būti pripažinta tinkama, tik jei ji pagrįsta tarptautinėje mokslininkų bendruomenėje pripažintais metodais ir principais. Bet kuriuo atveju ekspertizės, kaip nagrinėjama pagrindinėje byloje, pasekmės prašytojo privačiam gyvenimui neproporcingos, palyginti su siekiamu tikslu, nes teisės į privatų gyvenimą apribojimas, kurį ji lemia, negali būti laikomas proporcingu, palyginti su nauda, kurią ji galėtų suteikti atliekant Direktyvos 2011/95 4 straipsnyje numatytą faktų ir aplinkybių vertinimą.

    (žr. 51, 53, 54, 57–59, 71 punktus, rezoliucinės dalies 2 punktą)