Byla C‑335/16

VG Čistoća d.o.o.

prieš

Đuro Vladika
ir
Ljubica Vladika

(Općinski sud u Velikoj Gorici prašymas priimti prejudicinį sprendimą)

„Prašymas priimti prejudicinį sprendimą – Aplinka – Atliekos – Direktyva 2008/98/EB – Atliekų tvarkymo išlaidų susigrąžinimas – Principas „teršėjas moka“ – Sąvoka „atliekų turėtojas“ – Už atliekų tvarkymą reikalaujama kaina – Specialus mokestis, skirtas kapitalo investicijoms finansuoti“

Santrauka – 2017 m. kovo 30 d. Teisingumo Teismo (šeštoji kolegija) sprendimas

Aplinka – Atliekos – Direktyva 2008/98 – Turėtojų padengiamos atliekų šalinimo išlaidos – Principo „teršėjas moka“ taikymas – Nacionalinės teisės norma, pagal kurią numatomas mokestis, apskaičiuojamas remiantis paslaugos gavėjų generuojamo atliekų kiekio vertinimu, o ne pagal atliekų, kurias jie faktiškai pagamina, kiekį – Leistinumas – Sąlyga – Išlaidų proporcingumas – Nacionalinio teismo atliekamas vertinimas

(SESV 192 straipsnis; Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2008/98 14 straipsnis ir 15 straipsnio 1 dalis)

2008 m. lapkričio 19 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2008/98/EB dėl atliekų ir panaikinančios kai kurias direktyvas 14 straipsnis ir 15 straipsnio 1 dalis turi būti aiškinami taip, kad, remiantis dabar galiojančiais Sąjungos teisės aktais, pagal juos nedraudžiama nacionalinės teisės norma, kaip antai nagrinėjama pagrindinėje byloje, pagal kurią komunalinių atliekų tvarkymo ir šalinimo paslaugai finansuoti numatoma kaina, apskaičiuota remiantis šių paslaugos gavėjų generuojamo atliekų kiekio vertinimu, o ne pagal atliekų, kurias jie faktiškai pagamino ir atidavė surinkti, kiekį, taip pat nedraudžiama tai, kad paslaugos gavėjai kaip atliekų turėtojai moka papildomą mokestį, skirtą atliekų apdorojimui, įskaitant jų perdirbimą, būtinoms investicijoms finansuoti. Tačiau prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, remdamasis jam nurodytomis faktinėmis ir teisinėmis aplinkybėmis, turi patikrinti, ar dėl to tam tikriems „turėtojams“ neteks išlaidų, kurios būtų akivaizdžiai neproporcingos atliekų, kurias jie gali pagaminti, kiekiui arba pobūdžiui. Todėl nacionalinis teismas gali atsižvelgti, be kita ko, į su paslaugos gavėjų užimamo nekilnojamojo turto rūšimi susijusius kriterijus, šio turto plotą ir paskirtį, „turėtojų“ pajėgumus gaminti atliekas, paslaugos gavėjams duotų konteinerių tūrį ir surinkimo dažnumą, nes šie parametrai gali daryti tiesioginę įtaką atliekų tvarkymo išlaidų sumai.

Dabar galiojančioje Sąjungos teisėje nėra jokio remiantis SESV 192 straipsniu priimto teisės akto, kuris numatytų valstybėms narėms privalomą konkretų komunalinių atliekų šalinimo išlaidų finansavimo metodą, todėl šis finansavimas gali, atitinkamos valstybės narės pasirinkimu, būti užtikrinamas mokesčiu, rinkliava arba bet kuriuo kitu būdu. Tokiomis aplinkybėmis rėmimasis apmokestinimo kriterijais, kurie grindžiami paslaugų gavėjams duoto konteinerio tūriu, atsižvelgiant, be kita ko, į jų užimamo nekilnojamojo turto plotą ir šio turto paskirtį, gali leisti apskaičiuoti šių atliekų šalinimo išlaidas ir paskirstyti jas atskiriems turėtojams, nes šie du parametrai gali daryti tiesioginę įtaką minėtų išlaidų sumai (šiuo klausimu žr. 2009 m. liepos 16 d. Sprendimo Futura Immobiliare ir kt., C‑254/08, EU:C:2009:479, 48 ir 50 punktus).

(žr. 26, 32 punktus ir rezoliucinę dalį)