Byla C‑330/16

Piotr Zarski

prieš

Andrzej Stadnicki

(Sąd Okręgowy w Warszawie prašymas priimti prejudicinį sprendimą)

„Prašymas priimti prejudicinį sprendimą – Kova su pavėluotu mokėjimu pagal komercinius sandorius – Direktyva 2011/7/ES – Neterminuotos komercinės nuomos sutartys – Pavėluotas nuompinigių mokėjimas – Sutartys, sudarytos nepasibaigus terminui perkelti šią direktyvą į vidaus teisę – Nacionalinės teisės aktai – Tokių sutarčių neįtraukimas į minėtos direktyvos taikymo sritį ratione temporis“

Santrauka – 2017 m. birželio 1 d. Teisingumo Teismo (devintoji kolegija) sprendimas

Teisės aktų derinimas – Kova su pavėluotu mokėjimu komerciniuose sandoriuose – Direktyva 2011/7 – Neterminuotos komercinės nuomos sutartys, sudarytos nepasibaigus terminui perkelti šią direktyvą į vidaus teisę – Pavėluotas nuompinigių mokėjimas, atliktas pasibaigus šios direktyvos perkėlimo terminui – Nacionalinės teisės aktai, pagal kuriuos tokios sutartys neįtraukiamos į minėtos direktyvos taikymo sritį „ratione temporis“ – Priimtinumas

(Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2000/35 6 straipsnio 3 dalis ir Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2011/7 12 straipsnio 4 dalis)

2011 m. vasario 16 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2011/7/ES dėl kovos su pavėluotu mokėjimu, atliekamu pagal komercinius sandorius, 12 straipsnio 4 dalis turi būti aiškinama taip, jog valstybės narės gali netaikyti šios direktyvos pavėluotiems mokėjimams vykdant sutartis, sudarytas iki 2013 m. kovo 16 d., net jei šiuos mokėjimus pavėluota atlikti po šios datos.

Kiek tai susiję su Direktyvos 2011/7 12 straipsnio 4 dalimi, reikia pažymėti, kad Sąjungos teisės aktų leidėjas vartoja formuluotę „sudarytos sutartys“, o ne sąvoką „komerciniai sandoriai“, kuri vartojama kitose šios direktyvos nuostatose. Taigi šios nuostatos formuluotės įvertinimas leidžia daryti išvadą, kad vartodamas frazę „sudarytos sutartys“ Sąjungos teisės aktų leidėjas norėjo leisti valstybėms narėms išvengti Direktyvos 2011/7 taikymo visiems iki 2013 m. kovo 16 d. nustatytiems sutartiniams santykiams, įskaitant iš minėtų sutartinių santykių kylančias pasekmes, kurių atsiranda po šios datos.

Vadinasi, jeigu valstybė narė pasinaudojo Direktyvos 2011/7 12 straipsnio 4 dalyje jai suteikta galimybe, iki 2013 m. kovo 16 d. sudarytos sutartys, atsižvelgiant į Direktyvos 2000/35 6 straipsnio 3 dalies b punktą, reglamentuojamos Direktyva 2000/35, įskaitant jų būsimas pasekmes, nepaisant to, kad pastaroji direktyva iš esmės panaikinama nuo tos pačios dienos. Šiuo atveju Direktyva 2011/7 negali būti taikoma tokių sutarčių pasekmėms, kurių atsirado nuo 2013 m. kovo 16 d., nes šioms pasekmėms negali būti vienu metu taikomos ir Direktyvos 2000/35, ir Direktyvos 2011/7 nuostatos.

Iš viso to, kas išdėstyta, matyti, kad ginčams, susijusiems su mokėjimais, kurie turėjo būti atlikti po 2013 m. kovo 16 d., negali būti taikomos Direktyvos 2011/7 nuostatos, jei sutartis, pagal kurią tokie mokėjimai turi būti vykdomi, buvo sudaryta iki šios datos ir jei valstybė narė pasinaudojo Direktyvos 2011/7 12 straipsnio 4 dalyje numatyta galimybe.

(žr. 27, 29, 32–34 punktus ir rezoliucinę dalį)