–

Solar Electric Martinique, atstovaujamos advokatų F. Fabiani ir F. Joly,

–

Prancūzijos vyriausybės, atstovaujamos S. Ghiandoni ir D. Colas,

–

Europos Komisijos, atstovaujamos N. Gossement ir L. Lozano Palacios,

1

Šis prašymas priimti prejudicinį sprendimą pateiktas dėl 1977 m. gegužės 17 d. Šeštosios Tarybos direktyvos 77/388/EEB dėl valstybių narių apyvartos mokesčių sistemos derinimo – Bendra pridėtinės vertės mokesčio sistema: vienodas vertinimo pagrindas (OL L 145. 1977, p. 1; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 9 sk., 1 t., p. 23), iš dalies pakeistos 1995 m. balandžio 10 d. Tarybos direktyva 95/7/EB (OL L 102, 1995, p. 18) (toliau – Šeštoji direktyva), 5 straipsnio 5 dalies ir 6 straipsnio 1 dalies išaiškinimo, taip pat dėl 2006 m. lapkričio 28 d. Tarybos direktyvos 2006/112/EB dėl pridėtinės vertės mokesčio bendros sistemos (OL L 347, 2006, p. 1; toliau – PVM direktyva), nuo 2007 m. sausio 1 d. pakeitusios Šeštąją direktyvą, 14 straipsnio 3 dalies ir 24 straipsnio 1 dalies išaiškinimo.

2

Šis prašymas pateiktas nagrinėjant Solar Electric Martinique ir ministre des Finances et des Comptes publics (finansų ir iždo ministras, Prancūzija) ginčą dėl pridėtinės vertės mokesčio (PVM), kuriuo ši bendrovė buvo apmokestinta laikotarpiu nuo 2005 m. sausio 1 d. iki 2007 m. gruodžio 31 d., nepriemokos.

3

Šeštosios direktyvos 3 straipsnyje „Teritorinis taikymas“ numatyta:

„1.   Šioje direktyvoje:

<…>

3.   Toliau išvardytos atskirų valstybių narių teritorijos šalies teritorijai nepriskiriamos:

<…>

Toliau išvardytos atskirų valstybių narių teritorijos taip pat nepriskiriamos šalies teritorijai:

<…>

<…>“

4

Šeštosios direktyvos 5 straipsnyje „Prekių tiekimas“ nurodyta:

„1.   „Prekių tiekimas“ – tai teisės[,] kaip savininkui disponuoti materialiuoju turtu[,] perdavimas.

<…>

5.   Valstybės narės gali laikyti, kad tam tikrų statybos darbų perdavimas yra tiekimas, kaip nustatyta 1 dalyje.

<…>“

5

Šeštosios direktyvos 6 straipsnio „Paslaugų teikimas“ 1 dalyje numatyta:

„1.   „Paslaugų teikimas“ – tai bet koks sandoris, kuris nėra prekių tiekimas, kaip apibrėžta 5 straipsnyje.

Tokie sandoriai gali būti, inter alia,:

6

Pagal PVM direktyvos 6 straipsnio 1 dalies c punktą ši direktyva netaikoma Prancūzijos užjūrio departamentams.

7

PVM direktyvos 14 straipsnio 3 dalyje pakartota Šeštosios direktyvos 5 straipsnio 5 dalies formuluotė.

8

Pagal PVM direktyvos 24 straipsnio 1 dalį „paslaugų teikimas“ yra bet koks sandoris, kuris nėra prekių tiekimas.

9

Pagal pagrindinėje byloje nagrinėjamam apmokestinimui taikytinos redakcijos Code général des impôts (Bendrasis mokesčių kodeksas, toliau – CGI) 256 straipsnio IV dalies 1 punktą „statybos darbai laikomi paslaugų teikimu, apmokestinamu [PVM]“.

10

Šio kodekso 266 straipsnyje nurodyta:

„1.   Apmokestinamąją vertę sudaro:

<…>

<…>“

11

Minėto kodekso 268bis straipsnyje numatyta:

„Jeigu asmuo vienu metu sudaro sandorius, priskirtinus kelioms šio skyriaus straipsniuose numatytoms kategorijoms, jo apyvarta nustatoma kiekvienai sandorių grupei taikant šiuose straipsniuose įtvirtintas taisykles.“

12

CGI 295 straipsnyje nustatyta:

„1.   [PVM] neapmokestinami:

<…>

<…>“

13

Šio kodekso IV priedo 50duodecies straipsnio I punkte kaip vienos iš prekių, kurios gali būti importuojamos į Gvadelupos, Martinikos ir Reunjono departamentus netaikant PVM, nurodyti „šviesai jautrūs puslaidininkiniai įtaisai, įskaitant fotovoltinius elementus, sumontuotus arba nesumontuotus moduliuose ar plokštėse“.

14

Solar Electric Martinique, kuri, be kita ko, užsiima įrenginių, susijusių su saulės energija, pardavimu ir montavimu Martinikoje, buvo apmokestinta PVM už fotovoltinių plokščių ir saulės energijos vandens šildytuvų montavimo ant gyvenamųjų namų stogų darbus atsižvelgiant tik į montavimo paslaugų sąnaudų sumą.

15

Atlikęs patikrinimą dėl laikotarpio nuo 2005 m. sausio 1 d. iki 2007 m. gruodžio 31 d. mokesčių administratorius nusprendė, kad šių darbų pobūdis yra kaip statybos darbų, todėl turėjo būti įtrauktos pateiktų įrenginių sąnaudos. Dėl to šis administratorius pataisė šių sandorių apmokestinamąją vertę.

16

2010 m. rugsėjo 21 d.Solar Electric Martinique pateikė prašymą Tribunal administratif de Fort-de-France (For de Franso administracinis teismas, Prancūzija) panaikinti PVM nepriemoką, kuri jai buvo apskaičiuota atlikus šį pataisymą.

17

2012 m. birželio 26 d. sprendimu atmetus Solar Electric Martinique prašymą, ji dėl šio sprendimo pateikė apeliacinį skundą Cour administrative d’appel de Bordeaux (Bordo apeliacinis administracinis teismas, Prancūzija), o šis 2014 m. liepos 10 d. sprendimu atmetė gautą skundą.

18

Solar Electric Martinique padavė kasacinį skundą Conseil d’État (Valstybės Taryba, Prancūzija) ir, be kita ko, teigė, jog minėtas apeliacinis administracinis teismas padarė teisės klaidą, kai nusprendė, kad jos atlikti fotovoltinių plokščių ir saulės energijos vandens šildytuvų montavimo darbai yra statybos darbai, nors šie įrenginiai gali būti montuojami labai neapgadinant atitinkamo pastato ir statant statinius paprastai nėra montuojami.

19

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas nurodo, kad CGI 295 straipsnyje ir IV priedo 50duodecies straipsnio I punkte nurodytų įrenginių pardavimo ir montavimo sandoriai apmokestinami PVM atsižvelgiant tik į montavimo darbų sąnaudų sumą, neįtraukiant įrenginių įsigijimo išlaidų, nebent šie montavimo darbai yra statybos darbų pobūdžio, todėl apmokestinami PVM atsižvelgiant į visą gavėjui išrašytoje sąskaitoje faktūroje nurodytą sumą.

20

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas patikslina, kad, nors CGI 295 straipsnis taikomas tik užjūrio departamentuose, t. y. už Šeštosios direktyvos taikymo srities ribų, CGI 256 straipsnio nuostatos, susijusios su statybos darbais, taikomos taip pat žemyninėje Prancūzijoje ir šiomis nuostatomis į Prancūzijos teisę perkelta Šeštosios direktyvos 5 straipsnio 5 dalis ir 6 straipsnio 1 dalis, kurių nuostatos pakartotos PVM direktyvos 14 straipsnio 3 dalyje ir 24 straipsnio 1 dalyje.

21

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas teigia, kad reikia siekti vienodai taikyti šių direktyvų nuostatas Europos Sąjungoje. Taigi, nors ginčas, kurį jis turi išspręsti, yra susijęs su sandoriais ir darbais, atliktais už teritorinės šių direktyvų taikymo srities ribų, kyla klausimas, ar fotovoltinių plokščių ir saulės energijos vandens šildytuvų pardavimas ir montavimas ant pastatų arba siekiant į pastatus tiekti elektrą ar karštą vandenį yra vienas sandoris, kurio pobūdis yra kaip statybos darbų, kaip tai suprantama pagal minėtas direktyvas.

22

Šiomis aplinkybėmis Conseil d’État (Valstybės Taryba) nusprendė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui šį prejudicinį klausimą:

„Ar fotovoltinių plokščių ir saulės energijos vandens šildytuvų pardavimas ir montavimas ant pastatų arba siekiant į pastatus tiekti elektrą ar karštą vandenį yra vienas sandoris, kurio pobūdis yra kaip statybos darbų, kaip tai suprantama pagal [Šeštosios direktyvos] 5 straipsnio 5 dalį ir 6 straipsnio 1 dalį (dabar – [PVM direktyvos] 14 straipsnio 3 dalis ir 24 straipsnio 1 dalis)?“

23

Iš sprendimo dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą matyti, kad visos faktinės pagrindinės bylos aplinkybės klostėsi Martinikos departamente – viename iš Prancūzijos Respublikos užjūrio departamentų.

24

Pagal Šeštosios direktyvos 3 straipsnio 3 dalį ir PVM direktyvos 6 straipsnio 1 dalies c punktą šie departamentai aiškiai nepatenka į šių direktyvų taikymo sritį.

25

Šiuo klausimu reikia priminti, jog Teisingumo Teismas ne kartą yra konstatavęs, kad turi jurisdikciją priimti sprendimą dėl prašymų priimti prejudicinį sprendimą, pateiktų dėl Sąjungos teisės akto nuostatų, esant tokioms situacijoms, kai pagrindinės bylos aplinkybėmis Sąjungos teisė netaikoma, tačiau kai pagal nacionalinę teisę leista taikyti šias nuostatas, nes joje yra nuoroda į šių nuostatų turinį (šiuo klausimu žr. 2011 m. gruodžio 21 d. Sprendimo Cicala, C‑482/10, EU:C:2011:868, 17 punktą ir nurodytą jurisprudenciją ir 2012 m. spalio 18 d. Sprendimo Nolan, C‑583/10, EU:C:2012:638, 45 punktą).

26

Iš tiesų, kai reglamentuodamas į atitinkamo Sąjungos teisės akto taikymo sritį nepatenkančias situacijas nacionalinės teisės aktų leidėjas priima tokius pačius sprendimus, kokie priimti pagal Sąjungos teisės aktą, egzistuoja tam tikras Sąjungos interesas vienodai aiškinti šio teisės akto nuostatas, siekiant išvengti aiškinimo skirtumų ateityje (šiuo klausimu žr. 2011 m. liepos 7 d. Sprendimo Agafiţei ir kt., C‑310/10, EU:C:2011:467, 39 punktą ir nurodytą jurisprudenciją ir 2012 m. spalio 18 d. Sprendimo Nolan, C‑583/10, EU:C:2012:638, 46 punktą).

27

Taigi Teisingumo Teismo pateiktas Sąjungos teisės akto nuostatų aiškinimas, esant į šios teisės taikymo sritį nepatenkančioms situacijoms, pateisinamas, jei šios nuostatos, vadovaujantis nacionaline teise, tiesiogiai ir besąlygiškai taikomos tokioms situacijoms, siekiant užtikrinti vienodą jų ir minėto Sąjungos teisės akto reglamentuojamų situacijų vertinimą (šiuo klausimu žr. 2011 m. gruodžio 21 d. Sprendimo Cicala, C‑482/10, EU:C:2012:868, 19 punktą ir nurodytą jurisprudenciją).

28

Nagrinėjamu atveju prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas siekia išsiaiškinti, ar fotovoltinių plokščių ir saulės energijos vandens šildytuvų pardavimas ir montavimas ant pastatų arba siekiant į pastatus tiekti elektrą ar karštą vandenį yra vienas sandoris, kurio pobūdis yra kaip statybos darbų, kaip tai suprantama pagal Šeštąją direktyvą ir PVM direktyvą, ir pažymi, pirma, kad CGI 256 straipsniu į nacionalinę teisę perkeltos atitinkamos minėtų direktyvų nuostatos ir, antra, kad šių sąvokų apimtis yra tokia pati, kiek tai susiję su užjūrio departamentais – teritorijomis, kurios aiškiai nepatenka į minėtų direktyvų taikymo sritį.

29

Žinoma, gali būti, kad egzistuoja Sąjungos interesas vienodai aiškinti statybos darbų sąvoką ir vieno sandorio, kurio pobūdis yra kaip statybos darbų, sąvoką siekiant išvengti aiškinimo skirtumų ateityje.

30

Tačiau, kaip savo išvados 41–44 punktuose pažymėjo generalinis advokatas, pirma, negali būti laikoma, kad atitinkamos Šeštosios direktyvos ir PVM direktyvos nuostatos buvo perkeltos CGI 256 straipsniu.

31

Iš tiesų, nors Šeštosios direktyvos 5 straipsnio 5 dalyje ir PVM direktyvos 14 straipsnio 3 dalyje valstybėms narėms nustatyta galimybė prekių tiekimu laikyti tam tikrų statybos darbų atlikimą, CGI 256 straipsnyje, priešingai, numatyta, kad statybos darbai laikomi paslaugų teikimu.

32

Antra, CGI 256 ir 295 straipsniai negali būti tiesioginė ir besąlyginė nuoroda į atitinkamas minėtas šių direktyvų nuostatas, kaip tai suprantama pagal šio sprendimo 27 punkte nurodytą jurisprudenciją.

33

Viena vertus, CGI 256 straipsnyje nurodytas pasirinkimas leidžia tik daryti priešingą išvadą, kad statybos darbai, kaip ir visi sandoriai, kurie nėra prekių tiekimas, patenka į Šeštosios direktyvos 6 straipsnio 1 dalies ir PVM direktyvos 24 straipsnio 1 dalies taikymo sritį.

34

Kita vertus, negali būti laikoma, kad CGI 295 straipsniu, nustatančiu neapmokestinimo tvarką, kuria nukrypstama nuo taisyklių, Prancūzijos metropolijos teritorijoje taikomų prekių tiekimui, vykdomam teritorijose, kurios aiškiai nepatenka į Šeštosios direktyvos ir PVM direktyvos taikymo sritį, daroma tiesioginė ir besąlyginė nuoroda į šių direktyvų nuostatas.

35

Beje, prašymas priimti prejudicinį sprendimą pateiktas būtent dėl to, kad, kiek tai susiję su užjūrio departamentais, kuriems Šeštoji direktyva ir PVM direktyva netaikomos, yra specialių nuostatų, kuriose numatyta, kad fotovoltinių plokščių ir saulės energijos vandens šildytuvų pardavimas PVM neapmokestinamas.

36

Taigi, kalbant apie sprendimus dėl situacijų, nepatenkančių į atitinkamų Sąjungos aktų taikymo sritį, pažymėtina, kad pagrindinėje byloje nagrinėjamas nacionalinės teisės aktas neatitinka Šeštojoje direktyvoje ir PVM direktyvoje numatytų sprendimų, nes pagal jį taikomas šiose direktyvose nenurodytas neapmokestinimas. Todėl negalima pripažinti, kad minėtų direktyvų nuostatos, vadovaujantis nacionaline teise, tiesiogiai ir besąlygiškai taikomos situacijoms, nepatenkančioms į šių direktyvų taikymo sritį.

37

Šiomis aplinkybėmis reikia konstatuoti, kad Teisingumo Teismas neturi jurisdikcijos atsakyti į Conseil d’État (Valstybės Taryba) pateiktą klausimą.

38

Kadangi šis procesas pagrindinės bylos šalims yra vienas iš etapų prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nagrinėjamoje byloje, bylinėjimosi išlaidų klausimą turi spręsti šis teismas. Išlaidos, susijusios su pastabų pateikimu Teisingumo Teismui, išskyrus tas, kurias patyrė minėtos šalys, nėra atlygintinos.

Remdamasis šiais motyvais, Teisingumo Teismas (penktoji kolegija) nusprendžia:

Europos Sąjungos Teisingumo Teismas neturi jurisdikcijos atsakyti į 2016 m. gegužės 20 d. sprendimu Conseil d’État (Valstybės Taryba, Prancūzija) pateiktą klausimą.