Byla C‑206/16

Marco Tronchetti Provera SpA ir kt.

prieš

Commissione Nazionale per le Società e la Borsa (Consob)

(Consiglio di Stato prašymas priimti prejudicinį sprendimą)

„Prašymas priimti prejudicinį sprendimą – Bendrovių teisė – Direktyva 2004/25/EB – Įmonių perėmimo pasiūlymai – 5 straipsnio 4 dalies antra pastraipa – Galimybė koreguoti pasiūlymo kainą aiškiai nustatytomis aplinkybėmis ir pagal aiškiai nustatytus kriterijus – Nacionalinės teisės aktai, kuriuose numatyta galimybė priežiūros institucijai padidinti įmonių perėmimo pasiūlymo kainą slapto susitarimo tarp siūlytojo ar sutartinai su juo veikiančių asmenų ir vieno ar kelių pardavėjų atveju“

Santrauka – 2017 m. liepos 20 d. Teisingumo Teismo (trečioji kolegija) sprendimas

1. Įsisteigimo laisvė–Bendrovės–Direktyva 2004/25–Įmonių perėmimo pasiūlymai–Smulkiųjų akcininkų apsauga, privalomas pasiūlymas ir teisinga kaina–Valstybių narių galimybė leisti savo priežiūros institucijoms koreguoti pasiūlymo kainą aiškiai nustatytomis aplinkybėmis ir pagal aiškiai nustatytus kriterijus–Sąlyga–Minėtų aplinkybių nustatymas laikantis atitinkamos bendrovės, kurios kontrolę perėmė fizinis ar juridinis asmuo, vertybinių popierių turėtojų apsaugos principo

   (Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2004/25 3 straipsnio 1 dalis, 5 straipsnio 1 dalis ir 4 dalies pirma ir antra pastraipos)

2. Įsisteigimo laisvė–Bendrovės–Direktyva 2004/25–Įmonių perėmimo pasiūlymai–Smulkiųjų akcininkų apsauga, privalomas pasiūlymas ir teisinga kaina–Valstybių narių galimybė leisti savo priežiūros institucijoms koreguoti pasiūlymo kainą aiškiai nustatytomis aplinkybėmis ir pagal aiškiai nustatytus kriterijus–Nacionalinės teisės aktai, kuriuose numatyta galimybė padidinti įmonių perėmimo pasiūlymo kainą slapto susitarimo tarp siūlytojo ar sutartinai su juo veikiančių asmenų ir vieno ar kelių pardavėjų atveju–Patikslinimų dėl konkrečių veiksmų, apibūdinančių slapto susitarimo sąvoką, nebuvimas–Leistinumas–Sąlyga–Sąvoka, pakankamai aiškiai, tiksliai ir nuspėjamai išplaukianti iš minėtų teisės aktų

   (Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2004/25 5 straipsnio 4 dalies antra pastraipa)

1.  Visų pirma, Direktyvos 2004/25 5 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas privalomo pasiūlymo įsigyti atitinkamos bendrovės dalių principas. Joje numatyta, kad, kai fizinis ar juridinis asmuo pats arba kartu su kitais sutartinai veikiančiais asmenimis įsigyja ir dėl to turi į šios direktyvos taikymo sritį patenkančių vertybinių popierių, kurie kartu su jo turimu tokių vertybinių popierių paketu arba kartu su kitų sutartinai veikiančių asmenų vertybinių popierių paketu tiesiogiai arba netiesiogiai suteikia jam nustatytą balsavimo teisių toje bendrovėje procentą, kuris suteikia jam tos bendrovės kontrolę, valstybės narės užtikrina, kad toks asmuo privalėtų pateikti pasiūlymą, kuris būtų tos bendrovės smulkiųjų akcininkų apsaugos priemonė, o toks pasiūlymas turi būti pateiktas dėl visų akcininkų dalių teisinga kaina, apibrėžta minėtos direktyvos 5 straipsnio 4 dalyje.

   Toliau, taip pat siekiant ĮPP užtikrinti smulkiųjų bendrovės akcininkų apsaugą, Direktyvos 2004/25 5 straipsnio 4 dalies pirmoje pastraipoje teisinga kaina iš esmės laikoma aukščiausia kaina, kurią už tuos pačius vertybinius popierius moka siūlytojas arba sutartinai su juo veikiantys asmenys per tam tikrą valstybių narių nustatytą ne trumpesnį kaip šešių mėnesių ir ne ilgesnį kaip 12 mėnesių laikotarpį iki šios direktyvos 5 straipsnio 1 dalyje minėto pasiūlymo.

   Galiausiai, Direktyvos 2004/25 5 straipsnio 4 dalies antroje pastraipoje įtvirtinta, kad, jei yra laikomasi 3 straipsnio 1 dalyje nustatytų principų, valstybės narės gali įgalioti savo priežiūros institucijas, nurodytas šios direktyvos 4 straipsnyje, pakoreguoti teisingą kainą aiškiai nustatytomis aplinkybėmis ir pagal aiškiai nustatytus kriterijus. Tuo tikslu valstybės narės gali, pirma, sudaryti sąrašą aplinkybių, kuriomis aukščiausia kaina gali būti koreguojama didinant arba mažinant, ir, antra, nustatyti tokiais atvejais taikytinus kriterijus ir patikslinti, kad šios aplinkybės ir kriterijai turi būti aiškiai nustatyti. Tokių aplinkybių ir kriterijų pavyzdžių pateikiama minėtos direktyvos 5 straipsnio 4 dalies antroje pastraipoje.

   Iš šių nuostatų matyti, kad, kai valstybė narė nusprendžia leisti priežiūros institucijai koreguoti teisingą kainą, kaip tai apibrėžta Direktyvos 2004/25 5 straipsnio 4 dalies pirmoje pastraipoje, kad būtų nustatyta ĮPP kaina, šis koregavimo įgaliojimas turi būti vykdomas laikantis šios direktyvos 3 straipsnio 1 dalyje numatytų pagrindinių principų.

   Šiuo aspektu valstybė narė, kuri, remdamasi minėtos direktyvos 5 straipsnio 4 dalies antra pastraipa, nustato apibrėžtas aplinkybes, kurioms esant minėtas koregavimo įgaliojimas gali būti įgyvendinamas, turi ypač atsižvelgti į minėto 3 straipsnio 1 dalyje skelbiamą bendrovės, kurios kontrolę perėmė fizinis ar juridinis asmuo, akcijų savininkų interesų apsaugos principą.

   (žr. 29–33 punktus)

2.  2004 m. balandžio 21 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2004/25/EB dėl įmonių perėmimo pasiūlymų 5 straipsnio 4 dalies antra pastraipa turi būti aiškinama taip, kad ja nedraudžiami nacionalinės teisės aktai, kaip antai nagrinėjami pagrindinėje byloje, kurie leidžia nacionalinei priežiūros institucijai padidinti įmonių perėmimo pasiūlymų kainą „slapto susitarimo“ atveju, nenurodant konkrečių šią sąvoką apibūdinančių veiksmų, jei minėtos sąvokos aiškinimas gali pakankamai aiškiai, tiksliai ir nuspėjamai išplaukti iš šių teisės aktų, taikant vidaus teisėje pripažintus aiškinimo būdus.

   Visų pirma reikia konstatuoti, kad Direktyvos 2004/25 5 straipsnio 4 dalies antra pastraipa valstybėms narėms suteikiama diskrecija apibrėžti aplinkybes, kurioms esant jos priežiūros institucijos gali pakoreguoti teisingą kainą, tačiau su sąlyga, kad šios aplinkybės būtų aiškiai nustatytos.

   Šiose nuostatoje nurodyta, kad valstybės narės gali sudaryti tokių aplinkybių sąrašą, ir šiuo aspektu pateikti keli pavyzdžiai, siekiant iliustruoti aplinkybes, galinčias pateisinti teisingos kainos koregavimą ją padidinant ar sumažinant, kaip antai susitarimas tarp pirkėjo ir pardavėjo, išimtiniai įvykiai ar manipuliavimas nagrinėjamų vertybinių popierių kaina.

   Atsižvelgiant į tai, kaip iš esmės nurodė generalinis advokatas savo išvados 52 ir 53 punktuose, Direktyvos 2004/25 5 straipsnio 4 dalies antra pastraipa negali būti aiškinama kaip draudžianti valstybei narei jos priimamuose teisės aktuose, skirtuose šiai nuostatai perkelti, pateikti abstrakčią teisės sąvoką, pavyzdžiui, šiuo atveju sąvoką „slaptas susitarimas“, kaip aiškiai nustatytą aplinkybę, kaip tai suprantama pagal minėtą nuostatą.

   Iš esmės tiek teisinio saugumo principas, tiek būtinybė užtikrinti visišką direktyvos taikymą teisiškai, o ne tik faktiškai reikalauja, kad visos valstybės narės įgyvendintų nagrinėjamos direktyvos nuostatas aiškiais, tiksliais ir skaidriais teisės aktais, įtvirtinančiais privalomas nuostatas jos reglamentuojamoje srityje (2000 m. lapkričio 16 d. Sprendimo Komisija / Graikija, C‑214/98, EU:C:2000:624, 23 punktas ir 2010 m. sausio 14 d. Sprendimo Komisija / Čekijos Respublika, C‑343/08, EU:C:2010:14, 40 punktas).

   Nepaisant to, šie reikalavimai neturėtų būti aiškinami kaip reikalaujantys, kad normoje, kurioje vartojama abstrakti teisės sąvoka, būtų nurodytos įvairios konkrečios prielaidos, kurioms esant ji gali būti taikoma, kadangi visų šių prielaidų teisės aktų leidėjas negali iš anksto nustatyti.

   Todėl Direktyvos 2004/25 5 straipsnio 4 dalies antra pastraipa neturėtų būti aiškinama kaip reikalaujanti iš valstybės narės, kuri teisės aktuose, kuriuos ji priima siekdama perkelti šią nuostatą, numato, kaip pagrindinėje byloje, kad „slaptas susitarimas tarp siūlytojo ir sutartinai su juo veikiančių asmenų ir vieno ar kelių pardavėjų“ yra viena iš aiškiai nustatytų aplinkybių, kaip tai suprantama pagal minėtą nuostatą, kad ji patikslintų tokį slaptą susitarimą apibūdinančius konkrečius veiksmus.

   Tokiu atveju, siekdamos įvykdyti teisinio saugumo reikalavimą, valstybės narės turi užtikrinti, kad aiškinimas, kurį galima suteikti tokiai sąvokai ĮPP srityje, galėtų pakankamai aiškiai, tiksliai ir nuspėjamai išplaukti iš nagrinėjamų nacionalinės teisės aktų, taikant vidaus teisėje pripažintus aiškinimo metodus.

   (žr. 37–39, 41–43, 46, 48 punktus ir rezoliucinę dalį)