–

Bolagsupplysningen OÜ ir I. Ilsjan, atstovaujamų vandeadvokaadid K. Turk ir K. Tomson, advokaadid A. Prants ir M. Pild,

–

Estijos vyriausybės, atstovaujamos K. Kraavi-Käerdi ir N. Grünberg,

–

Portugalijos vyriausybės, atstovaujamos L. Inez Fernandes, M. Figueiredo ir S. Duarte Afonso,

–

Jungtinės Karalystės vyriausybės, atstovaujamos J. Kraehling ir C. Crane, padedamos baristerio J. Holmes,

–

Europos Komisijos, atstovaujamos M. Wilderspin, M. Heller ir E. Randvere,

1

Prašymas priimti prejudicinį sprendimą pateiktas dėl 2012 m. gruodžio 12 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) Nr. 1215/2012 dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose pripažinimo ir vykdymo (OL L 351, 2012, p. 1) 7 straipsnio 2 punkto išaiškinimo.

2

Šis prašymas pateiktas nagrinėjant Bolagsupplysningen OÜ ir Ingrid Ilsjan ginčą su Svensk Handel AB dėl reikalavimų ištaisyti tariamai klaidingą informaciją, paskelbtą pastarosios įmonės interneto svetainėje, panaikinti su tuo susijusius komentarus šioje interneto svetainėje esančiame diskusijų forume ir atlyginti tariamai patirtą žalą.

3

Reglamento Nr. 1215/2012 15 ir 16 konstatuojamosiose dalyse nustatyta:

4

Minėto reglamento II skyriuje nustatytos jurisdikcijos taisyklės.

5

Reglamento Nr. 1215/2012 II skyriaus 1 skirsnyje „Bendrosios nuostatos“ esančio 4 straipsnio 1 dalyje nurodyta:

„Pagal šį reglamentą asmenims, kurių nuolatinė gyvenamoji (buveinės) vieta yra valstybėje narėje, ieškiniai turi būti pareiškiami tos valstybės narės teismuose, neatsižvelgiant į šių asmenų pilietybę.“

6

Minėto reglamento tame pačiame 1 skirsnyje esančio 5 straipsnio 1 dalyje nustatyta:

„Asmenims, kurių nuolatinė gyvenamoji (buveinės) vieta yra valstybėje narėje, kitos valstybės narės teismuose ieškiniai gali būti pareiškiami tik taikant šio skyriaus 2–7 skirsniuose nustatytas taisykles.“

7

To paties reglamento II skyriaus 2 skirsnyje „Specialioji jurisdikcija“ esančio 7 straipsnio 2 punkte numatyta:

„Asmeniui, kurio nuolatinė gyvenamoji (buveinės) vieta yra valstybėje narėje, ieškinys kitoje valstybėje narėje gali būti pareikštas:

<…>

8

Reglamento Nr. 1215/2012 7 straipsnio 2 punktas suformuluotas lygiai taip pat kaip ir 2000 m. gruodžio 22 d. Tarybos reglamento (EB) Nr. 44/2001 dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose pripažinimo ir vykdymo (OL L 12, 2001, p. 1; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 19 sk., 4 t., p. 42), kuris panaikintas Reglamentu Nr. 1215/2012, 5 straipsnio 3 punktas ir atitinka 1968 m. rugsėjo 27 d. Konvencijos dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose pripažinimo ir vykdymo 5 straipsnio 3 punktą.

9

Pagal Estijos teisę veikianti bendrovė Bolagsupplysningen ir jos darbuotoja I. Ilsjan 2015 m. rugsėjo 29 d.Harju Maakohus (Harju pirmosios instancijos teismas, Estija) pareiškė ieškinį pagal Švedijos teisę veikiančiai bendrovei Svensk Handel, kuri vienija prekybos sektoriaus darbdavius. Ieškovės pagrindinėje byloje prašė šio teismo įpareigoti Svensk Handel ištaisyti jos interneto svetainėje paskelbtą klaidingą informaciją apie Bolagsupplysningen ir pašalinti komentarus iš jos interneto svetainės, sumokėti Bolagsupplysningen56634,99 EUR dydžio sumą kaip atlyginimą už patirtą žalą ir tinkamai atlyginti I. Ilsjan neturtinę žalą, kurią turi įvertinti teismas.

10

Ieškinyje teigiama, kad Svensk Handel įtraukė Bolagsupplysningen į savo interneto svetainėje skelbiamą „juodąjį“ sąrašą, nurodžiusi, kad ši bendrovė naudoja apgaulę ir sukčiauja. Minėtos interneto svetainės diskusijų forume rasta apie 1000 komentarų, įskaitant tiesioginius raginimus imtis smurto prieš Bolagsupplysningen ir jos darbuotojus, tarp kurių yra I. Ilsjan. Svensk Handel atsisakė pašalinti šį įrašą ir minėtus komentarus, dėl to Bolagsupplysningen ekonominė veikla Švedijoje sustojo ir ši bendrovė kasdien patyrė turtinių nuostolių.

11

2015 m. spalio 1 d. nutartyje Harju Maakohus (Harju pirmosios instancijos teismas) konstatavo, kad ieškinys nepriimtinas. Minėto teismo teigimu, negalima taikyti Reglamento Nr. 1215/2012 7 straipsnio 2 punkto, nes iš ieškinio nematyti, jog žala atsirado Estijoje. Ginčijama informacija ir komentarai buvo paskelbti švedų kalba ir, nesant vertimo, nebuvo suprantami Estijoje gyvenantiems asmenims. Nagrinėjamos informacijos supratimas priklauso nuo kalbinio konteksto. Nebuvo įrodyta, kad žala atsirado Estijoje, o nuoroda į apyvartą, skaičiuojamą Švedijos kronomis, reiškė, jog ši žala atsirado Švedijoje. Tai, kad nurodyta interneto svetainė buvo prieinama Estijoje, savaime negali reikšti pareigos pradėti civilinę bylą Estijos teisme.

12

Ieškovės pagrindinėje byloje pateikė apeliacinį skundą dėl Harju Maakohus (Harju pirmosios instancijos teismas) nutarties.

13

2015 m. lapkričio 9 d. nutartimi Tallinna Ringkonnakohus (Talino apeliacinis teismas, Estija) atmetė šį apeliacinį skundą ir paliko galioti Harju Maakohus (Harju pirmosios instancijos teismas) nutartį.

14

Ieškovės pagrindinėje byloje prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo prašė panaikinti Tallinna Ringkonnakohus (Talino apeliacinis teismas) nutartį ir priimti sprendimą dėl ieškinio; Svensk Handel pateikė prieštaravimą dėl šių reikalavimų.

15

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas atskyrė Bolagsupplysningen ir I. Ilsjan reikalavimus ir nurodė, kad, kiek tai susiję su I. Ilsjan, skundas dėl Tallinna Ringkonnakohus (Talino apeliacinis teismas) nutarties yra pagrįstas, kad šio teismo ir Harju Maakohus (Harju pirmosios instancijos teismas) nutartys turi būti panaikintos, o byla grąžinta pirmosios instancijos teismui tam, kad šis nuspręstų dėl I. Ilsjan reikalavimų priimtinumo.

16

Dėl Bolagsupplysningen pateikto ieškinio prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas teigia, kad jurisdikciją nagrinėti šį ieškinį bent jau tiek, kiek reikalaujama atlyginti Estijoje atsiradusią žalą, turi Estijos teismai.

17

Vis dėlto prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas priduria, kad, skirtingai nei intelektinės ir pramoninės nuosavybės teisė, kurios apsauga galioja tik jos registracijos valstybėje narėje, teisės, kurių pažeidimas nurodomas šiuo atveju, pagal savo pobūdį nėra teisės, kurios galėtų būti saugomos tik kai kurių valstybių narių teritorijose (šiuo klausimu žr. 2013 m. spalio 3 d. Sprendimo Pinckney, C‑170/12, EU:C:2013:635, 35–37 punktus). Bolagsupplysningen iš esmės remiasi tuo, kad dėl klaidingos informacijos paskelbimo buvo pažeistas jos geras vardas ir reputacija. Šiuo klausimu Teisingumo Teismas jau yra nusprendęs, kad juridinio asmens reputacijai ir geram vardui pakenkiama dėl įžeidžiančios informacijos paskelbimo tose vietose, kur paskelbta informacija buvo išplatinta ir kur, nukentėjusio asmens teigimu, jo reputacijai buvo pakenkta (1995 m. kovo 7 d. Sprendimo Shevill ir kt., C‑68/93, EU:C:1995:61, 29 ir 30 punktai).

18

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo teigimu, vis dėlto neaišku, ar pagal pirmesniame punkte nurodytus principus Bolagsupplysningen taip pat gali kreiptis į Estijos teismą su prašymu ištaisyti klaidingą informaciją ir pašalinti komentarus.

19

Taip pat neįmanoma nustatyti, ar Bolagsupplysningen irgi gali kreiptis į Estijos teismus su prašymu atlyginti visą žalą, kurią ji teigia patyrusi. Primindamas principą, pagal kurį asmuo, manantis, kad jo teisės buvo pažeistos dėl interneto svetainės turinio, turi galimybę pareikšti ieškinį dėl visos žalos atlyginimo arba valstybės narės, kur įsisteigęs šio turinio leidėjas, teismuose, arba valstybės narės, kur yra minėto asmens interesų centras, teismuose (2011 m. spalio 25 d. Sprendimo eDate Advertisingir kt., C‑509/09 ir C‑161/10, EU:C:2011:685, 52 punktas), prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas pažymi, kad šis principas buvo nustatytas konkrečiai fizinio asmens asmeninių teisių pažeidimo atveju. Taigi nebuvo įrodyta, kad minėtas principas taikomas ir juridiniams asmenims.

20

Galiausiai prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas teiraujasi, ar juridinio asmens registruota buveinė ir (arba) nuolatinė verslo vieta leidžia daryti prielaidą, kad ten taip pat yra šio juridinio asmens interesų centras. Nepaisant to, ar reikia remtis tokia prielaida, kyla klausimas, kokiomis aplinkybėmis ir kokiais kriterijais vadovaudamasis teismas turi nustatyti, kur yra juridinio asmens interesų centras.

21

Tokiomis aplinkybėmis Riigikohus (Aukščiausiasis Teismas, Estija) nutarė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui šiuos prejudicinius klausimus:

22

Antruoju ir trečiuoju klausimais, kuriuos reikia nagrinėti kartu, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės siekia išsiaiškinti, ar Reglamento Nr. 1215/2012 7 straipsnio 2 punktą reikia aiškinti taip, kad juridinis asmuo, teigiantis, jog paskelbus klaidingą informaciją apie jį internete ir nepašalinus su juo susijusių komentarų buvo pažeistos jo asmeninės teisės, gali kreiptis į valstybės narės, kur yra jo interesų centras, teismus su ieškiniu, kuriuo prašoma ištaisyti šią klaidingą informaciją, pašalinti komentarus ir atlyginti visą jo patirtą žalą, ir, jei taip, į kokius kriterijus ir aplinkybes reikia atsižvelgti siekiant nustatyti minėtą interesų centrą.

23

Siekiant atsakyti į šiuos klausimus, būtina priminti, kad pagal minėto 7 straipsnio 2 punktą bylos dėl civilinės teisės pažeidimų, delikto ar kvazidelikto nuolatinę gyvenamąją vietą (buveinę) valstybėje narėje turinčiam asmeniui gali būti keliamos kitoje valstybėje narėje, vietos, kurioje įvyko ar gali įvykti žalą sukėlęs įvykis, teismuose.

24

Šiuo klausimu reikia pažymėti, kad Teisingumo Teismo išaiškinimas, pateiktas dėl Reglamento Nr. 44/2001 5 straipsnio 3 punkto, taikytinas ir lygiavertei Reglamento Nr. 1215/2012 7 straipsnio 2 punkto nuostatai (pagal analogiją žr. 2017 m. birželio 15 d. Sprendimo Kareda, C‑249/16, EU:C:2017:472, 27 punktą).

25

Pagal suformuotą jurisprudenciją specialiosios jurisdikcijos taisyklė bylose dėl deliktų ar kvazideliktų turi būti aiškinama autonomiškai, atsižvelgiant į reglamento, kuriame ji įtvirtinta, sistemą ir tikslus (šiuo klausimu žr. 2011 m. spalio 25 d. Sprendimo eDate Advertising ir kt., C‑509/09 ir C‑161/10, EU:C:2011:685, 38 punktą).

26

Ši specialiosios jurisdikcijos taisyklė pagrįsta itin glaudžia sąsaja tarp ginčo ir vietos, kurioje įvyko arba gali įvykti žalą sukėlęs įvykis, teismų, o tai pateisina jurisdikcijos priskyrimą pastariesiems dėl gero teisingumo administravimo ir veiksmingo proceso organizavimo priežasčių (be kita ko, žr. 2011 m. spalio 25 d. Sprendimo eDate Advertising ir kt., C‑509/09 ir C‑161/10, EU:C:2011:685, 40 punktą ir 2015 m. sausio 22 d.Hejduk, C‑441/13, EU:C:2015:28, 19 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

27

Iš tiesų delikto ir kvazidelikto bylose vietos, kurioje įvyko ar gali įvykti žalą sukėlęs įvykis, teismas paprastai turi geriausias galimybes priimti sprendimą pirmiausia dėl ginčo dalyko artumo ir lengvesnio įrodymų rinkimo (2013 m. gegužės 16 d. Sprendimo Melzer, C‑228/11, EU:C:2013:305, 27 punktas ir 2015 m. gegužės 21 d. Sprendimo CDC Hydrogen Peroxide, C‑352/13, EU:C:2015:335, 40 punktas).

28

Aiškinant Reglamento Nr. 1215/2012 7 straipsnio 2 punktą taip pat reikia atsižvelgti į šio reglamento 16 konstatuojamąją dalį, pagal kurią glaudaus ryšio tarp teismo ir bylos reikalavimas turėtų užtikrinti teisinį tikrumą ir padėti išvengti galimybės pareikšti atsakovui ieškinį valstybės narės, kurios jis negalėjo pagrįstai numatyti, teisme; tai ypač svarbu sprendžiant ginčus, susijusius su nesutartinėmis prievolėmis, kylančiomis iš privatumo ir asmeninių teisių pažeidimų, įskaitant šmeižtą.

29

Patikslinus šį aspektą, reikia priminti, kad pagal suformuotą Teisingumo Teismo jurisprudenciją formuluotė „vieta, kurioje įvyko žalą sukėlęs įvykis ar jis gali įvykti“ reiškia ir vietą, kurioje atsirado žalą lėmusi aplinkybė, ir žalos atsiradimo vietą, nes kiekviena iš jų, nelygu aplinkybės, gali suteikti ypač naudingos informacijos renkant įrodymus ir organizuojant procesą (2011 m. spalio 25 d. Sprendimo eDate Advertising ir kt., C‑509/09 ir C‑161/10, EU:C:2011:685, 41 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

30

Pagrindinė byla nesusijusi su galimybe kreiptis į Estijos teismus pagal vietos, kurioje atsirado žalą lėmusi aplinkybė, kriterijų. Iš tiesų neginčijama, kad tokia vieta nėra teismų, į kuriuos kreipėsi Bolagsupplysningen ir I. Ilsjan, veiklos teritorijoje. Tačiau kyla klausimas, ar šie teismai turi jurisdikciją pagal vietos, kurioje atsirado tariama žala, kriterijų.

31

Šiuo klausimu, kiek tai susiję su ieškiniais, kuriais siekiama atlyginti neturtinę žalą, tariamai padarytą paskelbiant šmeižiantį straipsnį spaudoje, Teisingumo Teismas nusprendė, kad nukentėjusysis gali pareikšti ieškinį dėl žalos atlyginimo leidėjui kiekvienos valstybės narės, kur leidinys buvo išplatintas ir kur nukentėjusysis teigia patyręs žalą savo geram vardui, teismuose, turinčiuose jurisdikciją spręsti tik dėl žalos, kuri buvo patirta teismo, į kurį kreiptasi, valstybėje narėje (1995 m. kovo 7 d. Sprendimo Shevill ir kt., C‑68/93, EU:C:1995:61, 33 punktas).

32

Kalbant konkrečiai apie internetą, Teisingumo Teismas byloje, susijusioje su fiziniu asmeniu, vis dėlto nusprendė, kad, patalpinus turinį į interneto svetainę ir taip tariamai pažeidus asmenines teises, asmuo, kuris mano, kad jo teisės buvo pažeistos, turi teisę pareikšti ieškinį dėl visos žalos atlyginimo valstybės narės, kur yra jo interesų centras, teismuose (2011 m. spalio 25 d. Sprendimo eDate Advertising ir kt., C‑509/09 ir C‑161/10, EU:C:2011:685, 52 punktas).

33

Iš tiesų dėl tokio turinio tariamas pažeidimas paprastai geriausiai atsiskleidžia nurodyto asmens interesų centro buvimo vietoje, atsižvelgiant į reputaciją, kurią jis turi šioje vietoje. Taigi „nukentėjusiojo interesų centro“ kriterijus atspindi vietą, kur iš esmės daugiausia atsiranda žalos, patirtos dėl interneto svetainėje paskelbto turinio, kaip tai suprantama pagal Reglamento Nr. 1215/2012 pagal 7 straipsnio 2 punktą.

34

Taigi valstybės narės, kurioje yra atitinkamo asmens interesų centras, teismai gali geriausiai įvertinti minėto turinio poveikį atitinkamo asmens teisėms (šiuo klausimu žr. 2011 m. spalio 25 d. Sprendimo eDate Advertising ir kt., C‑509/09 ir C‑161/10, EU:C:2011:685, 48 punktą).

35

Be to, interesų centro kriterijus atitinka tikslą nuspėti jurisdikcijos taisykles, nes leidžia ieškovui lengvai nustatyti teismą, į kurį jis gali kreiptis, o atsakovui – pagrįstai numatyti teismą, kuriame jam gali būti iškelta byla (2011 m. spalio 25 d. Sprendimo eDate Advertising ir kt., C‑509/09 ir C‑161/10, EU:C:2011:685, 50 punktas).

36

Atsižvelgiant į pagrindinės bylos aplinkybes ir abejones, išreikštas kai kuriose pastabose raštu ir žodžiu, reikia pažymėti, pirma, kad pastaraisiais samprotavimais vadovaujamasi, nepaisant, ar tariamai patirta žala yra turtinio, ar neturtinio pobūdžio.

37

Net jei minėtas turtinis ar neturtinis pobūdis, atsižvelgiant į taikytiną teisę, gali turėti įtakos tariamai padarytos žalos atlygintinam pobūdžiui, žalos turtinis ar neturtinis pobūdis neturi įtakos nustatant interesų centrą kaip vietą, kurioje teismas geriausiai gali įvertinti realų paskelbimo internete poveikį ir jo žalingą ar nežalingą pobūdį.

38

Antra, kadangi asmens, manančio, kad jo teisės buvo pažeistos, galimybė pareikšti ieškinį dėl visos jam tariamai atsiradusios žalos atlyginimo valstybės narės, kur yra jo interesų centras, teismuose pateisinama siekiant gero teisingumo administravimo, o ne tam, kad būtų konkrečiai apsaugotas ieškovas, taip pat nesvarbu, ar šis yra fizinis, ar juridinis asmuo.

39

Šiuo klausimu Teisingumo Teismas jau yra nusprendęs, kad specialiosios jurisdikcijos taisykle bylose dėl deliktų ar kvazideliktų nesiekiama to paties tikslo, kokio siekiama pagal Reglamento Nr. 1215/2012 II skyriaus 3–5 skirsnių nuostatas, kuriomis norima suteikti didesnę apsaugą silpnesniajai šaliai (šiuo klausimu žr. 2012 m. spalio 25 d. Sprendimo Folien Fischer ir Fofitec, C‑133/11, EU:C:2012:664, 46 punktą). Interesų centro kriterijumi siekiama nustatyti vietą, kur atsirado žala, patirta dėl interneto svetainės turinio, taigi ir valstybę narę, kurios teismai gali geriausiai išnagrinėti ginčą.

40

Dėl minėto centro identifikavimo Teisingumo Teismas nurodė, kad fizinio asmens atveju interesų centras paprastai atitinka nuolatinės gyvenamosios vietos valstybę narę. Tačiau tokio asmens interesų centras taip pat gali būti ir valstybėje narėje, kur jis gyvena ne nuolat, nes kiti veiksniai, kaip antai profesinės veiklos vykdymas, gali sukurti itin glaudų ryšį su tokia valstybe (2011 m. spalio 25 d. Sprendimo eDate Advertising ir kt., C‑509/09 ir C‑161/10, EU:C:2011:685, 49 punktas).

41

Kiek tai susiję su ekonominę veiklą vykdančiu juridiniu asmeniu, kaip antai ieškove pagrindinėje byloje, pažymėtina, kad tokio juridinio asmens interesų centras turi atitikti vietą, kur jo komercinė reputacija yra labiausiai pripažinta; taigi toks interesų centras turi būti nustatomas atsižvelgiant į vietą, kur minėtas juridinis asmuo vykdo didžiąją savo ekonominės veiklos dalį. Nors juridinio asmens interesų centras gali sutapti su jo oficialia buveinės vieta, kai jis visą savo veiklą arba didžiąją jos dalį vykdo valstybėje narėje, kurioje registruota ši buveinė, ir dėl to jo turima reputacija šioje valstybėje narėje yra didesnė nei bet kurioje kitoje valstybėje narėje, vis dėlto atliekant tokią analizę minėtos buveinės vieta savaime nėra lemiamas kriterijus.

42

Taigi, kai atitinkamas juridinis asmuo, kaip pagrindinėje byloje, vykdo didžiąją savo veiklos dalį kitoje valstybėje narėje nei ta, kurioje yra jo oficiali buveinės vieta, reikia daryti prielaidą, jog tokio juridinio asmens komercinė reputacija, kurią gali paveikti nagrinėjamas paskelbimas, yra didesnė šioje valstybėje narėje nei bet kurioje kitoje valstybėje narėje, taigi galimas šios reputacijos pažeidimas pirma minėtoje valstybėje narėje gali būti juntamas labiausiai. Šiuo požiūriu minėtos valstybės narės teismai gali geriausiai įvertinti šio tariamo pažeidimo buvimą ir jo galimą mastą, ypač todėl, kad šioje byloje šis pažeidimas atsirado paskelbus tariamai klaidingą ar šmeižiančią informaciją ir komentarus komercinėje interneto svetainėje, administruojamoje valstybėje narėje, kurioje atitinkamas juridinis asmuo vykdo didžiausią savo veiklos dalį, ir kad informacija ir komentarai, atsižvelgiant į kalbą, kuria jie buvo pateikti, iš esmės skirti tam, kad juos galėtų suprasti šioje valstybėje narėje gyvenantys asmenys.

43

Taip pat reikia atkreipti dėmesį į tai, kad, jeigu iš veiksnių, kuriuos turi įvertinti teismas savo jurisdikcijos tikrinimo etape, nematyti atitinkamo juridinio asmens ekonominės veiklos dominavimo valstybėje narėje, dėl ko negalima nustatyti juridinio asmens, kuris teigia nukentėjęs dėl jo asmeninių teisių pažeidimo, interesų centro, šis juridinis asmuo negalėtų pasinaudoti teise iškelti bylą pagal Reglamento Nr. 1215/2012 7 straipsnio 2 punktą šį pažeidimą tariamai padariusiam subjektui žalos atsiradimo vietoje, siekiant visiško žalos atlyginimo.

44

Taigi į antrąjį ir trečiąjį klausimus reikia atsakyti, kad Reglamento Nr. 1215/2012 7 straipsnio 2 punktas turi būti aiškinamas taip, kad juridinis asmuo, teigiantis, jog paskelbus klaidingą informaciją apie jį internete ir nepašalinus su juo susijusių komentarų buvo pažeistos jo asmeninės teisės, gali kreiptis į valstybės narės, kur yra jo interesų centras, teismus su ieškiniu, kuriuo prašoma ištaisyti šią informaciją, pašalinti komentarus ir atlyginti visą jo patirtą žalą.

Jeigu atitinkamas juridinis asmuo vykdo didžiąją savo veiklos dalį kitoje valstybėje narėje nei ta, kurioje yra jo oficiali buveinės vieta, toks asmuo gali iškelti bylą pažeidimą tariamai padariusiam subjektui pagal žalos atsiradimo vietą minėtoje kitoje valstybėje narėje.

45

Pirmuoju klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės siekia išsiaiškinti, ar Reglamento Nr. 1215/2012 7 straipsnio 2 punktas turi būti aiškinamas taip, kad asmuo, teigiantis, jog paskelbus klaidingą informaciją apie jį internete ir nepašalinus su juo susijusių komentarų buvo pažeistos jo asmeninės teisės, gali bet kurios valstybės narės, kurios teritorijoje yra arba buvo prieinama internete paskelbta informacija, teismuose pareikšti ieškinį su reikalavimu ištaisyti šią informaciją ir pašalinti komentarus.

46

Į šį klausimą reikia atsakyti neigiamai.

47

Tiesa, 2011 m. spalio 25 d. Sprendimo eDate Advertising ir kt. (C‑509/09 ir C‑161/10, EU:C:2011:685) 51 ir 52 punktuose Teisingumo Teismas nusprendė, kad asmuo, kuris mano, kad jo teisės buvo pažeistos, taip pat gali vietoj ieškinio dėl visos jam atsiradusios žalos atlyginimo pareikšti ieškinį kiekvienos valstybės narės, iš kurios teritorijos yra arba buvo pasiekiamas internete patalpintas turinys, teismuose, turinčiuose jurisdikciją nagrinėti tik teismo, į kurį kreiptasi, valstybės narės teritorijoje padarytos žalos klausimą.

48

Vis dėlto atsižvelgiant į interneto svetainėje paskelbtos informacijos ir turinio skvarbų pobūdį ir į tai, kad ši informacija ir turinys iš principo paskleidžiamas visame pasaulyje (šiuo klausimu žr. 2011 m. spalio 25 d. Sprendimo eDate Advertising ir kt., C‑509/09 ir C‑161/10, EU:C:2011:685, 46 punktą), reikalavimas ištaisyti minėtą informaciją ir pašalinti minėtus komentarus yra vienas nedalomas reikalavimas, todėl dėl jo galima kreiptis tik į teismą, kuris turi jurisdikciją nagrinėti visus reikalavimus dėl žalos atlyginimo, kaip nurodyta Teisingumo Teismo jurisprudencijoje, suformuotoje 1995 m. kovo 7 d. Sprendime Shevillir kt. (C‑68/93, EU:C:1995:61, 25, 26 ir 32 punktai) ir 2011 m. spalio 25 d. Sprendime eDate Advertising ir kt. (C‑509/09 ir C‑161/10, EU:C:2011:685, 42 ir 48 punktai), o ne į teismą, kuris neturi tokios jurisdikcijos.

49

Atsižvelgiant į tai, kad išdėstyta, į pirmąjį klausimą reikia atsakyti, kad Reglamento Nr. 1215/2012 7 straipsnio 2 punktas turi būti aiškinamas taip, kad asmuo, teigiantis, jog paskelbus klaidingą informaciją apie jį internete ir nepašalinus su juo susijusių komentarų buvo pažeistos jo asmeninės teisės, negali bet kurios valstybės narės, kurios teritorijoje yra arba buvo prieinama internete paskelbta informacija, teismuose pareikšti ieškinio su reikalavimu ištaisyti šią informaciją ir pašalinti komentarus.

50

Kadangi šis procesas pagrindinės bylos šalims yra vienas iš etapų prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nagrinėjamoje byloje, bylinėjimosi išlaidų klausimą turi spręsti šis teismas. Išlaidos, susijusios su pastabų pateikimu Teisingumo Teismui, išskyrus tas, kurias patyrė minėtos šalys, nėra atlygintinos.

Remdamasis šiais motyvais, Teisingumo Teismas (didžioji kolegija) nusprendžia: