–

S. Gnandi, atstovaujamo advokato D. Andrien,

–

Belgijos vyriausybės, atstovaujamos C. Pochet ir M. Jacobs, padedamų advokatų C. Piront, S. Matray ir D. Matray,

–

Čekijos vyriausybės, atstovaujamos M. Smolek ir J. Vláčil,

–

Europos Komisijos, atstovaujamos C. Cattabriga ir M. Heller,

–

S. Gnandi, atstovaujamo advokato D. Andrien,

–

Belgijos vyriausybės, atstovaujamos C. Pochet, M. Jacobs ir C. Van Lul, padedamų advokatų C. Piront, S. Matray ir D. Matray,

–

Čekijos vyriausybės, atstovaujamos M. Smolek ir J. Vláčil,

–

Vokietijos vyriausybės, atstovaujamos R. Kanitz,

–

Prancūzijos vyriausybės, atstovaujamos E. de Moustier, E. Armoët ir D. Colas,

–

Nyderlandų vyriausybės, atstovaujamos K. Bulterman, P. Huurnink ir J. Langer,

–

Europos Komisijos, atstovaujamos C. Cattabriga, M. Heller ir M. Condou-Durande,

1

Prašymas priimti prejudicinį sprendimą pateiktas dėl 2008 m. gruodžio 16 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2008/115/EB dėl bendrų nelegaliai esančių trečiųjų šalių piliečių grąžinimo standartų ir tvarkos valstybėse narėse (OL L 348, 2008, p. 98), 2005 m. gruodžio 1 d. Tarybos direktyvos 2005/85/EB, nustatančios būtiniausius reikalavimus dėl pabėgėlio statuso suteikimo ir panaikinimo tvarkos valstybėse narėse (OL L 326, 2005, p. 13), taip pat negrąžinimo principo ir teisės į veiksmingą teisinę gynybą, įtvirtintų atitinkamai Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos (toliau – Chartija) 18 straipsnyje, 19 straipsnio 2 dalyje ir 47 straipsnyje, išaiškinimo.

2

Šis prašymas buvo pateiktas nagrinėjant Sadikou Gnandi ir État belge (Belgijos valstybė) ginčą dėl sprendimo, kuriuo S. Gnandi įpareigojamas išvykti iš Belgijos teritorijos.

3

1951 m. liepos 28 d. Ženevoje pasirašytos Konvencijos dėl pabėgėlių statuso [Jungtinių Tautų sutarčių rinkinys, 189 t., p. 150, Nr. 2545, 1954], papildytos Protokolu dėl pabėgėlių statuso, priimtu 1967 m. sausio 31 d. Niujorke ir įsigaliojusiu 1967 m. spalio 4 d. (toliau – Ženevos konvencija), 33 straipsnio „Draudimas išsiųsti pabėgėlius arba juos priverstinai grąžinti“ 1 dalyje numatyta:

„Nė viena susitarianti valstybė jokiu būdu neišsiunčia ir negrąžina pabėgėlio į šalį, kur jo gyvybei ar laisvei grėstų pavojus dėl rasės, religijos, pilietybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių pažiūrų.“

4

2003 m. sausio 27 d. Tarybos direktyvos 2003/9/EB, nustatančios minimalias normas dėl prieglobsčio prašytojų priėmimo valstybėse narėse (OL L 31, 2003, p. 18; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 19 sk., 6 t., p. 101), 2 straipsnio c punkte apibrėžta, kad šioje direktyvoje „prašytojas arba prieglobsčio prašytojas“ yra „prašymą dėl prieglobsčio padavęs trečiosios šalies pilietis arba asmuo be pilietybės, dėl kurio dar nepriimtas galutinis sprendimas“.

5

Šios direktyvos 3 straipsnio „Taikymo sritis“ 1 dalyje numatyta:

„Ši direktyva taikoma visiems trečiųjų šalių piliečiams ir asmenims be pilietybės, pateikusiems prašymą dėl prieglobsčio prie valstybės narės sienos arba jos teritorijoje, tol, kol jiems leidžiama likti teritorijoje kaip prieglobsčio prašytojams <…>“

6

Direktyvos 2003/9 2 straipsnio c punktas ir 3 straipsnio 1 dalis buvo pakeisti, vartojant iš esmės identišką formuluotę, 2013 m. birželio 26 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2013/33/ES, kuria nustatomos normos dėl tarptautinės apsaugos prašytojų priėmimo (OL L 180, 2013, p. 96), atitinkamai 2 straipsnio b punktu ir 3 straipsnio 1 dalimi.

7

Direktyvos 2005/85 2 ir 8 konstatuojamosiose dalyse nustatyta:

<…>

8

Šios direktyvos 7 straipsnyje „Teisė pasilikti valstybėje narėje prašymo nagrinėjimo metu“ numatyta:

„1.   Tik taikant šią tvarką prašytojams leidžiama pasilikti valstybėje narėje iki tol, kol sprendžiančioji institucija priima sprendimą pagal pirmosios instancijos procedūras, nustatytas III skyriuje. Ši teisė pasilikti nesuteikia teisės į leidimą gyventi valstybėje narėje.

2.   Valstybės narės gali daryti išimtį tik tais atvejais, kai pagal 32 ir 34 straipsnius vėlesnis prašymas nebus toliau nagrinėjamas arba kai jos atitinkamai perduoda arba išduoda asmenį kitai valstybei narei, remdamosi įsipareigojimais pagal Europos arešto orderį <…> arba kitais įsipareigojimais, trečiajai šaliai arba tarptautiniams baudžiamiesiems teismams.“

9

Direktyvos 2005/85 39 straipsnio „Teisė į veiksmingą teisės gynimo priemonę“ 1 dalyje valstybės narės įpareigojamos užtikrinti, kad prieglobsčio prašytojai turėtų teisę į veiksmingą teisės gynimą. Šios direktyvos 39 straipsnio 3 dalis suformuluota taip:

„Prireikus valstybės narės numato taisykles pagal savo tarptautinius įsipareigojimus, taikomas nagrinėjant:

<…>“

10

Direktyvos 2005/85 7 ir 39 straipsniai buvo pakeisti 2013 m. birželio 26 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2013/32/ES dėl tarptautinės apsaugos suteikimo ir panaikinimo bendros tvarkos (OL L 180, 2013, p. 60) atitinkamai 9 ir 46 straipsniais.

11

Direktyvos 2013/32 9 straipsnyje „Teisė likti valstybėje narėje prašymo nagrinėjimo metu“ nurodyta:

„1.   Tik taikant šią tvarką prašytojams leidžiama pasilikti valstybėje narėje iki tol, kol sprendžiančioji institucija priima sprendimą pagal pirmosios instancijos procedūras, nustatytas III skyriuje. Ta [Ši] teisė likti [valstybėje narėje] nesuteikia teisės į leidimą gyventi šalyje.

2.   Valstybės narės gali daryti išimtį tik tais atvejais, kai asmuo pateikia paskesnį prašymą, nurodytą 41 straipsnyje, arba kai jos atitinkamai perduoda arba išduoda asmenį kitai valstybei narei, remdamosi įsipareigojimais pagal Europos arešto orderį <…> arba kitais įsipareigojimais, arba įsipareigojimais trečiajai šaliai arba tarptautiniams baudžiamiesiems teismams.

<…>“

12

Šios direktyvos 46 straipsnio „Teisė į veiksmingą teisių gynimo priemonę“ 5 dalyje nustatyta:

„Nedarydamos poveikio 6 daliai, valstybės narės leidžia prašytojams likti jų teritorijoje, kol baigiasi laikotarpis, per kurį jie gali pasinaudoti teise į veiksmingą teisių gynimo priemonę, ir, kai tokia teise per tą laikotarpį buvo pasinaudota – kol laukiama priemonės rezultato.“

13

Direktyvos 2008/115 2, 4, 6, 8, 9, 12 ir 24 konstatuojamosiose dalyse nustatyta:

<…>

<…>

<…>

<…>

14

Šios direktyvos 2 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad ji taikoma trečiųjų šalių piliečiams, neteisėtai esantiems valstybės narės teritorijoje.

15

Minėtos direktyvos 3 straipsnyje nustatyta:

„Šioje direktyvoje vartojamos šios sąvokų apibrėžtys:

<…>

<…>

<…>“

16

Direktyvos 2008/115 5 straipsnis „Negrąžinimas, [viršesni] vaiko interesai, šeimos gyvenimas ir sveikatos būklė“ suformuluotas taip:

„Valstybės narės, įgyvendindamos šią direktyvą, tinkamai atsižvelgia į:

ir laikosi negrąžinimo principo.“

17

Šios direktyvos 6 straipsnyje „Sprendimas grąžinti“ nustatyta:

„1.   Valstybės narės priima sprendimą grąžinti kiekvieno trečiosios šalies piliečio, neteisėtai esančio jų teritorijoje, atžvilgiu, nepažeisdamos 2–5 dalyse nurodytų išimčių.

<…>

4.   Valstybės narės, atsižvelgdamos į asmenines, humanitares ar kitas priežastis, bet kuriuo metu gali suteikti atskirą leidimą gyventi [šalyje] ar kitokį leidimą, suteikiantį teisę pasilikti neteisėtai jų teritorijoje esančiam trečiosios šalies piliečiui. Tokiu atveju sprendimas grąžinti nepriimamas. Jei sprendimas grąžinti jau buvo priimtas, jis panaikinamas arba sustabdomas leidimo gyventi [šalyje] arba kito leidimo, suteikiančio teisę pasilikti, galiojimo laikotarpiui.

<…>

6.   Šia direktyva valstybėms narėms neužkertamas kelias vienu administraciniu ar teismo sprendimu ar aktu priimti sprendimą užbaigti teisėtą buvimą [šalyje] kartu su sprendimu grąžinti ir (arba) sprendimu dėl išsiuntimo ir (arba) sprendimu uždrausti atvykti, kaip tai numatyta jų nacionalinės teisės aktuose, nepažeidžiant III skyriuje numatytų procesinės apsaugos priemonių arba kitų Bendrijos ir nacionalinėje teisėje numatytų atitinkamų nuostatų.“

18

Tos pačios direktyvos 7 straipsnyje „Savanoriškas išvykimas“ nurodyta:

„1.   Sprendime grąžinti numatomas atitinkamas laikotarpis savanoriškai išvykti, trunkantis nuo septynių iki trisdešimties dienų, nepažeidžiant 2 ir 4 dalyse nurodytų išimčių. Valstybės narės savo nacionalinės teisės aktuose gali nustatyti, kad toks laikotarpis suteikiamas tik atitinkamo trečiosios šalies piliečio prašymu. Tokiu atveju valstybės narės praneša atitinkamiems trečiosios šalies piliečiams apie galimybę pateikti tokį prašymą.

<…>

2.   Valstybės narės atitinkamam laikotarpiui prireikus pratęsia savanoriško išvykimo laikotarpį, kiekvienu atveju atsižvelgdamos į atskiro atvejo konkrečias aplinkybes, pavyzdžiui, buvimo trukmę, ar yra mokyklą lankančių vaikų ir ar esama kitų šeimos bei socialinių ryšių.

<…>“

19

Šios direktyvos 8 straipsnyje „Išsiuntimas“ numatyta:

„1.   Valstybės narės imasi visų būtinų priemonių, kad įvykdytų sprendimą grąžinti, jei nebuvo suteiktas laikotarpis savanoriškai išvykti pagal 7 straipsnio 4 dalį arba jei nebuvo laikomasi įpareigojimo grįžti per savanoriško išvykimo laikotarpį, numatytą pagal 7 straipsnį.

<…>

3.   Valstybės narės gali priimti atskirą administracinį ar teismo sprendimą arba aktą, nurodantį išsiųsti.

<…>“

20

Direktyvos 2008/115 9 straipsnio 1 dalyje nustatyta:

„Valstybės narės atideda išsiuntimą:

21

Šios direktyvos III skyriuje „Procesinės apsaugos priemonės“ esančio 13 straipsnio „Teisių gynimo priemonės“ 1 dalyje numatyta:

„Atitinkamam trečiosios šalies piliečiui suteikiama veiksminga teisių gynimo priemonė siekiant apskųsti ar peržiūrėti sprendimus, susijusius su grąžinimu, kaip nurodyta 12 straipsnio 1 dalyje, kompetentingame teisme arba kitoje administracinėje institucijoje ar kompetentingoje įstaigoje, sudarytoje iš narių, kurie yra nešališki ir naudojasi nepriklausomumo apsaugos priemonėmis.“

22

Tos pačios direktyvos 15 straipsnio 1 dalis išdėstyta taip:

„Valstybės narės gali sulaikyti trečiosios šalies pilietį, kuriam taikoma grąžinimo tvarka tik tam, kad parengtų grąžinimą ir (arba) įvykdytų išsiuntimo procesą [įvykdytų išsiuntimą] (nebent konkrečiu atveju gali būti veiksmingai taikomos kitos pakankamos, tačiau švelnesnės priverstinės priemonės), visų pirma, kai:

Sulaikymas turi trukti kuo trumpiau ir būti taikomas tik tol, kol tinkamai vykdomas pasiruošimas išsiuntimui.“

23

Pagrindinės bylos aplinkybėms taikytinos redakcijos 1980 m. gruodžio 15 d.Loi sur l’accès au territoire, le séjour, l’établissement et l’éloignement des étrangers (Įstatymas dėl užsieniečių atvykimo į šalies teritoriją, įsikūrimo, buvimo šalyje ir išsiuntimo iš jos; Moniteur belge, 1980 m. gruodžio 31 d., p. 14584; toliau – 1980 m. gruodžio 15 d. įstatymas) 39/70 straipsnio pirmoje pastraipoje nustatyta:

„Išskyrus atvejus, kai suinteresuotasis asmuo sutinka, per skundui pateikti nustatytą terminą ir jo nagrinėjimo laikotarpiu negali būti priverstinai vykdoma jokia užsieniečio išsiuntimo iš šalies teritorijos ar grąžinimo priemonė.“

24

Šio įstatymo 52/3 straipsnio 1 dalies pirmoje ir antroje pastraipose numatyta:

„Jei Commissaire général aux réfugiés et aux apatrides (generalinis pabėgėlių ir asmenų be pilietybės komisaras, Belgija; toliau – generalinis komisaras) palieka nenagrinėtą prieglobsčio prašymą arba atsisako suteikti užsieniečiui pabėgėlio statusą ar papildomos apsaugos statusą ir jis neteisėtai gyvena Belgijos Karalystėje, ministras arba jo įgaliotas asmuo turi nedelsdamas priimti įsakymą dėl užsieniečio išvykimo iš šalies teritorijos, grindžiamą kuriuo nors iš 7 straipsnio pirmos pastraipos 1–12 punktuose nurodytų motyvų. Apie šį sprendimą suinteresuotajam asmeniui pranešama pagal 51/2 straipsnį.

Jeigu Conseil du contentieux des étrangers (Užsieniečių ginčų taryba, Belgija) atmeta užsieniečio skundą dėl Commissaire général aux réfugiés et aux apatrides sprendimo pagal 39/2 straipsnio 1 dalies 1 punktą ir jeigu užsienietis neteisėtai gyvena Belgijos Karalystėje, ministras arba jo įgaliotas asmuo nedelsdamas nusprendžia pratęsti pirmoje pastraipoje numatytą įsakymą išvykti iš šalies teritorijos. Apie šį sprendimą suinteresuotajam asmeniui nedelsiant pranešama pagal 51/2 straipsnį.“

25

Pagrindinės bylos aplinkybėms taikytinos redakcijos 1981 m. spalio 8 d.Arrêté royal sur l’accès au territoire, le séjour, l’établissement et l’éloignement des étrangers (Karaliaus dekretas dėl užsieniečių atvykimo į šalies teritoriją, gyvenimo, įsikūrimo šalyje ir išsiuntimo iš jos; Moniteur belge, 1981 m. spalio 27 d., p. 13740) 75 straipsnio 2 dalyje nurodyta:

„Jeigu Commissaire général aux Réfugiés et aux Apatrides atsisako suteikti užsieniečiui pabėgėlio ar papildomos apsaugos statusą arba palieka nenagrinėtą prieglobsčio prašymą, ministras arba jo įgaliotas asmuo pagal [1980 m. gruodžio 15 d. įstatymo] 52/3 straipsnio 1 dalį įpareigoja užsienietį išvykti iš šalies teritorijos.“

26

2011 m. balandžio 14 d. Togo pilietis S. Gnandi pateikė Belgijos valdžios institucijoms tarptautinės apsaugos prašymą, 2014 m. gegužės 23 d. generalinis komisaras šį prašymą atmetė. 2014 m. birželio 3 d.État belge, tarpininkaujama Office des étrangers (Užsieniečių reikalų tarnyba, Belgija), įpareigojo S. Gnandi išvykti iš šalies teritorijos.

27

2014 m. birželio 23 d. S. Gnandi 2014 m. gegužės 23 d. generalinio komisaro sprendimą apskundė Conseil du contentieux des étrangers (Užsieniečių ginčų taryba). Tą pačią dieną S. Gnandi šiam teismui pateikė prašymą panaikinti 2014 m. birželio 3 d. įsakymą išvykti iš šalies teritorijos ir sustabdyti jo vykdymą.

28

2014 m. spalio 31 d. sprendimu Conseil du contentieux des étrangers (Užsieniečių ginčų taryba) atmetė skundą dėl 2014 m. gegužės 23 d. generalinio komisaro sprendimo, o 2015 m. gegužės 19 d. sprendimu atmetė ir skundą dėl 2014 m. birželio 3 d. įsakymo išvykti iš šalies teritorijos. Conseil d'État (Valstybės Taryba, Belgija), gavusi S. Gnandi kasacinį skundą dėl šių dviejų sprendimų, 2015 m. lapkričio 10 d. panaikino 2014 m. spalio 31 d.Conseil du contentieux des étrangers (Užsieniečių ginčų taryba) sprendimą ir grąžino jai bylą nagrinėti iš naujo. Pagrindinė byla susijusi tik su kasaciniu skundu, kurį S. Gnandi pateikė dėl 2015 m. gegužės 19 d.Conseil du contentieux des étrangers (Užsieniečių ginčų taryba) sprendimo.

29

Šiomis aplinkybėmis Conseil d’État (Valstybės Taryba) nagrinėdama skundą dėl pastarojo sprendimo nusprendė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui šį prejudicinį klausimą:

„Ar [Direktyvos 2008/115] 5 straipsnį, kuriuo valstybės narės, kai jos įgyvendina šią direktyvą, įpareigojamos laikytis negrąžinimo principo, ir šios direktyvos 13 straipsnio 1 dalyje ir [Chartijos] 47 straipsnyje įtvirtintą teisę į veiksmingą teisinę gynybą reikia aiškinti taip, kad pagal juos draudžiama priimti sprendimą grąžinti, kaip antai numatytą [Direktyvos 2008/115] 6 straipsnyje, 1980 m. gruodžio 15 d. įstatymo 52/3 straipsnio 1 dalyje ir 1981 m. spalio 8 d. karaliaus dekreto 75 straipsnio 2 dalyje, kai [generalinis komisaras] priima sprendimą atmesti prieglobsčio prašymą, taigi prieš išnaudojant teismines šio sprendimo apskundimo priemones ir prieš galutinai užbaigiant prieglobsčio procedūrą?“

30

Teisingumo Teisme Belgijos vyriausybė teigė, kad nebereikia priimti sprendimo dėl prejudicinio klausimo, nes pagrindinėje byloje įsakymas išvykti iš šalies teritorijos nustojo galioti, kai S. Gnandi buvo suteiktas leidimas laikinai gyventi šalyje ir kai 2016 m. kovo 11 d.Conseil du contentieux des étrangers (Užsieniečių ginčų taryba) panaikino 2014 m. gegužės 23 d. generalinio komisaro sprendimą.

31

Šiuo atžvilgiu iš SESV 267 straipsnio formuluotės ir jo struktūros matyti, kad prašymo priimti prejudicinį sprendimą procesas galimas tik tuo atveju, jei nacionaliniai teismai faktiškai nagrinėja bylą, kurioje jie turi priimti sprendimą, prireikus atsižvelgdami į Teisingumo Teismo prejudicine tvarka priimtą sprendimą. Vadinasi, Teisingumo Teismas turi nustatyti – net ir savo iniciatyva, – ar pagrindinė byla tebenagrinėjama (šiuo klausimu žr. 2016 m. rugsėjo 13 d. Sprendimo Rendón Marín, C‑165/14, EU:C:2016:675, 24 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

32

Šiuo atveju iš Teisingumo Teismo turimos bylos medžiagos matyti, kad jau pateikus prašymą priimti prejudicinį sprendimą pagal 2016 m. vasario 8 d.Conseil du contentieux des étrangers (Užsieniečių ginčų taryba) sprendimą S. Gnandi buvo leista gyventi Belgijos teritorijoje iki 2017 m. kovo 1 d. ir kad vėliau, 2016 m. kovo 11 d., Conseil du contentieux des étrangers (Užsieniečių ginčų taryba) priėmus sprendimą 2016 m. birželio 30 d. generalinis komisaras vėl atmetė jo tarptautinės apsaugos prašymą.

33

Paprašytas Teisingumo Teismo nurodyti, ar mano, kad atsakymas į pateiktą klausimą vis dar būtinas sprendimui priimti, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas atsakė, kad jis pageidauja prašymą dėl prejudicinio sprendimo laikyti tebegaliojančiu. Iš esmės jis paaiškino, kad pats 2014 m. gegužės 23 d. generalinio komisaro sprendimo panaikinimas 2016 m. kovo 11 d.Conseil du contentieux des étrangers (Užsieniečių ginčų taryba) sprendimu neturėjo jokių teisinių pasekmių pagrindinėje byloje nagrinėjamam įsakymui išvykti iš šalies teritorijos ir kad S. Gnandi leidimo laikinai gyventi šalyje suteikimas nelėmė šio įsakymas implicitinio atšaukimo. Jis nurodė, kad nuo 2016 m. birželio 30 d. tas įsakymas vėl turi poveikį, nes tą dieną generalinis komisaras dar kartą atmetė S. Gnandi tarptautinės apsaugos prašymą.

34

Šiuo atžvilgiu reikia priminti, kad Teisingumo Teismas, nagrinėdamas prašymą priimti prejudicinį sprendimą, neprivalo aiškinti nacionalinių nuostatų (2015 m. gruodžio 17 d. Sprendimo Tall, C‑239/14, EU:C:2015:824, 35 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija). Taigi, atsižvelgiant į prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo pateiktą informaciją, reikia konstatuoti, kad pagrindinė byla vis dar nagrinėjama tame teisme ir Teisingumo Teismo atsakymas į pateiktą klausimą vis dar reikalingas siekiant išspręsti šią bylą. Vadinasi, reikia priimti sprendimą dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą.

35

Savo klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės siekia sužinoti, ar Direktyvą 2008/115, siejamą su Direktyva 2005/85, atsižvelgiant į Chartijos 18 straipsnyje, 19 straipsnio 2 dalyje ir 47 straipsnyje įtvirtintus negrąžinimo principą ir teisę į veiksmingą teisinę gynybą, reikia aiškinti taip, kad ja draudžiama priimti sprendimą grąžinti pagal Direktyvos 2008/115 6 straipsnio 1 dalį dėl trečiosios šalies piliečio, kuris pateikė tarptautinės apsaugos prašymą, iškart, kai tik sprendžiančioji institucija atmetė šį prašymą, taigi dar prieš tai, kai išnaudojamos šio sprendimo atmesti prašymą teisminio apskundimo priemonės.

36

Pirmiausia reikia pažymėti, kad, kaip savo prašyme priimti prejudicinį sprendimą nurodė nacionalinis teismas, pagrindinėje byloje nagrinėjamas įsakymas išvykti iš šalies teritorijos yra sprendimas grąžinti, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 2008/115 3 straipsnio 4 punktą. Iš tiesų šioje nuostatoje sąvoka„sprendimas grąžinti“ apibrėžtas kaip administracinis ar teismo sprendimas ar aktas, kuriuo konstatuojama arba paskelbiama, kad trečiosios šalies piliečio buvimas šalyje yra neteisėtas, ir nustatoma ar nurodoma prievolė grįžti.

37

Šios direktyvos 2 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad ji taikoma trečiųjų šalių piliečiams, neteisėtai esantiems valstybės narės teritorijoje. Kalbant konkrečiai apie sprendimus grąžinti, tos pačios direktyvos 6 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad valstybės narės priima sprendimą grąžinti dėl kiekvieno trečiosios šalies piliečio, neteisėtai esančio jų teritorijoje.

38

Siekiant nustatyti, ar sprendimas grąžinti gali būti priimtas dėl trečiosios šalies piliečio iškart, kai sprendžiančioji institucija atmeta jo tarptautinės apsaugos prašymą, pirmiausia reikia išnagrinėti, ar toks pilietis, kai tik atmetamas jo prašymas, yra šalyje neteisėtai, kaip tai suprantama pagal Direktyvą 2008/115.

39

Šiuo klausimu iš pačios šios direktyvos 3 straipsnio 2 punkte pateiktos sąvokos „neteisėtas buvimas [šalyje]“ apibrėžties matyti, kad bet kuris trečiosios šalies pilietis, kuris yra valstybės narės teritorijoje, bet neatitinka atvykimo į ją, buvimo ar gyvenimo joje sąlygų, vien dėl šios aplinkybės toje valstybėje narėje yra neteisėtai (2016 m. birželio 7 d. Sprendimas Affum, C‑47/15, EU:C:2016:408, 48 punktas).

40

Pagal Direktyvos 2005/85 7 straipsnio 1 dalį tarptautinės apsaugos prašytojui leidžiama pasilikti valstybėje narėje tol, kol šios procedūros tikslais bus priimtas pirmosios instancijos sprendimas, kuriuo atmetamas tarptautinės apsaugos prašymas. Nors ši teisė pasilikti nesuteikia, kaip tai aiškiai nurodyta šioje nuostatoje, teisės į leidimą gyventi toje valstybėje narėje, iš, be kita ko, Direktyvos 2008/115 9 konstatuojamosios dalies matyti, kad minėta teisė pasilikti sudaro kliūčių tarptautinės apsaugos prašytojo buvimą šalyje laikyti „neteisėtu“, kaip tai suprantama pagal minėtą direktyvą, laikotarpiu nuo jo tarptautinės apsaugos prašymo pateikimo iki tol, kol bus priimtas pirmosios instancijos sprendimas dėl šio prašymo.

41

Kaip aiškiai matyti iš Direktyvos 2005/85 7 straipsnio 1 dalies, šioje nuostatoje įtvirtintos teisės pasilikti šalyje netenkama, kai sprendžiančioji institucija kaip pirmoji instancija priima sprendimą atmesti tarptautinės apsaugos prašymą. Jeigu suinteresuotasis asmuo neturi teisės ar leidimo gyventi šalyje pagal kitą teisinį pagrindą, be kita ko, pagal Direktyvos 2008/115 6 straipsnio 4 dalį, dėl kurio prašytojas, kurio prašymas buvo atmestas, atitiktų atvykimo į valstybę narę, buvimo ar gyvenimo joje sąlygas, šis sprendimas atmesti reiškia, kad jį priėmus šis prašytojas nebetenkina tų sąlygų, todėl jo buvimas šalyje tampa neteisėtas.

42

Žinoma, Direktyvos 2005/85 39 straipsnio 3 dalies a punktu valstybėms narėms suteikiama galimybė numatyti taisykles, pagal kurias tarptautinės apsaugos prašytojai galėtų likti jų teritorijoje, kol nagrinėjamas jų skundas dėl sprendimo atmesti tarptautinės apsaugos prašymą. Nagrinėjamu atveju 1980 m. gruodžio 15 d. įstatymo 39/70 straipsnyje, regis, įtvirtinta tokio pobūdžio norma, nes pagal ją tarptautinės apsaugos prašytojams suteikiama teisė likti Belgijos teritorijoje per tokio skundo pateikimo terminą ir tol, kol jis nagrinėjamas; tai turi patikrinti prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas.

43

Iš tiesų Teisingumo Teismas 2013 m. gegužės 30 d. Sprendimo Arslan (C‑534/11, EU:C:2013:343) 47 ir 49 punktuose nusprendė, kad leidimas likti šalyje tam, kad būtų veiksmingai pasinaudota tarptautinės apsaugos prašymo atmetimo apskundimo priemonėmis, yra kliūtis trečiosios šalies piliečiui, kuris pateikė šį tarptautinės apsaugos prašymą, taikyti Direktyvą 2008/115, prieš tai, kai išnaudojamos šio sprendimo atmesti prašymą apskundimo priemonės.

44

Vis dėlto iš šio sprendimo negalima daryti išvados, kad dėl tokio leidimo pasilikti šalyje iškart, kai atmetamas tarptautinės apsaugos prašymas, ir su sąlyga, kad egzistuoja šio sprendimo 41 punkte nurodyti teisė ar leidimas gyventi šalyje, negalėtų būti nuspręsta, kad suinteresuotojo asmens buvimas šalyje tapo neteisėtas, kaip tai suprantama pagal Direktyvą 2008/115.

45

Pirma, atsižvelgiant į byloje, kurioje buvo priimtas tas sprendimas, pateiktų prejudicinių klausimų apimtį ir jos kontekstą, pažymėtina, jog tame sprendime esantis išaiškinimas pateiktas tik siekiant užtikrinti, kad grąžinimo procedūra nebūtų vykdoma tol, kol prašytojui leista likti šalyje laukiant, kol bus išnagrinėtas jo skundas, ir kad konkrečiai tuo periodu jis negalėtų būti sulaikytas pagal šios direktyvos 15 straipsnį siekiant išsiųsti.

46

Antra, nei Direktyvos 2008/115 3 straipsnio 2 punkte, nei jokioje kitoje nuostatoje nenumatyta, kad buvimo šalyje neteisėtumas priklauso nuo to, kas bus nuspręsta dėl skundo dėl administracinio sprendimo užbaigti teisėtą buvimą šalyje, panaikinimo, ar nuo to, kad nėra leidimo likti šalyje tol, kol bus išnagrinėtas toks skundas. Priešingai, nors, kaip tai pabrėžta ir šio sprendimo 40 punkte, iš Direktyvos 2005/85 7 straipsnio 1 dalies, siejamos su Direktyvos 2008/115 9 konstatuojamąja dalimi, matyti, kad tarptautinės apsaugos prašytojo teisė pasilikti atitinkamos valstybės narės teritorijoje laikotarpiu nuo prašymo pateikimo iki tol, kol dėl jo bus priimtas pirmosios instancijos sprendimas, yra kliūtis suinteresuotojo asmens buvimą šalyje laikyti „neteisėtu“, kaip tai suprantama pagal Direktyvą 2008/115, per šį laikotarpį, tačiau jokioje Direktyvos 2005/85 arba Direktyvos 2008/115 nuostatoje ir jokioje konstatuojamojoje dalyje nenumatyta, kad pats leidimas likti toje teritorijoje, kol nagrinėjamas skundas dėl prašymo atmetimo, sudaro kliūčių taip kvalifikuoti.

47

Trečia, Direktyva 2008/115 nepagrįsta idėja, jog tam, kad buvimas šalyje būtų laikomas neteisėtu, todėl būtų taikoma minėta direktyva, reikia, kad nebūtų jokios teisės aktuose numatytos galimybės trečiosios šalies piliečiui likti atitinkamos valstybės narės teritorijoje, be kita ko, laukiant, kol teisme bus išnagrinėtas skundas dėl sprendimo dėl teisėto buvimo šalyje pasibaigimo. Priešingai, kaip matyti iš šios direktyvos 12 konstatuojamosios dalies, ji taikoma trečiųjų šalių piliečiams, kuriems, nors jie šalyje yra neteisėtai, leidžiama pagal įstatymus pasilikti atitinkamos valstybės narės teritorijoje, nes jie dar negali būti išsiųsti. Iš tiesų minėtos direktyvos 7 straipsnyje nustatyta, kad prireikus atitinkamam laikotarpiui pratęsiamas atitinkamų asmenų savanoriško išvykimo laikotarpis, kuriuo šie asmenys, nors šalyje yra neteisėtai, dar turi leidimą joje likti. Be to, pagal tos pačios direktyvos 5 straipsnį ir 9 straipsnio 1 dalį valstybės narės privalo laikytis negrąžinimo principo, kiek tai susiję su neteisėtai šalyje esančiais trečiųjų šalių piliečiais, ir atidėti išsiuntimą, jeigu jis pažeistų šį principą.

48

Ketvirta, reikia priminti, kad pagrindinis Direktyvos 2008/115 tikslas, kaip matyti iš jos 2 ir 4 konstatuojamųjų dalių, suformuoti veiksmingą išsiuntimo ir repatriacijos politiką, visapusiškai laikantis pagrindinių teisių ir gerbiant atitinkamų asmenų orumą (šiuo klausimu žr. 2014 m. liepos 17 d. Sprendimo Pham, C‑474/13, EU:C:2014:2096, 20 punktą ir 2016 m. vasario 15 d. Sprendimo N., C‑601/15 PPU, EU:C:2016:84, 75 punktas ir jame nurodytą jurisprudenciją).

49

Konkrečiai šis tikslas įtvirtintas Direktyvos 2008/115 6 straipsnio 6 dalyje, kurioje valstybėms narėms aiškiai suteikiama teisė vienu administraciniu aktu priimti sprendimą dėl teisėto buvimo šalyje pabaigos kartu su sprendimu grąžinti. Iš tiesų tokia galimybė sujungti du sprendimus priimant vieną administracinį aktą leidžia valstybėms narėms užtikrinti administracinių procedūrų, kurios užbaigiamos minėtais sprendimais, ir pastarųjų sprendimų apskundimo procedūrų vienalaikiškumą, arba sugrupavimą. Kaip, be kita ko, pažymėjo Čekijos, Vokietijos ir Nyderlandų vyriausybės, tokia sugrupavimo galimybė taip pat leidžia išvengti praktinių sunkumų, susijusių su pranešimu apie sprendimus grąžinti.

50

Šios direktyvos aiškinimas, kad buvimas šalyje nėra neteisėtas vien dėl priežasties, jog egzistuoja leidimas joje pasilikti tol, kol bus išnagrinėtas skundas dėl tarptautinės apsaugos prašymo atmetimo, reikštų, kad tokio sugrupavimo galimybė taptų neveiksminga ir taip prieštarautų tikslui nustatyti veiksmingą išsiuntimo ir repatriacijos politiką. Iš tikrųjų pagal tokį aiškinimą sprendimas grąžinti negalėtų būti priimtas tik išnagrinėjus skundą, o dėl to kiltų rizika ypač suvėlinti grąžinimo procedūros pradžią ir ji taptų sudėtingesnė.

51

Penkta, dėl būtinybės laikytis reikalavimų, susijusių su negrąžinimo principu ir teise į veiksmingą teisinę gynybą, kuriuos savo klausime nurodė prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, reikia pažymėti, kad Direktyvą 2008/115, kaip ir Direktyvą 2005/85, reikia aiškinti, kaip tai matyti iš pirmosios direktyvos 24 konstatuojamosios dalies ir antrosios direktyvos 8 konstatuojamosios dalies, paisant Chartijoje pripažintų pagrindinių teisių ir principų (šiuo klausimu žr. 2015 m. gruodžio 15 d. Sprendimo Tall, C‑239/14, EU:C:2015:824, 50 punktą).

52

Konkrečiai nustatant, kas būdinga Direktyvos 2008/115 13 straipsnyje numatytai teisių gynimo priemonei, siekiant apskųsti ar peržiūrėti sprendimus, susijusius su grąžinimu, taip pat Direktyvos 2008/85 39 straipsnyje numatytai teisių gynimo priemonei dėl sprendimų atmesti tarptautinės apsaugos prašymą, reikia atsižvelgti į Chartijos 47 straipsnį, pagal kurį kiekvienas asmuo, kurio teisės ir laisvės, garantuojamos Sąjungos teisės, yra pažeistos, turi teisę į veiksmingą jų gynybą teisme šiame straipsnyje nustatytomis sąlygomis (šiuo atžvilgiu žr. 2014 m. gruodžio 18 d. Sprendimo Abdida, C‑562/13, EU:C:2014:2453, 45 punktą ir 2015 m. gruodžio 17 d. Sprendimo Tall, C‑239/14, EU:C:2015:824, 51 punktą).

53

Taip pat svarbu priminti, kad negrąžinimo principas, kaip pagrindinė teisė, įtvirtintas Chartijos 18 straipsnyje ir 19 straipsnio 2 dalyje (2015 m. birželio 24 d. Sprendimo H. T., C‑373/13, EU:C:2015:413, 65 punktas) ir dar patvirtintas, be kita ko, Direktyvos 2005/85 2 konstatuojamojoje dalyje, taip pat Direktyvos 2008/115 8 konstatuojamojoje dalyje ir 5 straipsnyje. Be to, Chartijos 18 straipsnyje, beje, kaip ir SESV 78 straipsnio 1 dalyje, numatyta, kad būtina paisyti Ženevos konvencijos taisyklių (šiuo klausimu žr. 2011 m. gruodžio 21 d. Sprendimo N. S. ir kt., C‑411/10 ir C‑493/10, EU:C:2011:865, 75 punktą).

54

Iš suformuotos Teisingumo Teismo jurisprudencijos matyti, kad jei valstybė nusprendžia grąžinti tarptautinės apsaugos prašytoją į šalį, kurioje jam gresia realus pavojus patirti Chartijos 18 straipsniu, siejamu su Ženevos konvencijos 33 straipsniu, arba Chartijos 19 straipsnio 2 dalimi draudžiamą elgesį, pagal šios Chartijos 47 straipsnyje numatytą teisę į veiksmingą teisminę gynybą reikalaujama, kad toks prašytojas turėtų galimybę pasinaudoti teisių gynimo priemone, turinčia stabdomąjį poveikį, siekiant užtikrinti, kad nebūtų įvykdytas sprendimas jį grąžinti (šiuo klausimu žr. 2014 m. gruodžio 18 d. Sprendimo Abdida, C‑562/13, EU:C:2014:2453, 52 punktą ir 2015 m. gruodžio 17 d. Sprendimo Tall, C‑239/14, EU:C:2015:824, 54 punktą).

55

Žinoma, Teisingumo Teismas jau yra nusprendęs, kad vien dėl sprendimo atmesti tarptautinės apsaugos prašymą pateikto skundo stabdomojo poveikio nebuvimas iš esmės atitinka negrąžinimo principą ir Chartijos 47 straipsnį, nes pats tokio sprendimo įvykdymas nelems atitinkamo trečiosios šalies piliečio išsiuntimo (šiuo atžvilgiu žr. 2015 m. gruodžio 17 d. Sprendimo Tall, C‑239/14, EU:C:2015:824, 56 punktą).

56

Priešingai, dėl sprendimo grąžinti, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 2008/115 6 straipsnį, pateiktas skundas privalo turėti visišką stabdomąjį poveikį, kad būtų užtikrinta, jog atitinkamo trečiosios šalies piliečio atžvilgiu laikomasi su negrąžinimo principu ir Chartijos 47 straipsniu susijusių reikalavimų, nes dėl šio sprendimo tam piliečiui gali kilti realus pavojus patirti Chartijos 18 straipsniu, siejamu su Ženevos konvencijos 33 straipsniu, draudžiamą elgesį arba Chartijos 19 straipsnio 2 daliai prieštaraujantį elgesį (šiuo klausimu žr. 2014 m. gruodžio 18 d. Sprendimo Abdida, C‑562/13, EU:C:2014:2453, 52 ir 53 punktus ir 2015 m. gruodžio 17 d. Sprendimo Tall, C‑239/14, EU:C:2015:824, 57 ir 58 punktus). Taip yra juo labiau tuomet, kai kalbama apie galimą sprendimą išsiųsti iš šalies, kaip tai suprantama pagal šios direktyvos 8 straipsnio 3 dalį.

57

Tačiau nei Direktyvos 2005/85 39 straipsnyje ir Direktyvos 2008/115 13 straipsnyje, nei Chartijos 47 straipsnyje, aiškinamame atsižvelgiant į jos 18 straipsnyje ir 19 straipsnio 2 dalyje numatytas garantijas, neįpareigojama nustatyti dviejų instancijų teisminio nagrinėjimo. Iš tiesų svarbu tik tai, kad egzistuotų peržiūrėjimo teisme galimybė (šiuo klausimu žr. 2011 m. liepos 28 d. Sprendimo Samba Diouf, C‑69/10, EU:C:2011:524, 69 punktą).

58

Tuo remiantis darytina išvada, kad, atsižvelgiant į sprendimą grąžinti ir galimą sprendimą išsiųsti iš šalies, teisės į veiksmingą teisinę gynybą ir negrąžinimo principo būdinga apsauga turi būti užtikrinta tarptautinės apsaugos prašytojui pripažįstant teisę į veiksmingą teisinės gynybos priemonę, kuri – bent jau teisminėje institucijoje – turi visišką stabdomąjį poveikį. Jeigu griežtai laikomasi šio reikalavimo, vien aplinkybė, kad suinteresuotojo asmens buvimas šalyje laikomas neteisėtu, kaip tai suprantama pagal Direktyvą 2008/115, iškart, kai tik sprendžiančioji institucija kaip pirmoji instancija atmeta tarptautinės apsaugos prašymą, ir kad sprendimas grąžinti atitinkamai gali būti priimtas iš karto po tokio atmetimo arba jie sugrupuojami ir dėl jų nusprendžiama tame pačiame administraciniame akte, nepažeidžia nei negrąžinimo principo, nei teisės į veiksmingą teisinę gynybą.

59

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad jeigu trečiosios šalies piliečiui nebuvo suteikta teisė ar leidimas gyventi šalyje, kaip tai numatyta Direktyvos 2008/115 6 straipsnio 4 dalyje, šis pilietis šalyje yra neteisėtai, kaip tai suprantama pagal 2008/115, iškart, kai tik sprendžiančioji institucija kaip pirmoji instancija atmeta jo tarptautinės apsaugos prašymą, ir taip yra nepaisant to, ar jis turi leidimą likti šalyje tol, kol bus išnagrinėtas dėl šio atmetimo pateiktas skundas. Taigi, iš principo po šio atmetimo arba kartu su juo tame pačiame administraciniame akte gali būti priimtas ir sprendimas grąžinti tokį pilietį.

60

Tokiomis aplinkybėmis, antra, svarbu pažymėti, kad valstybės narės privalo užtikrinti, kad bet koks sprendimas grąžinti būtų priimtas laikantis Direktyvos 2008/115 III skyriuje numatytų procedūrinių garantijų ir kitų reikšmingų Sąjungos ir nacionalinės teisės nuostatų. Tokia pareiga yra aiškiai nurodyta šios direktyvos 6 straipsnio 6 dalyje tuo atveju, jeigu sprendimas grąžinti yra priimamas tuo pat metu, kai sprendžiančioji institucija kaip pirmoji instancija atmeta tarptautinės apsaugos prašymą. Ši pareiga taip pat taikytina tokioje situacijoje, kaip nagrinėjama pagrindinėje byloje, kai sprendimas grąžinti priimtas iškart, kai tik tarptautinės apsaugos prašymas buvo atmestas kitos administracinės institucijos atskiru administraciniu aktu.

61

Tokiomis aplinkybėmis valstybės narės privalo užtikrinti, kad egzistuotų visiška veiksminga galimybė apskųsti sprendimą, kuriuo atmetamas tarptautinės apsaugos prašymas, laikantis šalių procesinio lygiateisiškumo principo, pagal kurį, be kita ko, reikalaujama, kad būtų sustabdytas bet koks sprendimo grąžinti poveikis laikotarpiu, kuris nustatytas tokiam skundui pateikti, o jeigu toks skundas jau paduotas, tol, kol jis bus išnagrinėtas.

62

Šiuo atžvilgiu nepakanka, kad atitinkama valstybė narė nesiimtų priverstinai vykdyti sprendimo grąžinti. Priešingai, būtina, kad visos tokio sprendimo pasekmės būtų sustabdytos ir, konkrečiai kalbant, Direktyvos 2008/115 7 straipsnyje numatytas laikotarpis savanoriškai išvykti iš šalies nebūtų pradėtas skaičiuoti, kol suinteresuotajam asmeniui leidžiama likti šalyje. Be to, tuo laikotarpiu asmens negalima sulaikyti siekiant išsiųsti iš šalies pagal šios direktyvos 15 straipsnį.

63

Beje, laukdamas, kol bus išnagrinėtas dėl sprendžiančiosios institucijos kaip pirmosios institucijos atmesto jo tarptautinės apsaugos prašymo pateiktas skundas, suinteresuotasis asmuo iš principo turi galėti naudotis Direktyva 2003/9 suteiktomis teisėmis. Iš tiesų šios direktyvos 3 straipsnio 1 dalimi jos taikymui nustatyta tik sąlyga turėti leidimą pasilikti šalies teritorijoje kaip prašytojui, taigi ji neužkerta galimybės ją taikyti tuo atveju, kai suinteresuotasis asmuo, net ir turėdamas tokį leidimą, šalyje yra neteisėtai, kaip tai suprantama pagal Direktyvą 2008/115. Šiuo klausimu iš Direktyvos 2003/9 2 straipsnio c punkto matyti, kad suinteresuotasis asmuo išlaiko savo tarptautinės apsaugos prašytojo statusą, kaip tai suprantama pagal šią direktyvą, kol nėra galutinio sprendimo dėl prašymo (šiuo atžvilgiu žr. 2012 m. rugsėjo 27 d. Sprendimo Cimade ir GISTI, C‑179/11, EU:C:2012:594, 53 punktą).

64

Be to, nepaisant to, kad sprendimas grąžinti priimamas iškart, kai sprendžiančioji institucija kaip pirmoji instancija atmeta tarptautinės apsaugos prašymą, arba dėl jų nusprendžiama kartu tame pačiame administraciniame akte, tarptautinės apsaugos prašytojui turėtų būti leista likti šalyje, kol bus išnagrinėtas skundas dėl atmetimo, todėl valstybės narės privalo atitinkamiems asmenims leisti remtis bet kokiu aplinkybių pasikeitimu, atsiradusiu jau priėmus šį sprendimą grąžinti, kuris turėtų reikšmingą poveikį vertinant suinteresuotojo asmens situaciją atsižvelgiant į Direktyvą 2008/115, visų pirma jos 5 straipsnį.

65

Galiausiai, kaip išplaukia iš Direktyvos 2008/115 6 konstatuojamosios dalies, valstybės narės turi užtikrinti teisingą ir skaidrią grąžinimo procedūrą (šiuo klausimu žr. 2014 m. birželio 5 d. Sprendimo Mahdi, C‑146/14 PPU, EU:C:2014:1320, 40 punktą ir 2014 m. lapkričio 5 d. Sprendimo Mukarubega, C‑166/13, EU:C:2014:2336, 61 punktą). Dėl to, kai sprendimas grąžinti priimamas iškart, kai tik sprendžiančioji institucija kaip pirmoji instancija atmeta tarptautinės apsaugos prašymą, arba dėl jų (tiek dėl sprendimo grąžinti, tiek dėl tarptautinės apsaugos prašymo) nusprendžiama kartu tame pačiame administraciniame akte, jos turi imtis veiksmų, kad tarptautinės apsaugos prašytojas būtų informuotas skaidriai, kaip laikomasi šio sprendimo 61–64 punktuose nurodytų garantijų.

66

Nagrinėjamu atveju prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas pažymi, kad nors pagrindinėje byloje nagrinėjamas sprendimas grąžinti negali būti priverstinai vykdomas, kol neišnagrinėtas dėl tarptautinės apsaugos prašymo atmetimo S. Gnandi pateiktas skundas, vis dėlto jis jam sukelia neigiamų pasekmių, nes juo jis įpareigojamas išvykti iš Belgijos teritorijos. Taigi, regis, matyti, kad šio sprendimo 61 ir 62 punktuose nurodyta garantija, pagal kurią grąžinimo procedūra turi būti sustabdyta, kol bus išnagrinėtas šis skundas, nėra užtikrinta; tai konkrečiai turi patikrinti šis teismas.

67

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, į prejudicinį klausimą reikia atsakyti, kad Direktyvą 2008/115, siejamą su Direktyva 2005/85, atsižvelgiant į Chartijos 18 straipsnyje, 19 straipsnio 2 dalyje ir 47 straipsnyje įtvirtintus negrąžinimo principą ir teisę į veiksmingą teisinę gynybą, reikia aiškinti taip, kad ja nedraudžiama priimti sprendimo grąžinti pagal Direktyvos 2008/115 6 straipsnio 1 dalį dėl tarptautinės apsaugos prašymą pateikusio trečiosios šalies piliečio iškart, kai tik sprendžiančioji institucija atmetė šį prašymą, arba kartu su sprendimu atmesti prašymą tame pačiame administraciniame akte, taigi prieš tai, kai išnaudojamos šio sprendimo atmesti prašymą teisminio apskundimo priemonės, su sąlyga, be kita ko, kad atitinkama valstybė narė užtikrina, kad visos sprendimo grąžinti teisinės pasekmės yra sustabdytos, kol bus išnagrinėtas tas skundas, kad šis prašytojas tuo laikotarpiu gali naudotis iš Direktyvos 2003/9 išplaukiančiomis teisėmis ir gali remtis bet kokiomis pasikeitusiomis aplinkybėmis, susiklosčiusiomis priėmus sprendimą grąžinti, kurios turėtų reikšmingą poveikį vertinant suinteresuotojo asmens situaciją atsižvelgiant į Direktyvą 2008/115, būtent jos 5 straipsnį, o tai turi patikrinti prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas.

68

Kadangi šis procesas pagrindinės bylos šalims yra vienas iš etapų prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nagrinėjamoje byloje, bylinėjimosi išlaidų klausimą turi spręsti šis teismas. Išlaidos, susijusios su pastabų pateikimu Teisingumo Teismui, išskyrus tas, kurias patyrė minėtos šalys, nėra atlygintinos.

Remdamasis šiais motyvais, Teisingumo Teismas (didžioji kolegija) nusprendžia:

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, į prejudicinį klausimą reikia atsakyti, kad 2008 m. gruodžio 16 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvą 2008/115/EB dėl bendrų standartų ir procedūrų valstybėse narėse grąžinant neteisėtai esančius trečiųjų šalių piliečius, siejamą su 2005 m. gruodžio 1 d. Tarybos direktyva 2005/85/EB, nustatančia būtiniausius reikalavimus dėl pabėgėlio statuso suteikimo ir panaikinimo tvarkos, atsižvelgiant į Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 18 straipsnyje, 19 straipsnio 2 dalyje ir 47 straipsnyje įtvirtintus negrąžinimo principą ir teisę į veiksmingą teisinę gynybą, reikia aiškinti taip, kad ja nedraudžiama priimti sprendimo grąžinti pagal Direktyvos 2008/115 6 straipsnio 1 dalį dėl tarptautinės apsaugos prašymą pateikusio trečiosios šalies piliečio iškart, kai tik sprendžiančioji institucija atmetė šį prašymą, arba kartu su sprendimu atmesti prašymą tame pačiame administraciniame akte, taigi prieš tai, kai išnaudojamos šio sprendimo atmesti prašymą teisminio apskundimo priemonės, su sąlyga, be kita ko, kad atitinkama valstybė narė užtikrina, kad visos sprendimo grąžinti teisinės pasekmės yra sustabdytos, kol bus išnagrinėtas tas skundas, kad šis prašytojas tuo laikotarpiu gali naudotis iš 2003 m. sausio 27 d. Tarybos direktyvos 2003/9/EB, nustatančios minimalias normas dėl prieglobsčio prašytojų priėmimo valstybėse narėse, išplaukiančiomis teisėmis ir gali remtis bet kokiomis pasikeitusiomis aplinkybėmis, susiklosčiusiomis priėmus sprendimą grąžinti, kurios turėtų reikšmingą poveikį vertinant suinteresuotojo asmens situaciją atsižvelgiant į Direktyvą 2008/115, būtent jos 5 straipsnį, o tai turi patikrinti prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas.