Byla C‑106/16
Byla inicijuota Polbud – Wykonawstwo sp. z o.o.
(Sąd Najwyższy prašymas priimti prejudicinį sprendimą)
„Prašymas priimti prejudicinį sprendimą – Įsisteigimo laisvė – Tarpvalstybinis bendrovės reorganizavimas – Registruotos buveinės perkėlimas neperkeliant faktinės buveinės – Atsisakymas išbraukti iš prekybos registro – Nacionalinės teisės aktai, pagal kuriuos bendrovė išbraukiama iš prekybos registro su sąlyga, kad ji likviduota užbaigus likvidavimo procedūrą – Įsisteigimo laisvės taikymo sritis – Įsisteigimo laisvės ribojimas – Kreditorių, smulkiųjų akcininkų ir darbuotojų interesų apsauga – Kova su piktnaudžiavimu“
Santrauka – 2017 m. spalio 25 d. Teisingumo Teismo (didžioji kolegija) sprendimas
Teismo procesas–Žodinė proceso dalis–Atnaujinimas–Pareiga atnaujinti žodinę proceso dalį, kad šalys galėtų pateikti pastabas dėl generalinio advokato išvadoje nurodytų teisės klausimų–Nebuvimas
(SESV 252 straipsnio antra pastraipa; Teisingumo Teismo procedūros reglamento 83 straipsnis)
Prejudiciniai klausimai–Teisingumo Teismo kompetencija–Ribos–Nacionalinio teismo kompetencija–Būtinybė pateikti prejudicinį klausimą ir pateiktų klausimų svarba–Nacionalinio teismo atliekamas vertinimas
(SESV 267 straipsnis)
Laisvas asmenų judėjimas–Įsisteigimo laisvė–Sutarties nuostatos–Taikymo sritis–Pagal nacionalinę teisę įsteigtos bendrovės registruotos buveinės perkėlimas į kitą valstybę narę, neperkeliant faktinės buveinės–Įtraukimas
(SESV 49 ir 54 straipsniai)
Laisvas asmenų judėjimas–Įsisteigimo laisvė–Apribojimai–Pagal nacionalinę teisę įsteigtos bendrovės registruotos buveinės perkėlimas į kitą valstybę narę, neperkeliant faktinės buveinės–Nacionalinės teisės aktai, pagal kuriuos, norint perkelti buveinę, būtina likviduoti bendrovę–Neleistinumas–Pateisinimas–Nebuvimas
(SESV 49 ir 54 straipsniai)
Žr. sprendimo tekstą.
(žr. 23, 24 punktus)
Žr. sprendimo tekstą.
(žr. 27 punktą)
SESV 49 ir 54 straipsniai turi būti aiškinami taip, kad įsisteigimo laisvė taikoma pagal vienos valstybės narės teisę įsteigtos bendrovės registruotos buveinės perkėlimui (neperkeliant jos faktinės buveinės) į kitos valstybės narės teritoriją, kad laikantis tos kitos valstybės narės teisės aktuose nustatytų reikalavimų ji būtų reorganizuota į pagal jos teisę veikiančią bendrovę.
Pagal SESV 49 straipsnio antrą pastraipą, siejamą su SESV 54 straipsniu, pastarajame straipsnyje numatytų bendrovių įsisteigimo laisvė, be kita ko, apima teisę steigti ir valdyti bendroves tomis pačiomis sąlygomis, kurios įsisteigimo šalies teisės aktuose yra nustatytos jos pačios bendrovėms. Taigi ši laisvė apima pagal vienos valstybės narės teisės aktus įsteigtos bendrovės teisę reorganizuotis į bendrovę, kuriai taikoma kitos valstybės narės teisė (šiuo klausimu žr. 1988 m. rugsėjo 27 d. Sprendimo Daily Mail and General Trust, 81/87, EU:C:1988:456, 17 punktą), jeigu tenkinamos tos kitos valstybės narės teisės aktuose nustatytos sąlygos, visų pirma kriterijus, jos taikomas nustatant bendrovės sąsają su nacionaline teisės sistema.
Iš tiesų Teisingumo Teismas yra nusprendęs, kad į įsisteigimo laisvės taikymo sritį patenka atvejis, kai bendrovė, įsteigta pagal vienos valstybės narės tesės aktus ir turinti joje savo registruotą buveinę, ketina įsteigti filialą kitoje valstybėje narėje, net jei pirmojoje valstybėje narėje ši bendrovė buvo įsteigta tik tam, kad galėtų įsisteigti antrojoje valstybėje narėje, kurioje vykdė didžiąją dalį ar net visą savo ūkinę veiklą (šiuo klausimu žr. 1999 m. kovo 9 d. Sprendimo Centros, C‑212/97, EU:C:1999:126, 17 punktą). Lygiai taip pat į įsisteigimo laisvės taikymo sritį patenka atvejis, kai pagal vienos valstybės narės tesės aktus įsteigta bendrovė ketina reorganizuotis į pagal kitos valstybės narės teisę veikiančią bendrovę, laikydamasi kriterijaus, kuris antrojoje valstybėje narėje taikomas nustatant bendrovės sąsają su nacionaline teisės sistema, net jei ši bendrovė vykdė didžiąją dalį ar net visą savo ūkinę veiklą pirmojoje valstybėje narėje.
Antra, kalbant apie 1988 m. rugsėjo 27 d. Sprendimą Daily Mail and General Trust (81/87, EU:C:1988:456) ir 2008 m. gruodžio 16 d. Sprendimą Cartesio (C‑210/06, EU:C:2008:723), pažymėtina, kad, priešingai, nei teigia Lenkijos vyriausybė, iš jų nematyti, jog tam, kad bendrovės registruotos buveinės perkėlimas patektų į įsisteigimo laisvės taikymo sritį, kartu būtinai turi būti perkelta jos faktinė buveinė.
Atvirkščiai, iš šių sprendimų ir iš 2012 m. liepos 12 d. Sprendimo VALE (C‑378/10, EU:C:2012:440) matyti, kad pagal šiuo metu galiojančią Sąjungos teisę kiekviena valstybė narė turi teisę apibrėžti sąsają, kurios reikalaujama iš bendrovės, kad šią būtų galima laikyti įsteigta pagal tos valstybės nacionalinę teisę. Tuo atveju, jei bendrovė, kuriai taikoma vienos valstybės narės teisė, reorganizuojama į bendrovę, kuriai taikoma kitos valstybės narės teisė, įvykdžius pastarosios teisės aktuose įtvirtintus reikalavimus, kad bendrovė galėtų egzistuoti šios valstybės teisės sistemoje, pirma minėta valstybių teisė visiškai nereiškia, kad kilmės valstybės narės teisės aktais bendrovių steigimo ir likvidavimo srityje galima nesilaikyti nuostatų dėl įsisteigimo laisvės, ir ja negalima pateisinti to, kad kilmės valstybė narė tokio tarpvalstybinio reorganizavimo atveju nustatytų bendrovei griežtesnius reikalavimus, nei taikomi reorganizuojant bendrovę šios valstybės viduje ir taip kliudytų tai bendrovei ar atgrasytų ją nuo tokio tarpvalstybinio reorganizavimosi (šiuo klausimu žr. 1988 m. rugsėjo 27 d. Sprendimo Daily Mail and General Trust, 81/87, EU:C:1988:456, 19–21 punktus; 2008 m. gruodžio 16 d. Sprendimo Cartesio, C‑210/06, EU:C:2008:723, 109–112 punktus ir 2012 m. liepos 12 d. Sprendimo VALE, C‑378/10, EU:C:2012:440, 32 punktą).
(žr. 33, 38, 42–44 punktus, rezoliucinės dalies 1 punktą)
SESV 49 ir 54 straipsniai turi būti aiškinami taip, kad pagal juos draudžiamos valstybės narės teisės nuostatos, pagal kurias, norint perkelti pagal vienos valstybės narės teisę įsteigtos bendrovės registruotą buveinę į kitos valstybės narės teritoriją, kad ji būtų reorganizuota į pagal tos kitos valstybės narės teisę veikiančią bendrovę laikantis jos teisės aktuose nustatytų reikalavimų, būtina likviduoti pirmąją bendrovę.
Taigi, nors pagal Lenkijos teisę įsteigta bendrovė, kaip antai Polbud, iš esmės turi teisę perkelti savo registruotą buveinę į kitą nei Lenkijos Respublika valstybę narę neprarasdama teisinio subjektiškumo, norėdama atlikti tokį perkėlimą ji gali būti išbraukta iš Lenkijos prekybos registro tik užbaigus jos likvidavimą.
Šiomis aplinkybėmis darytina išvada, kad pagrindinėje byloje nagrinėjamos nacionalinės teisės nuostatos, reikalaujančios likviduoti bendrovę, kliudo ar net užkerta kelią tarpvalstybiniam bendrovės reorganizavimui. Taigi jos riboja įsisteigimo laisvę (šiuo klausimu žr. 2008 m. gruodžio 16 d. Sprendimo Cartesio, C‑210/06, EU:C:2008:723, 112 ir 113 punktus).
Pažymėtina, kad šiose nuostatose numatyta bendra pareiga likviduoti, neatsižvelgiant į kreditorių, smulkiųjų akcininkų ir darbuotojų interesams kylantį tikrą pavojų ir neleidžiant pasirinkti mažiau ribojančių priemonių, galinčių apsaugoti šiuos interesus. Konkrečiai dėl kreditorių interesų pažymėtina, kad, kaip nurodė Europos Komisija, banko ar kitų lygiaverčių garantijų suteikimas galėtų tinkamai apsaugoti jų interesus.
Vadinasi, pagrindinėje byloje ginčijamose nacionalinės teisės nuostatose įtvirtinta pareiga likviduoti bendrovę viršija tai, kas būtina pasiekti tikslui apsaugoti šio sprendimo 56 punkte nurodytus interesus.
Be to, vien tuo, jog bendrovė perkelia savo buveinę iš vienos valstybės narės į kitą, negalima pagrįsti bendros sukčiavimo prezumpcijos ir pateisinti priemonių, keliančių grėsmę naudojimuisi pagrindine Sutarties garantuojama laisve (pagal analogiją žr. 2011 m. lapkričio 29 d. Sprendimo National Grid Indus, C‑371/10, EU:C:2011:785, 84 punktą).
Kadangi dėl bendros pareigos pradėti likvidavimo procedūrą nustatoma bendra piktnaudžiavimo prezumpcija, darytina išvada, kad tokią pareigą įtvirtinančios nuostatos, kokios nagrinėjamos pagrindinėje byloje, yra neproporcingos.
(žr. 49, 51, 58, 59, 63–65 punktus, rezoliucinės dalies 2 punktą)