Byla C‑101/16

SC PaperConsult SRL

prieš

Direcţia Regională a Finanţelor Publice Cluj-Napoca
ir
Administraţia Judeţeană a Finanţelor Publice Bistriţa Năsăud

(Curtea de Apel Cluj prašymas priimti prejudicinį sprendimą)

„Prašymas priimti prejudicinį sprendimą – Apmokestinimas – Pridėtinės vertės mokestis (PVM) – Direktyva 2006/112/EB – Teisė į atskaitą – Įgyvendinimo sąlygos – 273 straipsnis – Nacionalinės priemonės – Kova su sukčiavimu ir vengimu mokėti mokesčius – Mokesčių mokėtojo, kurį mokesčių administratorius pripažinto „nevykdančiu veiklos“, išrašyta sąskaita faktūra – Sukčiavimo rizika – Atsisakymas suteikti teisę į atskaitą – Proporcingumas – Atsisakymas atsižvelgti į sukčiavimo arba mokestinių pajamų praradimo nebuvimo įrodymus – Sprendimo, kuris bus priimtas, poveikio apribojimas laiko atžvilgiu – Nebuvimas“

Santrauka – 2017 m. spalio 19 d. Teisingumo Teismo (antroji kolegija) sprendimas

1. Mokesčių teisės aktų suderinimas–Bendra pridėtinės vertės mokesčio sistema–Perkant sumokėto mokesčio atskaita–Nacionalinės teisės aktai, neleidžiantys atskaityti mokesčio, kai sandoris sudaromas su mokesčių mokėtoju, kuris pripažintas nevykdančiu veiklos–Apmokestinamojo asmens pareigos–Viešai prieinamo mokesčių mokėtojų, mokesčių administratoriaus pripažintų nevykdančiais veiklos, sąrašo tikrinimas–Nuolatinis ir galutinis atsisakymas suteikti teisę į atskaitą, neleidžiant pateikti sukčiavimo ar mokestinių pajamų praradimo nebuvimo įrodymų–Neleistinumas

   (Tarybos direktyva 2006/112, iš dalies pakeista Direktyva 2010/45)

2. Prejudiciniai klausimai–Aiškinimas–Aiškinamųjų sprendimų poveikis laiko atžvilgiu–Galiojimas atgaline data–Teisingumo Teismo nustatytas apribojimas–Sąlygos–Suinteresuotųjų asmenų sąžiningumas–Reikalavimai–Išimtinės aplinkybės

   (SESV 267 straipsnis)

1.  2006 m. lapkričio 28 d. Tarybos direktyva 2006/112/EB dėl pridėtinės vertės mokesčio bendros sistemos turi būti aiškinama taip, jog ji draudžia tokį nacionalinį reglamentavimą, kaip nagrinėjamas pagrindinėje byloje, pagal kurį atsisakoma suteikti teisę į pridėtinės vertės mokesčio atskaitą apmokestinamajam asmeniui, jei ūkio subjektas, suteikęs jam paslaugą, dėl kurios išrašytoje sąskaitoje faktūroje atskirai nurodytos išlaidos ir pridėtinės vertės mokestis, valstybės narės mokesčių administratoriaus buvo paskelbtas nevykdančiu veiklos, tačiau tai buvo paskelbta tik visiems šios valstybės narės apmokestinamiesiems asmenims prieinamame interneto tinklalapyje, kai šis atsisakymas suteikti teisę į atskaitą yra nuolatinis ir galutinis, neleidžiant pateikti sukčiavimo ar mokestinių pajamų praradimo nebuvimo įrodymų.

   Pagal Direktyvos 2006/112 273 straipsnio pirmą pastraipą valstybės narės gali nustatyti kitas pareigas nei numatytos šioje direktyvoje, kai jos mano, kad šios pareigos būtinos teisingam PVM surinkimui užtikrinti ir sukčiavimui išvengti.

   Vis dėlto valstybių narių nustatytos priemonės neturi viršyti to, kas būtina šiems tikslams pasiekti. Vadinasi, jos neturi būti naudojamos taip, kad dėl jų sistemingai būtų abejojama teise į PVM atskaitą, todėl ir PVM neutralumu, kuris yra bendros PVM sistemos pagrindinis principas (2000 m. kovo 21 d. Sprendimo Gabalfrisa ir kt., C‑110/98 – C‑147/98, EU:C:2000:145, 52 punktas ir 2012 m. birželio 21 d. Sprendimo Mahagében ir Dávid, C‑80/11 ir C‑142/11, EU:C:2012:373, 57 punktas).

   Teisingumo Teismas ne kartą nusprendė, kad mokesčių administratorius negali versti apmokestinamojo asmens atlikti jo tiekėjo sudėtingus ir nuodugnius patikrinimus, taip de facto perduodamas jam savo tyrimo funkcijas (šiuo klausimu žr. 2012 m. birželio 21 d. Sprendimo Mahagében ir Dávid, C‑80/11 ir C‑142/11, EU:C:2012:373, 65 punktą ir 2013 m. sausio 31 d. Sprendimo Stroy trans, C‑642/11, EU:C:2013:54, 50 punktą).

   Tačiau Sąjungos teisei neprieštarauja reikalavimas, kad ūkio subjektas imtųsi bet kokių priemonių, kurių gali būti pagrįstai reikalaujama, kad įsitikintų, jog sudaromas sandoris neįtraukia jo į sukčiavimą mokesčių srityje (šiuo klausimu žr. 2007 m. rugsėjo 27 d. Sprendimo Teleos ir kt., C‑409/04, EU:C:2007:548, 65 ir 68 punktus ir 2012 m. birželio 21 d. Sprendimo Mahagében ir Dávid, C‑80/11 ir C‑142/11, EU:C:2012:373, 54 punktą).

   Pagrindinėje byloje nagrinėjamas reglamentavimas neperduoda apmokestinamajam asmeniui mokesčių administratoriaus tenkančių tyrimo funkcijų, o tik informuoja jį apie administracinio tyrimo rezultatus, iš kurių matyti, kad mokesčių mokėtojas, pripažintas nevykdančiu veiklos, yra nebekontroliuojamas kompetentingos valdžios institucijos, nes šis asmuo nevykdo įstatyme nustatytos pareigos deklaruoti arba jis deklaravo tokią informaciją apie pagrindinę būstinę, kuri kompetentingoms mokesčių institucijoms neleidžia nustatyti tokios buveinės, arba savo pagrindinėje buveinėje arba deklaruotoje gyvenamoje vietoje jis nevykdo veiklos. Vienintelė apmokestinamojo asmens pareiga iš tikrųjų yra patikrinti mokesčių mokėtojų, kurie paskelbti nevykdančiais veiklos, sąrašą, pateikiamą nacionalinės administracijos būstinėje ir skelbiamą jos interneto tinklalapyje, ir toks patikrinimas yra lengvai atliekamas.

   Tačiau apmokestinamojo asmens negalėjimas įrodyti, kad sandoriai, sudaryti su ūkio subjektu, kuris paskelbtas nevykdančiu veiklos, atitinka Direktyvos 2006/112 numatytas sąlygas, būtent kad PVM į biudžetą sumokėjo šis ūkio subjektas, viršija tai, kas būtina šia direktyva siekiamiems tikslams pasiekti.

   (žr. 49–54, 60, 61 punktus ir rezoliucinę dalį)

2.  Žr. sprendimo tekstą.

   (Žr. 64–67 punktus)