1.

Apeliaciniame skunde Europos Sąjungos intelektinės nuosavybės tarnyba (EUIPO) prašo panaikinti Europos Sąjungos Bendrojo Teismo 2016 m. rugsėjo 9 d. Sprendimą Puma / EUIPO – Gemma Group (šuolį darančio kačių šeimos gyvūno vaizdas) (T‑159/15, EU:T:2016:457, toliau – skundžiamas sprendimas), kuriuo jis panaikino 2014 m. gruodžio 19 d. EUIPO penktosios apeliacinės tarybos sprendimą (byla R 1207/2014‑5), susijusį su protesto procedūra tarp Puma SE ( 2 ) ir Gemma Group Srl ( 3 ) (toliau – ginčijamas sprendimas).

2.

Pagrindinis apeliaciniame skunde nagrinėjamas klausimas gali turėti praktinę reikšmę taikant protesto procedūras, pradėtas remiantis pagrindu, nurodytu 2009 m. vasario 26 d. Tarybos reglamento (EB) Nr. 207/2009 dėl [Europos Sąjungos] prekių ženklo ( 4 ) 8 straipsnio 5 dalyje. Iš tiesų kalbama apie tai, ar prekių ženklo savininkas, kuris, remdamasis tuo, pareiškia protestą dėl naujo prekių ženklo įregistravimo, gali savo prašymą pagrįsti paprasčiausiai tuo, kad jo prekių ženklo geras vardas jau buvo nustatytas EUIPO sprendimuose, priimtuose ne dėl tų pačių šalių.

3.

Reglamento Nr. 207/2009 8 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad, „[b]e to, ankstesnio prekių ženklo, kaip apibrėžta 2 dalyje, savininkui užprotestavus pareikštas registruoti prekių ženklas neregistruojamas, jeigu jis yra tapatus ankstesniam prekių ženklui arba panašus į jį, ir turi būti registruojamas prekėms arba paslaugoms, kurios nėra panašios į tas, kurioms yra įregistruotas ankstesnis prekių ženklas, jeigu, kalbant apie ankstesnį [Europos Sąjungos] prekių ženklą, pareikštas registruoti prekių ženklas turi gerą vardą [Sąjungoje] arba, kalbant apie ankstesnį nacionalinį prekių ženklą, pareikštas registruoti prekių ženklas turi gerą vardą toje valstybėje narėje ir jeigu dėl prekių ženklo vartojimo be rimtos priežasties gali atsirasti galimybė nesąžiningai įgyti pranašumą arba pakenkti ankstesnio prekių ženklo išskirtinumui ar jo geram vardui.“

4.

Reglamento Nr. 207/2009 VII dalyje „Apeliacijos“ esančio 63 straipsnio 2 dalyje nustatyta:

„Nagrinėdama apeliaciją, Apeliacinė taryba tiek kartų, kiek reikia, pasiūlo šalims per savo nustatytą laiką pateikti atsiliepimus į kitų šalių arba jos pačios pastabas.“

5.

Reglamento Nr. 207/2009 75 straipsnyje nustatyta, kad „[EUIPO] sprendimuose nurodomi juos pagrindžiantys motyvai. Sprendimai grindžiami tiktai tokiais motyvais ar įrodymais, apie kuriuos šalys galėjo pateikti savo atsiliepimus“.

6.

Reglamento Nr. 207/2009 76 straipsnyje nurodyta:

„1.   Procedūrų metu [EUIPO] faktus nagrinėja savo iniciatyva; tačiau procedūros dėl atsisakymo registruoti paraiškas santykinių pagrindų atveju Tarnyba nagrinėja tiktai šalių nurodytus faktus, įrodymus bei argumentus bei siekiamą reikalavimų patenkinimo būdą.

2.   [EUIPO] gali neatsižvelgti į faktus ar įrodymus, kurie nebuvo pateikti laiku.“

7.

Galiausiai Reglamento Nr. 207/2009 78 straipsnio 1 dalyje nustatyta:

„1.   Kiekviename [EUIPO] nagrinėjime įrodymų pateikimo ir gavimo priemonės yra:

<…>

<…>“

8.

1995 m. gruodžio 13 d. Komisijos reglamento (EB) Nr. 2868/95, skirto įgyvendinti Tarybos reglamentą (EB) Nr. 40/94 dėl Bendrijos prekių ženklo ( 5 ), 19 taisyklės 2 dalyje numatyta:

„Per 1 dalyje nurodytą laikotarpį protestą reiškianti šalis pateikia faktus, įrodymus ar argumentus apie ankstesnio ženklo arba ankstesnės teisės egzistavimą, galiojimą bei apsaugos apimtį, o taip pat įrodymą, pagrindžiantį jo įgaliojimus pateikti protestą. Protestą reiškianti šalis pateikia šiuos įrodymus:

<…>“

9.

Reglamento Nr. 2868/95 50 taisyklės 1 dalyje nustatyta:

„1. Jei nenustatyta kitaip, apeliacijos nagrinėjimui mutatis mutandis taikomos nuostatos, reglamentuojančios to skyriaus, kuris priėmė ginčijamą sprendimą, procesinius veiksmus.

Ypač kai apeliacija pateikiama dėl sprendimo, priimto su protestu susijusiuose procesiniuose veiksmuose, Reglamento 78a straipsnis netaikomas terminui, nustatytam Reglamento 61 straipsnio 2 dalyje.

Kai apeliacija pateikiama dėl Protestų skyriaus sprendimo, Taryba nagrinėja tik tuos apeliacijos faktus ir įrodymus, kurie buvo pateikti per Protesto skyriaus pagal Reglamento nuostatas ir šias taisykles nustatytą ar nurodytą laiką, nebent Taryba laikytųsi nuomonės, kad, remiantis Reglamento [Nr. 207/2009] [76] straipsnio 2 dalimi, reikėtų atsižvelgti ir į papildomus arba pridėtinius faktus bei įrodymus.“

10.

2013 m. vasario 14 d.Gemma Group pateikė EUIPO Europos Sąjungos prekių ženklo registracijos paraišką pagal Reglamentą Nr. 207/2009.

11.

Prašomas įregistruoti prekių ženklas buvo šis mėlynos spalvos vaizdinis žymuo:

12.

Prekės, dėl kurių buvo prašoma įregistruoti prekių ženklą, priklauso peržiūrėtos ir iš dalies pakeistos 1957 m. birželio 15 d. Nicos sutarties dėl tarptautinės prekių ir paslaugų klasifikacijos ženklams registruoti 7 klasei ir atitinka šį apibūdinimą: „medžio apdirbimo mašinos; aliuminio apdirbimo mašinos; polivinilchlorido apdirbimo mašinos“.

13.

Europos Sąjungos prekių ženklo paraiška buvo paskelbta 2013 m. balandžio 8 d.Bendrijos prekių ženklų biuletenyje Nr. 66/2013.

14.

2013 m. liepos 8 d. ieškovė Puma, remdamasi Reglamento Nr. 207/2009 41 straipsniu, pateikė protestą dėl prašomo prekių ženklo registracijos dėl visų šios išvados 12 punkte nurodytų prekių. Kaip protesto pagrindu remtasi Reglamento Nr. 207/2009 8 straipsnio 5 dalyje nurodytu pagrindu.

15.

Protestas visų pirma buvo grindžiamas šiais ankstesniais prekių ženklais:

16.

Protestą, kuris paremtas Reglamento Nr. 207/2009 8 straipsnio 5 dalimi, Puma grindžia tuo, kad ankstesni prekių ženklai turi gerą vardą visose valstybėse narėse visoms šios išvados 15 punkte nurodytoms prekėms.

17.

2014 m. kovo 10 d. Protestų skyrius atmetė visą protestą. Nors jis pripažino, kad žymenys, dėl kurių kilo ginčas, buvo tam tikra prasme panašūs, dėl ankstesnio prekių ženklo Nr. 593987 gero vardo jis nusprendė, kad dėl su proceso ekonomiškumu susijusių priežasčių nereikia nagrinėti ieškovės pateiktų įrodymų, kuriais siekiama patvirtinti, kad minėtas prekių ženklas buvo plačiai naudojamas ir turėjo gerą vardą; analizę nuspręsta atlikti remiantis prielaida, kad šis ankstesnis prekių ženklas turėjo „sustiprėjusį skiriamąjį požymį“. Remdamasis šia prielaida jis nusprendė, kad ryšys, kurio reikalaujama pagal Reglamento Nr. 207/2009 8 straipsnio 5 dalį, šiuo atveju nėra įrodytas.

18.

2014 m. gegužės 7 d. ieškovė, remdamasi Reglamento Nr. 207/2009 58–64 straipsniais, pateikė dėl šio sprendimo apeliaciją EUIPO.

19.

Ginčijamu sprendimu EUIPO penktoji apeliacinė taryba apeliaciją atmetė.

20.

Pirma, ji nusprendė, kad ankstesni prekių ženklai ir prašomas įregistruoti prekių ženklas buvo tam tikra prasme panašūs vizualiai ir grindžiami ta pačia – „pumą primenančio šuolį darančio kačių šeimos gyvūno“ – koncepcija.

21.

Antra, Apeliacinė taryba atmetė ieškovės argumentą, pagal kurį Protesto skyrius patvirtino, jog ankstesni prekių ženklai turi gerą vardą, remdamasi tuo, kad Protestų skyrius dėl su proceso ekonomiškumu susijusių priežasčių iš tikrųjų tik tvirtino, kad nagrinėjamu atveju nereikėjo vertinti ieškovės pateiktų įrodymų dėl gero vardo ir kad analizė bus atliekama remiantis prielaida, kad ankstesnis prekių ženklas Nr. 593987 turėjo „sustiprėjusį skiriamąjį požymį“. Toliau Apeliacinė taryba išnagrinėjo įrodymus dėl ankstesnių prekių ženklų gero vardo, kiek tai susiję su šios išvados 15 punkte nurodytomis prekėmis, ir juos atmetė.

22.

Trečia, Apeliacinė taryba nusprendė, kad net jeigu reikėtų laikyti, jog įrodyta, kad ankstesni prekių ženklai turi gerą vardą, Reglamento Nr. 207/2009 8 straipsnio 5 dalimi grindžiamą protestą reikėtų atmesti, nes netenkinamos ir kitos sąlygos, būtent susijusios su nesąžiningu pasinaudojimu ankstesnių prekių ženklų skiriamuoju požymiu ar geru vardu ar pakenkimu jiems.

23.

2015 m. balandžio 1 d. Bendrojo Teismo kanceliarija gavo Puma ieškinį dėl ginčijamo sprendimo panaikinimo.

24.

Iš esmės Puma savo ieškinį grindė trimis pagrindais: pirma, teisinio saugumo ir gero administravimo principų pažeidimu dėl to, kad Apeliacinė taryba atmetė įrodymus, susijusius su ankstesnių prekių ženklų geru vardu, ir padarė išvadą, kad neįrodyta, jog šie prekių ženklai turi gerą vardą; antra, Reglamento Nr. 207/2009 75 ir 76 straipsnių pažeidimu dėl to, kad Apeliacinė taryba nagrinėjo įrodymus, susijusius su ankstesnių prekių ženklų geru vardu, nors Protestų skyrius jų nenagrinėjo, ir, trečia, minėto reglamento 8 straipsnio 5 dalies pažeidimu.

25.

Pirmajame pagrinde Puma iš esmės tvirtino, kad atmetusi ieškovės įrodymus dėl ankstesnių prekių ženklų gero vardo ir nukrypusi nuo savo ankstesnių sprendimų, susijusių su ankstesnių prekių ženklų geru vardu, Apeliacinė taryba pažeidė teisinio saugumo ir gero administravimo principus. Grįsdama šį pagrindą Puma Bendrajame Teisme rėmėsi dviem argumentais: pirmas argumentas susijęs su Apeliacinės tarybos atsisakymu atsižvelgti į įrodymus, kurie nebuvo išversti į procedūros kalbą, o antras – su aplinkybe, kad Apeliacinė taryba nukrypo nuo savo ankstesnių sprendimų.

26.

Bendrasis Teismas, pripažinęs kai kuriuos Puma pateiktus paveiksliukus nepriimtinais, kadangi jie pirmą kartą buvo pateikti Bendrajam Teismui, išnagrinėjo du Puma pateiktus argumentus, kuriais ji rėmėsi savo pirmajame pagrinde. Jis priminė teisės į gerą administravimą turinį, kuris visų pirma apima administracijos pareigą motyvuoti savo sprendimus, ir motyvavimo pareiga, be kita ko, siekiama, pirma, leisti suinteresuotiesiems asmenims sužinoti motyvus, kuriais grindžiama priimta priemonė, kad jie galėtų ginti savo teises, ir, antra, leisti Sąjungos teismui vykdyti sprendimo teisėtumo kontrolę.

27.

Bendrasis Teismas pažymėjo, kad savo jurisprudencijoje, susijusioje su vienodo požiūrio ir gero administravimo principais, be kita ko, 2011 m. kovo 10 d. Sprendime Agencja Wydawnicza Technopol / VRDT (C‑51/10 P, EU:C:2011:139), Teisingumo Teismas pažymėjo, kad nagrinėdama Europos Sąjungos prekių ženklo registracijos paraišką, EUIPO privalo atsižvelgti į dėl panašių paraiškų priimtus sprendimus ir ypatingą dėmesį skirti klausimui, ar reikia priimti tokį patį sprendimą, ar ne, tačiau vienodo požiūrio ir gero administravimo principai turi būti derinami su teisėtumo užtikrinimu. Bendrasis Teismas taip pat pažymėjo, kad todėl asmuo, prašantis įregistruoti žymenį kaip prekių ženklą, negali savo labui remtis kitų naudai padarytais galbūt neteisėtais veiksmais, siekdamas, kad būtų priimtas tapatus sprendimas. Be to, dėl priežasčių, susijusių su teisiniu saugumu ir, konkrečiai kalbant, su geru administravimu, visos registracijos paraiškos turėtų būti nagrinėjamos griežtai ir išsamiai, siekiant, kad prekių ženklai nebūtų įregistruoti nepagrįstai. Šis nagrinėjimas turi būti atliekamas kiekvienu konkrečiu atveju, kadangi žymens registracija kaip prekių ženklo priklauso nuo konkrečių kriterijų, kurie taikomi atsižvelgiant į faktines nagrinėjamo atvejo aplinkybes ir kurie skirti patikrinti, ar nagrinėjamam žymeniui taikomas kuris nors atmetimo pagrindas.

28.

Pirmą Puma argumentą, kuriuo buvo grindžiamas jos pirmasis pagrindas, Bendrasis Teismas atmetė, nurodydamas, kad pagal Reglamento Nr. 2868/95 19 taisyklę Apeliacinė taryba teisingai nusprendė, jog negalima atsižvelgti į įrodymus, kurie nebuvo pateikti procedūros kalba.

29.

Nagrinėdamas antrą Puma argumentą, kuriuo remdamasi pastaroji tvirtino, kad Apeliacinė taryba padarė teisės klaidą, nukrypdama nuo EUIPO sprendimų ir Bendrojo Teismo jurisprudencijos, Bendrasis Teismas visų pirma priminė trijų neseniai priimtų EUIPO sprendimų turinį, kuriais remdamasi ji nusprendė, kad minėtas geras vardas egzistavo, ir šiuo požiūriu Bendrasis Teismas taip pat rėmėsi įrodymais, kuriuos Puma pateikė siekdama šiuose procesuose patvirtinti, kad jos ankstesni prekių ženklai turi gerą vardą. Skundžiamo sprendimo 31 punkte Bendrasis Teismas taip pat nusprendė, kad per procedūrą Apeliacinėje taryboje Puma tinkamai nurodė šiuos sprendimus, tačiau ginčijamame sprendime ji jų neanalizavo ir net nepaminėjo, o tik priminė, kad EUIPO neprivalo vadovautis savo ankstesniais sprendimais. Be to, Bendrasis Teismas pažymėjo, kad EUIPO išvadas, prie kurių prieita šiuose trijuose sprendimuose, patvirtino keletas Puma nurodytų nacionalinių tarnybų sprendimų.

30.

Taigi Bendrasis Teismas nusprendė, kad, viena vertus, tai, jog ankstesni prekių ženklai turi gerą vardą, EUIPO konstatavo trijuose neseniai priimtuose sprendimuose, ir, kita vertus, išvada dėl prekių ženklo gero vardo pagrįsta faktais ir nepriklauso nuo prašomo įregistruoti prekių ženklo.

31.

Skundžiamo sprendimo 34 punkte Bendrasis Teismas padarė išvadą, kad, „atsižvelgiant į <…> teismo praktiką, pagal kurią EUIPO privalo atsižvelgti į dėl panašių paraiškų priimtus sprendimus ir ypatingą dėmesį skirti klausimui, ar reikia priimti tokį patį sprendimą, ar ne, ir į pareigą motyvuoti, Apeliacinė taryba negalėjo nukrypti nuo EUIPO ankstesnių sprendimų nepateikusi jokių paaiškinimų, dėl kokių priežasčių ji nusprendė, kad minėtuose sprendimuose padarytos faktais grindžiamos išvados dėl ankstesnių prekių ženklų gero vardo nesvarbios ar nebesvarbios. Iš tikrųjų Apeliacinė taryba niekur nenurodė, kad nuo to laiko, kai neseniai buvo priimti minėti sprendimai, toks geras vardas susilpnėjo arba kad šie sprendimai buvo neteisėti“.

32.

Šiuo požiūriu Bendrasis Teismas atmetė EUIPO argumentą, kuriuo remiantis į šiuos sprendimus nereikia atsižvelgti, nes nė viename iš jų nesiremta įrodymais, galinčiais patvirtinti ankstesnių prekių ženklų, kuriais remiamasi konkrečiose procedūrose, gerą vardą, tačiau ir pažymėjo, kad nagrinėdama apeliaciją dėl sprendimo Apeliacinė taryba turi diskreciją pagal Reglamento Nr. 2868/95 50 taisyklės 1 dalies trečią pastraipą nuspręsti, ar atsižvelgti į naujus arba papildomus faktus ir įrodymus, kurie nebuvo pateikti per Protestų skyriaus nustatytą ar nurodytą terminą.

33.

Atsižvelgdamas į bylos aplinkybes skundžiamo sprendimo 37 ir 38 punktuose Bendrasis Teismas pažymėjo, kad „atsižvelgiant į ankstesnius neseniai priimtus sprendimus, kuriuos patvirtina santykinai didelis nacionalinių sprendimų skaičius ir Bendrojo Teismo sprendimas, laikydamasi gero administravimo principo <…>, Apeliacinė taryba turėjo prašyti, kad ieškovė pateiktų papildomus įrodymus dėl ankstesnių prekių ženklų gero vardo (net jeigu ji tokius įrodymus norėtų tik atmesti), kaip jai tai leidžiama pagal Reglamento Nr. 2868/95 50 taisyklės 1 dalies trečią pastraipą, arba nurodyti priežastis, dėl kurių mano, kad ankstesniuose sprendimuose padarytos išvados dėl ankstesnių prekių ženklų gero vardo nagrinėjamu atveju turi būti atmestos. To juo labiau reikėjo dėl to, kad kai kuriuose iš šių sprendimų buvo detaliai nurodyti įrodymai, pagrindę ankstesnių prekių ženklų gero vardo vertinimą, todėl ji turėjo atsižvelgti į egzistuojančius tokius sprendimus.“ Taigi Bendrasis Teismas, nuspręsdamas, kad EUIPO pažeidė gero administravimo principą ir visų pirma pareigą motyvuoti savo sprendimus, pripažino Puma pateiktą pirmąjį pagrindą pagrįstu.

34.

Bendrasis Teismas taip pat nusprendė, kad atsižvelgiant į tai, kad visapusiškai vertinant žalą, kaip tai suprantama pagal Reglamento Nr. 207/2009 8 straipsnio 5 dalį, kurios klausimą Apeliacinė taryba papildomai nagrinėjo ginčijamame sprendime, atsižvelgiama į ankstesnių prekių ženklų gero vardo stiprumą, šios Apeliacinės tarybos padaryta teisės klaida galėjo turėti lemiamą reikšmę išvadoms dėl protesto. Tačiau Apeliacinė taryba nevisapusiškai išnagrinėjo ankstesnių prekių ženklų gerą vardą, todėl Bendrasis Teismas nusprendė, kad jis negali priimti sprendimo dėl tariamo Reglamento Nr. 207/2009 8 straipsnio 5 dalies pažeidimo.

35.

Todėl skundžiamo sprendimo 44 punkte Bendrasis Teismas pripažino pagrįstu Puma pirmąjį pagrindą ir panaikino ginčijamą sprendimą, kiek juo buvo atmestas ieškovės protestas, nenagrinėjant kitų jos pateiktų pagrindų.

36.

Savo apeliaciniu skundu EUIPO prašo Teisingumo Teismo panaikinti skundžiamą sprendimą ir priteisti iš Puma bylinėjimosi išlaidas. Puma prašo Teisingumo Teismo atmesti apeliacinį skundą ir priteisti iš EUIPO bylinėjimosi išlaidas.

37.

Šalys savo poziciją išdėstė raštu ir žodžiu per 2017 m. gruodžio 14 d. posėdį.

38.

Savo apeliacinį skundą EUIPO grindžia dviem pagrindais. Pirmasis pagrindas grindžiamas Reglamento Nr. 207/2009 76 straipsnio 1 dalies ir gero administravimo principo, siejamų su Reglamento Nr. 2868/95 19 taisyklės 2 dalies c punktu ir Reglamento Nr. 207/2009 8 straipsnio 5 dalimi, pažeidimu. Antrasis pagrindas grindžiamas Reglamento Nr. 2868/95 50 taisyklės 1 dalies ir Reglamento Nr. 207/2009 76 straipsnio 2 dalies pažeidimu.

39.

Grįsdama šiuos du pagrindus ji pateikia keturis argumentus ir išsamiau juos išdėsto trimis punktais. Nors tai nėra pats aiškiausias pateikimo būdas, tačiau ginčijami aspektai nurodyti tiksliai. Remiantis šiais kaltinimais galima nustatyti tris pirmojo pagrindo dalis.

40.

Pirma, skundžiamo sprendimo 31 punkte Bendrasis Teismas, nuspręsdamas, kad Puma, siekdama įrodyti, kad jos prekių ženklai turėjo gerą vardą, kaip to reikalaujama pagal Reglamento Nr. 2868/95 19 taisyklės 2 dalies c punktą, „tinkamai nurod[ė]“ tris ankstesnius EUIPO sprendimus, nepaisė EUIPO pozicijos ir procedūrinių reikalavimų procedūrose inter partes.

41.

Antra, skundžiamo sprendimo 34 punkte Bendrasis Teismas, ankstesnius EUIPO sprendimus laikydamas „sprendimais suformuota praktika“, nepaisė to, kad procedūros inter partes grindžiamos rungimosi principu, ir sąvokos „geras vardas“, kaip tai suprantama pagal Reglamento Nr. 207/2009 8 straipsnio 5 dalį. Įpareigodamas EUIPO apeliacinę tarybą paaiškinti, kodėl ji neatsižvelgė į savo ankstesnių sprendimų, susijusių su Puma prekių ženklų geru vardu, išvadas, jis padarė teisės klaidą.

42.

Trečia, skundžiamo sprendimo 37 punkte Bendrasis Teismas negalėjo konstatuoti, kad EUIPO apeliacinė taryba privalėjo papildomai pasiūlyti Puma pateikti papildomus įrodymus dėl gero vardo, kurį ji reikalavo pripažinti. Taip Bendrasis Teismas pažeidė rungimosi principą, kurio laikomasi procedūrose inter partes pagal Reglamento Nr. 207/2009 76 straipsnio 1 dalį, ir gero administravimo principą. Ši trečioji dalis atitinka kaltinimą, pateiktą pagal antrąjį pagrindą remiantis Reglamento Nr. 207/2009 76 straipsnio 2 dalimi, kuri taikoma pagal Reglamento Nr. 2868/95 50 taisyklės 1 dalį. Taigi šie apeliacinio skundo aspektai bus nagrinėjami kartu nagrinėjant antrąjį pagrindą.

43.

Pirmojo pagrindo pirmas dvi dalis nagrinėsiu kartu, kadangi abi jos yra iš esmės susijusios su EUIPO sprendimų poveikiu prekių ženklo gero vardo įrodymui.

44.

Pirmiausia svarbu pažymėti, kad EUIPO neginčija, kad protestą pateikęs asmuo gali remtis jos ankstesniais sprendimais, tačiau ginčija tai, kad į ankstesnį sprendimą gali būti atsižvelgta protestą pateikusiam asmeniui kartu su nuoroda į tokius sprendimus nepateikus tikslių ir teisingų nuorodų į dokumentus, kurie buvo pateikti per procedūrą, po kurios buvo priimtas šis sprendimas, ir jie turi būti pateikti naujos procedūros kalba ( 6 ).

45.

Pritarus šiam teiginiui būtų neigiama ankstesniame sprendime pateiktų teiginių įrodomoji galia ir dėl to būtų panaikinta didžioji dalis jurisprudencijos, susijusios su ankstesniais sprendimais, naudos, kadangi protestą pateikęs asmuo negalėtų pasinaudoti anksčiau pateiktų įrodymų nustatymu ir jų reikšmingumo patvirtinimu naujai protesto procedūrai.

46.

Tačiau ankstesnio prekių ženklo „geras vardas“, kaip jis suprantamas pagal Reglamento Nr. 207/2009 8 straipsnio 5 dalį, yra visiškai suderinamas su EUIPO pareiga atsižvelgti į savo ankstesnius sprendimus, kaip tai buvo konstatuota Teisingumo Teismo nagrinėjant kitus atsisakymo įregistruoti motyvus, neatsižvelgiant į tai, ar jie yra absoliutūs ( 7 ), ar sąlyginiai ( 8 ).

47.

Iš tiesų nematau priežasčių, dėl kurių vienodo požiūrio principas ir gero administravimo principas, kuriais grindžiama Teisingumo Teismo jurisprudencija, susijusi su EUIPO pareiga „atsižvelgti į sprendimus, kurie jau buvo priimti dėl panašių paraiškų, ir ypatingą dėmesį skirti klausimui, ar reikia priimti tokį patį sprendimą“ ( 9 ), nebūtų taikomi taikant Reglamento Nr. 207/2009 8 straipsnio 5 dalį.

48.

Pirmiausia, prekių ženklas turi gerą vardą, kaip tai suprantama pagal Sąjungos teisę, kai jį žino didelė visuomenės, suinteresuotos šiuo prekių ženklu žymimomis prekėmis ar paslaugomis, dalis reikšmingoje Europos Sąjungos teritorijos dalyje ( 10 ).

49.

Taigi tai faktinių aplinkybių konstatavimas: „geras vardas“ yra realus faktas ( 11 ). Be to, Teisingumo Teismas, nagrinėdamas apeliacinį skundą, jau yra netiesiogiai, tačiau užtikrintai pripažinęs, kad išvada dėl to, ar ankstesnis prekių ženklas yra įgijęs gerą vardą, priskirtina Bendrojo Teismo vykdomam faktinių aplinkybių vertinimui ( 12 ).

50.

Taigi pritariu skundžiamo sprendimo 33 punkte pateiktam Bendrojo Teismo vertinimui, kad išvada dėl Puma nurodytų ankstesnių prekių ženklų gero vardo yra išvada dėl faktinių aplinkybių, kuri nepriklauso nuo ginčijamoje procedūroje prašomo įregistruoti prekių ženklo.

51.

Jeigu paaiškėtų, kad EUIPO per ankstesnes procedūras jau turėjo galimybę pripažinti, kad atitinkamas prekių ženklas turėjo gerą vardą, kaip tai suprantama pagal Reglamento Nr. 207/2009 8 straipsnio 5 dalį, tai reikėtų vertinti kaip faktinių aplinkybių konstatavimą. Tačiau iš principo įrodymai, kuriais EUIPO rėmėsi darydama minėtą išvadą, turėtų būti ankstesnio sprendimo motyvuojamoje dalyje. Iš tiesų „EUIPO pareigos motyvuoti savo sprendimus pagal Reglamento Nr. 207/2009 75 straipsnio pirmą sakinį taikymo sritis yra tokia pat kaip ir pareigos, numatytos SESV 296 straipsnio antroje pastraipoje, pagal kurią reikalaujama, kad motyvavimas turi aiškiai ir nedviprasmiškai parodyti institucijos, priėmusios tą teisės aktą, argumentus taip, kad suinteresuotieji asmenys galėtų sužinoti priimtą priemonę pagrindžiančius motyvus, o kompetentingas teismas – vykdyti kontrolę <…>“ ( 13 ). Tam, kad šis reikalavimas būtų įvykdytas, įrodymai, kuriais ankstesnio prekių ženklo savininkas grindžia „gerą vardą“, privalės būti daugiau ar mažiau aiškiai nurodyti EUIPO sprendime, kuriuo pripažįstamas šis faktas. Taigi šie įrodymai nebėra būtini vėlesnėje protesto procedūroje, nes jie pateikti ankstesniame EUIPO sprendime jais grindžiant savo išvadą. Jos vienos taip pat pakanka.

52.

Todėl skundžiamo sprendimo 30 ir 31 punktuose pripažindamas, kad savo proteste Puma trimis ankstesniais EUIPO sprendimais rėmėsi tinkamai, kiek tai susiję ne tik su įvykus šioms procedūroms padaryta išvada dėl ankstesnių prekių ženklų gero vardo, bet ir su per šias procedūras pateiktais Puma įrodymais, Bendrasis Teismas nepadarė teisės klaidos.

53.

Taip pat, priešingai, nei teigia EUIPO grįsdama savo pirmąjį pagrindą, atsižvelgimas į ankstesnius sprendimus, susijusius su prekių ženklų geru vardu, neprieštarauja rungimosi principui, kuriuo grindžiama protesto procedūra; tai taip pat neprieštarauja išvados, padarytos kiekvienoje iš protesto procedūrų, savitumui ( 14 ).

54.

Iš tikrųjų Teisingumo Teismas pateikė du patikslinimus dėl EUIPO pareigos atsižvelgti į savo ankstesnius sprendimus. Viena vertus, „vienodo požiūrio ir gero administravimo principai turi būti suderinami su teisėtumo principu“ ( 15 ). Kita vertus, „dėl su teisiniu saugumu ir, konkrečiai kalbant, geru administravimu susijusių priežasčių visos registracijos paraiškos turi būti nagrinėjamos griežtai ir išsamiai, siekiant, kad prekių ženklai nebūtų įregistruoti netinkamai <…> Šis nagrinėjimas turi būti atliekamas kiekvienu konkrečiu atveju“ ( 16 ).

55.

Vadovaujantis šiais principais, lygiai taip, kaip asmuo, prašantis įregistruoti žymenį kaip prekių ženklą, negali savo labui remtis kitų naudai padarytais neteisėtais veiksmais siekdamas, kad būtų priimtas tapatus sprendimas ( 17 ), asmuo, kuris pateikia protestą dėl prekių ženklo registracijos, negali savo labui remtis anksčiau padarytais neteisėtais veiksmais siekdamas, kad būtų priimtas tapatus sprendimas.

56.

Todėl nors EUIPO sprendimais, susijusiais su prekių ženklo geru vardu, gali remtis šio prekių ženklo savininkas grįsdamas savo protestą, registracijos paraišką pateikęs asmuo gali juos ginčyti arba kritikuoti jų svarbą nagrinėjamam atvejui. Iš tikrųjų dėl to, kad galima remtis ankstesniais sprendimais, registracijos paraišką pateikęs asmuo nepraranda teisės ginčyti įrodymų, kuriais grindžiamas protestas.

57.

Bet kuriuo atveju, neatsižvelgiant į tai, ar šalys dėl to ginčijasi, EUIPO turės bent jau atsižvelgti į nurodytą (‑us) sprendimą (‑us) ir itin įdėmiai išnagrinėti klausimą, ar reikia priimti tokį patį sprendimą ir atitinkamai jį motyvuoti.

58.

Iš tikrųjų tai yra tik motyvavimo pareigos, kuri nustatyta EUIPO pagal Reglamento Nr. 207/2009 75 straipsnį, vykdymas. Taigi, nors EUIPO neturi nurodyti visų reikšmingų faktinių ir teisinių aplinkybių, jos motyvavimas turi aiškiai ir nedviprasmiškai parodyti jos argumentus taip, kad suinteresuotieji asmenys galėtų sužinoti priimtą priemonę pagrindžiančius motyvus, o kompetentingas teismas – vykdyti kontrolę ( 18 ). Taigi jeigu buvo pateikta pakankamai faktinių aplinkybių ir teisinių argumentų, kurie yra svarbiausi atsižvelgiant į bendrą ginčijamo sprendimo struktūrą, EUIPO neprivalo pateikti specifinių savo sprendimo motyvų, palyginti su ankstesniais sprendimais, kuriais remiasi viena iš procedūros šalių ( 19 ).

59.

Taigi skundžiamo sprendimo 34 punkte nusprendęs, kad Apeliacinė taryba negalėjo nukrypti nuo EUIPO sprendimų nepateikusi jokių paaiškinimų, dėl kokių priežasčių ji nusprendė, kad minėtuose sprendimuose padarytos faktais grindžiamos išvados dėl ankstesnių prekių ženklų gero vardo nesvarbios arba nebesvarbios.

60.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, reikia daryti išvadą, kad argumentai, pateikti pirmojo pagrindo pirmose dviejose dalyse, yra nepagrįsti.

61.

Savo apeliaciniam skundui pagrįsti EUIPO pateikto pirmojo pagrindo trečia dalis ir antrasis pagrindas yra susiję su skundžiamo sprendimo 37 punktu, kuriame Bendrasis Teismas iš esmės nusprendė, kad jeigu EUIPO apeliacinė taryba nenurodo priežasčių, dėl kurių manė, kad reikėtų nukrypti nuo ankstesniuose sprendimuose pateiktų išvadų, „laikydamasi gero administravimo principo[,] <…> [ji] turėjo prašyti, kad [Puma] pateiktų papildomus įrodymus dėl ankstesnių prekių ženklų gero vardo“.

62.

EUIPO teigia, kad nurodydamas šią „papildomą“ pareigą Bendrasis Teismas pažeidė rungimosi principą, kuris taikomas procedūroms inter partes vadovaujantis Reglamento Nr. 207/2009 76 straipsnio 1 dalimi, ir gero administravimo principą. Jis taip pat „netiesiogiai [pažeidė] Reglamento Nr. 207/2009 76 straipsnio 2 dalį, kuri nagrinėjamu atveju yra taikoma vadovaujantis Reglamento Nr. 2868/95 50 taisyklės 1 dalimi“ ( 20 ).

63.

Tiesa, negalima nekreipti dėmesio į Reglamento Nr. 207/2009 76 straipsnio 1 dalyje pateiktą atskyrimą. Nors šioje nuostatoje nurodyta, kad EUIPO savo iniciatyva nagrinėja faktus, joje vis dėlto pažymėta, kad procedūros dėl atsisakymo registruoti santykinių pagrindų atveju – kaip nurodyta Reglamento Nr. 207/2009 8 straipsnio 5 dalyje – nagrinėjami tik šalių nurodyti faktai, įrodymai ir argumentai ir siekiamas reikalavimų patenkinimo būdas. Reglamento Nr. 207/2009 76 straipsnio 2 dalyje pridurta, kad EUIPO „gali neatsižvelgti į faktus ar įrodymus, kurie nebuvo pateikti laiku“ ( 21 ).

64.

Remiantis Reglamento Nr. 207/2009 76 straipsnio 2 dalimi Reglamento Nr. 2868/95 50 taisyklės 1 dalies trečioje pastraipoje nustatyta, kad kai apeliacija pateikiama dėl Protestų skyriaus sprendimo, Apeliacinė taryba „nagrinėja tik tuos apeliacijos faktus ir įrodymus, kurie buvo pateikti per Protesto skyriaus <…> nustatytą ar nurodytą laiką, nebent Taryba laikytųsi nuomonės, kad, remiantis Reglamento [Nr. 207/2009] [76] straipsnio 2 dalimi, reikėtų atsižvelgti ir į papildomus arba pridėtinius faktus bei įrodymus“.

65.

Teisingumo Teismas nusprendė, kad „[taigi] paprastai šalys faktines aplinkybes gali nurodyti ar įrodymus pateikti ir pasibaigus jiems pateikti nustatytam terminui pagal Reglamento [Nr. 207/2009] nuostatas ir <…> [EUIPO] nedraudžiama atsižvelgti į pavėluotai pateiktus faktus ir įrodymus“ ( 22 ). Kitaip tariant, šios įvairios nuostatos palieka EUIPO apeliacinėms taryboms laisvę nuspręsti, ar reikia atsižvelgti į naujus ar papildomus faktus ir įrodymus, kurie nebuvo pateikti per Protestų skyriaus nustatytą ar nurodytą laiką ( 23 ), tačiau su sąlyga, kad įrodymai vis dėlto buvo pateikti per EUIPO nustatytą terminą ( 24 ).

66.

Taigi kalbama apie EUIPO galimybę, o ne apie pareigą: šalys „neturi besąlyginės teisės reikalauti, kad [EUIPO] [a]peliacinė taryba į [faktus ir įrodymus, nurodytus ir pateiktus pasibaigus nustatytiems terminams,] atsižvelgtų, nes pastaroji turi diskreciją nuspręsti, ar reikia į juos atsižvelgti priimant sprendimą, dėl kurio į ją buvo kreiptasi“ ( 25 ).

67.

Priešingai, nei skundžiamą sprendimą siūlo aiškinti EUIPO, nemanau, kad Bendrasis Teismas galimybę atsižvelgti į įrodymus, kurių šalys nepateikė laiku, EUIPO suteiktą pagal Reglamento Nr. 207/2009 76 straipsnį ir Reglamento Nr. 2868/95 50 taisyklės 1 dalį, pavertė pareiga reikalauti tokių įrodymų. Iš tikrųjų skundžiamo sprendimo 37 punkte Bendrojo Teismo nurodyta pareiga grindžiama ne minėtomis nuostatomis, o gero administravimo principu, tiksliau tariant, pareiga pateikti motyvus, kurią jis apima ( 26 ).

68.

Reglamento Nr. 2868/95 50 taisyklės 1 dalies trečia pastraipa Bendrasis Teismas remiasi tik dėl to, kad pagal ją „leidžiama“ paprašyti papildomų įrodymų. Tačiau nemanau, kad šiuo atžvilgiu Bendrojo Teismo teiginyje padaryta teisės klaida.

69.

Iš tikrųjų pagal Reglamento Nr. 2868/95 50 taisyklės 1 dalies trečią pastraipą EUIPO apeliacinėms taryboms aiškiai leidžiama atsižvelgti į naujus arba papildomus faktus arba įrodymus, kurie nebuvo pateikti laiku. Tačiau pagal Reglamento Nr. 207/2009 63 straipsnio 2 dalį EUIPO apeliacinei tarybai leidžiama „tiek kartų, kiek reikia, [pasiūlyti šalims] per [jos] nustatytą laiką pateikti atsiliepimus į <…> jos pačios pastabas“ ( 27 ). Be to, Reglamento Nr. 207/2009 78 straipsnio 1 dalies c punkte taip pat numatyta galimybė paprašyti pateikti dokumentus arba įrodymus „kiekviename [EUIPO] nagrinėjime]“.

70.

Šiomis aplinkybėmis, atsižvelgiant į motyvavimo pareigą, kuri, vadovaujantis gero administravimo principu, yra nustatyta EUIPO atžvilgiu ir kuri yra aiškiai įvardyta Reglamento Nr. 207/2009 75 straipsnyje, reikia konstatuoti, kad Bendrasis Teismas nepadarė teisės klaidos nuspręsdamas, kad EUIPO apeliacinė taryba, „laikydamasi gero administravimo principo[,] <…> turėjo prašyti“, kad ankstesnių prekių ženklų savininkas pateiktų papildomus įrodymus dėl jų gero vardo, jeigu to reikėjo siekiant nukrypti nuo išvadų ankstesniuose sprendimuose ir tinkamai motyvuoti savo sprendimą. Tai tik pasinaudojimas Reglamento Nr. 207/2009 63 straipsnio 2 dalyje numatyta galimybe.

71.

Be to, Bendrojo Teismo nustatyta taisyklė taip pat užtikrina, kad būtų laikomasi rungimosi principo, nes pagal Reglamento Nr. 207/2009 75 straipsnį EUIPO draudžiama savo sprendimus grįsti motyvais, dėl kurių šalys negalėjo pateikti savo atsiliepimų. Iš protestą pateikusio asmens reikalaudama pateikti papildomus įrodymus EUIPO turi paraišką pateikusiam asmeniui suteikti galimybę šiuo klausimu pateikti pastabas.

72.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad argumentai, kuriais grindžiama pirmojo pagrindo trečia dalis ir antrasis pagrindas, yra nepagrįsti. Todėl reikia atmesti abu pagrindus.

73.

Be to, jeigu skundžiamo sprendimo 37 punkte pateiktą teiginį Teisingumo Teismas vertintų kaip teisės klaidą dėl to, kad Bendrasis Teismas taikė Reglamento Nr. 2868/95 50 taisyklės 1 dalies trečią pastraipą, manau, kad bet kuriuo atveju gero administravimo principas, siejamas su Reglamento Nr. 207/2009 63 straipsnio 2 dalimi ir 78 straipsnio 1 dalies c punktu, pakankamai pagrindžia skundžiamo sprendimo rezoliucinę dalį. Šiomis aplinkybėmis Bendrojo Teismo klaidos nepakaktų skundžiamam sprendimui panaikinti ( 28 ).

74.

Šiomis aplinkybėmis reikia konstatuoti, jog, atsižvelgiant į tai, kad dėl apeliaciniam skundui pagrįsti EUIPO pateiktų pirmojo pagrindo pirmų dviejų dalių skundžiamas sprendimas negali būti panaikintas, taip pat reikia atmesti visą apeliacinį skundą.

75.

Pagal Teisingumo Teismo procedūros reglamento 138 straipsnio 1 dalį, taikomą apeliaciniame procese pagal šio reglamento 184 straipsnį, iš pralaimėjusios šalies priteisiamos bylinėjimosi išlaidos, jei laimėjusi šalis to reikalavo. Kadangi Puma reikalavo priteisti bylinėjimosi išlaidas ir EUIPO pralaimėjo bylą, pastaroji turi jas padengti.

76.

Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, siūlau Teisingumo Teismui priimti tokį sprendimą: