1.

Šioje byloje Balázs‑Árpád Izsák ir Attila Dabis prašo panaikinti 2016 m. gegužės 10 d. Europos Sąjungos Bendrojo Teismo sprendimą Izsák ir Dabis / Komisija (T‑529/13, EU:T:2016:282) (toliau – skundžiamas sprendimas), kuriuo šis teismas atmetė jų ieškinį dėl 2013 m. liepos 25 d. Komisijos sprendimo C(2013) 4975 final atmesti prašymą užregistruoti 2013 m. birželio 18 d. Komisijai pasiūlytą Europos piliečių iniciatyvą „Sanglaudos politika, skirta regionų lygiateisiškumui ir regionų kultūrai išsaugoti“ (toliau – ginčijamas Komisijos sprendimas arba sprendimas atmesti prašymą) panaikinimo.

2.

Pagrindinis klausimas, keliamas šiame apeliaciniame skunde, yra susijęs su motyvo, kuriuo remdamasis Bendrasis Teismas patvirtino Komisijos sprendimą atmesti prašymą užregistruoti pasiūlytą Europos piliečių iniciatyvą (toliau – pasiūlyta EPI), aiškinimu, t. y. kad ši iniciatyva „akivaizdžiai nepate[nka] į Komisijos įgaliojimus pateikti pasiūlymą dėl Sąjungos teisės akto siekiant įgyvendinti Sutartis“, kaip tai suprantama pagal 2011 m. vasario 16 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) Nr. 211/2011 dėl piliečių iniciatyvos (toliau – Reglamentas Nr. 211/2011) ( 2 ) 4 straipsnio 2 dalies b punktą.

3.

Visų pirma manau, kad atsižvelgiant į kai kurių apeliacinio skundo pagrindų formuluotę, kuri kartais yra pernelyg bendro pobūdžio, dauguma šių pagrindų yra arba nepriimtini, arba nepagrįsti.

4.

Vis dėlto, kaip bus toliau matyti iš analizės, mano nuomone, kartu išnagrinėjus pirmąjį ir trečiąjį pagrindus, juos reikės pripažinti pagrįstais. Bendrasis Teismas suklydo, atmesdamas visus kaltinimus, grindžiamus SESV 4 straipsnio 2 dalies c punkto ir 174 straipsnio bei 2003 m. gegužės 26 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 1059/2003 dėl bendro teritorinių statistinių vienetų klasifikatoriaus (NUTS) nustatymo ( 3 ) 3 straipsnio 5 dalies, siejamos su šio reglamento 10 konstatuojamąja dalimi, klaidingu aiškinimu ir patvirtindamas ginčijamą Komisijos sprendimą, kuriuo buvo atmestas prašymas užregistruoti pasiūlytą iniciatyvą. Todėl, mano manymu, reikia panaikinti šią skundžiamo sprendimo dalį.

5.

2013 m. birželio 18 d. B.‑Á. Izsák ir A. Dabis (toliau – apeliantai) kartu su kitais penkiais asmenimis pasiūlė Komisijai EPI „Sanglaudos politika, skirta regionų lygiateisiškumui ir regionų kultūrai išsaugoti“. Pasiūlyta EPI buvo siekiama, kad „vykdant Europos Sąjungos sanglaudos politiką ypatingas dėmesys būtų skiriamas regionams, kurie dėl jiems būdingų kultūrinių, religinių ar kalbinių ypatybių skiriasi nuo gretimų regionų“ ( 4 ).

6.

2013 m. liepos 25 d. priminusi Reglamento Nr. 211/2011 4 straipsnio 2 dalies nuostatas ir išnagrinėjusi pirmiausia pasiūlytoje EPI nurodytas SESV nuostatas, taip pat „visus kitus galimus teisinius pagrindus“, Komisija atsisakė užregistruoti apeliantų pasiūlytą EPI, motyvuodama tuo, kad ši akivaizdžiai nepatenka į jos įgaliojimus pateikti pasiūlymą dėl Sąjungos teisės akto siekiant įgyvendinti Sutartis pagal Reglamento Nr. 211/2011 4 straipsnio 2 dalies b punktą ir 3 dalį ( 5 ).

7.

2013 m. rugsėjo 27 d. apeliantai Bendrajame Teisme pareiškė ieškinį dėl ginčijamo Komisijos sprendimo panaikinimo. Vieninteliu nurodytu ieškinio pagrindu, pateikiant įvairius kaltinimus, buvo siekiama, kad būtų konstatuota, jog Komisija pažeidė Reglamento Nr. 211/2011 4 straipsnio 2 dalies b punktą. Šie kaltinimai buvo grindžiami, pirma, klaidingu SESV 4 straipsnio 2 dalies c punkto, SESV 174 straipsnio ir Reglamento Nr. 1059/2003 5 dalies, siejamos su šio reglamento 10 konstatuojamąja dalimi, aiškinimu, antra, klaidingu SESV 167 straipsnio aiškinimu, trečia, klaidingu SESV 19 straipsnio 1 dalies aiškinimu, ketvirta, klaidingu atsižvelgimu į Reglamento Nr. 211/2011 4 straipsnio 1 ir 2 dalyse nenurodytą informaciją ir, penkta, piktnaudžiavimu įgaliojimais ir gero administravimo principo pažeidimu ( 6 ).

8.

Skundžiamame sprendime Bendrasis Teismas išnagrinėjo įvairius kaltinimus, apeliantų pateiktus nurodant vienintelį pagrindą, atmetė ieškinį ir nurodė apeliantams padengti bylinėjimosi išlaidas.

9.

2016 m. liepos 28 d. apeliantai pateikė apeliacinį skundą dėl skundžiamo sprendimo. Apeliaciniame skunde jie reikalauja, kad Teisingumo Teismas panaikintų skundžiamą sprendimą, išnagrinėtų bylą iš esmės ir panaikintų ginčijamą Komisijos sprendimą, o nepatenkinus šio reikalavimo – grąžintų bylą Bendrajam Teismui, jei manytų, kad šioje bylos stadijoje negalima priimti galutinio sprendimo, taip pat priteistų iš Komisijos bylinėjimosi išlaidas.

10.

Komisija Teisingumo Teismo prašo atmesti apeliacinį skundą ir priteisti iš apeliantų bylinėjimosi išlaidas.

11.

Rumunijos ir Slovakijos vyriausybės, kurios įstojo į bylą, prašo Teisingumo Teismo atmesti apeliacinį skundą ir priteisti iš apeliantų bylinėjimosi išlaidas.

12.

Vengrijos vyriausybė, kuri taip pat įstojo į bylą, prašo Teisingumo Teismo panaikinti skundžiamą sprendimą ir priimti sprendimą dėl bylos esmės arba, jei, Teisingumo Teismo nuomone, tam neįvykdytos sąlygos, grąžinti bylą Bendrajam Teismui, kad jis priimtų sprendimą dėl bylos esmės.

13.

Pateikdami prašymą surengti teismo posėdį apeliantai taip pat nurodė tris papildomus pagrindus ir, remdamiesi šiais pagrindais bei kitais pagrindais, išdėstytais apeliaciniame skunde, prašė panaikinti skundžiamą sprendimą. Komisija savo rašytinėse pastabose atsakė, kad iš esmės šie papildomi reikalavimai yra nepriimtini, be to, neturi pagrindo.

14.

Šalys buvo išklausytos 2018 m. balandžio 3 d. vykusiame Teisingumo Teismo posėdyje, išskyrus Slovakijos vyriausybę, kuriai jame nebuvo atstovauta.

15.

Grįsdami savo apeliacinį skundą apeliantai nurodė penkis pagrindus, taip pat minėtame prašyme surengti teismo posėdį – tris papildomus pagrindus. Pirmasis pagrindas susijęs su Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos (toliau – Chartija) 47 straipsnio pažeidimu ir 2015 m. kovo 4 d. Bendrojo Teismo procedūros reglamento (toliau – Bendrojo Teismo procedūros reglamentas) ( 7 ) 92 straipsnio 1 dalies pažeidimu. Antrasis pagrindas grindžiamas ES sutarties 11 straipsnio 4 dalies ir Reglamento Nr. 211/2011 4 straipsnio 2 dalies b punkto pažeidimu. Trečiasis pagrindas – SESV 4 straipsnio 2 dalies c punkto ir 174 straipsnio pažeidimu. Ketvirtasis pagrindas – SESV 7 ir 167 straipsnių, ES sutarties 3 straipsnio 3 dalies, Chartijos 22 straipsnio ir nuostatų, susijusių su draudimu diskriminuoti, pažeidimu. Penktasis pagrindas – klaidingu sąvokos „piktnaudžiavimas teise“ aiškinimu Bendrajam Teismui priimant sprendimą dėl bylinėjimosi išlaidų. Trys papildomi pagrindai grindžiami gero administravimo principo pažeidimu, taip pat vienodo požiūrio principo nepaisymu ir galiausiai – tuo, kad pasiūlyta EPI nebuvo užregistruota iš dalies.

16.

Nors apeliacinis skundas grindžiamas penkiais pagrindiniais ir trimis papildomais pagrindais, mano nuomone, šioje išvadoje didžiausią dėmesį reikia skirti antrojo–ketvirtojo pagrindų analizei. Be to, manau, kad reikia kitaip išdėstyti apeliacinį skundą, sujungiant pirmąjį ir trečiąjį pagrindus, kurie iš esmės susiję su priimant skundžiamą sprendimą apeliantams priskirta įrodinėjimo pareiga.

17.

Pirmiausia pažymėtina, kad visi šio apeliacinio skundo pagrindai susiję su Reglamento Nr. 211/2011 4 straipsnio 2 dalies b punkte nustatyta sąlyga ir Bendrojo Teismo vykdyta Komisijos vertinimo to, kas akivaizdžiai nepatenka į jos įgaliojimus, kontrole.

18.

Šiuo atžvilgiu visų pirma reikia paminėti, kad, kaip matyti iš Reglamento Nr. 211/2011 4 konstatuojamosios dalies ir 4 straipsnio 1 dalies paskutinės pastraipos, vykstant šiai registravimo procedūrai Komisija privalo Europos piliečių iniciatyvos (toliau – EPI arba piliečių iniciatyva) organizatoriams teikti pagalbą ir patarti, pirmiausia, kiek tai susiję su registravimo kriterijais. Taip pat pabrėžtina, kad, kaip priminta šio reglamento 10 konstatuojamojoje dalyje, sprendimas dėl pasiūlytos EPI registravimo, kaip tai suprantama pagal šio reglamento 4 straipsnį, turi būti priimtas vadovaujantis gero administravimo principu, su kuriuo pirmiausia susijusi kompetentingai institucijai tenkanti pareiga atlikti kruopštų ir nešališką tyrimą, atsižvelgiant, be kita ko, į visas svarbias konkretaus atvejo aplinkybes. Šie su gero administravimo principu siejami reikalavimai bendrai taikomi Sąjungos administracijos veiksmams šiai bendraujant su visuomene, todėl ir teisės pateikti EPI, kaip piliečių dalyvavimo demokratiniame Sąjungos gyvenime priemonės, kontekste ( 8 ).

19.

Reikia turėti galvoje, kad, atsižvelgiant į šia priemone siekiamus tikslus, kaip antai nurodytus Reglamento Nr. 211/2011 1 ir 2 konstatuojamosiose dalyse, t. y. skatinti piliečių dalyvavimą ir daryti Sąjungą prieinamesnę, Komisija, gavusi pasiūlytą EPI, šio reglamento 4 straipsnio 2 dalies b punkte nustatytą registravimo sąlygą turi aiškinti ir taikyti taip, kad būtų užtikrintas lengvas EPI įgyvendinimas ( 9 ). Iš minėto reglamento 2 konstatuojamojoje dalyje nurodytų tikslų taip pat matyti, kad procedūros ir sąlygos, kurias reikia taikyti siekiant įgyvendinti EPI, turėtų būti aiškios, paprastos, lengvos taikyti ir atitikti EPI pobūdį. Nustatytos procedūros ir sąlygos turėtų pasiekti deramą teisių ir pareigų pusiausvyrą ( 10 ).

20.

Tik tuo atveju, jei pasiūlyta EPI, atsižvelgiant į jos dalyką ir tikslus, nustatytus remiantis privalomai arba prireikus papildomai pagal Reglamento Nr. 211/2011 II priedą organizatorių pateikta informacija, akivaizdžiai nepatenka į Komisijos įgaliojimus ( 11 ) pateikti pasiūlymą dėl teisės akto siekiant įgyvendinti Sutartis, Komisija gali atsisakyti registruoti šią pasiūlytą EPI pagal šio reglamento 4 straipsnio 2 dalies b punktą ( 12 ).

21.

Apeliacinio skundo pagrindus reikia nagrinėti atsižvelgiant į šiuos argumentus.

22.

Skundžiamo sprendimo 81 punkte Bendrasis Teismas konstatavo, kad apeliantai neįrodė to, kad kai Sąjunga arba valstybės narės įgyvendina Sąjungos sanglaudos politiką, kyla grėsmė tautinių mažumų gyvenamiems regionams būdingoms specifinėms ypatybėms ( 13 ). Be to, skundžiamo sprendimo 85 punkte Bendrasis Teismas nusprendė, kad apeliantai taip pat neįrodė, jog tautinių mažumų gyvenamiems regionams būdingos specifinės etninės, kultūrinės, religinės ar kalbinės ypatybės gali būti laikomos dideliais ir nuolatiniais demografiniais trūkumais, kaip tai suprantama pagal SESV 174 straipsnio trečią pastraipą.

23.

Paskui skundžiamo sprendimo 86 punkte Bendrasis Teismas išnagrinėjo SESV 174 straipsnio trečią pastraipą ( 14 ) ir 2013 m. gruodžio 17 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) Nr. 1303/2013, kuriuo nustatomos Europos regioninės plėtros fondui, Europos socialiniam fondui, Sanglaudos fondui, Europos žemės ūkio fondui kaimo plėtrai ir Europos jūros reikalų ir žuvininkystės fondui bendros nuostatos ir Europos regioninės plėtros fondui, Europos socialiniam fondui, Sanglaudos fondui ir Europos jūrų reikalų ir žuvininkystės fondui taikytinos bendrosios nuostatos ir panaikinamas Tarybos reglamentas (EB) Nr. 1083/2006 ( 15 ) (toliau – Reglamentas Nr. 1303/2013), 121 straipsnio 4 dalį ( 16 ), ir konstatavo, kad pagal šias nuostatas sąvoka „trūkumas“ neapima trūkumų, kuriuos lemia tautinių mažumų gyvenamiems regionams būdingos specifinės etninės, kultūrinės, religinės arba kalbinės ypatybės.

24.

Skundžiamo sprendimo 87 punkte Bendrasis Teismas pridūrė, kad „net jeigu tokias ypatybes būtų galima nagrinėti kaip atitinkamų regionų konkrečius demografinius duomenis, tai nereiškia, kad apskritai jas reikia laikyti trūkumu, kliudančiu minėtų regionų ekonominei plėtrai, palyginti su gretimais regionais“. Tiesa, Bendrasis Teismas pripažino, kad kalbiniai skirtumai gali lemti papildomas išlaidas vykdant sandorius arba sunkumus, susijusius su įdarbinimu. Tačiau jis buvo tos nuomonės, kad šios ypatybės tautinių mažumų gyvenamiems regionams gali suteikti ir tam tikrą konkurencinį pranašumą, pavyzdžiui, dėl tam tikro patrauklumo turistams arba daugiakalbystės.

25.

Apeliacinio skundo pirmąjį pagrindą, mano manymu, reikia performuluoti, nes apeliantai iš esmės teigia, kad Bendrasis Teismas, jiems iš anksto nenurodęs įrodinėjimo pareigos apimties, skundžiamo sprendimo 81 ir 85 punktuose nusprendė taip, kaip nurodyta pirma, paskui šio sprendimo 89 punkte dėl įrodymų stokos atmetė apeliantų pateiktą kaltinimą. Trečiasis pagrindas išplečia pirmąjį pagrindą.

26.

Pirma, apeliantai, iš esmės palaikomi Vengrijos vyriausybės, teigia, kad prieš priimdamas skundžiamą sprendimą Bendrasis Teismas nenurodė šalims, jog jos turi įrodyti, kad tiek Sąjungai, tiek valstybėms narėms įgyvendinant Sąjungos sanglaudos politiką kyla grėsmė tautinių mažumų gyvenamiems regionams būdingoms specifinėms ypatybėms (skundžiamo sprendimo 81 punktas) ir kad tautinių mažumų gyvenamiems regionams būdingos specifinės etninės, kultūrinės, religinės ar kalbinės ypatybės gali būti laikomos dideliais ir nuolatiniais demografiniais trūkumais (skundžiamo sprendimo 85 punktas). Todėl skundžiamo sprendimo 87 punkte Bendrasis Teismas rėmėsi prielaidomis. Šio sprendimo 86 punkte Bendrasis Teismas pripažino išsamų SESV 174 straipsnio trečioje pastraipoje pateikto sąrašo pobūdį, o šio sprendimo 87 punkte netiesiogiai pripažino galimybę jį išplėsti. Taigi Bendrojo Teismo motyvai yra prieštaringi.

27.

Antra, apeliantai iš esmės tvirtina, kad Bendrasis Teismas pažeidė Chartijos 47 straipsnį ( 17 ) ir rungimosi principą, taip pat Bendrojo Teismo procedūros reglamento 92 straipsnio 1 dalį ( 18 ). Apeliantai, remdamiesi pirmiausia 2013 m. vasario 21 d. Sprendimu Banif Plus Bank (C‑472/11, EU:C:2013:88, 29 punktas) ( 19 ), teigia, jog tam, kad būtų įvykdyti reikalavimai, susiję su teise į teisingą bylos nagrinėjimą, svarbu, kad šalys žinotų tiek faktines, tiek teisines aplinkybes, turinčias lemiamos reikšmės proceso baigčiai, ir galėtų pagal rungimosi principą dėl jų pareikšti savo poziciją.

28.

Trečia, Bendrasis Teismas taip pat nepagrįstai neatsižvelgė į statistinius duomenis, kuriuos prašymuose leisti įstoti į bylą pateikė Judeţul Covasna (Kovasnos apskritis, Rumunija) ir Obec Debrad (Debrado savivaldybė, Slovakija) (toliau abu kartu – prašymai leisti įstoti į bylą, pateikti pirmojoje instancijoje), įrodančius, kad tautinių mažumų gyvenami regionai pasižymi demografiniais trūkumais.

29.

Komisija kartu su Rumunijos ir Slovakijos vyriausybėmis tvirtina, kad šie kaltinimai nepagrįsti. Komisijos teigimu, iš esmės būtent asmuo, kuris nurodo faktines aplinkybes savo prašymui pagrįsti, turi įrodyti jų tikrumą.

30.

Komisija pažymi, kad skundžiamo sprendimo 80–89 punktuose Bendrasis Teismas iš esmės nenagrinėjo aplinkybių, minimų šio sprendimo 80 ir 85 punktuose, kaip faktinių aplinkybių, pagal taisykles, kuriomis reglamentuojama įrodinėjimo pareiga ir įrodymų rinkimas. Jis, priešingai, išaiškino atitinkamas teisės normas ir skundžiamo sprendimo 84 punkte padarė išvadą, kad nei ES sutarties 2 straipsnis, nei Chartijos 21 straipsnio 1 dalis, nei jokia kita Sąjungos teisės nuostata, skirta kovoti su diskriminacija, pirmiausia nuostatos, grindžiamos priklausymu tautinei mažumai, negali leisti Komisijai, įgyvendinant Sąjungos sanglaudos politiką, pateikti pasiūlymo dėl Sąjungos teisės akto, kurio dalykas ir turinys atitiktų siūlomo teisės akto dalyką ir turinį.

31.

Nagrinėjamu atveju Komisija taikė aiškinimą, Bendrojo Teismo pateiktą 2016 m. balandžio 19 d. Sprendime Costantini / Komisija (T‑44/14, EU:T:2016:223, 16–18 punktai). Šiuose punktuose Bendrasis Teismas iš esmės priminė, kad pagal ES sutarties 5 straipsnį Sąjungos kompetencijos ribų nustatymas grindžiamas suteikimo principu ir kad pagal ES sutarties 13 straipsnio 2 dalį kiekviena institucija veikia neviršydama Sutartyse jai suteiktų įgaliojimų. Būtent su šiuo kontekstu yra susijęs Reglamento Nr. 211/2011 4 straipsnio 2 dalies b punktas. Iš šios nuostatos formuluotės matyti, kad siekdama nustatyti, ar nėra taip, jog pasiūlyta EPI akivaizdžiai nepatenka į jos įgaliojimus, Komisija atlieka pirmąją turimų duomenų analizę, be to, šioje nuostatoje patikslinama, kad šio reglamento 10 straipsnio 1 dalies c punkte nurodyta, jog EPI užregistravimo atveju yra numatyta išsamesnė analizė.

32.

Pirma, mano nuomone, kaltinimas, susijęs su įrodymų, pateikiamų prašymuose leisti įstoti į bylą, pateiktuose pirmojoje instancijoje, priimtinumu, yra akivaizdžiai nepagrįstas. Pažymėtina, kad šiuose įrodymuose nurodomi statistiniai duomenys, jau išdėstyti prašymuose leisti įstoti į bylą, pateiktuose pirmojoje instancijoje, kuriuos Bendrojo Teismo pirmosios kolegijos pirmininkas atmetė 2015 m. gegužės 18 d. Nutartimi Izsák ir Dabis / Komisija (T‑529/13, ES:ECLI:T:2015:325, nepaskelbta Rink.). Prie šio apeliacinio skundo vėl pridėti šie įrodymai. Tačiau, nagrinėjamu atveju pirmojoje instancijoje pateikti prašymai leisti įstoti į bylą buvo atmesti, todėl negalima priekaištauti Bendrajam Teismui dėl to, kad priimdamas sprendimą dėl esmės, t. y. skundžiamą sprendimą, jis neatsižvelgė į šiuose prašymuose pateiktus statistinius duomenis. Į šiuos įrodymus juo labiau negalima atsižvelgti vykstant apeliaciniam procesui, nes Teisingumo Teismas gali tikrinti Bendrojo Teismo sprendimo pagrįstumą tik atsižvelgdamas į faktines ir teisines aplinkybes, susijusias su Bendrajame Teisme nagrinėtos bylos dalyku ( 20 ).

33.

Antra, reikia atmesti kaltinimus, susijusius iš esmės su Bendrojo Teismo procedūros reglamento 92 straipsnio 1 dalies pažeidimu. Pagal šią nuostatą „nutartimi, kurioje išdėstomi įrodytini faktai, Bendrasis Teismas skiria, kaip jis mano, tinkamas pasirengimo nagrinėti bylą priemones“. Tačiau apeliantai klaidingai aiškina šio reglamento 92 straipsnio 1 dalį, nes Bendrasis Teismas neprivalo jiems nurodyti patikslinti pateiktinus įrodymus. Iš tikrųjų Bendrasis Teismas gali, taikydamas proceso organizavimo priemones ( 21 ), savo iniciatyva imtis pasirengimo nagrinėti bylą priemonių, kaip numatyta minėto reglamento 91 straipsnyje. Bet iš suformuotos jurisprudencijos, kuria vadovaujuosi, matyti, kad tik Bendrasis Teismas sprendžia, ar reikia papildyti turimą informaciją apie jo nagrinėjamą bylą ( 22 ). „Be to, pasirengimo nagrinėti bylą priemonių <…> skyrimas pagal <…> 91 straipsnį priklauso Bendrojo Teismo diskrecijai. Taigi jis gali savo nuožiūra nuspręsti, ar skirti tokias priemones, ar ne“ ( 23 ).

34.

Taigi apeliantų kaltinimą, kad Bendrasis Teismas turėjo jiems nurodyti pateikti papildomus įrodymus jų teiginiams pagrįsti, reikia atmesti.

35.

Galiausiai, trečia, pagrindą, iš esmės grindžiamą SESV 4 straipsnio 2 dalies c punkto ( 24 ) ir 174 punkto pažeidimu bei įrodinėjimo pareigos, kylančios iš Reglamento Nr. 211/2011 4 straipsnio 2 dalies b punkto, paskirstymu, mano manymu, reikia pripažinti pagrįstu.

36.

Primintina, kad pagal Reglamento Nr. 211/2011 4 straipsnio 3 dalį Komisija gali atsisakyti registruoti pasiūlytą EPI pirmiausia tuo atveju, jei neįvykdyta šio reglamento 4 straipsnio 2 dalies b punkte nustatyta sąlyga. Kaip teisingai pažymi apeliantai, iš tikrųjų pažodžiui aiškinant minėtą reglamentą matyti, kad Komisija gali atsisakyti registruoti pasiūlytą EPI tik jeigu ji akivaizdžiai „nepatenka“ į Komisijos įgaliojimus ( 25 ). Prieveiksmis „akivaizdžiai“ pirmiausia reiškia, kad Komisija turi atlikti pirmąją bendro pobūdžio analizę, leidžiančią atmesti pasiūlytas EPI, kurios akivaizdžiai nepatenka į nė vienos iš Sutarčių nuostatų, leidžiančių jai pagrįsti Sąjungos kompetenciją, taikymo sritį ( 26 ), be to, pasiūlytos EPI užregistravimo atveju numatyta išsamesnė analizė ( 27 ).

37.

Tam, kad būtų įvykdyta neigiama sąlyga, nustatyta Reglamento Nr. 211/2011 4 straipsnio 2 dalies b punkte, pasiūlytos EPI organizatoriai joje turi pažymėti, kad ji patenka į Komisijos įgaliojimus, nurodydami nuostatas, kurios, kaip mano, yra reikšmingos Komisijos kompetencijai pagrįsti. Komisija ir vėliau Bendrasis Teismas turi tikrinti, ar ši neigiama sąlyga tikrai įvykdyta.

38.

Tai reiškia, kad, pirma, kilus abejonėms, susijusioms su pasiūlytos EPI, kuri galbūt patenka į Komisijos įgaliojimus, tikslu ir paskirtimi, Komisija turi užregistruoti pasiūlytą EPI. Antra, jei pasiūlyta EPI nepatenka į Komisijos įgaliojimus, bet Komisija neįrodo, kad tai akivaizdu, ši EPI gali būti užregistruota. Trečia, pasiūlyta EPI turi patekti į Komisijos įgaliojimus, bet negalima reikalauti, kad organizatoriai įrodytų, jog ji akivaizdžiai patenka į Komisijos įgaliojimus.

39.

Tai patikslinus reikia įvertinti skundžiamame sprendime Bendrojo Teismo atliktą kontrolę, susijusią su „akivaizdžiu nepatekimu į Komisijos įgaliojimus“.

40.

Pirma, Bendrasis Teismas skundžiamo sprendimo 60 punkte teisingai priminė, kad pagal Reglamento Nr. 211/2011 4 straipsnio 2 dalies b punktą Komisija turi atlikti pirmąją turimos informacijos analizę tam, kad įvertintų, ar nėra taip, kad siūloma EPI akivaizdžiai nepatenka į jos įgaliojimus. Skundžiamo sprendimo 61 punkte Bendrasis Teismas pabrėžė, kad nagrinėjamu atveju jis turi nustatyti, ar Komisija tinkamai taikė Reglamento Nr. 211/2011 4 straipsnio 2 dalies b punkte nurodytą sąlygą.

41.

Apeliantai šių vertinimų neginčija ir pažymėtina, kad jie analogiški tiems, kuriuos Bendrasis Teismas pateikė 2016 m. balandžio 19 d. Sprendime Costantini / Komisija (T-44/14, EU:T:2016:223, 16–18 punktai), į kurį Komisija daro nuorodą savo rašytiniuose dokumentuose.

42.

Nors dėl šių principų, kuriais turi vadovautis tiek Komisija, tiek Bendrasis Teismas, nekyla jokių klausimų, priešingai, nei savo atsiliepime į apeliacinį skundą teigia Komisija, jais remiantis byla iš esmės neišsprendžiama.

43.

Antra, skundžiamo sprendimo 64–71 punktuose Bendrasis Teismas įvertino ginčijamo Komisijos sprendimo pagrįstumą, atsižvelgdamas į nuostatas, kurios, kaip teigė apeliantai pirmojoje instancijoje, klaidingai išaiškintos ( 28 ). Pasirėmęs šiuo vertinimu, skundžiamo sprendimo 72 punkte Bendrasis Teismas, atsižvelgęs į teisinį pagrindą, padarė išvadą, kad Komisija ginčijamame sprendime teisingai nusprendė, jog „SESV 174, 176, 177 ir 178 straipsniai negali būti laikomi teisiniu pagrindu siūlomam teisės aktui <…> priimti“. Skundžiamo sprendimo 73–76 punktuose plėtodamas ginčijamame sprendime Komisijos atliktą analizę Bendrasis Teismas patvirtina šį sprendimą ir nusprendžia, kad „Sąjungos teisės aktų leidėjas negali, nepažeisdamas ESS 4 straipsnio 2 dalies ( 29 ), priimti teisės akto, kuriuo <…> pagal savarankiškus kriterijus, o ne atsižvelgiant į atitinkamose valstybėse narėse egzistuojančią politinę, administracinę ir institucinę padėtį būtų nustatyti tautinių mažumų gyvenami regionai, kuriems gali būti skiriamas ypatingas dėmesys vykdant Sąjungos sanglaudos politiką“.

44.

Vis dėlto, trečia, Bendrasis Teismas skundžiamo sprendimo 77 punkte sukonkretina savo analizę, pažymėdamas, jog „bet kuriuo atveju“ darant prielaidą, kad „tautinių mažumų gyvenami regionai gali atitikti atitinkamose valstybėse narėse egzistuojančius administracinius vienetus arba tokių vienetų junginius, reikia atkreipti dėmesį į tai, kad tokiems regionams būdingų specifinių <…> ypatybių išsaugojimas nėra laikomas tikslu, galinčiu pateisinti Sąjungos teisės akto priėmimą remiantis SESV 174 <…> straipsni[u]“. Bendrojo Teismo teigimu, pagal SESV 174 straipsnį siekiami tikslai neatitinka pasiūlytoje EPI nurodytų tikslų, t. y. siekio išsaugoti tautinių mažumų gyvenamų regionų ypatybes, nes priemonėmis, priimamomis pagal šį straipsnį, siekiama skatinti visos Sąjungos darnią plėtrą, pirmiausia – sumažinti įvairių regionų plėtros lygio skirtumus ir nepalankiausias sąlygas turinčių regionų atsilikimą, skiriant jiems ypatingą dėmesį. Skundžiamo sprendimo 79 punkte Bendrasis Teismas pažymi, kad apeliantai teigia, jog šiuo metu vykdoma Sąjungos politika neatitinka šių tikslų. Tačiau skundžiamo sprendimo 85 punkte Bendrasis Teismas nurodo, jog apeliantai neįrodė, kad tautinių mažumų gyvenamiems regionams būdingos ypatybės gali būti laikomos dideliais ir nuolatiniais demografiniais trūkumais, kaip tai suprantama pagal SESV 174 straipsnio trečią pastraipą. Nepaisant to, kad, Bendrojo Teismo nuomone, nepakako įrodymų, skundžiamo sprendimo 86 punkte, atsižvelgdamas į SESV 174 straipsnį ir Reglamento Nr. 1303/2013 121 straipsnio 4 dalies formuluotes ( 30 ), jis padarė išvadą, jog remiantis antrinės teisės ir Sutarčių nuostatomis negalima teigti, kad „sąvoka „didelis ir nuolatinis demografinis trūkumas“, kaip ji suprantama pagal SESV 174 straipsnio trečią pastraipą, gali apimti tautinių mažumų gyvenamiems regionams būdingas specifines etnines, kultūrines, religines arba kalbines ypatybes“.

45.

Ketvirta, skundžiamo sprendimo 87 punkte Bendrasis Teismas pažymi, kad „net jeigu tokias ypatybes būtų galima nagrinėti kaip atitinkamų regionų konkrečius demografinius duomenis, tai nereiškia, kad apskritai ( 31 ) jas reikia laikyti trūkumu, kliudančiu minėtų regionų ekonominei plėtrai, palyginti su gretimais regionais“. Tiesa, Bendrasis Teismas pripažįsta, kad „tarp tokių regionų ir gretimų regionų esantys skirtumai, visų pirma kalbiniai, gali lemti tam tikras papildomas išlaidas vykdant sandorius arba tam tikrus sunkumus, susijusius su įdarbinimu“. Tačiau jis laikosi nuomonės, kad „tokių regionų ypatybės tai pat gali suteikti tam tikrą konkurencinį pranašumą, pvz., dėl tam tikro patrauklumo turistams arba daugiakalbystės“.

46.

Skundžiamo sprendimo 89 punkte Bendrasis Teismas tuo remdamasis daro išvadą: „kadangi ieškovai nepateikė jokio įrodymo, nėra pagrindo manyti, jog tautinių mažumų gyvenamų regionų etninės, kultūrinės, religinės arba kalbinės ypatybės apskritai trukdo jų ekonominei plėtrai, palyginti su gretimais regionais, todėl šias ypatybes galima laikyti „dideliu ir nuolatiniu demografiniu trūkumu“, kaip tai suprantama pagal SESV 174 straipsnio trečią pastraipą“.

47.

Visa Bendrojo Teismo analizė, mano manymu, reiškia klaidingą SESV 174 straipsnio trečios pastraipos, siejamos su Komisijai tenkančios įrodinėjimo pareigos perkėlimu apeliantams, aiškinimą.

48.

Šiuo atžvilgiu primintina, jog SESV 174 straipsnyje nustatyta:„ [k]ad skatintų visokeriopą darnią plėtrą, Sąjunga plėtoja ir vykdo savo veiklą, padedančią stiprinti jos ekonominę, socialinę ir teritorinę sanglaudą. Sąjunga ypač siekia mažinti regionų plėtros lygio skirtumus ir nepalankiausias sąlygas turinčių regionų atsilikimą. Šiuo požiūriu ypatingas dėmesys skiriamas kaimo vietovėms, pramonės pereinamojo laikotarpio vietovėms bei didelių ir nuolatinių gamtinių arba demografinių trūkumų turinčioms vietovėms, pavyzdžiui, labai retai apgyvendintiems toliausiai į šiaurę esantiems regionams bei salų, pasienio ir kalnuotoms vietovėms“.

49.

Iš tikrųjų, kaip teisingai pažymėjo apeliantai, iš SESV 174 straipsnio trečios pastraipos formuluotės matyti, kad atitinkami regionai šioje nuostatoje išvardyti neišsamiai, nes pavartotas žodis „pavyzdžiui“.

50.

Skundžiamo sprendimo 86 punkte Bendrasis Teismas nurodė, kad atitinkamų regionų sąrašas yra išsamus, o šio sprendimo 72 punkte, darydamas nuorodą į ginčijamą Komisijos sprendimą, patvirtino Komisijos vertinimą, pagal kurį kalbama apie išsamų „trūkumų“ sąrašą.

51.

Dėl trūkumų sąrašo pažymėtina, kad SESV 174 straipsnio trečioje pastraipoje nurodomos dvi jų rūšys: „gamtiniai trūkumai“ bei „dideli ir nuolatiniai demografiniai trūkumai“. Vis dėlto išsamus trūkumų rūšių pobūdis nereiškia, kad tautinių mažumų gyvenami regionai negali būti siejami su antrąja trūkumų rūšimi, nurodyta šioje nuostatoje. Iš tikrųjų, kaip minėta, reikalavimus atitinkančių regionų sąrašas nėra išsamus, nes juos išvardijant pavartotas žodis „pavyzdžiui“. Tačiau teigdamas, kad SESV 174 straipsnio trečioje pastraipoje pateikiamas regionų sąrašas yra išsamus, Bendrasis Teismas iš tautinių mažumų gyvenamų regionų atima galimybę būti įtrauktiems įgyvendinant pagal SESV 174 straipsnį vykdomą politiką.

52.

Nesant tokios aiškinimo klaidos, neatmestina, kad pateikta EPI gali patekti į Komisijos įgaliojimus. Tačiau, kaip pabrėžta šios išvados 38 punkte, jei pateikta EPI gali patekti į Komisijos įgaliojimus, ši turi ją užregistruoti.

53.

Ši klaida ypač akivaizdi atsižvelgiant į tai, kad Bendrasis Teismas patvirtino sprendimą atmesti prašymą, pabrėždamas, kad pasiūlyta EPI siekiama iš naujo apibrėžti sąvoką „regionas“, neatsižvelgiant į atitinkamose valstybėse narėse esančią politinę, administracinę ir institucinę padėtį – į kurią privaloma atsižvelgti įgyvendinant sanglaudos politiką, – nors SESV 174 straipsnio trečioje pastraipoje prie regionų, susijusių su šia politika, priskiriamos „pasienio vietovės“.

54.

Kadangi SESV 174 straipsnio trečioje pastraipoje vartojama tokia formuluotė, ši nuostata gali būti laikoma teisiniu pagrindu siekiant didinti regionų, esančių už nacionalinės teritorijos ribų, sanglaudą.

55.

Šiomis aplinkybėmis, priešingai, nei Bendrasis Teismas nusprendė skundžiamo sprendimo 72 punkte, SESV 174 straipsnio trečia pastraipa gali būti laikoma tinkamu teisiniu pagrindu pateiktai EPI užregistruoti. Iš tikrųjų, kaip minėta šios išvados 38 punkte, vien šios galimybės pakanka, kad būtų įvykdyta Reglamento Nr. 211/2011 4 straipsnio 2 dalies b punkte nustatyta sąlyga.

56.

Tai reiškia, kad, priešingai, nei Bendrasis Teismas nusprendė skundžiamo sprendimo 81, 85, 87 ir 89 punktuose, apeliantai neprivalėjo įrodyti, jog tautinių mažumų gyvenamiems regionams būdingos ypatybės gali reikšti didelius ir nuolatinius demografinius trūkumus, kaip tai suprantama pagal SESV 174 straipsnio trečią pastraipą, ir kad veikiau Komisija turėjo įrodyti, jog pasiūlyta EPI aiškiai nepatenka į jos įgaliojimus.

57.

To, kad pasiūlyta EPI gali patekti į Komisijos įgaliojimus, pakanka.

58.

Reikia pridurti, kad pasiūlytos EPI turinį gana griežtai riboja nustatyti reikalavimai. Iš Reglamento Nr. 211/2011 II priedo „Informacija, kurią reikia pateikti registruojant pasiūlytą piliečių iniciatyvą“ matyti, kad pasiūlytos iniciatyvos dalyko aprašą turi sudaryti ne daugiau kaip 200 ženklų, o ja siekiamų tikslų aprašą – ne daugiau kaip 500 ženklų. Tai privaloma pateikti informacija. Iniciatyvos organizatoriai, jei nori, gali priede pateikti papildomą informaciją ir teisės akto projektą.

59.

Pasiūlyta EPI apribota ir esmės atžvilgiu, nes, kaip minėta ( 32 ), ją pasiūlo piliečiai, kurie „nėra Sąjungos teisės specialistai“ ir kurie negali išmanyti visų Sąjungos sričių ir politikos krypčių. Iniciatyvos organizatoriai, kitaip, nei Europos Sąjungos ir nacionalinės institucijos, neturi visų duomenų, išteklių ir būdų, kurie nagrinėjamu atveju jiems leistų, siekiant geriau pagrįsti savo pateiktą EPI, įrodyti, kad šie regionai pasižymi trūkumais, nes įgyvendinant Sąjungos sanglaudos politiką kyla grėsmė tautinių mažumų gyvenamiems regionams būdingoms specifinėms ypatybėms, ir kad šie trūkumai nuolat kliudo šių regionų ekonominei plėtrai.

60.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, visiškai nelogiška ir neproporcinga tokią įrodinėjimo pareigą perkelti iniciatyvos organizatoriams ( 33 ).

61.

Be to, kyla klausimas, ką turėjo įrodyti apeliantai, jei Bendrasis Teismas rėmėsi klaidinga prielaida, kad SESV 174 straipsnio trečioje pastraipoje pateikiamas regionų sąrašas yra išsamus.

62.

Iš viso to, kas išdėstyta, matyti, kad kartu išnagrinėtus apeliacinio skundo pirmąjį ir trečiąjį pagrindus, mano nuomone, reikia pripažinti pagrįstais.

63.

Apeliacinio skundo antrąjį pagrindo sudaro dvi dalys. Pirma dalis grindžiama teisės klaida, kurią padarė Bendrasis Teismas, klaidingai apibendrinęs pasiūlytos EPI turinį. Antra dalis – tuo, kad Bendrasis Teismas nepakankamai motyvavo savo sprendimą, taip pat ES sutarties 11 straipsnio 4 dalies ir Reglamento Nr. 211/2011 4 straipsnio 2 dalies b punkto pažeidimu.

64.

Apeliantai pirmiausia teigia, kad skundžiamo sprendimo 73 ir 74 punktuose Bendrasis Teismas klaidingai apibendrino pateiktos EPI turinį ir su ja susijusią papildomą informaciją. Jie tvirtina, kad pritardamas Komisijos argumentams Bendrasis Teismas klaidingai suvokė pateiktos EPI turinį, ne taip, kaip buvo organizatorių pateiktoje EPI. Todėl Bendrasis Teismas neteisėtai atmetė apeliantų ieškinį. Savo dublike, pateiktame prieš priimant 2017 m. birželio 20 d. Nutartį dėl ištaisymo Izsák ir Dabis / Komisija (T‑529/13, EU:T:2017:429, nepaskelbta Rink., toliau – 2017 m. birželio 20 d. Nutartis dėl ištaisymo), apeliantai pakartoja savo kaltinimą, neatsižvelgdami į skundžiamo sprendimo kalbinę versiją, kuria remtųsi Teisingumo Teismas ( 34 ).

65.

Be to, apeliantų teigimu, pateikta EPI atitinka ES sutarties 11 straipsnio 4 dalį ( 35 ), nes tenkina pirmąją joje nustatytą sąlygą, t. y. tai, kad iniciatyvos turi imtis piliečiai, manydami, jog, siekiant įgyvendinti Sutartis, tam tikru klausimu reikia priimti Sąjungos teisės aktą. Pasiūlyta EPI atitinka ir antrąją sąlygą, pagal kurią Komisija turi turėti įgaliojimus, leidžiančius jai pateikti atitinkamą pasiūlymą pagal ES sutarties 11 straipsnio 4 dalį, ir registravimas nėra draudžiamas pagal Reglamento Nr. 211/2011 4 straipsnio 2 dalies b punktą ( 36 ). Iš tikrųjų apeliantai išsamiai paaiškino, kad Komisija, remdamasi sąvoka „pasidalijamoji kompetencija“, galėjo pateikti pasiūlymą, kuris priklauso Sąjungos kompetencijai, turimai pagal Steigiamąsias sutartis, ir kuris atitinka organizatorių pateiktą EPI. Organizatoriai nesiekė, kad pagal prie pasiūlytos EPI pridėtą aktą valstybės narės apibrėžtų šią sąvoką ar pateiktų regionų sąrašą. Tai netgi nebūtina, nes sanglaudos politika, priklausanti Sąjungos ir valstybių narių pasidalijamajai kompetencijai, leidžia, pirma, Sąjungai apibrėžti sąvoką „tautinės mažumos gyvenamas regionas“ ir šiems regionams taikytino teisinio pagrindo svarbiausius aspektus, antra, valstybėms narėms nurodyti tuos iš jų teritorinių vienetų, kuriuos jos nori priskirti šiai sąvokai, apibrėžtai atitinkamame teisės akte, jį papildydamos, ir galiausiai, trečia, Komisijos pasiūlyto teisės akto priede konkrečiai nurodyti regionus, kuriuos valstybės narės laiko tautinių mažumų gyvenamais regionais.

66.

Komisija, palaikoma Rumunijos ir Slovakijos vyriausybių, teigia, kad antrojo pagrindo pirmą dalį reikia atmesti kaip nepagrįstą ir bet kuriuo atveju kaip nereikšmingą.

67.

Ši dalis, mano nuomone, yra iš dalies akivaizdžiai nepagrįsta ir iš dalies akivaizdžiai nepriimtina.

68.

Pirma, apeliantai teigia, kad pasiūlytos EPI turinys ir su ja susijusi papildoma informacija skundžiamo sprendimo 73 ir 74 punktuose buvo klaidingai apibendrinti.

69.

Šiuo atžvilgiu pirmiausia reikia konstatuoti, kad apeliantai nenurodo jokios skundžiamame sprendime pateiktos informacijos, kuria galėtų pagrįsti savo kaltinimą, susijusį su šio sprendimo 74 punktu ( 37 ).

70.

Dėl skundžiamo sprendimo 73 punkto antro sakinio pažymėtina, kad jo versijoje proceso kalba, t. y. vengrų kalba, buvo padaryta klaida, kuri ištaisyta 2017 m. birželio 20 d. nutartimi dėl ištaisymo.

71.

Iki šio ištaisymo skundžiamo sprendimo versijoje vengrų kalba 73 punkto antrame sakinyje buvo pažymėta, kad „siūlomame akte visų pirma valstybėms narėms turėjo būti nurodyta laikytis įsipareigojimų tautinėms mažumoms <…>, apibrėžti pačią sąvoką „tautinės mažumos gyvenamas regionas“, ją įtraukiant į sąvoką „regionas“, kaip šis suprantamas pagal SESV 174–178 straipsnius, ir nustatyti [sudaryti] tautinių mažumų gyvenamų regionų <…> pavadinimų sąrašą <…>“ ( 38 ).

72.

Kalbant apie šį skundžiamo sprendimo punktą, pažymėtina, kad versija vengrų kalba nuo visų kitų kalbinių versijų skyrėsi tuo, kad pagal ją pasiūlytoje EPI ne Sąjunga, o valstybės narės siūlomame akte buvo raginamos apibrėžti tautinės mažumos gyvenamą regioną ir sudaryti tautinių mažumų gyvenamų regionų sąrašą ( 39 ).

73.

Tiesa, 2017 m. birželio 20 d. Nutartis dėl ištaisymo buvo priimta vykstant rašytinei šio apeliacinio proceso daliai, tačiau apeliantai ir po šios nutarties priėmimo pakartojo kaltinimą, susijusį su skundžiamo sprendimo versijos vengrų kalba 73 punktu, nors akivaizdi klaida, padaryta šioje versijoje, jau buvo pagrįstai ištaisyta minėta nutartimi.

74.

Taigi šio kaltinimo, grindžiamo netiksliu pasiūlytos EPI turinio, nurodyto pradinėje skundžiamo sprendimo versijoje vengrų kalba, apibendrinimu, akivaizdžiai negalima pripažinti pagrįstu, nes jis paremtas klaidingu faktiniu teiginiu.

75.

Užbaigiant antrojo pagrindo pirmos dalies pirmojo aspekto analizę bet kuriuo naudingu tikslu pažymėtina, kad apeliantų argumentas, pagal kurį, jei Teisingumo Teismas teiktų pirmenybę kitai kalbinei versijai nei versijai proceso kalba, kuri vienintelė yra autentiška, būtų pažeistas Teisingumo Teismo jurisprudencijos nuoseklumas ir teisinio saugumo principas, neturi faktinio pagrindo, nes vienintelė autentiška skundžiamo sprendimo 73 punkto antro sakinio versija minėta kalba yra 2017 m. birželio 20 d. nutartimi dėl ištaisymo ištaisyta versija.

76.

Antra, apeliantai tvirtina, kad Bendrojo Teismo teiginys, pagal kurį Komisija pagrįstai manė, jog SESV 174 ir 176–178 straipsniai negali būti laikomi teisiniu pagrindu siūlomam aktui priimti, yra grindžiamas klaidingu ES sutarties 11 straipsnio 4 dalies ir Reglamento Nr. 211/2011 4 straipsnio 2 dalies b punkto aiškinimu. Iš tikrųjų, viena vertus, piliečiai manė, kad teisės aktas būtinas. Kita vertus, numatomas aktas susijęs su sanglaudos politika, taigi, apeliantų nuomone, priklauso pasidalijamosios kompetencijos sričiai. Todėl prie pasiūlytos EPI pridėtame teisės akte valstybės narės nėra įpareigojamos apibrėžti sąvoką „tautinės mažumos gyvenamas regionas“ ar sudaryti regionų sąrašą.

77.

Tiesa, iš ES sutarties 11 straipsnio 4 dalies pirmos pastraipos matyti, jog „pilieč[iams] man[ant], kad Sutartims įgyvendinti reikalingas Sąjungos teisės aktas“, organizatoriai „[ragina] <…> Komisiją, kad ji, neviršydama savo įgaliojimų, pateiktų tuo klausimu atitinkamą pasiūlymą“. Tačiau ES sutarties 11 straipsnio 4 dalies antroje pastraipoje nustatytos tam tikros EPI pasiūlymo Komisijai sąlygos, pažymint, kad SESV 24 straipsnio pirmoje pastraipoje nurodytame reglamente – Reglamente Nr. 211/2011 – nustatoma visa EPI pasiūlymo tvarka ir sąlygos.

78.

Be to, primintina, kad pagal suformuotą jurisprudenciją nagrinėdamas apeliacinį skundą Teisingumo Teismas iš esmės kompetentingas tik ištirti pirmojoje instancijoje nagrinėtų pagrindų teisinį vertinimą ( 40 ). Apeliacinis skundas pateikiamas tik teisės klausimais ir turi būti grindžiamas pagrindais, susijusiais su Bendrojo Teismo kompetencijos trūkumu, Bendrajame Teisme padarytais proceso tvarkos pažeidimais, neigiamai paveikusiais apelianto interesus, arba Bendrojo Teismo padarytu Sąjungos teisės pažeidimu.

79.

Tik Bendrasis Teismas turi kompetenciją nustatyti faktines aplinkybes, išskyrus atvejus, kai jo išvados iš esmės neatitinka jam pateiktos bylos medžiagos, ir vertinti pateiktus įrodymus.

80.

Kaip teigia Komisija, Teisingumo Teismas, aiškindamas ginčijamą Komisijos sprendimą, turi remtis atliktu faktinių aplinkybių konstatavimu ir vertinimu, nebent šios būtų iškraipytos, taigi tai nėra savaime Teisingumo Teismo kontrolei priklausantis teisės klausimas ( 41 ).

81.

Vis dėlto apeliaciniame skunde ne tik konkrečiai nenurodyti skundžiamo sprendimo punktai, kuriuose Bendrasis Teismas padarė teisės klaidą, ir argumentai iš esmės pateikti tik nurodant „priešingai, nei teigiama skundžiamame sprendime atliktoje analizėje“, bet ir tvirtinama, jog organizatoriai nesiekė, kad pagal siūlomą teisės aktą valstybės narės būtų įpareigotos apibrėžti sąvoką „tautinės mažumos gyvenamas regionas“ ar sudaryti regionų sąrašą, ir kad net nėra tokios būtinybės, nes sanglaudos politika priklauso Sąjungos ir valstybių narių pasidalijamajai kompetencijai. Taigi apeliantai siekia užginčyti atliktą faktinių aplinkybių konstatavimą ir vertinimą.

82.

Šį kaltinimą reikia atmesti kaip nepriimtiną. Tai reiškia, kad antrojo pagrindo pirma dalis yra iš dalies nepagrįsta ir iš dalies nepriimtina.

83.

Antra dalis susijusi su Bendrajam Teismui tenkančia pareiga motyvuoti ir ES sutarties 11 straipsnio 4 dalies ir Reglamento Nr. 211/2011 4 straipsnio 2 dalies b punkto pažeidimu.

84.

Apeliacinio skundo antrojo pagrindo antroje dalyje apeliantai, palaikomi Vengrijos vyriausybės, iš esmės teigia, kad skundžiamu sprendimu pažeidžiamas Reglamento Nr. 211/2011 4 straipsnio 2 dalies b punktas. Iš tikrųjų pažodžiui aiškinant šį reglamentą matyti, kad Komisija gali atsisakyti registruoti piliečių iniciatyvą tik kai akivaizdžiai „nėra taip“, kad ji nepatenka į jos įgaliojimus.

85.

Taigi Reglamento Nr. 211/2011 tekstas reiškia, kad pateikta EPI gali būti įvairių formų atsižvelgiant į Sąjungos kompetenciją. Pirma, jei neatlikus išsamesnės analizės galima konstatuoti, kad pasiūlyta EPI nepriklauso Sąjungos kompetencijai, t. y. kad ji nėra susijusi su Sutartyse apibrėžtomis Sąjungos išimtinės ar pasidalijamosios kompetencijos sritimis, Komisija turi atsisakyti ją užregistruoti. Antra, jei pasiūlyta EPI nepriklauso Sąjungos kompetencijai, bet tai gali būti nustatyta tik atlikus išsamią analizę arba tai nėra akivaizdu, Komisija vis dėlto turi ją užregistruoti. Bet jeigu buvo surinktas reikiamas parašų skaičius, Komisija, užbaigdama minėto reglamento 10 straipsnyje aprašytą procedūrą, turi nesiimti papildomų veiksmų, nurodydama, kodėl mano, kad neturi būtinų įgaliojimų.

86.

Vis dėlto, apeliantų teigimu, sprendime atmesti prašymą užregistruoti pasiūlytą EPI Komisija nurodė, kad „priėmė sprendimą atmesti išsamiai ( 42 ) išnagrinėjusi šioje iniciatyvoje nurodytas nuostatas, taip pat visus kitus galimus teisinius pagrindus“. Jei pasiūlytos EPI dalykas „akivaizdžiai nepate[ko] į Komisijos įgaliojimus pateikti pasiūlymą dėl Sąjungos teisės akto siekiant įgyvendinti Sutartis“, apeliantų teigimu, neaišku, kodėl – pasiūlytai EPI akivaizdžiai nepatenkant į Komisijos įgaliojimus – buvo būtina atlikti išsamią analizę.

87.

Taigi, apeliantų nuomone, Bendrasis Teismas neįvykdė pareigos motyvuoti, nustatytos Bendrojo Teismo procedūros reglamento 117 straipsnio m punkte ( 43 ), nes nenusprendė dėl aiškinimo, susijusio su akivaizdžiu nepatekimo į įgaliojimus pobūdžiu.

88.

Komisija, palaikoma Rumunijos ir Slovakijos vyriausybių, teigia, kad ir antrojo pagrindo antrą dalį, ir visą šį pagrindą reikia atmesti kaip nepagrįstus.

89.

Visų pirma pažymėtina, kad, kaip priminta šios išvados 78 ir 79 punktuose, kaltinimo, susijusio su sprendime atmesti prašymą pateikto Komisijos vertinimo apimtimi, atsižvelgiant, viena vertus, į reikšmingomis laikomas nuostatas bei visus kitus galimus teisinius pagrindus ir, kita vertus, į pateiktos EPI, nors ji akivaizdžiai nepatenka į Komisijos įgaliojimus, vertinimo apimtį, analizė siejasi ne su pirmojoje instancijoje išnagrinėtų pagrindų teisiniu vertinimu, o su faktinių aplinkybių vertinimu.

90.

Mano nuomone, neįmanoma įvertinti šio kaltinimo neginčijant konstatuotų faktinių aplinkybių ir jų vertinimo. Todėl šis kaltinimas yra nepriimtinas.

91.

Be to, pagrindinis kaltinimas, pateiktas apeliacinio skundo antrojo pagrindo antroje dalyje, susijęs su skundžiamame sprendime pateiktų Bendrojo Teismo motyvų apimtimi, yra ir nereikšmingas, ir nepriimtinas.

92.

Apeliantai iš esmės teigia, kad Bendrasis Teismas neįvykdė pareigos motyvuoti, nustatytos Bendrojo Teismo procedūros reglamento 117 straipsnio m punkte. Iš tikrųjų, apeliantų teigimu, Bendrasis Teismas tik iš dalies įvertino pateiktą EPI, kaip nepatenkančią į Komisijos įgaliojimus, nenusprendęs dėl to, ar ji „akivaizdžiai nepatenka į įgaliojimus“.

93.

Pagal suformuotą jurisprudenciją reikia skirti pareigą motyvuoti kaip esminį procedūrinį reikalavimą, kuris gali būti keliamas nurodant pagrindą, grindžiamą tuo, kad sprendimas nepakankamai motyvuotas ar netgi nemotyvuotas, nuo motyvų pagrįstumo kontrolės, kuri priskirtina teisės akto teisėtumo iš esmės kontrolei ir reiškia tai, kad teismas turi patikrinti, ar motyvai, kuriais grindžiamas aktas, nėra klaidingi. Iš tikrųjų kalbama apie dviejų skirtingų rūšių kontrolę, lemiančią skirtingus Bendrojo Teismo vertinimus ( 44 ).

94.

Kadangi pareigos motyvuoti neįvykdymas susijęs su skundžiamo sprendimo punktais, kuriuos, išnagrinėjęs apeliacinio skundo pirmąjį ir trečiąjį pagrindus, siūlau panaikinti, jos neįvykdymas neturi reikšmės. Iš tikrųjų, jei Teisingumo Teismas pripažins, kaip siūlau, šiuos du pagrindus pagrįstais, jis būtinai išnagrinės motyvų, susijusių su vertinimu, „kurį atliko Bendrasis Teismas, konstatuodamas akivaizdų nepatekimą į Komisijos įgaliojimus“, pagrįstumą.

95.

Tiek, kiek ši dalis susijusi su kitais skundžiamo sprendimo punktais, apeliantai nepatikslino, kurie šio sprendimo punktai yra nemotyvuoti.

96.

Taigi antrojo pagrindo antrą dalį reikia atmesti, todėl galiausiai jis visas yra iš dalies nepriimtinas ir iš dalies nepagrįstas.

97.

Skundžiamo sprendimo 91–104 punktuose Bendrasis Teismas išnagrinėjo apeliantų argumentą, pagal kurį Komisija klaidingai nusprendė, kad pasiūlyta EPI akivaizdžiai nepatenka į jos įgaliojimus, nes neprisideda prie SESV 167 straipsnyje nustatyta Sąjungos kultūros politika siekiamų tikslų įgyvendinimo. Skundžiamo sprendimo 95–97 punktuose priminęs, organizatorių manymu, reikšmingas ir pateiktoje EPI cituojamas Sutarčių nuostatas, Bendrasis Teismas pirmiausia išnagrinėjo SESV 167 straipsnio 2, 3 ir 5 dalių reikšmę ir šiuo straipsniu siekiamus tikslus. Skundžiamo sprendimo 101–104 punktuose, susijusiuose su šiuo pagrindu, Bendrasis Teismas išnagrinėjo ir išplėtojo argumentus, patvirtinančius Komisijos sprendimą atmesti prašymą. Taigi Bendrasis Teismas nusprendė, kad SESV 167 straipsnis negali būti pagrindas Sąjungos teisės aktui, atitinkančiam pasiūlytos EPI tikslą ir turinį, priimti. Iš tikrųjų pateiktos EPI tikslas ( 45 ), viena vertus, reiškia daug daugiau, nei siekį paprasčiausiai prisidėti prie valstybių narių kultūrų klestėjimo, gerbiant jų nacionalinę ir regioninę įvairovę, arba paprasčiausiai skirti dėmesį bendram kultūros paveldui, ir, kita vertus, nėra tiesiogiai susijęs su kuriuo nors iš SESV 167 straipsnio 2 dalyje konkrečiai nurodytų tikslų. Bendrojo Teismo teigimu, apeliantai savo ieškinyje pripažino, kad pasiūlyta EPI nesiekė pačios kultūrų įvairovės apsaugos, nors tokia galėjo būti siūlomo teisės akto pasekmė.

98.

Skundžiamo sprendimo 105–114 punktai susiję su SESV 19 straipsnio 1 dalies ( 46 ) pažeidimu. Skundžiamo sprendimo 105–109 punktuose apibendrinami šalių argumentai ir ginčijamo Komisijos sprendimo turinys. Apeliantų kaltinimas grindžiamas klaidingu SESV 19 straipsnio 1 punkto aiškinimu. Skundžiamo sprendimo 111–114 punktuose Bendrasis teismas išnagrinėjo SESV 19 straipsnio 1 dalies taikymo sritį.

99.

Apeliantai, palaikomi Vengrijos vyriausybės, pirmiausia kaltina Bendrąjį Teismą tuo, kad jis padarė aiškinimo klaidą, kai skundžiamo sprendimo 101–104 punktuose pritarė Komisijos argumentui, pagal kurį pasiūlytoje EPI siūlomu teisės aktu neprisidedama prie jokio Sąjungos kultūros politika siekiamo tikslo įgyvendinimo. Jų teigimu, priešingai, šiuo pasiūlymu prisidedama prie Sąjungos politikos krypčių ir veiksmų suderinimo, reikalaujamo pagal SESV 7 straipsnį ( 47 ), skatinant laikytis požiūrio, kad vykdant sanglaudos politiką reikia atsižvelgti į kultūrų įvairovę, minimą SESV 167 straipsnyje, ir stengtis ją išsaugoti.

100.

Apeliantai taip pat teigia, kad Bendrasis Teismas atliko „abstrakčią šiame [apeliacinio skundo] skyriuje nurodytų nuostatų analizę ( 48 ) (neatsižvelgdamas į sanglaudos politikos kontekstą), kuri yra klaidinga“.

101.

Be to, apeliantai priekaištauja Bendrajam Teismui dėl to, kad jis skundžiamo sprendimo 104–114 punktuose atmetė kaltinimus, grindžiamus SESV 19 straipsnio 1 dalimi ir 167 straipsniu. Iš tikrųjų, apeliantų teigimu, „Bendrasis Teismas neatsižvelgė į riziką, kad reglamentavimo sistema gali pažeisti šias nuostatas, taip pat kitas šiame [apeliacinio skundo] skyriuje nurodytas nuostatas“, tuo atveju, jei Sąjungos teisės aktų leidėjai privalo iš dalies pakeisti taisykles, nustatytas vykdant sanglaudos politiką. Dublike apeliantai pakartoja savo poziciją ir teigia, kad Komisijos pateiktas šio pagrindo nepriimtinumu grindžiamas prieštaravimas yra nepagrįstas. Apeliantai taip pat primena, kad kultūros srityje Sąjungos vykdomais veiksmais siekiama skatinti valstybių narių bendradarbiavimą. Be to, taikydama SESV 167 straipsnio 4 dalį Sąjunga taip pat turi atsižvelgti į kultūros aspektus, imdamasi veiksmų pagal kitas nuostatas. Apeliantai pažymi ir tai, kad ši pareiga patvirtinta SESV 7 straipsnyje, kuriame nustatytas reikalavimas užtikrinti Sąjungos politikos krypčių ir veiksmų suderinimą, taip pat Chartijos 22 straipsnyje, pagal kurį Sąjunga, vykdydama savo veiksmus, turi gerbti kultūrų, religijų ir kalbų įvairovę. Šiuo metu vykdant sanglaudos politiką neprisidedama prie kultūrų įvairovės išsaugojimo, reikalaujamo pagal SESV 167 straipsnį, taigi ši politika neatitinka SESV 7 straipsnio, susijusio su Sąjungos politikos krypčių ir veiksmų suderinimu. Todėl skundžiamas sprendimas yra neteisėtas.

102.

Komisija, palaikoma Rumunijos ir Slovakijos vyriausybių, mano, kad ketvirtasis pagrindas pirmiausia yra nepriimtinas, be to, nepagrįstas.

103.

Pritariu Rumunijos ir Slovakijos vyriausybių bei Komisijos nuomonei, kad šį pagrindą reikia pripažinti nepriimtinu, nes apeliantai nenurodė teisės klaidos ir nepateikė konkretaus teisinio argumento dėl Bendrojo Teismo vertinimo, pateikto skundžiamo sprendimo 101–114 punktuose.

104.

Primintina, kad pagal suformuotą jurisprudenciją iš SESV 256 straipsnio 1 dalies antros pastraipos, Europos Sąjungos Teisingumo Teismo statuto 58 straipsnio pirmos pastraipos bei Teisingumo Teismo procedūros reglamento ( 49 ) 168 straipsnio 1 dalies d punkto ir 169 straipsnio 2 dalies matyti, kad apeliaciniame skunde turi būti tiksliai nurodytos sprendimo, kurį prašoma panaikinti, skundžiamos dalys ir pateikti teisiniai argumentai, kuriais konkrečiai grindžiamas šis prašymas, antraip apeliacinis skundas ar atitinkamas pagrindas gali būti pripažintas nepriimtinu ( 50 ).

105.

Pavyzdžiui, apeliacinio skundo 72–84 punktuose pateikiama tam tikra informacija, susijusi su bylos teisiniu pagrindu, tačiau apeliantai neišplėtoja konkrečių argumentų, skirtų nurodyti teisės klaidai, kurią, kaip jie mano, padarė Bendrasis Teismas, aiškindamas galbūt pažeistas teisės normas arba pagal jas pateikdamas teisinį faktinių aplinkybių kvalifikavimą. Priešingai, nei teigia apeliantai atitinkamoje dubliko dalyje, jie išsamiai nenurodė teisinių pagrindų, kurių atžvilgiu Bendrasis Teismas padarė teisės klaidą, skundžiamo sprendimo 101 punkte aiškindamas SESV 167 straipsnį. Be to, jie konkrečiai nepaaiškino, kaip skundžiamame sprendime pažeistos nuostatos, kurias jie išvardija savo apeliaciniame skunde. Kai kurių sąvokų, vartojamų apeliacinio skundo 81 ir 84 punktuose cituojamose nuostatose, išskyrimo patamsintu šriftu nepaaiškinant, kodėl apeliantai atrinko būtent šias nuostatas, negalima laikyti teisiniu argumentu ar Bendrojo Teismo vertinimo, kuriuo patvirtinamas sprendimas atmesti prašymą užregistruoti pateiktą EPI, kritika.

106.

Apeliacinio skundo 89 punkte pateikdami antrąjį kaltinimą apeliantai tik pažymi, kad Bendrasis Teismas klaidingai išaiškino šiame skunde minėtas nuostatas, todėl skundžiamas sprendimas yra neteisėtas, tačiau plėtodami pastabas, susijusias su apeliacinio skundo ketvirtuoju pagrindu, nepateikia jokio teisinio argumento šiam teiginiui pagrįsti. Šiuo kaltinimu faktiškai siekiama, kad būtų iš naujo išnagrinėtos faktinės aplinkybės, susijusios su Bendrajame Teisme pateiktu kaltinimu, o tai nepriklauso Teisingumo Teismo kompetencijai nagrinėjant apeliacinį skundą.

107.

Apeliacinio skundo 86 ir 87 punktuose apeliantai, remdamiesi faktinėmis aplinkybėmis, iš esmės tik teigia, kad kultūros politika nėra suderinta, tačiau nenurodo, kokius skundžiamo sprendimo motyvus kritikuoja, paprasčiausiai darydami nuorodą į pasiūlytą EPI, bet nepateikdami jokių konkrečių kritinių pastabų dėl argumentų, kuriais grindžiamas šis sprendimas.

108.

Be to, savo dublike remdamiesi 1999 m. rugsėjo 9 d. Sprendimu Lucaccioni / Komisija (C‑257/98 P, EU:C:1999:402, 61 ir paskesni punktai) apeliantai daro klaidingą išvadą. Jų teigimu, apeliacinis skundas priimtinas, nes jie privalo tik patikslinti teisinį pagrindą, kuriuo remdamasis Bendrasis Teismas turėjo nuspręsti kitaip, kadangi vien Teisingumo Teismas yra kompetentingas aiškinti Sąjungos teisę. Tiesa, Teisingumo Teismas yra aukščiausia instancija, kompetentinga aiškinti Sąjungos teisę. Tačiau, kaip patikslino Komisija, iš 1999 m. rugsėjo 9 d. Sprendimo Lucaccioni / Komisija (C‑257/98 P, EU:C:1999:402) 62 punkto aiškiai matyti, kad šiame sprendime nurodytas „teisinis pagrindas“, kuriuo remdamasis Bendrasis Teismas turėjo padaryti kitokią išvadą, akivaizdžiai skiriasi nuo „nuostatų“, kurių pažeidimu buvo remiamasi Bendrajame Teisme ( 51 ). Šiuo atžvilgiu apeliantai turėjo paaiškinti, pirma, kodėl Bendrojo Teismo vertinime, susijusiame su SESV 167 straipsnio reikšme ir pateiktame skundžiamo sprendimo 101 punkte, nurodžius, kad autonomijos statuso suteikimas tautinių mažumų gyvenamiems regionams, siekiant įgyvendinti Sąjungos sanglaudos politiką, yra tikslas, kuriuo siekiama daug daugiau, nei paprasčiausiai prisidėti prie valstybių narių kultūrų klestėjimo, gerbiant jų nacionalinę ir regioninę įvairovę, padaryta teisės klaida. Antra, apeliantai taip pat turėjo paaiškinti, kuo tokio statuso suteikimas, priešingai, nei skundžiamo sprendimo 101 punkte nusprendė Bendrasis Teismas, yra tiesiogiai susijęs su kuriuo nors iš SESV 167 straipsnio 2 dalyje konkrečiai išvardytų tikslų.

109.

Taigi tik nurodę teisės aktų nuostatas, kurias tariamai pažeidė Bendrasis Teismas, ir nepateikę konkrečių bei tikslių argumentų dėl teisės klaidų, kurių padarymu jį kaltina, apeliantai galiausiai nepateikė jokio neteisėtumu grindžiamo prieštaravimo.

110.

Pagaliau, trečia, dėl apeliantų teiginio, kad išvados, pateiktos skundžiamo sprendimo 101–104 punktuose, padarytos atlikus abstrakčią kitų „šiame apeliacinio skundo skyriuje“ nurodytų nuostatų analizę, neatsižvelgus į sanglaudos politikos kontekstą, pažymėtina, kad, mano nuomone, pirmiausia sunku suprasti, į kokias būtent nuostatas ir į kurį skyrių apeliantai daro nuorodą ( 52 ), siekdami, kad nebūtų iškraipyti jų teiginiai. Tuo atveju, jei kalbama apie ES sutarties 3 straipsnio 3 dalies ketvirtą pastraipą ir Chartijos 22 straipsnį, kurie minimi pasiūlytoje EPI ir ginčijamame Komisijos sprendime, bet nėra nurodyti Bendrajame Teisme pareikštame ieškinyje, jų nurodymas tik apeliacinio proceso stadijoje reiškia Bendrajame Teisme apibrėžto ginčo dalyko apimties išplėtimą. Be to, apeliantai nepatikslina, kodėl Bendrojo Teismo atlikta abstrakti analizė lemia klaidingą SESV 167 straipsnio aiškinimą ir kaip prireikus Bendrajam Teismui reikėjo konkrečiai analizuoti, kad šis straipsnis nebūtų tariamai pažeistas. Todėl šį apeliantų teiginį reikia pripažinti nepriimtinu.

111.

Vadinasi, ketvirtąjį pagrindą, mano nuomone, reikia atmesti kaip nepriimtiną.

112.

Iš skundžiamo sprendimo 22 punkto matyti, jog per pirmojoje instancijoje vykusį teismo posėdį Komisija Bendrajai Teismui pranešė, kad ieškovai pateiktos EPI interneto svetainėje paskelbė Komisijos atsiliepimą į ieškinį, pateiktą nagrinėjant bylą pirmojoje instancijoje, ir, nepaisydami jos prašymo, atsisakė pašalinti šį atsiliepimą į ieškinį iš šios svetainės. Komisija paprašė Bendrojo Teismo atsižvelgti į šį nederamą apeliantų elgesį sprendžiant klausimą dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo. Apeliantai neginčijo faktinių aplinkybių, dėl kurių Komisija pateikė kaltinimą, bet teigė, kad, nesant jų elgesį draudžiančio teisės akto, jis nelaikytinas piktnaudžiavimu teise. Todėl jie Bendrojo Teismo paprašė bylinėjimosi išlaidų paskirstymo klausimą spręsti pagal bendrąsias taisykles.

113.

Skundžiamo sprendimo 129 punkte Bendrasis Teismas, remdamasis Bendrojo Teismo procedūros reglamento 134 straipsnio 1 dalimi, nusprendė: kadangi apeliantai pralaimėjo bylą, jie turi padengti savo ir Komisijos patirtas bylinėjimosi išlaidas, net nesant būtinybės atsižvelgti į tai, kad šiuo atveju apeliantai pakenkė teismo proceso apsaugai, pažeisdami pirmiausia procesinės lygybės ir tinkamo teisingumo vykdymo principus ( 53 ).

114.

Apeliantai nurodo faktus, susijusius su Komisijos atsiliepimo į ieškinį paskelbimo internete aplinkybėmis. Jie taip pat tvirtina, kad skundžiamo sprendimo 129 punkte pateikiamas teiginys, iš kurio matyti, kad Bendrasis Teismas mano, jog nustatyta, kad „ieškovai nepažeidė veiksmingos teisminės gynybos, būtent procesinio lygiateisiškumo ir tinkamo teisingumo vykdymo principų [ieškovai pakenkė teismo proceso apsaugai, pažeisdami pirmiausia procesinės lygybės ir tinkamo teisingumo vykdymo principus]“, yra klaidingas. Atsižvelgiant į bendruosius valstybių narių teisės principus, nagrinėjamu atveju negalima kalbėti apie piktnaudžiavimą Sąjungos teise.

115.

Komisijos teigimu, bet kuriuo atveju atskiras reikalavimas dėl Bendrojo Teismo sprendimo dėl bylinėjimosi išlaidų tariamo neteisėtumo – darant prielaidą, kad toks reikalavimas pateiktas – yra nepriimtinas. Šis pagrindas iš esmės nereikšmingas, taigi jį reikia atmesti, o tuo atveju, jei visi kiti apeliacinio skundo pagrindai atmetami, taikant Europos Sąjungos Teisingumo Teismo statuto 58 straipsnio antrą pastraipą reikalavimą dėl Bendrojo Teismo sprendimo dėl bylinėjimosi išlaidų tariamo neteisėtumo reikia atmesti kaip nepriimtiną.

116.

Vengrijos ir Rumunijos vyriausybės dėl šio pagrindo nuomonės nepareiškė, o Slovakijos vyriausybė iš esmės palaiko Komisiją.

117.

Iš Bendrojo Teismo teiginio, pateikto skundžiamo sprendimo 129 punkte, matyti, kad šio sprendimo dalyje, susijusioje su bylinėjimosi išlaidų paskirstymu, į apeliantų veiksmus nebuvo atsižvelgta. Iš tikrųjų Bendrojo Teismo vartojama formuluotė „net nesant būtinybės nagrinėti“ patvirtina, kad jis nesprendė dėl įtakos, kurią apeliantų veiksmai gali turėti išlaidų paskirstymui.

118.

Vis dėlto pagal Teisingumo Teismo suformuotą jurisprudenciją dėl antraeilių Bendrojo Teismo sprendimo motyvų pateikti argumentai negali lemti šio sprendimo panaikinimo, taigi yra nereikšmingi ( 54 ).

119.

Vadinasi, penktąjį pagrindą reikia atmesti kaip nereikšmingą.

120.

Šiais trimis pagrindais apeliantai iš esmės priekaištauja Bendrajam Teismui, pirma, dėl gero administravimo principo pažeidimo, antra, dėl teisės klaidos, susijusios su pasiūlytos EPI neužregistravimu iš dalies, ir, trečia, dėl vienodo požiūrio principo pažeidimo, ir tuo remdamiesi prašo panaikinti skundžiamą sprendimą.

121.

Komisija teigia, kad šie pagrindai yra nauji, taigi pirmiausia nepriimtini. Jos manymu, jie bet kuriuo atveju yra nepagrįsti.

122.

Mano nuomone, šie papildomi pagrindai yra nepagrįsti.

123.

Pirmiausia pažymėtina, kad pagal suformuotą jurisprudenciją vykstant apeliaciniam procesui Teisingumo Teismas iš esmės kompetentingas tik ištirti pirmojoje instancijoje nagrinėtų pagrindų teisinį vertinimą ( 55 ). Be to, primintina, kad pagal Bendrojo Teismo procedūros reglamento 48 straipsnio 2 dalį ir Teisingumo Teismo procedūros reglamento 127 straipsnio 1 dalį, taikomą apeliaciniame procese pagal pastarojo reglamento 190 straipsnio 1 dalį, vykstant procesui negalima remtis naujais pagrindais, nebent jie pagrindžiami teisinėmis ir faktinėmis aplinkybėmis, kurios tapo žinomos vykstant procesui.

124.

Nagrinėjamu atveju pagrindai, susiję su gero administravimo principo pažeidimu, teisės klaida dėl neregistravimo iš dalies ir vienodo požiūrio principo pažeidimu, grindžiami teisinėmis ir faktinėmis aplinkybėmis, kurios tapo žinomos vykstant šiam apeliaciniam procesui ir yra susijusios su EPI „Minority SafePack – milijonas parašų už įvairovę Europoje“ (toliau – EPI „Minority SafePack“), pateikta siekiant apsaugoti tautines bei kalbines mažumas ir Sąjungos lygiu nustatyti taisykles tam, kad būtų išsaugota Sąjungos kultūrinė ir kalbinė įvairovė, taip pat su EPI „Sumažinkime ES skaldančius darbo užmokesčio ir ekonominius skirtumus!“, iš dalies užregistruota 2017 m. gegužės 16 d. Komisijos sprendimu (ES) 2017/877 dėl pasiūlytos piliečių iniciatyvos „Sumažinkime ES skaldančius darbo užmokesčio ir ekonominiu skirtumus!“ ( 56 ).

125.

Pasiūlytą EPI „Minority SafePack“ iš pradžių buvo atsisakyta užregistruoti Komisijos sprendimu ( 57 ). 2017 m. vasario 3 d. Sprendimu Minority SafePack – one million signatures for diversity in Europe / Komisija (T‑646/13, EU:T:2017:59) Bendrasis Teismas panaikino šį Komisijos sprendimą atmesti prašymą užregistruoti, todėl EPI „Minority SafePack“ buvo iš dalies užregistruota ( 58 ). Pasiūlytoje EPI Europos Sąjunga raginama „gerinti tautinėms ir kalbinėms mažumoms priklausančių asmenų apsaugą ir stiprinti kultūrų ir kalbų įvairovę Sąjungoje“. Iš tos pačios privalomai pateiktos informacijos matyti, kad šia EPI buvo siekiama paraginti Europos Sąjungą „priimti kelis teisėkūros aktus, kad būtų pagerinta tautinėms ir kalbinėms mažumoms priklausančių asmenų apsauga ir sustiprinta kultūrinė ir kalbinė įvairovė [jos teritorijoje]“ ir kad „šie aktai turi apimti priemones dėl regioninių ir mažumų kalbų, švietimo ir kultūros, regioninės politikos, dalyvavimo, lygybės, masinės informacijos šaltinių turinio ir regionų valdžios institucijų teikiamos valstybės paramos“. Pasiūlyta EPI buvo siūloma remiantis SESV 177 ir 178 straipsniais iš dalies pakeisti esamą reglamentą ( 59 ).

126.

Pirma, pagrindas, grindžiamas teisės klaida, susijusia su EPI neregistravimu, yra nepagrįstas.

127.

Pagal apeliantų teiginius, pagrįstus šios išvados 124 ir 125 punktuose minėtų EPI daliniu registravimu po skundžiamo sprendimo priėmimo, dalinio registravimo galimybė jau buvo 2013 m., kai buvo atsisakyta užregistruoti šią pateiktą EPI. Tai, kad nė viena iš organizatorių nurodytų ir reikšmingomis laikytų nuostatų nėra tinkamas teisinis pagrindas pasiūlytai EPI pagrįsti, EPI daliniam registravimui neturi reikšmės ( 60 ).

128.

Vis dėlto nagrinėdamas apeliacinį skundą Teisingumo Teismas yra kompetentingas tik konstatuoti, kad sprendimas yra neteisėtas, tačiau negali nurodyti Komisijai atlikti tam tikrus veiksmus. Taigi, jei Teisingumo Teismas šį apeliacinį skundą pripažintų pagrįstu, Komisija turėtų imtis reikiamų veiksmų.

129.

Antra, pagrindai, susiję su gero administravimo principo ir vienodo požiūrio principo pažeidimu, taip pat yra nepagrįsti.

130.

Iš tikrųjų, kaip priminta Reglamento Nr. 211/2011 10 konstatuojamojoje dalyje, sprendimas dėl pasiūlytos EPI registravimo pagal šio reglamento 4 straipsnį turi būti priimtas vadovaujantis gero administravimo principu, su kuriuo pirmiausia susijusi kompetentingai institucijai tenkanti pareiga atlikti kruopštų ir nešališką tyrimą, atsižvelgiant, be kita ko, į visas svarbias konkretaus atvejo aplinkybes ( 61 ). Tačiau šis pagrindas negali lemti išsamesnės analizės, todėl yra nereikšmingas.

131.

Tiesa, nors pateiktos EPI tikslas, kuris yra pati pasiūlytos EPI esmė, kai kuriais atžvilgiais sutampa su EPI „Minority SafePack“ turiniu, vis dėlto pasiūlyta EPI labai skiriasi nuo EPI „Minority SafePack“, primintos šios išvados 124 ir 125 punktuose. Taigi negalima teigti, kad pažeistas lygybės principas, kalbant apie situacijas, kurios nėra panašios. Be to, pagrindas, susijęs su vienodo požiūrio principo pažeidimu, negali lemti išsamesnės analizės, todėl yra nereikšmingas.

132.

Siūlau apeliacinio skundo papildomus pagrindus atmesti kaip nereikšmingus.

133.

Kaip minėjau šios išvados 62 punkte, manau, kad apeliacinio skundo pirmasis ir trečiasis pagrindai pripažintini pagrįstais. Todėl, mano nuomone, šia dalimi skundžiamą sprendimą reikia panaikinti.

134.

Pagal Europos Sąjungos Teisingumo Teismo statuto 61 straipsnio pirmą pastraipą tuo atveju, jei Teisingumo Teismas panaikina Bendrojo Teismo sprendimą, jis gali pats paskelbti galutinį sprendimą, jei toje bylos stadijoje tai galima daryti, arba grąžinti bylą Bendrajam Teismui.

135.

Manau, kad Teisingumo Teismas gali nuspręsti dėl ieškinio. Mano nuomone, pakanka konstatuoti, kad Komisija padarė teisės klaidą, kai nusprendė, kad pasiūlyta EPI akivaizdžiai nepatenka į Komisijos įgaliojimus ir kad nėra įvykdyta Reglamento Nr. 211/2011 4 straipsnio 2 dalies b punkte nustatyta sąlyga. Todėl, mano manymu, reikia panaikinti šią ginčijamo Komisijos sprendimo dalį. Komisija turi imtis reikiamų veiksmų.

136.

Atlikęs analizę siūlau apeliacinio skundo pirmąjį ir trečiąjį pagrindus pripažinti pagrįstais.

137.

Iš Teisingumo Teismo procedūros reglamento 184 straipsnio 2 dalies matyti, kad jeigu apeliacinis skundas yra pagrįstas ir pats Teisingumo Teismas priima galutinį sprendimą byloje, bylinėjimosi išlaidų klausimą sprendžia Teisingumo Teismas.

138.

Pagal Teisingumo Teismo procedūros reglamento 138 straipsnio 1 dalį, taikomą vykstant apeliaciniam procesui pagal šio reglamento 184 straipsnio 1 dalį, pralaimėjusiai šaliai nurodoma padengti bylinėjimosi išlaidas, jei laimėjusi šalis to reikalavo.

139.

Kadangi apeliantai reikalavo priteisti iš Komisijos bylinėjimosi išlaidas, o ši pralaimėjo bylą, iš jos turi būti priteistos bylinėjimosi išlaidos.

140.

Pagal Teisingumo Teismo procedūros reglamento 184 straipsnio 4 dalį įstojusios į bylą šalys padengia savo bylinėjimosi išlaidas.

141.

Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, siūlau Teisingumo Teismui priimti tokį sprendimą: