GENERALINIO ADVOKATO

YVES BOT IŠVADA,

pateikta 2017 m. rugsėjo 7 d. ( 1 )

Byla C‑360/16

Bundesrepublik Deutschland

prieš

Aziz Hasan

(Bundesverwaltungsgericht (Federalinis administracinis teismas, Vokietija) pateiktas prašymas priimti prejudicinį sprendimą)

„Prašymas priimti prejudicinį sprendimą – Prieglobsčio politika – Valstybės narės, atsakingos už trečiosios šalies piliečio vienoje iš valstybių narių pateikto tarptautinės apsaugos prašymo nagrinėjimą, nustatymo kriterijai ir mechanizmai – Trečiosios šalies piliečio perdavimui į valstybę narę, kurioje pateiktas pirmas prieglobsčio prašymas, taikomos sąlygos ir terminai – Prieglobsčio prašytojo perdavimo termino pradžia“

I. Įvadas

Šioje byloje Teisingumo Teismo prašoma išaiškinti Reglamento (ES) Nr. 604/2013 ( 2 ) 18, 23, 24, 27 ir 29 straipsnius, siekiant nustatyti, pirma, ar už tarptautinės apsaugos prašymo nagrinėjimą atsakingos valstybės narės nustatymas yra galutinis, antra, kokia yra vykdomos sprendimų dėl perdavimo teisminės kontrolės apimtis ir galiausiai – kokios sąlygos, procedūros ir terminai taikomi tada, kai tarptautinės apsaugos prašytojas, kuris jau perduotas už jo prašymo nagrinėjimą atsakingai valstybei narei, neteisėtai grįžta į pirmą prašančiąją valstybę narę, kurioje nagrinėjamas dėl sprendimo dėl perdavimo pateiktas skundas.

Reglamento „Dublinas III“ nuostatose nereglamentuota situacija, nors ji pasitaiko dažnai, kai tarptautinės apsaugos prašytojas, kuris perduotas už jo prieglobsčio prašymo nagrinėjimą atsakingai valstybei narei, vėl grįžta į pirmą prašančiąją valstybę narę. Todėl prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui kilo klausimų dėl Europos Sąjungos teisės aktų leidėjo aiškiai nenumatytų aspektų.

Atsakymai į prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo klausimus tiesiogiai neišplaukia iš Reglamento „Dublinas III“, vis dėlto juos galima pateikti atsižvelgiant į šio teisės akto bendrą struktūrą ir šioje srityje Teisingumo Teismo suformuotą jurisprudenciją, nors teks derinti įvairius Sąjungos teisės aktų leidėjo siekiamus tikslus ( 3 ), atsižvelgiant į bendrą Europos prieglobsčio sistemą (toliau – BEPS), įvestą remiantis SESV 78 straipsniu.

Vadovaujantis logika, kuria grindžiama BEPS, galima konstatuoti, kad Europos lygiu įvesta sistema neatitinka realybės. Pirma, ši sistema gali sutrikdyti pusiausvyrą tarp valstybių narių perimant savo žinion tarptautinės apsaugos prašytojus. Antra, dėl šios sistemos atitinkami asmenys gali būti priversti gyventi vienoje valstybėje narėje, t. y. toje, kuri bus nustatyta atsakinga už jų tarptautinės apsaugos prašymo nagrinėjimą.

Vis dėlto dabar galiojanti sistema valstybėms narėms neturėtų leisti išvengti teisės aktuose joms nustatytos pareigos veiksmingai nagrinėti šiuos prašymus, be kita ko, neužtikrinant prašytojų, už kuriuos jos atsakingos savo teritorijoje, kontrolės ir priežiūros, o tarptautinės apsaugos prašytojams neturėtų leisti pasirinkti už jų prašymo nagrinėjimą atsakingos valstybės narės dėl jų antrinio judėjimo ir pateikiant daugiau prieglobsčio prašymų skirtingose valstybėse narėse.

6.	Taigi, baigęs analizę, siūlysiu Teisingumo Teismui nuspręsti, kad tarptautinės apsaugos prašytojo perdavimas nereiškia, kad galutinai nustatyta už prieglobsčio prašymą atsakinga valstybė narė.

7.	Be to, paaiškinsiu, kad esant tokiai situacijai, kaip nagrinėjama pagrindinėje byloje, turi būti galimybė vykdomą sprendimo dėl prieglobsčio prašytojo perdavimo teisminę kontrolę vykdyti ir dėl aplinkybių, susiklosčiusių vėliau, nei įvykdyta ši priemonė.

Galiausiai nurodysiu priežastis, dėl kurių manau, kad, jeigu prieglobsčio prašytojas neteisėtai grįžta į pirmos prašančiosios valstybės narės teritoriją, ši valstybė narė turi pradėti naują perdavimo procedūrą, pateikdama naują prašymą atsiimti ir laikydamasi naujų terminų, o jų skaičiavimą reikės nustatyti pagal Reglamentą „Dublinas III“.

II. Teisinis pagrindas

A. Sąjungos teisė

1. Reglamentas „Dublinas III“

Šio reglamento 4, 5, 19 ir 21 konstatuojamosiose dalyse numatyta:

„4)	<…> BEPS artimiausiu metu turėtų būti priskirtas aiškus ir veiksmingas valstybės narės, atsakingos už prieglobsčio prašymo nagrinėjimą, nustatymo būdas;

toks būdas ir valstybėms narėms, ir atitinkamiems asmenims turėtų būti grindžiamas objektyviais bei teisingais kriterijais. Jis pirmiausia turėtų padėti greitai nustatyti atsakingą valstybę narę, kad būtų galima garantuoti veiksmingą galimybę pradėti tarptautinės apsaugos suteikimo procedūras ir netrukdyti siekiui greitai nagrinėti tarptautinės apsaugos prašymus;

<…>

19)

siekiant užtikrinti veiksmingą atitinkamų asmenų teisių apsaugą, reikėtų įtvirtinti teisines garantijas ir teisę į veiksmingą teisės gynimo priemonę, kai priimami sprendimai dėl perdavimo atsakingai valstybei narei, laikantis visų pirma Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos[ ( 4 )] 47 straipsnio;

<…>

21)

sklandžiam šiuo reglamentu sukurtos sistemos veikimui gali sudaryti pavojų prieglobsčio sistemų trūkumai arba sutrikimai, kuriuos dažnai apsunkina arba prie jų prisideda joms tenkantis ypatingas krūvis, ir dėl to galėtų atsirasti rizika, kad bus pažeidžiamos prašytojų teisės, išdėstytos Sąjungos prieglobsčio srities acquis ir [Chartijoje], ir kitos tarptautinės žmogaus teisės ir pabėgėlių teisės.“

10.

Šio reglamento 2 straipsnyje pateikiamos šios apibrėžtys:

„<…>

c)	prašytojas – tarptautinės apsaugos pasiprašęs trečiosios šalies pilietis arba asmuo be pilietybės, dėl kurio dar nėra priimtas galutinis sprendimas;

tarptautinės apsaugos prašymo nagrinėjimas – bet koks kompetentingų institucijų pagal Direktyvą 2013/32/ES[ ( 5 )] ir Direktyvą 2011/95/ES[ ( 6 )] atliekamas tarptautinės apsaugos prašymo nagrinėjimas arba dėl jo priimti sprendimai ar teismo sprendimai, išskyrus atsakingos valstybės narės pagal šį reglamentą nustatymo procedūras <…>“

11.

Reglamento „Dublinas III“ 3 straipsnyje nustatyta:

„1. Valstybės narės nagrinėja kiekvieną trečiosios šalies piliečio arba asmens be pilietybės, bet kurios iš jų teritorijoje, įskaitant pasienį arba tranzito zonas, prašančio tarptautinės apsaugos, prašymą. Prašymą nagrinėja viena valstybė narė, būtent ta, kuri yra atsakinga pagal III skyriuje nustatytus kriterijus.

2. Jei remiantis šiame reglamente išvardytais kriterijais negalima nustatyti jokios atsakingos valstybės narės, už jo nagrinėjimą yra atsakinga pirmoji valstybė narė, kuriai buvo pateiktas tarptautinės apsaugos prašymas.

Jei prašytojo neįmanoma perduoti pirmajai paskirtai atsakinga valstybei narei, nes esama pagrįstų priežasčių manyti, kad tos valstybės narės prieglobsčio procedūra ir prašytojų priėmimo sąlygos turi sisteminių trūkumų, dėl kurių esama nežmoniško ar žeminančio elgesio, kaip apibrėžta [Chartijos] 4 straipsnyje, rizikos, atsakingos valstybės narės nustatymo procedūrą atliekanti valstybė narė toliau nagrinėja III skyriuje išdėstytus kriterijus, kad nustatytų, ar kita valstybė narė galėtų būti paskirta atsakinga.

Jei pagal šią dalį negali būti perduodama jokiai valstybei narei, paskirtai pagal III skyriuje išdėstytus kriterijus, arba pirmajai valstybei narei, kurioje pateiktas prašymas, atsakingos valstybės narės nustatymo procedūrą atliekanti valstybė narė tampa atsakinga valstybe nare.

3. Kiekviena valstybė narė išsaugo teisę, laikydamasi Direktyvos 2013/32<…> taisyklių ir garantijų, išsiųsti prašytoją į saugią trečiąją šalį.“

12.

Šio reglamento 7 straipsnyje nustatyta:

„<…>

2. Pagal šiame skyriuje įtvirtintus kriterijus atsakinga valstybė narė nustatoma atsižvelgiant į padėtį tuo metu, kai prašytojas pirmą kartą valstybei narei pateikė tarptautinės apsaugos prašymą.

3. Siekdamos taikyti 8, 10 ir 16 straipsniuose nurodytus kriterijus, valstybės narės atsižvelgia į visus turimus įrodymus apie tai, kad valstybės narės teritorijoje yra prašytojo šeimos narių, giminaičių ar bet kokių kitų asmenų, susijusių šeimos ryšiais, jeigu tokių duomenų pateikiama iki to laiko, kol kita valstybė narė atitinkamai pagal 22 ir 25 straipsnius priima prašymą perimti savo žinion arba atsiimti atitinkamą asmenį, ir jei dėl ankstesnių prašytojo tarptautinės apsaugos prašymų dar nebuvo priimtas pirmas sprendimas iš esmės.“

13.

Šio reglamento 18 straipsnyje „Atsakingos valstybės narės pareigos“ nustatyta:

„1. Pagal šį reglamentą atsakinga valstybė narė įpareigojama:

<…>

b)	23, 24, 25 ir 29 straipsniuose nustatytomis sąlygomis atsiimti prašytoją, kurio prašymas yra nagrinėjamas ir kuris paprašė tarptautinės apsaugos kitoje valstybėje narėje arba be teisę gyventi šalyje patvirtinančio dokumento yra kitoje valstybėje narėje;

23, 24, 25 ir 29 straipsniuose nustatytomis sąlygomis atsiimti trečiosios šalies pilietį arba asmenį be pilietybės, atsiėmusį nagrinėjamą prašymą ir paprašiusį tarptautinės apsaugos kitoje valstybėje narėje arba esantį kitos valstybės narės teritorijoje be teisę gyventi šalyje patvirtinančio dokumento;

d)	23, 24, 25 ir 29 straipsniuose nustatytomis sąlygomis atsiimti trečiosios šalies pilietį arba asmenį be pilietybės, kurio prašymas buvo atmestas ir kuris paprašė apsaugos kitoje valstybėje narėje arba kuris be teisę gyventi šalyje patvirtinančio dokumento yra kitoje valstybėje narėje.

2. Į 1 dalies a ir b punktų taikymo sritį patenkančiais atvejais atsakinga valstybė narė nagrinėja prašytojo tarptautinės apsaugos prašymą arba užbaigia jo nagrinėjimą.

Į 1 dalies c punkto taikymo sritį patenkančiais atvejais, kai atsakinga valstybė narė nutraukė prašymo nagrinėjimą prašytojui atsiėmus prašymą prieš priimant pirmosios instancijos sprendimą iš esmės, ta valstybė narė užtikrina, kad prašytojas turėtų teisę paprašyti, kad būtų baigtas jo pateikto tarptautinės apsaugos prašymo nagrinėjimas, arba pateikti naują tarptautinės apsaugos prašymą, kuris nėra laikomas vėlesniu prašymu, kaip numatyta Direktyvoje 2013/32 <…>. Tokiais atvejais valstybės narės užtikrina, kad būtų užbaigtas prašymo nagrinėjimas.

Į 1 dalies d punkto taikymo sritį patenkančiais atvejais, kai prašymas buvo atmestas tik pirmojoje instancijoje, atsakinga valstybė narė užtikrina, kad atitinkamas asmuo turėtų arba būtų turėjęs galimybę pasinaudoti veiksminga teisės gynimo priemone pagal Direktyvos 2013/32 <…> 46 straipsnį.“

14.	Reglamento „Dublinas III“ 19 straipsnio 3 dalies antroje pastraipoje nustatyta: „Po to, kai įvyksta faktinis išsiuntimas, pateiktas prašymas laikomas nauju prašymu, dėl kurio pradedama nauja atsakingos valstybės narės nustatymo procedūra.“

15.

Šio reglamento 20 straipsnyje „Procedūros pradžia“ nustatyta:

„1. Atsakingos valstybės narės nustatymo procedūra prasideda, kai tik valstybei narei pirmą kartą pateikiamas tarptautinės apsaugos prašymas.

<…>

4. Tais atvejais, kai tarptautinės apsaugos prašymą valstybės narės kompetentingoms institucijoms pateikia prašytojas, esantis kitos valstybės narės teritorijoje, atsakingą valstybę narę nustato valstybė narė, kurios teritorijoje tas prašytojas yra. Valstybė narė, kuri gavo tą prašymą, nedelsdama informuoja pastarąją valstybę narę, o ji tada šio reglamento tikslais yra laikoma valstybe nare, kuriai buvo pateiktas tarptautinės apsaugos prašymas.

<…>

5. Prašytoją, kuris atsakingos valstybės narės nustatymo metu atsiėmė pirmąjį kitoje valstybėje narėje pateiktą prašymą, yra kitoje valstybėje narėje be teisę gyventi šalyje patvirtinančio dokumento arba kuris joje pateikia tarptautinės apsaugos prašymą, laikydamasi 23, 24, 25 ir 29 straipsniuose nustatytų sąlygų, atsiima valstybė narė, kuriai tas tarptautinės apsaugos prašymas buvo pateiktas pirmiausiai, kad būtų baigta atsakingos valstybės narės nustatymo procedūra.

<…>“

16.

Šio reglamento 22 straipsnio 1 ir 2 dalyse nustatyta:

„1. Prašoma valstybė narė atlieka reikalingus patikrinimus ir sprendimą dėl prašymo perimti prašytoją savo žinion pateikia per du mėnesius nuo prašymo gavimo dienos.

2. Atliekant atsakingos valstybės narės nustatymo procedūrą naudojami tiesioginių ir netiesioginių įrodymų elementai.“

17.

Šio reglamento 23 straipsnyje „Prašymo atsiimti pateikimas, kai prašančiojoje valstybėje narėje pateikiamas naujas prašymas“, nustatyta:

„1. Kai valstybė narė, kurioje 18 straipsnio 1 dalies b, c arba d punkte nurodytas asmuo pateikė naują tarptautinės apsaugos prašymą, mano, kad kita valstybė narė atsakinga pagal 20 straipsnio 5 dalį ir 18 straipsnio 1 dalies b, c arba d punktus, ji gali paprašyti tos kitos valstybės narės tą asmenį atsiimti.

2. Prašymas atsiimti pateikiamas kuo skubiau, tačiau bet kuriuo atveju ne vėliau kaip per du mėnesius nuo pranešimo apie atitiktį sistemoje „Eurodac“ gavimo pagal Reglamento (ES) Nr. 603/2013[ ( 7 )] 9 straipsnio 5 dalį.

<…>

3. Kai prašymas atsiimti nepateikiamas per 2 dalyje nustatytus laikotarpius, atsakomybė už tarptautinės apsaugos prašymo nagrinėjimą tenka valstybei narei, kurioje pateiktas tas naujas prašymas.

<…>“

18.

Reglamento „Dublinas III“ 24 straipsnyje „Prašymo atsiimti pateikimas, kai prašančiojoje valstybėje narėje nepateikiamas naujas prašymas“, nustatyta:

„1. Kai valstybė narė, kurios teritorijoje 18 straipsnio 1 dalies b, c arba d punkte nurodytas asmuo yra be teisę gyventi šalyje patvirtinančio dokumento ir kurioje nepateiktas naujas tarptautinės apsaugos prašymas, mano, kad kita valstybė narė atsakinga pagal 20 straipsnio 5 dalį ir 18 straipsnio 1 dalies b, c arba d punktus, ji gali paprašyti tos kitos valstybės narės tą asmenį atsiimti.

2. Nukrypstant nuo 2008 m. gruodžio 16 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2008/115/EB dėl bendrų nelegaliai esančių trečiųjų šalių piliečių grąžinimo standartų ir tvarkos valstybėse narėse[ ( 8 )] 6 straipsnio 2 dalies, kai valstybė narė, kurios teritorijoje asmuo yra be teisę gyventi šalyje patvirtinančio dokumento, nusprendžia atlikti paiešką sistemoje „Eurodac“ pagal Reglamento <…> Nr. 603/2013 17 straipsnį, prašymas atsiimti šio reglamento 18 straipsnio 1 dalies b arba c punkte nurodytą asmenį arba jo 18 straipsnio 1 dalies d punkte nurodytą asmenį, kurio tarptautinės apsaugos prašymas nebuvo atmestas galutiniu sprendimu, pateikiamas kuo skubiau, tačiau bet kuriuo atveju ne vėliau kaip per du mėnesius nuo pranešimo apie atitiktį sistemoje „Eurodac“ gavimo, vadovaujantis Reglamento <…> Nr. 603/2013 17 straipsnio 5 dalimi.

Jei prašymas atsiimti grindžiamas ne iš sistemos „Eurodac“ gautais duomenimis, o kitais įrodymais, jis per tris mėnesius nuo tos dienos, kurią prašančioji valstybė narė sužino, kad kita valstybė narė gali būti atsakinga už atitinkamą asmenį, išsiunčiamas prašomai valstybei narei.

3. Kai prašymas atsiimti nepateikiamas per 2 dalyje nustatytus laikotarpius, valstybė narė, kurios teritorijoje atitinkamas asmuo yra be teisę gyventi šalyje patvirtinančio dokumento, suteikia tam asmeniui galimybę pateikti naują prašymą.

4. Kai šio reglamento 18 straipsnio 1 dalies d punkte nurodytas asmuo, kurio tarptautinės apsaugos prašymas buvo atmestas galutiniu sprendimu vienoje valstybėje narėje, yra kitos valstybės narės teritorijoje be teisę gyventi šalyje patvirtinančio dokumento, pastaroji valstybė narė gali arba paprašyti pirmosios valstybės narės atsiimti atitinkamą asmenį, arba atlikti grąžinimo procedūrą pagal Direktyvą 2008/115 <…>

Kai pastaroji valstybė narė nusprendžia prašyti pirmosios valstybės narės atsiimti atitinkamą asmenį, Direktyvoje 2008/115 <…> nustatytos taisyklės netaikomos.

<…>“

19.

Šio reglamento 25 straipsnyje „Atsakymas į prašymą atsiimti“ nustatyta:

„1. Prašoma valstybė narė atlieka reikalingus patikrinimus ir kuo skubiau, tačiau bet kuriuo atveju ne vėliau kaip per vieną mėnesį nuo prašymo gavimo dienos, priima sprendimą dėl prašymo atsiimti atitinkamą asmenį. Jei prašymas yra grindžiamas duomenimis, gautais iš sistemos „Eurodac“, tas terminas sutrumpinamas iki dviejų savaičių.

2. Nesiėmus veiksmų per 1 dalyje minėtą vieno mėnesio ar dviejų savaičių laikotarpį, laikoma, kad su prašymu sutinkama ir prisiimama pareiga atsiimti atitinkamą asmenį, taip pat pareiga tinkamai pasirūpinti atvykimo organizavimu.“

20.

Šio reglamento 27 straipsnyje „Teisės gynimo priemonės“ nustatyta:

„1. Prašytojas arba kitas 18 straipsnio 1 dalies c arba d punkte nurodytas asmuo turi teisę į veiksmingą teisės gynimo priemonę ir gali pateikti teismui skundą dėl sprendimo dėl perdavimo faktinių ir teisinių pagrindų arba prašyti jį peržiūrėti.

<…>

3. Sprendimų dėl perdavimo apskundimo arba peržiūrėjimo tikslais, valstybės narės savo nacionalinėje teisėje nustato, kad:

a)	skundas arba sprendimo peržiūrėjimas suteikia atitinkamam asmeniui teisę likti atitinkamoje valstybėje narėje, kol bus gauti skundo ar peržiūrėjimo rezultatai; arba

b)	perdavimo vykdymas automatiškai sustabdomas ir toks sustabdymas pasibaigia po tam tikro pagrįsto laikotarpio, per kurį teismas po atidaus ir nuodugnaus nagrinėjimo yra priėmęs sprendimą dėl skundžiamo arba peržiūrimo sprendimo vykdymo sustabdymo; arba

atitinkamam asmeniui suteikiama galimybė per pagrįstą laikotarpį prašyti teismo sustabdyti sprendimo dėl perdavimo vykdymą, kol nagrinėjamas jo skundas ar peržiūrimas sprendimas. Valstybės narės užtikrina, kad būtų taikoma veiksminga teisės gynimo priemonė, sustabdydamos perdavimo vykdymą, kol bus priimtas sprendimas dėl pirmo sustabdymo prašymo. Sprendimas dėl sprendimo dėl perdavimo vykdymo sustabdymo priimamas per pagrįstą laikotarpį, tuo pačiu leidžiant atlikti atidų ir nuodugnų sustabdymo prašymo nagrinėjimą. Sprendime nesustabdyti sprendimo dėl perdavimo vykdymo išdėstomi jį pagrindžiantys motyvai.

4. Valstybės narės gali numatyti, kad kompetentingos institucijos gali ex officio nuspręsti sustabdyti sprendimo dėl perdavimo vykdymą, kol nagrinėjamas jo skundas ar peržiūrimas sprendimas.

<…>“

21.

Reglamento „Dublinas III“ 28 straipsnio 3 dalies trečioje pastraipoje nustatyta:

„Kai asmuo sulaikomas pagal šį straipsnį, tas asmuo iš prašančiosios valstybės narės atsakingai valstybei narei perduodamas taip greitai kaip tik praktiškai įmanoma ir ne vėliau kaip per šešias savaites nuo netiesioginio ar tiesioginio kitos valstybės narės prašymo atitinkamą asmenį perimti savo žinion arba atsiimti priėmimo arba nuo tada, kai skundas arba sprendimo peržiūrėjimas nebeturi sustabdomojo poveikio pagal 27 straipsnio 3 dalį.“

22.

Šio reglamento 29 straipsnyje „Sąlygos ir terminai“ nustatyta:

„1. Prašytojas arba kitas 18 straipsnio 1 dalies c arba d punkte nurodytas asmuo iš prašančiosios valstybės narės atsakingai valstybei narei perduodamas pagal prašančiosios valstybės narės nacionalinę teisę, atitinkamoms valstybėms narėms pasikonsultavus, kiek praktiškai įmanoma greičiau, bet ne vėliau kaip per šešis mėnesius nuo kitos valstybės narės prašymo atitinkamą asmenį perimti savo žinion arba atsiimti gavimo arba nuo galutinio sprendimo dėl skundo ar peržiūrėjimo priėmimo, jei sprendimo vykdymas buvo sustabdytas pagal 27 straipsnio 3 dalį.

<…>

2. Tais atvejais, kai perdavimas per šešis mėnesius neįvyksta, atsakinga valstybė narė atleidžiama nuo pareigų atitinkamą asmenį perimti savo žinion arba atsiimti, o atsakomybė pereina prašančiajai valstybei narei. Šis terminas gali būti pratęstas ne ilgiau kaip iki vien[ų] metų, jei perdavimas negalėjo įvykti dėl atitinkamo asmens įkalinimo, arba ne ilgiau kaip iki aštuoniolikos mėnesių, jei atitinkamas asmuo slapstosi.

3. Jei asmuo perduotas klaidingai arba jei buvo patenkintas skundas dėl sprendimo perduoti asmenį arba prašymas dėl sprendimo peržiūrėjimo po to, kai asmuo buvo perduotas, perdavusi valstybė narė nedelsdama tą asmenį priima atgal.

<…>“

2. Direktyva 2013/32

23.

Šios direktyvos 13, 18, 25 ir 36 konstatuojamosiose dalyse numatyta:

„13)

tarptautinės apsaugos suteikimo ir panaikinimo tvarką reglamentuojančių taisyklių suderinimas turėtų padėti apriboti tarptautinės apsaugos prašytojų pakartotinį [antrinį] judėjimą tarp valstybių narių tais atvejais, kai tokį judėjimą lemia teisinių sistemų skirtumai, ir sukurti lygiavertes Direktyvos 2011/95 <…> taikymo sąlygas valstybėse narėse;

<…>

18)	tiek valstybės narės, tiek tarptautinės apsaugos prašytojai yra suinteresuoti, kad sprendimai dėl tarptautinės apsaugos prašymų būtų priimami kuo skubiau, nedarant poveikio tinkamo ir išsamaus nagrinėjimo atlikimui;

<…>

25)

siekiant asmenis, kuriems reikalinga apsauga, teisingai pripažinti pabėgėliais, kaip apibrėžta Ženevos konvencijos[ ( 9 )] 1 straipsnyje, arba papildomą apsaugą galinčiais gauti asmenimis, kiekvienam prašytojui turėtų būti leista veiksmingai naudotis procedūromis, suteikta galimybė bendradarbiauti ir tinkamai bendrauti su kompetentingomis institucijomis, siekiant pateikti susijusius savo bylos faktus, ir turėtų būti suteiktos pakankamos procesinės garantijos pateikti savo argumentus visais procedūros etapais. Be to, pagal tarptautinės apsaugos prašymo nagrinėjimo procedūrą paprastai turėtų būti numatyta bent: prašytojo teisė likti, kol bus priimtas sprendžiančiosios institucijos sprendimas<…>;

<…>

36)	kai prašytojas pateikia paskesnį prašymą nepateikdamas naujų įrodymų ar argumentų, būtų neproporcinga įpareigoti valstybes nares pradėti naują visapusiško nagrinėjimo procedūrą. Tais atvejais valstybės narės turėtų turėti galimybę atmesti prašymą kaip nepriimtiną pagal res judicata principą.“

24.

Šios direktyvos 9 straipsnio „Teisė likti valstybėje narėje prašymo nagrinėjimo metu“ 1 dalyje nustatyta:

„Tik taikant šią tvarką prašytojams leidžiama likti valstybėje narėje, kol sprendžiančioji institucija priima sprendimą pagal pirmosios instancijos procedūras, nustatytas III skyriuje. Ta teisė likti nesuteikia teisės į leidimą gyventi šalyje.“

25.

Direktyvos 2013/32 31 straipsnio „Nagrinėjimo procedūra“ 3 dalyje nurodyta:

„3. Valstybės narės užtikrina, kad nagrinėjimo procedūra būtų baigta per šešis mėnesius nuo prašymo pateikimo dienos.

Kai prašymui taikoma Reglamente [„Dublinas III“] nustatyta procedūra, šešių mėnesių terminas pradedamas skaičiuoti nuo tada, kai pagal tą reglamentą nustatoma už prašymo nagrinėjimą atsakinga valstybė narė, prašytojas yra tos valstybės teritorijoje ir yra kompetentingos institucijos žinioje.

Valstybės narės gali pratęsti šioje dalyje nustatytą šešių mėnesių terminą ne ilgesniam nei dar devynių mėnesių laikotarpiui, kai:

<…>

c)	uždelsiama akivaizdžiai dėl to, kad prašytojas nevykdo savo pareigų pagal 13 straipsnį.

<…>“

26.

Šios direktyvos 33 straipsnyje „Nepriimtini prašymai“ nustatyta:

„1. Be bylų, kuriose prašymas nenagrinėjamas pagal Reglamentą [„Dublinas III“], valstybės narės neprivalo nagrinėti, ar prašytojas priskirtinas prie tarptautinės apsaugos gavėjų pagal Direktyvą 2011/95 <…>, kai vadovaujantis šiuo straipsniu prašymas laikomas nepriimtinu.

2. Valstybės narės gali laikyti tarptautinės apsaugos prašymą nepriimtinu, tik jeigu:

<…>

d)	prašymas yra paskesnis prašymas, kai neatsirado naujos informacijos arba duomenų, susijusių su nagrinėjimu, ar prašytojas priskirtinas prie tarptautinės apsaugos gavėjų pagal Direktyvą 2011/95 <…> arba prašytojas jų nepateikė; arba

<…>“

27.

Šios direktyvos 40 straipsnyje „Paskesnis prašymas“ nustatyta:

„1. Kai asmuo, kuris paprašė tarptautinės apsaugos valstybėje narėje, pateikia papildomų nusiskundimų arba paskesnį prašymą toje pačioje valstybėje narėje, ta valstybė narė nagrinėja šiuos papildomus nusiskundimus arba su paskesniu prašymu susijusią informaciją, nagrinėdama ankstesnį prašymą ir nagrinėdama sprendimą, kuris apskųstas teismine arba administracine [tvarka], tiek, kiek toks nagrinėjimas leidžia kompetentingoms institucijoms atsižvelgti į visą informaciją, kuria pagrįsti papildomi nusiskundimai arba paskesnis prašymas, ir ją svarstyti.

2. Siekiant priimti sprendimą dėl tarptautinės apsaugos prašymo priimtinumo pagal 33 straipsnio 2 dalies d punktą, paskesnis tarptautinės apsaugos prašymas visų pirma turi būti preliminariai išnagrinėjamas, siekiant nustatyti, ar dėl šio prašymo atsirado arba prašytojas pateikė naujos informacijos arba duomenų, susijusių su nagrinėjimu dėl prašytojo priskyrimo prie tarptautinės apsaugos gavėjų pagal Direktyvą 2011/95 <…>

<…>

5. Kai paskesnis prašymas pagal šį straipsnį toliau nenagrinėjamas, jis pagal 33 straipsnio 2 dalies d punktą laikomas nepriimtinu.

<…>“

28.

Direktyvos 2013/32 46 straipsnyje „Teisė į veiksmingą teisių gynimo priemonę“ nustatyta:

„1. Valstybės narės užtikrina, kad prašytojai turėtų teisę į veiksmingą teisių gynimo priemonę, kuria galėtų naudotis teisme, kad galėtų apskųsti:

sprendimą, priimtą dėl tarptautinės apsaugos prašymo, įskaitant sprendimą:

<…>

iv)	nevykdyti nagrinėjimo pagal 39 straipsnį;

<…>

3. Kad būtų laikomasi 1 dalies, valstybės narės užtikrina, jog taikant veiksmingą teisių gynimo priemonę būtų numatytas išsamus ir ex nunc faktinis ir teisinis tarptautinės apsaugos poreikių nagrinėjimas, įskaitant, atitinkamais atvejais, nagrinėjimą pagal Direktyvą 2011/95 <…>, bent vykdant apeliacines procedūras pirmosios instancijos teisme.

<…>

5. Nedarydamos poveikio 6 daliai, valstybės narės leidžia prašytojams likti jų teritorijoje, kol baigiasi laikotarpis, per kurį jie gali pasinaudoti teise į veiksmingą teisių gynimo priemonę, ir, kai tokia teise per tą laikotarpį buvo pasinaudota – kol laukiama priemonės rezultato.

6. Kai sprendimas:

<…>

b)	prašymą laikyti nepriimtinu pagal 33 straipsnio 2 dalies a, b arba d punktą;

<…>

atitinkamo prašytojo prašymu arba ex officio teismas turi įgaliojimus priimti sprendimą, ar prašytojas gali likti valstybės narės teritorijoje, jeigu tokiu sprendimu panaikinama prašytojo teisė likti valstybėje narėje ir kai nacionalinėje teisėje nenumatyta teisė likti valstybėje narėje, kol laukiama teisių gynimo priemonės rezultato.

<…>“

3. Įgyvendinimo reglamentas (ES) Nr. 118/2014 ( 10 )

29.

Šio reglamento, kuriuo iš dalies keičiamas Reglamentas (EB) Nr. 1560/2003 ( 11 ), 1 straipsnio 4 dalimi į 9 straipsnį įterpta nauja dalis, pagal kurią:

„1a. Jeigu perduodančiosios valstybės narės prašymu perdavimas atidedamas, perduodančioji ir atsakinga valstybė narė turi atnaujinti ryšį, kad kitas perdavimas būtų parengtas kuo greičiau, kaip nustatyta 8 straipsnyje, ir ne vėliau kaip per dvi savaites nuo tada, kai valdžios institucijos sužino, kad nebėra vėlavimą arba atidėjimą sukėlusių aplinkybių. Tokiu atveju prieš vykdant perdavimą išsiunčiama atnaujinta duomenų perdavimo standartinė forma, kaip nustatyta VI priede.“

30.

Reglamento Nr. 118/2014 1 straipsnio 5 dalimi Reglamento Nr. 1560/2003 9 straipsnio 2 dalis pakeista taip:

„2. Valstybė narė, kuri dėl vienos iš Reglamento [„Dublinas III“] 29 straipsnio 2 dalyje išvardytų priežasčių negali įvykdyti perdavimo per įprastinį šešių mėnesių terminą, skaičiuojamą nuo prašymo perimti atitinkamą asmenį arba jį atsiimti arba nuo galutinio sprendimo dėl skundo arba peržiūros, dėl kurių vykdymas atidedamas, priėmimo, apie tai praneša atsakingai valstybei narei iki šio termino pabaigos. Kitaip atsakomybė už tarptautinės apsaugos prašymo nagrinėjimą ir kitos Reglamente [„Dublinas III“] numatytos prievolės tenka prašančiajai valstybei narei to reglamento 29 straipsnio 2 dalyje nustatyta tvarka.“

B. Vokietijos teisė

31.	2008 m. rugsėjo 2 d. redakcijos iš dalies pakeisto Asylgesetz (Prieglobsčio įstatymas) ( 12 )27a straipsnyje nustatyta: „Prieglobsčio prašymas nepriimtinas, jei pagal Sąjungos teisės aktus arba pagal tarptautinę sutartį už prieglobsčio procedūros vykdymą atsakinga kita valstybė.“

32.

Šio įstatymo 34a straipsnyje nurodyta:

„1. Jei užsienietis turi būti išsiunčiamas į saugią trečiąją valstybę (26a straipsnis) arba į už prieglobsčio procedūros vykdymą atsakingą valstybę (27a straipsnis), federalinė tarnyba nurodo jį išsiųsti į šią valstybę, kai tik paaiškėja, kad tai galima padaryti <…>

2. Pagal Verwaltungsgerichtsordnung [(Administracinių bylų teisenos kodeksas) ( 13 )] 80 straipsnio 5 dalį skundai dėl nurodymo išsiųsti turi būti pateikti per savaitę nuo pranešimo apie šį nurodymą. Jei skundas pateiktas per nustatytą terminą, išsiuntimas negalimas, kol nepriimtas teismo sprendimas <…>“

33.

Šio įstatymo 77 straipsnio 1 dalyje nustatyta:

„Pagal šį įstatymą nagrinėjamose bylose teismas atsižvelgia į faktinę ir teisinę situaciją, egzistavusią vykstant paskutiniam posėdžiui; jei prieš priimant sprendimą posėdžio nebuvo rengiama, lemiamos reikšmės turi priimant sprendimą buvusi situacija. <…>“

34.

1993 m. liepos 9 d. paskelbtos redakcijos 1991 m. kovo 29 d. Vokietijos Federacinės Respublikos vyriausybės ir Italijos Respublikos vyriausybės susitarimo dėl nelegaliai esančių asmenų readmisijos 2 straipsnio 1 ir 2 dalyse nustatyta:

„1. Susitariančiosios Šalies prašymu kita Susitariančioji Šalis, per kurios išorės sieną pateko prašančioje Susitariančiojoje Šalyje nustatytų atvykimo ir buvimo sąlygų neatitinkantis ar jau neatitinkantis asmuo, be formalumų vėl priima šį asmenį į savo teritoriją.

2. Pagal šį straipsnį išorės siena yra pirmoji kirsta siena, kuri nėra 1985 m. birželio 14 d. sudaryto Šengeno susitarimo [tarp Beniliukso ekonominės sąjungos valstybių, Vokietijos Federacinės Respublikos ir Prancūzijos Respublikos vyriausybių dėl laipsniško jų bendrų sienų kontrolės panaikinimo įgyvendinimo, pasirašyto 1985 m. birželio 14 d. Šengene (Liuksemburgas) ir įsigaliojusio 1995 m. kovo 26 d. ( 14 )] Susitariančiųjų Šalių vidaus siena.“

III. Faktinės aplinkybės ir prejudiciniai klausimai

35.	A. Hasan, kuris buvo sulaikytas Frankfurte prie Maino (Vokietija), 2014 m. spalio 29 d. Vokietijoje pateikė prieglobsčio prašymą. Patikrinus Eurodac sistemos duomenis, nustatyta, kad jis jau pateikė tarptautinės apsaugos prašymą Italijoje 2014 m. rugsėjo 4 dieną.

36.	2014 m. lapkričio 11 d. Vokietijos valdžios institucijos, remdamosi Reglamento „Dublinas III“ nuostatomis, Italijos valdžios institucijoms pateikė prašymą atsiimti A. Hasan. Italijos valdžios institucijos neatsakė į šį prašymą atsiimti.

37.	2015 m. sausio 30 d. Vokietijos valdžios institucijos atmetė A. Hasan pateiktą prieglobsčio prašymą kaip nepriimtiną, motyvuodamos tuo, kad už šio prašymo nagrinėjimą atsakinga Italija, ir nurodė jį perduoti šiai valstybei narei.

38.	M. Hasan dėl šio sprendimo pateikė skundą Verwaltungsgericht Trier (Tryro administracinis teismas, Vokietija) ir kartu prašė sustabdyti sprendimo vykdymą. 2015 m. kovo 12 d. šis prašymas sustabdyti sprendimo vykdymą buvo atmestas, o 2015 m. birželio 30 d. atmestas ir skundas.

39.	2015 m. rugpjūčio 3 d. Vokietijos valdžios institucijos A. Hasan perdavė Italijai. Vis dėlto tą patį 2015 m. rugpjūčio mėnesį jis neteisėtai grįžo į Vokietiją.

40.

M. Hasan dėl Verwaltungsgericht Trier (Tryro administracinis teismas) nutarties pateikė apeliacinį skundą Oberverwaltungsgericht Rheinland-Pfalz (Reino krašto-Pfalco aukštesnysis administracinis teismas, Vokietija), šis 2015 m. lapkričio 3 d. šį apeliacinį skundą patenkino, be kita ko, nusprendęs, kad A. Hasan į Italiją perduotas pasibaigus Reglamento „Dublinas III“ 29 straipsnio 1 dalyje nustatytam šešių mėnesių terminui ir kad dėl šios aplinkybės Vokietija tapo atsakinga už jo pateikto prieglobsčio prašymo nagrinėjimą.

41.

Tada Vokietijos Federacinė Respublika pateikė prašymą dėl šio sprendimo peržiūros prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui. Bundesverwaltungsgericht (Federalinis administracinis teismas, Vokietija) mano, kad apeliacinės instancijos teismo analizė yra klaidinga, nes, teisingai apskaičiavus Reglamento „Dublinas III“ 29 straipsnio 1 dalyje nustatytą terminą, A. Hasan Italijai perduotas šiam dar nesibaigus.

42.

Vis dėlto, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nuomone, negalima galutinai nustatyti, kad Italija buvo pirmoji atsakinga už A. Hasan prieglobsčio prašymo nagrinėjimą, nes neatmestina galimybė, kad tokia atsakomybė neturės būti taikoma pagal šio reglamento 3 straipsnio 2 dalį dėl galimų prieglobsčio procedūros ir tarptautinės apsaugos prašytojų priėmimo sąlygų sisteminių trūkumų.

43.

Atsižvelgiant į tai, Bundesverwaltungsgericht (Federalinis administracinis teismas) kyla klausimas, ar po to, kai A. Hasan neteisėtai grįžo į Vokietijos Federacinės Respublikos teritoriją, atsakomybė nagrinėti prieglobsčio prašymą galėjo būti jau perduota Vokietijai tą dieną, kai priimtas apeliacinės instancijos teismo sprendimas. Be to, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui neaišku, ar atsiėmimo procedūra dar gali būti vykdoma tą dieną.

44.	Tam, kad priimtų sprendimą dėl šių aspektų, nacionalinis teismas kelia klausimą dėl pirmojo A. Hasan perdavimo pasekmių, datos, kuria turi būti vadovaujamasi vertinant reikšmingas faktines aplinkybes, siekiant išnagrinėti jo skundą, ir galimybės numatyti naują atitinkamo asmens perdavimą Italijai.

45.

Šiomis aplinkybėmis Bundesverwaltungsgericht (Federalinis administracinis teismas) nusprendė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui tokius prejudicinius klausimus:

„1.

Tuo atveju, kai antrą prieglobsčio prašymą kitoje valstybėje narėje (šiuo atveju – Vokietijoje) pateikęs trečiosios šalies pilietis, teismui atmetus jo prašymą sustabdyti sprendimo dėl perdavimo vykdymą pagal Reglamentą „Dublinas III“, buvo perduotas valstybei narei, kuri yra pirmoji atsakinga už pirmąjį prieglobsčio prašymą (šiuo atveju – Italijai), o jis iš karto neteisėtai grįžo į antrą valstybę narę (šiuo atveju – Vokietiją):

ar pagal Reglamento „Dublinas III“ principus sprendimą dėl perdavimo peržiūrint teisme turi būti vadovaujamasi faktine padėtimi perdavimo momentu, nes laiku atlikus perdavimą atsakomybė buvo galutinai nustatyta, todėl Reglamento „Dublinas III“ nuostatos dėl atsakomybės vėlesnei įvykių eigai nebetaikomos, ar vis dėlto turi būti atsižvelgta į vėliau pakitusias aplinkybes, kurios iš esmės svarbios nustatant atsakomybę, pavyzdžiui, nustatytų atsiėmimo arba (kartotinio) perdavimo terminų pasibaigimą?

b)	ar nustačius atsakomybę pagal sprendimą dėl perdavimo galimi kiti perdavimai į valstybę narę, kuri yra pirmoji atsakinga, ir ar ši valstybė narė įpareigota perimti trečiosios šalies pilietį savo žinion?

Jei atsakomybė sprendime dėl perdavimo galutinai nenustatoma: kurios iš toliau nurodytų nuostatų tokiu atveju turi būti taikomos asmeniui, patenkančiam į Reglamento „Dublinas III“ 18 straipsnio 1 dalies b, c ar d punktų taikymo sritį, dėl vykstančio apeliacinio proceso, kuriame ginčijamas jau įvykdytas sprendimas dėl perdavimo:

a)	Reglamento „Dublinas III“ 23 straipsnis (pagal analogiją), o tai reikštų, kad laiku nepateikus naujo prašymo atsiimti atsakomybė gali būti perkelta pagal Reglamento „Dublinas III“ 23 straipsnio 2 ir 3 dalis; ar

b)	Reglamento „Dublinas III“ 24 straipsnis (pagal analogiją); ar

c)	nė viena iš a ir b punktuose nurodytų teisės normų?

Jeigu tokiam asmeniui (pagal analogiją) būtų netaikomas nei Reglamento „Dublinas III“ 23 straipsnis, nei 24 straipsnis (2 klausimo c punktas): ar remiantis apskųstu sprendimu dėl perdavimo galimi kiti perdavimai į valstybę narę, kuri yra pirmoji atsakinga (šiuo atveju – Italiją), kol bus baigtas nagrinėti apeliacinis skundas, kuriuo šis sprendimas skundžiamas, ir ar ši valstybė narė yra įpareigota perimti trečiosios šalies pilietį savo žinion neatsižvelgiant į kitus prašymus atsiimti, pateiktus nepaisant Reglamento „Dublinas III“ 23 straipsnio 3 dalyje arba 24 straipsnio 2 dalyje nustatytų terminų, taip pat į [šio] reglamento 29 straipsnio 1 ir 2 dalyse nustatytus perdavimo terminus?

Jeigu tokiam asmeniui (pagal analogiją) būtų taikomas [to] reglamento 23 straipsnis (2 klausimo a punktas): ar naujas prašymas atsiimti (pagal analogiją) turi būti teikiamas laikantis naujo termino pagal Reglamento „Dublinas III“ 23 straipsnio 2 dalį? Jeigu taip: ar šis naujas terminas skaičiuojamas nuo dienos, kurią kompetentinga institucija sužinojo apie pakartotinį atvykimą, ar nuo kokio kito įvykio?

Jeigu tokiam asmeniui (pagal analogiją) būtų taikomas Reglamento „Dublinas III“ 24 straipsnis (2 klausimo b punktas):

a)	Ar naujas prašymas atsiimti (pagal analogiją) turi būti teikiamas laikantis naujo termino pagal Reglamento „Dublinas III“ 24 straipsnio 2 dalį? Jeigu taip: ar šis naujas terminas skaičiuojamas nuo dienos, kurią kompetentinga institucija sužinojo apie pakartotinį atvykimą, ar nuo kito momento?

Jeigu kita valstybė narė (šiuo atveju – Vokietija) praleidžia Reglamento „Dublinas III“ 24 straipsnio 2 dalyje nustatytą (pagal analogiją) privalomą terminą: ar pateikiamas naujas prieglobsčio prašymas pagal [šio] reglamento 24 straipsnio 3 dalį savaime lemia kitos valstybės narės (šiuo atveju – Vokietijos) atsakomybę, ar ši valstybė narė gali dar kartą, nepaisant naujo prieglobsčio prašymo, neatsižvelgdama į jokį terminą prašyti pirmos atsakingos valstybės narės (šiuo atveju – Italijos) atsiimti užsienio šalies pilietį arba perduoti jį šiai valstybei narei, neteikdama prašymo atsiimti?

Jeigu kita valstybė narė (šiuo atveju – Vokietija) praleidžia Reglamento „Dublinas III“ 24 straipsnio 2 dalyje nustatytą (pagal analogiją) privalomą terminą: ar kitoje valstybėje narėje (šiuo atveju – Vokietijoje) dar nagrinėjamas prieš perdavimą pateiktas prieglobsčio prašymas laikomas nauju prieglobsčio prašymu pagal Reglamento „Dublinas III“ 24 straipsnio 3 dalį?

Jeigu kita valstybė narė (šiuo atveju – Vokietija) praleidžia Reglamento „Dublinas III“ 24 straipsnio 2 dalyje nustatytą (pagal analogiją) privalomą terminą ir užsienio šalies pilietis nepateikia naujo prieglobsčio prašymo, o kitoje valstybėje narėje (šiuo atveju – Vokietijoje) dar nagrinėjamas prieš perdavimą pateiktas prieglobsčio prašymas nelaikomas nauju prieglobsčio prašymu pagal Reglamento „Dublinas III“ 24 straipsnio 3 dalį: ar kita valstybė narė (šiuo atveju – Vokietija) gali, neatsižvelgdama į jokį terminą, prašyti valstybės narės, kuri yra pirmoji atsakinga (šiuo atveju – Italijos), atsiimti užsienio šalies pilietį arba perduoti jį šiai valstybei narei, neteikdama prašymo atsiimti?“

IV. Analizė

46.	Penkiais glaudžiai tarpusavyje susijusiais klausimais, kuriuos papildo daugybė smulkesnių klausimų, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, darydamas įvairias prielaidas, iš esmės Teisingumo Teismo prašo pateikti išaiškinimą dėl trijų skirtingų kylančių problemų.

47.

Šie klausimai susiję su tuo: pirma, ar sprendime dėl perdavimo atsakingos valstybės narės nustatymas yra galutinis, antra, kokia yra vykdomos sprendimo dėl perdavimo teisminės kontrolės apimtis, ir, galiausiai – kokios sąlygos, procedūros ir terminai taikomi tarptautinės apsaugos prašytojui, kuris jau perduotas, bet neteisėtai grįžo į pirmos prašančiosios valstybės narės teritoriją, kurioje dar nagrinėjamas skundas dėl pirmojo sprendimo dėl perdavimo ( 15 ).

48.

Taigi, siekiant nacionaliniam teismui pateikti kuo aiškesnius atsakymus į pagrindinėje byloje kilusius klausimus, kurie sprendime dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą išdėstyti labai išsamiai, juos reikės pergrupuoti ir atsakyti tik dėl šių trijų pagrindinių sunkumų, o tai šiam teismui leis rasti atsakymus į visus pagrindinėje byloje keliamus klausimus.

A. Dėl atsakingos valstybės narės nustatymo galutinio pobūdžio

49.	Iš esmės prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas Teisingumo Teismo prašo nuspręsti, ar už prieglobsčio prašymo nagrinėjimą atsakingos valstybės narės nustatymas yra galutinis ( 16 ), kai priimtas sprendimas dėl perdavimo.

50.

Savo pastabose Lenkijos Respublika, remdamasi būtent valstybių narių lojalaus bendradarbiavimo principu, būtinybe greitai nagrinėti tarptautinės apsaugos prašymus ir tuo, kad egzistuoja atsakingos valstybės narės nustatymo objektyvūs kriterijai, mano, kad sprendimas dėl perdavimo leidžia galutinai nustatyti už prieglobsčio prašymo nagrinėjimą atsakingą valstybę narę, kuriai prašytojas gali būti perduotas, kad būtų nagrinėjamas jo tarptautinės apsaugos prašymas. Nepritariu šiam aiškinimui.

51.

Kitose pastabose, kurias Teisingumo Teismui pateikė Vokietijos Federacinė Respublika, Šveicarijos Konfederacija ir Europos Komisija, priešingai, sutariama, kad sprendimas dėl perdavimo neleidžia galutinai nustatyti už prieglobsčio prašymą atsakingos valstybės narės. Pritariu veikiau šiam aiškinimui, o skirtingi teisės aktai ir jurisprudencija jį patvirtina.

52.

Pirmiausia Reglamento „Dublinas III“ 27 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad tarptautinės apsaugos prašytojams turi būti suteiktos veiksmingos teisės gynimo priemonės, leidžiančios apskųsti dėl jų perdavimo priimtus sprendimus. Šia teise teikti skundą dėl perdavimo turi būti galima pasinaudoti per protingą terminą ir ji gali būti grindžiama pagrindais, kuriais ginčijamas atsakingos valstybės nustatymas.

53.

Šiomis aplinkybėmis pažymėtina, kad perdavimas ir atsakingos valstybės narės nustatymas yra du to paties dalyko aspektai ( 17 ). Perdavimas galimas, tik jeigu nustatant atsakingą valstybę narę paskirta kita valstybė narė, atsakinga už prašymo nagrinėjimą, nei ta, kurios teritorijoje yra prašytojas ( 18 ).

54.

Iš Teisingumo Teismo jurisprudencijos matyti, kad pagrindas, kuriuo galima remtis, siekiant apskųsti sprendimą dėl perdavimo, gali būti objektyvių kriterijų, nurodytų Reglamento „Dublinas III“ III skyriuje, padedančių nustatyti už prieglobsčio prašymo nagrinėjimą atsakingą valstybę narę, taikymo kvestionavimas ( 19 ).

55.

Aplinkybė, kad dėl sprendimo dėl perdavimo gali būti pateikiamas skundas, ir remiantis būtent tuo, kad ginčijamas už prieglobsčio prašymo nagrinėjimą atsakingos valstybės narės nustatymas, savaime reiškia tai, kad atsakingos valstybės narės nustatymas gali būti laikomas galutiniu tik jeigu skundas dėl sprendimo dėl perdavimo jau išnagrinėtas, o šiuo atveju, beje, taip nėra, nes skundas dėl A. Hasan perdavimo dar nagrinėjamas prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiame teisme.

56.

Be to, Reglamento „Dublinas III“ 29 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad jeigu perdavimas per šešis mėnesius neįvyksta, pirmoji pripažinta už prieglobsčio prašymo nagrinėjimą atsakinga valstybė narė atleidžiama nuo pareigų, o atsakomybė perkeliama prašančiajai valstybei narei. Taigi sprendimas dėl perdavimo gali būti skundžiamas ir dėl nacionalinės valdžios institucijų neveikimo, ir dėl to atsakingos valstybės narės nustatymas gali nebetikti, nes numatyta, kad ši atsakomybė perkeliama pareigų nevykdančiai valstybei narei.

57.

Be to, pagal šio straipsnio 3 dalį atsakingos valstybės narės nustatymas gali nebegalioti. Iš tikrųjų, jei asmuo perduotas klaidingai arba panaikintas sprendimas dėl perdavimo po to, kai jis buvo įvykdytas, perdavusi valstybė narė atitinkamą asmenį turi atsiimti ir tampa atsakinga už apsaugos prašymo nagrinėjimą.

58.

Šio reglamento 19 straipsnyje nustatyta ir tai, kad valstybės narės atsakomybė gali būti perleidžiama dėl įvairių priežasčių, kaip antai teisės gyventi šalyje patvirtinančio dokumento išdavimas, atitinkamo asmens nebuvimas (savanoriško ar priverstinio, t. y. dėl sprendimo išsiųsti) valstybės narės teritorijoje ar galiausiai dėl to, kad atitinkamas asmuo atsiima prieglobsčio prašymą.

59.

Šios teisės aktuose ir jurisprudencijoje nurodytos aplinkybės leidžia atmesti galimybę, kad atsakinga valstybė narė galutinai nustatoma sprendime dėl perdavimo, nesvarbu, ar jis buvo įvykdytas, ar ne, net jeigu jis gali būti ginčijamas pateikiant skundą arba dėl pasibaigusio laikotarpio ir dėl to, kad valdžios institucijos nesiėmė veiksmų, kad realiai perduotų atitinkamą asmenį. Skundas dėl sprendimo dėl perdavimo neišvengiamai darys poveikį atsakingos valstybės nustatymui.

60.	Taigi atsakingos valstybės nustatymas negali būti laikomas galutinis, kai priimtas sprendimas dėl perdavimo, juo labiau kai, kaip šiuo atveju, dėl šio sprendimo pateiktas skundas, kuris dar galutinai neišnagrinėtas.

61.

Galiausiai, kadangi, kaip toliau siūlysiu nuspręsti, į vėlesnes po sprendimo dėl perdavimo priėmimo aplinkybes reikės atsižvelgti tikrinant šio sprendimo teisėtumą, jeigu jos susijusios su pradine atsakomybe, kuria grindžiamas tas sprendimas, tai atsakingos valstybės narės nustatymas negali būti galutinis perdavimo momentu.

62.	Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, siūlau Teisingumo Teismui atsakyti taip, kad sprendimas dėl prieglobsčio prašytojo perdavimo nereiškia, kad už prieglobsčio prašymo nagrinėjimą atsakingos valstybės narės nustatymas yra galutinis.

B. Dėl teisminės kontrolės apimties

63.

Dabar reikia išnagrinėti nacionalinių teismų vykdomos sprendimų dėl perdavimo teisminės kontrolės apimtį. Konkrečiau kalbant, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas Teisingumo Teismo iš esmės prašo patikslinti, ar vykdant sprendimo dėl perdavimo teisminę kontrolę turi būti atsižvelgiama į perdavimo momentu egzistavusią faktinę situaciją, ar į vėliau pakitusias aplinkybes, kurios apskritai reikšmingos nustatant atsakingą valstybę narę, pavyzdžiui, į praleistą atsiėmimo arba kartotinio perdavimo terminą.

64.

Kaip nurodžiau siūlydamas atsakymą į pirmąjį klausimą, sprendimą dėl perdavimo reikia laikyti antruoju atsakingos valstybės narės nustatymo procedūros etapu. Šis sprendimas priimamas atsižvelgiant į atsakingą valstybę narę, nustatytą taikant objektyvius kriterijus, įtvirtintus Reglamento „Dublinas III“ III skyriuje, ir šie du sprendimai, kurie negali būti vertinami atskirai, gali būti skundžiami dėl skirtingų priežasčių ir naudojantis skirtingomis priemonėmis.

65.	Pirmiausia primintina, kad sprendimai dėl atsakingos valstybės narės nustatymo, taigi ir dėl perdavimo, gali nepalankiai paveikti tarptautinės apsaugos prašytojų interesus ( 20 ), todėl jiems turi būti suteiktos realios teisminės garantijos skųsti šiuos sprendimus.

66.

Siekiant atsakyti į prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo klausimą, reikia remtis Reglamento „Dublinas III“ 19 konstatuojamąja dalimi ir 27 straipsniu tam, kad būtų pripažinta, jog prieglobsčio prašytojų teisė į veiksmingą teisės gynimo priemonę neišvengiamai netektų savo veiksmingumo, jeigu nebūtų atsižvelgiama į vėlesnes aplinkybes, susiklosčiusias po perdavimo, kai vykdoma sprendimo dėl perdavimo teisėtumo teisminė kontrolė, ypač esant tokiai situacijai, kaip nagrinėjama pagrindinėje byloje, kai perdavimas įvykdytas, nors skundas dėl jo dar neišnagrinėtas, o atitinkamas asmuo grįžo į jį perdavusią valstybę narę.

67.

Iš tikrųjų iš šio reglamento 19 konstatuojamosios dalies matyti, kad, siekiant užtikrinti veiksmingą tarptautinės apsaugos prašytojų teisių apsaugą, reikia įtvirtinti teismines garantijas ir teisę į veiksmingą teisės gynimo priemonę, kai priimami sprendimai dėl perdavimo, laikantis Chartijos 47 straipsnio. Kaip matyti iš šios konstatuojamosios dalies, ši teisė į veiksmingą teisės gynimo priemonę turi būti siejama su Reglamento „Dublinas III“ taikymo nagrinėjimu ir valstybėje narėje, kuriai prašytojas perduotas, esančios faktinės ar teisinės situacijos nagrinėjimu. Žinoma, šiame reglamente nenurodyta įtvirtintos teisės į teisės gynimo priemonę apimtis, bet ją galima nustatyti remiantis teleologiniu šių nuostatų aiškinimu. Be to, tokius pačius argumentus reikia taikyti ir dėl pasibaigusio atsiėmimo arba kartotinio perdavimo terminų.

68.

Nors Reglamento „Dublinas III“ 7 straipsnyje numatyta, kad pagal to reglamento III skyriuje įtvirtintus objektyvius kriterijus atsakinga valstybė narė nustatoma atsižvelgiant į faktinę padėtį tuo metu, kai pirmą kartą pateiktas tarptautinės apsaugos prašymas, pragmatiškai žvelgiant, pagal šią nuostatą neturėtų būti draudžiamas atitinkamo asmens padėties, kokia ji buvo po šio lemiamo momento, kai pripažįstama ir suteikiama tarptautinė apsauga, vertinimas, siekiant nuspręsti dėl sprendimo dėl perdavimo teisėtumo. Iš tikrųjų būtent padėtis, kurioje buvo trečiosios valstybės pilietis ar asmuo be pilietybės prieš jam patenkant į Sąjungos teritoriją, turės lemiamos reikšmės tam, ar jam bus suteikta prašoma apsauga, ar ne. Tačiau vertinimas, kuri valstybė narė bus atsakinga už šio apsaugos prašymo nagrinėjimą, todėl ir reikalingumas vykdyti perdavimą, yra visai kitas klausimas.

69.

Iš tikrųjų sprendimo dėl perdavimo teisėtumo vertinimas skiriasi nuo tarptautinės apsaugos suteikimo vertinimo. Pirmasis iš šių vertinimų reikalauja, kad būtų atsižvelgta į aplinkybes, susiklosčiusias vėliau, nei pateiktas pirmas tarptautinės apsaugos prašymas, ir į vėlesnes faktines aplinkybes, susiklosčiusias po to, kai atitinkamas asmuo pateko į teritoriją, kad jam būtų užtikrinta veiksminga teisminė apsauga.

70.

Šiuo klausimu iš Reglamento „Dublinas III“ 21 konstatuojamosios dalies ir 3 straipsnio 2 dalies antros pastraipos matyti, kad vertinant reikalingumą perduoti turi būti atsižvelgiama į prašomoje valstybėje narėje sudarytas prieglobsčio prašytojų priėmimo sąlygas ir prireikus jos gali lemti tai, kad valstybei narei nebus suteikta atsakomybės nagrinėti prašymą ir perdavimas nebus galimas, jeigu prieglobsčio procedūra ir prašytojų priėmimo sąlygos turės sisteminių trūkumų. Šios aplinkybės būtinai turi būti vertinamos pragmatiškai ir tuo metu, kai teismas sprendžia dėl apskųsto sprendimo dėl perdavimo.

71.

Iš tikrųjų toks vertinimas negali būti atliktas tada, kai pateikiamas tarptautinės apsaugos prašymas, bet kai jis atliekamas turi būti atsižvelgta į atsakingoje valstybėje narėje, į kurią numatyta perduoti prašytoją, egzistuojančių faktinių aplinkybių pokyčius. Maža to, tada, kai, kaip šioje byloje, perdavimas jau įvykdytas, to sprendimo teisėtumo teisminė kontrolė turi apimti ir prašomoje valstybėje narėje egzistuojančią faktinę situaciją. Toks pats požiūris turi būti taikomas visiems pokyčiams, kurie gali įvykti nuo prašymo pateikimo iki tos dienos, kai teismas priima sprendimą dėl skundžiamo perdavimo, kaip, be kita ko, ir dėl pasibaigusių atsiėmimo arba kartotinio perdavimo terminų.

72.

Beje, šiuo klausimu Teisingumo Teismas nusprendė, kad, kaip matyti iš Reglamento „Dublinas III“ 9 konstatuojamosios dalies, šiuo reglamentu, be kita ko, siekiama atlikti būtinus Dublino sistemos veiksmingumo ir prašytojams suteiktos apsaugos patobulinimus; prašytojų apsauga užtikrinama, be kita ko, jiems suteikiant veiksmingą teisminę apsaugą ( 21 ).

73.

Šiuo klausimu nuspręsta ir tai, jog, siekiant įsitikinti, kad sprendimas dėl perdavimo buvo priimtas teisingai pritaikius Reglamente „Dublinas III“ įtvirtintus atsakingos valstybės narės nustatymo kriterijus, skundą dėl sprendimo dėl perdavimo gavęs teismas turi galėti išnagrinėti kuo išsamiau prašytojo teiginius ( 22 ). Teisingumo Teismas nusprendė, kad iš Reglamento „Dublinas III“ 22 straipsnio matyti, kad atsakymas į tokį prašymą turi būti grindžiamas tiesioginių ir netiesioginių įrodymų, leidžiančių taikyti šio reglamento III skyriuje įtvirtintus kriterijus, vertinimu ( 23 ). Be to, Teisingumo Teismas nusprendė, kad priimdamas Reglamentą „Dublinas III“ Sąjungos teisės aktų leidėjas nustatė ne tik organizacines taisykles, reguliuojančias vien valstybių narių tarpusavio santykius, siekiant nustatyti atsakingą valstybę narę, bet į šią procedūrą įtraukė ir prieglobsčio prašytojus, įpareigodamas valstybes nares pranešti jiems apie atsakomybės kriterijus ir suteikti galimybę pateikti informaciją, leidžiančią teisingai taikyti šiuos kriterijus, taip pat užtikrindamas jiems teisę į veiksmingą teisių gynimo priemonę dėl sprendimo dėl perdavimo ( 24 ).

74.

Ši teisė tikrai būtų pažeista, jeigu teisminė kontrolė turėtų būti siejama tik su perdavimo vykdymo metu egzistuojančia faktine situacija ir neapimti pokyčių, įvykusių priėmus šį sprendimą. Pagrindai, kuriais galima remtis skundžiant sprendimą dėl perdavimo, negali būti ribojami taip, kad apimtų tik tuos, kurie egzistavo sprendimo priėmimo metu. Dėl vėlesnių aplinkybių turi būti galima išplėsti vykdomą sprendimo dėl perdavimo ir jo padarinių teisminę kontrolę. Dėl to vertinant perdavimo teisėtumą turi būti atsižvelgiama į tokias aplinkybes: prieglobsčio prašytojų priėmimo sąlygos prašomoje valstybėje narėje ar pasibaigę atsiėmimo arba kartotinio perdavimo terminai, juo labiau kad šios priėmimo sąlygos gali greitai kisti, nelygu valstybė narė, atsižvelgiant į migracijos spaudimą tuo metu, kai teismas priima sprendimą.

75.

Be to, Direktyvos 2013/32 25 konstatuojamojoje dalyje nurodyta, kad, siekiant teisingai nustatyti, ar prašytojai turi teisę gauti papildomą apsaugą, kiekvienam prašytojui „turėtų būti leista veiksmingai naudotis procedūromis, suteikta galimybė bendradarbiauti ir tinkamai bendrauti su kompetentingomis institucijomis, siekiant pateikti susijusius savo bylos faktus, ir turėtų būti suteiktos pakankamos procesinės garantijos pateikti savo argumentus visais procedūros etapais“ ( 25 ). Jeigu, kaip minėta, tarptautinės apsaugos suteikimas yra kitoks procesas nei atsakingos valstybės narės nustatymas, taigi ir sprendimo dėl perdavimo priėmimas, galiausiai ši nurodyta aplinkybė neišvengiamai apima etapą, vykstantį po perdavimo procedūros, nes šioje direktyvoje nustatyti prašomos tarptautinės apsaugos suteikimo kriterijai ir šis apsaugos suteikimas bus nagrinėjamas vienintelėje Sąjungos valstybėje narėje, kaip tai matyti iš Reglamento „Dublinas III“, atsižvelgiant į perdavimo būtinumą ir galimybes.

76.

Maža to, nors tos direktyvos 46 straipsnio 1 dalyje nenurodyta sprendimų dėl perdavimo, iš šio straipsnio 3 dalies galima spręsti dėl su tarptautinės apsaugos prašytojais susijusių sprendimų vykdomos teisminės kontrolės apimties. Toje dalyje nurodyta, kad kontrolė turi apimti išsamų ir ex nunc faktinį ir teisinį nagrinėjimą bent vykdant apeliacines procedūras pirmosios instancijos teisme. A fortiori ta pati logika turi būti taikoma ir sprendimams dėl perdavimo, turint omeny jų pasekmes atitinkamų asmenų padėčiai.

77.

Šį aiškinimą patvirtina ir Direktyvos 2013/32 40 straipsnio 1 dalis, kurioje nustatyta, kad valstybė narė turi nagrinėti atitinkamo asmens pateiktus papildomus nusiskundimus arba su paskesniu prašymu susijusią informaciją, nagrinėdama ankstesnį prašymą ar sprendimą, kuris apskųstas teismine arba administracine tvarka, tiek, kiek toks nagrinėjimas leidžia kompetentingoms institucijoms atsižvelgti į visą informaciją, kuria pagrįsti papildomi nusiskundimai arba paskesnis prašymas, ir ją svarstyti.

78.

Galiausiai pažymėtina ir tai, jog šioje byloje taikytino Prieglobsčio įstatymo 77 straipsnyje nustatyta, kad teismas atsižvelgia į faktinę ir teisinę situaciją, egzistavusią vykstant paskutiniam posėdžiui arba priimant sprendimą. Todėl pagal Vokietijos nacionalinę teisę vykdoma sprendimo dėl perdavimo teisminė kontrolė turi apimti paskesnę informaciją, tarptautinės apsaugos prašytojo pateiktą po to, kai priimtas sprendimas, dėl kurio pateiktas skundas, net jeigu Teisingumo Teismas nuspręstų, kad šis klausimas susijęs su valstybių narių procesine autonomija; tokiam aiškinimui tikrai nepritariu, nes Reglamento „Dublinas III“ 27 straipsnio nuostatos yra privalomojo pobūdžio.

79.

Atsižvelgdamas į visa tai, kas išdėstyta, manau, kad vykdoma sprendimo dėl perdavimo teisminė kontrolė turi apimti, be kita ko, jau priėmus sprendimą, dėl kurio pateiktas skundas, susiklosčiusias teisines ir faktines aplinkybes ir galimus aplinkybių, reikšmingų siekiant nustatyti valstybių narių atsakomybę už tarptautinės apsaugos prašymų nagrinėjimą, pokyčius.

C. Dėl taikytinų sąlygų, procedūrų ir terminų

80.

Galiausiai reikia atsakyti į klausimus dėl sąlygų, procedūrų ir terminų, taikytinų situacijai, kaip nagrinėjama pagrindinėje byloje, kai tarptautinės apsaugos prašytojas, pateikęs pirmą prieglobsčio prašymą vienoje valstybėje narėje (šiuo atveju – Italijoje), paskui išvyko iš šios valstybės narės ir pateikė naują prieglobsčio prašymą kitoje valstybėje narėje (šiuo atveju – Vokietijoje), paskui antrosios valstybės narės (Vokietijos) buvo perduotas pirmajai valstybei narei (Italijai) po perdavimo procedūros pagal Reglamentą „Dublinas III“ ir neteisėtai grįžo į antrąją valstybę narę (Vokietiją), kurioje nepateikė naujo tarptautinės apsaugos prašymo, o skundas dėl jo perdavimo dar nagrinėjamas šios valstybės narės teismuose.

81.

Nurodysiu priežastis, dėl kurių siūlysiu Teisingumo Teismui į klausimus, susijusius su sąlygomis, procedūromis ir terminais, atsakyti, kad valstybės narės turi taikyti Reglamento „Dublinas III“ nuostatas taip, kad pirmoji už prieglobsčio prašymo nagrinėjimą atsakingos valstybės narės nustatymo procedūra negali suteikti pagrindo keliems perdavimams, nes tai galėtų pakenkti šiame reglamente imperatyviai nustatytų normų taikymui.

82.	Iš tikrųjų negalima leisti, kad valstybės narės, susidarius tokiai situacijai, kaip nagrinėjama pagrindinėje byloje, galėtų nesilaikyti tarptautinės apsaugos prašytojams taikytinų normų arba nukrypti nuo minėtame reglamente nustatytų procesinių normų ir terminų skaičiavimo taisyklių.

83.

Tam Teisingumo Teismas turės patikslinti, nuo kurio momento pradedami skaičiuoti šiose nuostatose nurodyti terminai. Siūlysiu nustatyti termino eigos pradžia laikyti momentą, kai pirmoji prašančioji valstybė narė sužino apie tai, kad jos teritorijoje yra asmuo, kurio prieglobsčio prašymas nagrinėjamas kitoje valstybėje narėje, sutikusioje atsiimti šį asmenį.

84.	Siekiant nacionaliniam teismui pateikti kuo aiškesnius atsakymus, pirmiausia reikia išnagrinėti sąlygas ir procedūras, kurių būtina paisyti šiomis aplinkybėmis, paskui išsamiai aptarti terminų skaičiavimą.

1. Sąlygos ir procedūros

85.

Šiuo atveju reikia atskirti klausimą dėl taikytinų sąlygų ir procedūrų nuo dviejų pirmesnių klausimų, susijusių su pirmuoju atsakingos valstybės narės nustatymu ir pirmuoju perdavimu ( 26 ). Dabar keliamas klausimas dėl atitinkamo asmens padėties po to, kai jis grįžo į pirmos prašančiosios valstybės narės teritoriją po pirmojo perdavimo, o skundas dėl to perdavimo teisėtumo dar nagrinėjamas, neatsižvelgiant į šią aplinkybę, kaip tai Komisija nurodo savo pastabose. Šio atveju dviejų skirtingų etapų atskyrimas ( 27 ) leis gerai suprasti sunkumus, kuriuos reikia išspręsti.

86.

Nesunku pripažinti, kad per pagrindinėje byloje nagrinėjamą pirmąjį etapą buvo teisingai taikomos Reglamento „Dublinas III“ nuostatos, kad būtų priimtas pirmas sprendimas dėl perdavimo, dėl kurio skundas dar nagrinėjamas. Šiuo atveju Teisingumo Teismo prašoma tik patikslinti, kokią procedūrą vykdyti, kai atitinkamas asmuo neteisėtai grįžo į valstybės narės teritoriją po to, kai buvo sėkmingai įvykdytas perdavimas ( 28 ) už jo prašymo nagrinėjimą atsakingai valstybei narei.

87.

Tai sutarta vadinti tarptautinės apsaugos prašytojo „antriniu judėjimu“. Tokie judėjimai vyksta pakankamai dažnai ir jiems turi būti užkirstas kelias ( 29 ). Vis dėlto ši gana dažnai pasitaikanti situacija nebuvo aiškiai numatyta BEPS reglamentuojančiose nuostatose. A priori su pagrindine byla susijusio asmens padėtis tame etape, kai nacionalinis teismas turės priimti sprendimą, nebus tokia, kuriai įprastai taikomos Reglamento „Dublinas III“ nuostatos, dėl to, kad jis grįžo į pirmos prašančiosios valstybės narės teritoriją ( 30 ).

88.

Vis dėlto iš šio reglamento nuostatų matyti, kad jis taikomas pagrindinėje byloje, o tai reiškia, kad netaikomi kiti BEPS reglamentuojantys teisės aktai ( 31 ). Šiuo atžvilgiu aplinkybė, kad A. Hasan teisėtai grįžo į Vokietiją, pirmą prašančiąją valstybę narę, nedaro poveikio jam, kaip Sąjungos valstybėje narėje tarptautinės apsaugos prašytojo statusą turinčiam asmeniui ( 32 ), kuris neteisėtai yra kitoje valstybėje narėje, taikomai teisei. Jeigu jis būtų neteisėtai kirtęs kitos valstybės narės sieną, kiltų tapatūs klausimai ir jam būtų taikomos tos pačios nuostatos.

89.

Šiomis sąlygomis pažymėtina, kad pagrindinėje byloje taikytinos Reglamento „Dublinas III“ 23 ir 24 straipsnio nuostatos susijusios su skirtingomis situacijomis. 23 straipsnis taikomas asmenimis, pateikusiems naują prašymą valstybėje narėje, į kurią jie atvyko, o 24 straipsnis – asmenims, kurie nepateikė jokio naujo prašymo valstybėje narėje, kurioje jie yra neteisėtai ( 33 ).

90.

Šioje byloje neginčijama, kad A. Hasan nepateikė naujo prieglobsčio prašymo, kai neteisėtai grįžo į Vokietiją. Todėl, priešingai, nei mano prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, siekiant nustatyti, kaip vertinti A. Hasan buvimą Vokietijos Federacinės Respublikos teritorijoje, reikės taikyti tik šio reglamento 24 straipsnį, o tai reiškia, kad negali būti taikomas 23 straipsnis, kaip ir bet koks kitas teisės aktas ( 34 ).

91.	Iš tikrųjų Reglamento „Dublinas III“ 24 straipsnio pagrindinis tikslas – prieglobsčio prašytojams sudaryti galimybę, kad jų pateiktą tarptautinės apsaugos prašymą nagrinėtų vienintelė valstybė narė ( 35 ), net jeigu prašytojas kitoje valstybėje narėje yra neteisėtai.

92.

Šiuo aspektu siūlau Teisingumo Teismui nuspręsti, kad valstybė narė, kurios teritorijoje prašytojas yra neteisėtai, turi vykdyti naują perdavimo procedūrą, numatytą šio reglamento 24 straipsnio 2 dalies paskutinėje pastraipoje. Remiantis šia nuostata, ši valstybė narė per tris mėnesius pateikia prašymą atsiimti tai valstybei narei, kuri, kaip ji mano, atsakinga už prašymo nagrinėjimą. Šio straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad, jeigu pasibaigus šiam laikotarpiui prašomai valstybei nepateikta prašymo atsiimti, prašančioji valstybė narė atitinkamam asmeniui turi suteikti galimybę pateikti naują tarptautinės apsaugos prašymą. Tai neturėtų suteikti galimybės vykdyti naują perdavimą, remiantis ankstesniu sprendimu dėl atsakingos valstybės narės nustatymo, kaip teisingai savo pastabose teigė Komisija.

93.	Taigi Teisingumo Teismui siūlau nurodyti, kad pagrindinėje byloje vėl turi būti taikomas, ir išimtinai, to reglamento 24 straipsnis, o tai reiškia, kad Vokietija Italijos institucijoms turi pateikti prašymą atsiimti ir laikytis šiame straipsnyje nustatytų procedūrų ir terminų.

2. Terminų skaičiavimas

94.

Kiek tai susiję su klausimu dėl terminų skaičiavimo, iš pradžių reikia pateikti paprastą patikslinimą. Šiuo atveju nebus nagrinėjama, ar skundas, pateiktas dėl pirmojo akto dėl perdavimo, sustabdė jo vykdymą, nes šio klausimo nagrinėjimo etapas yra vėlesnis už tą, kai A. Hasan pateikė skundą dėl pirmojo sprendimo perdavimo, kuris vis dar nagrinėjamas. Vis dėlto, jeigu sprendimas dėl perdavimo, kuris bus priimtas, būtų skundžiamas, tai su tokio skundo sustabdomuoju poveikiu susijusios nuostatos būtų taikomos ir pratęstų perdavimo vykdymo terminą.

95.

Pirmiausia pažymėtina ir tai, kad, priimdamas nuostatas dėl tarptautinės apsaugos prašytojų perdavimo Sąjungos teisės aktų leidėjas norėjo, kad prieglobsčio prašytojų teisių apribojimai būtų taikomi būtent tiek, kiek tai griežtai būtina, ir užtikrinti, kad atitinkamų valstybių narių valdžios institucijoms būtų sudarytos praktinės sąlygos, leidžiančios tinkamai įvykdyti perdavimą ( 36 ). Terminų skaičiavimo taisyklės valstybėms narėms turi užtikrinti pakankamą laikotarpį praktiškai suorganizuoti tarptautinės apsaugos prašytojų perdavimą atsakingai valstybei narei ( 37 ). Šiuo tikslu teisės aktų leidėjas nustatė, kad terminas pradedamas skaičiuoti nuo to momento, kai sutarta dėl būsimo perdavimo vykdymo ir jis užtikrintas ir kai lieka suderinti tik praktinius šio perdavimo vykdymo klausimus.

96.

Šiomis aplinkybėmis Sąjungos teisės aktų leidėjas nusprendė, kad šešių savaičių terminas pagrįstai būtinas, siekiant praktiškai suorganizuoti perdavimą. Terminų skaičiavimo taisyklės valstybėms narėms turi realiai užtikrinti šį objektyvų šešių savaičių terminą šio perdavimo praktiniams klausimams išspręsti nuo to momento, kai šis įvykdymas galimas ( 38 ).

97.

Remiantis Reglamento „Dublinas III“ 24 straipsnio 2 dalies paskutine pastraipa, terminas įvykdyti perdavimo procedūrą, kai atitinkamas asmuo nepateikė naujo prašymo, yra trys mėnesiai nuo tada, kai sužinota, kad atsakinga kita valstybė narė. Pritaikius šią nuostatą pagrindinės bylos atveju, reikštų, kad šis terminas pradedamas skaičiuoti nuo tada, kai sužinota, kad suinteresuotasis asmuo grįžo į prašančiosios valstybės narės teritoriją.

98.

Manau, kad tokiu atveju turi būti pradėtas skaičiuoti naujas šešių savaičių perdavimo terminas nuo tada, kai prašoma valstybė narė priima prašymą atsiimti ( 39 ), arba prireikus nuo tada, kai skundas dėl sprendimo dėl perdavimo arba šio sprendimo peržiūros netenka stabdomojo poveikio, kaip tai nustatyta to reglamento 28 straipsnio 3 dalies trečioje pastraipoje. Iš tikrųjų gali būti, kad prašytojas pateiks naują skundą dėl naujo sprendimo dėl perdavimo. Beje, to reglamento 28 straipsnyje teisės aktų leidėjas patikslino, kad perdavimas turi būti įvykdytas „taip greitai, kaip tik praktiškai įmanoma“ ( 40 ), o tai reiškia, kad turi būti išankstinis sprendimas, kuriame nustatyta, kad prašytojas perduodamas iš prašančiosios valstybės narės atsakingai valstybei narei, dėl kurio nepateikta skundo. Perdavimui nebeturi grėsti jokios kliūtys tam, kad būtų pradėtas skaičiuoti objektyvus terminas.

99.

Toks terminų skaičiavimas netrukdo gerai taikyti Direktyvos 2013/32 31 straipsnio 3 dalies, kurioje nustatytas šešių mėnesių terminas, per kurį turi būti užbaigtas nagrinėti tarptautinės apsaugos prašymas, nuo to momento, kai atitinkamas asmuo yra už šio prašymo nagrinėjimą atsakingos valstybės narės teritorijoje ir kompetentingos institucijos žinioje, juo labiau kad šio straipsnio c punkte nustatyta, kad prašymo nagrinėjimo uždelsimą gali lemti tai, kad prašytojas nevykdo savo pareigų, be kita ko, susijusių su atvykimu į prašymą nagrinėti kompetentingas institucijas. Todėl aplinkybė, kad prašytojas išvyksta iš atsakingos už jo prieglobsčio prašymo nagrinėjimą valstybės narės, išimtiniais atvejais leidžia pateisinti įprasto šio prašymo nagrinėjimo termino nesilaikymą.

100.

Be to, pažymėtina, kad prašoma valstybė narė turės atsiimti atitinkamą asmenį pagal Reglamento „Dublinas III“ 18 straipsnio 1 dalies b punktą, 18 straipsnio 2 dalį ir 20 straipsnio 5 dalį, jeigu, atsižvelgiant į pasibaigusius terminus ir naują prašymą atsiimti, ši valstybė narė turi būti laikoma atsakinga už tarptautinės apsaugos prašymo nagrinėjimą.

101.

Manau, kad kitoks nei siūlomas aiškinimas neatitiktų privalomų ir tiesiogiai taikomų šio reglamento nuostatų taikymo srities ir prieštarautų Sąjungos reglamentų privalomajam pobūdžiui. Dėl šio aspekto reikia akcentuoti aplinkybę, kad valstybės narės negali netaikyti atitinkamų to reglamento nuostatų, remdamosi tuo, kad tarptautinės apsaugos prašytojas nepagrįstai išvyko iš valstybės narės, atsakingos už jo prašymo nagrinėjimą, teritorijos po to, kai dėl jo įvykdyta perdavimo procedūra, kurios teisėtumas dar nagrinėjamas. Iš tikrųjų, net jeigu kelis tarptautinės apsaugos prašymus pateikęs trečiosios valstybės pilietis piktnaudžiauja teise, Reglamento „Dublinas III“ nuostatų taikymas atitinkamoms valstybėms narėms yra privalomas. Toks aiškinimas leidžia geriau suderinti Sąjungos teisės aktų leidėjo siekiamus tikslus.

102.

Šiems tikslams prieštarautų ir tai, jeigu prieglobsčio prašytojams būtų leidžiama daryti įtaką už jų prašymų nagrinėjimą atsakingos valstybės narės nustatymui, o tai darytų tam tikrą poveikį jų antriniam judėjimui ar šalies, kurioje gyvens, asmeniniam pasirinkimui ( 41 ). Kadangi iš esmės atsakingos valstybės narės nustatymo procesas yra objektyvus, negali būti atsižvelgiama į atitinkamų asmenų pasirinkimą ir pageidavimus ( 42 ); vis dėlto jis negali lemti nepakankamų jų teisių apsaugos garantijų.

103.

Be to, skubaus apsaugos prašymų nagrinėjimo tikslas, pasiekiamas greitai nustatant atsakingą valstybę narę, turi būti palygintas su aplinkybe, kad naujų perdavimų galimybė, žinoma, lėtina prašymų nagrinėjimą, tačiau prašytojams daro atgrasomąjį poveikį ir taip leidžia riboti antrinį judėjimą ( 43 ).

104.

Šiuo atžvilgiu, kiek tai susiję su apsaugos prašymų nagrinėjimu, pirmumą reikia teikti valstybių narių atsakomybei, o ne solidarumui, atsižvelgiant į tai, jog šioje srityje taikytinose nuostatose numatyta galimybė prieglobsčio prašytojus sulaikyti būtent tokiam laikotarpiui, kuris būtinas jų prašymui išnagrinėti atsakomybę už tai turinčioje prisiimti valstybėje narėje.

105.

Remiantis tuo, kas išdėstyta, reikia nuspręsti, kad valstybė narė, kurios teritorijoje yra prašytojas, per trijų mėnesių laikotarpį nuo tada, kai sužino, kad atitinkamas asmuo yra jos teritorijoje, už prieglobsčio prašymo nagrinėjimą atsakingai valstybei narei turi pateikti prašymą atsiimti. Po to, kai šios valstybės narės institucijos netiesiogiai ar tiesiogiai priima prašymą atsiimti, perdavimas turi būti įvykdytas per šešias savaites ar prireikus per šešias savaites po to, kai atmestas skundas dėl sprendimo dėl perdavimo, ar nepripažintas jo stabdomasis pobūdis.

106.

Turint omeny atsakymus, pateiktus į šiuos tris klausimus, kuriais iš esmės grindžiamas prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo prašymas, netikslinga nuspręsti dėl kitų Bundesverwaltungsgericht (Federalinis administracinis teismas, Vokietija) nutartyje dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą nurodytų prielaidų.

V. Išvada

107.

Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, siūlau Teisingumo Teismui taip atsakyti į Bundesverwaltungsgericht (Federalinis administracinis teismas, Vokietija) pateiktus prejudicinius klausimus:

1.	Sprendimas dėl prieglobsčio prašytojo perdavimo nereiškia, kad už prieglobsčio prašymo nagrinėjimą atsakingos valstybės narės nustatymas yra galutinis.

Vykdoma sprendimo dėl perdavimo teisminė kontrolė turi apimti, be kita ko, jau priėmus sprendimą, dėl kurio pateiktas skundas, susiklosčiusias teisines ir faktines aplinkybes ir galimus aplinkybių, reikšmingų siekiant nustatyti valstybių narių atsakomybę už tarptautinės apsaugos prašymų nagrinėjimą, pokyčius.

2013 m. birželio 26 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) Nr. 604/2013, kuriuo išdėstomi valstybės narės, atsakingos už trečiosios šalies piliečio arba asmens be pilietybės vienoje iš valstybių narių pateikto tarptautinės apsaugos prašymo nagrinėjimą, nustatymo kriterijai ir mechanizmai, 24 straipsnis yra vienintelė pagrindinėje byloje nagrinėjamu atveju taikytina nuostata, o tai reiškia, kad Vokietijos Federacinė Respublika Italijos institucijoms turi pateikti prašymą atsiimti ir laikytis šiame straipsnyje nustatytų procedūrų ir terminų. Šiomis aplinkybėmis valstybė narė, kurios teritorijoje yra prašytojas, per trijų mėnesių laikotarpį nuo tada, kai sužino, kad atitinkamas asmuo yra jos teritorijoje, už prieglobsčio prašymo nagrinėjimą atsakingai valstybei narei turi pateikti prašymą jį atsiimti. Šios valstybės narės institucijoms numanomai ar aiškiai davus sutikimą, perdavimas turi būti įvykdytas per šešias savaites ar prireikus per šešias savaites po to, kai atmestas skundas dėl sprendimo dėl perdavimo ar nepripažintas jo stabdomasis pobūdis.

( 1 ) Originalo kalba: prancūzų.

( 2 ) 2013 m. birželio 26 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentas, kuriuo išdėstomi valstybės narės, atsakingos už trečiosios šalies piliečio arba asmens be pilietybės vienoje iš valstybių narių pateikto tarptautinės apsaugos prašymo nagrinėjimą, nustatymo kriterijai ir mechanizmai (OL L 180, 2013, p. 31), toliau – Reglamentas „Dublinas III“.

( 3 ) T. y. būtent už tarptautinės apsaugos prašymo nagrinėjimą atsakingos valstybės narės nustatymo sistemos veiksmingumą, šių prašymų nagrinėjimo greitumą, forum shopping, antrinio judėjimo ir piktnaudžiavimo pateikiant kelis prieglobsčio prašymus vengimą, taip pat prašytojų teisių garantijas ir valstybių narių atsakomybės ir solidarumo pusiausvyros kūrimą, siekiant, kad nebūtų „pabėgėlių orbitoje“ (šiuo klausimu be kita ko, žr. generalinės advokatės E. Sharpston išvadą byloje Ghezelbash (C‑63/15, EU:C:2016:186, 37 punktas), kurioje nurodytas 2011 m. gruodžio 21 d. Sprendimas N. S. ir kt. (C‑411/10 ir C‑493/10, EU:C:2011:865, 78 ir 79 punktai).

( 4 ) Toliau – Chartija.

( 5 ) 2013 m. birželio 26 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva dėl tarptautinės apsaugos suteikimo ir panaikinimo bendros tvarkos (OL L 180, 2013, p. 60).

( 6 ) 2011 m. gruodžio 13 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva dėl trečiųjų šalių piliečių ar asmenų be pilietybės priskyrimo prie tarptautinės apsaugos gavėjų, vienodo statuso pabėgėliams arba papildomą apsaugą galintiems gauti asmenims ir suteikiamos apsaugos pobūdžio reikalavimų (OL L 337, 2011, p. 9).

( 7 ) 2013 m. birželio 26 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentas dėl Eurodac sistemos pirštų atspaudams lyginti sukūrimo siekiant veiksmingai taikyti Reglamentą [Dublinas III], kuriuo išdėstomi valstybės narės, atsakingos už trečiosios šalies piliečio arba asmens be pilietybės vienoje iš valstybių narių pateikto tarptautinės apsaugos prašymo nagrinėjimą, nustatymo kriterijai ir mechanizmai, ir dėl valstybių narių teisėsaugos institucijų bei Europolo teisėsaugos tikslais teikiamų prašymų palyginti duomenis su Eurodac sistemos duomenimis ir kuriuo iš dalies keičiamas Reglamentas (ES) Nr. 1077/2011, kuriuo įsteigiama Europos didelės apimties IT sistemų laisvės, saugumo ir teisingumo erdvėje operacijų valdymo agentūra (OL L 180, 2013, p. 1).

( 8 ) OL L 348, 2008, p. 98.

( 9 ) 1951 m. liepos 28 d. Ženevoje pasirašyta Konvencija dėl pabėgėlių statuso (lietuvių k. skelbta: Valstybės žinios, 1997 m. vasario 7 d., Nr. 12-227).

( 10 ) 2014 m. sausio 30 d. Komisijos įgyvendinimo reglamentas, kuriuo iš dalies keičiamas Reglamentas (EB) Nr. 1560/2003, nustatantis išsamias Tarybos reglamento (EB) Nr. 343/2003, nustatančio valstybės narės, atsakingos už trečiosios šalies piliečio vienoje iš valstybių narių pateikto prieglobsčio prašymo nagrinėjimą, nustatymo kriterijus ir mechanizmus, taikymo taisykles (OL L 39, 2014, p. 1).

( 11 ) 2003 m. rugsėjo 2 d. Tarybos reglamentas, nustatantis išsamias Tarybos reglamento (EB) Nr. 343/2003, nustatančio valstybės narės, atsakingos už trečiosios šalies piliečio vienoje iš valstybių narių pateikto prieglobsčio prašymo nagrinėjimą, nustatymo kriterijus ir mechanizmus, taikymo taisykles (OL L 222, 2003, p. 3; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 19 sk., 6 t., p. 200).

( 12 ) BGBI. 2008 I, p. 1798.

( 13 ) BGBI. 1960 I, p. 686.

( 14 ) OL L 239, 2000, p. 13; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 19 sk., 2 t., p. 9.

( 15 ) Byloje Ahmed (C‑36/17), kurioje nutartis priimta 2017 m. balandžio 5 d. (C-36/17, EU:C:2017:273), prašoma nuspręsti dėl panašių klausimų. Iš dalies tą patį galima pasakyti ir dėl bylos Shiri (C‑201/16), kuri dar nagrinėjama.

( 16 ) Pateikus atsakymą į šį klausimą, nacionaliniam teismui paaiškės atsakymas į antrąjį klausimą apie vykdomos sprendimo dėl perdavimo teisminės kontrolės apimtį. Todėl pirmiausia reikia atsakyti į šį klausimą.

( 17 ) Šie sprendimai negali būti laikomi savarankiškais.

( 18 ) Šiuo klausimu pagal analogiją žr. generalinės advokatės V. Trstenjak išvadą byloje Kastrati ir kt. (C‑620/10, EU:C:2012:10, 29 ir paskesni punktai), kurioje skiriami du etapai: atsakingos valstybės narės nustatymo ir būtent tarptautinės apsaugos prašymo nagrinėjimo, kurį vykdo atsakinga valstybė narė. Šiuo klausimu Reglamentas „Dublinas III“ skirtas ne tam, kad būtų nustatyti prašomo apsaugos statuso suteikimo kriterijai, o tik tam, kad valstybėms narėms būtų paskirstyta pareiga nagrinėti tarptautinės apsaugos prašymus.

( 19 ) Žr. 2016 m. birželio 7 d. Sprendimą Ghezelbash (C‑63/15, EU:C:2016:409, 42 ir 44 punktai).

( 20 ) Šiuo klausimu žr. generalinės advokatės E. Sharpston išvadą byloje Ghezelbash (C‑63/15, EU:C:2016:186, 77 ir paskesni punktai) ir 2016 m. birželio 7 d. Sprendimą Ghezelbash (C‑63/15, EU:C:2016:409, 53 punktas).

( 21 ) Žr. 2016 m. birželio 7 d. Sprendimą Ghezelbash (C‑63/15, EU:C:2016:409, 51 ir 52 punktai).

( 22 ) Šiuo klausimu pagal analogiją žr. 2016 m. birželio 7 d. Sprendimą Karim (C‑155/15, EU:C:2016:410, 26 punktas).

( 23 ) Žr. 2016 m. birželio 7 d. Sprendimą Ghezelbash (C‑63/15, EU:C:2016:409, 47–51 punktai) ir 2017 m. liepos 26 d. Sprendimą Mengesteab (C‑670/16, EU:C:2017:587, 45 punktas).

( 24 ) Žr. 2016 m. birželio 7 d. Sprendimą Ghezelbash (C‑63/15, EU:C:2016:409, 51 punktas).

( 25 ) Pasviruoju šriftu išskirta mano.

( 26 ) Reikia skirti šiuos du etapus, kaip Teisingumo Teismui siūlė generalinė advokatė J.Kokott išvadoje, kurią ji pateikė byloje Mirza (C‑695/15 PPU, EU:C:2016:146, 42 punktas).

( 27 ) Pagrindinėje byloje pirmasis etapas apima A. Hasan pateiktus prieglobsčio prašymus, t. y. Italijoje – 2014 m. rugsėjo 4 d., paskui Vokietijoje – 2014 m. spalio 29 d. ir jo perdavimą Italijai 2015 m. rugpjūčio mėn. Antrojo etapo pradžia yra jo grįžimo į Vokietijos Federacinės Respublikos teritoriją momentas. Per šį antrąjį etapą A. Hasan Vokietijoje nepateikė naujo prieglobsčio prašymo, o jo 2015 m. sausio 30 d. skundas dėl sprendimo dėl perdavimo dar nagrinėjamas.

( 28 ) Nors šis perdavimas faktiškai nelėmė to, kad jo prieglobsčio prašymą išnagrinėtų atsakinga valstybė narė.

( 29 ) Šiuo klausimu be kita ko, žr. 2016 m. kovo 17 d. Sprendimą Mirza (C‑695/15 PPU, EU:C:2016:188, 47 ir paskesni punktai). Taip pat žr. 2016 m. balandžio 6 d. Komisijos komunikatą Europos Parlamentui ir Tarybai „Bendras Europos prieglobsčio sistemos reformavimas ir teisėtų kelių į Europą tiesimas“ (COM(2016) 197 final), kuriame numatytos atgrasomosios priemonės, leidžiančios atgrasyti nuo antrinio judėjimo ir (arba) už jį bausti. Taip pat žr. 2016 m. liepos 13 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento pasiūlymą dėl trečiųjų šalių piliečių ar asmenų be pilietybės priskyrimo prie tarptautinės apsaugos gavėjų, vienodo pabėgėlių arba papildomą apsaugą galinčių gauti asmenų statuso ir suteikiamos apsaugos pobūdžio standartų, kuriuo iš dalies keičiama 2003 m. lapkričio 25 d. Tarybos direktyva 2011/109/EB dėl trečiųjų valstybių piliečių, kurie yra ilgalaikiai gyventojai, statuso (COM(2016) 466 final).

( 30 ) Iš tikrųjų prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas Teisingumo Teismo klausia, kokios nuostatos turi būti taikomos suinteresuotajam asmeniui tuo atveju, jeigu netaikomos nei šio reglamento 23 straipsnio, nei 24 straipsnio nuostatos.

( 31 ) Reglamento „Dublinas III“ 24 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad atitinkamam asmeniui gali būti taikomos Direktyvos 2008/115 nuostatos tik jeigu galutinai atmestas jo prieglobsčio prašymas. Kadangi šiuo atveju sprendimas dėl A. Hasan prieglobsčio prašymo esmės nepriimtas, ši direktyva jam negali būti taikoma. Taigi neturi būti nagrinėjami su šia prielaida nesusiję prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nurodyti klausimai, nes šis reglamentas yra vienintelis teisės aktas, kurį galima taikyti. Iš tikrųjų pagal tą reglamentą ir Direktyvos 2013/32 9 straipsnį prieglobsčio prašytojai turi teisę pasilikti valstybėje narėje, kurioje jie pateikė prašymą, kol bus priimtas sprendimas bent pagal pirmosios instancijos procedūras. Nors ši teisė pasilikti neprilyginama leidimui gyventi šalyje, vis dėlto prašytojas nelaikytinas neteisėtai esančiu šalyje, kol laukia procedūros dėl jo prieglobsčio prašymo baigties, bent kol pirmojoje instancijoje bus atmestas jo prašymas (šiuo klausimu žr. generalinio advokato P. Mengozzi išvadą byloje Gnandi (C‑181/16, EU:C:2017:467, 53–55 punktai) ir 2013 m. gegužės 30 d. Sprendimą Arslan (C‑534/11, EU:C:2013:343, 44–49 punktai). Taip pat Direktyvos 2008/115 9 konstatuojamojoje dalyje nurodyta, kad trečiosios šalies pilietis, paprašęs prieglobsčio valstybėje narėje, neturėtų būti laikomas neteisėtai tos valstybės narės teritorijoje esančiu piliečiu, kol neįsigaliojo sprendimas netenkinti prašymo arba sprendimas, pagal kurį jis netenka teisės likti šalyje kaip prieglobsčio siekiantis asmuo (taip pat šiuo klausimu žr. generalinio advokato M. Wathelet išvadą byloje Arslan (C‑534/11, EU:C:2013:52, 62–64 punktai).

( 32 ) Aplinkybė, kad jis yra Vokietijoje, t. y. pirmoje prašančiojoje valstybėje narėje, neturi pakenkti griežtam Reglamente „Dublinas III“ nustatytos procedūros eigos laikymuisi.

( 33 ) Šiuo klausimu žr. 2017 m. balandžio 5 d. Teisingumo Teismo nutartį Ahmed (C‑36/17, EU:C:2017:273, 26 punktas).

( 34 ) Kitas nacionalinio teismo nurodytas prielaidas, susijusias su kitų BEPS nuostatų išaiškinimais, reikia pripažinti hipotetinėmis ir nesvarbiomis siekiant išnagrinėti šią bylą. Į jas nereikia atsižvelgti, nors, esant kitokioms faktinėms aplinkybėms, šios nuostatos turėtų būti taikomos taip pat, kaip bus siūloma dėl Reglamento „Dublinas III“ 24 straipsnio. Be to, į penktąjį klausimą taip pat nebūtina atsakyti, nes, atrodo, kad jis dėl tos pačios priežasties nesvarbus, siekiant išspręsti prašymą priimti prejudicinį sprendimą patekusio teismo nagrinėjamą bylą.

( 35 ) Šiuo atveju Vokietijoje A. Hasan prašymas buvo pripažintas nepriimtinu, o Italijoje dėl jo dar nebuvo priimta sprendimo.

( 36 ) Žr. mano išvadą byloje Khir Amayry (C‑60/16, EU:C:2017:147, 37 punktas).

( 37 ) Žr. mano išvadą byloje Khir Amayry (C‑60/16, EU:C:2017:147, 43 ir 54 punktai).

( 38 ) Pagal analogiją žr. mano išvadą byloje Khir Amayry (C‑60/16, EU:C:2017:147, 71 ir paskesni punktai).

( 39 ) Žr. mano išvadą byloje Khir Amayry (C‑60/16, EU:C:2017:147, 66 punktas) ir pagal analogiją 2009 m. sausio 29 d. Sprendimą Petrosian (C‑19/08, EU:C:2009:41, 32 ir paskesni punktai).

( 40 ) Pasviruoju šriftu išskirta mano.

( 41 ) Šiuo klausimu ir pagal analogiją žr. generalinės advokatės V. Trstenjak išvadą byloje Kastrati ir kt. (C‑620/10, EU:C:2012:10, 44 ir paskesni punktai) ir 2016 m. kovo 17 d. Sprendimą Mirza (C‑695/15 PPU, EU:C:2016:188, 47 ir paskesni punktai).

( 42 ) Žr. generalinės advokatės E. Sharpston išvadą byloje Ghezelbash (C‑63/15, EU:C:2016:186, 39 punktas).

( 43 ) Reikia atsižvelgti į Direktyvos 2013/32 nuostatas, kuriomis siekiama riboti antrinio judėjimo grėsmę, ir į Reglamento Nr. 1560/2003 X priedą, susijusį su prašytojų informavimu apie jų pareigą pasilikti už jų prašymo nagrinėjimą atsakingos valstybės narės teritorijoje. Be to, reikia priminti Direktyvos 2013/32 18 konstatuojamąją dalį, kurioje nurodyta, kad tiek atitinkami asmenys, tiek valstybės narės yra suinteresuoti, kad tarptautinės apsaugos prašymai būtų išnagrinėti kuo skubiau. Tai darant tikslinga skatinti tokį aiškinimą, kuris leistų prašytojus atgrasyti nuo antrinio judėjimo.