1.

Ši byla yra antroji, kurioje Teisingumo Teismas analizuos teisinius klausimus, susijusius su vietos transporto platformos Uber veikimu ( 2 ). Pirmosios bylos, kurioje savo išvadą pateikiau 2017 m. gegužės 11 d. ( 3 ), esmę sudarė klausimas, ar tokia paslauga, kurią teikia Uber, turi būti laikoma informacinės visuomenės paslauga, kaip tai suprantama pagal atitinkamas Sąjungos teisės nuostatas. Šis klausimas kyla ir šioje byloje. Tik jis susijęs su kitokia problema, būtent ar apie tam tikras nacionalinės teisės nuostatas, taikytinas tokioms paslaugoms kaip tos, kurias siūlo Uber, turėjo būti pranešta kaip apie paslaugų taisykles, kaip tai suprantama pagal Sąjungos teisės nuostatas dėl techninio pranešimo. Kaip nurodysiu toliau, šis klausimas iš dalies nepriklauso nuo Uber veiklos kvalifikavimo.

2.

Todėl šioje išvadoje daugiausia analizuosiu pranešimo problemą pateikdamas nuorodas į jau minėtą savo išvadą, kiek tai susiję su Uber veiklos kvalifikavimu kaip informacinės visuomenės paslaugos.

3.

1998 m. birželio 22 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 98/34/EB, nustatančios informacijos apie techninius standartus, reglamentus ir informacinės visuomenės paslaugų taisykles teikimo tvarką ( 4 ), iš dalies pakeistos 1998 m. liepos 20 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 98/48/EB ( 5 ) (toliau – Direktyva 98/34 su pakeitimais) ( 6 ), 1 straipsnio 2, 5 ir 11 punktuose nustatyta:

„Šioje direktyvoje vartojamos sąvokos turi šią reikšmę: <…>

4.

Direktyvos 98/34 su pakeitimais 8 straipsnio 1 dalies pirmoje pastraipoje nurodyta:

„Laikydamosi 10 straipsnio nuostatų, valstybės narės nedelsdamos pateikia Komisijai kiekvieno techninio reglamento projektą, išskyrus tuos atvejus, kai jis tik perima visą tarptautinio ar Europos standarto tekstą, kuomet užtenka pateikti informaciją apie atitinkamą standartą; jos taip pat pateikia Komisijai pagrindimą, kodėl būtina priimti tokį techninį reglamentą, jei priežastys nėra aiškios iš projekto.“

5.

Transporto kodekso (Code des transports) L. 3120‑1 ir paskesniuose straipsniuose reglamentuojamos atlygintinos asmenų vežimo keliais paslaugos naudojant mažiau kaip dešimties vietų transporto priemones.

6.

To paties kodekso L. 3124‑13 straipsnyje nurodyta:

„Už klientų ryšio užmezgimo su asmenimis, kurie verčiasi L. 3120‑1 straipsnyje nurodyta veikla, tačiau nėra nei kelių transporto įmonės, galinčios teikti atsitiktines šios knygos I antraštinės dalies II skyriuje nurodytas paslaugas, nei taksi, dviratės ar triratės motorinės transporto priemonės arba transporto priemonės su vairuotoju, kaip tai suprantama pagal šią antraštinę dalį, organizavimą baudžiama laisvės atėmimu dvejiems metams ir 300000 EUR bauda.

Juridiniams asmenims, baudžiamąja tvarka pripažintiems padarius šiame straipsnyje nurodytą nusikaltimą, be baudos, skiriamos Baudžiamojo kodekso 131‑38 straipsnyje numatyta tvarka, taip pat skiriamos to paties kodekso 131‑39 straipsnio 2–9 dalyse numatytos bausmės. To paties 131‑39 straipsnio 2 dalyje nurodytas draudimas susijęs su veikla, kuria verčiantis ar dėl vertimosi kuria padarytas nusikaltimas. Šio straipsnio 2–7 dalyse numatytos bausmės gali būti skiriamos ne ilgiau nei penkeriems metams.“

7.

Uber France yra Prancūzijos teisės reglamentuojama bendrovė, Nyderlandų bendrovės Uber BV patronuojamoji bendrovė, o pati Uber BV yra San Franciske (Jungtinės Amerikos Valstijos) buveinę turinčios bendrovės Uber Technologies Inc. patronuojamoji bendrovė. Uber BV valdo elektroninę platformą, kuri, naudojant išmanųjį telefoną su programėle Uber, leidžia užsisakyti vežimo mieste paslaugą miestuose, kuriuose ši paslauga teikiama. Uber siūlomos vežimo paslaugos skirstomos į įvairias kategorijas pagal vairuotojų tipą ir transporto priemonės rūšį. Teikiant vadinamąją UberPop paslaugą, keleivių vežimą savo pačių transporto priemonėmis užtikrina privatūs asmenys, neprofesionalūs vairuotojai ( 7 ).

8.

Bendrovė Uber France yra paduota į tribunal correctionnel (tribunal de grande instance, huitième chambre) de Lille (Lilio baudžiamųjų bylų teismas, aštuntoji kolegija) (Prancūzija), dalyvaujant civilinei šaliai Nabil Bensalem, ir kaltinama įvairiomis veikomis, tarp jų – klientų ryšio užmezgimo su asmenimis, teikiančiais atlygintinas asmenų vežimo keliais paslaugas mažiau kaip dešimties vietų transporto priemonėmis Transporto kodekso L. 3124‑13 straipsnyje nurodytomis sąlygomis, sistemos organizavimu.

9.

Vykstant šiam procesui Uber France teigė, kad prieš ją negalima remtis Transporto kodekso L. 3124‑13 straipsniu, nes tai yra techninis reglamentas (paslaugų taisyklė), apie kurį nebuvo pranešta, ir dėl to buvo pažeista Direktyvos 98/34 su pakeitimais 8 straipsnio 1 dalies pirma pastraipa. Be to, neginčijama, kad apie šią nuostatą nebuvo pranešta. Diskutuojama dėl to, ar ji gali būti laikoma „techniniu reglamentu“.

10.

Šiomis aplinkybėmis Tribunal de grande instance de Lille (Lilio apygardos teismas, Prancūzija) nusprendė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui šiuos prejudicinius klausimus:

11.

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą Teisingumo Teismas gavo 2016 m. birželio 6 d. Rašytines pastabas pateikė Uber France, Estijos, Prancūzijos, Nyderlandų, Lenkijos ir Suomijos vyriausybės, taip pat Komisija. Pagrindinės bylos šalims, Estijos, Prancūzijos ir Nyderlandų vyriausybėms, Europos laisvosios prekybos asociacijos (ELPA) priežiūros institucijai ir Komisijai buvo atstovaujama 2017 m. balandžio 24 d. posėdyje.

12.

Akivaizdu, kad, formuluodamas prejudicinius klausimus, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas rėmėsi prielaida, kad, jeigu paslauga laikoma patenkančia į transporto sritį, kaip tai suprantama pagal Direktyvą 2006/123, ji negali būti laikoma informacinės visuomenės paslauga, todėl netaikoma ir pareiga pranešti apie su ja susijusias nuostatas pagal Direktyvą 98/34 su pakeitimais. Vis dėlto neaišku, ar tokia automatinė pasekmė kyla, nes Direktyvoje 98/34 su pakeitimais netaikoma jokia išimtis transportui, kuri būtų analogiška išimčiai, numatytai Direktyvos 2006/123 2 straipsnio 2 dalies d punkte ( 9 ). Mano nuomone, neanalizuojant Uber veiklos kvalifikavimo atsižvelgiant į Direktyvą 2006/123, pakanka išanalizuoti klausimą, ar nagrinėjama Prancūzijos teisės nuostata yra techninis reglamentas, o tiksliau – paslaugų taisyklė, nes tai yra vienintelė techninių reglamentų kategorija, apie kurią kalbama ir apie kurią reikėjo pranešti pagal Direktyvos 98/34 su pakeitimais 8 straipsnį.

13.

Pirmuoju prejudiciniu klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės siekia sužinoti, ar Direktyvos 98/34 su pakeitimais 1 straipsnio 5 punktą, siejamą su šios direktyvos 1 straipsnio 2 punktu, reikia aiškinti taip, kad nacionalinės teisės nuostata, pagal kurią yra draudžiama organizuoti klientų ryšio užmezgimo su asmenimis, kurie verčiasi keleivių vežimo veikla pažeisdami šiai vežimo veiklai taikytinas taisykles, sistemą ir už tai baudžiama, yra paslaugų taisyklė, kaip tai suprantama pagal šią nuostatą, kuriai pagal šios direktyvos 8 straipsnį taikomas pranešimo reikalavimas. Antrasis prejudicinis klausimas susijęs su galimomis nepranešimo apie tokią nuostatą pasekmėmis pagrindinei bylai, jei šią nuostatą reikėtų laikyti techniniu reglamentu.

14.

Žinoma, šiais klausimais iškeliama problema, ar Uber siūlomą paslaugą UberPop galima laikyti informacinės visuomenės paslauga. Šį klausimą išanalizavau savo išvadoje byloje Asociación Profesional Elite Taxi ( 10 ), todėl šioje išvadoje ją tik apibendrinsiu, papildydamas dviem punktais. Manau, kad į klausimą, ar nagrinėjamos Prancūzijos teisės nuostatos yra techniniai reglamentai, gali būti atsakyta neatsižvelgiant į paslaugos UberPop kvalifikavimą. Tai paaiškinsiu antrojoje savo analizės dalyje. Galiausiai trečiojoje dalyje analizuosiu galimų nepranešimo pasekmių problemą.

15.

Savo išvadoje byloje Asociación Profesional Elite Taxi konstatavau, kad Uber teikiama paslauga UberPop yra viena sudėtinė paslauga, kurią sudaro keleivių ryšio užmezgimo su vairuotojais paslauga naudojant išmaniųjų telefonų programinę įrangą ir vežimo paslauga. Dar pažymėjau, kad, jeigu yra teikiama tokia mišri paslauga, elektroninėmis priemonėmis suteiktą jos dalį galima laikyti informacinės visuomenės paslauga pagal Direktyvos 98/34 su pakeitimais 1 straipsnio 2 punkte pateiktą šių paslaugų sąvokos apibrėžtį, tik jeigu ji ekonomiškai nepriklauso nuo paslaugos sudedamosios dalies, kuri nėra teikiama šiuo būdu, arba yra pagrindinė mišrios paslaugos paslauga. Iš tiesų Sąjungos teisės aktų dėl informacinės visuomenės paslaugų (t. y. ir Direktyvos 98/34 su pakeitimais, ir Direktyvos 2000/31 ( 11 )) taikymas paslaugoms, kurios nėra nei savarankiškos, nei pagrindinės, palyginti su paslaugomis, kurioms šie teisės aktai netaikomi, neatitiktų nagrinėjamų nuostatų teksto, tikslo ir kiltų teisinis nesaugumas, nes tos kitos paslaugos nacionalinėje teisėje gali būti reglamentuotos skirtingai, o taip yra būtent tokioje specifinėje srityje kaip transportas ( 12 ).

16.

Remiantis prieinama informacija apie Uber veikimo būdą, su sąlyga, kad faktines aplinkybes, vertindami paslaugą UberPop, galutinai konstatuos nacionaliniai teismai, ryšio užmezgimo paslauga, teikiama elektroninėmis priemonėmis, nėra atskirta nuo vežimo paslaugos, nes ji yra neatsiejama ir abi paslaugas iš tiesų teikia bendrovė Uber. Neabejotinai būdama ryšio užmezgimo paslaugų teikėja, ji iš esmės kontroliuoja ir pačią vežimo paslaugą. Be to, taip pat laikiausi nuomonės, kad ryšio užmezgimo paslauga yra papildoma, palyginti su vežimo paslauga, kuri yra ekonominis paslaugos UberPop kaip visumos pagrindas ( 13 ). Tuo remdamasis padariau išvadą, kad ši paslauga neturi būti laikoma informacinės visuomenės paslauga, kaip tai suprantama pagal šių paslaugų sąvokos apibrėžtį, pateiktą Direktyvos 98/34 su pakeitimais 1 straipsnio 2 punkte ( 14 ).

17.

Šios nuomonės laikausi ir šioje byloje, todėl dėl išsamesnės informacijos pateikiu nuorodą į savo išvadą byloje Asociación Profesional Elite Taxi. Toje išvadoje pateiktus argumentus papildysiu tik dviem aspektais.

18.

Pirma, manau, Uber situaciją reikia atskirti nuo situacijos byloje, kurioje buvo priimtas Sprendimas Vanderborght, kai Teisingumo Teismas priėmė sprendimą likus kelioms dienoms iki mano išvados byloje Asociación Profesional Elite Taxi pateikimo. Tame sprendime Teisingumo Teismas konstatavo, kad odontologijos praktikos reklama atitinkamo specialisto sukurtoje interneto svetainėje priklauso prie sąvokos „informacinės visuomenės paslauga“ ( 15 ).

19.

Nors šioje situacijoje teikiama naudotojams (o ne vien pačiam specialistui) skirta paslauga, tai yra informuoti skirta paslauga. Bet kuriuo atveju ji iš esmės yra skirta ne tiems asmenims, kurie jau yra atitinkamo specialisto klientai, o plačiajai visuomenei, siekiant pritraukti naujų klientų. Ši informacija gali lemti paskesnį odontologijos paslaugų teikimą arba jo nelemti (tikriausiai daugeliu atvejų taip ir yra). Nors ši reklama neabejotinai glaudžiai susijusi su pačia odontologijos praktika kaip tokia, vis dėlto ji neturi jokio ryšio su konkretiems pacientams teikiama konkrečia dantų priežiūra.

20.

Visai kitaip yra kalbant apie ryšio užmezgimo platformą Uber, kuri skirta asmenims, kurie jau yra Uber klientai, ir kurios tikslas yra suteikti konkrečią vežimo paslaugą. Šis ryšio užmezgimas taip pat yra būtinas etapas, kad, naudojant sistemą Uber, būtų galima gauti vežimo paslaugą.

21.

Atsižvelgdamas į šiuos skirtumus, nemanau, kad Sprendime Vanderborght suformuluotą jurisprudenciją būtų galima tiesiogiai taikyti siekiant išanalizuoti klausimą, ar tokias paslaugas kaip UberPop galima laikyti informacinės visuomenės paslaugomis.

22.

Antra, norėčiau pabrėžti, kad situacija, susijusi su Uber teikiama paslauga, aiškiai skiriasi nuo situacijos, susijusios su franšizės davėjo ir franšizės gavėjų santykiais pagal franšizės sutartį. Franšizės davėjas taip pat gali griežtai kontroliuoti franšizės gavėjų veiklą, tad dažnai klientai laiko franšizės gavėjus labiau franšizės gavėjo filialais, o ne savarankiškomis įmonėmis. Tačiau franšizės davėjo vaidmuo apsiriboja paslaugų teikimu (prekių ženklų licencijos, praktinė patirtis, įrangos tiekimas, konsultavimas ir kt.) franšizės gavėjams. Franšizės davėjas neturi jokio ryšio su galutinių paslaugų naudotojais, o šių galutinių paslaugų teikėjai yra tik franšizės gavėjai. Taigi franšizės davėjo paslaugos yra nepriklausomos nuo galutinių paslaugų, net jei šiomis aplinkybėmis franšizės davėjas nustato jų teikimo sąlygas. Tačiau Uber tiesiogiai dalyvauja ir teikiant galutinę paslaugą naudotojams, todėl ją reikia laikyti šios paslaugos teikėja (skirtingai nuo franšizės davėjo).

23.

Net jei Teisingumo Teismas nuspręstų, kad UberPop paslauga yra informacinės visuomenės paslauga, tai visai nenulemia nagrinėjamos Prancūzijos teisės nuostatos kvalifikavimo kaip techninio reglamento. Iš tiesų ne kiekviena nuostata, kuri yra bent kiek susijusi su informacinės visuomenės paslaugomis, savaime priskiriama prie techninių reglamentų kategorijos.

24.

Iš tiesų Direktyvoje 98/34 su pakeitimais iš įvairių techninių reglamentų kategorijų išskiriami su paslaugomis susiję techniniai reglamentai ir nurodoma, kad kalbama tik apie informacinės visuomenės paslaugas. Kaip matyti iš šios direktyvos 1 straipsnio 5 punkte pateiktos apibrėžties, paslaugų taisyklė – tai bendro pobūdžio reikalavimas, susijęs su galimybe verstis paslaugų teikimo veikla ir vertimusi ja. Norint kvalifikuoti reikalavimą kaip techninį reglamentą, dar reikia, kad konkreti šio reikalavimo paskirtis ir tikslas būtų aiškiai ir tikslingai reglamentuoti šias paslaugas. Tačiau techniniu reglamentu nelaikomos taisyklės, kurios susijusios su šiomis paslaugomis tik netiesiogiai arba atsitiktinai.

25.

Transporto kodekso L. 3124‑13 straipsnyje draudžiama organizuoti klientų ryšio užmezgimo sistemas su asmenimis, kurie verčiasi vežimo veikla pažeisdami šiai vežimo veiklai taikomas taisykles. Kartu su šiuo draudimu taikomos baudžiamosios sankcijos.

26.

Galiu visiškai pripažinti, kaip savo rašytinėse pastabose teigia, be kita ko, Uber France, kad šis draudimas iš esmės taikomas ryšio užmezgimo elektroninėmis priemonėmis sistemoms. Iš tiesų šiuo metu šios sistemos yra techniškai ir ekonomiškai gyvybingos, tik jeigu jos veikia remdamosi informacinėmis technologijomis, taigi elektroninėmis priemonėmis, kaip tai suprantama pagal Direktyvą 98/34 su pakeitimais. Nors ryšio užmezgimas naudojant telekomunikacijas vis dar egzistuoja, jų organizavimui reikia nemenkų techninių priemonių (skambučių centrai, galinė įranga transporto priemonėse), todėl tikimybė organizuoti tokią sistemą dalyvaujant asmenims, kurie verčiasi vežimo veikla ne pagal teisės aktus, yra mažai tikėtina.

27.

Todėl manęs neįtikina Prancūzijos vyriausybės argumentai, kad nagrinėjama nuostata nėra konkrečiai susijusi su informacinės visuomenės paslaugomis, nes ši nuostata gali būti susijusi ir su kitomis tarpinėmis kategorijomis transporto srityje.

28.

Atsižvelgiant į tai, reikia konstatuoti, kad šia nuostata nesiekiama uždrausti ar kitaip reglamentuoti klientų ryšio užmezgimo su vežimo paslaugų teikėjais apskritai. Šios nuostatos tikslas yra tik uždrausti tarpininko veiklą neteisėtai verčiantis vežimo veikla ir nubausti už ją. Tarpininko veikla teikiant teisėtas vežimo paslaugas visiškai nepatenka į šios nuostatos taikymo sritį.

29.

Todėl pritariu Lenkijos vyriausybės rašytinėse pastabose išreikštai pozicijai, kad ši nuostata su informacinės visuomenės paslaugomis susijusi tik atsitiktinai. Iš tiesų šia nuostata siekiama ne reglamentuoti būtent šias paslaugas, bet užtikrinti su vežimo paslaugomis, t. y. paslaugomis, kurioms Direktyva 98/34 su pakeitimais netaikoma, susijusių teisės aktų veiksmingumą.

30.

Be to, Transporto kodekso L. 3124‑13 straipsnio nuostatą, kiek ja draudžiama organizuoti klientų ryšio užmezgimo su asmenimis, kurie verčiasi vežimo paslaugų teikimo veikla pažeisdami taikytinas taisykles, sistemą, reikia vertinti atsižvelgiant į jos kontekstą. Jeigu veikla yra neteisėta, bet koks bendrininkavimas vykdant šią veiklą pagal nacionalinę teisę taip pat gali būti laikomas neteisėtu. Visų pirma taip yra tais atvejais, kai šis bendrininkavimas pasireiškia sistemos organizavimu ir jeigu tai daroma siekiant pelno ( 16 ). Taigi Transporto kodekso L. 3124‑13 straipsnio norminis įnašas iš tikrųjų daugiausia yra baudžiamųjų sankcijų nustatymas už dalyvavimą vykdant veiklą, kurios neteisėtumas kyla jau iš nacionalinės teisės aktų.

31.

Jei kiekvieną nacionalinės teisės nuostatą, pagal kurią draudžiamas tarpininkavimas vykdant neteisėtą veiklą arba už tai baudžiama, reikėtų laikyti techniniu reglamentu vien todėl, kad tikriausiai tarpininkaujama elektroninėmis priemonėmis, dėl to reikėtų pranešti apie daugybę rašytų ir nerašytų valstybių narių vidaus taisyklių. Taip pareiga pranešti būtų nepagrįstai išplėsta ( 17 ), realiai neprisidedant prie šios procedūros tikslų neleisti valstybėms narėms nustatyti priemonių, nesuderinamų su vidaus rinka, ir leisti ūkio subjektams geriau išnaudoti vidaus rinkos teikiamus pranašumus ( 18 ). Be to, tokia perteklinė pareiga pranešti, už kurios nevykdymą numatyta sankcija – taisyklių, apie kurias nepranešta, netaikymas ( 19 ), leistų apeiti įstatymą ir keltų teisinį nesaugumą, taip pat ir santykiuose tarp privačių asmenų.

32.

Jeigu, kaip savo pastabose teigia Uber France, Transporto kodekso L. 3124‑13 straipsnį būtų galima laikyti nukreiptu būtent prieš platformos Uber veikimą, tai tik todėl, kad Uber, plėtodama savo paslaugą UberPop, tyčia pasirinko su nacionalinės teisės aktais, reglamentuojančiais keleivių vežimo veiklą, ekonomiškai nesuderinamą modelį ( 20 ). Iš tiesų šis modelis grindžiamas neprofesionalių vairuotojų, kurie paprastai neturi pagal Prancūzijos teisę reikalaujamų leidimų vykdyti vežimo veiklą, teikiamomis paslaugomis. Tačiau dėl to ši nuostata netampa taisykle, kuria reglamentuojama tarpininkavimo veikla transporto srityje apskritai.

33.

Dėl šių priežasčių manau, kad Transporto kodekso L. 3124‑13 straipsnis susijęs su klientų ryšio užmezgimo su vežimo paslaugas teikiančiais asmenimis paslaugomis tik atsitiktinai, t. y. tiek, kiek šis ryšio užmezgimas susijęs su neteisėtu šių paslaugų teikimu. Todėl pagal Direktyvos 98/34 su pakeitimais 1 straipsnio 5 punkto penktos pastraipos antrą įtrauką nagrinėjama nuostata nepatenka į šios direktyvos taikymo sritį.

34.

Šį neįtraukimą lemia ne tai, kad nagrinėjama nuostata patenka į baudžiamosios teisės sritį, bet tai, kad šioje nuostatoje nedraudžiama veikla, kuri yra informacinės visuomenės paslaugos pobūdžio, ir už ją baudžiama ne apskritai, o tik tiek, kiek ši veikla yra bendrininkavimas vykdant kitą veiklą, kuri yra neteisėta ir nepatenka į Direktyvos 98/34 su pakeitimais taikymo sritį.

35.

Antruoju klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės siekia išsiaiškinti, kokias išvadas pagrindinėje byloje jis turi daryti dėl nepranešimo apie Transporto kodekso L. 3124‑13 straipsnį.

36.

Žinoma, jei Teisingumo Teismas pritartų mano siūlomam atsakymui į pirmąjį prejudicinį klausimą ir nuspręstų, kad nagrinėjama nuostata nėra techninis reglamentas, kaip tai suprantama pagal Direktyvą 98/34 su pakeitimais, todėl jai netaikoma pareiga pranešti, antrasis prejudicinis klausimas nebebūtų svarbus. Vis dėlto išanalizuosiu jį išsamumo sumetimais, nes pateiktinas atsakymas leistų susidaryti išsamų šio klausimo vaizdą.

37.

Teisingumo Teismo jurisprudencija dėl nepranešimo apie techninius reglamentus pasekmių yra suformuota. Iš esmės toks nepranešimas yra procedūrinis pažeidimas priimant atitinkamus techninius reglamentus ir reiškia, kad šie techniniai reglamentai netaikytini, todėl jais negalima remtis prieš privačius asmenis ( 21 ). Todėl pripažindamas nepranešimą procedūriniu pažeidimu Teisingumo Teismas taiko jam tokią pačią sankciją kaip ir ta, kuri yra numatyta, jeigu vidaus teisės norma iš esmės neatitinka Sąjungos teisės normos ( 22 ).

38.

Taigi kiekvienas privatus asmuo, norintis išvengti taisyklės taikymo, gali remtis tuo, kad apie ją nebuvo pranešta, ir nereikia nustatyti, ar ši taisyklė iš esmės neatitinka vidaus rinkos laisvių. Šios galimybės remtis prieš privačius asmenis nebuvimas gali būti naudingas subjektams, kurių veikla, kuriai taikoma nagrinėjama taisyklė, nėra informacinės visuomenės paslauga visų pirma dėl to, kad jų vaidmuo neapsiriboja tik elektroninėmis priemonėmis teikiamomis paslaugomis ( 23 ). Be kita ko, turiu omenyje atvejį, kuris yra nagrinėjamas šioje byloje, būtent Uber atvejį. Kaip jau nurodžiau savo išvadoje byloje Asociación Profesional Elite Taxi, jo veikla nepatenka į informacinės visuomenės paslaugos sąvoką ( 24 ), nors už ją gali būti persekiojama pagal Transporto kodekso L. 3124‑13 straipsnį. Vis dėlto ši pasekmė atitinka dėl nepranešimo padaryto procedūrinio pažeidimo pobūdį, nes dėl šio pažeidimo taisyklė, apie kurią nepranešta, netenka galios kiekvieno teisės subjekto atžvilgiu.

39.

Todėl į antrąjį prejudicinį klausimą reikia atsakyti taip, kad, jeigu L. 3124‑13 straipsnį reikėtų laikyti nustatančiu paslaugų taisyklę, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 98/34 su pakeitimais 1 straipsnio 5 punktą, juo nebūtų galima remtis prieš privačius asmenis, nes apie jį nebuvo pranešta pagal šios direktyvos 8 straipsnį.

40.

Galiausiai, dėl pareiga pranešti pagal Direktyvos 2006/123 15 straipsnio 7 dalį, kurią Komisija nurodė per posėdį, primenu, kad, mano nuomone ( 25 ), jei Uber veikla dėl savo sudėtinio pobūdžio nelaikoma informacinės visuomenės paslauga, ji neabejotinai priklauso prie transporto srities ir todėl nepatenka į šios direktyvos taikymo sritį.

41.

Atsižvelgdamas į visa tai, kas išdėstyta, siūlau į Tribunal de grande instance de Lille (Lilio apygardos teismas, Prancūzija) pateiktus prejudicinius klausimus atsakyti taip:

1998 m. birželio 22 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 98/34/EB, nustatančios informacijos apie techninius standartus, reglamentus ir informacinės visuomenės paslaugų taisykles teikimo tvarką, iš dalies pakeistos 1998 m. liepos 20 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 98/48/EB, 1 straipsnio 5 punktą, siejamą su šio straipsnio 2 punktu, reikia aiškinti taip, kad nacionalinės teisės nuostata, pagal kurią yra draudžiamas klientų santykių užmezgimo su asmenimis, kurie verčiasi keleivių vežimo veikla pažeisdami šiai vežimo veiklai taikytinas taisykles, sistemos organizavimas ir už tai baudžiama, nėra paslaugų taisyklė, kuriai pagal šios direktyvos 8 straipsnį taikoma pareiga pranešti.