1. 

Iš ne rinkos ekonomikos valstybių, be kita ko, importo iš Kinijos vertinimas pagal Sąjungos antidempingo teisę labai aktualus klausimas, kuriuo daug diskutuojama.

2. 

Šios išvados pateikimo metu, viena vertus, Pasaulio prakybos organizacijos (PPO) kompetentingos instancijos nagrinėja su šiuo klausimu susijusį Europos Sąjungos atžvilgiu pateiktą Kinijos Liaudies Respublikos skundą ( 2 ). Skundas, kurį PPO pateikė Kinijos valdžios institucijos, susijęs su sistema, kuri pagal Sąjungos teisę dabar taikoma apskaičiuojant importo iš valstybių, laikomų „ne rinkos ekonomikos“ valstybėmis, normaliąją vertę, taigi ir dempingo skirtumą. Konkrečiau kalbant, jis susijęs su Reglamento (ES) 2016/1036 ( 3 ) 2 straipsnio 7 dalyje įtvirtintomis nuostatomis, kurios iš esmės atitinka šioje byloje aptariamas nuostatas, t. y. Reglamento (EB) Nr. 1225/2009 ( 4 ) (toliau – pagrindinis reglamentas) 2 straipsnio 7 dalyje įtvirtintas nuostatas.

3. 

Kita vertus, pagal Sąjungos teisę nustatyta antidempingo sistema, taikoma importui iš ne rinkos ekonomikos valstybių, dar vystosi. Iš tikrųjų visai neseniai Europos Parlamento ir Europos Sąjungos Tarybos derybos buvo užbaigtos susitarimu dėl Komisijos pateikto pasiūlymo, kuriuo siekiama iš dalies pakeisti šią sistemą ( 5 ). Į būsimus teisės aktus bus įtrauktas naujas dempingo skirtumų apskaičiavimo metodas, taikomas importui iš trečiųjų šalių, kur esama didelių rinkos iškraipymų arba valstybė sistemingai kišasi į ekonomiką ( 6 ).

4. 

Ši byla priklauso ginčams, susijusiems su importo iš ne rinkos ekonomikos valstybių vertinimu pagal Sąjungos antidempingo teisę. Konkrečiau kalbant, ji susijusi su reikalavimais, kuriuos gamintojas, būtent Kinijos gamintojas, pagal dabar galiojančią teisę turi atitikti, kad jam būtų suteiktas rinkos ekonomikos sąlygomis veikiančios įmonės statusas (toliau – RESVĮS), kaip tai suprantama pagal pagrindinio reglamento 2 straipsnio 7 dalies b ir c punktus.

5. 

Ši byla susijusi su apeliaciniu skundu, kuriuo Komisija prašo Teisingumo Teismo panaikinti 2016 m. kovo 16 d. Europos Sąjungos Bendrojo Teismo sprendimą Xinyi PV Products (Anhui) Holdings / Komisija ( 7 ), kuriuo šis teismas, tenkindamas Kinijos bendrovės Xinyi PV Products (Anhui) Holdings Ltd (toliau – Xinyi) pareikštą ieškinį, panaikino Įgyvendinimo reglamentą (ES) Nr. 470/2014 ( 8 ) (toliau – ginčijamas reglamentas) tiek, kiek jis susijęs su šia bendrove. Apibendrinant, Bendrasis Teismas nusprendė, kad Komisija padarė klaidą nes atsisakė suteikti Xinyi RESVĮS, manydama, jog dėl Kinijos teisės aktuose nustatytų dviejų apmokestinimo sistemų, kuriomis naudojosi Xinyi, jos gamybos sąnaudos ir finansinė padėtis dėl „buvusios ne rinkos ekonomikos sistemos“ buvo iškraipytos.

6. 

Taigi šioje byloje esminis yra formuluotės „iš buvusios ne rinkos ekonomikos sistemos išlikę“, vartojamos pagrindinio reglamento 2 straipsnio 7 dalies c punkto trečioje įtraukoje, išaiškinimas, reiškiantis klausimą, dėl kurio Teisingumo Teismo prašoma pateikti paaiškinimų.

7.

Pagrindinio reglamento 2 straipsnio 7 dalyje nustatyta:

<…>“

8.

Ginčo aplinkybės išsamiai išdėstytos skundžiamo sprendimo 1–18 punktuose, kuriais remiuosi. Dėl šio proceso tik priminsiu, kad 2013 m. vasario 28 d. Komisija pradėjo antidempingo procedūrą dėl tam tikrų Kinijos Liaudies Respublikos kilmės soliarinio stiklo produktų importo ( 9 ).

9.

Vykstant tyrimui Xinyi – Kinijoje įsteigta bendrovė, gaminanti ir eksportuojanti soliarinį stiklą, kurios vienintelė akcininkė yra Xinyi Solar (Hong Kong) Ltd, įsteigta Honkonge (Kinija) – paprašė Komisijos suteikti jai RESVĮS, kaip tai suprantama pagal pagrindinio reglamento 2 straipsnio 7 dalies b punktą.

10.

2013 m. rugpjūčio 22 d. raštu Komisija pranešė Xinyi, kad mano, jog negali patenkinti šio prašymo vien dėl to, kad ji neatitinka šiam statusui suteikti nustatyto trečiojo reikalavimo, nurodyto pagrindinio reglamento 2 straipsnio 7 dalies c punkte.

11.

Šiame rašte Komisija nurodė:

„Atlikus tyrimą nustatyta, kad [Xinyi] naudojosi įvairiomis pelno mokesčio lengvatomis, susijusiomis su:

Manoma, kad lengvatiniai mokesčių tarifai teikia didelės finansinės naudos, todėl [Xinyi] neįrodė, kad iš ankstesnės ne rinkos ekonomikos sistemos nėra likusių didelių jos gamybos sąnaudų ir finansinės padėties iškraipymų <…>

Taigi Komisija siūlo atmesti [Xinyi] prašymą [suteikti RESVĮS].“

12.

2013 m. rugsėjo 13 d. rašte, kuriame atsakoma į Xinyi pateiktas pastabas, Komisija patvirtino, kad atmeta šios bendrovės pateiktą prašymą suteikti RESVĮS, nurodžiusi, kad:

„Pelno mokesčio sistema, pagal kurią tam tikros bendrovės ar tam tikri ekonomikos sektoriai, kuriuos vyriausybė laiko strateginiais, vertinami [palankiau], reiškia, kad tokia apmokestinimo sistema nėra susijusi su rinkos ekonomikos sistema ir kad ją vis dar labai veikia valstybės planavimas, todėl jai gali būti taikomas trečiasis reikalavimas, nustatytas [pagrindinio reglamento 2 straipsnio 7 dalies c punkte]. Taikant lengvatinę apmokestinimo sistemą keičiasi ikimokestinio pelno, kurį bendrovė turi gauti, kad būtų patraukli investuotojams, dydis <…>

Šiuo atžvilgiu primintina, kad [Xinyi] buvo galima taikyti lengvatinį mokesčio tarifą (14,01 %), nes ji galėjo naudotis ir aukštųjų technologijų įmonėms taikoma apmokestinimo sistema, ir kita sistema, t. y. programa „2 Free 3 Half“. Visa tai kartu lėmė labai mažą tarifą palyginti su įprastu tarifu (25 %), o tai pirmiausia galėjo leisti siekti tikslo pritraukti kapitalą sumažintais tarifais, taigi ir paveikti finansinę bei ekonominę visos bendrovės padėtį <…>“

13.

2013 m. lapkričio 26 d. Komisija priėmė Reglamentą (ES) Nr. 1205/2013, kuriuo importuojamam Kinijos Liaudies Respublikos soliariniam stiklui nustatomas laikinasis antidempingo muitas ( 10 ). Šiame reglamente Komisija konstatavo: kadangi Xinyi naudojosi lengvatinėmis apmokestinimo sistemomis, ji negalėjo įrodyti, kad jos padėčiai neturi įtakos iš ankstesnės ne rinkos ekonomikos sistemos likę dideli iškraipymai, todėl ši bendrovė neatitinka RESVĮS suteikti nustatyto trečiojo reikalavimo ( 11 ). Dėl to Komisija Xinyi gaminamo nagrinėjamo produkto importui nustatė 39,3 % laikinąjį antidempingo muitą.

14.

2014 m. gegužės 13 d. Komisija priėmė ginčijamą reglamentą, kuriame patvirtino Reglamente Nr. 1205/2013 išdėstytus teiginius, pagal kuriuos visi prašymai suteikti RESVĮS, įskaitant pateiktąjį Xinyi, turi būti atmesti ( 12 ). Šiomis aplinkybėmis tam tikriems Xinyi gaminamiems soliarinio stiklo produktams buvo nustatytas 36,1 % galutinis antidempingo muitas ( 13 ).

15.

2014 m. rugpjūčio 7 d. Bendrojo Teismo kanceliarija gavo Xinyi ieškinį, juo buvo prašoma panaikinti ginčijamą reglamentą, nurodant keturis pagrindus.

16.

Skundžiamame sprendime Bendrasis Teismas išnagrinėjo vien pirmąjį pagrindą, grindžiamą pagrindinio reglamento 2 straipsnio 7 dalies c punkto trečia įtrauka, ir pritarė šio pagrindo pirmai daliai.

17.

Šioje dalyje Xinyi kaltino Komisiją tuo, kad ji neteisėtai priėmė ginčijamą reglamentą, manydama, be kita ko, kad šios išvados 11 punkte minėtas mokesčių lengvatas, kuriomis naudojosi Xinyi, lėmė „iš buvusios ne rinkos ekonomikos sistemos išlikę“ iškraipymai, kaip tai suprantama pagal pagrindinio reglamento 2 straipsnio 7 dalies c punktą.

18.

Šiuo atžvilgiu Bendrasis Teismas pirmiausia pažymėjo, kad iš planinės ekonomikos „išlikusios“ lengvatos, kaip tai suprantama pagal šią nuostatą, negali būti susijusios su bet kuriomis lengvatomis, nebent jos darytų neigiamą poveikį šios nuostatos veiksmingumui ir joje pateiktų aiškinamųjų pavyzdžių turiniui. Bendrojo Teismo teigimu, sąvoka induit („išlikę“) turi būti aiškinama kaip reiškianti, kad dėl ankstesnės planinės ekonomikos sistemos atsirado aptariamų iškraipymų arba ji nulėmė šiuos iškraipymus. Todėl tik lengvatos, išlikusios iš ankstesnės planinės ekonomikos sistemos, yra reikšmingos taikant minėtą nuostatą ( 14 ).

19.

Remdamasis šiomis prielaidomis Bendrasis Teismas nusprendė, kad nagrinėjamu atveju negali būti laikoma, jog mokesčių lengvatos „išliko“ iš ankstesnės planinės ekonomikos sistemos ta prasme, kad jas ši sistema lemia arba kad jos yra šios sistemos pasekmė. Bendrojo Teismo teigimu, iš tikrųjų žinoma, kad rinkos ekonomikos šalys taip pat suteikia įmonėms mokesčių lengvatų, t. y. tam tikru laikotarpiu atleidžia nuo mokesčių arba apmokestina lengvatiniu tarifu, kaip, beje, matyti iš Teisingumo Teismo jurisprudencijos, susijusios su valstybės pagalba ( 15 ).

20.

Paskui Bendrasis Teismas nusprendė, kad šio vertinimo negali paneigti įvairūs argumentai, kuriuos vykstant procesui pateikė Komisija ( 16 ).

21.

Pirma, skundžiamo sprendimo 69 punkte Bendrasis Teismas nurodė, kad Komisijos argumentas, grindžiamas aptariamų mokesčių lengvatų ryšiu su Kinijoje įgyvendinamais penkmečio planais, yra pernelyg formalus. Bendrojo Teismo teigimu, šių planų išlikimas nebūtinai reiškia, kad minėtos sistemos yra likusios iš ankstesnės Kinijos planinės ekonomikos, nebent būtų daroma išvada, kad visos Kinijoje priimtos ir prie plano priskiriamos priemonės yra likusios iš jos ankstesnės planinės ekonomikos sistemos, o tai visiškai panaikintų pagrindinio reglamento 2 straipsnio 7 dalies b ir c punktų veiksmingumą.

22.

Antra, skundžiamo sprendimo 75 ir 76 punktuose Bendrasis Teismas atmetė Komisijos argumentą, pagal kurį aptariamomis apmokestinimo sistemomis nėra siekiama teisėtų tikslų. Viena vertus, Bendrojo Teismo teigimu, neginčijama, kad parama, teikiama tam tikriems veiklos sektoriams – kaip antai aukštųjų technologijų sektoriui, – kuriuos atitinkama šalis laiko strateginiais, reiškia teisėtą tikslą rinkos ekonomikoje, nesvarbu, ar aptariamos priemonės teisėtos vertinant pirmiausia Sąjungos teisės valstybės pagalbos srityje požiūriu. Kita vertus, tikslo pritraukti užsienio investicijų siekiama daugelyje rinkos ekonomikos valstybių ir šis tikslas prieštarauja ekonomikos organizavimo būdui, grindžiamam kolektyvine arba valstybine įmonių nuosavybe siekiant centralizuotame plane, apibūdinančiame planinę ekonomiką, nustatytų gamybos tikslų.

23.

Trečia, skundžiamo sprendimo 77 ir 78 punktuose Bendrasis Teismas atmetė Komisijos argumentą, pagal kurį aptariamos mokesčių lengvatos darė poveikį ne tik tiesiogiai su siekiamu tikslu susijusioms Xinyi sąnaudoms, bet ir bendriems jos finansiniams rezultatams, taigi ir bendrai jos ekonominei padėčiai. Bendrojo Teismo nuomone, toks argumentas gali būti reikšmingas tik tiek, kiek jis susijęs su Xinyi gamybos sąnaudų ir finansinės padėties galimų iškraipymų apimtimi, kaip tai suprantama pagal pagrindinio reglamento 2 straipsnio 7 dalies c punkto trečią įtrauką, bet ne siekiant nustatyti, kad tokie iškraipymai yra „išlikę iš“ ankstesnės ne rinkos ekonomikos sistemos, kaip tai suprantama pagal šią nuostatą.

24.

Remdamasis šiais argumentais Bendrasis Teismas nusprendė, kad Komisija, pagal bendrojo reglamento 2 straipsnio 7 dalies c punkto trečią įtrauką atsisakiusi suteikti Xinyi RESVĮS, padarė akivaizdžią vertinimo klaidą. Todėl jis panaikino ginčijamo reglamento 1 straipsnį tiek, kiek jis susijęs su šia bendrove, ir nenagrinėjo kitų jos nurodytų pagrindų.

25.

Savo apeliaciniu skundu Komisija prašo Teisingumo Teismo panaikinti skundžiamą sprendimą, atmesti pirmojoje instancijoje pareikšto ieškinio pirmojo pagrindo pirmą dalį kaip teisiškai nepagrįstą, grąžinti bylą Bendrajam Teismui, kad jis iš naujo išnagrinėtų pirmojoje instancijoje pareikšto ieškinio pirmojo pagrindo antrą dalį, taip pat antrąjį, trečiąjį ir ketvirtąjį pagrindus ir atidėti bylinėjimosi išlaidų, patirtų abiejose instancijose, klausimo nagrinėjimą.

26.

Xinyi prašo Teisingumo Teismo atmesti apeliacinį skundą, taip pat priteisti iš Komisijos ir į bylą įstojusių šalių bylinėjimosi išlaidas.

27.

2016 m. spalio 13 d. Teisingumo Teismo pirmininko nutartimi GMB Glasmanufaktur Brandenburg GmbH (toliau – GMB) buvo leista įstoti į bylą palaikyti Komisijos reikalavimų.

28.

Teisingumo Teismas paprašė šalių raštu atsakyti į kelis klausimus. Komisija, Xinyi ir GMB atsakė į juos per nustatytą terminą ir buvo išklausytos per 2017 m. birželio 21 d. įvykusį posėdį.

29.

Komisija nurodo tris apeliacinio skundo pagrindus. Pirmasis grindžiamas teisės klaida, padaryta aiškinant pagrindinio reglamento 2 straipsnio 7 dalies c punkto trečią įtrauką. Antrajame ir trečiajame pagrinduose Komisija kaltina Bendrąjį Teismą atitinkamai nesilaikius pareigos motyvuoti ir padarius procesinių pažeidimų.

30.

Pirmajame pagrinde Komisija, palaikoma GMB, teigia, kad Bendrasis Teismas skundžiamame sprendime padarė teisės klaidą, kai aiškino pagrindinio reglamento 2 straipsnio 7 dalies c punkto trečioje įtraukoje įtvirtintą nuostatą.

31.

Šioje nuostatoje nurodytas trečiasis iš penkių reikalavimų, kuriuos turi atitikti ne rinkos ekonomikos valstybės gamintojas, kad jam būtų galima suteikti RESVĮS.

32.

Šiuo atžvilgiu pirmiausia primintina, kad pagrindinio reglamento 2 straipsnio 7 dalyje Sąjungos teisės aktų leidėjas siekė nustatyti konkrečią sistemą, apibrėžiančią išsamias normaliosios vertės apskaičiavimo importo iš ne rinkos ekonomikos valstybių atveju taisykles ( 17 ).

33.

Konkrečiau kalbant, pagal pagrindinio reglamento 2 straipsnio 7 dalies a punktą importo iš ne rinkos ekonomikos valstybės atveju, siekiant, kad nebūtų atsižvelgta į kainas ir sąnaudas, kurios nėra normalių rinkoje veikiančių jėgų rezultatas, normalioji vertė nustatoma ne pagal šio straipsnio 1–6 dalis, o iš esmės – pagal vadinamąjį „panašios šalies“ metodą, t. y. remiantis trečiosios rinkos ekonomikos šalies kaina arba apskaičiuota verte ( 18 ) (nagrinėjamu atveju buvo pasirinkta Turkija).

34.

Vis dėlto pagal pagrindinio reglamento 2 straipsnio 7 dalies b punktą, atliekant su importu iš, be kita ko, Kinijos, susijusius antidempingo tyrimus, normalioji vertė, jei įvykdytos tam tikros sąlygos, gali būti nustatoma ne taikant panašios šalies metodą, o remiantis paties atitinkamo gamintojo (eksportuotojo) kainomis ir sąnaudomis. Tačiau tuo tikslu šis gamintojas turi pateikti tinkamai pagrįstą skundą, kuriuo remiantis ir laikantis šio straipsnio 7 dalies c punkte nurodytų penkių reikalavimų bei tvarkos, galima nustatyti, kad šis gamintojas, gamindamas ir parduodamas į atitinkamą prekę panašų gaminį, veikia rinkos ekonomikos sąlygomis ( 19 ).

35.

Pagal pastarąją nuostatą kiekvienas gamintojas, norintis, kad jam būtų taikomos šios taisyklės, turi pateikti pakankamai įrodymų, kad atitinka jose nustatytus penkis reikalavimus, taigi gali būti laikomas veikiančiu rinkos ekonomikos sąlygomis ( 20 ). Todėl Sąjungos institucijos neturi pareigos įrodyti, kad atitinkamas gamintojas neatitinka šiam statusui įgyti keliamų reikalavimų ( 21 ).

36.

Vis dėlto Taryba ir Komisija turi įvertinti, ar atitinkamo gamintojo pateiktos informacijos pakanka, siekiant įrodyti, kad yra įvykdyti pagrindinio reglamento 2 straipsnio 7 dalies c punkte nustatyti reikalavimai, kad jam būtų galima suteikti RESVĮS, o Sąjungos teismas – patikrinti, ar atliekant šį vertinimą nebuvo padaryta akivaizdžios klaidos ( 22 ).

37.

Nagrinėjamu atveju Komisija atsisakė Xinyi suteikti RESVĮS remdamasi vien tuo, kad Xinyi naudojosi dviem apmokestinimo sistemomis, minėtomis šios išvados 11 punkte, ir neįrodė, kad atitinka pagrindinio reglamento 2 straipsnio 7 dalies c punkto trečioje įtraukoje nustatytą reikalavimą. Kiti keturi reikalavimai, nustatyti pagrindinio reglamento 2 straipsnio 7 dalies c punkte, Komisijos nuomone, buvo įvykdyti.

38.

Pagal pagrindinio reglamento 2 straipsnio 7 dalies c punkto trečią įtrauką Kinijos gamintojas gali būti laikomas veikiančiu rinkos ekonomikos sąlygomis, taigi ir įgyti RESVĮS, tik tuo atveju, jei pateikia pakankamai įrodymų, kad „[jo] gamybos sąnaudoms ir finansinei būklei nedaro įtakos iš buvusios ne rinkos ekonomikos sistemos išlikę ženklūs iškraipymai“.

39.

Skundžiamame sprendime Bendrasis Teismas nusprendė, kad Komisija, būdama tos nuomonės, jog iškraipymai, kuriuos lėmė Kinijos valdžios institucijų Xinyi suteiktos mokesčių lengvatos, išliko „iš ankstesnės planinės ekonomikos sistemos“, padarė akivaizdžią vertinimo klaidą. Tačiau Bendrasis Teismas nepareiškė nuomonės dėl to, ar Komisija teisingai nusprendė, kad aptariamos mokesčių lengvatos lėmė iškraipymus, kuriuos galima laikyti dideliais.

40.

Pirmajame pagrinde, kurį sudaro penkios dalys, Komisija ginčija skundžiamame sprendime Bendrojo Teismo pateiktą formuluotės „iš buvusios ne rinkos ekonomikos sistemos išlikę“, pavartotos pagrindinio reglamento 2 straipsnio 7 dalies c punkto trečioje įtraukoje, aiškinimą.

41.

Komisijos teigimu, pirma, priešingai, nei nusprendė Bendrasis Teismas, viena vertus, pakanka įrodyti, kad priemonė yra skirta penkmečio planui įgyvendinti Kinijoje, kad būtų galima laikyti šią priemonę išlikusia iš „buvusios ne rinkos ekonomikos sistemos“, ir, kita vertus, taip aiškinant nebūtų panaikintas pagrindinio reglamento 2 straipsnio 7 dalies c punkto trečios įtraukos veiksmingumas ( 23 ).

42.

Antra, netikslu teigti, kad parama, teikiama tam tikriems pramonės sektoriams, kuriuos šalis laiko strateginiais, reiškia teisėtą tikslą rinkos ekonomikoje ( 24 ). Iš tikrųjų valstybės kišimusi, leidžiamu socialinėje rinkos ekonomikoje, visada siekiama tenkinti bendrąjį interesą, o ne atrinkti „čempionus“ ar išskirti vieną ekonominį sektorių, paskelbtą „strateginiu“ kito atžvilgiu.

43.

Trečia, aptariamų apmokestinimo sistemų negalima lyginti su pagalba, teikiama rinkos ekonomikoje ( 25 ). Iš tikrųjų šios sistemos nėra, kaip tokia pagalba, tikslinės ir apribotos konkrečios sąnaudų, susijusių su investicijomis, rūšies, taip pat nėra apribotos laiko atžvilgiu.

44.

Ketvirta, Bendrasis Teismas klaidingai nusprendė, kad valstybės pagalbos sistemas, kurios skundžiamo sprendimo 66 punkte nurodytais sprendimais buvo pripažintos neteisėtomis, galima lyginti su aptariamomis mokesčių priemonėmis.

45.

Penkta, sąvoka „ne rinkos ekonomikos valstybė“, kuria grindžiama skundžiamame sprendime atlikta analizė, yra klaidinga. Konkrečiau kalbant, šios sąvokos reikšmė daug platesnė nei ta, kurios požymius Bendrasis Teismas nurodė ginčijamo sprendimo 76 punkte ir kuri atitinka tradicinę valstybinės prekybos šalies apibrėžtį.

46.

Xinyi atsako, pirma, kad šio pagrindo pirma dalis grindžiama nauju teiginiu, todėl yra nepriimtina. Be to, Komisija nepateikė jokių įrodymų, susijusių su atitinkamų penkmečio planų pobūdžiu ir tikslais, taip pat nepaaiškino, kodėl koks nors ryšys tarp priemonės ir tokio plano turėtų automatiškai lemti prašymo suteikti RESVĮS atmetimą.

47.

Antra, trečiuoju reikalavimu, susijusiu su RESVĮS suteikimu, siekiama įvertinti ne tai, kas teisėta rinkos ekonomikoje, o tai, kas reiškia iškraipymą, išlikusį iš ankstesnės ne rinkos ekonomikos sistemos. Xinyi pateikė Bendrajam Teismui įvairių pavyzdžių, susijusių su rinkos ekonomikos valstybių suteiktomis subsidijomis, ir tik Bendrasis Teismas gali įvertinti jam pateiktos ir jo turimos informacijos reikšmę. Komisija šiuo atžvilgiu nepateikė jokio kaltinimo dėl įrodymų iškraipymo.

48.

Trečia, Komisija nepateikė jokios informacijos, leidžiančios įrodyti, kad tik subsidijos, kurios skiriamos rinkos ekonomikos valstybėse, yra tikslinės ir apsiriboja valstybiniu finansavimu, būtinu siekiant numatytų tikslų. Be to, pagrindinio reglamento 2 straipsnio 7 dalies c punkto trečia pastraipa susijusi ne su klausimu, ar iškraipymas priskirtinas prie iškraipymų, kurie priimtini rinkos ekonomikos valstybėse, o su klausimu, ar jis priskirtinas prie iškraipymų, buvusių ankstesnėje planinės ekonomikos sistemoje.

49.

Ketvirta, Xinyi mano, kad Bendrojo Teismo teiginiai, išdėstyti skundžiamo sprendimo 66 ir 67 punktuose, susiję su mokesčių lengvatomis, suteikiamomis rinkos ekonomikos valstybėse, – tai faktinių aplinkybių vertinimas, kuris negali būti nagrinėjamas vykstant apeliaciniam procesui, nes Komisija nei teigė, nei įrodė, kad buvo akivaizdžiai iškraipyti įrodymai.

50.

Penkta, Xinyi nuomone, žodis „buvusi“, vartojamas pagrindinio reglamento 2 straipsnio 7 dalies c punkto trečioje įtraukoje, visiškai neleidžia abejoti dėl to, kad siekdama įvertinti prašymus suteikti RESVĮS, Kinijos gamintojų pateiktus po 1998 m. liepos 1 d., t. y. įsigaliojus Reglamentui (EB) Nr. 905/98 ( 26 ), kuriame numatyta galimybė įgyti šį statusą, Komisija turi nustatyti, ar esama iškraipymų, išlikusių iš planinės ekonomikos, veikusios iki minėtos datos, kai Kinijos Liaudies Respublika dar buvo tipinė valstybinės prekybos šalis. Taigi Bendrasis Teismas skundžiamo sprendimo 76 punkte teisingai išaiškino sąvoką „ne rinkos ekonomika“, vartojamą pagrindinio reglamento 2 straipsnio 7 dalies c punkto trečioje įtraukoje, kaip atitinkančią valstybinės prekybos ekonomikos apibrėžimą.

51.

Formuluotės „iš buvusios ne rinkos ekonomikos sistemos išlikę“, vartojamos pagrindinio reglamento 2 straipsnio 7 dalies c punkto trečioje įtraukoje, išaiškinimo klausimas, kurį skundžiamame sprendime nagrinėjo Bendrasis Teismas, yra vien teisinis klausimas, kuris patenka į Sąjungos teismo kontrolės taikymo sritį ir kurio atžvilgiu Sąjungos institucijos negali remtis jokia diskrecija ( 27 ).

52.

Siekiant išaiškinti šią formuluotę ir atsakyti į Komisijos pateiktus argumentus, mano manymu, būtina pradėti nuo RESVĮS įtraukimo į Sąjungos teisę pagrindo analizės. Ši analizė leis nustatyti, kaip Kinijos ekonomikos sistema apibūdinama Sąjungos antidempingo teisėje.

53.

Kitokio požiūrio į importą iš ne rinkos ekonomikos valstybių Sąjungos antidempingo teisėje pradėta laikytis XX a. šeštajame dešimtmetyje ( 28 ).

54.

Vis dėlto tik 1979 m., priėmus Reglamentą (EEB) Nr. 1681/79, į Sąjungos teisę buvo įtrauktos konkrečios taisyklės siekiant kodifikuoti šioje srityje išplėtotą praktiką ( 29 ).

55.

Galimybė, be kita ko, Kinijos Liaudies Respublikos gamintojams prašyti suteikti RESVĮS, kaip antai numatyta pagrindiniame reglamente, galiojusiame šioje byloje susiklosčiusių svarbių aplinkybių metu, į Sąjungos teisę buvo įtraukta Reglamentu Nr. 905/98.

56.

Šis reglamentas buvo pasiūlytas aiškiu tikslu pakoreguoti Sąjungos antidempingo praktiką, susietą su ne rinkos ekonomikos valstybės statusu, siekiant pripažinti Kinijos ir Rusijos pastangas pertvarkant savo ekonomiką ( 30 ).

57.

Šiuo atžvilgiu, kaip Teisingumo Teismas jau yra nusprendęs ( 31 ), iš Reglamento Nr. 905/98 ketvirtos ir penktos konstatuojamųjų dalių matyti, kad 2 straipsnio 7 dalies b ir c punktai į pagrindinį reglamentą įtraukti visų pirma todėl, kad po reformų Kinijoje iš esmės pasikeitė šios valstybės ekonomika ir atsirado įmonių, veikiančių rinkos ekonomikos sąlygomis, taigi ši valstybė nutolo nuo tų ekonominių aplinkybių, kurios paskatino sistemingai taikyti panašios šalies metodą.

58.

Vis dėlto Teisingumo Teismas taip pat pažymėjo: kadangi, nepaisant šių reformų, Kinijos Liaudies Respublika vis dar nėra rinkos ekonomikos valstybė, kuriai automatiškai būtų taikomos pagrindinio reglamento 2 straipsnio 1–6 dalyse įtvirtintos normaliosios vertės bendrosios nustatymo taisyklės, Sąjungos teisės aktų leidėjas nusprendė, kad pagal šio straipsnio 7 dalies c punktą kiekvienas gamintojas, norintis, kad jam būtų taikomos šios taisyklės, turi pateikti pakankamai įrodymų, nurodytų pastarojoje nuostatoje, kad jis veikia rinkos ekonomikos sąlygomis ( 32 ).

59.

Šiuo atžvilgiu pažymėtina, kad iš Reglamento Nr. 905/98 ketvirtoje ir penktoje konstatuojamosiose dalyse daromos nuorodos į tai, kad „atsirado įmonių, kurioms taikomos rinkos ekonomikos sąlygos“, matyti, jog į pagrindinį reglamentą įtraukdamas 2 straipsnio 7 dalies b ir c punktų nuostatas Sąjungos teisės aktų leidėjas gerai suvokė, kad, nepaisant Kinijoje vykstančių reformų, rinkos ekonomikos sąlygos nėra apskritai vyraujančios Kinijos ekonomikos sistemoje. Tačiau įtraukdamas į Sąjungos teisę RESVĮS šis leidėjas norėjo pripažinti ( 33 ), kad, įvykdžius šias reformas, Kinijoje, kai kuriuose sektoriuose ir srityse, yra įmonių, veikiančių rinkos ekonomikai būdingomis sąlygomis, t. y. pagal pasiūlos ir paklausos principus, valstybės įsikišimo neiškraipytoje aplinkoje.

60.

Tokiomis aplinkybėmis, kadangi sistemingas panašios šalies metodo taikymas Kinijos importui nebebuvo pateisinamas, minėtas teisės aktų leidėjas, įtraukdamas minėtas nuostatas, sukūrė priemonę, leidžiančią tokioms įmonėms tinkamai pagrįstais atvejais remtis savo pačių kainomis ir sąnaudomis normaliajai vertei nustatyti vykstant su jomis susijusiems antidempingo tyrimams.

61.

Iš to, kas išdėstyta, matyti, viena vertus, kad Sąjungos teisės aktų leidėjas, į pagrindinį reglamentą įtraukdamas su RESVĮS susijusias nuostatas, visai neketino apskritai pripažinti, kad Kinijos ekonomikos sistemoje vyrauja rinkos ekonomikos sąlygos, nes šioje sistemoje, išskyrus tam tikrus sektorius, valstybės kišimasis, pasireiškiantis pirmiausia visuotinio taikymo ir privalomojo pobūdžio penkmečio planų priėmimu, išliko kaip labai svarbus veiksnys.

62.

Kita vertus, nors Sąjungos teisės aktų leidėjas norėjo pagal savo sukurtą sistemą suteikti Kinijos gamintojams galimybę gauti pripažinimą, kad jie veikia rinkos ekonomikos sąlygomis, taigi ir galimybę nustatyti normaliąją vertę remiantis faktinėmis jų pačių kainomis ir sąnaudomis, kaip matyti iš šios išvados 34, 35 ir 58 punktų, vis dėlto pareiga įrodyti tokių sąlygų buvimą tenka gamintojams, siekiantiems įgyti RESVĮS.

63.

Taigi vietoj sistemingo panašios šalies metodo taikymo Sąjungos teisės aktų leidėjas nustatė sistemą, leidžiančią kiekvienu konkrečiu atveju išnagrinėti ekonomines sąlygas, susijusias su kiekvienu antidempingo tyrimu. Tačiau pagal šią sistemą, jei suinteresuoti gamintojai nepateikia įrodymų, kad atitinka penkis reikalavimus, nustatytus pagrindinio reglamento 2 straipsnio 7 dalies c punkte, taigi kad juos galima laikyti veikiančiais rinkos ekonomikos sąlygomis, panašios šalies metodas taikomas „automatiškai“. Be to, Teisingumo Teismas jau yra pripažinęs išimtinį nuostatų, įtvirtintų pagrindinio reglamento 2 straipsnio 7 dalies b ir c punktuose, pobūdį ( 34 ).

64.

Tai reiškia, kad, teisės aktų leidėjo manymu, nors Kinijos ekonomikos sistema nebėra valstybinės prekybos šalies ekonomikos sistema, ji nėra ir tokia, kuri būdinga rinkos ekonomikai ( 35 ).Tai ekonomikos sistema, kurią galima vadinti „mišraus“ arba „pereinamojo“ pobūdžio ( 36 ) ir kurioje valstybės kišimasis iš esmės dar išlieka, todėl ši sistema „automatiškai“ laikoma neturinčia rinkos ekonomikos požymių, bet jos kai kuriuose sektoriuose ir kai kurioms įmonėms vyrauja rinkos ekonomikos sąlygos. Taigi ši sistema turi ir ne rinkos ekonomikos sistemai būdingų požymių, ir rinkos ekonomikai būdingų požymių, vyraujančių tam tikruose sektoriuose.

65.

Būtent atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, reikia aiškinti nuostatą, kurioje nurodyta trečioji sąlyga, kurią turi atitikti gamintojas, siekiantis, kad jam būtų suteiktas RESVĮS, t. y. pagrindinio reglamento 2 straipsnio 7 dalies c punkto trečią įtrauką, konkrečiau kalbant, formuluotę „iš buvusios ne rinkos ekonomikos išlikę“.

66.

Šiuo atžvilgiu pirmiausia dėl žodžio „išlikę“ Bendrasis Teismas skundžiamo sprendimo 64 punkte nurodė, kad jis turi būti aiškinamas taip, jog „dėl ankstesnės planinės ekonomikos sistemos atsirado nagrinėjamų iškraipymų arba ji nulėmė nagrinėjamus iškraipymus“, todėl aptariama nuostata susijusi vien su lengvata, „kuri kyla iš planinės ekonomikos sistemos“ ( 37 ).

67.

Nors Komisija aiškiai neginčijo Bendrojo Teismo pateikto žodžio „išlikę“ aiškinimo – kurį būtų galima vadinti „priežastiniu“, – vykstant procesui šalys daug diskutavo dėl kito galimo šio žodžio aiškinimo, kuris išryškėjo Xinyi pateikus tam tikras pastabas.

68.

Pagal šį požiūrį atsižvelgiant į tai, kad, viena vertus, pagrindinio reglamento 2 straipsnio 7 dalies c punkto trečioje įtraukoje daroma nuoroda į „buvusią“ planinės ekonomikos sistemą ir, kita vertus, kai kuriose kalbinėse versijoje vartojamomis sąvokomis ( 38 ), atitinkančiomis versijoje prancūzų kalba vartojamą sąvoką induit, daroma nuoroda į „paveldo“ sąvoką, aptariamą nuostatą galima aiškinti taip, kad ja daroma nuoroda vien į „anksčiau buvusius“ iškraipymus. Tokiu atveju tik iškraipymai, atsiradę dėl priemonių, priimtų iki 1998 m. liepos 1 d., kai buvo priimtas Reglamentas Nr. 905/98, gali būti laikomi „paveldėtais“ iš ankstesnės planinės ekonomikos sistemos. Tokiomis aplinkybėmis į galimus „naujus“ iškraipymus, atsiradusius dėl priemonių, priimtų po 1998 m. liepos 1 d., galbūt būtų galima atsižvelgti taikant nuostatą, įtvirtintą pagrindinio reglamento 2 straipsnio 7 dalies c punkto trečioje įtraukoje.

69.

Nors tokį požiūrį neabejotinai galima pagrįsti aptariamos nuostatos formuluote, vartojama tam tikrose kalbinėse versijose, vis dėlto šis aiškinimas manęs neįtikina.

70.

Šiuo atžvilgiu visų pirma pažymėtina, kad, kaip matyti iš Komisijos atliktos išsamios analizės, iš įvairių aptariamos nuostatos kalbinių versijų daugumoje (dvylikoje ( 39 )) šiomis sąvokomis, atitinkančiomis sąvoką prancūzų kalba induit, visai nedaroma nuoroda į „paveldą“, jomis teigiama, kad yra priežastinis ryšys tarp iškraipymo ir planinės ekonomikos sistemos, be sąsajos su laiku. Tik trijose kalbinėse versijose ( 40 ) matyti tokia sąsaja su laiku, kuria daroma nuoroda į „paveldo“ sąvoką ( 41 ).

71.

Vis dėlto pagal jurisprudenciją esant neatitikimų tarp įvairių nuostatos kalbinių versijų, pastaroji turi būti aiškinama atsižvelgiant į bendrą teisės akto, kurio dalis ji yra, sistemą ir tikslą ( 42 ).

72.

Šiuo atžvilgiu pažymėtina, viena vertus, kad nei iš Reglamento Nr. 905/98 teksto ar jo konstatuojamųjų dalių, nei iš šio reglamento travaux préparatoires nematyti, kad įtraukdamas pagrindinio reglamento 2 straipsnio 7 dalies c punktą teisės aktų leidėjas ketino laikyti 1998 m. liepos 1 d. atskaitos diena, nuo kurios staiga pasikeitė Kinijos ekonomikos sistemos pobūdis.

73.

Kaip minėta šios išvados 56 ir 57 punktuose, su RESVĮS susijusios nuostatos buvo įtrauktos siekiant pripažinti rezultatus, kurių, vykdydama pertvarką, kad priartėtų prie rinkos ekonomikos, pasiekė Kinijos Liaudies Respublika. Tai daugelį metų ar net dešimtmečių trukęs procesas, kuris 1998 m. liepos 1 d. tikrai nebuvo pasibaigęs. Reglamentu Nr. 905/98 teisės aktų leidėjas pripažįsta, kad Kinijos Liaudies Respublika padarė tam tikrą pažangą kai kuriuose sektoriuose pereidama prie rinkos ekonomikos. Vis dėlto Reglamente Nr. 905/98 nėra nurodytas kokio nors labai svarbaus įvykio, lėmusio tai, kad Kinijoje konkrečią dieną buvo atsisakyta planinės ekonomikos sistemos, taip pat nepripažįstama, kad Kinijos Liaudies Respublika visiškai perėjo prie rinkos ekonomikos.

74.

Kita vertus, pagrindinio reglamento 2 straipsnio 7 dalies c punkto pirmoje įtraukoje įtvirtinta nuostata, mano nuomone, reiškia kitokią sąlygą, nei nustatytoji šios straipsnio 7 dalies c punkto trečioje įtraukoje. Šios dvi nuostatos neapima tų pačių situacijų ir nesiskiria vien laiko elementu.

75.

Šiuo atžvilgiu primintina, kad pagal pagrindinio reglamento 2 straipsnio 7 dalies c punkto pirmą įtrauką suinteresuotas gamintojas, siekdamas, kad jam būtų suteiktas RESVĮS, turi pateikti pakankamai įrodymų, leidžiančių nustatyti, kad jo sprendimai, susiję su kainomis ir gamybos sąnaudomis, priimami pagal rinkoje vyraujančias pasiūlą ir paklausą, valstybei šiuo atžvilgiu per daug nesikišant, o pagrindinės gamybos sąnaudos iš esmės atitinka rinkos vertes.

76.

Taigi ši nuostata susijusi su atitinkamo gamintojo komerciniais sprendimais ir su faktinėmis pagrindinėmis gamybos sąnaudomis ( 43 ). O trečioje įtraukoje įtvirtinta nuostata susijusi su „struktūriniais“ iškraipymais, kylančiais iš ekonominės sistemos, kurioje veikia gamintojas. Taigi šios dvi nuostatos susijusios su skirtingomis situacijomis. Be to, toks aiškinimas, kuris grindžiamas abiejų nuostatų materialinės taikymo srities nepersipynimu, užtikrina visišką abiejų nuostatų veiksmingumą ( 44 ).

77.

Iš to matyti, kad, mano nuomone, skundžiamo sprendimo 64 punkte Bendrojo Teismo pateiktas žodžio „išlikę“ aiškinimas – kurį vadinu „priežastiniu“ – yra teisingas.

78.

Dėl žodžių junginio „buvusi ne rinkos ekonomikos sistema“ pažymėtina, kad vykstant procesui šalys dėjo daug pastangų, siekdamos pateikti įvairių ekonomikos sistemų, į kurias atsižvelgiama pagrindiniame reglamente, klasifikaciją ( 45 ).

79.

Kaip pripažįsta Komisija, skundžiamame sprendime Bendrasis Teismas iš tikrųjų neapibrėžė žodžių junginio „buvusi ne rinkos ekonomikos sistema“, esančio pagrindinio reglamento 2 straipsnio 7 dalies c punkto trečioje įtraukoje ( 46 ). Šiomis aplinkybėmis nesu įsitikinęs, kad Teisingumo Teismas turi pareikšti poziciją dėl šių klasifikacijų tam, kad būtų nustatyta aptariamos nuostatos taikymo sritis.

80.

Iš tikrųjų visa tai, kas išdėstyta, mano nuomone, leidžia tiksliai apibrėžti nuostatą, įtvirtintą pagrindinio reglamento 2 straipsnio 7 dalies c punkto trečioje įtraukoje. Šioje nuostatoje kalbama apie didelius iškraipymus, susijusius su suinteresuotų gamintojų gamybos sąnaudomis ir finansine padėtimi, atsiradusius dėl – arba nulemtus – priemonių, priimtų ne rinkos ekonomikos sistemoje, kuri, kaip šiuo metu „automatiškai“ manoma pagal Sąjungos teisę, tebėra Kinijoje, išskyrus sektorius, kuriuose vyrauja rinkos ekonomikos sąlygos.

81.

Atsižvelgiant būtent į teisinį kontekstą, nurodytą pirmesniuose punktuose, reikia nagrinėti apeliaciniame skunde Komisijos pateiktus prieštaravimus dėl skundžiamame sprendime Bendrojo Teismo atliktos analizės.

82.

Pirmojo pagrindo pirmoje dalyje Komisija kaltina Bendrąjį Teismą tuo, kad jis padarė teisės klaidą, kai skundžiamo sprendimo 63 ir 69 punktuose nusprendė, jog nepakanka, kad priemonė būtų skirta penkmečio planui įgyvendinti Kinijoje, kad būtų galima manyti, jog ji yra išlikusi „iš buvusios ne rinkos ekonomikos sistemos“. Komisijos teigimu, priešingai nei nusprendė Bendrasis Teismas, jos siūlomas aiškinimas nepanaikina pagrindinio reglamento 2 straipsnio 7 dalies c punkto trečios įtraukos veiksmingumo.

83.

Skundžiamame sprendime Bendrasis Teismas iš esmės nusprendė, kad nepaisant Kinijos vyriausybės priimamų penkmečio planų ryšio – kurį jis kvalifikavo kaip netiesioginį – su aptariamomis mokesčių lengvatomis, jos negali būti laikomos išlikusiomis iš ankstesnės ne rinkos ekonomikos sistemos, nes žinoma, kad rinkos ekonomikos valstybės taip pat suteikia įmonėms panašių mokesčių lengvatų ( 47 ). Bendrasis Teismas laikėsi nuomonės, kad Komisijos argumentas, grindžiamas ryšiu su penkmečio planais, yra pernelyg formalus, nes šių planų išlikimas nebūtinai reiškia, kad minėtos apmokestinimo sistemos yra išlikusios iš Kinijos ankstesnės planinės ekonomikos, nebent būtų daroma išvada, kad visos Kinijoje priimtos ir prie plano priskiriamos priemonės yra likusios iš jos ankstesnės planinės ekonomikos sistemos, o tai visiškai panaikintų pagrindinio reglamento 2 straipsnio 7 dalies b ir c punktų veiksmingumą ( 48 ).

84.

Šiuo atžvilgiu pirmiausia reikia atmesti Xinyi argumentą, pagal kurį pirmojo pagrindo pirma dalis nepriimtina, nes grindžiama nauju teiginiu.

85.

Pagal Europos Sąjungos Teisingumo Teismo statuto 58 straipsnio pirmą pastraipą apeliacinis skundas Teisingumo Teismui pateikiamas tik teisės klausimais ir gali būti grindžiamas pagrindais, susijusiais, be kita ko, su Bendrojo Teismo padarytais Sąjungos teisės pažeidimais. Be to, Teisingumo Teismo procedūros reglamento 170 straipsnyje nustatyta, kad apeliaciniame skunde negalima keisti Bendrajame Teisme nagrinėtos bylos dalyko.

86.

Vis dėlto reikia konstatuoti, kad skundžiamo sprendimo 69 punkte Bendrasis Teismas aiškiai atmetė Komisijos argumentą, susijusį su aptariamų mokesčių lengvatų ir Kinijoje įgyvendinamų penkmečio planų ryšiu. Bendrasis Teismas aiškiai atmetė galimybę, kad būtinai turi būti susiję, viena vertus, priemonė ir šie planai ir, kita vertus, aplinkybė, kad tokia priemonė yra „išlikusi“ iš ankstesnės planinės ekonomikos. Būtent šis vertinimas kritikuojamas Komisijos apeliaciniame skunde nurodyto pirmojo pagrindo pirmoje dalyje. Šiomis aplinkybėmis Xinyi negali pagrįstai teigti, kad ši dalis grindžiama nauju teiginiu, kuris nebuvo Bendrajame Teisme nagrinėtos bylos dalyko dalis.

87.

Iš esmės pažymėtina, kad, kaip Bendrasis Teismas pats nurodė skundžiamo sprendimo 76 punkto pabaigoje, centralizuoti daugiamečiai planai, skirti ekonomikai organizuoti, – tai skiriamasis bet kurios planinės ekonomikos sistemos požymis.

88.

Neginčijama, kad Kinijoje, nepaisant šios išvados 57 ir 58 punktuose minėtų reformų, į kurias atsižvelgdamas teisės aktų leidėjas įtraukė RESVĮS, Kinijos vyriausybė ir toliau priima penkmečio planus, kuriuose nustatomos visos šalies ekonominio vystymosi gairės.

89.

Nors Kinijoje priimami penkmečio planai laikui bėgant keitėsi ir dabar juose nebėra nustatoma konkrečių gamybos tikslų, neginčijama, kad šiems planams vis dar tenka esminis vaidmuo organizuojant Kinijos ekonomiką.

90.

Iš Komisijos ir GMB dokumentų ir jų pareiškimų per posėdį matyti, kad šie penkmečio planai įgyvendinami visais Kinijos ekonomikos lygiais ir apima didelę dalį jos sektorių (ar net visus sektorius). Šiuose planuose nėra tiesiog išdėstyto Kinijos vyriausybės požiūrio į nacionalinės ekonomikos vystymąsi, juose nustatyti konkretūs tikslai ir juos iš esmės privalo vykdyti visų lygių Kinijos valdžios institucijos. Šiuos planus papildo konkrečios politikos priemonės, naudojamos skatinti ūkio subjektus siekti centralizuotai nustatytų tikslų.

91.

Xinyi neginčijo penkmečio planų apibūdinimo, išryškėjančio iš Komisijos ir GMB pateiktų teiginių, tik teigė, kad Komisija nepateikė įrodymų, susijusių su dabartinių penkmečio planų pobūdžiu.

92.

Vis dėlto pagal reglamentavimą, kaip antai Sąjungos teisės aktų leidėjo nustatytą dėl RESVĮS suteikimo, kurioje pereinamojo pobūdžio ekonomikos sistema, kaip antai Kinijos ekonomikos sistema, „automatiškai“ laikoma ne rinkos ekonomikos sistema, jei priemonės priimtos siekiant įgyvendinti penkmečio planus, kaip antai apibūdintus pirmesniuose punktuose, ir padeda siekti centralizuotai nustatytų tikslų, mano nuomone, nesant priešingų įrodymų galima daryti prielaidą, kad iškraipymai, kuriuos lemia tokios priemonės, – tai „iš buvusios ne rinkos ekonomikos sistemos išlikę“ iškraipymai.

93.

Iš tikrųjų nors pereinamojo pobūdžio ekonomikos sistema gali pasižymėti ir rinkos ekonomikai, ir planinei ekonomikai būdingais požymiais, vis dėlto planų, kaip antai aprašytų šios išvados 88–90 punktuose, priėmimas lieka bet kuriai ne rinkos ekonomikos sistemai būdingas požymis. Šiomis aplinkybėmis vien to, kad priemonė priimta siekiant įgyvendinti tokį planą pakanka, kad būtų galima daryti išvadą, jog ji yra „iš buvusios ne rinkos ekonomikos sistemos išlik[usi]“ priemonė, t. y. kaip matyti iš šios išvados 80 punkto, išlikusi iš ekonomikos sistemos, kuri neturi rinkos ekonomikos požymių ir tebėra Kinijoje, išskyrus sektorius, kuriuose, Kinijos vyriausybei įvykdžius reformas, vyrauja rinkos ekonomikos sąlygos.

94.

Be to, kaip matyti iš šios išvados 34–36 punktuose nurodytos jurisprudencijos, pagal Sąjungos teisės aktų leidėjo nustatytą sistemą ne institucijos, o suinteresuotas gamintojas turi įrodyti, jog neatsižvelgiant į tai, kad jis naudojasi lengvatomis, susijusiomis su bet kurią planinę ekonomiką apibūdinančiu požymiu – penkmečio planu, šios lengvatos negali turėti įtakos rinkos ekonomikos sąlygoms, kuriomis jis veikia.

95.

Aplinkybės – kurią skundžiamame sprendime Bendrasis Teismas laiko lemiama, – kad priemonės, analogiškos toms, kurios priimtos įgyvendinant penkmečio planą, gali būti priimamos ir rinkos ekonomikos sąlygomis, net darant prielaidą, kad nagrinėjamu atveju taip ir yra, mano nuomone, savaime nepakanka, kad būtų atmesta galimybė, jog iškraipymai, kuriuos lemia įgyvendinant penkmečio planą priimtos priemonės, atsirado dėl ankstesnės planinės ekonomikos sistemos.

96.

Iš tikrųjų negalima kalbėti apie priemones, priimtas įgyvendinant penkmečio planą, izoliuotai, neatsižvelgiant į platesnį kontekstą, kuriame jos buvo priimtos. Iš tikrųjų akivaizdu, kad daugiau ar mažiau panašios priemonės, priimtos rinkos ekonomikos sąlygomis, niekada nebus priimtos įgyvendinant tokius planus, kaip tie, kuriuos priima Kinijos vyriausybė, nes jie visiškai nebūdingi rinkos ekonomikos sistemai.

97.

Bendrojo Teismo padaryta klaida, mano nuomone, ta, kad jis neatsižvelgė į priemonių, lėmusių iškraipymus, priėmimo kontekstą, t. y. į penkmečio planą. Iš tikrųjų Kinijos vyriausybės centralizuotai nustatytų privalomojo pobūdžio ekonominių tikslų gali būti siekiama įvairiomis priemonėmis ir kai kurios iš jų gali būti daugiau ar mažiau panašios į rinkos ekonomikoje priimamas priemones. Tačiau tai niekaip nekeičia aplinkybės, kad šios panašios priemonės yra priimtos tokiomis aplinkybėmis – esant penkmečio planui, – kurios iš esmės skiriasi nuo rinkos ekonomikos sąlygų.

98.

Taigi labai abejoju dėl skundžiamo sprendimo 66 punkte Bendrojo Teismo pateiktų Sąjungos jurisprudencija valstybės pagalbos srityje grindžiamų pavydžių reikšmingumo, kurį Komisija ginčija pirmojo pagrindo ketvirtoje dalyje. Iš tikrųjų ekonominis ir teisinis kontekstas, kuriame buvo priimtos ir įvertintos tos pagalbos priemonės, iš esmės skiriasi nuo Kinijos ekonominio ir teisinio konteksto.

99.

Tas pats pasakytina ir dėl Komisijos argumentų, pateiktų pirmojo pagrindo antroje ir trečioje dalyse. Atsižvelgiant į iš esmės skirtingą kontekstą, valstybės kišimosi ir pagalbos socialinėje rinkos ekonomikoje negalima lyginti su valstybės kišimusi ir sistemomis, kuriuos lemia penkmečio planai, kaip antai aprašyti šios išvados 88–90 punktuose.

100.

Be to, priešingai, nei Bendrasis Teismas nusprendė skundžiamo sprendimo 69 punkte, aiškinimas, pagal kurį ryšio tarp priemonės ir penkmečio plano buvimas reiškia, kad priemonės nulemti iškraipymai išliko iš ankstesnės planinės ekonomikos sistemos, negali visiškai panaikinti pagrindinio reglamento 2 straipsnio 7 dalies c punkto trečioje įtraukoje įtvirtintos nuostatos veiksmingumo.

101.

Iš tikrųjų, pirma, suinteresuotas gamintojas, siekiantis įgyti RESVĮS, visada gali paneigti prezumpciją siekdamas įrodyti, kad nors lengvatų jam suteikianti priemonė buvo priimta taikant ar įgyvendinant penkmečio planą, ji nelemia iškraipymo, nesuderinamo su rinkos ekonomika. Antra, net jei iškraipymas išliko iš ankstesnės planinės ekonomikos sistemos, tam, kad nebūtų įvykdyta pagrindinio reglamento 2 straipsnio 7 dalies c punkto trečioje įtraukoje nustatyta sąlyga, šis iškraipymas dar turi būti didelis. Taigi, esant nedideliems iškraipymams, negali būti atmestas prašymas suteikti RESVĮS, net jeigu jie nulemti penkmečio plano, taigi išlikę iš ankstesnės planinės ekonomikos sistemos. Trečia, valstybinės priemonės, kuriomis suteikiama naudos, pavyzdžiui, nustatant palankias apmokestinimo sistemas, bet kurios neturi ryšio su penkmečio planu, nepatenka į aptariamos nuostatos taikymo sritį, taigi ir nėra kliūtis suteikti gamintojams, kurie naudojasi šiomis priemonėmis, RESVĮS.

102.

Be to, Skundžiamo sprendimo 76 punkte Bendrojo teismo pateiktu argumentu, kad politika, kuria iš esmės siekiama pritraukti investicijų, bent jau teoriškai prieštarauja ekonomikos organizavimo būdui, grindžiamam kolektyvine įmonių, turinčių siekti centralizuotame plane, apibūdinančiame valstybinės prekybos ekonomiką, nustatytų gamybos tikslų, nuosavybe, taip pat negalima paneigti pirma atliktos analizės. Iš tikrųjų, neatsižvelgiant į semantikos ir taksinomikos debatus tarp Xinyi ir Komisijos dėl to, ar Bendrojo Teismo nurodyti požymiai labiau sietini su valstybinės prekybos ekonomikos sistema ar su planinės ekonomikos sistema, kaip matyti iš šios išvados 64 punkto, neabejotina, kad Kinijos ekonomikos sistema yra pereinamojo pobūdžio sistema. Vadinasi, tokiomis aplinkybėmis darant prielaidą, kad nustatyta, jog tam tikros priemonės teoriškai ar bendrai prieštarauja planinės ekonomikos ar valstybinės prekybos ekonomikos sistemai, tai negali būtinai reikšti, kad šios priemonės nėra išlikusios iš ekonomikos sistemos, kuri nėra rinkos ekonomikos sistema – kaip nurodyta šios išvados 80 punkte – ir kuri tebėra Kinijoje.

103.

Nagrinėjamu atveju neginčijama, kad aptariamos mokesčių priemonės buvo priimtos įgyvendinant Kinijos vyriausybės patvirtintus penkmečio planus ( 49 ). Be to, Bendrasis Teismas pats skundžiamo sprendimo 69 punkte pripažįsta šią aplinkybę, nors ryšį tarp aptariamų priemonių ir Kinijoje įgyvendinamų minėtų planų kvalifikuoja kaip „netiesioginį“. Xinyi taip pat neneigia šios aplinkybės.

104.

Tai reiškia, jog, kadangi aptariamos mokesčių priemonės turi ryšį su planinę ekonomiką apibūdinančiu požymiu, penkmečio planu, kuris tebėra svarbiausias veiksnys organizuojant Kinijos ekonomiką, Komisija pagrįstai galėjo daryti prielaidą, kad šios priemonės yra išlikusios „iš buvusios ne rinkos ekonomikos sistemos“.

105.

Šiomis aplinkybėmis Bendrasis Teismas, mano nuomone, padarė teisės klaidą, kai nusprendė, kad neatsižvelgiant į tai, jog aptariamos priemonės buvo priimtos įgyvendinant Kinijos vyriausybės patvirtintus penkmečio planus, Komisija, atsisakiusi suteikti Xinyi RESVĮS dėl to, jog iškraipymus, kuriuos lėmė šios priemonės, laikė „iš buvusios ne rinkos ekonomikos sistemos išlikusiais“ iškraipymais, padarė akivaizdžią vertinimo klaidą.

106.

Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, siūlau Teisingumo Teismui pripažinti pagrįstu Komisijos apeliaciniame skunde nurodytą pirmąjį pagrindą ir panaikinti Bendrojo Teismo sprendimą.

107.

Tik tam atvejui, jei Teisingumo Teismas nepritartų mano pasiūlymui, taip pat išnagrinėsiu dėl skundžiamo sprendimo Komisijos nurodytus antrąjį ir trečiąjį pagrindus.

108.

Antrajame pagrinde Komisija kaltina Bendrąjį Teismą nesilaikius jam tenkančios pareigos motyvuoti. Šį pagrindą iš esmės sudaro dvi dalys.

109.

Pirmoje dalyje Komisija tvirtina, kad kai kurie skundžiame sprendime pateikiami teiginiai nepakankamai motyvuoti. Komisija, pirma, nurodo skundžiamo sprendimo 66 punktą, kuriame Bendrasis Teismas, Komisijos nuomone, nepateikdamas motyvų, teigia, jog „žinoma, kad rinkos ekonomikos šalys įmonėms taip pat suteikia mokesčių lengvatas, t. y. atleidžia nuo mokesčių“. Bendrasis Teismas taip pat nepaaiškina, kodėl šiame skundžiamo sprendimo punkte minimas valstybės pagalbos sistemas galima lyginti su aptariamomis priemonėmis.

110.

Antra, Komisija tvirtina, kad Bendrasis Teismas nenurodė pakankamai motyvų, skundžiamo sprendimo 75 punkte teigdamas, jog „negali būti ginčijama, kad parama, teikiama tam tikr[iems] veiklos sektori[ams], kaip antai aukštosios technologijos, kuriuos atitinkama šalis laiko strateginiais, [reiškia] teisėtą tikslą rinkos ekonomikoje“.

111.

Trečia, Bendrasis Teismas skundžiamo sprendimo 69 punkte taip pat nepaaiškina, kodėl, jei būtų laikomasi Komisijos požiūrio, pagal kurį visos Kinijoje priimtos ir su planu susietos priemonės yra išlikusios iš jos ankstesnės planinės ekonomikos, pagrindinio reglamento 2 straipsnio 7 dalies b ir c punktai visiškai netektų veiksmingumo.

112.

Antroje dalyje Komisija teigia, kad skundžiamas sprendimas grindžiamas prieštaringais motyvais. Iš tikrųjų Bendrasis Teismas, viena vertus, skundžiamo sprendimo 76 punkte pripažįsta, kad centralizuotas planas – tai planinės ekonomikos požymis, bet, kita vertus, skundžiamo sprendimo 63 ir 69 punktuose neigia tokio plano reikšmingumą, kai reikia įvertinti, ar priemonė yra išlikusi iš ankstesnės planinės ekonomikos sistemos.

113.

Xinyi teigia, kad dėl skundžiamo sprendimo 66 ir 75 punktų pateikti argumentai nepriimtini, nes susiję ne su motyvų stoka, o su įrodymų, pagrindžiančių šiuose punktuose Bendrojo Teismo nurodytus plačiai žinomus ir neginčijamus faktus, nepateikimu. Be to, Xinyi iš esmės ginčija antrojo pagrindo ir pirmą, ir antrą dalis.

114.

Pirmiausia primintina, kad pagal jurisprudenciją sprendimo motyvuose, kuriuos nurodyti reikalaujama pagal SESV 296 straipsnį, turi būti pateikiami aiškūs ir nedviprasmiški Bendrojo Teismo argumentai, kad suinteresuotieji asmenys galėtų susipažinti su priimto sprendimo pagrindimu, o Teisingumo Teismas – vykdyti teisminę kontrolę ( 50 ). Taigi pareiga motyvuoti, tenkanti Bendrajam Teismui pagal Europos Sąjungos Teisingumo Teismo statuto 36 straipsnį ir 53 straipsnio pirmą pastraipą, yra įvykdyta, jei motyvai, netgi numanomi, leidžia suinteresuotiesiems asmenims sužinoti, dėl kokių priežasčių Bendrasis Teismas atmetė jų argumentus, o Teisingumo Teismui – turėti pakankamai informacijos, kad galėtų vykdyti kontrolę ( 51 ).

115.

Dėl antrojo pagrindo pirmos dalies visų pirma manau, kad Xinyi pateiktą nepriimtinumu grindžiamą prieštaravimą reikia atmesti. Iš tikrųjų iš Komisijos argumentų, pateiktų dėl skundžiamo sprendimo 66 ir 75 punktų, analizės matyti, kad šiais argumentais nėra siekiama įrodyti, jog Bendrasis Teismas pakankamai neįrodė faktų, kuriuos jis skundžiamame sprendime kvalifikuoja kaip „visuotinai žinomus“ ar neginčijamus. Priešingai, minėti argumentai aiškiai pateikti dėl Bendrojo Teismo atlikto vertinimo motyvavimo, kuris, Komisijos nuomone, yra nepakankamas.

116.

Dėl esmės, pirma, nemanau, kad kaltinimus, susijusius su skundžiamo sprendimo 66 punktu, galima laikyti pagrįstais. Iš tikrųjų iš šio punkto aiškiai matyti, kad, Bendrojo Teismo nuomone, fakto, jog rinkos ekonomikos valstybės taip pat suteikia įmonėms mokesčių lengvatų atleidimo nuo mokesčių forma, visuotinio žinomumo motyvavimas pateikiamas tame pačiame punkte daroma nuoroda į Teisingumo Teismo sprendimus, priimtus valstybės pagalbos srityje. Visi šie sprendimai susiję su valstybėse narėse nustatytomis apmokestinimo sistemomis, kurias Bendrasis Teismas aiškiai laikė panašiomis į aptariamas sistemas.

117.

Neatsižvelgiant į šio požiūrio pagrįstumo, dėl kurio abejoju, kaip nurodžiau šios išvados 98 punkte, klausimą, mano nuomone, neabejotina, kad tiek suinteresuotieji asmenys, tiek Teisingumo Teismas tikrai gali suprasti šį požiūrį pagrindžiančius Bendrojo Teismo motyvus.

118.

Antra, mano manymu, tas pats pasakytina apie Bendrojo Teismo argumentus, pateikiamus skundžiamo sprendimo 75 punkte, nors šiuo atveju norint suprasti Bendrojo Teismo motyvus, iš tikrųjų nurodytus veikiau labai glaustai, reikia daug geriau pagalvoti.

119.

Vis dėlto skaitant skundžiamo sprendimo 66, 67, 74 ir 76 punktus galima suprasti, kad Bendrasis Teismas savo teiginių, susijusių su rinkos ekonomikos valstybėse siekiamu tikslu palaikyti tam tikrus veiklos sektorius, kurie laikomi strateginiais, teisėtumu, visuotinį žinomumą („neginčijamumą“) grindžia priemonių, kuriomis siekiama šio tikslo, buvimu tokios ekonomikos valstybėse, be to, neatsižvelgdamas į aptariamų priemonių teisėtumą pagal Sąjungos teisę, pirmiausia susijusią su valstybės pagalba.

120.

Šiuo atžvilgiu, taip pat neatsižvelgiant į šios analizės pagrįstumo ar jai pagrįsti pateiktų įrodymų pakankamumo klausimą, manau, kad gerai pagalvojus, galima suprasti šią analizę pagrindžiančius Bendrojo Teismo motyvus. Todėl kaltinimą, susijusį su skundžiamo sprendimo 75 punkto motyvavimu, mano nuomone, taip pat reikia atmesti.

121.

Trečia, manau, kad reikia atmesti ir kaltinimą, susijusį su skundžiamo sprendimo 69 punkto motyvavimu, neatsižvelgiant į šiame punkte pateikiamos analizės pagrįstumą.

122.

Iš tikrųjų perskaičius minėtą 69 punktą galima aiškiai suprasti, kad Bendrasis Teismas mano, jog, pritarus Komisijos nuomonei, pagrindinio reglamento 2 straipsnio 7 dalies c punkto trečioje įtraukoje įtvirtinta nuostata visiškai netektų prasmės, nes visiems gamintojams, kurie naudojasi Kinijos valdžios institucijų suteiktomis lengvatomis, nustatytomis įgyvendinant penkmečio planą, visada būtų atsisakoma suteikti RESVĮS. Bet, kaip nurodžiau šios išvados 100 ir 101 punktuose, abejoju šios analizės pagrįstumu. Tačiau tai nepaneigia aplinkybės, kad Bendrojo Teismo motyvai – mano nuomone, klaidingi – yra suprantami.

123.

Antrojo pagrindo antroje dalyje Komisija teigia, kad skundžiamo sprendimo 69 ir 76 punktai grindžiami prieštaringais motyvais.

124.

Iš esmės Bendrojo Teismo požiūris, išdėstytas šiuose punktuose, yra toks: viena vertus, minėtame 76 punkte Bendrasis Teismas nusprendė, kad centralizuotas planas yra bet kurios planinės ekonomikos požymis; tačiau, kita vertus, sprendžiant iš skundžiamo sprendimo 69 punkto, siejamo su šio sprendimo 66 ir 67 punktais, Bendrasis Teismas mano, kad nebūtinai kiekviena su planu susijusi priemonė laikytina išlikusia „iš buvusios ne rinkos ekonomikos sistemos“. Bendrojo Teismo teigimu, priemonės, panašios į priimamas rinkos ekonomikoje, net jeigu yra susijusios su planu, negali būti laikomomis išlikusiomis iš ankstesnės planinės ekonomikos sistemos.

125.

Kaip matyti iš šios išvados 87–97 punktų, nepritariu šiam Bendrojo Teismo požiūriui. Vis dėlto laikantis Bendrojo Teismo išreikšto požiūrio, kuris, kaip minėjau, mano nuomone, iš esmės klaidingas, nėra prieštaravimo tarp argumentų, kuriais grindžiami skundžiamo sprendimo 76 punkte pateikiami teiginiai, ir argumentų, kuriais grindžiami pateiktieji šio sprendimo 66, 67 ir 69 punktuose.

126.

Iš to, kas išdėstyta, mano nuomone, matyti, kad tiek pirmą tiek antrą antrojo pagrindo dalį reikia atmesti, taigi reikia atmesti ir visą antrąjį pagrindą.

127.

Trečiajame pagrinde, susijusiame su skundžiamo sprendimo 66, 67 ir 76 punktais, Komisija teigia, kad Bendrasis Teismas padarė procesinių pažeidimų, kurie pateisintų skundžiamo sprendimo panaikinimą. Šį pagrindą sudaro trys dalys.

128.

Pirmoje dalyje Komisija teigia, kad Bendrasis Teismas vykstant procesui pateikė naują argumentą dėl esmės, kurio nebuvo nurodžiusi Xinyi, ir rėmėsi juo panaikindamas ginčijamą reglamentą. Iš tikrųjų Komisija tvirtina, kad Xinyi niekada nepateikė argumento, grindžiamo su valstybės pagalba susijusia jurisprudencija, nurodyta skundžiamo sprendimo 66 punkte. Konkrečiau kalbant, ji niekada neteigė, kad neteisėta pripažinta valstybės pagalba turi kokios nors reikšmės siekiant nustatyti, ar nagrinėjamu atveju aptariamos priemonės yra išlikusios iš ankstesnės planinės ekonomikos sistemos. Xinyi argumentai buvo grindžiami vien patvirtinta pagalba.

129.

Komisijos nuomone, tai reiškia, kad Bendrasis Teismas priėmė sprendimą ultra vires, pažeidė principą, pagal kurį ginčo dalyką apibrėžia bylos šalys, taip pat Europos Sąjungos Teisingumo Teismo statuto 21 straipsnį ir Bendrojo Teismo procedūros reglamento 44 straipsnio 1 dalį ir 48 straipsnio 2 dalį, kurie galiojo iškeliant bylą pirmojoje instancijoje.

130.

Trečiojo pagrindo antroje dalyje Komisija kaltina Bendrąjį Teismą tuo, kad nebuvo išklausyta dėl tariamo nagrinėjamų priemonių ir valstybės pagalbos, kuri yra skundžiamo sprendimo 66 punkte nurodytų sprendimų dalykas, panašumo. Taigi neišklausęs jos dėl šios naujos faktinės aplinkybės Bendrasis Teismas pažeidė Komisijos teisę į gynybą ir teisę būti išklausytai.

131.

Xinyi ginčija Komisijos pateiktus argumentus.

132.

Dėl trečiojo pagrindo pirmos dalies pirmiausia primintina, kad iš bylos iškėlimo pirmojoje instancijoje metu galiojusių taisyklių, reglamentuojančių procesą Sąjungos teismuose, pirmiausia Europos Sąjungos Teisingumo Teismo statuto 21 straipsnio ir Bendrojo Teismo procedūros reglamento 44 straipsnio 1 dalies ( 52 ), matyti, kad ginčo dalyką iš esmės nustato ir apibrėžia bylos šalys ir kad Sąjungos teismas negali nuspręsti ultra petita ( 53 ).

133.

Kaip yra patikslinęs Teisingumo Teismas, nors kai kurie pagrindai gali ir net privalo būti nurodyti teismo iniciatyva, kaip antai nagrinėjamo sprendimo nemotyvavimas ar motyvų nepakankamumas, kuris susijęs su esminiais procesiniais reikalavimais pagrindą dėl to sprendimo teisėtumo iš esmės, kuriuo nurodomas Sutarčių ar bet kurios su jų taikymu susijusios teisės normos pažeidimas, kaip tai suprantama pagal SESV 263 straipsnį, Sąjungos teismas gali nagrinėti tik tuo atveju, jei tokį pagrindą nurodo ieškovas ( 54 ).

134.

Šiomis aplinkybėmis reikia patikrinti, ar dėl ginčijamo reglamento panaikinimo remdamasis sprendimais, Teisingumo Teismo nurodytais skundžiamo sprendimo 66 punkte, Bendrasis Teismas nusprendė ultra petita.

135.

Šiuo atžvilgiu pažymėtina, kad Bendrajame Teisme Xinyi pareikštame ieškinyje nurodytas pirmasis pagrindas buvo grindžiamas pagrindinio reglamento 2 straipsnio 7 dalies c punkto trečios įtraukos pažeidimu. Kaip matyti iš skundžiamo sprendimo 49 punkto, šio pagrindo pirmoje dalyje Xinyi, grįsdama savo teiginius, rėmėsi Komisijos praktika, susijusia su valstybės pagalba. Nuoroda į šią praktiką buvo siekiama pagrįsti Xinyi argumentą, kurį Bendrasis Teismas pripažino pagrįstu ir pagal kurį rinkos ekonomikos šalys, įskaitant Sąjungos valstybes nares, nustato į aptariamas apmokestinimo sistemas analogiškas sistemas.

136.

Taigi reikia konstatuoti, kad nuoroda į Komisijos praktiką, susijusią su valstybės pagalba, kuri matyti tiek iš jos sprendimų, tiek iš Teisingumo Teismo praktikos, buvo Xinyi argumentuose, pateiktuose grindžiant savo nurodytą pagrindą.

137.

Šiomis aplinkybėmis Komisija negali pagrįstai teigti, kad Bendrasis Teismas, grįsdamas savo teiginius pavyzdžiais iš Teisingumo Teismo sprendimų, susijusių su valstybės pagalba, peržengė ginčo dalyko ribas.

138.

Komisija negali ir pagrįstai teigti, kad pažeistos jos teisė į gynybą ir teisė būti išklausytai vien dėl to, kad Bendrasis Teismas jos neišklausė dėl konkrečių sprendimų, susijusių su Komisijos praktika valstybės pagalbos srityje, jo nurodytų skundžiamame sprendime, nes dėl šios praktikos diskutuojama šalių dokumentuose. Šiuo atžvilgiu taip pat pažymėtina, kad Xinyi teigia, o Komisija to neginčija, jog per posėdį Bendrajame Teisme šalys daug diskutavo dėl požiūrio į Komisijos praktiką ir Teisingumo Teismo praktiką, susijusių su mokesčių lengvatomis, svarbos faktiniu atžvilgiu.

139.

Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, manau, kad trečiojo pagrindo pirmą ir antrą dalis reikia atmesti.

140.

Trečiojo pagrindo trečia dalis susijusi su skundžiamo sprendimo 76 punktu ir, Komisijos nuomone, klaidingu sąvokos „ne rinkos ekonomikos sistema“ aiškinimu, kurį Bendrasis Teismas pateikia šiame punkte.

141.

Komisija priekaištauja Bendrajam Teismui dėl to, kad jis neatsižvelgė į argumentus, kuriuos ji pateikė dėl šios sąvokos, ir dėl to, kad jis tik pakartojo Xinyi pasiūlytą sąvoką. Taip elgdamasis Bendrasis Teismas neatsakė į Komisijos pateiktą argumentą, o tai reiškia procedūrinį pažeidimą, turintį lemti skundžiamo sprendimo panaikinimą. Šiuo tikslu Komisija remiasi 2013 m. spalio 24 d. Sprendimo Land Burgendant ir kt. / Komisija112 punktu (C‑214/12 P, C‑215/12 P ir C‑223/12 P, EU:C:2013:682).

142.

Xinyi ginčija Komisijos pateiktus argumentus.

143.

Šiuo atžvilgiu primintina, kad pagal Teisingumo Teismo suformuotą jurisprudenciją pareiga motyvuoti sprendimus, tenkanti Bendrajam Teismui pagal Europos Sąjungos Teisingumo Teismo statuto 36 straipsnį ir 53 straipsnio pirmą pastraipą, nereiškia, kad Bendrasis Teismas privalo pateikti išsamų atsakymą į kiekvieną bylos šalių pateiktą argumentą ( 55 ).

144.

Taigi Bendrasis Teismas gali netiesiogiai atmesti kai kuriuos argumentus, pateiktus, be kita ko, atsakovo, siekiant paneigti ieškovo pateiktus argumentus.

145.

Tai reiškia, kad atlikdamas analizę, pateikiamą skundžiamo sprendimo 76 punkte, Bendrasis Teismas galėjo netiesiogiai atmesti kai kuriuos Komisijos pateiktus argumentus, nepadarydamas procesinio pažeidimo.

146.

Sprendimas, kuriuo remiasi Komisija, buvo susijęs su situacija, kuri labai skiriasi nuo situacijos, susiklosčiusios šioje byloje. Iš tikrųjų minėtame sprendime Teisingumo Teismas konstatavo, kad Bendrasis Teismas neatsakė į pirmojoje instancijoje pareikštame ieškinyje aiškiai pateiktus ieškovės argumentus.

147.

Iš to, kas išdėstyta, matyti, kad, mano nuomone, trečiojo pagrindo trečią dalį taip pat reikia atmesti. Taigi ir atmesti visą trečiąjį pagrindą.

148.

Pagal Europos Sąjungos Teisingumo Teismo statuto 61 straipsnio pirmą pastraipą, jei Bendrojo Teismo sprendimas panaikinamas, Teisingumo Teismas gali arba pats paskelbti galutinį sprendimą, jei toje bylos stadijoje tai galima padaryti, arba grąžinti bylą Bendrajam Teismui, kad šis priimtų sprendimą.

149.

Nagrinėjamu atveju, mano nuomone, Teisingumo Teismas gali nuspręsti dėl Xinyi Bendrajame Teisme pareikšto ieškinio pirmojo pagrindo pirmos dalies.

150.

Iš tikrųjų, kaip matyti iš šios išvados 103 ir 104 punktų, priemones, nustatančias aptariamas apmokestinimo sistemas, minimas šios išvados 11 punkte, kuriomis naudojosi Xinyi, Kinijos vyriausybė priėmė siekdama, kad būtų įgyvendinti įvairūs penkmečio planai.

151.

Šiomis aplinkybėmis Komisija pagrįstai galėjo daryti prielaidą, kad iškraipymai, kuriuos lėmė tokios priemonės, – tai „iš buvusios ne rinkos ekonomikos sistemos išlikę“ iškraipymai, kaip tai suprantama pagal pagrindinio reglamento 2 straipsnio 7 dalies c punkto trečią įtrauką.

152.

Taigi Xinyi ieškinyje nurodyto pirmojo pagrindo pirmą dalį reikia atmesti.

153.

Vis dėlto Bendrasis Teismas neišnagrinėjo nei pirmojo pagrindo antros dalies, nei Xinyi nurodytų antrojo, trečiojo ir ketvirtojo pagrindų.

154.

Kadangi šioje bylos stadijoje negalima nuspręsti dėl šios dalies ir šių pagrindų, manau, kad reikia grąžinti šią bylą Bendrajam Teismui, kad jis išnagrinėtų minėtą dalį ir minėtus pagrindus, taip pat jiems pagrįsti pateiktus argumentus.

155.

Šiomis aplinkybėmis taip pat reikia atidėti klausimo dėl bylinėjimosi išlaidų nagrinėjimą.

156.

Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, siūlau Teisingumo Teismui nuspręsti taip: