1.

2012 m. liepos 4 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentas (ES) Nr. 650/2012 dėl jurisdikcijos, taikytinos teisės, teismo sprendimų paveldėjimo klausimais pripažinimo ir vykdymo bei autentiškų dokumentų paveldėjimo klausimais priėmimo ir vykdymo bei dėl Europos paveldėjimo pažymėjimo sukūrimo ( 2 ), įsigaliojęs 2012 m. rugpjūčio 16 d., remiantis šio reglamento 84 straipsnio antra pastraipa, išskyrus kelias bendras nuostatas, taikomas nuo 2015 m. rugpjūčio 17 d.

2.

Teisingumo Teismo pirmą kartą ( 3 ) prašoma išaiškinti Reglamento Nr. 650/2012 nuostatas, konkrečiai šio reglamento 1 straipsnio 2 dalies k ir l punktuose nustatytas išimtis, pagal kurias reglamentas netaikomas „teisių in rem pobūdžiui“ ir „visoms registre įregistruotoms teisėms į nekilnojamąjį ar kilnojamąjį turtą, įskaitant tokių teisių įregistravimui keliamus teisinius reikalavimus, ir tokių teisių įregistravimo arba jų neįregistravimo registre pasekmėms“ ( 4 ).

3.

Bus analizuojamas labai sudėtingas aspektas dėl paveldėjimo teisės ir daiktinės teisės reguliavimo srities atribojimo, sukėlęs daug ginčų, kaip tai pabrėžė Europos Komisija raštu pateiktose pastabose ( 5 ) ir kaip tai akcentuota doktrinoje ( 6 ).

4.

Konkrečiai kalbant, pagrindinėje byloje reikia išsiaiškinti, ar nuostatomis, kuriose nustatyti atitinkamo turto buvimo vietos teisės netaikymo atvejai, gali būti grindžiamas atsisakymas pripažinti testamentinę išskirtinę per vindicationem, pagal kurią, atsiradus palikimui, teisė į turtą tiesiogiai perduodama testamentinės išskirtinės gavėjui, materialines pasekmes, jeigu tokia išskirtinė susijusi su nuosavybės teise į nekilnojamąjį turtą, esantį valstybėje narėje, kurios teisėje tokios išskirtinės formos nėra, o nustatytas tik legatum per damnationem. Pagal tokią nuostatą įpėdinis turi perduoti teisę į turtą testamentinės išskirtinės gavėjui, o tai pastarajam suteikia teisę reikalauti vykdyti testamentinę išskirtinę.

5.

Pirmiausia paaiškinsiu, kodėl nepriimtinumu grindžiamus reikalavimus reikia atmesti, o paskui nurodysiu, kuo remiantis reikia nuspręsti, kad:

6.

Taigi į pateiktą klausimą siūlysiu atsakyti neigiamai.

7.

Reglamento Nr. 650/2012 7, 9, 15, 16, 18, 19, 37 ir 67 konstatuojamosiose dalyse nustatyta:

<…>

<…>

<…>

<…>

<…>

8.

Šio reglamento 1 straipsnyje nurodyta:

„1.   Šis reglamentas taikomas palikėjų palikimų paveldėjimui. Jis netaikomas mokesčių, muitų ar administraciniams klausimams.

2.   Šis reglamentas netaikomas:

<…>

9.

Minėto reglamento 21 straipsnio, kuriame nustatyta palikimui taikytinos teisės bendroji taisyklė, 1 dalyje nustatyta:

„Išskyrus atvejus, kai šiame reglamente numatyta kitaip, visam palikimui taikytina teisė yra valstybės, kurioje palikėjo mirties dieną buvo jo įprastinė gyvenamoji vieta, teisė.“

10.

Reglamento Nr. 650/2012 22 straipsnio „Teisės pasirinkimas“ 1 ir 2 dalyse nustatyta:

„1.   Asmuo gali pasirinkti, kad jo visą palikimą reglamentuojanti teisė būtų valstybės, kurios pilietybę jis turi pasirinkimo metu arba mirties dieną, teisė.

<…>

2.   Teisės pasirinkimas išreiškiamas pareiškime, pateikiamame pareiškiant paskutinę valią dėl turto palikimo, arba parodomas tokios paskutinės valios sąlygomis.“

11.

Šio reglamento 23 straipsnio „Taikytinos teisės taikymo sritis“ 1 dalyje ir 2 dalies e punkte nustatyta:

„1.   Pagal 21 arba 22 straipsnius nustatyta teise reglamentuojamas visas palikimo paveldėjimas.

2.   Visų pirma ta teise reglamentuojama:

<…>

12.

Minėto reglamento 31 straipsnyje „Teisių in rem pritaikymas“ nurodyta:

„Jeigu asmuo remiasi teise in rem, į kurią jis turi teisę pagal paveldėjimui taikytiną teisę, o valstybės narės, kurioje remiamasi ta teise, teisėje atitinkama teisė in rem nėra žinoma, prireikus ir kiek tai įmanoma, ši teisė in rem pritaikoma pagal panašiausią tos valstybės teisėje numatytą lygiavertę teisę in rem, atsižvelgiant į tikslus ir interesus, kurių siekiama konkrečia teise in rem, ir su ja siejamas pasekmes.“

13.

Reglamento Nr. 650/2012 V skyrius skirtas autentiškiems dokumentams ir teisminiams susitarimams.

14.

Pagal šio reglamento 59 straipsnio „Autentiškų dokumentų priėmimas“ 1 dalį „[v]ienoje iš valstybių narių sudarytas autentiškas dokumentas kitoje valstybėje narėje turi tokią pačią įrodomąją galią kaip ir kilmės valstybėje narėje arba kuo panašesnę galią su sąlyga, kad tai akivaizdžiai nepažeidžia atitinkamos valstybės narės viešosios tvarkos (ordre public)“.

15.

Minėto reglamento VI skyriaus, kuriame reglamentuotas Europos paveldėjimo pažymėjimas, 62 straipsnyje „Europos paveldėjimo pažymėjimo sukūrimas“ nustatyta:

„1.   Šiuo reglamentu sukuriamas Europos paveldėjimo pažymėjimas <…>, kuris išduodamas naudoti kitoje valstybėje narėje ir sukelia 69 straipsnyje išvardytas pasekmes.

2.   [Europos paveldėjimo] [p]ažymėjimo naudojimas yra neprivalomas.

<…>“

16.

Reglamento Nr. 650/2012 63 straipsnio „[Europos paveldėjimo] [p]ažymėjimo paskirtis“ 1 dalyje ir 2 dalies b punkte nustatyta:

„1.   [Europos paveldėjimo] [p]ažymėjimas skirtas tam, kad juo naudotųsi įpėdiniai, testamentinės išskirtinės gavėjai, turintys tiesioginių teisių į palikimą, ir testamento vykdytojai ar palikimo administratoriai, kuriems kitoje valstybėje narėje reikia pasinaudoti savo statusu arba atitinkamai kaip įpėdinių ar testamentinės išskirtinės gavėjų teisėmis ir (arba) savo kaip testamento vykdytojų ar palikimo administratorių įgaliojimais.

2.   [Europos paveldėjimo] [p]ažymėjimas visų pirma gali būti naudojamas siekiant įrodyti vieną ar daugiau iš toliau išvardytų faktų:

<…>

17.

Šio reglamento 68 straipsnyje „[Europos paveldėjimo] [p]ažymėjimo turinys“, esančiame tame pačiame skyriuje, nustatyta:

„[Europos paveldėjimo] [p]ažymėjime pateikiama tiek toliau nurodytos informacijos, kiek jos reikia tikslui, kuriam išduodamas pažymėjimas:

<…>

<…>“

18.

Šio reglamento 69 straipsnio „[Europos paveldėjimo] [p]ažymėjimo sukeliamos pasekmės“ 2 ir 5 dalyse nustatyta:

„2.   Preziumuojama, kad [Europos paveldėjimo] pažymėjimas tiksliai patvirtina faktus, nustatytus pagal paveldėjimui taikytiną teisę arba pagal kitą konkretiems faktams taikytiną teisę. Preziumuojama, kad asmuo, [šiame] pažymėjime nurodytas kaip įpėdinis, testamentinės išskirtinės gavėjas, testamento vykdytojas ar palikimo administratorius, turi pažymėjime nurodytą statusą ir (arba) pažymėjime nurodytas teises arba įgaliojimus ir kad nėra jokių kitų sąlygų ir (arba) apribojimų, susijusių su tomis teisėmis arba įgaliojimais, nei nurodyta [Europos paveldėjimo] pažymėjime.

<…>

5.   [Europos paveldėjimo] pažymėjimas yra galiojantis dokumentas, kuriuo remiantis paveldimas turtas įregistruojamas valstybės narės atitinkamame registre, nedarant poveikio 1 straipsnio 2 dalies k ir l punktų taikymui.“

19.

Kodeks Cywilny (Civilinis kodeksas; toliau – Civilinis kodeksas) 9811 straipsnio 1 dalyje nurodyta:

„Testamente, sudarytame notarinio akto forma, testatorius gali nurodyti, kad konkretus asmuo įgyja testamentinės išskirtinės objektą palikimo atsiradimo momentu (testamentinė išskirtinė per vindicationem)“.

20.

Šio straipsnio 2 dalies 2 punkte nurodyta:

„Šios testamentinės išskirtinės objektas gali būti, be kita ko:

<…>

<...>“

21.

Civilinio kodekso 968 straipsnyje reglamentuojamas legatum per damnationem, kurį testatorius gali nustatyti bet kokia leistina forma sudarytame testamente, taip pat ir savo ranka surašytame testamente.

22.

Remiantis 1991 m. vasario 14 d.Prawo o notariacie ( 7 ) (Įstatymas dėl notariato kodekso; toliau – Notariato kodeksas), iš dalies pakeisto 2013 m. gruodžio 13 d. įstatymu ( 8 ), 81 straipsniu, notarui nustatyta pareiga atsisakyti atlikti neteisėtus notarinius veiksmus.

23.

Notariato kodekso 83 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad atsisakymas atlikti notarinius veiksmus tikrinamas, jeigu asmuo, kuriam atsisakyta atlikti tuos veiksmus, pateikia skundą. Šį skundą, atlikdamas savo veiksmų kontrolę, pirmiausia nagrinėja pats notaras, kuris gali pripažinti jį pagrįstu ir atlikti veiksmus. Jeigu pats notaras nepatenkina skundo, skundą nagrinėja notaro darbo vietos Sąd Okręgowy (apygardos teismas, Lenkija). Pagal nacionalinių teismų praktiką Sąd Okręgowy priima sprendimą kaip antrosios instancijos teismas.

24.

Lenkijos pilietė A. Kubicka yra dviejų nepilnamečių vaikų, gimusių santuokoje su Vokietijos piliečiu, motina; su juo bendrosios jungtinės nuosavybės teise ji turi Frankfurte prie Oderio (Vokietija) esantį nekilnojamąjį turtą, čia šeima ir gyvena.

25.

Norėdama sudaryti testamentą, A. Kubicka kreipėsi į Slubicėse (Lenkija) veiklą vykdantį notarą. Ji pageidavo, kad palikimo atsiradimo momentu jos turimų teisių į bendrą nekilnojamąjį turtą dalis atitektų jos sutuoktiniui. Ji pageidavo, kad būtų nurodyta testamentinė išskirtinė per vindicationem, kaip tai nustatyta pagal Lenkijos paveldėjimo teisę Civilinio kodekso 9811 straipsnyje. Dėl likusios turto dalies ji pasirinko išlaikyti paveldėjimą pagal įstatymą, t. y. sutuoktinis ir vaikai paveldi lygiomis dalimis.

26.

Remdamasis Notariato kodekso 81 straipsniu, notaro padėjėjas M. Margoński atsisakė surašyti testamentą, kuriame būtų testamentinė išskirtinė per vindicationem.

27.

Teigdamas, kad toks įrašas prieštarautų Vokietijos teisei, doktrinai ir jurisprudencijai, susijusioms su daiktinėmis teisėmis ir nekilnojamojo turto registro tvarkymu, o jis į tai turi atsižvelgti pagal Reglamento Nr. 650/2012 1 straipsnio 2 dalies k ir l punktus ir 31 straipsnį, notaro padėjėjas nurodė:

28.

Be to, notaro padėjėjas savo analizę grindžia primindamas motyvus, kuriais remiantis priimtas Vokietijos įstatymas, kuriuo įgyvendintas Reglamentas Nr. 650/2012, t. y. 2015 m. birželio 29 d.Internationales Erbrechtsverfahrensgesetz ( 9 ) (Įstatymas dėl tarptautinės paveldėjimo procedūros) ir kuriame yra tokia pastraipa: „tačiau Vokietijos teisėje nepripažįstama testamentinė išskirtinė per vindicationem, todėl neprivaloma ją pripažinti pagal [šio] reglamento [1 straipsnio 2 dalies k punktą]. Jau iki šiol pagal Vokietijos teisę tokios išskirtinės buvo pritaikomos ir transformuojamos į teisę, reglamentuojamą prievolių teisės (legatum per damnationem). [Šio] reglamento 31 straipsnis visiškai nekeičia esamos situacijos.“

29.

A. Kubicka teigė, kad nė viena Reglamento Nr. 650/2012 nuostata nepateisina jos pasirinktoje paveldėjimo teisėje numatytos testamentinės išskirtinės per vindicationem materialinių pasekmių nepripažinimo, ir pateikė skundą notaro padėjėjui.

30.

Kadangi notaro padėjėjas patvirtino savo atsisakymą surašyti notarinį aktą, A. Kubicka pateikė skundą prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui.

31.

Tas teismas nusprendė, kad jo prašoma įvertinti, kiek paveldėjimo teisės sukeliamas pasekmes gali riboti turto buvimo vietos teisė.

32.

Šiomis aplinkybėmis Sąd Okręgowy w Gorzowie Wielkopolskim (Didžiosios Lenkijos Gožuvo apygardos teismas, Lenkija) nusprendė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir Teisingumo Teismui pateikti tokį prejudicinį klausimą:

„Ar Reglamento Nr. 650/2012 1 straipsnio 2 dalies k punktą, 1 straipsnio 2 dalies l punktą arba 31 straipsnį reikia aiškinti taip, kad pagal juos leidžiama nepripažinti taikytinoje materialinėje paveldėjimo teisėje numatytos testamentinės išskirtinės per vindicationem (legatum per vindicationem) materialinių pasekmių, jeigu ši išskirtinė susijusi su nekilnojamojo turto, esančio valstybėje narėje, kurios teisėje tiesiogines materialines pasekmes sukeliančios testamentinės išskirtinės institutas nenumatytas, nuosavybės teise?“

33.

Vokietijos ir Vengrijos vyriausybės raštu pateiktose pastabose nurodė, kad prejudicinis klausimas nepriimtinas, nes jis yra hipotetinis.

34.

Pirmiausia primintina, kad pagal suformuotą jurisprudenciją „SESV 267 straipsnyje numatyta procedūra yra Teisingumo Teismo ir nacionalinių teismų bendradarbiavimo priemonė. Iš to išplaukia, kad tik bylą nagrinėjantys nacionaliniai teismai, atsakingi už sprendimo priėmimą, atsižvelgdami į konkrečias kiekvienos bylos aplinkybes, turi įvertinti, ar jų sprendimui priimti būtinas prejudicinis sprendimas, ir Teisingumo Teismui pateikiamų klausimų svarbą. Todėl iš principo Teisingumo Teismas turi priimti sprendimą tuo atveju, kai pateikiami klausimai susiję su Sąjungos teisės išaiškinimu. Vis dėlto Teisingumo Teismas gali atsisakyti priimti sprendimą dėl nacionalinio teismo pateikto prašymo tik jeigu akivaizdu, kad prašomas Sąjungos teisės išaiškinimas visiškai nesusijęs su pagrindinėje byloje nagrinėjamo ginčo aplinkybėmis ar dalyku, jeigu problema hipotetinė arba jeigu Teisingumo Teismas neturi informacijos apie faktines ir teisines aplinkybes, būtinos tam, kad naudingai atsakytų į jam pateiktus klausimus“ ( 10 ).

35.

Vengrijos vyriausybė Teisingumo Teismui siūlė neatsakyti į prejudicinį klausimą dėl to, kad jis susijęs su atsisakymu pripažinti testamentinės išskirtinės pasekmes daiktinėms teisėms, o už nekilnojamojo turto registro tvarkymą atsakinga Vokietijos valdžios institucija tokio atsisakymo dar nepateikė, nes testatorė dar nemirusi. Vengrijos vyriausybė mano, kad šiuo klausimu tik prašoma išaiškinti su testamentine išskirtine susijusias Lenkijos ir Vokietijos nacionalinės teisės nuostatas, kad būtų nustatytas jų tarpusavio ryšys.

36.

Remdamasis Reglamento Nr. 650/2012 7 konstatuojamąja dalimi, pažymiu, kad šiuo reglamentu siekiama palengvinti Europos piliečių paveldėjimo klausimų tvarkymą ir veiksmingai užtikrinti įpėdinių ir testamentinės išskirtinės gavėjų teises. Todėl klausimai, susiję su situacijomis, kai ribojama testatoriaus teisė sudaryti testamentą, yra priimtini. Be to, atsižvelgiant į teisinį saugumą, būtų nelogiška, jeigu klausimas galėtų būti nagrinėjamas tik atsiradus palikimui, o aiškinimo sunkumų kyla akto rengimo etape.

37.

Vokietijos vyriausybė teigia, kad prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas mano, jog turi patikrinti, ar skundo pateikėjos pasirinktas notarinis veiksmas neteisėtas atsižvelgiant į Notariato kodekso 81 straipsnį, tačiau nepatikslina, kodėl jis taptų neteisėtas pagal Lenkijos teisę, jeigu testamentinė išskirtinė per vindicationem nepripažįstama pagal Vokietijos teisę.

38.

Vis dėlto, kaip buvo priminta teismo posėdyje, pažymiu, kad notaro pareiga atsisakyti parengti teisės reikalavimams prieštaraujantį dokumentą turi būti aiškinama plačiai. Kalbant apie viešosios valdžios pareigūną, ši pareiga neabejotinai apima pareigą patarti ir patikrinti, ar aktu veiksmingai pasiekiamas atitinkamo asmens užsibrėžtas tikslas.

39.

Kaip matyti iš prašymo priimti prejudicinį sprendimą, pagrindinėje byloje testatorė siekia, kad po jos mirties daiktinė teisė būtų perduota tiesiogiai ir tam nereikėtų atlikti kitų formalumų.

40.

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo atliktos Vokietijos pozityviosios teisės analizės, pagal kurią testamentinė išskirtinė per vindicationem dėl teisių į Vokietijoje esantį nekilnojamąjį turtą įgyvendinimo negali sukelti pasekmių, svarba yra patvirtinta ( 11 ).

41.

Kadangi į prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusį teismą kreiptasi ginčijant notaro atsisakymą parengti tokį aktą, koks nustatytas pagal testatorės pasirinktą teisę, tačiau nepripažįstamas pagal nekilnojamojo turto buvimo vietos teisę, reikia nuspręsti, kad prašymas išaiškinti nėra hipotetinis.

42.

Todėl manau, kad prejudicinis klausimas priimtinas.

43.

Ginčas pagrindinėje byloje susijęs su Lenkijos pilietės A. Kubicka nuosavybės teisės į Vokietijoje esantį nekilnojamąjį turtą perdavimu, atsiradus palikimui, padarant testamentinę išskirtinę.

44.

Ši nuostata dėl palikimo mirties atveju patenka į Reglamento Nr. 650/2012 taikymo sritį pagal šio reglamento 1 straipsnį ir 3 straipsnio 1 dalies a punktą.

45.

Iš esmės šio perdavimo tvarką turi reglamentuoti A. Kubicka pasirinkta paveldėjimo teisė. Iš tikrųjų pagal Reglamento Nr. 650/2012 22 straipsnį ji gali pasirinkti, kad jos visą palikimą reglamentuojanti teisė būtų valstybės, kurios pilietybę ji turi pasirinkimo metu, teisė. Šio reglamento 23 straipsnio 2 dalies e punkte nustatyta, kad ta teisė reglamentuoja, be kita ko, palikimą sudarančių teisių perdavimą testamentinės išskirtinės gavėjams. Tokią analizę patvirtina šio reglamento 42 konstatuojamoji dalis, pagal kurią „nustatyta paveldėjimui taikytina teisė turėtų reglamentuoti paveldėjimą nuo palikimo atsiradimo iki palikimą sudarančio turto, nuosavybės perdavimo paveldėtojams, kaip nustatyta toje teisėje. <…>“.

46.

A. Kubicka tokia testamentine išskirtine siekia perduoti testamentinės išskirtinės gavėjui savo nuosavybės teisę į dalį turto, t. y. šiuo metu turimą daiktinę teisę, egzistuojančią pagal abi atitinkamas teisės sistemas.

47.

Taigi testamentinės išskirtinės per vindicationem, o ne legatum per damnationem pasirinkimas nekeičia būsimos teisės į turtą turinio. Tik nustatomas tiesioginis daiktinės teisės perdavimas, o ne netiesioginis, kai testamentinės iškirtinės gavėjui sukuriama subjektinė teisė.

48.

Tačiau, priešingai, nei teigia Vokietijos vyriausybė, Reglamento Nr. 650/2012 1 straipsnio 2 dalies k punkte nustatytas neįtraukimas į taikymo sritį nesusijęs su šios perdavimo tvarkos skirtumais. Iš tikrųjų pagal nekilnojamojo turto buvimo vietos teisę turi būti reglamentuojamas tik daiktinių teisių pobūdis ir jų skaičius, kaip tai aiškiai nurodyta šio reglamento 15 konstatuojamojoje dalyje.

49.

Taigi nebelieka ginčo dėl nuorodos į minėto reglamento 1 straipsnio 2 dalies k punktą, kiek tai susiję su jo taikymo sritimi.

50.

Vadinasi, tas pats pasakytina ir dėl Reglamento Nr. 650/2012 31 straipsnio, kuris taikomas tik jeigu „asmuo remiasi teise in rem, į kurią jis turi teisę pagal paveldėjimui taikytiną teisę, o valstybės narės, kurioje remiamasi ta teise, teisėje atitinkama teisė in rem nėra žinoma“.

51.

Belieka išsiaiškinti dėl paskutinio aspekto, kurį Vokietijos vyriausybė nurodo kaip lemiamą ( 12 ): ar neįtraukimas į reglamento taikymo sritį pagal šio reglamento 1 straipsnio 2 dalies l punktą gali riboti turto perdavimui taikytinos paveldėjimo teisės sukeliamus padarinius, kaip jie suprantami pagal šio reglamento 23 straipsnio 2 dalies e punktą?

52.

Kitaip tariant, jeigu pagal testatoriaus pasirinktą paveldėjimo teisę įpėdinis tampa nekilnojamojo turto savininku, o šis statusas turi būti įregistruotas kitos valstybės narės nekilnojamojo turto registre, ar ši valstybė gali prieš jį remtis turto buvimo vietos teise, pagal kurią numatytos kitokios materialinės sąlygos, kad būtų galimas teisę sukuriantis įregistravimas?

53.

Atsakymą galima pateikti išanalizavus Reglamento Nr. 650/2012 1 straipsnio 2 dalies l punkto nuostatas ir šiuo reglamentu siekiamus tikslus.

54.

Pirmiausia dėl aptarimo vėl primenu, kad pagal Reglamento Nr. 650/2012 1 straipsnio 2 dalies l punktą šis reglamentas netaikomas „visoms registre įregistruotoms teisėms į nekilnojamąjį ar kilnojamąjį turtą, įskaitant tokių teisių įregistravimui keliamus teisinius reikalavimus, ir tokių teisių įregistravimo arba jų neįregistravimo registre pasekmėms“.

55.

Reglamento Nr. 650/2012 18 konstatuojamojoje dalyje nurodyta jo taikymo sritis, kuri turi būti aiškinama siaurai, kai tai susiję su išimtimi: „įregistravimo teisinės sąlygos ir būdas bei institucijos (pvz., žemės kadastrai arba notarai), kurios privalo tikrinti, kad būtų laikomasi visų reikalavimų ir kad būtų pateikta ar parengta pakankamai dokumentų arba juose pateikta reikiama informacija, turėtų būti nustatomi pagal valstybės narės, kurioje tvarkomas registras, teisę (nekilnojamojo turto atveju – pagal lex rei sitae). <…> Visų pirma pagal šį reglamentą išduotas Europos paveldėjimo pažymėjimas turėtų būti laikomas galiojančiu dokumentu, kuriuo remiantis paveldimas turtas įregistruojamas valstybės narės registre. <…> Kompetentinga institucija gali asmeniui, kuris pateikia prašymą dėl registravimo, nurodyti, kaip galima pateikti trūkstamą informaciją ar dokumentus.“

56.

Kaip nurodė būtent Ispanijos vyriausybė ir Komisija ( 13 ), šioje nuostatoje nurodyti teisiniai reikalavimai, be kita ko, susiję su įregistravimo terminu ir formos reikalavimais, yra skirti bet kokios teisių perdavimo įregistravimo formos saugumui užtikrinti. Europos paveldėjimo pažymėjimas sukurtas būtent tam, kad būtų lengviau tenkinti šiuos reikalavimus, nesusijusius su daiktinės teisės perdavimui keliamais materialiniais reikalavimais, ir kad būtų lengviau tokiems dokumentams judėti ( 14 ).

57.

Šiame analizės etape jau galima nuspręsti, kad Reglamento Nr. 650/2012 1 straipsnio 2 dalies l punktas negali būti aiškinamas taip, kad juo remiantis galima grįsti atsisakymą pripažinti testamentinės išskirtinės, kuriai taikoma pasirinkta paveldėjimo teisė, sukeliamas pasekmes.

58.

Vis dėlto, kaip teigia Vokietijos vyriausybė, gal būtų galima nuspręsti priešingai, remiantis šio straipsnio pabaigos žodžiais „ir tokių teisių įregistravimo arba jų neįregistravimo registre pasekmėms“.

59.

Iš to paties reglamento 19 konstatuojamosios dalies labai aiškiai matyti, kokia šių žodžių reikšmė. Klausimas, ar įregistravimas yra deklaratyvaus pobūdžio, ar sukuriantis teisę, šioje konstatuojamojoje dalyje aiškiai nurodytas. Įgijimo momentas taip pat nurodytas kaip atvejis, nepatenkantis į paveldėjimo teisės taikymo sritį.

60.

Ne visais atvejais reikalavimas įregistruoti yra daiktinės teisės įgijimo sąlyga. Iš tikrųjų ši išlyga turi būti taikoma būtinai kartu su paveldėjimo teisės vientisumo principu, kaip nustatyta Reglamento Nr. 650/2012 23 straipsnio 2 dalies e punkte, pagal kurį paveldėjimo teisė taikoma „turto, teisių ir pareigų perdavim[ui] įpėdiniams ir <…> testamentinės išskirtinės gavėjams“. Kitoks aiškinimas labai susiaurintų šio principo taikymo sritį, o reikia atsižvelgti į Sąjungos teisės aktų leidėjo siekiamą tikslą.

61.

Dėl šio aspekto primintina, kad apskritai šiuo reglamentu siekiama puoselėti ir plėtoti laisvės, saugumo ir teisingumo erdvę, kurioje užtikrinamas laisvas asmenų judėjimas ( 15 ).

62.

Šiuo reglamentu siekiama būtinybės užtikrinti teisės kolizijos ir jurisdikcijos srityje taikytinų taisyklių suderinamumą, o paveldėjimo srityje šios taisyklės ypač painios dėl klausimų, kuriuos reikia išspręsti, įvairovės, lemiančios jų sudėtingumą (paveldėtojų, jų teisių nustatymas, neretai atsižvelgiant į atitinkamą turtą; palikimo administravimas ar paskirstymas ir t. t.).

63.

Be to, konkretus svarbiausias Reglamento Nr. 650/2012 tikslas nustatytas jo 7 konstatuojamojoje dalyje. Joje nurodyta, kad „Europos teisingumo erdvėje piliečiai turi turėti galimybę iš anksto organizuoti paveldėjimą. Turi būti veiksmingai užtikrintos įpėdinių ir testamentinės išskirtinės gavėjų <…> teisės“.

64.

Šiam tikslui pasiekti nustatytos priemonės nurodytos, be kita ko, šio reglamento 8 konstatuojamojoje dalyje, pagal kurią „šiame reglamente turėtų būti kartu pateiktos nuostatos dėl <…> autentiškų dokumentų <…> pripažinimo <…> ir Europos paveldėjimo pažymėjimo sukūrimo“, ir šio reglamento 37 konstatuojamojoje dalyje dėl teisės kolizijos taisyklių derinimo „neatsižvelgiant į turto pobūdį ir neatsižvelgiant į tai, ar turtas yra kitoje valstybėje narėje ar trečiojoje valstybėje“.

65.

Reikia akcentuoti ir tai, kad šis siekis supaprastinti įgyvendintas sukūrus Europos paveldėjimo pažymėjimą. Visų pirma šis pažymėjimas leidžia įpėdiniams ir testamentinės išskirtinės gavėjams įrodyti savo statusą ir teises kitoje valstybėje narėje, būtent – konkretaus turto priskyrimą pažymėjime nurodytam testamentinės išskirtinės gavėjui ( 16 ).

66.

Taigi pagal Reglamento Nr. 650/2012 69 straipsnio 5 dalį nurodytas pažymėjimas yra galiojantis dokumentas, kuriuo remiantis paveldimas turtas įregistruojamas valstybės narės atitinkamame registre.

67.

Nėra tinkamas argumentas tai, kad ši nuostata susijusi su Reglamento Nr. 650/2012 1 straipsnio 2 dalies l punkte nurodytais reglamento netaikymo atvejais. Šio reglamento taikymo sritis turi būti ribojama konkrečia įtraukimo į registrą procedūros tvarka ( 17 ) dėl šios išvados 55 punkte jau nurodytų priežasčių, susijusių su šio reglamento 18 konstatuojamąja dalimi. Vadinasi, faktiškai gali būti reikalaujama kitų Europos paveldėjimo pažymėjimą papildančių dokumentų ar informacijos tada, kai šiame pažymėjime, pavyzdžiui, nėra pakankamai tikslios informacijos, leidžiančios nustatyti turtą, dėl kurio reikia įregistruoti nuosavybės teisės perdavimą.

68.

Taigi vadovaujantis būtent tokia analize, remiantis Komisijos pateikta informacija ( 18 ), prieš šio reglamento priėmimą vykusiose išankstinėse derybose buvo atmesti arba pakeisti Vokietijos vyriausybės pasiūlymai, kad sąlygų, kuriomis perduodama nuosavybė, nustatymui ir toliau būtų taikoma valstybės narės, kurioje yra perduotas turtas, teisė, kiek tai susiję su registravimu.

69.

Be to, Komisija pažymėjo, kad Nyderlandų Karalystė, kurių paveldėjimo teisėje taip pat nenustatyta testamentinė išskirtinė per vindicationem, savo nuostatas registravimo srityje pritaikė įgyvendindami Reglamentą Nr. 650/2012 taip, kad testamentinės išskirtinės gavėjui pagal legatum per vindicationem leidžiama įregistruoti nuosavybės teisę pagal Europos paveldėjimo pažymėjimą, kuriame nurodyta, kad testamentinės išskirtinės gavėjas įgijo nekilnojamąjį turtą pagal testamentinę išskirtinę ( 19 ).

70.

Toks sprendimas užtikrina visišką paveldėjimo teisės pasirinkimo veiksmingumą.

71.

Šis sprendimas iš esmės būtinas ir paveldėjimo padalijimo srityje, nes gali kilti tokių pačių sunkumų.

72.

Be to, šis sprendimas turi būti vertinamas siejant su Reglamento Nr. 650/2012 31 straipsnyje nustatytu pritaikymo mechanizmu, kai įgytos teisės nepripažįstamos pagal jų registravimo vietos taikytiną teisę, o tai rodo, kad negalima nepaisyti tų teisių ir Sąjungos teisės aktų leidėjo siekio, kad paveldėjimo teisės pasirinkimas būtų veiksmingas.

73.

Todėl, atsižvelgdamas į visus šiuos argumentus, manau, kad, esant tokiai situacijai, kaip nagrinėjama pagrindinėje byloje, Reglamento Nr. 650/2012 1 straipsnio 2 dalies k ir l punktus arba 31 straipsnį reikia aiškinti taip, kad pagal juos neleidžiama atsisakyti pripažinti taikytinoje materialinėje paveldėjimo teisėje nustatytos testamentinės išskirtinės per vindicationem (legatum per vindicationem) materialinių pasekmių, jeigu ši išskirtinė susijusi su nekilnojamojo turto, esančio valstybėje narėje, kurios teisėje tiesiogines materialines pasekmes sukeliančios testamentinės išskirtinės institutas nenumatytas, nuosavybės teise.

74.

Atsižvelgdamas į visa tai, kas išdėstyta, siūlau Teisingumo Teismui į Sąd Okręgowy w Gorzowie Wielkopolskim (Didžiosios Lenkijos Gožuvo apygardos teismas, Lenkija) pateiktą prejudicinį klausimą atsakyti taip:

Esant tokiai situacijai, kaip nagrinėjama pagrindinėje byloje, 2012 m. liepos 4 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) Nr. 650/2012 dėl jurisdikcijos, taikytinos teisės, teismo sprendimų paveldėjimo klausimais pripažinimo ir vykdymo bei autentiškų dokumentų paveldėjimo klausimais priėmimo ir vykdymo bei dėl Europos paveldėjimo pažymėjimo sukūrimo 1 straipsnio 2 dalies k punktą ir 1 straipsnio 2 dalies l punktą arba 31 straipsnį reikia aiškinti taip, kad pagal juos neleidžiama atsisakyti pripažinti taikytinoje materialinėje paveldėjimo teisėje nustatytos testamentinės išskirtinės per vindicationem (legatum per vindicationem) materialinių pasekmių, jeigu ši išskirtinė susijusi su nekilnojamojo turto, esančio valstybėje narėje, kurios teisėje tiesiogines materialines pasekmes sukeliančios testamentinės išskirtinės institutas nenumatytas, nuosavybės teise.